Įžvalgos

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Tiesos.lt siūlo   2018 m. balandžio 10 d. 10:08

4     

    

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

skrastas.lt

Jau se­niai įsi­ti­ki­nau, kad nie­kas pa­sau­ly­je neišk­re­čia nie­ko bai­ses­nio, nei žmo­nės – vie­nas ki­tam, sa­vo ap­lin­kai, pa­sau­liui. Kai žmo­gus leng­vai, be ypa­tin­go rei­ka­lo ir per­ne­lyg ne­var­gin­da­mas sme­ge­nų už­si­mo­ja prieš ne­kal­tą me­dį, tai aki­mirks­niu ver­čia nu­si­vil­ti di­džią­ja šios tau­tos, o taip pat žmo­ni­jos da­li­mi. Tai reiš­kia, kad tie žmo­nės ga­li už­si­mo­ti prieš vai­ką, se­nu­ką, mo­te­rį, bi­čiu­lį, jei jis ne­ty­čia at­si­du­ria „vi­suo­ti­nio ka­ro“ aikš­te­lė­je, nes ne­pra­va­žiuos tan­kas. Be­to­nas skel­bia vi­suo­ti­nį ka­rą mies­tų ža­lu­mai. Ce­men­tas ne­ša pel­ną ir in­ves­ti­ci­jas. Spar­čiai „kast­ruo­ja­mos“, ste­ri­li­zuo­ja­mos ir „ob­liuo­ja­mos“ Šiau­lių cent­ro gat­vės. Nak­ties me­tu, kad ne­šauk­tų įtū­žę pi­lie­čiai, bar­ba­riš­kai ir be ato­dai­ros iš­gul­do­mi di­džiu­liai me­džiai. Vien min­tis apie šį veiks­mą pa­ra­ly­žiuo­ja vaiz­duo­tę.

Jau po Pa­lan­gos „kast­ra­ci­jos“ ak­ci­jos 2003 me­tais, ku­rios liu­di­nin­ke bū­ti lė­mė li­ki­mas, man iš­ki­lo daug klau­si­mų apie nuo­la­ti­nes lie­tu­viš­ko cha­rak­te­rio mo­di­fi­ka­ci­jas… Apie vis nau­jas ma­ni­jas, ap­sė­dan­čias val­džios ir vers­lo žmo­nes, ku­riuos ma­si­na pi­ni­gų srau­to kva­pas it ma­ri­hua­nos dū­mas, slo­pin­da­mas juo­se gro­žio ir su­bti­lu­mo jaus­mą. Pa­lik gi bent vie­ną svei­ką kaip ark­lys kaš­to­ną. Apeik, už­tverk. Ne! Truk­do re­no­va­ci­jai! Pa­si­pi­la pa­si­tei­si­ni­mo prieš gy­ven­to­jus mi­tai kaip sru­tos. Ne­va me­džiai ser­ga, ne­va jie truk­do ka­na­li­za­ci­jai, kai iš tik­ro ser­ga su­pro­jek­tuo­tos pa­gal ga­lios mo­de­lį ir bai­me už­krės­tos ar­ba tin­gios sme­ge­nys.

Ma­no gim­tų­jų Šiau­lių pa­ra­le­li­nės cent­ro gat­ve­lės jau pri­me­na pro­le­ta­ri­nius Dub­li­no prie­mies­čius, ply­te­lių džiung­les be ža­lu­mos ženk­lo su su­var­gu­siais nuo is­to­ri­jos svo­rio dau­giaaukš­čiais. Ant ply­te­lių ne­truks iš­si­šiep­ti gra­fi­čiai, prie pa­dų kibs iš­spjau­ta kram­to­ma gu­ma, ku­rios ne­nu­va­lys net gat­vės še­pe­čiai, džiū­gau­da­mi, kad, ak, nė­ra la­pų...

Na, taip, mes ne­ga­li­me at­si­lik­ti nuo glo­ba­lių cent­rų ir sa­vi­na­mės jų cha­rak­te­rį, mes tu­ri­me įskie­py­ti lie­tu­viams, kad esa­me glo­ba­lūs žmo­nės, o ne pel­kių at­si­sky­rė­liai. Mes tu­ri­me at­ro­dy­ti kaip Mil­wau­kee ar Det­roi­tas, kur ap­leis­to­se sto­ty­se kla­jo­ja vam­py­rų dva­sios. Mes pri­si­kvė­pa­vo­me chlo­ro­fi­lo, lai­kas ir „pri­dus­ti“. Tu­ri­me iš­rau­ti gy­vy­bę ir pa­sta­ty­ti ant­ka­pius se­na­jai epo­chai, ku­ri ir taip jau mi­ru­si. Vis­kas mi­rę, tik ant­ka­piai gy­vi. Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau me­džiai sa­vo še­šė­liu ir švel­niu kvė­pa­vi­mu den­gė is­to­ri­jos pa­da­ry­tus ran­dus. Da­bar gi at­si­vė­rė tai, ko nie­kas ne­no­ri ma­ty­ti: skus­ta­gal­vis mies­tas. Ta­tui­ruo­ki­te jį, dau­žy­ki­te ried­len­tė­mis, ai­dės kaip am­fi­teat­re, kaip tra­gi­ko­me­di­jos ak­te. Vė­jas ne­šios po ply­te­lių ply­nę dul­kes, o su jo­mis iš­neš ir žmo­nes, ir jie ne­be­si­ro­dys gat­vė­se. Kirs­da­mas me­dį, man re­gis, lie­tu­vis nu­ker­ta sa­ve, nes dar te­bė­ra es­min­gai su­si­jęs su gi­rių mi­tais, ku­riuos tur­būt ir­gi no­ri iš sa­vęs iš­rau­ti.

Kiek­vie­nas sa­vo ša­lį my­lin­tis eu­ro­pie­tis, gy­ve­nan­tis ka­ro, is­to­ri­jos dra­mų ir nau­jo­vių in­ter­ven­ci­jos nu­siaub­tuo­se did­mies­čiuo­se, šian­dien jau ge­rai ži­no kiek­vie­no il­gaam­žio me­džio ver­tę. Il­gaam­žis me­dis – mies­to pa­vel­das ir tur­tas. Tuo jis stip­rus ir bran­gus, iš­ti­ki­mas ir gy­vas mies­to gy­ven­to­jas. Vo­kie­tis pa­ma­tęs Šiau­lių cent­rą su­siim­tų už gal­vos ir pa­su­kio­tų prie smil­ki­nio pirš­tą. Ita­las ar grai­kas, ku­rių ša­ly­se me­džiai užau­ga sun­kiai – tai pat. O lie­tu­vis? „Cha, mū­sų dir­va to­kia ge­ra, kad tie me­džiai ataugs per dvi­de­šimt me­tų“, sa­ko man vie­nas pa­žįs­ta­mas. Dvi de­šim­tys me­tų nai­vuo­liui at­ro­do kaip sprag­te­lė­ji­mas pirš­tais, nors daž­nam žmo­gui – tai be­veik pu­sė gy­ve­ni­mo, o daž­nam me­džiui – tik vai­kys­tė. Svar­bu ne tai, kad me­dis „nea­taugs“ grei­tai, juk tai – ne plau­kai. Svar­bu ne­tgi ne tai, kad gal jis iš vi­so neu­žaugs iš ko­kio nors var­ga­no ar pi­gaus so­di­nu­ko. Svar­biau­sia, kas dė­sis jau­nų žmo­nių gal­vo­se, kai ne­be­bus me­džių. Iš­ti­sa kar­ta, ku­ri šian­dien mū­sų vai­kai­čių am­žiaus, gy­vens mies­te be di­džiu­lės la­pi­jos skė­čių ir iš es­mės ne­su­ži­nos, kas gi yra še­šė­lis ant suo­liu­ko, o iki miš­ko gal nie­ka­dos ne­nu­va­žiuos, nes ma­tys jį „su­ma­nio­jo“ ek­ra­ne. O kam va­žiuo­ti?

Mies­tas miš­ke! Šiuo dar ža­vi­si daž­nas Lie­tu­vos mies­tų sve­čias… Gir­dė­jau, kaip ža­lu­ma džiau­gia­si ne­se­niai ma­no lan­ky­to Ki­je­vo sve­čiai. „Gal jū­sų is­to­ri­ja ir bu­vo per­dėm su­dė­tin­ga, ta­čiau ji pa­li­ko įdo­mų pa­vel­dą, ver­tin­ki­te tai“, sa­ko. Pa­vel­das – tai ne spin­ta, ku­rią no­rė­čiau pa­keis­ti mo­der­nia, to­dėl sun­ku su­vok­ti, kad apie mies­to alė­jas kal­ba­ma kaip apie se­nus bal­dus. „Pa­kei­si­me nau­jais“ ir mies­tas tar­si ap­si­rengs nau­jais rū­bais. Tiks­liau – liks nuo­gas kaip ka­ra­lius ir vi­si ap­si­me­ti­nės, kad jis ža­liuo­ja. Sun­ku su­vok­ti ir tai, ko­dėl, sa­ky­ki­me, dėl vie­no li­gos pa­žeis­to me­džio reik­tų iš­gul­dy­ti alė­ją? Juk ne­pjau­ni ran­kos, kai su­pū­liuo­ja pirš­tas. Juk neiš­me­ti ki­log­ra­mo bul­vių dėl vie­nos su­pu­vu­sios. Sun­ku su­pras­ti ir tai, ko­dėl tuos žmo­nes, ku­rie šau­kia „Nep­jau­ki­te!“ pra­var­džiuo­ja stag­na­to­riais ar­ba va­di­na to­kiais, ku­riems stin­ga tarp­dis­cip­li­ni­nių ži­nių ir kal­bos kul­tū­ros. Tar­si tiems, ku­rie „pjau­na“, ne­stin­ga nei ži­nių, nei kul­tū­ros. (O gal kir­vis vi­sa­dos tu­ri vis­ko tiek, kiek rei­kia, ir ati­tin­ka ko­tą?)

Tie­sa, ne­sun­ku su­pras­ti, kad esa­ma daug pro­ble­mos klo­dų, kad vyk­do­mi pro­jek­tai, kad vyk­dant juos su­si­du­ria daug in­te­re­sų, ta­čiau kuo čia dė­ti me­džiai kaip kraš­to ir mies­to pa­vel­das? Kuo čia dė­tos jų šak­nys, truk­dan­čios vamz­džiams, tar­si mes bū­tu­me pir­mo­ji ša­lis pa­sau­ly­je, ku­ri su­si­du­ria su to­kia pro­ble­ma… Ar me­dis tu­ri tu­rė­ti ką nors bend­ra su po­li­ti­niais ar as­me­ni­niais in­te­re­sais? Jei nuo­mo­nių aud­ra ne­ty­la, gal ver­ta keis­ti pro­jek­tą, iš­mes­ti vie­ną į šiukš­les ir pa­ra­šy­ti ki­tą? Juk net kla­si­kai de­gi­na sa­vo ro­ma­nus…

Gal ver­ta pa­gal­vo­ti apie nuo­tai­kų pu­siaus­vy­rą ir ge­rą at­mos­fe­rą mies­te ir neuž­sis­pir­ti dėl stan­dar­ti­za­ci­jos pa­gal glo­ba­lius mo­de­lius, ku­ri il­gai­niui kurs stan­dar­ti­nes gro­žio sam­pra­tas ir kol­bas mies­te­lė­nų gal­vo­se bei ar­mi­ją vie­no­dai mąs­tan­čių pi­lie­čių. Ko­dėl ne­prik­lau­so­my­bės ero­je, ku­ri jau pa­kan­ka­mai il­ga, mes ne­no­ri­me bū­ti in­di­vi­dua­lūs, ki­to­kie, o sie­kia­me jau nu­si­bo­du­sių ir daž­nai nie­kam ti­ku­sių, bet ma­din­gų „tarp­dis­cip­li­ni­nių“ idea­lų?

De­ja, ir pa­ti esu tarp­dis­cip­li­ni­nis žmo­gus, bet ge­rai ži­nau, kad ne­pa­si­tel­ku­si kla­si­kos šal­ti­nių daž­nai neiš­gy­ven­čiau ir bū­čiau nie­kas. Gal to­dėl ne­sės­čiau į lėk­tu­vą su „tarp­dis­cip­li­ni­niu“ pi­lo­tu ir nei­čiau pas gy­dy­to­ją, ku­ris eks­pe­ri­men­tuo­tų su ma­ni­mi „tarp­dis­cip­li­ni­niais“ vais­tais, ne­pa­ti­kė­čiau pi­ni­gų „tarp­dis­cip­li­ni­niam“ ban­kui. Kiek­vie­nos re­no­va­ci­jos pro­ce­se esa­ma kla­si­kos, ker­ti­nių ver­ty­bių, ku­rios – tar­si re­no­vuo­jant na­mą – no­ri dė­me­sio ir mei­lės de­ta­lei. Kiek­vie­nos re­no­va­ci­jos ei­go­je ga­li­ma mo­ky­tis iš ki­tų mies­tų ir ša­lių klai­dų, ir, be­je, tik kvai­liai ši­to ne­da­ro: iš­min­tin­gas žmo­gus mo­ko­si iš ki­tų klai­dų, o kvai­las – iš sa­vo.

Me­džiai yra mies­to uo­los, o žmo­nės vi­so la­bo – tik lai­ki­ni, li­ki­mo skrai­di­na­mi paukš­čiai. Jie pa­de­da me­džiui tik ta­da, kai ne­virs­ta ka­ta­ma­ra­nais. Jie iš­gy­ve­na, jei ne­su­ser­ga be­pras­miš­ku kerš­tu uo­lai, ku­ri il­gai­niui vis vie­na nu­ga­lės, pri­vers­da­ma žmo­gų iš­vyk­ti ir iš­nyk­ti. Tai, kas se­na, rei­ka­lau­ja bran­giai kai­nuo­jan­čios prie­žiū­ros, bet jos sie­kiant ga­li­ma ras­ti pu­siaus­vy­rą ir ne­ker­šy­ti nie­kam. Lie­tu­va ir­gi se­na…

Šį teks­tą bu­vo ne­leng­va ra­šy­ti, nes jis apie tai, kas per­ne­lyg ar­ti­ma – apie gim­ti­nę. Gim­ti­nė kei­čia­si, ta­čiau jos sim­bo­liai, ku­riais nea­be­jo­ti­nai yra di­de­lių me­džių alė­jos, ku­rian­čios jau­ku­mą ir pa­sa­kas vai­kams, tu­rė­tų lik­ti. Ki­taip, kur pa­sau­lio žmo­nėms, ku­riais pa­ma­žėl virs­ta­me vi­si iki vie­no, ras­ti sau prie­bė­gą. Ne­gi ant be­to­no plokš­tės?

Ma­ma, čia to­kie di­de­li me­džiai…

O me­džiai bu­vo di­de­li…

Kvie­čiu de­vy­nis­kart ma­tuo­ti ir dau­giau gal­vo­ti, dar­kart gal­vo­ti. Nes­ku­bė­ji­me glū­di iš­min­tis. Jei me­džiai nei­šeis su mu­mis, jie nei­šeis ir po mū­sų.

Da­lios Sta­pon­ku­tės nuo­tr.

skrastas.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Baranausko       2018-04-11 7:52

Anykščių šilelis vienas gražiausių lietuvių kūrinių.

Antanas Baranauskas - Anykščių šilelis        2018-04-11 1:40

Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;
Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę.
Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,
Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.

Lietuvnykas po urvus sausus laužus kūręs.
Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys.
Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,
Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę.
Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,

Teip visados raminęs, visados mylėjęs:
Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,
Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs;
Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,
Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,
Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,
Kožnam mete dėl kožno – visokių gerybių.

Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,
Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.
Teip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus,
Kad užtiksiant pavietris! – ir labai pakrėtus.

Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,
Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs
Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!
Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“

Su ašarom pirmieji truputį praskynę,
Vaitodami jų vaikai teip gynę tėvynę;
Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,
Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;
Po keturias dešimtis vežimų pardavę,
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį
gavę.

Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.
Ir teip ilgai aikvoję, – net kolei pristigę;
Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę:
Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.

Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę
Ir terp savęs kaip broliai visi susižadę –
Ažleist dirvas šileliui. Mat miško pasilgę,
Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę,
Žiūrėdami in kelmus. Mat lietuvių dūšios,
Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;
Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta,
Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.
Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,
Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta.
[1859 m. Anykščiuose]

Tik       2018-04-10 21:48

padvėsę Dvasioje mankurtai kelia kirvį prieš Medžius…....

Žmonių ir medžių gyvenimai.       2018-04-10 12:31

Medžiai turi šaknis,o žmonės ...jauni gyvena susimetę,turi darbus Kaune,bet jau kraustysis į Vilnių,kiti iš Vilniaus keliasi į Kauną...gyvena be šeimos,be vaikų,be tėviškių,bėga nuo savęs…be šaknų...Neišmatuojama liberalizmo žala.Kada tai baigsis ir kokia kaina?


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.