Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė, Emigracija, imigracija, demografija, Geopolitika, Teisėkūros iniciatyvos, Nevyriausybinės organizacijos

Dainius Paukštė: „Migracijos paktas atitinka ne žmonių, o tarptautinių korporacijų interesus“

Tiesos.lt siūlo   2018 m. gruodžio 10 d. 22:00

3     

    

Dainius Paukštė: „Migracijos paktas atitinka ne žmonių, o tarptautinių korporacijų interesus“

Pro Patria

Gruodžio 10–11 dienomis į Maroką, Marakešo miestą, rinksis atstovai valstybių, kurios išreiškia pritarimą Jungtinių Tautų migracijos paktui. LR Vyriausybė viešai paskelbė, kad Marakeše bus ir Lietuvos atstovas. Apie migracijos pakto atsiradimo priežastis, jame keliamus tikslus, reikšmę Lietuvai ir tai, kodėl vienų valstybių vadovai šį paktą vadina grėsme valstybių suverenumui, o kitų valstybių atstovai teigia jokių grėsmių nematantys, kalbamės su migracijos ekspertu Dainiumi Paukšte.

JT migracijos paktu siekiama migracijos politiką keisti visame pasaulyje. Iš kur kilo tokių užmojų reikiamybė?

Demografinės problemos savo jėgomis Europos Sąjungoje gali būti išspręstos per kokias keturias penkias kartas. O tiek laiko laukti, nenumaldomai senstant ES šalių visuomenėms, nėra. Sukurtoms gerovės sistemoms ES narėse kyla pavojus. Iš visko matosi, kad ES politikai eina lengviausiu keliu: trūksta savos darbo jėgos, pakeisime ją atsivežtine – ji sukurs trūkstamą BVP dalį ir gerovės sistema funkcionuos toliau. Tačiau apie tokios politikos pasekmes ir jos įtaką valstybių bei tautų ateičiai viešai nekalbama, dažniausiai slepiamasi po politinio korektiškumo kauke. Dauguma Europos intelektualų vykdomą politiką vadina Europos saulėtekiu ir savižudybe. Ar reikia dėl to stebėtis? Prisiminkime Lisabonos sutarties pasirašymo aplinkybes, kai buvo pritarta ES Konstitucijos tekstui. Iš svarbiausio ES dokumento buvo išbrauktas istorinis krikščionybės vaidmuo, padėjęs suvienyti Europą. Patys ES vadovai atsisakė savo šaknų ir europinės tapatybės. Dvasiškai ši organizacija yra mirusi ir gyvena tik šia diena.

Atvirai pasakius tolimesni šios organizacijos vadovų veiksmai jau nebestebino, nes viena iš migracijos pakto rengimo JT iniciatorių buvo Angela Merkel kartu su kitomis ES viršūnėlėmis bei tuometiniu JAV prezidentu B. Obama. Beje, po to, kai prezidento rinkimus JAV laimėjo D. Trumpas su savo politikos motto „America first“, situacija pakito. Ir ES, likusi viena, tą pajuto savo kailiu.

Štai kodėl Vokietijos kanclerė A. Merkel vienasmeniškai (!) nusprendė pakviesti Europos pietuose susirinkusius emigrantus į Vokietiją. Be patikrų, be dokumentų, pažeidžiant ES teisės aktus – visus: ir pabėgėlius, ir ekonominius, ir legalius, ir nelegalius migrantus, ir… kriminalinius nusikaltėlius. Kaip matosi, procesas užtruko, nes dabar išprašyti iš šalies patikros reikalavimų nepraėjusius žmones yra beveik neįmanomas dalykas. Tą kiekvieną dieną supranta vis daugiau vokiečių, net ir pati A. Merkel. Migrantus priimančios šalies Vokietijos biudžetui tai kainuoja dešimtis ir šimtus milijardų eurų.

Netenka abejoti, kad „žalia šviesa“ migracijos pakto kūrimui buvo įjungta ir dėl to, kad valdoma migracija atitiko ir tarptautinio verslo bei finansinių korporacijų tikslus.

Kad ir ką kalbėtume, migracijos paktą galime pavadinti tikru revoliuciniu dokumentu, kurio realizavimo pasekmės gali neatpažįstamai pakeisti pasaulio veidą. Ko gero, migracija lieka vienintele žmonijos gyvenimo sritimi, kur niekas nepasikeitė per pastaruosius 400–500 metų. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar turtingosios šalys pasiima visą tokių žmonių sukuriamą „grietinėlę“ (anksčiau sugauti ir atsivežti vergai, o dabar patys migrantai važiuoja į ekonominę „vergiją“), paversdamos ir taip neturtingas šalis dar labiau skurdžiomis, o turtingosios šalys dar labiau lobsta. Pajamų skirtumai tampa šio amžiaus vizitine kortele ir nesvarbu, ar kalbame apie žmonės, ar valstybės. Jokie į emigranto kilmės šalį šeimai siunčiami uždirbti pinigai neatlygins jo valstybei patirtų darbo jėgos ir intelektualinio potencialo netekimo nuostolių. Vietoj to, kad migraciją būtų sutvarkyta pagal šiuolaikinius ekonomikos dėsnius, paverčiant ją savo kainą turinčia preke, už kurią būtų atlyginta ne tik šeimai, bet ir emigrantą išauginusiai ir gyvenimui bei darbui parengusiai valstybei, JT migracijos paktas nukreips (reguliuos) emigrantų srautus ten, kur jų reikės tarptautinėms korporacijoms ir ekonomiškai stipriausioms valstybėms, kurios iš to tik pelnysis. Taigi, nors ir gyvename aukštųjų technologijų amžiuje, migracijos fronte, kaip ir pokolumbiniais laikais, nieko naujo.

Šiame pakte skelbiama, kad migracija, nepriklausomai nuo priežasties ir tikslo, turi būti įgalinama, saugoma ir skatinama. Kaip vertinate tokį tikslą?

Kaip žinia, JT migracijos pakte išvardinti 23 tikslai. Šiame dokumente laisvė emigruoti pirmą kartą prilyginama fundamentaliai žmogaus teisei. Tokios formuluotės, atsiradusios migracijos pakte, išduoda vertybes, kurios buvo suformuluotos dar Cicerono laikais. Gimstant mūsų civilizacijai jis ironizuodamas sakė: „Kur gerai, ten tėvynė“  (lot. Ubi bene, ibi patria). Jis išgarsino šį posakį, panaudodamas ironiją emigracijos motyvų pateisinimui, taikomą tiems, kurie prioritetą teikė savo asmeninei gerovei, bet ne patriotizmui.

Galimybė migruoti, jos saugumas ir skatinimas iš esmės atitinka ne žmonių, o tarptautinių korporacijų interesus: joms sienų ir valstybių nereikia – taip lengviau gauti pelną. O šį planą įgyvendinti ėmėsi jau minėti politikai, pavedę tokį dokumentą sukurti JT biurokratams. Todėl JT migracijos paktas yra globalizaciją pateisinantis ir įteisinantis politinis pareiškimas (dokumentas).

Pakte teigiama, kad migrantams jų atvykimo šalyje turi būti užtikrinamos tos pačios teises ir viešosios paslaugos, kaip ir tos šalies piliečiams. Ar tokiu būdu neneigiamas migrantus priimančių šalių suverenumas bei prioritetinis valstybių egzistavimo tikslas – visų pirma užtikrinti savo piliečių bendrąjį gėrį?

Taip suformuluotas tekstas tik parodo kaip neatsakingai ir vienpusiškai buvo ruošiamas šis dokumentas. Jis kalba tik apie emigrantus ir jų teises kitose, jiems kultūriškai ir ekonomiškai svetimose valstybėse ir nieko nesako apie tų valstybių įsipareigojimus saviems piliečiams. Jeigu paimsime Lietuvą, tai pamatysime, kad jos politikai kaip tik ir nesirūpino savo piliečiais. Milijonas Lietuvos piliečių išvažiavo ne todėl kad labai to norėjo, o todėl, kad dėl šalyje vykdomos politikos buvo išstumti ir, tiesiog, išvaryti iš savo valstybės. Politikų atsakomybės nebuvimas lemia, kad jie kartoja savo pirmtakų negerus darbus ir nuolat lipa ant to pačio grėblio. Politika: „Po manęs nors ir tvanas“ –  vis labiau artina tautą ir valstybę prie išnykimo ribos.

Didelė grupė valstybių (pavyzdžiui, JAV, Izraelis, Australija, Šveicarija, Austrija, Vengrija, Lenkija ar Estija) atvirai pareiškė, kad tokio migracijos pakto tikrai nepalaikys, nes jį traktuoja kaip keliantį grėsmę šalių suverenumui ir jų gebėjimui kontroliuoti savo sienas. Kita vertus, kontrargumentuojant dažnai teigiama, kad paktas jokio pavojaus kelti negali, nes tėra „rekomendacinio“ pobūdžio. Akivaizdu, kad abi pusės teisios būti negali.

Įdomu tai, kad abi pusės sutinka, jog migracijos paktas nėra idealiai paruoštas dokumentas, bet abi padaro visiškai priešingas išvadas. Optimistai (mūsų valdžia) tikina, kad tai nėra teisinis dokumentas ir jis nesukuria valstybei kokių nors konkrečių įsipareigojimų. Pasak jų, tai tėra politinio pobūdžio dokumentas. Pesimistai aiškina, kad migracijos pakto tekste „juodai ant balto“ rašoma: valstybės įsipareigoja…

Šiuo atveju aš pritarčiau pesimistams: esant politiniams įsipareigojimams, atsiranda interpretacijos reikalauti teisiškai „solidarizuotis“, „tapti proceso dalyviais“ ar „dalyvauti politinių principų įgyvendinime“, motyvuojant kad valstybė politinį sutikimą jau davė. Jei dokumentas yra toks abejotinas, tai geriau neturėti jokio. Juk iš kreivų politikos principų išauga ir kreivi teisės aktai. Politikai turėtų būti atsargesni. Manau, kad tos šalys, kurios reiškia nepasitikėjimą paktu, teisios.

Lietuvos Vyriausybė be jokių viešų konsultacijų su visuomene, nuomonės apklausų ar konsultacinio referendumo paskelbė, kad šiam paktui pritars. Tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai paskelbė, kad remia JT migracijos paktą. Kaip manote, kodėl valdžia nusprendė, kad Tautos atsiklausti pritarimo šiam paktui klausimu nereikia?

Turime klasikinį pasaulyje įsigalėjusios biurokratijos atvejį. Kiekviena valstybė turėtų pati spręsti (jeigu ji valstybė) savo migracijos reguliavimą, įvertindama jos galimus teigiamus ir neigiamus aspektus, nesidairydama į kitas šalis, nes kitose šalyse nėra tokios pačios situacijos. Dėl emigracijos Lietuva yra demografinėje duobėje, bet visa tai gali pasikeisti ir šalis pasipildys savais žmonėmis.

Dabar gi JT (tarptautinių) biurokratų parengtas dokumentas yra perduodama žemesnio (vietinio) lygio biurokratams, kad šie valstybių vardu jam pritartų. Demokratinės valstybės atkreipia dėmesį, kad valstybė, tai ne tik savo darbą dirbantys biurokratai, bet ir jose gyvenantys žmonės ir tautos, kurių svarbiausiais klausimais būtina atsiklausti. Pakto įsigaliojimo atveju, toks dalykas, kaip laisvas asmenų judėjimas netenka prasmės. Visada šiuo atžvilgiu buvau kritiškas ir sakiau, kad nereikia painioti laisvo asmenų judėjimo ir ekonominės migracijos, nes laisvas asmenų judėjimas yra įmanomas tik tarp vienodo ekonominio pajėgumo šalių. Kai šalių ekonominė situacija skirtinga, tai migracija vyks bet kuriuo atveju ir nesvarbu, kaip ją pavadinsi… Mes gi buvome elementarūs ekonominės migracijos į ES dalyviai, gyvenę jos provincijoje. Ši situacija tik parodo kaip toli mes esame nutolę nuo demokratijos esmės: tauta nepasitiki biurokratais ir politikais, o šie akivaizdžiai nepasitiki tauta.

Lenkija ir Estija pakto nepalaiko. Latvijos Saeima vieningai priėmė rezoliuciją, kurioje šiam paktui nepritariama. Lietuvos Seimas, priešingai visiems kaimynams, absoliučia balsų dauguma išreiškė pritarimą migracijos paktui. Iš kur toks skirtumas tarp mūsų ir kaimynų valdžių požiūrio į šį paktą?

Pastaruoju metu aš vis dažniau „pagaunu“ mintį, jog Lietuvoje turime labai rimtų problemų su tauta. Pritariu airių rašytojo Jameso Joyce’ o nuomonei. Jis sako: „Tauta yra tie patys žmonės, gyvenantys toje pačioje vietoje“. Nei pridėsi, nei atimsi – preciziškai tiksliai pasakyta. Jis žino, ką rašė, nes pats buvo tautos, kuri nuo emigracijos nukentėjo labiausiai, atstovas.

Tuo tarpu mūsų politikai ir išeiviai, rengdami referendumą, tvirtina kitaip: „Tauta yra tie patys žmonės, gyvenantys visame pasaulyje“. Išvada peršasi pati: per emigraciją tapome tauta, giliai įklimpusia į globalizmo liūno spąstus. Ar užteks jėgų mums tos makalynės išsikapanoti?

Kalbino Rokas Gasparaitis.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

WWW ,geras        2018-12-12 2:20

Drąsiai ir teisingai

Žodžio laisvė...       2018-12-11 3:13

Manau,kad nepasitarusi su Tauta Prezidentė ir Užsienio Reikalų Ministras sulaužė
priesaiką ir Lietuvos Konstituciją.Ar jie nenusipelnę apkaltos?

Www       2018-12-11 1:06

O aš manau, kad yra Tauta ir žmones marksistiniu, globalistiniu kenkėjiškų pažiūrų. Aš manau pirmiausia reiktų ištirti tuos žmones kurie pasikeitė pavardes. Kas jie tokie? Jei tu blogo nedarai kam keiti pavarde? gerai yra pasakęs Gudelis. Vyksta Tautos genocidas, reikia paimti tu žmonių kraują ir ištirti kokiai tautai tu priklausai. Gal seime pilna užsienio šnipu, dirbančių kitai valstybei.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.