Naujienos

Daiva Tamošaitytė. Laisvės byla ir išeivija

Tiesos.lt siūlo   2018 m. birželio 29 d. 9:10

2     

    

Daiva Tamošaitytė. Laisvės byla ir išeivija

pasauliolietuvis.lt

2018 m. birželio 11–13 ir 15–16 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko Adolfo Damušio politinių studijų dienos: buvo demonstruojami dokumentiniai filmai, surengta paroda ir mokslinė konferencija.

Vienas iškiliausių lietuvių visuomenininkų ir valstybininkų, vadovaujantis veikėjas, pasižymėjęs savoje visuomenėje ir tarp kitataučių kaip savo srities specialistas ir mokslininkas, dr. Adolfas Damušis, filantropas, patriotas, verslininkas, vienas iškiliausių lietuvių ekonomistų dr. Juozas Petras Kazickas ir medicinos mokslų daktaras, visuomenininkas, fondo „Į laisvę“ pirmininkas dr. Kazys G. Ambrozaitis – tai trys banginiai, į kuriuos rėmėsi lietuvių pastangos išlaikyti nepriklausomą Lietuvą dviejų okupacijų – sovietų ir nacių – laiku ir vėliau išeivijoje. Pasak Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo ir renginių kuratoriaus Vidmanto Valiušaičio, Adolfas Damušis, Juozas Kazickas ir Kazys Ambrozaitis buvo vaikai tos generacijos, kurią šiek tiek vyresnis draugas ir jų autoritetas Juozas Brazaitis yra pavadinęs „intelektualiniu avangardu“, savo „pagrindinėm sampratom ir idealistinėm nuotaikom“ atsirėmusiu į prof. Stasio Šalkauskio ideologiją bei asmenybę. Savo ruožtu, „Trys draugai“ – tai intelektualinis avangardas, kuris išugdė rezistencijos generaciją tikrąja prasme nuo 1944 metų Birželio sukilimo bangos iki pat 1990 metų Kovo11-osios.“

Atidarant parodą žodį tarė Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos Respublikos ambasadorė Danijoje ir Islandijai Gintė Damušytė, Kazickų šeimos fondo prezidentė Jūratė Kazickaitė, Ramunė Ambrozaitytė-Fry. Parodoje buvo demonstruojamos A. Damušio knygos ir publikacijos, J. Kazicko diplominis darbas „Bolševikų žemės ūkio kolektyvizacijos politika Lietuvoje“ (1943 m.), Lietuvių fronto, kuriam trys draugai priklausė, leidinys „Į laisvę“, J. Kazicko autobiografija „Vilties kelias“ bei kiti svarbūs dokumentai, daiktai ir fotografijos.

Konferenciją „Laisvės byla ir išeivija: palikimas, dabarties rūpesčiai ir lūkesčiai“ pradėjo Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo invokacija, LR Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovės Lietuvoje Vidos Bandis sveikinimai. Šiųmetės konferencijos akcentas buvo ne tik A. Damušio 110-osios gimimo metinės, kitos sukaktys, bet ir išeivijos indėlis į Lietuvos laisvės bylą.

V. Bandis savo kalboje pažymėjo: „Prieš trisdešimt metų mes, išeivijos lietuviai, susidūrėme su politiniu lūžiu, kuris mūsų svajones pavertė tikrove, o Lietuvos nepriklausomybės palaikymas per daugelį okupacijos dešimtmečių tapo realiu faktu. Visi dirbusieji Lietuvos labui jau galėjo atvykti į Tėvynę ir prisidėti prie jos stiprinimo. Pagalba ir realia finansine parama visose gyvenimo srityse – nuo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iki verslo vienetų – išeiviai daro įtaką šalies gyvenimui. Nėra nė vienos srities, kuri nebūtų mūsų akiratyje. Džiugu, kad visos problemos ir siūlymai šalies valdymo grandyse būna išgirsti ir pamažu sprendžiasi. Tos problemos ir klausimai, ar pasaulėžiūriniai, ar visai konkretūs ir kasdieniai, pirmiausia liečia kelių kartų, augusių skirtingomis sąlygomis ir išblaškytų po skirtingas šalis, susikalbėjimą ir galimą tikslų ir uždavinių suvienodinimą, esminių Lietuvos ateities krypčių brėžimą kartu.“

Vidmantas Valiušaitis pranešime „Trys draugai: Damušis, Kazickas, Ambrozaitis“ aktualizavo mintį, jog jie rėmėsi S. Šalkauskio „pilnutinio žmogaus“ vizija ir etinėmis nuostatomis. Jo ideologija pagrindė jų veiklą. „Ypač spaudoje, sudarančioje visuomenės nuomonę, buvo justi savitas „XX amžiaus generacijos“ balsas.“  Šios generacijos iškiliausi atstovai sunkiausiais II pasaulinio karo metais įkūrė LAF, sudarė Laikinąją vyriausybę, surengė Birželio sukilimą, pagrindė ir dokumentavo lietuvių tautos pasiryžimą nepaklusti nei sovietų, nei nacių okupacijai ir jų primestiems nusikaltimams. „Jų nusistatymą būdingai atspindi lygiai prieš 60 metų – 1958 m. birželio 23 d. – paliktas liudijimas, kai buvo minimos 40-osios nepriklausomos Lietuvos valstybės atsikūrimo metinės ir pristatyti Lietuvių fronto bičiulių svarstymai apie valstybės pagrindus „Į pilnutinę demokratiją“, – sakė V. Valiušaitis. Tai yra „per dešimtmečius subrandintas lietuviškos krikščioniškosios politinės minties dokumentas, kuriam konceptualumu, sistemingumu, išbaigtumu, neprilygo ir iki šiol neprilygsta jokia kita lietuviškoji politinė platforma“. Kartu V. Valiušaitis pažymėjo, kad „reikšminga išeivijos intelektinio potencialo dalis, patyrusi ir užgrūdinta ilgametėje rezistencinio, politinio bei visuomeninio darbo veikloje, faktiškai, liko nepanaudota atsikuriančios valstybės kūrimui.“

Amerikos katalikiškojo universiteto vicerektorius Viktoras Nakas pranešime „Lietuvos laisvės byla JAV nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse“ teigė: „Jungtinėse Valstijose už Lietuvos laisvę dirbo Lietuvių Bendruomenė ir jos padaliniai keliasdešimtyje Amerikos miestų, Amerikos Lietuvių Taryba, VLIK‘as ir „Lietuvos Vyčiai“. Lietuvos Atgimimui prasidėjus, išdygo dar 10 savanoriškos veiklos organizacijų įvairiuose lietuvių telkiniuose. Reikėtų paminėti penkias ar daugiau pabaltiečių organizacijų, kuriose lietuviai buvo atstovaujami. Daugelis jų palaikė tiesioginį ryšį su prieškarinės Lietuvos diplomatine tarnyba ir iš jos laukė patarimų ir gairių.“ V. Nakas pabrėžė „Amerikos lietuvių Romos katalikų kunigų vienybės“ 1961 metais įsteigtos Lietuvių katalikų religinės šalpos, taip pat Lietuvių informacijos centro, kurio filialui Vašingtone autorius vadovavo, svarbą. Iš pranešime išdėstytų faktų matyti, kad JAV lietuvių rašomi laiškai ir rezoliucijos kongresmenams ir prezidentams, informacijos apie tikrąją padėtį už geležinės uždangos skleidimas per Vatikano ir Amerikos balso radiją suvaidino lemiamą vaidmenį laisvės byloje. „Lūžis įvyko 1987 metų rugpjūčio 23 d. mitinge, kurį Lietuvos laisvės lyga suorganizavo prie Mickevičiaus paminklo. Tai buvo kaip mažas bombos sprogimas Vakaruose. Pavyzdžiui, žinią apie tai „New York Times“ skelbė pačioje svarbiausioje vietoje – pirmame dienraščio puslapyje[1]. Po to mitingo, prielaidos apie Lietuvos bylą pasikeitė“, – sakė V. Nakas. Jis nupasakojo Amerikos lietuvių indėlį atkuriant nepriklausomybę, sunkumus, kuriuos kėlė atsargi politikų laikysena mėginant subalansuoti JAV ir Sovietų Sąjungos santykius. Pranešimo išvadoje sakoma, kad „nepaisant, kiek Amerikos lietuviai bus užsidegę dėl Lietuvos, jų įtakai yra riba, kurią kaip tik ir matėme prieš keliasdešimt metų Lietuvai kritišku laikotarpiu. Amerika pirmoj vietoj, kaip ir kitos šalys, statys savo interesus. Mažos šalys kaip Lietuva visada turės kovoti dėl jos dėmesio ir paramos.“

storiko, LEU profesoriaus Juozo Skiriaus pranešimas „Lietuvos valdžios ryšiai su išeivija: istorinis ir nūdienos kontekstai“ vertingas faktais, kurie liudija apie nevienareikšmį Lietuvos ir jos diasporos bendradarbiavimą lūžių laikotarpiais, esant sudėtingai tiek išorės, tiek vidaus politinių ir ekonominių jėgų sanklodai. Jame atsispindi demokratinių, krikščioniškųjų ir tautininkiškųjų jėgų prieštara, kuri esmiškai gyvuoja ir šiandien.  „Moksliniai tyrimai rodo, kad tik po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo, atėjus prie valdžios vairo tautininkams, ryškiai išsiplėtė ryšiai su išeivija. Kodėl būtent tautininkai labai rūpinosi išeivija ir tik po perversmo? Pirmajame Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetyje prieš Lietuvos valdžią iškilo begalės vidaus problemų, kurias reikėjo neišvengiamai spręsti. Jaunos valstybės padėtį komplikavo ir sudėtinga užsienio politika, santykiai su kaimynais. Nebuvo laiko ir jėgų skirti dėmesį išeivijai ir jos pageidavimų įgyvendinimui. Tuo tarpu Lietuvos tautininkai, būdami opozicijoje, savo spaudoje dažnai kėlė mintį, kad neturime užmiršti lietuvių išeivijos, reikia kurti ir jai palankią įstatyminę bazę, stengtis užsienio lietuvius pritraukti prie Tėvynės tam, kad Lietuva galėtų teisiškai naudotis savo išeivių pinigais, profesine patirtimi, sudaryti sąlygas jų grįžimui, sutvarkyti emigracijos reikalus. Tačiau tai nebuvo padaryta nei valdant krikščionims-demokratams, nei valstiečiams-liaudininkams su socialdemokratais,“ – dėstė J. Skirius, didžiąją pranešimo dalį skyręs konkretiems išeivių reikalams nušviesti. Istorikas padarė išvadą, kad „nauja tautininkų valdžia, ieškodama labai jai reikalingos finansinės paramos, bandydama įgyvendinti savo tautinę poziciją išeivijos atžvilgiu, pasisakydama už visos tautos vienybę, pradeda vykdyti išeivijai palankią politiką. Per nepilnus 14 metų padarė tikrai daug, traukdama į savo pusę jos atžvilgiu nedraugiškai nusiteikusius užsienio lietuvius. Tyrimai šioje srityje parodė, kad Lietuvos valdžia tuo laikotarpiu davė išeivijai daugiau, nei pati iš jos gavo.“ J. Skirius apžvelgė svarbiausius Lietuvos vyriausybės, valdant A. Smetonai, nuveiktus išeivijai palankius darbus, kuriais buvo sparčiai normalizuojami santykiai. „Jei ne tie nelaimingieji 1940 metai, atvedę prie Lietuvos valstybės katastrofos, santykiai būtų iš esmės normalizuoti!!!“ – įsitikinęs istorikas. Atliktas mokslinis tyrimas parodė paraleles tarp emigracijos ir reemigracijos reiškinių, vykusių po vasario 16-osios ir kovo 11-osios. Taip pat J. Skirius nušvietė išeivijos vaidmenį po abiejų atkūrimų.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorės Irminos Matonytės atliktame tyrime „Lietuvos politinio elito ir gyventojų požiūrių palyginimas“ atsispindėjo oficialių ir eilinių asmenų nuostatų skirtumai tokių klausimų, kaip didžiavimasis būti lietuviu, lietuvio vaidmens pasaulyje ir pan., atžvilgiu. Tyrimas parodė, kad lietuvių savivertė visuose sluoksniuose gana žema, nors elito nuostatos optimistiškesnės.

Žurnalisto Valdo Vasiliausko tekstas „Politinė kultūra, tauta ir suverenitetas“ susiejo išeivijos ir dabartinių Lietuvos intelektualų požiūrius į tai, kas yra politinė kultūra. Šį terminą dar sovietmečiu pirmasis yra pavartojęs Arvydas Juozaitis. Analizės motto tapo „trijų draugų“ bendražygio, politologo ir sovietologo, profesoriaus, Harvardo ir Stanfordo universitetų bendradarbio Vytauto Stasio Vardžio ištara iš 1993 metų konferencijos Sautfilde: „Dabartinė Lietuvos politinė kultūra didele dalimi yra sovietų civilizacijos paveldas.“ V. Vasiliauskas gretino Mykolo Romerio, Mykolo Krupavičiaus, Juozo Girniaus, Juozo Brazaičio, Vydūno, V. A. Dambravos, Kazio Bradūno, Vytauto Radžvilo,  Alvydo Jokubaičio požiūrį į tai, kas apibrėžia politinę kultūrą. Jo nuomone, dar stinga vieningos politinės kultūros suvokimo, ką parodo abejingumas kultūrai apskritai.

Istorikas, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyresnysis patarėjas, Klaipėdos universiteto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Kauno tvirtovės parko direktorius Valdas Rakutis pranešimu „ATR žlugimo epocha ir Lietuvos Respublikos aktualijos“ klausytojus nukėlė į senesnius laikus. Jis pabrėžė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą, didžiulį vaidmenį to meto Europoje ir faktą, kad mūsų valstybės istoriniai nuopelnai nūdien nutylimi ir vertinami ne tiek iš Lietuvos pozicijų, kiek remiantis kaimynų istoriografija apie mus ir jų selektyviais, neišsamiais arba netiksliais duomenimis ir traktuotėmis, taip formuojant dabartinį polinkį į servilizmą. V. Rakutis teigė: „Lietuva turi daugelio amžių demokratijos patirtį, kuri gali būti naudinga tiek kuriant veiksmingą politinę kultūrą, tiek išvengiant klaidų, kurias, istorijos nežinodami, vėl kartojame.

Seimai, seimeliai, teismų sistema nėra visiška atgyvena, greičiau savo laikams tinkama demokratijos forma, kuria remdamasi valstybė sugebėjo daug nuveikti, ypač 1788–1792 metų laikotarpiu. Surastos vykdomosios valdžios stiprinimo priemonės galėtų būti pavyzdžiu ir šiais laikais.“ Šiuolaikinį valstybės nutolimą nuo 1926–1938 metų pasiekimų ir politinės tautos sampratos jis lygina su situacija, būdinga ir XVII a. pabaigos – XVIII a. vidurio Lietuvos visuomenei, „kuri tapo kitų politinių galybių veiklos objektu, o tai savo ruožtu privedė prie valstybės galios silpnėjimo, valstybės kuriamųjų jėgų stagnacijos ir valstybės artėjimo prie mirties.“

Simonas Jazavita, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, Kauno miesto muziejaus muziejininkas, Lietuvos karo istorijos draugijos valdybos pirmininkas perskaitė pranešimą „Lietuviai Berlyne 1940–1941 m.: nepriklausomybės paieškos tarp Scilės ir Charibdės“. „Idėja sukurti LAF kilo buvusiam Lietuvos pasiuntiniui ir karo atašė Vokietijoje atsargos pulkininkui Kaziui Škirpai“, kuris „norėjo po LAF‘o vėliava suvienyti įvairių pažiūrų ir partinės priklausomybės žmones.“ „K. Škirpa kritikavo ir visuomenę, ir opozicines partijas, kad jos pasidavė apatijai ir/ar vidaus rietenoms. Visiems, pasiryžusiems dėtis prie LAF‘o, tai turėjo tapti galimybe užversti prieš tai buvusį puslapį ir pradėti viską iš naujo.“ Puikus pranešimas parodo, kokio įžvalgumo buvo Kazys Škirpa, pasižymėjęs neeilinėmis stratego savybėmis ir sugebėjęs išnaudoti esamas sąlygas Lietuvos laisvei iškovoti. Jis suvokė, kad ,,neutralitetas – fatali klaida“, ir dėjo visas pastangas išlaviruoti tarp nacių Vokietijos, gerai žinodamas jos grobuoniškus interesus, ir sovietų, kurie tuo metu buvo „problema Nr. 1“. Tiesiog būtina išleisti K. Škirpos raštus, kad būtų įvertinta jo, kaip vieno įžvalgiausių to meto politinių veikėjų bent jau Europos mastu, asmenybė ir veikla.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko Dariaus Juodžio pranešimas „Partizanų ryšiai su Vakarais ir sovietų saugumo destrukcija“ atskleidžia itin tragišką tautos laikotarpį, kada po sovietų okupacijos oficialios nepriklausomos Lietuvos saugumo ir žvalgybos institucijos, karinės pajėgos ir policija buvo sunaikintos, o jų likučiams teko kovoti miškuose atkirstiems nuo Vakarų pasaulio. Deja, Vakarai jau buvo įsipareigoję sovietams nesikišti į jų kuruojamas „teritorijas“, nors lietuviai dar ilgai gyveno pagalbos mitu. D. Juodis pasakojo, kaip „1945–1946 m. NKGB (MGB) pavyko susekti ir likviduoti didesnes pogrindžio organizacijas, kurios siekė suvienyti antisovietinį pasipriešinimą ir turėjo planų susisiekti su Vakarais. Likvidavus tikrąsias pogrindžio organizacijas, MGB ėmėsi kurti fiktyvias organizacijas, neva siekiančias vienyti antisovietinį pogrindį“; „pasinaudodamas palankia situacija, saugumas kūrė planus, kaip likviduoti pasipriešinimo judėjimą ir perimti ryšius su Vakarais. Pradėtos steigti saugumo kontroliuojamos pogrindžio organizacijos, kurios virto papildoma painiava ir paskatino skaldytis lietuvių emigraciją“; „užsienio žvalgyboms reikėjo karinių žinių iš SSRS. Jų nedomino aktyviai kariaujantys partizanai“. Partizanų kova žlugo iš dalies dėl tarptautinės padėties, kada įsigaliojus susitarimams po II pasaulinio karo Vakarams Lietuvos likimas nerūpėjo.

Politologas, JAV diplomatas Algis Avižienis pasisakyme „Ar išeivijos politinės ir diplomatinės veiklos patirtis naudinga Lietuvai?“ pateikė gyvą patirtį atspindinčią panoramą, parodydamas besikeičiantį globalizacijos paveiktą pasaulį, kuriame kovoja dvi kryptys: liberali antitautinė ir nacionalistinė. Jis sakė: „Išeivijoje išmokau, jog gyvenimo prasmė negali apsiriboti vieno asmens gyvenimu. Individas įgauna prasmę, kai jis savo likimą susieja su savo tautos likimu. Iš to išeitų, jog individas, nesvarbu ar būdamas savo tėvynėje, ar tremtyje, ar emigracijoje, privalo rūpintis bendrais savo tautos reikalais, jos ateitimi.“

Angelė Nelsienė (Angela Nelsas), buvusi BAFL kelių kadencijų prezidentė, dabar – pirmoji viceprezidentė, „Baltic Caucus“ JAV kongrese steigėja, daugelį metų buvusi JAV Lietuvių Bendruomenės Vakarų Apygardos ir JAV LB Tarybos pirmininke, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo narė, Konfliktų sprendimo komiteto pirmininkė perskaitė pranešimą „Amerikos Baltų Laisvės Lyga (BAFL) ir jos pamokos Lietuvai“. Ji supažindino konferencijos dalyvius su Juozo Kojelio įkurtos LAISVĖS LYGOS (Baltic American Freedom League, sutrumpintai BAFL) organizacijos veikla ir indėliu į LAISVĖS BYLĄ, siekiant atkurti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Organizacijos nuopelnai: 1982 m. birželio 14 d. JAV prezidentas Reaganas pasirašė ilgai lauktą rezoliuciją (Nr. SJR 201), turinčią įstatymo galią ir skelbiančią birželio 14 d. Baltų laisvės diena (Baltic Freedom Day); 1984 m. BAFL pastangomis Laisvės radijas (Radio liberty), transliuojantis laidas Amerikoje lietuvių, latvių ir estų kalbomis, perkeltas į Laisvosios Europos radiją; BAFL nuolat skelbė apie Sovietų Sąjungoje ir Baltijos valstybėse persekiojamus ir kalinamus kitaminčius, religijos ir laisvės siekiančius žmones, dėl to Sovietų Sąjunga atsisakė dalyvauti Los Andžele vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse; parengė bendrą memorandumą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo (prie George Busho); pasiekė, kad būtų išmokėti anksčiau paskirti 62 milijonai dolerių Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumui stiprinti (prie Billo Clintono) ir kita. Pasak A. Nelsienės, ši organizacija skiriasi nuo kitų Lietuvai dirbusių organizacijų tuo, kad „tiktai BAFL turėjo užsibrėžusi ir įvykdė labai specifinius ir konkrečius projektus, buvo ir yra išsikėlusi aiškius tikslus ir uždavinius, bendradarbiauja su Joint Baltic American Committy (Bendras Amerikos baltiečių komitetas) Vašingtone, ukrainiečių, lenkų bendruomenių organizacijomis, taip pat ir su JAV Lietuvių Bendruomene. Būtent dėl savo inicijuotų ir sėkmingai įgyvendintų projektų, gerų ryšių JAV valdžioje BAFL yra aukštai vertinama JAV politiniuose sluoksniuose, yra dažnai kviečiama JAV kongresmenų prisidėti konsultacijomis ir palaikymu prie jų inicijuotų rezoliucijų žmogaus teisių ir kitais klausimais Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ar Rytų Europoje. BAFL yra gavusi daug padėkų iš JAV ir Baltijos šalių prezidentų, užsienio reikalų ministrų, vyriausybių ir JAV kongresmenų.“

Konferencijos pabaigoje kalbėjo Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, nubrėžusi perspektyvą tema „Jaunimas ir ateitis: Dausuva, Dainava, Lietuva“. Renginį užbaigė simpoziumas „Kuo išeivijos paveldas reikšmingas šiandieninei Lietuvai?“, kuriame dalyvavo „trijų draugų“ atstovai: istorikė Ilona Strumickienė, Kazickų šeimos fondo Niujorko skyriaus vadovė Neila Baumilienė ir advokatas Jonas Kairevičius. Vakare įvyko šv. Mišios Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje A. Damušio, J. Kazicko ir K. Ambrozaičio atminimui.

[1] Bill Keller, “Lithuanians Rally for Stalin Victims,” The New York Times, 1987.08.24.

pasauliolietuvis.lt


Neila Baumilienė, Jonas Kairevičius, Ilona Strumickienė, Vidmantas Valiušaitis. D. Tamošaitytės nuotr.


Parodos eksponatai. D. Tamošaitytės nuotr.


Parodos eksponatai. D. Tamošaitytės nuotr.


Vysk. G. Grušo invokacija. Juozo Valiušaičio nuotr.


Vida Bandis. J. Valiušaičio nuotr.


Angelė Nelsienė. D. Tamošaitytės nuotr.


Juozas Skirius. Juozo Valiušaičio nuotr.


Irmina Matonytė. J. Valiušaičio nuotr.


Viktoras Nakas.J. Valiušaičio nuotr.


Valdas Vasiliauskas. J. Valiušaičio nuotr.


Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. J. Valiušaičio nuotr.


Valdas Rakutis. D. Tamošaitytės nuotr.


Algis Avižienis. D. Tamošaitytės nuotr.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Janina       2018-07-7 14:59

Labai džiugina tokia rimta konferencija visus senesnės kartos išeivius. Tuo labiau, kai teko patirti, kaip ŠLB išeivijos veikla buvo lengvai sudarkyta tik atvykusios naujos emigracijos atstovės, buvusios komjaunimo sekretorės Jūratės Caspersen!!!

Vis daugėja       2018-06-29 13:52

ir daugėja išeivių iš Lietuvos.


Rekomenduojame

Andrius Navickas.  Aš myliu savo Tėvynę

Arvydo Juozaičio kreipimasis į brolius ir seseris dainoje

Ir LAT patvirtino – Garliavos šturmo liudytojai nusikaltimo nepadarė

Liutauras Stoškus. Normali politinė diskusija dėl miesto vystymo ateities, dėl konkrečių miesto raidos rodiklių ir siekių net nepradėta

Leonas Merkevičius. Teismas tars žodį – Garliavos šturmo liudytojai ir K. Betingio „skriaudikė“ išgirs nuosprendžius

Vytautas Landsbergis. Gintaras ginčijasi su savim

Andrius Švarplys. „Geras metas permąstyti Europos vertybes“

Kaip veiks naujoji vaiko teisių apsaugos sistema: svarbiausi aspektai

Vytautas Sinica. A. Maldeikienė – už gėjus ir abortus po katalikybės vėliava

Arvydas Juozaitis. Seimas siekia įteisinti daugybinę pilietybę pažeisdamas Konstituciją?

Eglė Mirončikienė.  Turime teisę žinoti, kam turime būti dėkingi už „Vaivorykštės perėją“

Kauno pilies kieme – pastatyta Vyčio skulptūra (nuotraukos, video)

Liudvikas Jakimavičius. Kaip atsiimti Sąjūdį?

Valdas Vasiliauskas. Dainų shwentė

Vytauto Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta“ pristatymas Gargžduose

Nuo bačkos. Bronius Matelis. A. Juozaitis – praeities fotoalbumas. Ar malonūs prisiminimai sukurs modernią Lietuvą?

Andrea Tornielli. Nykstančios krikščionybės Vakarų Europoje statistika

Aušra Maldeikienė. Po tamsos ateina aušra: 2019 m. Prezidento rinkimų programos 95 tezės

ES krizė: Yanis Varoufakis susitarimą dėl migrantų pavadino „visiška nesėkme“ ir apkaltino Angelą Merkel „meluojant“

Geroji Naujiena. „Mirčiai neduota valdyti pasaulio“

Algimantas Zolubas. Lukiškių aikštę dar tik bandoma prisijaukinti

Josephas E. Stiglitzas. Ar euras gali būti išgelbėtas?

Algimantas Rusteika. Apie mokesčių reformą trumpai ir drūtai

Neringos Venckienės ekstradicijos klausimas atidedamas iki liepos 12 dienos, jos ginti stoja dar vienas kongresmenas (patikslinta)

Gintaras Songaila. Atviras laiškas prof. Landsbergiui

Nuo bačkos. A. Kubilius proeuropiečiams: mokykimės iš populistų, kaip įvardyti „priešus“ ir kurti įtikinamus pasakojimus, kuo „priešai“ yra pavojingi

Dr. Algimantas Matulevičius. O gal jau laikas atvirai pasakyti – valstybė užvaldyta (II)

Algimantas Rusteika. Vienas

Vytautas Landsbergis apie Seimo sprendimą paviešinti prisipažinusius KGB bendradarbius: „Jedinstva“ veikia

„Mes neatiduosim Ariogalos medžių“ – ariogališkiai prašo pasirašyti peticiją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.