Dalius Stancikas. Dar vienas Seimo įvartis į savo vartus

Tiesos.lt siūlo   2013 m. balandžio 10 d. 1:29

0     

    

Dalius Stancikas. Dar vienas Seimo įvartis į savo vartus

Bernardinai.lt

Neringa Venckienė Žmogaus teisių teisme neabejotinai laimės visas jai iškeltas bylas, kurias pralaimės Lietuvos teismuose. Taip teigti leidžia jau esama liūdna Lietuvos patirtis – tos pralaimėtos bylos Strasbūre, kuriose buvo konstatuota, kad nuteistiesiems Lietuvoje buvo atimta teisė į teisingą teismą, už tai vėliau Lietuva (mokesčių mokėtojai) sumokėjo ne vieną milijoną litų.

Tokie sprendimai Strasbūre buvo priimti vien dėl neatsargių aukštų politikų pasisakymų iki teismo, nors patys įkalčiai dėl nusikaltimų padarymo buvo labai jau akivaizdūs (pvz., nufilmuotas parlamentaro Audriaus Butkevičiaus kyšio ėmimas). O štai N. Venckienės atvejis dar ypatingesnis – ne tik dėl jai inkriminuojamų pritemptų nesunkių nusikaltimų, bet svarbiausia dėl to, kad ją iš anksto viešai nuteisė pats aukščiausias teisminės sistemos pareigūnas – Teisėjų tarybos pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius. Būtent jo viešai išsakyta ypatingai neigiama nuomonė apie N. Venckienę, kaip apie „pūlinį ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“, yra ne tik neleistina demokratinėje valstybėje, bet ir pagal tarptautinę teismų praktiką atima iš N.Venckienės Lietuvos Konstitucijos garantuotą teisę į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą. Sakysit, negali būti, kad Lietuvoje nėra nei vieno sąžiningo prokuroro ar teisėjo, kuris nepasiduotų Teisėjų tarybos pirmininko spaudimui ir nešališkai išnagrinėtų šią bylą? Atsakysiu klausimu: ar įsivaizduojate, kas mūsų „teisingoje“ valstybėje lauktų tokio prokuroro ar teisėjo, kuris pasakytų tai, ką kiekvienas matome plika akimi visur paskleistoje filmuotoje medžiagoje – kad Garliavoje buvo panaudota neteisėta prievarta prieš mergaitę, ir dėl šios nutarties prasidėtų teismai prieš aukščiausius policijos, prokuratūros, teisminės sistemos vadovus ir buvusius Vyriausybės narius, kurie sankcionavo smurtą ir Konstitucinį perversmą Garliavoje gegužės 17 dieną? Gal galite pasakyti menamą tokio „savižudžio“ prokuroro ar teisėjo pavardę?

Įspaustas į kampą geriausio to smurto liudininko – filmuotos medžiagos (kurios prokurorai neparodė Seimui negarbingai prisidengdami Baudžiamojo proceso kodekso straipsniu, kuris šitoje byloje visai netinka, nes šitoje byloje mažametė nėra nei nukentėjusioji, nei kaltinamoji ta prasme, kuria sukurtas šis straipsnis) Klaipėdos prokuroras A. Giniotis buvo priverstas konstatuoti, kad perduodant mergaitę vis dėlto buvo panaudota jėga. Tačiau čia pat viską pabandė užglaistyti, pareikšdamas, kad šiuo atveju jėga – tai ne prievarta. Ir jam tuoj pat paantrino dviejų lygių teismai. Ar po to dar galima kalbėti apie teisingus N.Venckienės teismus šiose bylose?

Priminsiu, ką Konstitucijos ir valstybės kūrėjai, mūsų iškilūs teisininkai bei Žmogaus teisių atstovai parašė savo nesename kreipimesi: „Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.(...) Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi. Aukščiausiu politiniu lyg meniu ne išsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio“.

Komisijos nariai uždavė Seimo nariams esminį politinį klausimą: koks teisės aktas leidžia vartoti prievartą prieš vaiką tokiomis aplinkybėmis ir ar teismo sprendimo vykdymas demokratinėje valstybėje gali būti aukščiau už žmogaus teises (Komisija priminė, kad teismų sprendimai geriausiai vykdomi būtent totalitarinėse valstybėse)? N.Venckienės atžvilgiu tai buvo esminis klausimas, nes jei pareigūnų veiksmai prieš vaiką buvo neteisėti, visi jos, kaip globėjos, pasipriešinimo veiksmai tampa teisėti – tokią teisę piliečiams suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis.

Deja, nei laikinoji Seimo komisija, nei joks Seimo Teisės ar Žmogaus teisių komitetas į šį esminį valstybės vystymuisi klausimą net nebandė atsakyti, viskas tarp daugumos Seimo narių jau seniai buvo nuspręsta, todėl antradienį eilinį kartą parlamentas pasidžiaugė Lietuva, kaip teisine valstybe, apsimesdamas nematąs, kad toje teisinėje valstybėje su 240 ginkluotų policininkų ir Vaiko teisių specialistų pagalba prieš mažametę buvo panaudota grubi jėga, ji klykianti, sukamom kojom, kad nesipriešintų, išnešta, išplėšta lyg iš kokių ją pagrobusių teroristų, lyg iš kokio mirtino pavojaus – ją užauginusių senelių ir tetos namų. Ir perduota į saugią, mielą mamos ir valstybės globą – kur dabar labai kankinasi, kenčia, yra labai išvarginta, jai nuolat skauda galvą, pilvą (iš 2013-03-15 viešo mamos L.Stankūnaitės pranešimo).

Viskas juk tik dėl vaiko gerovės – ar ne taip postringavo prieš pusmetį vaikų psichologai L.Slušnys, D.Pūras, Kėdainių ir Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kurie net nepamatę gyvo vaiko, neįvertinę jo buvusio ir būsimo gyvenimo aplinkų, nusprendė, kaip ir kur mergaitei būsią geriau, kurie neišlaukę pagrindinės pedofilijos bylos baigties atidavė vaiką mamai, prieš kurią mergaitė yra davusi parodymus pedofilijos byloje – taip, anot Lietuvos Konstitucijos kūrėjo N.Rasimo, teisėjai sąmoningai sunaikino pagrindinį ir vienintelį pedofilijos bylos įrodymą.

Štai į tokį teisingumą „pačiai išsiteisinti“ su neslepiama ironija N.Venckienę ir pasiuntė vakar 80 Seimo narių iš įvairių frakcijų – daugiausia iš Socialdemokratų, TS-LKD ir Liberalų.

Dėl dviejų priežasčių įdomiausias šiuo klausimu buvo TS-LKD frakcijos sprendimas: ji, berods vienintelė iš Seimo frakcijų, negalėdama kitaip sutramdyti savo kitaminčių, priėmė privalomą savo narių balsavimą atimti neliečiamybę (o tai reiškia, kad nepaklūstantys daugumos sprendimui negaus partijoje jokių postų, o prieš kitus Seimo rinkimus – konservatoriams palankių apygardų ar aukštos vietos partijos sąraše). Toks frakcijos daugumos sprendimas buvo atviras kirtis ir į partijos pirmininkus besiruošiančiam sugrįžti ir griežtai kitokią nuomonę šios bylos klausimu turinčiam jos įkūrėjui Vytautui Landsbergiui – būtent jo bendraminčius ir tramdė frakcija.

Manau, kad net aršiausiems TS-LKD rėmėjams akivaizdu, kad konservatoriai atiminėjo N.Venckienei neliečiamybę ne todėl, kad tiki mūsų teisėsaugos teisingumu (patys apie neteisingą teisėsaugą ne kartą kalbėjo iš aukštų tribūnų ir uždaruose posėdžiuose, patys tą nepasitikėjimą pademonstravo ir pernai gegužės 24, kai mažiau nei pusė Tėvynės sąjungos frakcijos narių balsavo už buvusio TS-LKD iždininko Vito Matuzo, kaltinamo sukčiavimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir dokumentų klastojimu, neliečiamybę), o grynai dėl politinės konkurencijos – juk TS-LKD prieš rinkimus N.Venckienės partiją „Drąsos kelias“ laikė pavojingesne varžove nei Darbo partiją, socialdemokratus ar Lenkų rinkimų akciją.

Tačiau būtent tokia savo laikysena Tėvynės sąjunga dar kartą įrodė savo politinį trumparegiškumą – N.Venckienei išsaugojus neliečiamybę „Drąsos kelias“, iš esmės taip ir netapęs partija, palaipsniui prapultų iš žiniasklaidos dėmesio ir politiškai numirtų nykštukinių partijų kapinėse. Dabar gi „Drąsos kelio“ lyderė N.Venckienė, o kartu ir jos partija, bus toliau ryškiai matoma visų tos daugybės prigalvotų bylų kontekste, kurios kažkada vis tiek baigsis jos pergale Strasbūre.

Taigi, po Seimo daugumos sprendimo atimti neliečiamybę N.Venckienei galima padaryti tris išvadas. Pirmoji – visi politikai, kurie tikėjosi, kad atėmus N.Venckienės neliečiamybę šios istorijos politinis aspektas baigėsi – žiauriai suklydo. N.Venckienės, dabar jau kaip nukentėjusios ne tik nuo teisėsaugos, bet ir nuo politinės nomenklatūros, šalininkų tik padaugės.

Antra išvada – Seimo nariai, šioje istorijoje turėję galimybę susigrąžinti teisėsaugos ignoruojamas parlamento, kaip tautos atstovybės, teises, tuo nepasinaudojo ir dėl smulkių savanaudiškų interesų taip įsispyrė dar vieną skaudų įvartį į savo vartus. Neabejoju, kad ne vienas jų dar šioje kadencijoje pajus, ką reiškia nevaržomas teismų ir prokuratūros apetitas naikinti parlamento konstitucines galias (pvz., Kėdainių teismo sprendimas pažeisti teisėjo imunitetą be Seimo sutikimo, teisėsaugos formuojama praktika nepateikti Seimui jam būtinos medžiagos, nekontroliuojamas telefoninių pokalbių, tarp jų ir Seimo narių, sekimas ir pan.).

Ir trečia išvada: vadinamoji pedofilijos byla su mažiausiai keturiom paslaptingom mirtim, apie kurių tyrimą neseniai Vilniaus apygardos vyr. prokuroras R.Jancevičius pasakė, kad čia ir pats velnias nusisuktų koją, su grubiais žmogaus teisių ir Konstitucijos pažeidimais dar tęsis ilgai, ir anksčiau ar vėliau susilauks tarptautinio dėmesio. Gal tuomet ir galėsim tikėtis teisingo šios bylos ištyrimo.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 17) diena

Vokietijos katalikų bažnyčiose vyko vienalyčių porų laiminimai, dalyvavo ir vyskupas

Ukraina tikrina kiekvieną Rusijos Federacijos piliečiams išduotą dokumentą, leidžiantį gyventi šalyje

Ramūnas Aušrotas. Tas pats Partnerystės įstatymas, tik kitu pavadinimu

Kristina Zamaryte-Sakavičienė. Įteisinus partnerystę bus keičiama ir visuomenės nuomonė

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt antroji (gegužės 16-oji) diena

Linas Karpavičius. Puota maro metu

Dalis Lietuvos ortodoksų išdėstė viešu laišku savo ketinimus metropolitui Inokentijui

Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Krikščioniškoji tapatybė – V Velykų sekmadienis

Šoką keliantis reikalavimas: ES reikia tik 14 balsų, kad pakeistų ES sutartis, sako buvęs ES Komisijos narys

Laiškas tiems, kuriems dar rūpi rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu

Dr. Darius Alekna. Apie šeimą ir valstybę

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt pirmoji (gegužės 15-oji) diena

Nuo Romo Kalantos aukos praėjo 50 metų

Indijos chirurgas planuoja persodinti gimdą į translytės „moters“ kūną ir sudaryti jam galimybę pastoti dėka pirmos tokios operacijos pasaulyje

Nepriklausomos valstybės ir imperijos. Vytautas Radžvilas

Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – moterystės ir motinystės pažeminimas

Edvardas Čiuldė. Atviras laiškutis Emmanueliui Macronui

Kandidato į AT teisėjus E.Šileikio drąsi kalba išgąsdino Seimą

ES ciniškai naudojasi pavojaus situacija Europoje, kad išplėstų savo galias

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt devintoji (gegužės 13) diena

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Įveiksime ligas ar žmogiškumą?

Ramūnas Aušrotas. Vaiko teisių apsaugos klystkeliai

Vatikano sinodo svetainė švenčia homoseksualumą ir įvaikinimą homoseksualų porose

Mokslinė konferencija Romo Kalantos metams paminėti

Vytautas Sinica. Apie Gabrieliaus Landsbergio interviu

Vytautas Radžvilas. Ir vis tik tai PAKTAS

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt aštuntoji (gegužės 12-oji) diena

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje – nauja Bažnyčia?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.