Filosofija ir etika

Dale Ahlquist. Klaidingo progreso kultas

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gegužės 24 d. 13:43

2     

    

Dale Ahlquist. Klaidingo progreso kultas

propatria.lt

Kiekvieną kartą, išgirdus žodį „progresas“, turėtume būti įtarūs ir paklausti: „progresas link ko?“. Neįmanoma progresuoti ir tobulėti, jei pirmiausia neidentifikuoji, iš kur atėjai ir kur eini. Tam, kad būtų galima pamatuoti progresą, reikia žinoti pradinį tašką ir tikslą. Tik tuomet galima nustatyti, ar esi toliau nuo pradinio taško nei buvai anksčiau ir ar esi arčiau savo tikslo. Bet yra tokių, kurie vadina save „progresyviais“ ir niekada nesivargina mums pranešti, kur jų progresas mus veda. Atrodo, kad jų pradžios taškas yra mums protėvių perduotos tradicijos ir tiesos. Jie mano, kad tuo labiau progresuoja, kuo labiau juda nuo šių tiesų ir tradicijų. Jie išmeta laiko patikrintas garbinimo formas, maldas, muziką, meną, architektūrą, moralinį mokymą, senovės išmintį, mūsų protėvių tikėjimą, tačiau neturi nieko, ką galėtų pasiūlyti vietoje to. Jų bažnyčios plikomis sienomis, menas beformis, maldos tuščios, muzika bjauri, o mokymas pilnas abejonės. Ir jie nežino, kur eina.

G. K. Chestertonas jau XX a. pradžioje atpažino šį klaidingo progreso kultą. Jis teigė, kad tarp tūkstančio kvailumo, vadinamo laisvu mąstymu, formų yra ir tvirtinimas, jog pasaulis visada žingsnis po žingsnio tobulėja, tačiau šie laisvieji mąstytojai niekada negali pasakyti, koks bus kitas žingsnis. Vienintelis dalykas, dėl kurio jie tikri, kad kitas žingsnis nebus „žingsnis ant šventos žemės, arba to, ką turėtume laikyti tvirtu pagrindu“.

Chestertono sako:

„Vietoje teiginio, kad visi keliai veda į Romą, jie kaip neklystamą dogmą priima tvirtinimą, kad nei vienas kelias negali vesti į Romą, nors tuo pačiu metu garsiai tvirtina, kad apskritai nežino, kur tie jų keliai veda. Jų keliai, pasak jų pačių, vingiuoja aplink kiekvieną suvokiamą ar nesuvokiamą naują vingį ar nuokrypį; bet šie keliai niekaip negali vesti į centrinį mūsų civilizacijos miestą, nors tūkstančiai, kurie keliavo šiais naujais keliais, vis dėlto į šią senovinę vietą atvyko.“

Jie visada tvirtina, kad nėra galutinių dalykų, kad niekas neturėtų būti priimama kaip absoliutu, tačiau ironiška tai, kad kai kuriuos dalykus jie patys atmeta absoliučiai. Jie atmeta praeitį. Jie priima viską ateityje, net jei nežino, kas tai yra. Nors ir vadina save „progresyviais“, jų filosofijoje yra kažkoks atsilikėliškas užsispyrimas, kad mūsų tėvai klydo, o mūsų vaikai yra teisūs. Jie klausysis bet ko, bet „atsisakys klausytis proto, jei tam reikėtų klausytis Romos“.

Kaip pastebi Chestertonas, klaidingo progreso kultas yra tiesiogiai susijęs su evoliucijos teorija. Kad ir kokių biologinių įrodymų egzistuotų paremti šiai teorijai (šie įrodymai yra ginčytini, nors diskusija šiuo klausimu tarsi uždrausta), esminė problema ta, kad ši teorija pateko ir į XIX a. socialinę bei religinę mintį. T. H. Huxley pasinaudojo Darwino idėjomis tam, kad pagrįstų savo agnosticizmą, ir jis yra atsakingas už darvinizmo išpopuliarinimą pasaulyje, ypač tarp kitų skeptikų, kokiu buvo jis pats. Didieji intelektualai, kurie kažkaip abejojo, kad Dievas sukūrė dangų ir žemę, dabar staiga sudėjo visą savo tikėjimą į teiginį, kad dangus ir žemė paprasčiausiai sukūrė patys save. Jie nebuvo tikri, kaip tai nutiko ir kaip prasidėjo, tačiau neabejojo, kad viskas nuolatos gerėja ir tobulėja. Mes vis augsime ir augsime. Link ko, mes to nežinome. Tačiau praktinė šios idėjos implikacija buvo keista determinizmo forma: idėja, kad viskas, kas nutiko pasaulyje, buvo būtinas žingsnis link to, kas nutiko po to. Viskas yra proceso ir progreso dalis. Tai buvo panaudota pateisinti vergovę, badą, siaubingą skurdą ir dar siaubingesnį turtą. Didieji ir toliau valgys mažiuosius. Progresas.

Chestertonas šią idėją vadino „įdomia gamtos garbinimo versija – ne saulės ar griaustinio, o greičiau rūko“. Progresyvieji yra įsikibę neaiškios ateities miglos.

XX amžiuje progreso ženklais buvo laikoma nėštumo kontrolė ir abortas. Tuomet sekė eutanazija. Dabar – vienalytės „santuokos“. Ir taip toliau. Šių idėjų palaikytojai visada jas vadina Progresu. Bet link ko?

Ir kas visada buvo kaltinama dėl buvimo kliūtimi visam šiam progresui? Katalikų Bažnyčia, žinoma. Taip, Bažnyčia stovėjo skurstančiųjų ir badaujančiųjų pusėje. Bažnyčia stovėjo skerdžiamų negimusių kūdikių pusėje. Ji stovėjo kaip kliūtis kelyje suklaidintoms sieloms, kurios save naikina elgdamosios pagal savo iškrypusias aistras.

Būtent Katalikų Bažnyčia visada stovėjo tikro progreso pusėje. Mes savo mintyse turime aiškų tikslą – dangų. Pasiaukojimo darbai skirti tam, kad padėtų mums patekti į dangų. Labdaros darbai yra skirti padėti kitiems patekti į dangų. Tikrą progresą lengva išmatuoti. Ar jis priartina mus prie Dievo, ar ne? Ar jis priartina pasaulį prie Dievo, ar ne?

Chestertonas teigė, jog kartais tam, kad galėtume judėti į priekį, mums reikia grįžti atgal. Tam, kad atsidurtume teisingame kelyje, mes turime apsisukti ir į jį sugrįžti. Atgaila yra pats progresyviausias dalykas, kurį dabar galime daryti.

Dale’as Ahlquist yra Amerikos Chestertono brolijos prezidentas, Chestertono akademijos įkūrėjas, daugybės knygų autorius ir šešių vaikų tėvas.

Versta iš Distributistreview.com

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Baisiausia,kad jie savo       2016-05-26 9:08

nuodėmes meta ant aukos.Vietoj atgailos.

Letas Palmaitis       2016-05-25 3:21

Viskas OK, tik reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad masinis mąstymas niekad nebūna savarankiškas. Pagoniui, kaip oras, reikalingi matomi paprasti stabai, kad jam viskas būtų “aišku”. Pažangos kultas ir „mokslo“ stabas jam labai tinka, mąstyti nereikia - tam juk yra kažkokių, jo įsivaizdavimu - visažinių, „mokslininkų“.
Tačiau juk lygiai taip negalima žavėtis ir masiniu praeities religingumu, nes jis daugiau priklausė nuo tradicijos bei valdžios autoriteto, nei nuo asmeninio tikėjimo bei mistinio išgyvenimo.
Be to, jei pasakymai „viskas atsirado savaime“ arba „dangus ir žemė patys save sukūrė“ yra aiškūs idiotizmai, tai idiotizmui paaiškinti neužtenka pasakyti „taip negali būti“. Bolševikiniai marksistai puikiai tai suprato, todėl kalbėdami apie materiją, jie rėmėsi tuo, kad materija neva turinti „savybes“. Va čia jau reikia PROTO, kad suvoktum, jog „savybėmis“ jie išduodavo savo materializmą. Ne kiekvienas supranta, kad greta teistinio kreacionizmo logiškai ir tikybiškai yra galimas panteizmas, kuris NĖRA joks materializmas ta prasme, kad Dvasia čia ne „pirminė“ ir ne „antrinė“, bet imanentiška materijai. „Visatos Dvasia“ materializuojasi begale formų. Štai kur tos bolševikinės „materijos savybės“: jei „dvasia materiali“, tai ir materija dvasinga. Protingas dialektinis „materializmas“ iš tikrųjų atskleidžia panteistinį tikėjimą.
Tikras panteizmas yra daug didesnis kreacionistinio abraominio tikėjimo priešas nei idiotų materializmas. Tačiau sprendimas viršija mūsų proto ribas, todėl jį rasime vien tikėjimo, intuicijos bei mistinio patyrimo srityje.
PS Vis dėlto patartina atsižvelgti ir į faktinius įrodymus, kurie yra: 1) nepaaiškinamas abraomino tikėjimo unikalumas (tos pačios kilmės tikyba, kad ir kaip vadintųsi atmainos) bei nepaaiškinamas pasaulio užvaldymas; 2) apreikštos ir akivaizdžiai išsipildžiusios pranašystės.


Rekomenduojame

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Andrius Švarplys. Pagaliau Facebookas bus paduotas į teismą dėl cenzūros

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Rasa Čepaitienė. Parazitai

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paragino naujojo Seimo narius atpažinti Dievo balsą, Tiesos balsą savyje ir jo klausytis

Algimantas Rusteika. Labanakt

Paskelbtas partizanų žinynas

Almantas Stankūnas. Apie JAV demokratiją

Algis Avižienis. D.Trampo pralaimėjimo priežastys

Algirdas Endriukaitis. Kursas prieš valstybę asfaltuojamas (I)

Ramūnas Aušrotas. Homoseksualumas įveikiamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.