Demokratija ir valdymas, Filosofija ir etika

C. Calhoun: Sekuliarizmo mitas iškreipia politinės tikrovės matymą

Tiesos.lt siūlo   2016 m. rugsėjo 26 d. 14:47

12     

    

C. Calhoun: Sekuliarizmo mitas iškreipia politinės tikrovės matymą

Bernardinai.lt

Šiuo tekstu pradedame apžvalgų ciklą sekuliarizmo tema. Apžvalgos parengtos remiantis Kanados CBC-Radio laidos „Idėjos“, kuriamų bendradarbiaujant su Toronto universitetu, pagrindu. Laidų metu antropologijos, sociologijos, politinės filosofijos atstovai ir teologai persvarsto religijos ir politikos santykį moderniose Vakarų valstybėse.

Sekuliarizmo mitas bendriausia prasme gali būti apibūdintas kaip religijai alternatyvus, moksliškai pagrįstas pasaulio pradžios aiškinimas, nereikalaujantis dieviškosios intervencijos ar stebuklo. Modernios epochos žmogus siekė įrodyti, kad Dievo nėra. Tuo pačiu metu politinė valdžia prarado savo šventumą ir tapo voliuntaristinio, racionaliai pagrįsto visuomenės susitarimo objektu. Todėl M. Weberis, ar E. Durkheimas į religijos vaidmens kaitą modernioje visuomenėje siūlė žvelgti grynai sociologiškai – jie manė, kad religija nustojo būti autoritetu, įkvepiančiu žmonių širdis ir išjudinančiu juos veiksmui. Dėl to politinis legitimumas ir politinė galia tampa nepriklausoma nuo teologijos. Mitas apie sekuliarizaciją pagrįstas iš esmės klaidinga nuostata, kad dabartis gali būti įvardinama kai vienakryptis judėjimas nuo religinės valstybės link valstybės be tikėjimo ir teologijos apskritai.

Sekuliarizacijos mitui būdingas tam tikras optimizmas. Manoma, jog religiją pavertus individualaus apsisprendimo ir privačios praktikos reikalu, įmanoma sukurti darnų pasaulį, kuriame taikiai sugyvena skirtingas tikėjimo formas išpažįstantys žmonės. Šiandien, akivaizdu, jog šis optimizmas nepasiteisino. Tą rodo ne tik naujų, religiniais save įvardinančių ekstremalių judėjimų iškylimas pačioje Europos širdyje, bet ir XX a. istorija – abu pasauliniai karai nebuvo religiniai. Religijos privatizavimas savaime negarantuoja politinio žmonijos progreso.

Pirmame ciklo tekste – pokalbio su C. Calhounu santrauka. Socialinių mokslų profesorius, London School of Economics direktorius, tokių knygų, kaip Nations Matter,  Critical Social Theory, Neither Gods Nor Emperors ir Rethinking Secularism autorius teigia, kad sekuliarizacija, kaip sąvoka figūruojanti Vakarų visuomenių žodyne yra per daug siaura – ji nurodo į politiką be religijos. Sekuliariomis įvardinamos tokios visuomenės, kuriose religija yra vien privataus žmogaus apsisprendimo ir pasirinkimo reikalas, neturinti lemiamos reikšmės politinei praktikai bei įstatymams. Tačiau toks požiūris yra labiau mokslininkų konstruojamas pasaulio supratimas dažnai prasilenkiantis su realaus pasaulio faktais.

***

Sekuliarizmo terminas dažniausiai apibrėžiamas per priešpriešą religijai. Sekuliarizuota valstybė – tai valstybė, kurioje religija neturi didesnės politinės galios. Ji yra privataus žmogaus apsisprendimo ir praktikos objektas. Daroma aiški istorinė skirtis – tarp pasaulio iki 1648 m. ir po to sekusios modernios žmonijos eros. Iki-moderniame pasaulyje vyko vadinamieji „religiniai karai“, t.y. konfliktai vykę iki Vestfalijos susitarimo pasirašymo suvokiami kaip konfliktai, kylantys dėl teologinių skirtumų. Tačiau tai kiek supaprastina pasaulio istorijos interpretacija, kurią „sukonstruoja“ modernaus mokslo atstovai. Ši interpretacija suponuoja, kad karai vyko dėl moralinių ir etinių motyvų, atmetant grynai politinę ir ekonominę konflikto pusę. Vadinamieji religiniai karai kilo ne vien dėl tikėjimo skirtumų, visais laikais karai vyko dėl daug pragmatiškesnių priežasčių – dėl galios, mokesčių, prekybos kelių, išteklių bei teritorijos valdymo.

Vestfalijos taikos susitarimas tapo ypač svarbiu istoriniu įvykiu, kuris suformavo šį, savo esme klaidingą mąstymą apie religinį arba ikimodernų ir nereliginį arba modernų politinį būvį. Sutartimi įsipareigojama nutraukti „religinius karus“ ir santykius tarp valstybių grįsti realpolitik – nuostata, kad kiekvienas suverenus politinis subjektas turi „realius“ interesus ir šių interesų pagrindu formuoja savo santykius su kitomis valstybėmis. Vestfalijos susitarimu principas, kad religija yra privatu, o tai, kas privatu – nėra vieša buvo perkeltas į tarptautinius santykius. Religija – yra valstybių vidaus reikalas, kuris neturi paveikti jų tarpusavio santykių. Šis principas atliepia nuostatą, kad religija yra privataus namų ūkio reikalas ir neturi dalyvauti politikoje ir kad žmonių tarpusavio sugyvenimo principai neturi sutapti su teologinėmis normomis.

Požiūris, kad pasaulis atskirtas nuo religijos, yra visiškai pažinus, racionalus ir „tikras“ persikėlė ir į universitetų fakultetus, kur buvo siekiama atrasti ir ištirti tikruosius, t. y. racionalius motyvus, formuojančius žmonių ir valstybių santykius. Apšvietos įtvirtintas ir šiandien tokių autorių, kaip R. Dawkinsas populiarinamas įsitikinimas, kad mokslas yra šviesa, padedanti pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o ne iškreiptą tikėjimo dogmų. Modernaus mokslo atstovai, kalbėdami apie lūžį politiniame gyvenime, kurį atneša Apšvietos epocha, labai mėgsta naudoti kontrastus lygindami religinės valstybės „tamsumą“ su moderniosios „šviesa“, taip pabrėždami, kad „tamsos“ epocha baigėsi, ir dabar modernus žmogus gyvena visiškai naujoje eroje – eroje be religijos. Tačiau vien šviesos metaforos vartojimas čia atrodo kiek paradoksaliai, kadangi pati metafora yra atėjusi iš „tamsiais“ įvardinamų ikimodernių laikų, nesvarbu, ar kalbame apie krikščioniškojo tikėjimo šviesą, ar dar anksčiau Platono aprašytą žinojimo šviesą. Ir tai yra sekuliarizmo atstovų pagrindinė problema. Jie mano, kad politikos ir religijos ryšys yra visiškai nutrūkęs, o tai savo ruožtu reiškia, jog santykis tarp religijos ir politikos tapo visiškai ignoruojamu akademiniu klausimu. Mano manymu, yra tam tikra tąsa – pradedant iš teologijos perimamomis sąvokomis ir įvaizdžiai, baigiant – politinėmis reformomis, kurioms postūmį davė religija.

Religijos eliminavimas iš socialinių ir politinių mokslo lauko rodo, kad šiandien visiškai nebemokame prasmingai kalbėti apie religiją. Pasaulio įvykiai verčia mus kalbėti apie religiją, tačiau šis kalbėjimas kelia atitinkamų nepatogumų, kylančių iš mums jau natūraliu tapusio įsitikinimo, kad kalbėjimas apie religiją yra kišimasis į žmogaus intymų gyvenimą. Dar blogiau yra tai, kad mokslas, siekdamas Vakarų visuomenių istoriją aprašyti kaip būtiną judėjimą išsivadavimo iš religijos kryptimi, šiandien nebegali padėti sprendžiant sudėtingas politines dilemas, šiandien susijusias su religinio ekstremizmo paraiškomis religijų dialogu, asimiliacija ir integracija. Religija kaip politinis veiksnys buvo tiesiog ignoruojama, tikintis, kad sekuliarizacija ves į pačios religijos nykimą, o ne tikėjimo formų gausėjimą ir įvairovę. Mano galva, ilgą laiką mokslininkai, ypač socialinių mokslų atstovai pradedant M. Weberiu ir E. Durkheimu, elgėsi nesąžiningai. Pateiksiu kelis pavyzdžius.

Pirmoji Amerikos Konstitucijos pataisa sekuliarizacijos teorijos šalininkams simbolizuoja individo išsilaisvinimą iš tikėjimo normų autoriteto. Tačiau realiai pataisa priimta skirtingų tikėjimo konfesijų sutarimu – įtvirtinant taisę išpažinti savąjį tikėjimą, o ne jo atsisakyti. Moderniais laikais religija ne išnyksta iš viešo gyvenimo, greičiau ji funkcionuoja pagal rinkos ekonomikos principą, kai kiekvienas laisvai gali rinktis iš skirtingų požiūrių į pasaulį ir netrukdomas laikytis savojo tikėjimo praktikų ir ritualų. Šiuo atveju galima kalbėti apie sekuliarizaciją, kaip tikėjimo formų įvairovės gausėjimo procesą, tačiau klaidinga manyti, kad valstybės ir religijos atskyrimas savaime veda į religijos nykimą. Mito apie sekuliarizuotą pasaulį šalininkai pataisą mato tik kaip valstybės deklaraciją nesivadovauti religija, lygiai taip pat, kaip ir individo pasirinkimas netikėti. Būtent čia ir slypi problema – manoma, kad teisė į sąžinės laisvę yra tik teisė nesirinkti religijos. Toks požiūris neleidžia „pamatyti“ ir tinkamai įvertinti fakto, kad to meto žmonės kovojo būtent už taisę laikytis savojo tikėjimo, o ne jo atisakyti.

Kitas pavyzdys – pilietinių teisių judėjimas JAV XX a. Šis judėjimas telkėsi aplink juodaodžių religines bendruomenes. Bažnyčia ir žmones į jas atvedantis tikėjimas tapo jų politinės emancipacijos prielaida. Politinis judėjimas už pilietines teises gimė iš religiniu pagrindu egzistavusio žmonių susivienijimo, būtent šis susivienijimas tapo platforma naujiems, visą JAV istoriją pakeitusioms politinėms permainoms. Būtent socialinių ir politikos mokslininkų aklumas religingumui veda prie klaidingų istorinių interpretacijų. Judėjimas už pilietines juodaodžių teises dažnai vertinamas kaip viena iš Apšvietos idealų triumfo akimirkų, simbolizuojančių visuotinės laisvės ir universalių teisių plėtrą, tačiau realybėje tai buvo Dievą tikinčių, o ne jo atsakiusiųjų rankų darbas. Šis pavyzdys paneigia mitą, kad religija yra nepolitinė, ar geriausiu atveju reakcinga, bet niekuomet negalinti pasiūlyti savo esme progresyvios politinės reformos.

Prie diskusijos religijos ir politikos klausimu nevaisingumo prisideda ir požiūris į religiją, kaip visiškai neracionalų argumentą. Religija suvokiama kaip subjektyvus ir asmeniškas žmogaus patyrimas, kuris negali būti perteiktas racionalaus argumento pavidalu. Todėl, pasak J. Habermaso, privalo būti pašalintas iš viešos, racionaliais argumentais grindžiamos diskusijos. Aš pritariu Ch. Tayloro argumentui, kad tarp religinio ir nereliginio argumento viešoje erdvėje nėra kategorinio skirtumo. Atmetus tikinčiojo argumentą, turime pripažinti, kad diskusija apskritai negali vykti tarp skirtingų kultūrų, tautybių, rasių atstovų. Juk visi šie elementai susiję su konkrečiu gyvenimo būdu ir yra sąlygoti žmonių sentimentų. Be abejo, religijos įkvėptam žmogui sunku perteikti tą sakralumo patirtį ir suvokti, kodėl ji neišjudina kito taip, kaip išjudina jį patį. Tačiau tą patį galima pasakyti ir už savo tautą kovojantį žmogų. Neįmanoma visiškai „ištransliuoti“ kitam tautinio ar dvasinio sentimento, istorinės patirties vingių. Tikėjimo tiesas itin sudėtinga pervesti į racionalaus argumento lygmenį, tačiau šiuo požiūriu jos nėra išskirtinės. Tautinam motyvui būdingas tas pats racionaliai logikai nepaklūstantis elementas ir dėl to toks motyvas gali būti suvokiamas kaip sekuliarizuoto tikėjimo forma. Tokių jos apraiškų apstu moderniose visuomenėse, ir jų neįmanoma redukuoti į binarinę už ar prieš religiją logiką (mano manymu tautinių valstybių istorija yra stipriai paveikta sekuliarizmo mito, kuris paaiškina, kodėl istorikai ieško tautinio tapatumo užuomazgų pirmykštėse bendruomenėse taip tarsi sumenkinant faktą, kad tautinės bendrijos tiesiogiai išaugo iš savo krikščioniškosios praeities).

Sekuliarizacija įsivaizduojama kaip judėjimas nuo religinės prie „pasaulietiškos“ politiškumo formos. Todėl šiandienių įvykių kontekste dažnai kalbama apie religijos grįžimą į viešąją erdvę ar apie religijos keliamą grėsmę sekuliarioms visuomenėms. Mano galva, modernios visuomenės apibrėžimas per jos netikėjimą, nereligingumą, racionalumą ir pragmatiškumą yra netikslus. Be abejo, būtų neprotinga ginčytis, kad pasaulis nepasikeitė, tačiau nebegalime toliau apie modernią valstybę mąstyti tik kaip religinės valstybės antitezę. Būtina naujai įvertinti religijos įtaką politiniams procesams, o ne toliau ieškoti jos nupolitinimą patvirtinančių ženklų. Tuomet galima būtų kalbėti apie prasmingą politikos ir religijos santykį, o ne tik apie jos įsiveržimą į politinį pasaulį ekstremalia, dažnai smurtine forma.

Parengta pagal cbc.ca.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Be abejo       2016-09-28 20:57

ateistai nekariavo ir nežudė žmonių dėl to kad jie tiki.

Be abejo       2016-09-28 20:44

vadinamieji “religiniai karai” vyko:
1. dėl popiežiaus politinių  galių,
2. dėl dešimtinės mokesčio (Romos Bažnyčiai),
3. dėl prekybos atlaidais (Romos Bažnyčiai),
4. dėl teritorijų “Marijos žemių” valdymo.

apie protą       2016-09-27 16:40

” Protas yra pats baisiausias religijos priešas… Norintis tapti krikščioniu turi išplėšti akis protui…Visi krikščionys turi sunaikinti savo protą” Martinas Liuteris ( Martin Liuter). pusl. 212 ” Dievo iliuzija” R. Dawkins, Vilnius 2010, Vega Line

Dievo iliuzija       2016-09-27 11:15

“...krikščionis, tai tikriausiai tiki šiais krikščionių tikėjimo teiginiais:

* Protėvių laikais skaisti mergelė pagimdė sūnų, kuris neturėjo religinio tėvo.

*Tas vyras, kuris neturėjo biologinio tėvo, aplankė mirusį draugą vardu   Lozorius, nuo kurio jau sklido lavono kvapas, ir Lozorius iš karto atgijo.

*Tas vyras kuris neturėjo biologinio tėvo, mirė ir tris dienas buvo palaidotas, bet po trijų dienų atgijo.

*Po keturiasdešimties dienų vyras, kuris neturėjo biologinio tėvo užlipo ant kalno viršūnės ir jo kūnas pakilo į dangų.

* Kai jūsų galvojesukasi kažkokios mintys, jas girdi ir į jas reaguoja vyras, kuris neturėjo biologinio tėvo, ir jo “tėvas”( kuris tuo pat metu yra jis pats).Jis vienu metu gali girdėti visų pasaulyje gyvenančių žmonių mintis.

*Jeigu jūs padarysite ką nors bloga arba ką nors gera, tas pats vyras, kuris neturėjo biologinio tėvo, pamatys viską, netgi jei daugiau niekas nemato. Už savo darbus galite būti nubaustas arba apdovanotas; gal tai atsitiks po mirties.

* Sūnus, kuris neturėjo biologinio tėvo, skaisti mergelė motina niekada nenumirė, bet su visu kūnu” įžengė į dangų.

*Dvasininko (kuris turi sėklides) pašventinta duona ir vynas “tampa” vyro, kuris neturėjo biologinio tėvo, kūnu ir krauju.

Kokias išvadas padarytų objektyvus antropologas, surengęs ekspediciją į Kembridžą ištirti vietinių gyventojų tikėjimų?” pusl. 199 knyga
“Dievo iliuzija”

Dievo iliuzija       2016-09-27 10:39

” Krikščionybė pasauliui įsiūlė tyčinį melą apie religiją...” pusl. 298, knyga “Dievo iliuzija”

trys manymai       2016-09-27 10:27

” Prastuomenė mano, kad religija yra tiesa, išminčiai- kad melas, o valdovai - kad ji naudinga” - Seneka Jaunesnysis.

apie pavojus       2016-09-27 10:19

“Religinis tikėjimas yra pavojingas, nes leidžia šiaip normaliems žmonėms skinti beprotybės vaisius ir laikyti juos šventais. Kadangi kiekviena nauja karta mokoma, kad religinių teiginių nereikia logiškai įrodyti taip, kaip visų kitų, mūsų civilizacija nuolat kenčia nuo begalės nesąmonių. Net ir šiais laikais žmonės žudo vieni kitus dėl senovės literatūros kūrinių.Sunku patikėti, kad toks tragiškas absurdas yra įmanomas” - Samas Harisas (Sam Haris) pusl. 301,
” Dievo iliuzija” R. Dawkins, Vilnius 2010, Vega Line

Būtinai       2016-09-26 23:23

Religiją reikia gražinti į valstybės politinį gyvenimą.Taip,kaip tai padaryta islamo valstybėse.

Pirmam komentatoriui       2016-09-26 21:20

Faktas kurio neįmanoma paneigti: jokioje žmonių grupėje nėra tokio didelio procento pedofilų kaip katalikų kunigų tarpe.

Mes       2016-09-26 20:18

mes netikintieji turime teisę gyventi be religijos ir nebūti žudomi dėl to kad netikime pasakomis.

Tomas       2016-09-26 19:50

Religijos nupolitinimas vyksta tuomet, kai visuomenė pradeda melstis godumo dievui - Mamonai, o dvasinė kultūra ir dorovė tampa nereikalingu niekiu. Būtent tą patvirtina Europos ir Amerikos istorijos.

Ačiū       2016-09-26 18:30
Komentaras nusiųstas pas nykštukus.
Tiesos.lt pasilieka teisę siųsti pas nykštukus su straipsnio tema nesusijusius, užgaulius, necenzūrinius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.
Lietuva tai stipriai sekuliarizuota       2016-09-26 16:56

pedofilija,
korupcija,
emigracija,
atskirtis ir t.t.
——
Tai tikrai nekrikščioniškos, ne Dievo karalystės atributai.
(tik tikinčiam lengviau - velnias valdo, bet Dievulis tuos velnio tarnus būtinai nubaus)

Komentarai, nusiųsti pas nykštukus

Ačiū       2016-09-26 18:30

Atėjo laikas išsivaduoti iš prikergto kitos rūšies žmonių tikėjimo ir liautis keliaklupščiauti prieš žydą Jėzų/ mesiją/ žydų karalių. Pristatė bažnyčių, bažnyčiose žydus vaizduojančių statulų ir mes lietuviai juos turim garbinti ir versti vaikus keleklupščiauti prieš žydą?
Autoriui ačiū.


Rekomenduojame

„Nacionalinis susivienijimas“ reikalauja teisingumo reformos ir beda pirštu į rezonansines bylas

Andrius Švarplys. Didžiausias JAV demokratijos išbandymas vyksta dabar – po rinkimų ir Kapitolijaus užėmimo

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Kastytis Braziulis. Bolševizmo mūsuose vis dar yra likę labai daug

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Ramūnas Aušrotas. Ateina naujos ideologinės kolonizacijos laikas – apsiginsime?

Vygantas Malinauskas. Kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios

OpTV: išskirtinis „Kranto“ interviu su pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi – apie Ameriką ir Trumpą, Sąjūdį ir Sausio 13-ąją

Aleksandras Nemunaitis. Kaip man nebuvo leista sudalyvauti viešame Vilniaus savivaldybės Ekonomikos komiteto posėdyje

Ramūnas Aušrotas. Įdomu, ką čia Žmogaus teisių komitetas sugalvojo?

Algimantas Rusteika. Mes laimėjom

Raimondas Navickas: Mes jų nepamiršome. Papasakokime apie juos savo vaikams ir anūkams

„Iš savo varpinės“: Ar vyksta socialinių tinklų revoliucija?

Vytautas Radžvilas: Laisvės kova niekada nebaigta

OpTV: Mantas Varaška meta iššūkį iš nelaimės parazituojančiai žiniasklaidai ir kolegoms: žmonių kantrybė senka!

Laima Malinauskaitė. Sausio 13-ąją prisimenant

Moderna padvigubino savo vakcinos nuo Covid-19 kainą

Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

Ramutė Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Vytautas Radžvilas. Postdemokratija ir postAmerika

Mindaugas Sėjūnas. Mokslai 1991-ųjų sausį: egzaminai riedant tankams

Vytautas Sinica. Nepaprastosios padėties grėsmė

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.