Dalius Stancikas: „Kiekvienas praradimas turi savo viltį, tad nenustokime vilties“

Ramutė Bingelienė   2012 m. lapkričio 16 d. 22:16

0     

    

Dalius Stancikas: „Kiekvienas praradimas turi savo viltį, tad nenustokime vilties“

Siūlome Tiesos.lt interviu su Daliumi Stanciku – Visuomeninės komisijos smurto aktui Garliavoje ištirti sekretoriumi, buvusiu Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėju, jos komandą palikusiu būtent dėl Garliavos įvykių.

Norėtume išgirsti Jūsų nuomonę, kaip Jūs vertinate tai, kas įvyko gegužės 17-ąją? Kaip Jums atrodo, ar valdžia padarė viską, kad išsiaiškintų, dėl kokių priežasčių šiuo konkrečiu atveju buvo imtasi tokios prievartos? Ir ar galime būti tikri, kad tai daugiau nebepasikartos?

Oficialaus atsakymo iš prokuratūros, kas įvyko gegužės 17-ąją, vis dar neturim, nors jau praėjo pusę metų, nors Prezidentė tą pačią gegužės 17-ą visiems Lietuvos piliečiams viešai, per televizijos įrašą, pažadėjo kuo greičiau išsiaiškinti…

Mano prognozė tokia, kad šis prokuratūros tyrimas gali būti panašus į tokius rezonansinius tyrimus kaip VEKS-o ir kitus: po ilgo laiko, po kokių ketverių–penkerių metų, tyrimas bus nutrauktas neradus nusikaltimo sudėties. Kodėl prognozuoju tokį ilgą tyrimą? Todėl, kad bet koks greitas atsakymas netenkina suinteresuotos pusės – nusikaltimą padariusių teisėsaugos institucijų aukštų pareigūnų ir tų, kas jiems davė tokį įsakymą. Juk jei būtų oficialiai pripažinta tai, ką jau nustatė Visuomeninė komisija gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti, daugeliui šiuo metu labai įtakingų pareigūnų grėstų baudžiamoji atsakomybė ir Lietuva būtų supurtyta beveik taip, kaip Sąjūdžio laikais keičiantis visai Lietuvos SSR kompartijos vadovybei. O jei prokuratūra greitai nutrauktų bylą pareigūnų veiksmuose taip ir „neradusi“ prievartos žymių, tada nebeliktų preteksto slėpti nuo visuomenės policijos įrašą, atskleidžiantį, kaip buvo perduota mergaitė ir kas buvo padaryta su tuo metu dar neliečiamybės statusą turėjusia Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckiene. Nutraukusi tyrimą prokuratūra nebegalėtų toliau šio įrašo laikyti valstybės paslaptimi ir mes visi turėtume galimybę įsitikinti, kaip ir kam buvo panaudotas raudonas audeklas, kurį atsinešė psichologės, o vėliau išsinešė antstolė, bei sužinoti kitas tos kraupios dienos detales.

Manau, kad dėl šitos priežasties tyrimas bus tęsiamas ilgai ilgai, tikintis, kad visuomenė jį pamirš ir po kokių ketverių metų jis taps niekam nebeįdomus. Taigi ana pusė, kaip ir Vytauto Pociūno byloje, siekia, kad visuomenė viską pamirštų, todėl mūsų, reikalaujančių tiesos, pareiga ir tikslas – šios bylos neleisti pamiršti.

Todėl šia proga dar kartą norėčiau visiems priminti svarbiausius akcentus, kuriuos nustatė iš Konstitucijos kūrėjų, žymių teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų sudaryta Visuomeninė komisija:

„(...) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-03-22 nutartis be prievartos perduoti mergaitę biologinei motinai 2012-05-17 buvo įvykdyta naudojant smurtą ir prievartą tiek prieš pačią mergaitę, tiek prieš neliečiamybės statusą turinčią jos globėją teisėją N. Venckienę, tiek prieš piliečius. Tai reiškia, kad, vykdant teismo sprendimą valstybės vardu, naudojant prievartą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 20, 21, 22, 23, 25, 29, 33, 36 ir 114 straipsniai. Taip pat buvo šiurkščiai pažeisti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12, 19 ir 34 straipsniai ir jos nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai (...).

Komisija atkreipia dėmesį, kad toks prievartos naudojimas ir Konstitucijos pažeidimas valstybės vardu vykdytas organizuotai, iš anksto tam ruošiantis ir į šiuos neteisėtus veiksmus įtraukiant daug valstybės pareigūnų iš įvairių valstybės ir savivaldybės institucijų, taip pat iš anksto tariantis ir ruošiantis kaip nuslėpti panaudoto smurto pėdsakus: be teismo sankcijos nusuktos name įrengtos vaizdo kameros, iš patalpos buvo šalinami prievartos panaudojimą galėję paliudyti asmenys, paruošti pridengiamieji skydai ir pan. Atsižvelgiant į tai, komisijos nuomone, kiekvieno šio prievartos akto dalyvio – nuo organizatorių iki vykdytojų – veiksmai turi būti atitinkamai įvertinti tiek Baudžiamojo kodekso, tiek Civilinio kodekso bei kitų teisės aktų požiūriu. (...)

Komisija konstatuoja, kad įvykdžius Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, mažametė, kaip liudytoja ir nukentėjusioji baudžiamojoje byloje, yra perduota biologinei motinai, prieš kurią nustatyta tvarka ji davė parodymus. Dabartinė visiška mergaitės izoliacija po jos prievartinio perdavimo biologinei motinai sudaro visas sąlygas mergaitės psichologiniam gniuždymui bei poveikiui, galimai siekiant parodymų pakeitimo. (...)

Komisija atkreipia dėmesį į globėjos N.Venckienės liudijimą, kad mergaitė nuo globėjos buvo atplėšta tik kažkuriai iš dalyvavusių pareigūnių užmetus mergaitei ant galvos raudoną audeklą, galimai prisodrintą svaiginamų medžiagų, nes po to iš karto atsileido mergaitės rankos. Šį faktą antstolė viešai neigia. Komisija, peržiūrėjusi video įrašą, pastebi, kad atvykusios pareigūnės, įeidamos į kambarį, įsinešė raudoną audeklą raudoname maiše su užrašu „Danija“. Išnešus mergaitę, išeidamos iš patalpos, pareigūnės minėtą audeklą nešė rankose, jį sulankstė ir atidavė antstolei. Komisija atkreipia dėmesį, kad dvi pareigūnės mūvėjo pirštines, viena iš jų – baltas, beveik iki alkūnių, panašias į gumines (pridedama nuotr.). Komisijos nuomone, paminėti faktai apie audeklą, galimai prisodrintą svaiginamųjų medžiagų, yra ypač svarbūs ir verti atskiro atsakingų institucijų tyrimo. (...)

Komisija taip pat atkreipia dėmesį į Sigito Martinavičiaus, praėjusio karinę tarnybą spec. daliniuose, liudijimą, kurį patvirtina ir filmuota medžiaga, apie dar vieną galimai panaudotos prieš mergaitę prievartos būdą: mergaitė L. Stankūnaitės ir G. Černiausko buvo išnešama labai skausmingu koviniu būdu susukus kojas, laužiant jas per kelius, taip siekiant, kad mergaitė negalėtų priešintis (pridedamos nuotr.). (...)

Teisėja N. Venckienė nurodo, kad ranka, kurią jai užlaužė pasaulio sambo vicečempiono titulą turintis pareigūnas M. Gušauskas, buvo sužalota, ir ji nevalingai trenkė M. Gušauskui. Profesionalaus kovų menų sportininko Vaido Šlapiko nuomone, N. Venckienei ranka galėjo būti laužiama sąmoningai tokiu skausmingu būdu, kuris moterims automatiškai sukelia šoko ar isterijos būseną. Komisija, negavusi policijos filmuotos medžiagos, negali įvertinti, kokiu būdu buvo laužiama teisėjos N. Venckienės ranka, tačiau mano, kad tai yra svarbus faktas dėl N. Venckienei reiškiamų kaltinimų pasipriešinus policijos pareigūnui (...). 

Komisija pažymi, kad Konstitucija nesuteikia teisės Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjai R. Šidlauskienei (2012-03-22 nutartis) plečiamai aiškinti Konstitucijos nuostatų, t. y. nustatyti, kada galima pažeisti Konstitucijoje nurodytą teisėjo imunitetą, o kada ne, todėl teisėja akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją. Komisijos nuomone, akivaizdu, kad net ir vykdant teismo sprendimą, įsibrauti į teisėjos būstą, taikyti jai fizinę prievartą (laužyti ar sukioti teisėjos N. Venckienės rankas), reiškia suvaržyti teisėjos laisvę, o tai negalėjo būti daroma be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo. Komisijos nuomone, net ir pats Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, kuri nurodė būtinumą vykdant minėtą teismo sprendimą taikyti prievartą, negalėjo būti priimta be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo. Iš to darytina išvada, kad teismo sprendimai ir nutartys, leidžiantys jėga brautis į teisėjų būstą, taikyti fizinę prievartą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. (...)“

Kaip, Jūsų manymu, gegužės 17-oji pakeitė Lietuvą? Jos valdžios ir piliečių santykius? Ar išties šie skausmingi įvykiai reiškia tik praradimą? O gal, kad ir kaip tai šventvagiškai galėtų nuskambėti, jie teikia ir vilties?...

Pirmiausia būtina konstatuoti, kad mūsų aukščiausi valdžios pareigūnai po gegužės 17-osios atrodė panašiai kaip SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas po kruvinos 1991-ųjų Sausio 13-osios: jis neva nieko nežinojo, kas vyko Vilniuje, nes kietai miegojo. Panašiai teisintasi ir dabar, viešai tiek Prezidentės, tiek premjero lygmeny pažadėta viską išsiaiškinti, bet ...

O tai, kaip į gegužės 17-osios tragediją reagavo dalis visuomenės (turiu omeny visas „Tie-SOS!“ akcijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, Visuomeninės komisijos išvadas ir t. t.), teikė vilčių, kad Lietuva bunda. To budimo labai išsigando valdžia, tad neatsitiktinai valdančios dešiniosios partijos visas savo administracines ir finansines jėgas rinkimų kampanijos metu sutelkė ne prieš kairiąsias jėgas (pvz., ne prieš Darbo partiją, teisiamą už juodąją buhalteriją), kaip būta iki šiol, bet prieš besikuriančias naująsias politines jėgas. Neringos Venckienės ir jos artimųjų, lyg pačių didžiausių Lietuvos nusikaltėlių, beatodairiškas persekiojimas pasitelkiant teisėsaugos pareigūnus buvo toks akivaizdus ir, sakyčiau, sovietiškai bukas, kad net privertė mūsų žymiausius disidentus, tarp jų ir kunigus, kaip okupacijos laikais kreiptis į užsienio valstybes.

Deja, rinkimai parodė, kad tas Lietuvos budimas nevirto masiniu atgimimu ir ta politine išraiška, kuri galėtų jau artimiausiu metu esmingai keisti Lietuvą. Ir dėl to, be abejo, liūdna.

Kita vertus, sudygę dvasiniai daigai, o toks daigas tikrai pradėjo dygti gegužės 17-ąją, retai kada užauga taip greitai, kaip norėtųsi. Tačiau stengtis verta. Pavyzdžiui, net tie keli šimtai drąsuolių, kurie 1997-ųjų rugpjūčio 23-iąją išdrįso prie A. Mickevičiaus paminklo paminėti Molotovo-Ribentropo paktą, kažin ar sapnavo, kad jau po metų, 1988-ųjų rugpjūčio 23-iąją, Juodojo kaspino dieną Vingio parke minės šimtas tūkstančių...

Kiekviena pabaiga turi savo pradžią, kiekvienas praradimas – savo viltį, tad nenustokime vilties.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.