Religija ir filosofija, Intelektualų vaidmuo

Bronius Kuzmickas: „Ką mums sako Juozo Girniaus palikimas?“

Tiesos.lt siūlo   2015 m. rugsėjo 5 d. 1:33

1     

    

Bronius Kuzmickas: „Ką mums sako Juozo Girniaus palikimas?“

Beveik nepastebimai praėjo iškilaus lietuvių filosofo ir kultūrininko Juozo Girniaus (1915–1994) gimimo 100-osios metinės. Reikšmingesnis joms skirtas įvykis buvo VU TSPMI surengta mokslinė konferencija. J.Girnius didžiąją gyvenimo dalį praleido išeivijoje, tačiau tai, ką jis parašė ir nuveikė, yra labai svarbu ir dabartiniame mūsų gyvenime.

J.Girnius buvo atstovas tos nepriklausomoje Lietuvoje brendusios inteligentijos, kuri nebuvo paveikta slaviškųjų – nei rusiškų, nei lenkiškų – įtakų, kurią nuo mokyklos suolo ugdė lietuviškieji ir vakarietiškieji pradai. Vyresniosios kartos inteligentai buvo rytietiškų ir vakarietiškų poveikių augintiniai, daug kas buvo mokęsis rusiškose mokyklose ir universitetuose, o J.Girniaus karta mokslinosi Vytauto Didžiojo ir Vakarų Europos – Freiburgo, Leveno, Sorbonos ir kituose – universitetuose ir savo kūryba išreiškė į vakarietišką kultūrą atsigręžusį, modernųjį lietuvišką mentalitetą.

J.Girniaus filosofinės pažiūros plėtojosi kaip trijų idėjinių tėkmių – egzistencializmo, katalikybės ir lietuvybės – darni ir gyvybinga sąveika. Laiške šių eilučių autoriui jis apibūdino savo filosofiją kaip teistinį egzistencializmą, tačiau ne apibrėžta konfesine, o platesne prasme, jo katalikiškumas buvo atviras ir visuomeniškas.

Egzistencinis mąstymas jam – ne vien abstrakti žmogaus būties sklaida, bet ir kasdienio apsisprendimo kūrybos, kitokios kultūrinės veiklos motyvacija. Svarbiausia – tai išeivijoje subrendęs apsisprendimas ilgiems metams atsidėti nepalankiam tautiniam kultūriniam ir ideologiniam darbui, kai nebuvo per daug sudėtinga daryti lengvesnę akademinę filosofo karjerą.

J.Girniaus teistiniai apmąstymai telkėsi ties visada buvusiu jam esminiu ir gilų nerimą kėlusiu – tikėjimo ir netikėjimo, gyvenimo su Dievu ir be Dievo – klausimu, kurį daugybė mūsų laikų žmonių yra asmeniškai išsprendę netikėjimo naudai. Tikėjimas ar netikėjimas jam buvo ne vien konfesinės priklausomybės dalykai, bet ir žmogaus egzistencijos galutinės prasmės klausimai, nuo kurių negali nusišalinti nei tikintieji, nei netikintieji. Tiek vieni, tiek ir kiti, jeigu savo įsitikinimus apmąsto filosofiškai, nėra laisvi nuo abejonių ir netikrybės būsenų. Šitokių apmąstymų vaisius buvo kapitalinis veikalas „Žmogus be Dievo“, kuriame vienijasi katalikiškasis ir egzistencinis J.Girniaus mąstysenos aspektai. Veikalas buvo užbaigtas 1957 m. ir pažymėtas žurnalo „Aidai“ moksline premija, tačiau dienos šviesą išvydo tik 1964 m. kaip „Į laisvę“ fondo leidinys.

Tuo pat metu J.Girnius daug dirbo kituose lietuvių kultūros baruose – redagavo „Lietuvių enciklopediją“ (1953–1969), žurnalą „Aidai“ (1965–1980), parašė veikalus „Tauta ir tautinė ištikimybė“ (1961), „Idealas ir laikas“ (1966), „Pranas Dovydaitis“ (1975), dešimtis straipsnių ne tik filosofijos, bet ir kultūros, literatūros, dailės kritikos klausimais.

Lietuvybės puoselėjimui skirtoje jo veikloje yra akivaizdus egzistencinis požiūris. Tautinės būties klausimai svarstomi pasitelkiant nerimo, rūpesčio, pasirinkimo, laisvės, atsakomybės ir kitas kertines egzistencialistinės mąstysenos sąvokas. Religijos atžvilgiu J.Girnius apibūdina save kaip teistinį egzistencialistą, bet lietuvybės požiūriu galima jį laikyti tautiškuoju egzistencialistu.

Jo raštuose išreiškiamas nerimas ir rūpestis ne tik dėl lietuvybės išlikimo išeivijoje, bet ir dėl tautos likimo Tėvynėje, suvokiant ją dramatiškos istorinės patirties šviesoje.

Tai skatina prisiminti tuos socialinės ir kultūrinės priespaudos laikus, nors jie ir nėra J.Girniaus apmąstymų akiratyje, kai buvo sunkiai įmanoma ne tik autentiška lietuviško sąmoningumo raiška, bet ir apsisprendimas.

Vydūno veikale randame tokį Mažosios Lietuvos (Rytprūsių) gyventojo savivokos apibūdinimą – mano tėvai ir seneliai tikriausiai buvo lietuviai, bet aš esu vokietis. Apsisprendimas aiškus ir negrįžtamas. Tuo pat metu buvo apsisprendžiama ir kitaip – plėtojama lietuviška visuomeninė ir kultūrinė veikla, nors tuometinėje tikrovėje tai reiškė tikrą egzistencinį pasirinkimą, kuriam reikėjo ne tik pastangų, bet ir drąsos bei pasiaukojimo. Paties Vydūno gyvenimas ir darbai yra geriausias tokio pasirinkimo pavyzdys.

Panaši socialinė ir kultūrinė situacija lėmė analogišką dalies pietryčių Lietuvos gyventojų mąstyseną – seneliai dar mokėjo lietuviškai, bet aš esu lenkas, ir ne bet koks, o „tikras“. Kas nepasidavė kultūriniam spaudimui, tą įveikė tiesioginė prievarta, ypač tuo laikotarpiu (lenkų okupacijos, karo ir pokario metais), kada kai kur Vilnijoje buvo ne tik sudėtinga, bet ir rizikinga būti tautiškai aktyviu lietuviu. Nepaisant viso to, buvo pakankamai stipri ir ištikimybė savoms tautinėms tradicijoms.

Padariniai žinomi – nesant normalių galimybių viešai būti tuo, kuo esi, buvo sunkiai įmanoma atsispirti nutautinimui ir nutautėjimui – vienur vokietėjant, kitur lenkėjant.

Turime skaudžios patirties ir katalikybės atžvilgiu. Sovietinės ateistinės prievartos aplinkoje viešai išpažinti katalikišką tikėjimą buvo sunkus egzistencinis apsisprendimas. Kartu tai buvo žmogiškojo orumo ir tautiškumo išlaikymo būdai, tokį kelią rinkosi ne viena iškili asmenybė.

Tai „klasikiniai“ tautinės ir religinės priespaudos atvejai, vartojant filosofines sąvokas – ribinės tautos egzistencijos situacijos. Šiandien tai jau praeitis, bet nereikia jos pamiršti, kad neapsnūstume, kad būtume apdairūs, jeigu nenorime atsidurti panašiose situacijose, kitokiais, naujais variantais. O tai nėra neįmanoma, nes gyvename sudėtingame globalaus atvirumo, europinės integracijos, kultūrinio reliatyvizmo, greitėjančios informacijos, gyventojų migracijos, pridėkime dar vartotojiškumą, pasaulyje, kuriame slypi daug nežinomųjų.

Tai suprantant galima numatyti, kad jau nepakaks tų tradicinių tautiškumo duotybių, kurios buvo atrama iki šiol. Tam, kad išlaikytume ir pratęstume savo tapatumą, labiau negu kada nors reikės kūrybiškumo, platesnio akiračio, gebėjimo atsirinkti, ką priimti, nuo ko atsiriboti. Tai gali pavykti tik laikantis aiškaus vertybinio nusistatymo.

Juk daug paprasčiau gyventi pagal vartojimo logiką ir „galios centrų“ formuojamus mąstymo stereotipus, būti tiesiog Europos Sąjungos ar „plačiojo pasaulio“ piliečiu. Gal jau nejučiomis dreifuojame šia kryptimi. Nors neįžvelgiu priešpriešos tarp europiškumo ir tautiškumo, nes realiai nėra europiečio apskritai, o yra tik prancūzai, vokiečiai, vengrai, lietuviai ir kitų tautų nariai. Tautiškumui priešprieša yra kosmopolitizmas, prieš kurį ir teks atsilaikyti.

Panašiai pasakytina ir apie J. Girniui gilų rūpestį kėlusius tikėjimą ir netikėjimą. Dabartinėje sekuliarioje ir globaliai atviroje visuomenėje, kai priartėja buvusios tolimos religijos, norint būti praktikuojančiu kataliku, iš tiesų reikia teistinio apsisprendimo. Tam, kad suprastume, jog religija dabarties gyvenime nėra mažareikšmis dalykas, turbūt pakanka pažvelgti į Islamo pasaulį.

Girnius tarsi numatė sudėtingą tautinės egzistencijos perspektyvą. Nerimą, apie kurį jis rašo, turime suprasti ne kaip nuojautą ko nors negero, o kaip teigiamą laisvo žmogaus būseną, kuri žadina apsisprendimą, veiksmą ir ryžtą, o rūpestį – kaip atsakomybės ir priedermės jausmus.

Tai būtina, kad dabarties ir ateities pasaulyje lietuvis būtų atsidavęs savo valstybės ir kultūros kūrėjas, istorijos subjektas, o ne pasyvus „statistinis vienetas“, gebantis tik prisitaikyti ir susitaikyti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“

respublika.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

!!!       2015-09-5 9:13

Ne Griniaus, o Girniaus!!!


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Ramūnas Aušrotas. Hipsteriai, į Seimą!

Česlovas Iškauskas. Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos

Iš propagandos frontų: LRT atsiskaito visuomenei: birželio 29 d. 16 h per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. rengia spec. laidą, kviečia klausti

Ne juokas. Tadas Skukas vilniečių vardu: mere Š., pasitikrink sveikatą!

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Heraklio beieškant

Gedimino Jankaus kreipimasis į TS-LKD atstovus Vilniaus Taryboje: Kodėl jūs veidmainiaujate, kolaboruojate su mankurtais?

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Seime registruotas įstatymas siekiant apsaugoti Lukiškių aikštę nuo tolesnio jos išniekinimo

Rasa Čepaitienė. Pornokratija*

Nacionalinis susivienijimas reikalauja Remigijaus Šimašiaus atsistatydinimo

Ramūnas Karbauskis. R. Šimašiaus pliažas tampa Tautos kančias menančios aikštės išniekinimo simboliu

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.