Demokratija ir valdymas

Bruce Douglas. Bendrasis gėris ir viešasis interesas (II)

Tiesos.lt siūlo   2018 m. balandžio 2 d. 8:44

1     

    

Bruce Douglas. Bendrasis gėris ir viešasis interesas (II)

Laisvos visuomenės institutas

Pirmąją publikacijos „Bendrasis gėris ir viešasis interesas“ dalį skaitykite ČIA.

Taigi intereso sąvokos įtaka sustiprėjo kaip dalis liberalaus demokratinio sukilimo prieš karališkus „senojo režimo“ reikalavimus. Kaip teigė C. B. Macphersonas, ji turėjo „posesyvaus individualizmo“ atspalvį. Jos filosofinis pamatas buvo padėtas vystantis Anglijos empirizmo tradicijai, pradedant nuo Hobso. Tarp XVII ir XIX a. „intereso“ sąvoka smarkiai pakito ir daugybė pradinių jos keliamų asociacijų pradingusios iš tipinės vartosenos ar bent nėra esminės. Ir vis dėlto sąvoka nebuvo visiškai atsieta nuo savo ištakų. Šiame skyriuje norėčiau trumpai parodyti, kaip, mano įsitikimu, šis palikimas atsispindi viešojo intereso sąvokoje.

Pirmiausia tai atsispindi tame, kokią naudą talpina „interesas“. Šiuolaikinės studijos, rodos, dažniausiai sutinka su tuo, kad „interesai“ reiškia ką nors naudingo ir yra susiję su pateisinamumu. Interesas nėra šiaip įsivaizduojama nauda. Tai yra nauda, kurios siekimą galima pagrįsti. Vis dėlto išlieka klausimas, kuria prasme kažkas yra „naudinga“ ir „pateisinama“?

Problemos ašis yra individualus pasirinkimas. Ar interesas kalba apie tai, kas yra naudinga objektyviai ar naudinga tik žmonių manymu? Ar kalbama apie realizaciją to, ko jie turėtų trokšti, ar to, ko jie trokšta? Vienas dalykas neneigia kito. Galimai tai, kas objektyviai naudinga, gali būti susiję su tuo, kas žmonėms galėtų patikti. Vis dėlto kartais tai gali konfliktuoti tarpusavyje. Noriu atkreipti dėmesį, kad šiais atvejais įprasta (nors kartais sudėtinga ir klaidinanti) kalba yra linkusi paremti subjektyvistinę sąvokos interpretaciją.

Kaip to įrodymą norėčiau nurodyti faktą, kad įprasčiausias žodžio „interesas“ vartojimas tiesiogiai ir beveik nekritiškai sieja jį su asmeninėmis preferencijomis. Nuolat kalbame apie interesus kaip apie funkcijas vaidmenų ir institucijų, su kuriomis žmonės renkasi tapatintis. Nėra nė užuominos į klausimą dėl šių pasirinkimų. Dėl to utilitaristinis požiūris susilaukia daugiau palaikymo. Šio požiūrio problema, žinoma, yra ta, kad mes taip pat kartkartėkis kalbame kitaip ir parodome, kad interesas nėra tiesiog asmeninės preferencijos sinonimas. Pavyzdžiui, mes kalbame, kad žmonės gali klaidingai suprasti savo interesus, kad interesai gali būti nesuformuluoti arba nesąmoningi.

Pastarosios vartosenos atskleidžia objektyvistinį požiūrį į interesus. Vis dėlto net ir jos galiausiai yra subjektyvistinės labiau nei atrodo. Be marksizmui būdingos išimties, mažai kurie iš šių teiginių atspindi pastangas primesti pažiūras, absoliučiai svetimas tam tikrų žmonių norams ir troškimams. Greičiau jau jie dažniausiai priima tuos norus ir troškimus ir bando paaiškinti, kad asmuo klysta dėl to, kaip geriausiai pasiekti to, ko jis nori. Čia interesas tampa tuo, ką asmuo pasirinktų, jei būtų visiškai sąmoningas ir gerai informuotas. Nenoriu, kad būtų manoma, jog sakau, kad visos mūsų kalbos apie interesus seka šiuo modeliu. Yra išimčių. Kai kurie dalykai, kuriuos žmonės sako apie klaidingus interesus, tiesiog rodo, kad kalbama daugiau nei tik apie priemones laisvai pasirinktiems tikslams pasiekti. Bet iš esmės intereso sąvoka vis dar neša savyje tendenciją, tarnaujančią asmens pasirinkimo naudai. Dažniausiai manoma, kad interesas gali būti išreikštas, tik jei nagrinėjama nauda gali sėkmingai sutapti su individualiai pasirinktu gerovės apibrėžimu.

Manau, kad taip pat negalima sakyti, jog pagrindimas, kurį talpina intereso koncepcija, padaro interesus žymiai objektyvesnius. John‘as Plamenatz‘as prieš keletą metų rašė, kad išreikšti interesą, vadinasi, padaryti moralinį prašymą. Tai gali būti tiesa, bet paprastai tai naudojama tik silpna prasme. Daugeliu atvejų nesiekiama, kad „interesas“ būtų objektyvios gerovės ar teisingumo sinonimas. Dažniausiai norima, kad interesai būtų siejami su, kaip sakė S. I. Benn‘as, „tam tikrais socialiai priimtinais standartais“. Tačiau yra išimčių, kai interesas „neša“ sunkesnę naštą. Daugybė interesų yra išsakomi, nors juos labai sunku apginti remiantis paskirstomojo teisingumo pagrindais.

Vienintelis jų galimas pateisinimas pasirodytų tam tikros prerogatyvos, kurias laiduoja įstatymas ar papročiai. Klausimas, ar individualus naudojimasis tomis prerogatyvomis yra geras ontologiškai stipresne prasme, nekeliamas.

„Viešumo“ sąvoka nėra tokia išskirtinai moderni kaip „intereso“, todėl beveik tokiu paties laipsniu neatspindi liberalaus ir empirinio požiūrio. Vis dėlto tęstinė moderni ir ypač liberali vartosena turėjo padarinių. Manau, kad tie padariniai būtų atrandami nominalizme, kuris dažnai yra dalis diskurso apie viešuosius reikalus. Terminas „viešas“ modernioje vartosenoje yra sistemiškai painiojamas. Vienas kelias apibūdinti problemai yra pristatyti ją kaip „įtraukimo problemą“. Vienas apibrėžimas padarytų „viešumą“ viską įtraukiančia kategorija, tam tikra prasme labai panašia į „bendrumą“. Kalbėti apie „viešą“ šia prasme yra turėti omenyje visus tam tikros visuomenės narius. Pagal gaunamą naudą „viešas interesas“ taikomas mažiau ar daugiau visiems vienodai. Kartais jis taip pat postuluoja, kad ši nauda nedaloma ir todėl bendra. Kai taip nutinka, viešumo sąvoka dar labiau tampa ikimodernių idėjų apie politikos prigimtį atspindžiu.

Daugybė termino „viešas“ vartosenų visgi įkūnija kitokį požiūrį, skeptišką dėl tokio dalyko kaip viešumas, visko apėmimo prasme. „Viešas“, pagal šią paskutinę interpretaciją, turi omenyje daugumą, arba dar bendriau – tiesiog daugybę. Taigi ir viešas interesas tampa daugumos interesu arba kažkuo panašaus į didžiausią laimę didžiausiam skaičiui žmonių. Tai sudėtinė koncepcija ir ji gali pakankamai konfliktuoti su mažumos interesais.

Skirtumas tarp šių dviejų „viešumo“ sąvokų ir jų interesų yra ne tik skirtingo taikymo klausimas. Tikriausiai būna atvejų, kai vienas taikymas pranašesnis už kitą, tačiau dažniausiai jie gali būti taikomi vienodai sėkmingai. Esama dar kai ko. Socialinių mokslų kalba, tai labiau interpretacijos nei faktų klausimas. Abu apibrėžimai yra ne tiesiog skirtingi, bet prieštarauja vienas kitam, kadangi pristato konfliktuojančius požiūrius vienas kito atžvilgiu apie tą patį reiškinį. Nominalizmas – šio konflikto ašis – yra artimai susijęs su subjektyvistiniu požiūriu į intereso sąvoką. Kuo daugiau ši nauda susijusi su asmeninėmis preferencijomis, tuo sunkiau yra įrodyti, kad egzistuoja nauda, kuri priklauso visiems visuomenės nariams. Jei išties yra bendri interesai, kodėl konsensusas yra toks nedažnas reiškinys? Tampa vis svarbiau galvoti apie „viešą“ kaip apie daugumas, kurių interesai konfliktuoja su įvairių mažumų interesais.

Šaltinis: The Common Good and the Public Interest. Bruce Douglas. Political Theory, Vol. 8, No. 1 (Feb., 1980), pp. 103–117.

Laukite tęsinio.

laisvavisuomene.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Įdomu       2018-04-9 16:31

Šis tekstukas (tik apie vieną terminą” viešas interesas”) puiki iliustracija, kokiu būdu šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma blogį vadint gėriu. labai jau daug modernių terminų su neaiškiom prasmėm. Ne veltui “pradžioje buvo žodis”. O dabar žmonės dėl savo godumo vienam žodžiui prigalvojo tūkstančius “vardų” todėl ir susišnekėt negali viens su kitu.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Vytautas Sinica. Apie ministro Kukuraičio kovą su skurdu ir socialine atskirtimi

Eurofederalistai kviečia į diskusiją: „Kalbėkime apie klimatą“

Vytautas Radžvilas. Lukiškių aikštėje – paneuropinio konflikto aidas

Kviečiame į konferenciją Kaune spalio 5 dieną!

Vytautas Sinica. Pasikartojanti klaida diskusijose apie tautiškumą

Marijus Kaukėnas‎: Apie turą po Labanoro girios kirtavietes, arba Ir vėl apie teisėtumą, prasilenkiantį su teisingumu

Susipažinkite: Labanoro dykros

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Ar reikia Kauno rajoną prijungti prie Kauno?

Gintautas Vaitoška. Dievui ir Tėvynei!

Andrius Švarplys. Kažkas atsitiko Vakarų žmogui

Algimantas Zolubas. Mero Šimašiaus didelis viešosios tvarkos pažeidimas

Vytautas Sinica. „Nausėda labai skiriasi nuo Grybauskaitės“

Kiečiame į tarptautinę konferenciją „Antikomunistinis pasipriešinimas Centrinėje ir Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo“

Liutauras Stoškus. Jaunimo eitynės už ateitį

Irena Vasinauskaitė. Miesto Medžių išvarymas

Vytautas Sinica. Kam reikia priešų, kai tokie draugai?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.