Istorija, Teisėkūros iniciatyvos, Piliečių akcijos ir iniciatyvos

Partizanų suvažiavimui – 70. Brangiausia Nepriklausomybės deklaracija

Tiesos.lt redakcija   2019 m. vasario 15 d. 9:45

9     

    

Partizanų suvažiavimui – 70. Brangiausia Nepriklausomybės deklaracija

Prieš 70 metų įvyko vienintelis Lietuvos partizanų suvažiavimas

„Tai yra didžiulis, seniai trokštamas, per kraujo aukas ir vargą atsiektas laimėjimas“,  – tokiais žodžiais prieš 70 metų partizanų vadai savo bendražygiams pranešė apie ilgai lauktą istorinį įvykį – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio subūrimą į vieningą organizaciją. Tai buvo vienintelis partizanų vadų suvažiavimas okupuotoje Lietuvoje, nes po jo įniršę okupantai ėmėsi ypač žiaurių persekiojimų. 

„Stipri sargyba buvo. Gal du šimtai vyrų ar daugiau – pilnas miškas. Jei ten būtų įvykę kautynės, tikras frontas būtų atsidaręs“,– prisimena partizanė Bronė Morkūnienė-Žilvitė.

Tačiau galingiausia pasaulyje sovietų imperija tuomet net neįtarė, kokia įtampa 1949 m. vasario 10–20 dienomis tvyrojo vidury okupuotos Lietuvos, Radviliškio raj., aplink Minaičių kaimo Miknių sodybą, kur ankštame šešių kvadratinių metrų bunkeryje aštuoni laisvės kovotojų pasiuntiniai tarėsi dėl Lietuvos ateities.

Visą to įvykio reikšmingumą  galime suvokti tik šiandien, kai anų laikų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dvasia po 39 metų atgimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje ir grąžino Lietuvai nepriklausomybę.

Todėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. deklaracija laikytina panašaus lygmens aktu kaip ir 1918 m. vasario 16 d. ar 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės aktai. Nuo šių dviejų aktų 1949-ųjų deklaracija skiriasi nebent tuo, kad jos nepavyko taip greitai realizuoti ir kad jos paskelbimo kaina buvo žymiai didesnė.

„Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis visoje Lietuvoje! Bet kokia kaina!... Man lyg baugu pasidaro, prisiminus tą ilgą ilgą žuvusiųjų eilę...“, – savo dienoraštyje tų metų pavasarį įrašė partizanas, medicinos mokslų studentas Lionginas Baliukevičius Dzūkas. 

Trys šio akto signatarai žuvo tais pačias metais, dar trys – po metų dvejų, o du buvo sušaudyti. 

Vienijimosi drama

Partizanų vadų suvažiavime buvo pagerbti ankstesni, tuo metu jau žuvę svarbūs partizaninio vienijimo iniciatoriai: Pietų Lietuvos srities partizanų vadas, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kurio dėka jau 1946 m. pavasarį prasidėjo partizaninio telkimosi procesai, ir Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas, 1947 m. pradžioje pirmasis pavartojęs partizanus apjungsiančios organizacijos pavadinimą – LLKS. Jiems suvažiavime buvo suteiktas Laisvės kovotojo karžygio garbės vardas.

Tačiau tais pačiais 1946–1947 m. partizanų vienijimosi idėja bandė pasinaudoti ir okupantai, sukčiausiais būdais į laisvės kovotojų vadovybę stumdami savo agentą Juozą Markulį-Erelį. Klasta buvo išaiškinta, bet ji kainavo daug aukų, centralizacijos procesai buvo sukompromituoti, partizanai šiuo klausimu tapo itin atsargūs. 

Situaciją iš esmės pakeitė ryžtingi Vakarų Lietuvos srities (Jūros) vado Jono Žemaičio veiksmai: 1948 m. birželį jis išleido vieningos Laisvės kovos sąjūdžio įsakymą  Nr.1, kuriuo pasiskelbė viso ginkluoto pogrindžio vadu, o savo pavaduotojais paskyrė Pietų, Rytų ir Vakarų sričių vadus bei pakvietė juos į suvažiavimą. Šiame įsake Jonas Žemaitis pirmąkart pasivadino Vytauto vardu, taip aiškiai apeliuodamas į Vytautą Didįjį. Vis dėlto suvažiavimo metu jis LLKS prezidiumo vadu pasiūlė rinkti savo pažįstamą pulkininką Steponaitį-Taurą iš Klaipėdos. Kiti suvažiavimo dalyviai šį pasiūlymą atmetė ir LLKS prezidiumo vadu išrinko Joną Žemaitį-Vytautą, pavesdami jam laikinai eiti ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas (vėliau, jau po suvažiavimo, Ginkluotųjų pajėgų vadu ir pirmuoju savo pavaduotoju J.Žemaitis-Vytautas paskyrė Adolfą Ramanauską-Vanagą).

Laisvės kovotojams suvažiavime išsirinkus LLKS vadovybę, sunkus, sudėtingas ir daug aukų pareikalavęs partizanų vienijimosi procesas buvo baigtas.

Laikinoji Konstitucija

Svarbiausią  suvažiavime priimtą dokumentą – LLKS deklaraciją – galime laikyti ir laikinąja okupuotos Lietuvos Konstitucija. Joje pabrėžiami keli svarbūs momentai:

- Nepriklausomos valstybės atstatymas turės vykti pagal 1922 m. Konstitucijos dvasią – tai reiškia, kad 1926 m. perversmo ir Konstitucijos partizanų vadai nepripažino;

- socialinė globa paskelbta vienas pirmųjų valstybės uždavinių;

- išskirta „religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą sunkiausiu laisvės kovų laikotarpiu“;

- „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“; 

- Tėvynės išdavimu kaltinti tie asmenys, kurie savo veiksmais pakenkė tautos išsilaisvinimo kovai ne tik bolševikinės, bet ir vokiškosios okupacijos metu – tai reiškia, kad esminių skirtumų tarp sovietų ir nacių okupacijų partizanų vadai neįžvelgė. Todėl buvo sutarta, kad Sąjūdžio kovos pradžia laikytina ne antros, bet pirmos sovietų okupacijos pradžia, o karo stovis Lietuvoje paskelbtas nuo 1940 m. birželio 15 d. Šiuo veiksmu partizanų vadovybė ištaisė nepriklausomos Lietuvos vyriausybės klaidą 1940-ais be pasipriešinimo priimti Sovietų sąjungos ultimatumą.

Visi pasitarimo dalyviai pasižadėjo nebevartoti alkoholio ir sutarė siekti, kad kiekvienas partizanas duotų panašų raštišką pasižadėjimą. „Kadangi dabar yra tautos skausmo metas“, nutarta „visokius pasilinksminimus drausti, išskyrus tuos, kurie išeina iš tautos tradicijų. Bet ir tie gali būti apribojami. Partizanai šokių nerengia ir juose nedalyvauja“.

Taip pat nutarta „į partizanus priimtas moteris visais atžvilgiais (apginklavimo, mokymo tarnybų ir kt.)  traktuoti lygiai kaip ir vyrus.“

Nors visi kadriniai sprendimai priimti vienbalsiai, vadų suvažiavime buvo ir labai karštų ginčų. Kaip teigė A. Ramanauskas-Vanagas, ginčai dėl Lietuvos laisvės armijos vaidmens vertinimo „buvo labai audringo pobūdžio ir to išdavoje „Merainis“ net norėjo išeiti iš pasitarimo“. Tokiai įtampai neabejotinai įtakos turėjo ir šešių kvadratinių metrų patalpa, kurioje didžiausio pavojaus sąlygomis, be tinkamo deguonies kiekio, susilenkę (aukštis nesiekė nei 1,50 cm.) aštuoni vyrai įtemptą protinį darbą dirbo net 10 parų.

Suvažiavime vadai ne tik pakeitė partizaninio judėjimo pavadinimą į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, bet ir ir priėmė jo šūkį: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“.

Sunki kelionė

Toliausiai iki partizanų suvažiavimo vietos buvo dzūkams ir suvalkiečiams.  Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas į suvažiavimą vyko beveik tris mėnesius: nuo lapkričio 15 d. iki vasario 4., o visa jo „komandiruotė“ užtruko penkis mėnesius.

Aplinkui siaučiant okupacinei kariuomenei ir zujant šimtams šnipų, keliauti dažniausiai tekdavo naktį, ir ne tiesiai, o grandinėle – nuo vieno būrio prie kito.

Iš A. Ramanausko-Vanago tardymo protokolo: „Su Faustu susitariau, kad į Žemaitiją eisim kartu: jis kaip Tauro apygardos atstovas, aš kaip Dainavos apygardos atstovas. Kur ir kaip mums reikėjo eiti ir kaip mes turėjome ieškoti „Vytauto“, tuose laiškuose nebuvo nurodyta, todėl mūsų kelionė buvo sunki. Su dideliu vargu ėjome nuo vieno partizaninio junginio prie kito…“.

Grįžinėjo namo vadai taip pat „grandinėle“ – nuo būrio iki būrio – tik jau greičiau. 

Kelionę labai apsunkino nepalankiausias žygiui metas – žiema. Kaip tyčia būta labai daug sniego, todėl stengtasi eiti „paskui viens kitą kaip žąsys, kad atrodytų, kad vienas žmogus ėjo“. Tiesa, paskutiniame etape Vanagui su Faustu teko jau pavažiuoti ir rogėmis.

Vis dėlto žiema turėjo ir savų pliusų. Okupantams buvo sunkiau įtarti, kad tokio lygio vadų suvažiavimas įvyks būtent žiemą. Taip pat Vanagui ir Faustui ledu lengviau buvo persikelti per Nemuną – tą jie padarė Kalėdų išvakarėse. O persikėlus pateko „į nepažįstamą Žemaitijos partizanų erdvę“, kurioje netikėtai paaiškėjo, kad grėsmė gali kilti ir iš saviškių.

Kitose srityse partizanai nepažinojo vieni kitų, o skaudi patirtis, susijusi su apsimetėliais „partizanais“, vertė įtariai žiūrėti į keliaujančius partizanus. Todėl vykdami į suvažiavimą A. Ramanauskas-Vanagas ir „Tauro“ apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas net tris kartus buvo įtarti sovietų saugumo provokatoriais. Ypač aštrus susitikimas įvyko su Kęstučio apygardos vadu Henriku Danilevičiumi-Vidmantu: viskas vos nesibaigė susišaudymu, atvykėliai buvo tardomi ir stebimi visą naktį.

Jonas Žemaitis-Vytautas, nors pats buvo išsiuntęs kvietimus į suvažiavimą, taip pat neskubėjo pasitikėti Pietų Lietuvos pasiuntiniais. Po šešias valandas trukusio tikrinimo J. Žemaitis pareiškė A. Ramanauskui ir A. Grybinui, kad jie arba tikri partizanai, arba gerai parinkti provokatoriai.

Komplikuotą situaciją išgelbėjo Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, garantavęs savo gyvybe, kad atvykėliai tikrai yra Pietų Lietuvos partizanų vadai.

Vasario 8-osios vakarą suvažiavimo dalyviai jau sutartinai traukė partizaniškas dainas.

Suvažiavimo delegatai

Iš aštuonių 1949 m. vasario 16-osios akto signatarų net pusė – keturi – buvo mokytojai, du studentai, vienas karininkas ir vienas buhalteris. Štai jie:

Jonas Žemaitis-Vytautas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, karininkas, sūnaus Laimučio tėvas; 45-erių sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime;

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Pietų Lietuvos srities vadas, mokytojas, atsargos karininkas, dukros Auksutės tėvas, 39-erių sušaudytas KGB kalėjime Vilniuje;

Juozas Šibaila-Merainis, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas, mokytojas, trijų sūnų – Vytauto, Rimvydo, Kęstučio – tėvas, 47-erių žuvo Ramygalos valsčiuje Dovydų miške;

Leonas Grigonis-Užpalis, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko trečiasis pavaduotojas, Prisikėlimo apygardos vadas, mokytojas, 44-erių žuvo Daugėliškių miške, Ariogalos valsčiuje;

Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas, mokytojas, 29-erių žuvo Šunkarių miške, Šakių apskrityje;

Vytautas Gužas-Kardas,Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas, buhalteris, 29-erių žuvo Smaidrių kaime, Tauragės apskrityje;

Bronius Liesys-Naktis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas, studentas, būsimas žurnalistas, 27-erių žuvo Užpelkių miške, Radviliškio rajone;

Petras Bartkus-Žadgaila, LLKS Prezidiumo sekretorius, studentas, būsimasis sklandytojas, 24-erių žuvo Užpelkių miške, Radviliškio rajone.


Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2019-02-16 10:10

1918 VASARIO16-oji:
1940m pabaigoje A.Smetona vis dar “atostogavo” ir pasirasineti galejo tik viesbuciu ir skalbyklu saskaitas.
Aktus galejo pasirasineti tik LEPas Merkys kuriam isvykdamas “atostogu” A.Smetona perdave igaliojimus. O minimu laikotarpiu , 1940m pabaigoje, Kybartuose Smetonos ir pedos buvo ataususios.

1918 VASARIO 16-oji       2019-02-16 7:38

  1) 1940 m. pabaigoje A.Smetonos pasirašytais „Kybartų aktais“ S. Lozoraitis paskirtas prezidento pavaduotoju ir Ministru pirmininku. Kaip LDT šefas dalyvavo bendrose LDT ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto konferencijose (1946 m. Berne ir 1947 m. Paryžiuje) bei vėlesniuose jų susitikimuose. LDT šefo pareigas su nedidele pertrauka (1941 m. gruodžio 2 d. – 1945 m. lapkričio 15 d. jį pavadavo diplomatas Jurgis Šaulys, tuo metu rezidavęs Šveicarijoje) ėjo iki pat mirties – 1983 m. gruodžio 24 d.
  2) Artėjant sovietų okupacijai, tuometinis LR užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 2 d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė Stasį Lozoraitį užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. Šiuo aktu J. Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu LDT šefas buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas de jure. LDT šefo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolimesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą.
  3) https://www.ziniuradijas.lt/laidos/dienos-klausimas/ka-mums-atskleidzia-adolfo-ramanausko-vanago-kova?video=1
    Čia yra kalbama apie S.Lozoraičio 1946 m. spalio men. laišką iš Romos.
manau turėtų kilti klausimų.
  Norėtusi, kad būtų viešai paskelbtas šis laiškas.
      Su VASARIO 16-aja!!!

Jokūbėli 2019-02-15 15:05       2019-02-16 0:50

Kai gulėsi miesto aikštėje išpreparuotas ir išeksponuotas, žuvęs už tėvynę, aš tikrai paspausiu pačiam “laiką”. Bet bent šiandien susilaikyk nuo pigaus pilstymo apie Smetonos klaidas ir priešinęs pokario Lietuvos karius su buvusiuoju prezidentu. Nes pokario kova išaugo iš pirmojo kurtos ir palaikytos Lietuvos Valstybės.
Mes jau beveik 30 metų padėti agresoriui ant lėkštutės ir mūsų laisvė bei gyvybė priklauso tik nuo to, kada slibinas išalks. Jis dar atrajoja anksčiau prarytus, bet laikas eina. Pradės jį rėmuo graužti ir baigsis mūsų gražios europietiškos dienelės. Pats puikiai tai supranti, todėl nusiplovei nuo mūsų lėkštutės į didesnį pamazgų kibirą. Tad, kaip tas žvirblis: sėdi šiltame karviašūdy ir sėdėk necypsėjęs. Mums pakaks mūsų išminties.

Jėzusas       2019-02-15 22:43

Jau tada partizanai kovėsi už šiandienines vertybes:
1. Gėjų teises.
2. Vaikų teises - už vaikų pardavinėjimą ir tvirkinimą (Stambulo konvencija).
3. Už teises pabėgti iš Lietuvos.
4. Už teises privešti pabėgelių.
5. Už brangią privačią mediciną ir vaistus.
6. Už Švedų bankų pelną.
7. Už teisę miškus kirsti plynai.
8. Už teisę supjaustyti laivyną.
9. Už anūko teisę paveldėti senelio partiją.
10. Už teisę konstituciją prekiauti už alų ir skalbimo miltelius.

O vis dėl to, gal jie buvo kvailiai, kovojantys už daugiau suprantančių užsienio rėmėjų interesus?

Babunė       2019-02-15 19:21

Aną dieną sunegalavus mano kaimynei Marytei, tai kuri dirba Žiegždrių sanatorijoj, nuvykai jai padėt susitvarkyt su jos pacientais. O ten ligoniai forumą suorganizavę. Apie nepriklausomybę, partizanus, stribus ir kitokius veikėjus pilvosopavo. Ten buvo pacientų ir ganėtinai apgydytų iš visos Lietuvos. Buvo aukštaičių, žemaičių, dzūkelių, dzeikelių ir kitokių net visuomenei gerai žinomų pilvosopų, bet deja, su labai pažeista psichika. Vienas, tas kurį iš kilpos ištraukė, vis garsiai šaukė: - Aš sakiau, kada buržuaziniai nacionalistai su Smetona užgrobs Lietuvą, mums tikriems Lenino komunistams bus galas.  Et, komunistėliui stogas nuvažiavo, gyvinimas prarado prasmę, kas dabar bus su komunizmo statymu. Ir tokių čia dauguma. Mane apėmė baimė, ar čia tarp komentuojančių yra būsimų jo pasekėjų į kilpą. Vis ta pilvosopija, tas protas nusmukęs stuburo smegenimis iki uodegikaulio. Sori.

Dzeikas       2019-02-15 15:05

Reiktu vienakart apsispresti, KAS atstovauja Lietuviu tauta.
Ar partizanai , ar Smetona.
Nes jeigu Smetona, tai valstybe jo, Smetonos buvo pateikta ant lekstutes agresorui ir syki jis isvyko “atostogu” vadinasi viskas normaliai su “integraciniais procesais” i TSRS vyko tomis dienomis IR partizanai tokiu atveju eiline kriminaline gauja su pretenzija i politika, na savotiski tadai blindos.
O jeigu partizanai - tada Smetona pagal fakta isdavikas ir tokiu turi buti paskelbtas uzbraukiant bet kokias galimybes Rusijos istoriografijai legetimizuoti Lietuvos “istojima” i TSRS.

vainikavo       2019-02-15 12:29

ivaskeviciui skirta premija, FALSOS MONEDOS

Realybė       2019-02-15 10:45

Partizanai rašė deklaraciją švęsdami nepriklausomybės 30 metį jau okupuoti, o mes beveik tiek pat laiko po atsikūrimo, bet okupuoti “svanoriškai” iš naujo.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS        2019-02-15 9:50

Vasario 16-tąją, panašu, kad įvyks (partizanų vadus apvėmusio ir)
apsivėmusio lieratūrinio vandalo Mariaus Ivaškevičiaus,  apdovanojimas
Nes
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/atsisakyta_pradeti_ikiteismini_tyrima_del_mivaskeviciaus_romano_zali/
*
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/apie_premija_partizanu_niekintojui/
___________________________________________________________
Vasario 16-ąją, visos trispalvės su gedulo juosta.
___________________________________________________________
Užvaldytoji Lietuva (komunistus dangstančiųjų gaujų)
2019 vasario 15


Rekomenduojame

Irena Vasinauskaitė. Nuo 2015 metų gruodžio Šiaulių Apygardos teisme nagrinėta vadinamoji Garliavos „perversmininkų“ byla baigiasi

Letas Palmaitis. Lietuvos vardas, Rusia ir premjeras Netimeras

Atsistatydino Šiaulių NVO konfederacijos prezidentė Vida Pociuvienė

John F. Schumaker. Demoralizuotas protas

Algimantas Rusteika. Jie vėl ateina mūsų išgelbėti

Vytautas Radžvilas: piliečiai turi teisę gintis ir ginti savo šalį

Liudvikas Jakimavičius. Iš žvirblio perspektyvos

Vytautas Radžvilas apie Virgio Valentinavičiaus „įžvalgas“: Pavyzdinio tarybinio piliečio baimė, arba Kaip veikia šeštoji V. Putino kolona

Jurga Lago. Pirmadienio pozityvas

Kovo 17-ąją ir vėl klausta „Ar dar gyva Deimantė?“ (papildyta video)

„Iš savo varpinės“: Kodėl Donaldas Trampas nori užtverti Meksikos sieną? Kas ir kodėl tam priešinasi?

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas bus pagerbtas ir JAV

Geroji Naujiena: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mt 17, 5)

Vytauto Radžvilo kalba, pasakyta per „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40-ties metų jubiliejaus minėjimą Vilniuje

Susipažinkime: Kovojančios Lietuvos Prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas

Kuo reikšmingas EŽTT sprendimas, kad sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus gali būti laikomos genocidu

Lietuvos ypatingasis archyvas: skelbiama KGB sudaryta Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamoji byla

Valdas Vasiliauskas. Senoji gvardija suvirškino ir komitetus

Algis Krupavičius. Pati visuomenė turi keistis

Arvydas Juozaitis. Dar kartą dėl trukdymų piliečiams rinkti parašus už teisę kandidatuoti Prezidento rinkimuose ir dėl dezinformacijos

Kviečiame kartu paminėti „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40 metų jubiliejų

Arvydas Juozaitis. Kaip veikia šeimų ardymo politika

Vytautas Sinica. Vilniaus mero rinkimų tragizmas

Jurgis Didžiulis apie rinkimus ir pasirinkimus

Aurelija Stancikienė. Kaip aš ėjau už Vytį

Krescencijus Stoškus. Šventė tarp džiaugsmo ir skausmo

Iniciatyvinės grupės „Santarvė tautos sėkmei“ (STS) pareiškimas

Kauno forumo pareiškimas dėl Europos Parlamento ir Prezidento rinkimų

Arkivysk. Gintaro Grušo pamokslas Kovo vienuoliktąją: „Jei nustojame šventumą laikyti tikru ir pasiekiamu tikslu, kam tada mums laisvė?“

Arvydas Juozaitis dėl EP rinkimų ir nacionalinės vienybės: su Vytautu Radžvilu sutarta dėl abipusės paramos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.