Filosofija ir etika

Dale Ahlquist. Klaidingo progreso kultas

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gegužės 24 d. 13:43

2     

    

Dale Ahlquist. Klaidingo progreso kultas

propatria.lt

Kiekvieną kartą, išgirdus žodį „progresas“, turėtume būti įtarūs ir paklausti: „progresas link ko?“. Neįmanoma progresuoti ir tobulėti, jei pirmiausia neidentifikuoji, iš kur atėjai ir kur eini. Tam, kad būtų galima pamatuoti progresą, reikia žinoti pradinį tašką ir tikslą. Tik tuomet galima nustatyti, ar esi toliau nuo pradinio taško nei buvai anksčiau ir ar esi arčiau savo tikslo. Bet yra tokių, kurie vadina save „progresyviais“ ir niekada nesivargina mums pranešti, kur jų progresas mus veda. Atrodo, kad jų pradžios taškas yra mums protėvių perduotos tradicijos ir tiesos. Jie mano, kad tuo labiau progresuoja, kuo labiau juda nuo šių tiesų ir tradicijų. Jie išmeta laiko patikrintas garbinimo formas, maldas, muziką, meną, architektūrą, moralinį mokymą, senovės išmintį, mūsų protėvių tikėjimą, tačiau neturi nieko, ką galėtų pasiūlyti vietoje to. Jų bažnyčios plikomis sienomis, menas beformis, maldos tuščios, muzika bjauri, o mokymas pilnas abejonės. Ir jie nežino, kur eina.

G. K. Chestertonas jau XX a. pradžioje atpažino šį klaidingo progreso kultą. Jis teigė, kad tarp tūkstančio kvailumo, vadinamo laisvu mąstymu, formų yra ir tvirtinimas, jog pasaulis visada žingsnis po žingsnio tobulėja, tačiau šie laisvieji mąstytojai niekada negali pasakyti, koks bus kitas žingsnis. Vienintelis dalykas, dėl kurio jie tikri, kad kitas žingsnis nebus „žingsnis ant šventos žemės, arba to, ką turėtume laikyti tvirtu pagrindu“.

Chestertono sako:

„Vietoje teiginio, kad visi keliai veda į Romą, jie kaip neklystamą dogmą priima tvirtinimą, kad nei vienas kelias negali vesti į Romą, nors tuo pačiu metu garsiai tvirtina, kad apskritai nežino, kur tie jų keliai veda. Jų keliai, pasak jų pačių, vingiuoja aplink kiekvieną suvokiamą ar nesuvokiamą naują vingį ar nuokrypį; bet šie keliai niekaip negali vesti į centrinį mūsų civilizacijos miestą, nors tūkstančiai, kurie keliavo šiais naujais keliais, vis dėlto į šią senovinę vietą atvyko.“

Jie visada tvirtina, kad nėra galutinių dalykų, kad niekas neturėtų būti priimama kaip absoliutu, tačiau ironiška tai, kad kai kuriuos dalykus jie patys atmeta absoliučiai. Jie atmeta praeitį. Jie priima viską ateityje, net jei nežino, kas tai yra. Nors ir vadina save „progresyviais“, jų filosofijoje yra kažkoks atsilikėliškas užsispyrimas, kad mūsų tėvai klydo, o mūsų vaikai yra teisūs. Jie klausysis bet ko, bet „atsisakys klausytis proto, jei tam reikėtų klausytis Romos“.

Kaip pastebi Chestertonas, klaidingo progreso kultas yra tiesiogiai susijęs su evoliucijos teorija. Kad ir kokių biologinių įrodymų egzistuotų paremti šiai teorijai (šie įrodymai yra ginčytini, nors diskusija šiuo klausimu tarsi uždrausta), esminė problema ta, kad ši teorija pateko ir į XIX a. socialinę bei religinę mintį. T. H. Huxley pasinaudojo Darwino idėjomis tam, kad pagrįstų savo agnosticizmą, ir jis yra atsakingas už darvinizmo išpopuliarinimą pasaulyje, ypač tarp kitų skeptikų, kokiu buvo jis pats. Didieji intelektualai, kurie kažkaip abejojo, kad Dievas sukūrė dangų ir žemę, dabar staiga sudėjo visą savo tikėjimą į teiginį, kad dangus ir žemė paprasčiausiai sukūrė patys save. Jie nebuvo tikri, kaip tai nutiko ir kaip prasidėjo, tačiau neabejojo, kad viskas nuolatos gerėja ir tobulėja. Mes vis augsime ir augsime. Link ko, mes to nežinome. Tačiau praktinė šios idėjos implikacija buvo keista determinizmo forma: idėja, kad viskas, kas nutiko pasaulyje, buvo būtinas žingsnis link to, kas nutiko po to. Viskas yra proceso ir progreso dalis. Tai buvo panaudota pateisinti vergovę, badą, siaubingą skurdą ir dar siaubingesnį turtą. Didieji ir toliau valgys mažiuosius. Progresas.

Chestertonas šią idėją vadino „įdomia gamtos garbinimo versija – ne saulės ar griaustinio, o greičiau rūko“. Progresyvieji yra įsikibę neaiškios ateities miglos.

XX amžiuje progreso ženklais buvo laikoma nėštumo kontrolė ir abortas. Tuomet sekė eutanazija. Dabar – vienalytės „santuokos“. Ir taip toliau. Šių idėjų palaikytojai visada jas vadina Progresu. Bet link ko?

Ir kas visada buvo kaltinama dėl buvimo kliūtimi visam šiam progresui? Katalikų Bažnyčia, žinoma. Taip, Bažnyčia stovėjo skurstančiųjų ir badaujančiųjų pusėje. Bažnyčia stovėjo skerdžiamų negimusių kūdikių pusėje. Ji stovėjo kaip kliūtis kelyje suklaidintoms sieloms, kurios save naikina elgdamosios pagal savo iškrypusias aistras.

Būtent Katalikų Bažnyčia visada stovėjo tikro progreso pusėje. Mes savo mintyse turime aiškų tikslą – dangų. Pasiaukojimo darbai skirti tam, kad padėtų mums patekti į dangų. Labdaros darbai yra skirti padėti kitiems patekti į dangų. Tikrą progresą lengva išmatuoti. Ar jis priartina mus prie Dievo, ar ne? Ar jis priartina pasaulį prie Dievo, ar ne?

Chestertonas teigė, jog kartais tam, kad galėtume judėti į priekį, mums reikia grįžti atgal. Tam, kad atsidurtume teisingame kelyje, mes turime apsisukti ir į jį sugrįžti. Atgaila yra pats progresyviausias dalykas, kurį dabar galime daryti.

Dale’as Ahlquist yra Amerikos Chestertono brolijos prezidentas, Chestertono akademijos įkūrėjas, daugybės knygų autorius ir šešių vaikų tėvas.

Versta iš Distributistreview.com

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Baisiausia,kad jie savo       2016-05-26 9:08

nuodėmes meta ant aukos.Vietoj atgailos.

Letas Palmaitis       2016-05-25 3:21

Viskas OK, tik reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad masinis mąstymas niekad nebūna savarankiškas. Pagoniui, kaip oras, reikalingi matomi paprasti stabai, kad jam viskas būtų “aišku”. Pažangos kultas ir „mokslo“ stabas jam labai tinka, mąstyti nereikia - tam juk yra kažkokių, jo įsivaizdavimu - visažinių, „mokslininkų“.
Tačiau juk lygiai taip negalima žavėtis ir masiniu praeities religingumu, nes jis daugiau priklausė nuo tradicijos bei valdžios autoriteto, nei nuo asmeninio tikėjimo bei mistinio išgyvenimo.
Be to, jei pasakymai „viskas atsirado savaime“ arba „dangus ir žemė patys save sukūrė“ yra aiškūs idiotizmai, tai idiotizmui paaiškinti neužtenka pasakyti „taip negali būti“. Bolševikiniai marksistai puikiai tai suprato, todėl kalbėdami apie materiją, jie rėmėsi tuo, kad materija neva turinti „savybes“. Va čia jau reikia PROTO, kad suvoktum, jog „savybėmis“ jie išduodavo savo materializmą. Ne kiekvienas supranta, kad greta teistinio kreacionizmo logiškai ir tikybiškai yra galimas panteizmas, kuris NĖRA joks materializmas ta prasme, kad Dvasia čia ne „pirminė“ ir ne „antrinė“, bet imanentiška materijai. „Visatos Dvasia“ materializuojasi begale formų. Štai kur tos bolševikinės „materijos savybės“: jei „dvasia materiali“, tai ir materija dvasinga. Protingas dialektinis „materializmas“ iš tikrųjų atskleidžia panteistinį tikėjimą.
Tikras panteizmas yra daug didesnis kreacionistinio abraominio tikėjimo priešas nei idiotų materializmas. Tačiau sprendimas viršija mūsų proto ribas, todėl jį rasime vien tikėjimo, intuicijos bei mistinio patyrimo srityje.
PS Vis dėlto patartina atsižvelgti ir į faktinius įrodymus, kurie yra: 1) nepaaiškinamas abraomino tikėjimo unikalumas (tos pačios kilmės tikyba, kad ir kaip vadintųsi atmainos) bei nepaaiškinamas pasaulio užvaldymas; 2) apreikštos ir akivaizdžiai išsipildžiusios pranašystės.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.