Įžvalgos

Česlovas Venclovas. Kaip iš mokslinių tyrimų gauti kuo mažiau naudos: Lietuvos receptas

Tiesos.lt siūlo   2018 m. vasario 9 d. 7:03

6     

    

Česlovas Venclovas. Kaip iš mokslinių tyrimų gauti kuo mažiau naudos: Lietuvos receptas

Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutas | DELFI.lt

Lietuva pirmauja daugelyje sričių. Ne išimtis ir moksliniai tyrimai. Čia tarp Europos Sąjungos šalių mes praktiškai visada esame vieni pirmųjų iš kito galo ir tai darome užtikrintai nuo pat įstojimo. Kas gi nulėmė tokį sėkmingą mūsų lyderiavimą sąrašo dugne, koks tokios sėkmės receptas?

Aišku, yra paprasti sprendimai, tokie kaip kad sukišti didelę dalį ir taip mažo mokslo finansavimo į betoną (pastatus). Arba mokėti mokslininkams, ypač jauniems, tokius atlyginimus, kad net į prekybos centrų kasininkų uždarbį būtų pavydu žiūrėti. Tačiau ir, be tų paprastų, yra ir kur kas įdomesnių, subtilesnių, bet ne mažiau veiksmingų būdų kaip iš mokslinių tyrimų išgauti kuo mažiau naudos bei atšaldyti mokslininkų entuziazmą. Kokie gi tie būdai?

Konkursinis mokslinių tyrimų finansavimas

Ko gero, daugiausia galima nuveikti, tinkamai sutvarkius konkursinį mokslo finansavimą. Visų pirma prilygini mokslinius tyrimus griovių kasimui ar kelių tiesimui. Jau teikiant paraišką mokslinių projektų konkursui pareikalauji, kad viskas būtų suplanuota iki smulkmenų keleriems metams į priekį – kada ir kokius atradimus mokslininkas padarys, kada juos publikuos, kur ir į kokią konferenciją vyks, nesvarbu, kad ji dar net nepaskelbta. Taip pat kokių, kiek ir kada prireiks įsigyti medžiagų eksperimentams atlikti, kada reikės pakeisti sugedusį kompiuterį ir panašiai. Kitaip tariant, iš mokslininko reikalauji, kad jis būtų aiškiaregys, ir neduok dieve, jei jo aiškiaregystės nepasitvirtina. Tada rūstybės vėzdo jam neišvengti. Nepasitvirtino hipotezė – kaltas mokslininkas, nepavyko eksperimentai – taip pat.

Sakysite, kad mokslas tiria tai, kas nežinoma, ir kad nesėkmės moksle yra normalus reiškinys. Gal visur kitur ir taip, bet tik ne Lietuvoje. Čia visada kaltas turi likti mokslininkas. O jei kaltas, tai turi gauti ko nusipelnęs – na, kad ir tris metus per šūvio atstumą neprileidžiamas prie bet kokių nacionalinių mokslinių projektų konkursų. Tokia baudžiavinė tvarka puikiai pasiteisina, nes leidžia iš karto nušauti du zuikius. Pirma, administravimas tampa labai paprastas. Antra, mokslininkas, prieš siūlydamas kokią šviežesnę ar rizikingesnę mokslinę idėją ir žinodamas, kuo tai gali baigtis, gerai pagalvos – ar tikrai verta dėl jos nukentėti. Žodžiu, visai nesunkiai pasieki, kad didelė dalis mokslininkų imtųsi arba tik menkaverčių tyrimų, kurių rezultatai lengvai nuspėjami, arba kad anksčiau atliktus ir jau truputį apipelijusius tyrimus pristatytų kaip naujus, nes tik tada galės tiksliai laikytis plano.

Aišku, vien griežtu reguliavimu neapsiriboji. Kad mokslininkams gyvenimas nebūtų pernelyg nuobodus, mokslinių tyrimų konkursus skelbi netikėtai, laiko apgalvoti tyrimus ir pateikti paraiškas palieki mažai, ir kas be ko, nuolatos kaitalioji konkursų taisykles. Galima ir taip – paskelbi apie numatomą konkursą, o po to be jokių paaiškinimų jį tiesiog „pamiršti“ arba vis nukėlinėji ir nukėlinėji vėlesniam laikui. Tokia praktika labai gerai padeda palaikyti mokslininkų tonusą, kad jie bet kuriuo momentu būtų pasiruošę mesti visus planuotus darbus ar atostogas ir galvotrūkčiais imtųsi paraiškų rašymo.

Beje, galima išbandyti ir įdomesnių eksperimentų. Pavyzdžiui, suorganizuoji mokslininkams „badmetį“ – porą metų iš viso neskelbi tradicinių mokslinių grupių projektų konkursų. Kad būtų įdomiau dar ir prieigą prie mokslinės literatūros duomenų bazių nukerti. Juk įdomu pažiūrėti, ar daug mokslininkų sugebės ištverti tokiomis sąlygomis. Aišku, net tarp kantriųjų mokslininkų prasideda bruzdėjimai, nepasitenkinimo murmesiai, todėl ilgai tęsti tokius eksperimentus sunku. Tačiau ir tie pora metų neabejotinai duoda rezultatų. Ypač gerai padeda jaunimą atbaidyti nuo mokslo. O kai po dirbtinai sukelto „badmečio“ mokslas vos vos kvėpuoja, imi ir beveik tuo pat metu paskelbi visus įmanomus konkursus. Gražu pažiūrėti, kaip visi Lietuvos mokslininkai vienu metu pešasi, atsiprašau, konkuruoja dėl kiekvieno trupinio. O juk didžioji dalis vis tiek lieka nieko nepešę. Užtat laiko sugaišta daug ir entuziazmo užsiimti mokslais mažiau.

Dar įdomesnių dalykų gali padaryti su didesniais konkursiniais mokslinių tyrimų projektais iš taip vadinamų europinių pinigų. Štai čia tai galima pasireikšti. Pirmiausiai sukuri tokias paraiškų formas, kurias skaitydamas sveiko proto žmogus, net ir mokslininkas, nelabai supras, ko iš jo norima. Kad tie nesusipratėliai mokslininkai visiškai nepultų į paniką, užsakai parašyti ilgas instrukcijas apie tai, kaip tas paraiškų formas suprasti. Labai panašiai kaip su švento rašto aiškinimu, tik pastarasis gerokai lengviau išaiškinamas. Todėl papildomai organizuoji masinius mokymus. O kai ateina laikas surinkti paraiškas, kad nebūtų per daug modernu, pareikalauji pateikti užpildytas paraiškas ir popieriuje, ir elektroninėje formoje. Po to tikrini, ar tie du variantai nesiskiria. Juk reikia kažkaip pasiekti, kad kol ateis eilė paraiškas vertinti ekspertams, visas procesas užtruktų kuo ilgiau ir kainuotų kuo daugiau. Apmoki daugybės klerkų darbą ir mokslui tų lėšų skirti jau nebereikia.

O ką daryti su pinigais, kurių vis dar nemažai lieka projektų įgyvendinimui? Deja, tenka juos skirti mokslininkams, bet ir čia yra neblogų sprendimų. Pavyzdžiui, kam mums finansuoti tik Lietuvos mokslininkus? Dalį lėšų galime tiesiog atiduoti turtingiems vakariečiams. Nebloga idėja, ar ne? Ypač jei sukuri schemą, pagal kurią jiems net nereikia pasirodyti Lietuvoje. Nuotolinė darbo sutartis, ir viskas išspręsta. Panašiai kaip su LKL krepšinio klubų legionieriais – tik šiuo atveju mokslo „legionieriui“ net nebūtina atvažiuoti „žaisti“ į Lietuvą. Užtenka turėti gražų gyvenimo aprašymą (CV), kuris padeda laimėti konkursą, ir gali sau virtualiai „vadovauti“ projektui. Ir kas nesutiktų su tokiomis pasiūlytomis sąlygomis? Aišku, jei būtų taikoma kitose šalyse įprasta praktika reikalauti, kad projekto vadovas praleistų toje šalyje bent dalį projektui skirto darbo laiko, schema kažin ar suveiktų.

Vargu ar atsirastų norinčių atsisakyti dalies savo vakarietiškos algos, o vietoj to kažką daryti Lietuvoje. Taigi, ne veltui kažkas vargo kurdamas tokią schemą. Vieni privalumai. Pirma, perkeli konkurenciją į visai kitą plotmę. Juk svarbu ne tai, ar Lietuvos mokslininkų grupė stipri ar silpna, o ar sugeba „užsisakyti“ žinomų vardų užsienyje. Antra, gauni puikią statistiką, kuri rodo, kad Lietuva kuo puikiausiai sugeba pritraukti žinomus mokslininkus iš užsienio vadovauti moksliniams tyrimams. Na, ir kas, kad pasibaigus projektui tie aukšto lygio mokslininkai gal net nebus kojos įkėlę į Lietuvą. Pinigai įsisavinti, statistika graži, o moksliniai tyrimai ir toliau vegetuoja. Kaip gerais tarybiniais laikais – visai nesvarbu, kaip viskas yra iš tikrųjų, svarbu, kad atrodytų gražiai.

Mokslo rezultatų vertinimas

Visame pasaulyje mokslinių tyrimų rezultatai vertinami pagal jų reikšmingumą, o ne pagal tai, kas ir kur juos gavo. Savaime suprantama, mūsų toks požiūris netenkina. Čia, Lietuvoje, apie mokslinio darbo vertę sprendžiame dar ir pagal mokslininko adresą. Jei tavo darbo bendraautorius yra, tarkim, iš Dramblio Kaulo Kranto, tai jau savaime darbą daro vertingesniu nei tuo atveju, kai bendraautorius yra iš Lietuvos. Tą nuostatą įtvirtini matematine formule ir panaudoji kasmetiniam mokslinių tyrimų institucijų (universitetų, institutų) vertinimui pagal pasiektus mokslo rezultatus. Gal tokiu būdu daug mokslininkų iš Lietuvos ir neišginsi, bet bent jau aiškiai pasakysi, kad vien dėl to, kad dirbi Lietuvoje, savo valstybės akyse esi ir būsi antrarūšis mokslininkas. Vis šis tas.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Mokslinius tyrimus norimame lygyje taip pat padeda palaikyti ir valstybės vardu sudarytos tarptautinio bendradarbiavimo sutartys. Šioje srityje ypač svarbu, su kokiais kaimynais pasirinksi bendradarbiauti. Todėl jokiu būdu nereikia prasidėti su tokiomis šalimis kaip Danija, Švedija ar ta pati Estija, kuri beveik visur pirmauja tarp naujųjų Europos Sąjungos šalių. Dar žiūrėk, mūsų mokslininkai iš jų perims naudingos patirties, užsimanys kitokio valstybės požiūrio į mokslinius tyrimus. Kam mums to reikia. Mums užteks ir sutarčių su Baltarusija ar Ukraina, kurių fone ir Lietuvos mokslinių tyrimų lygis atrodo pakenčiamai.

Tiesa, nori nenori, teko pradėti bendradarbiauti su mūsų strategine partnere, Lenkija, kurioje atliekama daug aukšto lygio tyrimų. Tik be reikalo taip skubam, juk praėjo dar tik nepilni trys dešimtmečiai nuo diplomatinių santykių atkūrimo. Kad nebūtų nuobodu, aišku, reikia ir sutarčių, sudarytų su fantazija, nekvaršinant sau galvos apie jų prasmę. Vieną tokį pavyzdį jau turime nuo seno: Lietuva-Latvija-Taivanas, bet ar tikrai būtina juo apsiriboti. Galima būtų žengti dar drąsesnį žingsnį ir sudaryti, tarkime, Lietuvos-Albanijos-Naujosios Zelandijos mokslinio bendradarbiavimo sutartį. Naudos būtų panašiai, bet užtat kokia egzotika. Kaip mėgstama sakyti, būtų unikalus, analogų neturintis pavyzdys.

Pabaigai

Kaip matome, priemonių, kaip palaikyti Lietuvos mokslinius tyrimus leisgyvius, yra sukurta daug ir įvairių. Galime pasidžiaugti, kad viskas daroma metodiškai, viešai ir skaidriai. Vargu ar būtų sąžininga priskirti jų sukūrimo nuopelnus konkrečiai valdžiai ar institucijai. Tai visų jų bendro, nuoseklaus ir ilgo darbo rezultatas. Galbūt dar kai ką būtų galima patobulinti, tačiau jau dabar sistema veikia puikiai. Taip puikiai, kad net gerokai padidinus finansavimą, galima būti ramiems, kad tikro proveržio nebus. Toks štai mūsų receptas. Tik ar be mūsų dar kam nors jo reikia?

DELFI.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2018-02-10 1:50

Mokslininkas krapšto, galvoja, tyrinėja, stebi ir net nežino ką daryti, tai galvą laužo, laužo…. nieko nepasakysi ima ir kažką išlaužia. Žinomas pavyzdys, tampo varlės koją, o toji ima ir nei iš šio, nei iš to paima ir sujuda !!!!! Taip tą varlės koją “tampant” atrandama baterija, voltas ir t.t. Taip mokslininkams netikėtai atsiranda mintys.

Kitaip tariant tik mokslininkas kuris dirba mokslinį darbą gali pasakyti kokia tema reikia darbuotis toliau. Administracija to matyti negali, tačiau turi pinigus ir skirsto.

Ir dar, visai neseniai klausiausi G.Nausėdos. Tai tas pasisakė už fiksuotą pinigų kiekį moksliniams tyrimams. O atlyginimams pasikelti tai suteikti teisę iš vidinių rezervų.... manau geriausius atleidžiant iš darbo pakelti atlyginimus, taip suprantu administracijai. Taip yra afektingai yra sunaikinamas mokslo petencialas, tai jau buvo prie kubiliaus. Tai yra taip vadinama vidinė konkurencija.

Ko gero dabar ko nors efektyvaus reikalauti nelabai yra iš kur. Ir taip beveik visur.

Kodėl taip? Todėl, kad dabar Lietuva yra okupanto naikinama.

Net        2018-02-9 20:34

supratimo neturėjau, kad taip šauniai pagal principą“kuo blogiau, tuo geriau” susitvarkoma mokslinio tiriamojo darbo baruose. Šimtmečio proga tokio kolektyvinio, kaip pažymi autorius, išradimo išradėjams - 100 nacionalinių spyrių į minkštą vietą.

AAA       2018-02-9 15:26

Teisingai, reikia dar daugiau vadybininkų, ypač universitetų admininstracijose, nurodančių, ką mokslininkai privalo daryti:)

Čia tai bent.       2018-02-9 13:25

Net Eerazmas iš Roterdamo nebūtų smagiau atskleidęs esmės. Kvailybė neturi ribų. Nei maldos nei prokurorai jos neveikia. Kas kita įronija, satyra.

Teisingai       2018-02-9 10:26

Reikia kuo labiau viešinti šitą visur išsikerojusį marazmą.
Ačiū autoriui !

Jau tik griuvėsiai       2018-02-9 10:09

Vyksta nuoseklus, metodiškas Lietuvos valstybės žlugdymas. Pakanka tik pakelti galvą nuo nepabaigiamų kasdieninių reikalų ir rūpesčių ir apsižvalgyti aplink. Visose sferose vykdomos nesąmonės, aferos, grobstymai… Tai ką ir kaip švęsime? Ar ta saujelė tupinti prie lovio turi teisę švęsti už mus? O mes ar galime džiaugtis miražu, kurį jie mums perša?


Rekomenduojame

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: Ar tikrai norime reklamuotis kaip sekso turizmo miestas?

Tėčiai pasakoja apie aborto patirtis

Geroji Naujiena: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 34–35)

Valdas Vasiliauskas. Kur šiandieniniai Lietuvos Oginskiai?

Kaip rasti kompromisą tarp paveldo išsaugojimo ir miesto modernaus vystymo?

Liutauras Stoškus: „Libeskindo projektas“, arba Kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Rasa Baločkaitė. Ir draudimas kalbėti apie patirtą prievartą, ir sankcijos prabilusiems yra vienas esminių smurto komponentų

Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Vienintelis atsakas – sutelktas pasipriešinimas

Andrius Švarplys. Psichologinio komforto beieškant, arba Kaip Vakarai virsta vaikų civilizacija

Algimantas Zolubas. LKP įvertinti ir pasmerkti būtina

Gytis Padegimas. Gyvybės ir mirties kultūra

Liudvikas Jakimavičius. Apie vidinės politinės krizės priežastis

Kokio prezidento dabartiniame valstybės raidos etape reikia Lietuvos pilietinei daugumai?

Arvydas Juozaitis. Lietuva ir Latvija. Palaiminta sandrauga

Carolyna Moynihan. Keistas konfliktas Anglijoje: feministės prieš translyčius

Algimantas Zolubas. Ne tik netesėti pažadai, bet ir Lukiškių aikštės relikvijų sąrašas atsidūrė ten, kur uždarytos Žaliojo tilto skulptūros

Donaldas Trumpas Europos šalių vadovams: atsisakykit daugiakultūriškumo ir atkurkite Europą, tokia imigracija yra „gėda“

Apie Belgijos atlyginimų ir socialinių išmokų indeksavimo sistemą

Mindaugas Puidokas. VSD turi paaiškinti, kodėl Lietuvai pavojingi verslo ir politikų ryšiai nebuvo laiku bei tinkamai paviešinti

Arvydas Juozaitis. Latvijos ir Lietuvos sandraugos tikslų bei principų metmenys

Rasos Kalinauskaitės atsakymas prof. V. Radžvilui, arba Ir „diskusijomis“ galima šį tą pakeisti

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ surengta tarptautinė konferencija: Lietuva tolsta nuo europietiškos socialinės gerovės valstybės principų

Vytauto Radžvilo viešas kreipimasis į gerb. R. Kalinauskaitę, arba Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

Algimantas Rusteika. Kai norisi pozityvo

Miškų Sąjūdžio pirmininko Gintauto Kniukštos interviu – nerimas dėl miškų neslūgsta

Ir Stokholme kėsintasi statyti stiklainius. Neleista. Kol kas?

Liudvikas Jakimavičius. Kišeninis žodynėlis

Geroji Naujiena: Mūsų trupiniai Jėzaus rankose virsta apstumu

Romualdas Ozolas. Antroji Lietuvos Respublika – jau istorija

Irena Vasinauskaitė. Viešojo intereso gynimo parodija Meškuičiuose. Prokurorai jį supainiojo su viešinimu…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.