Religija ir filosofija

Chris Waldburger. Valia siekti Kristaus?

Tiesos.lt siūlo   2021 m. lapkričio 23 d. 10:22

0     

    

Chris Waldburger. Valia siekti Kristaus?

propatria.lt

Chris Waldburger yra rašytojas, mokytojas, literatūros tyrėjas ir filosofas iš Pietų Afrikos Respublikos. Jį galima rasti chriswaldburger.substack.com.

„Aš nepasitikiu visais sistematikais ir traukiuosi jiems iš kelio. Valia sistemai yra sąžiningumo stoka.“

Frydrichas Nyčė, „Stabų Saulėlydis“

„Pradžioje išmokykime jaunąją kartą būti gerais pagonimis ir tik paskui krikščionimis.“

C.S. Lewis

Kas yra dešiniųjų pažiūrų nyčizmas, suprasti nėra sunku. Nemaža dalis dešiniųjų interneto kultūros propaguoja būtent tai: dešinę, kuri nesitapatina su „klasikiniu liberalizmu“, respublikonizmu, kuri neturi nieko bendro su iš Apšvietos save kildinančiu konservatizmu, bet yra paremta grožio, gyvybės, šlovės ir nacionalinės didybės idėjomis.

Tačiau kitas klausimas: ar įmanoma būti krikščionimi ir nebūti liberalu, yra nemažiau svarbus.

Liberali krikščionybė yra įkūnyta buvusio JAV prezidento George W. Bush asmenyje. Imperiniai krikščionybės elementai tapo pavaldūs jo vykdytai valstybės politikai, kurios metu seniausių pasaulyje krikščionių bendruomenių paaukojimas buvo matomas kaip netyčinė, tačiau būtina auka, norint, kad feminizmas ir gėjų teisės iškiltų Artimuosiuose Rytuose.

Obama išpildė didįjį Busho pažadą ir leido krikščioniškam dosnumui tapti iškreipta ir agresyvia empatija, pagal kurią abortai ir gėjų santuoka buvo laikoma naujaisiais „meilės“ artimui veiksmais.

Geriau pasigilinus tampa aišku, kad progresyvizmas labiau primena ne neomarksizmą, o krikščionybės ereziją. Gnostiška neapykanta mūsų pasauliui ir mūsų dvasinėms bei istorinėms tradicijoms, kuria pasižymi puritonai, įkūrė Harvardo ir Jeilio universitetus, galutinai išsipildo progresyvistinėje pasaulėžiūroje.

Nepaisant to, kad krikščionys ilgai buvo dešiniosios minties šerdis, klausimas, ar įmanoma būti ir krikščioniu ir dešiniuoju, yra vertas dėmesio. Šiandien popiežius tikrai nėra dešinysis ir labiau primena Davoso/Ženevos organizacijų žmogų. Tą patį galima pasakyti ir apie kunigų bendruomenes, bent jau Vakaruose, kurios didžiąja dalimi priklauso tai pačiai minties srovei kaip ir popiežius Pranciškus.

Bet kaip suprasti tą faktą, kad toks netašytas žmogus kaip Donaldas Trumpas yra daug labiau mylimas Amerikos konservatyvių krikščionių nei pamaldusis Bushas?

Tai reiškia, kad krikščionys turi stengtis atsilaikyti prieš savo pačių ereziją ir išvaryti liberalizmą, pavertusį krikščionybę egalitarine, kultūrą naikinančia jėga.

Teigimas, kad Frydricho Nyčės idėjos gali padėti krikščioniams, daugelio būtų laikomas pokštu.Juk tai yra mąstytojas, kuris pramynė save Antikristu, kuris paskelbė apie Dievo mirtį, kuris Zaratustros asmeniu paskelbė save antžmogiu, būtybe, aukštesne už bet kurį dievą ar filosofą, kuris paskelbė esąs anapus gėrio ir blogio. Kaip jis gali pasiūlyti krikščioniams ką nors vertingo?

Tačiau jei Nyčė iš tiesų yra toks svarbus naujajai dešinei, mes turime bent jau pasvarstyti kaip jo idėjos gali būti suderinamos su dešiniąja krikščionybe, kuri tebėra neišsižadėjusi esminių Bažnyčios mokymų dvasinės aristokratijos ir autoriteto temomis.

***

Šiandien autentiška dešinioji politika yra ne apie „sugrįžimą“ ar „konservavimą“, bet apie nuoširdumą tikėjimą tuo, už ką senaisiais laikais stovėjo sostas ir altorius. Civilizacijos iškilimas iš Tamsiųjų Amžių nebuvo „konservatyvus“. Gotikinė architektūra nebuvo „konservatyvi“. Bacho ir Šekspyro kūryba nebuvo „konservatyvūs“ reiškiniai. Tai buvo Dangiškos dvasios išpildymas, jos priėmimas ir išpažinimas, sekimas paskui ją, ir tai buvo progresyvu pačia tikriausia šio žodžio prasme.

Nyčės filosofija yra būtent apie tai. Jis bjaurėjosi sentimentaliu Vokiečių Reicho nacionalizmu. Jis nenorėjo išsaugoti šių sentimentų, bet juos pranokti. Jo biografė Sue Prideaux rašo:

„Kaizeris ir jo geležinis kancleris Bismarkas pastatė savo konservatyvų ir represyvų Antrąjį Reichą ant pramonės, kapitalizmo ir begėdiško ekspansionizmo, protestantizmo, konservatizmo mene ir cenzūros. Visa tai sulipo į vieną masyvią, perkimštą, sklerotišką, nacionalistinę, išnaudotojišką ir autoritarinę pasaulinę jėgą – į būtent tai, ko Nyčė ir bijojo. Netgi temstant Nyčės sveikam protui, jis nepamiršo siaubo, kuris buvo Antrasis Reichas.“

Tačiau Prideaux perspaudžia. Nyčė tikrai nebuvo konservatorius, bet lygiai taip pat jis nebuvo joks liberalas ar nihilistas, nepaisant bandymų jį pavaizduoti kaip tokį, ką mėgino tokie žmonės kaip Jacques Derrida, Michel Foucault ar Walter Kauffman. Jis nebuvo liberalus, nes jis bjaurėjosi lygybės idėja. Jis taip pat bjaurėjosi socializmu (išskyrus kaip „didįjį išbandymą“ Europai). Jis nebuvo liberalas, kadangi jis nekentė savo laikmečio bandymų formuoti valstybę ant liberalių idėjų. Jis šaipėsi iš kantiškos ir utilitarinės filosofijos bei išpranašavo mūsų dienas, kur „paskutinis žmogus“, tarsi tarantulas keršys nykstantiems senosios kultūros likučiams. Išpranašavo naują visuomenę, pastatytą ant „Didžiosios Neapykantos“, kadangi tada, kai žmogus netenka gyvasties ar valios siekti savo likimo, jis tampa dvasiniu vergu. Neapykantos žmogus visaip mėgina menkinti natūralią tvarką, vadinasi, ir patį save.

Nyčės didžioji įžvalga buvo ta, kad visos filosofinės, moralinės ir religinės jo dienų sistemos buvo pastatytos ant būtent tokiems dvasiniams vergams savitos moralės. Ši moralė niekina civilizaciją kuriančias žmogaus savybes ir tam priešpastato perdėtai intelektualų „tiesos“ siekį kaip aukščiausią vertybę. Būtent todėl Nyčė skyrė didžiausią dėmesį tiems gyvenimo aspektams, kuriuos jo epochos inteligentija pamiršo – tai gryno oro svarba, kūnas, jo tobulinimas, sveikatinimasis, dieta, menas ir kasdienis gyvenimas. Visai panašiai ir šiuolaikinei dešinei: paskutinis dalykas, kurio jai reikia, tai nauja sistema, nauji intelektualizuoti teiginiai apie tai kaip kitaip galima vykdyti politiką. Jokia sistema negali atgaivinti ar įkvėpti.

Dėl tos pačios priežasties yra neteisinga skaityti Nyčę taip pat kaip bet kurį kitą modernų filosofą – ieškant paprastai suvokiamos sistemos. Nyčės darbai nėra panašūs į universiteto akademijos filosofiją, kuria tiesiog siekiama kitų akademikų pripažinimo. Kai mes skaitome Nyčę, turime ieškoti išminties ir kultūros dekadanso kritikos.

Šiame pasaulyje pilna portalų, vedančių į aukštumas, į begalybę, į didingesnius dalykus. Būtent taip Nyčė gali būti raktas naujosios dešinės politinei minčiai. Šis vokiečių filosofas pristato mums savo didžias idėjas, nuleistas mums nuo kalno viršūnės, į kurią kopdamas jis nusikratė bedvasio intelektualizmo. Lygiai taip pat jis gal padėti mums nusikratyti konservatizmo ir įkvėpti mus jėgų kurti.

Kalbant paprastai, naujoji dešinė neturi užsiimti sentimentaliu garbinimu to, kas sena ir jau įvykę, kadangi tai niekur neveda. Naujoji dešinė turi iškelti paprastus dalykus, kurie jau ir taip yra labai populiarūs tarp žmonių, nepapuolančių į liberalizmo-konservatizmo spąstus; grožio gynimas ir puoselėjimas, kultūros gyvumas, dominuojančios kultūrinės ortodoksijos atmetimas, tvarkingos valstybių sienos ir sukilimas prieš naująjį „rūpestingojo totalitarizmo“ režimą.

 

***

Ar dar nėra aišku, kodėl krikščionys turi skaityti Nyčę?

Žvelgiant krikščioniškai, žinoma, joks žemiškas dalykas nėra visiškai būtinas, tačiau tai nereiškia, kad Apvaizda mūsų neapdovanoja. Visgi, pati Bažnyčia puikiai išnaudojo Pax Augustana, graikų kultūrą, Aristotelį ir geriausia, ką galėjo pasiūlyti pagoniškoji Europa. Justinas Kankinys, savo Pirmojoje Apologijoje Romos imperatoriui Antoninui Pijui rašo:

„Mes buvome mokomi, kad Kristus yra Viešpaties pirmagimis sūnus, ir mes skelbiame, kad Jis yra Žodis, kurio dalininkais yra visos šios žemės tautos, ir kad visi, kurie gyvena teisingai yra krikščionys, netgi jei jie save laiko netikinčiais; kaip kad graikų tarpe Sokratas, Herakleitas bei kiti į juos panašūs žmonės…“

Lygiai tas pats gali būti sakoma apie Nyčę. Visai kaip Aristotelis, kuris ištaisė platonišką troškimą palikti kūną ir užsiimti tik dvasios reikalais, taip pat ir Nyčė kviečia mus atsigręžti į nirtulingą žemiško gyvenimo tapsmą ir šlovę.

Herakleitas ir kiti panašūs pagonys buvo pagerbti Justino Kankinio kaip krikščioniškos dvasios žmonės iki krikščioniškame pasaulyje. Analogiškai galime teigti, jog Nyčė gyveno post krikščioniškame pasaulyje.

Nyčė neklydo skelbdamas, jog „Dievas mirė“ – tai buvo tiesa didžiajai daliai gyventojų, benykstančiame post krikščioniškame pasaulyje. Kaip jis pats teigtų, tik ten, kur yra kapai, yra prisikėlimai. Ką Nyčė ir Bažnyčios tėvų tikėjimas turėjo bendro, tai idėją, jog dosnumas ir asketizmas nėra nusižeminimas ar vien tik „kryžius, kurį tenka nešti“, bet kelias link persimainymo, kelias tobulesnės būties link.

Po Zaratustros asmeniu, Nyčė teigia, kad tiltas iki antžmogio ir teisingo gyvenimo, įveiksiančio nihilizmą ir leisiančio kurti savas vertybes, yra persimainyti tris kartus:

„Apie tris dvasios metamorfozes galiu pasakyti štai ką: kaip dvasia virsta kupranugariu; kupranugaris – liūtu; o liūtas, galiausiai – vaiku.“

Būti kupranugariu reiškia nešti sunkią naštą – galbūt kryžių?

Kupranugaris virsta narsiu liūtu, kuris gali pasiekti galią šiame pasaulyje, tačiau tai nėra pabaiga. Kad užbaigtume dvasios kelią, liūto „ne“ turi virsti į vaiko „taip.“

„Vaikas yra nekaltumas ir užmaršumas, nauja pradžia, save sukantis ratas, šventasis „taip.“ Kad galėtume kurti, mano broliai, šventasis „taip“ yra būtinas.“

Nyčė yra sakęs, kad jis gali tikėti tik tuo dievu, kuris šoka. Tuo tikėjo ir Bažnyčios tėvai. Jonas Damaskietis tai vadino perichoresis: nuolatinis judėjimas Dievo prigimtyje, jungiantis Švč. Trejybę.

Tačiau mes Vakaruose iškėlėme ne Joną Damaskietį, o „silpną“ postmodernią krikščionybę iš kito „Jono“ iš Turino, Gianni Vattimo, kuris Nyčės skelbtą Dievo mirtį interpretavo ne kaip preliudiją prieš prisikėlimą, bet kaip viso teigiančiojo (arba „taip“ sakančio) turinio krikščionybėje pabaigą. Pagal Vattimo, Dievo mirtis tampa tikėjimo išsipildymu per atsižadėjimą, nusižeminimą ir kryžių be prisikėlimo, kurio nešimas virsta dekadentiška beprasmės „meilės“ forma. Nyčė elgiasi visiškai priešingai ir ragina mus ne išsižadėti ir nunykti, bet teigti ir „tapti.“

 

***

Už šio krikščioniško ir nyčiško raginimu „tapti“ slypi bendra prielaida, kad žmonijai lemta siekti dangiškų aukštybių ir šlovės, jei ji įveiks nihilizmo pavojų. Būtent tai ir turi omeny C.S. Lewis sakydamas, kad jaunoji karta turi tapti pagoniais, kad galėtų tapti krikščioniais. Kristaus romumas yra vertas dėmesio tik tada, kai pastebime nenusakomą jėgą, su kuria jis nužengia. Ši idėja apie šlovei ir dangiškumui sukurtą žmoniją neturi būti priimta aklai, sekant normomis tos visuomenės, kurioje atsidūrėme. Ji turi būti išpildoma Logoso ugnyje, šios didžiosios vertybės, peržengiančios konvencinės etikos ribas.

Lou Salome, filosofinių diskusijų kompanionė, atstūmusi Nyčę meilėje, pasakojo, kad jiedu savo pokalbių metu kalbėjo vien tik apie Dievą. Nyčės pamišimas Turine, tobulai atitinkantis epizodą iš Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, pats iš savęs žymi Nyčės simpatiją krikščionybei, paslėptą jo aršios retorikos. Kas jei šis epizodas buvo jo „tapsmo“ filosofijos kulminacija, o ne paprasčiausias proto aptemimas ar psichinė liga?

Nors tikrai esama nesutarimų, Nyčė neturi būti laikomas krikščionių priešu, o krikščionys neturėtų susitaikyti su savo tikėjimo brolių liberalizmu ir tuščia vieta post krikščioniškame pasaulyje. Nyčės filosofija gali tapti postmoderniu tradicijos atgaivinimo būdu, kaip kad Herakleitas ir Sokratas buvo Bažnyčios tėvams. Ir jei skaitysime atidžiai, galime ryžtis iškelti klausimą – ar valia siekti galios yra valia siekti Kristaus?

Išvertė Dominykas Datkūnas iš im1776.com

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Olga Vėbrienė. Nusikaltimų gamtai nebetirsime?

Sveikatos teisės institutas. Premjera: „Aš esu mes. Išlikti žmogumi“

Liudvika Meškauskaitė. Pasitikėjimo Lietuvos žiniasklaida problema C-19 pandemijos laikotarpiu

Žodžio laisvė svetur – Kolumbijoje socialinių tinklų žvaigždė apgynė savo tradicines pažiūras į šeimą

Memorialas Kryžkalnyje bus papildytas naujomis partizanų pavardėmis

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Atsitieskite ir pakelkite galvas – I Advento sekmadienis

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminėjimas

Lenkijos premjeras siunčia vaizdo žinutę: mes giname Europą

Iššūkis gyventi pagal sąžinę

Vytautas Sinica. Apie architektūrą

Vidas Rachlevicius. E. Macronas ir A. Lukašenka. Lyginti negalima, bet palyginkim

Pasaulis ir Lietuva: Lenkija dėmesio centre/Ukraina ginkluojasi/Landsbergis pagirtas JAV

Amerikoje daugėja pastorių, dėl pandemijos norinčių nutraukti nuolatinę tarnystę

Ramūnas Aušrotas. Nauja sąvoka Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme

Kyle Rittenhouse byla. Žiniasklaida pateikė realybės neatitinkančią versiją

Almantas Stankūnas. Ar jis ir Co yra diplomatai ar Rusijai ir Vokietijai naudingi joms dirbantys idiotai?

Linas Karpavičius. Europietis pagal „išplėtotą žaliąją dienotvarkę“

Asta Višinskaitė-Katutė. Artėja laikas, kai baigsis nelegalų sulaikymo terminas

Jolanta Miškinytė. Naujienos iš Lenkijos

Vytautas Vaikšnoras. Visi klausiate, ką daryti? Kadaise rašėme skundus į Maskvą, dabar teks rašyt į Briuselį

Lenkija mažina mokesčius, kad sušvelnintų infliaciją, o Lietuva…

Auksinės J.Erlicko mintys: ateity taip pat svajoju tapti gėjumi. Nes tada matyčiau daugiau grožio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Rittenhouse teismas

Televizijos kanalas CNN išbalino odą juodaodžiui

Ar migrantų krizę lemia civilizacijų susikirtimas?

Delfių pripagandisto sadistiniai džiaugmai

Yra toks talentas

Propagandos anatomija arba kas LRT širdį drasko?

5-11 metų vaikai Lietuvoje nuo COVID-19 bus pradėti skiepyti jau gruodį

Palaiminta tikybos mokytoja

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.