Geroji Naujiena

Br. Lukas Skroblas OSB. Kristaus kančios – Verbų sekmadienio istorija

Tiesos.lt siūlo   2018 m. kovo 25 d. 6:40

29     

    

Br. Lukas Skroblas OSB. Kristaus kančios – Verbų sekmadienio istorija

Kristaus Kančios – Verbų sekmadienis – yra diena, kai visa Bažnyčia mini Jėzaus pergalingą įžengimą į Jeruzalę, lygiai savaitė prieš jo prisikėlimą. Maždaug prieš penkis amžius pranašas Zacharijas pranašavo:

„Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9).

Evangelistas Matas šią pranašystę šitaip iškėlė į paviršių:

„Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 1–11).

Šis sekmadienis vadinamas dvejopai: Kančios ir Verbų. Ir vienu, ir kitu pavadinimu nusakoma pergalė. Šie abu slėpiniai, atveriantys skausmingąją savaitę, kaip sako sirai, nėra svetimi vienas kitam. Juk krikščioniškoje sampratoje nėra arba neturi būti vien negatyvios kančios, vien kančios kaip tokios. Didžiosios ir lauktosios dienos šviesa skverbiasi į tamsybių, kurios ruošia šviesą, gelmes. Tačiau, iš esmės, Verbų sekmadienis yra Jėzaus pergalingo įžengimo į Jeruzalę, kelios dienos prieš kančią, minėjimas. Šis triumfas – tai Viešpaties užbėgimas už akių mirties galioms. Tai jau pražydusios Velykos, Osana sekmadienis.

1. Iškilmės minėjimas Jeruzalėje

Rytuose sekmadienis prieš Velykas niekuomet neturėjo atgailos pobūdžio. Pasninkas buvo nutraukiamas šeštadienį ir Viešpaties dieną ir šventimas išlaikė džiaugsmingą pergalės atmosferą.

Verbų sekmadienio šventimą Jeruzalėje gerai aprašė piligrimė Egerija savo knygoje Kelionės dienoraštis apie 383 metus. Ji rašo:

„Septintą valandą visa tauta lipa į Alyvų kalną, tai yra į bažnyčią, ir vyskupas su jais. Giedami tos dienos himnai ir priegiesmiai, skaitomi skaitiniai. Prisiartinus devintai valandai, einama į vietą, iš kurios Viešpats pakilo į dangų, ir ten visi atsisėda. Visa tauta, vyskupo akivaizdoje, yra kviečiama atsisėsti. Ten vėl giedami tos dienos himnai ir priegiesmiai. Tarp jų įterpiami skaitiniai ir maldos. Prisiartinus vienuoliktai valandai, skaitoma Evangelijos vieta, kur vaikai su palmių šakomis atbėga pasitikti Viešpaties, sakydami: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Vyskupas tuoj pat pakyla su visa tauta ir nuo Alyvų kalno visi nusileidžia. Visa tauta eina vyskupo priekyje giedodama himnus ir priegiesmius ir visuomet atsiliepdama: Garbė karaliui, kuris… Visi maži šalies vaikai, net ir tie, kurie negali vaikščioti – šiuos tėvai neša ant kaklų – savo rankose laiko šakeles, vieni palmių, kiti alyvmedžio. Šitaip yra lydimas vyskupas, kaip tą dieną buvo lydimas Kristus. Nuo kalno viršaus iki miesto ir nuo miesto iki bažnyčios, pereinant visą miestą, visi eina pėsti, net moterys, net kilmingieji, visi lydi vyskupą giedodami atliepą. Eina lėtai, kad minia nepavargtų; vakarėjant atvykstama į bažnyčią“. (Kelionės dienoraštis, in Sources chrétiennes, p. 221–223).

Jeruzalės liturgija pasižymėjo daugybe procesijų. Jos buvo organizuojamos kiekvieną sekmadienį, bet Verbų sekmadienį procesija buvo pantomimos pobūdžio. Buvo atkartojama Kristaus gestai tose pačiose vietose, kur juos atliko pats Jėzus. Minios viduryje vyskupas užimdavo Kristaus vaidmenį. Jis atrodė kaip Kristaus vikaras, jo atstovas žemėje. Kristui teikiama šlovė atsispindėjo vyskupo asmenyje. Procesijos ypatumai nepakito ir po vienuolikos amžių. XV a. apie tai liudija piligrimas Fra Surianas. Kadangi procesijoje dalyvavo piligrimai iš viso krikščioniško pasaulio ir išsaugojo neužmirštamą atminimą, Jeruzalės Bažnyčios tradicija greitai plito ir kitose Bažnyčiose, Rytuose ir Vakaruose. Visur šią dieną procesija tampo pagrindiniu įvykiu. Aklamacijos, kurias teikė žmonės Jėzui įeinant į Šventąjį Miestą dabar atsispindi šios procesijos eigoje.

2. Verbų sekmadienis Rytuose

Sirija pirmoji perėmė Verbų procesijos paprotį. Edesos karalystės semitinės bendruomenės jau nuo V a. pab. perdavė šią tradiciją persų Imperijos Bažnyčioms. Jeruzalės paprotį perėmė ir dvi didžiosios tuometinės metropolijos: Konstantinopolis ir Aleksandrija.

Rytuose dienos metu švenčiama tik pergalingas Jėzaus įžengimas ir jo priėmimas Šventajame Mieste. Rytuose perėjimas iš Verbų šventimo džiaugsmo į Didžiosios savaitės liūdesį pasimato tik į pavakarę. Sirijoje tuomet uždengiamos ikonos, kurios buvo išstatytos per dienos liturgiją. Už altoriaus pastatomas didelis juodas stendas, pažymėtas dideliu baltu kryžiumi, kurį supa Kančios įrankiai ir (ten, kur turima) išstatoma autentiško Kryžiaus relikvija. Bizantijos liturgija, vakarinės maldos eigoje kalba tokią maldą:

„Pereidami iš dieviškos šventės – Palmių ir Verbų – į kitą dievišką šventę, bėkime, tikintieji, į garbingąją ir išganingąją Kristaus kančių iškilmę; pažvelkime, kaip jis laisvai atsiduoda dėl mūsų Kančiai ir duoda mums gyvenimą kaip išpirką už visatą“.

Šitaip įvyksta perėjimas iš Verbų triumfo į Kančios šventimą. Tuo tarpu Vakaruose akcentai dedami šiek tiek kitaip.

3. Verbų sekmadienis Vakaruose

Lotynų Bažnyčios pasaulyje besiartinanti Viešpaties Kančia užima daugiau vietos dienos liturgijoje. Šios liturgijos toną jau duoda įžanginis kreipinys prieš verbų pašventinimą:

„Šiandien kartu su visa Bažnyčia jau pradedame švęsti didžiąją Velykų paslaptį. Šią dieną Kristus įžengė į savo miestą – Jeruzalę, kur turės mirti ir prisikels. Su nuoširdžiu tikėjimu minėdami tą išganingą jo atvykimą, ženkime paskui Viešpatį kančios ir kryžiaus keliu, kad malonės remiami, gautume dalį ir jo prisikėlime bei amžinajame gyvenime“.

Romoje jau nuo popiežiaus Leono Didžiojo pontifikato šią dieną skaitoma Kančios evangelija. Pontifikas vienoje savo homilijų prisipažįsta negalįs komentuoti viso teksto: „Būtų pernelyg daug, mano mieli broliai, šios dienos homilija viską apsakyti; todėl tęsinį nukelkime į trečiadienį, dieną, kai pradėsime Kančios skaitymą“. Ši praktika veikiausiai siekia III amžių. Tačiau pagrindinis šios dienos liturgijos elementas yra procesija.

Vakaruose Verbų procesiją į savo liturgiją paskutinė perėmė Roma. Ši apeiga joje pasirodo tik X a., o prieš XII a. popiežius dar procesijoje nedalyvavo. Jis tik nuvykdavo į Laterano baziliką ir ten aukodavo Viešpaties Kančios Mišias. Tuo tarpu kituose Vakarų pasaulio regionuose ši procesija buvo viena populiariausių. Ji sukvietė ištisus miestus, kaip vėliau visus surinks Kristaus Kūno ir Kraujo procesija. Tarp kitko, kad Kristaus triumfo simbolis būtų iškalbingesnis, Anglijoje ir šiaurės Prancūzijoje yra atsitikę, kad Verbų procesiją pakeitė Švč. Sakramento procesija. Vokietijoje procesijos viduje ant asilo buvo uždedama Kristaus statula. Kelios iš tokių statulų yra saugomos muziejuose.

Šiai procesijai dera sušaukti kuo didesnį skaičių tikinčiųjų. Dėl to parapijoje arba kitoje kulto vietoje ji turi būti viena. Eucharistija gali būti aukojama keliskart sulig tikinčiųjų poreikiu, tačiau to negalima pasakyti apie procesiją. Ši turi atitikti kolektyvinį pobūdį. Pavienis tikintysis negali eiti verbų procesijoje, jam to ir nereikia. Tai iš esmės kolektyvinis tikinčiųjų bendruomenės Kristaus pagerbimas. Toks pagerbimas tik tada pasieks savo tikslą, tik tada bus tikinčiųjų tikėjimo ir vilties raiška, jei sueiga atstovaus visą bendruomenę.

Šiandien prarasta liturginių šūksnių prasmė. Šūksniai reiškiami tik stadione. Galima paklausti: katras iš mūsų išdrįstų mojuoti verbų šakele, kaip tai daro skarelėmis šv. Petro aikštėje Romoje susirinkę piligrimai, sveikindami popiežių? O vis tik taip turėtų būti pergalingai pagerbiamas Kristus Karalius.

4. Verbos ir jų simbolika

Žodžiu verbos suprantama įvairus spektras augalų. Matas kalba apie „medžių šakas“ (Mt 21, 9), Morkus pateikia „žalias šakeles, nukirstas laukuose“ (Mk 11, 8), Evangelijoje pagal Joną randame „palmių šakas“ (Jn 12, 13), o Lukas kalba tik apie drabužius, klojamus po Jėzaus kojomis (Lk 19, 36). Kadangi Jėzaus pergalingas triumfas prasidėjo nuo Alyvų kalno šlaito, buvo manoma, kad šakelės turėjo būti alyvmedžio, simbolizuojančios taiką ir ramybę nuo Nojaus laikų. Vėliau buvo pridėta palmių šakos, kurių gauti buvo sunkiau, bet šios jau simbolizavo pergalę. Ten, kur nebuvo galima rasti nei vieno nei kito, reikėjo pasitenkinti kitais augalais. Svarbu tik, kad jie žaliuotų visada, nes tai simbolizuoja Kristaus nemirtingumą.

Palaimintas verbas tikintieji parsinešdavo ir laikydavo jas kambariuose, dirbtuvėse, tvartuose ir net laukuose palaimos ir apsaugos ženklan. Prancūzijoje žmonės palaimintas šakeles sodindavo arba tiesiog padėdavo ant mirusiųjų kapų, šitaip norėdami iškeliavusius artimuosius įtraukti į šventimą. Be to, vienuolynai turi gražią tradiciją, kurią galėtų perimti ir visi tikintieji. Kasmet po Verbų sekmadienio šventimo, žalios šakelės yra užkišamos už kiekvieno namuose esančio kryžiaus ir net Kristaus paveikslo. Šitaip išreiškiama viltis, kad nors Kristus greitai bus kankinamas ir pasmerktas myriop, tačiau jis tikrai prisikels, kaip šios nuolat žaliuojančios šakelės, simbolizuojančios Kristaus nemirtingumą.

Palendrių šv. Benedikto vienuolynas
2016 m. kovo 18 d.

palendriai.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jota       2018-04-1 10:52

Vaidui Šv. Velykų proga linkiu atsiversti ir išsivaduoti nuo visų urantiškų demonų. Ir tai sakau ne šiaip, o labai rimtai.

Jota Prašalaičiui       2018-04-1 10:05

Su Šventomis Velykomis! Nepradinkit, perskaičiau jūsų komentarą ir turiu jums daugybę klausimų, bet šiandien nesinori diskutuoti. Pasidėsiu jūsų mintis ir galbūt pakalbėsime kitą dieną. Vienybės jums su Kristumi, Jo meilės!

Prašalaitis Jotai       2018-03-31 18:54

Dėkoju už atsakymą ryte smile Tamsta suplakate į krūvą visiškai skirtingus dalykus.  Supinate Kristaus kančios metafiziką su savo stagnacija ir dar laikote tai pagyrimu? Tenorėjau pasakyti, kad stovintis vanduo genda ir kad jūsų manymas, kad Evangeliją būtina skelbti visiškai neatitinka nei laiko dvasios nei turinio. Būtų panašiai absurdiška jei vis dar šauktume, kad, va, išradome ratą. Dabar geros valios krikščionims būtina grįžti prie ištakų ir pabandyti iš naujo atrasti ką svarbaus mums norėjo pasakyti Kristus, o ne toliau iki numirimo ginčytis dėl kulto atributų. Jo žinia, kad visi esame Dievo sūnūs, savyje turime dievišką potencialą ir ne tik turime, bet ir galime jį išnaudoti liko nustumta į šalį, nes žmogaus gebėjimas viską iškraipyti ir gadinti yra beribis. Užuot džiaugsmingai įsisąmoninęs ir realizavęs šią per amžius melstą ir Įsikūnijimo išpildytą  galimybę jis pasirinko lengvesnį - kančios ir kryžiaus garbinimo kelią kurio pasekmės matomos plika akimi.  O ir džiaugsmui jėgų beveik neliko. 
Nors ši idėja, žiūrint šiuolaikinio krikščionio akimis, ir nebeatrodo tokia radikali kaip tuomet, tačiau vis tiek išlieka daugybė kliūčių ją paversti tikrove. Iš kitos pusės niekas niekada ir nežadėjo, kad vertikalus kelias yra lengvas. Jei trokštame Dangaus karalystės žemėje nori nenori turėsime atsigręžti į save, atrasti savo vidinėse gelmėse dieviškumą ir su Dievo pagalba išskleisti jį pasauliui. Nesupraskite klaidingai, kad niekas niekuomet nežengė šiuo keliu.  Tiesiog galbūt tam, kad atsivertų dangaus vartai trūksta kritinės nušvitusių žmonių masės?

Džiaugsmingų Šv. Velykų!

P.S.Dievas nesirinko jokios tautos, tai dalies semitų sugalvotas pasakojimas, o tai, kad Letas - šio naratyvo gerbėjas yra tik jo asmeninis reikalas. Bet vien tai, jog kažkas tiki klaidingu pasakojimu negali būti dingstimi daryti klaidingas išvadas, ar ne?

VaidasVDS       2018-03-31 9:31

Jota,
ar Jėzaus mokymus pripažino tuometinė oficialioji Bažnyčia?
Yra didelis skirtumas, kuomet dvasia kalba per žmogų tam pačiam žmogui (apreiškimai senovės žydų pranašams) į to paties žmogaus protą, ir kuomet dvasia (dvasios) kalba per žmogaus balso stygas bet ne tam pačiam žmogui, o kitiems žmonėms, kurių visuomet vienu metu būna ne mažiau kaip du (kad nesigautų čenelingo reiškinys), be to taikomi ir kiti apreiškimo būdai ir metodai bei tai tęsiasi beveik 50 metų.
Ir dar vienas skirtumas, nauja Bažnyčia nebus kuriama, jų ir taip per daug. Atėjo laikas tas bažnyčias sutaikyti. Kas nenorės taikytis, tas automatiškai atkris.
“Jeigu skirtingos religijos pripažįsta Dievo Tėvo pilną dvasinę valdžią, tuomet iš tikrųjų  visos tokios religijos sugyvena taikiai. Tiktai kada viena religija laikosi nuostatos, kad ji kokiu nors požiūriu yra aukštesnė už visas kitas, ir kad ji turi išskirtinę valdžią kitų religijų atžvilgiu, tada iš tikrųjų tokia religija išdrįsta būti nepakanti kitoms religijoms arba drįsta persekioti kitų religijų tikinčiuosius.
Religinė taika – brolystė – neįmanoma iki tol, kol visos religijos nepanorės atiduoti visos savo bažnytinės valdžios ir visiškai atsisakyti bet kokios sampratos apie dvasinį valdymą. Vien tiktai Dievas yra dvasinis valdovas.”
...“Tvirta religinė taika Urantijoje atsiras tik tada, kada visos religinės grupės savanoriškai atsisakys savųjų įsivaizdavimų apie dieviškąjį palankumą, išrinktąją tautą ir religinį visavaldiškumą. Tiktai tada, kada Dievas Tėvas taps aukščiausiuoju, žmonės tikrai taps religiniais broliais ir žemėje gyvens religinės taikos sąlygomis.”

Jota Vaidui       2018-03-31 8:49

“Ką daryti jei NT tik labai skurdžiai parašyta?”

Manau, reikėtų Urantiją derinti prie Bažnyčios Apreiškimo, o ne Apreiškimą prie Urantijos.

Pačiam reikėtų visiškai pakeisti kryptį. Pvz., palaimintosios Kotrynos Emerich regėjimai (dabar dar kartą išleisti stora knyga “Kristaus kančia”  - 360 puslapių apie paskutines Kristaus gyvenimo valandas!, http://fsspx.lt/straipsniai/karti-musu-viespaties-jezaus-kristaus-kancia)yra pripažinti Bažnyčios hierarchų ir neprieštarauja Šv. Raštui (nors aš asmeniškai pirmenybę teikiu Šv. Raštui, o ne Emerich vizijoms). Tuo tarpu tavoji Urantija pripildo Bažnyčios Apreiškimą prieštaraujančiais jam ir apskritai nebūtais dalykais.

Naudos iš tavosios Urantijos nebent tiek, kad ji yra pavyzdys, kaip per žmogų gali kalbėti kokia nors dvasia. Bijau, kad šiuo atveju tai nėra geroji dvasia, ir juo labiau Dievo Dvasia. Ar Urantiją pripažino oficialioji Bažnyčia? Ne.

Jota Prašalaičiui       2018-03-31 8:27

Dėkui už atsakymą vidurnaktį:).
Rašote, jog gyvenu “tarsi askirta nuo laiko”. Žinote, man tai kone pagyrimas. Juk ir pats tvirtinate, jog turit galvoje metafizinę kančią, t.y. tokią, kuri peržengia laiko ribas ir atsako į klausimus, į kuriuos vadovaudamasis vien laikinybės požiūriais neatsakysi. Ir dėl to šia prasme niekaip negalima sakyti, jog “tiek to ir pasaulio tada žydams būta”. Jeigu kalba Dievas, jo Apreiškimas, vaizdingai kalbant, stovi tarsi ant tobulos ribos tarp laiko ir amžinybės. Žydai, deja, ne visi suvokė Dievo kalbos mastą, o tik maža dalis, kaip sako Evangelija. Ir būtent maža dalis pasiekė tikslą. Kadangi Dievas išsirinko visą tautą, o ne keletą jos atstovų, tai visa tauta in corpore atsakinga už Mesijo nukryžiavimą (antraip, kaip sakiau, nėra jokio išrinktumo. Letas nori pasilaikyti išrinktumą, bet nenori priimti to, ko tas išrinktumas reikalauja, t.y. atsakomybės).  Tačiau yra ir asmeninis pasirinkimas - juk Dievas neatėmė nė iš vieno žydo galimybės atsiversti, kaip neatima nė iš vieno mūsų - mes nuolat renkamės gėrį arba blogį, Dievą arba pražūtį.

Kristaus mirtis ir visa, kas su ja susiję, visas Atpirkimas ateina iš amžinybės. Vertindamas reškinius jūs atsitrenkiate į laiko sieną. Pabandykite į viską pažvelgti amžinybės požiūriu, žinoma, neatmesdamas ir sąsajų su laiku. Kai šitaip imsite žvelgti, daugelis klausimų (amžinojo gyvenimo ir amžinosios mirties, tikrosios, t.y. amžinosios tiesos problema ir pan.) jums atkris savaime.

Beje, kuo senesnė kalba, tuo labiau ji geba perteikti amžinybės dvelksmą.

VaidasVDS       2018-03-30 8:40

Dėl prašalaičio pastabos Jotai.
Galiu labai daug ta tema prirašyti, bet esmė gali paskęsti tame dideliame tekste. Tad parašysiu trumpai:
“Šiuolaikinis amžius atsisakys priimti tokią religiją, kuri neatitinka faktų ir nesiderina su tiesos, grožio, ir gėrio aukščiausiomis sampratomis. Išmuša toji valanda, kada reikia iš naujo atrasti šiandien iškraipytos ir kompromisinės krikščionybės tikruosius ir pirminius pamatus – Jėzaus tikrąjį gyvenimą ir mokymus.”
Dėl atpirkimo
“Nors vargu ar tinka apie Jėzų kalbėti kaip apie pasiaukotoją, išpirkėją ir atpirkėją, bet visiškai teisinga jį vadinti išgelbėtoju. Jis išgelbėjimo (išlikimo) kelią amžiams padarė aiškesnį ir tikresnį;”...
“Visos šios sampratos apie atpirkimą ir išgelbėjimą aukos dėka savo šaknimis kyla iš savanaudiškumo ir randa jame atsvarą. Jėzus mokė, jog tarnavimas savo bičiuliams yra aukščiausioji samprata apie dvasinę tikinčiųjų brolystę. Išgelbėjimas yra savaime suprantamas dalykas tiems, kurie tiki į Dievo tėvystę. Tikinčiojo pagrindinis rūpestis turėtų būti ne savanaudiškas troškimas siekti asmeninio išsigelbėjimo, o nesavanaudiškas siekis mylėti ir dėl to tarnauti savo bičiuliams taip, kaip mirtinguosius žmones mylėjo ir jiems tarnavo Jėzus.”...
“Dieviškoji meilė ne paprastai atleidžia blogiui; ji sugeria jį ir iš esmės sunaikina. Meilei būdingas atleidimas visiškai pranoksta atleidimą, būdingą gailestingumui. Gailestingumas kaltę už piktadarystę nustumia į šoną; bet meilė amžiams sunaikina nuodėmę ir visą iš jos kylantį silpnumą. Jėzus į “Pasaulį” atnešė naują gyvenimo būdą. Jis mokė mus ne priešintis blogiui, bet per jį, Jėzų, surasti tokį gėrį, kuris veiksmingai sunaikina blogį. Jėzaus atleidimas nėra pakantumas; tai yra išgelbėjimas nuo pasmerkimo. Išgelbėjimas blogio neignoruoja; jis ištaiso jį. Tikroji meilė neina į kompromisą ir nesusitaiko su neapykanta; ji sunaikina ją. Jėzaus meilė niekada neapsiriboja vien tiktai atleidimu. Mokytojo meilė perauklėja, suteikdama amžinąjį gyvenimą. Tinka kalbėti apie išgelbėjimą kaip apie atpirkimą tik tuo atveju, jeigu jūs turite mintyse tokį atsinaujinimą amžinybėje.”

Prašalaitis Jotai       2018-03-29 23:36

Tamsta gyvenate tarsi taskirta nuo laiko. Kristus liepė skelbti pasauliui (tiek to ir pasaulio tada žydams būta) prieš daugiau nei porą tūkstantmečių. Ar tikrai nesuprantate kaip labai nuo tados pakito pasaulis? Dabar net ant džinsų reklamos dedamas Kristaus atvaizdas, o Evangelija išversta į kalbas kuriomis nebėra kam kalbėti. Be to šiuolaikinis žmogus nebe toks lengvatikis. Jam lengvai “neprastumsi” beleko su etikete vienintėlis tikras, panacėja, išsigelbėjimas.Ne, man niekas nekuždėjo, pakanka paprasčiausios sveikos nuovokos. Be to mano ir daugelio kitų gyvenimiška patirtis byloja, kad dažniausiai tai kas peršama dažniausiai žmones atstumia.
Dėl filipiniečių neteisngai supratote, turėjau omenyje metafizinę kančią.
Manyti, kad krikštas nuplauna visas nuodėmes yra švelniai tariant didelė saviapgaulė, nes kalbant apie taip vadinamų krikščionių visumą nė iš tolo nepavadinčiau jų be nuodėmės.
Aš ir nežvelgiu primityviai kiek galiu, bandžiau žvelgti iš jūsų taško, juk jūs su Letu intelektualiai kapojatės:) Ir pagal elementarią logiką kurią paminėjote jūs nusukote nuo temos, nes apie savo misijos pabaigą pranešė pats Kristus sakydamas “atlikta”. Aš tik konstatuoju tai kas pasakyta, visiškai nevertindamas kas svarbiau.
Kitą švelniai tariant elementarią klaidą darote rašydama skambius šūkius “Kristus įveikė mirtį”, “pirmas žmogus kuris gyvena amžinai”, “mirtis mums neturi galios” ką lengvai sukritikuotų net šešių metų vaikas.
Apskritai Jūsų prisikėlimo ir mirties akcentavimas mano supratimu yra svarbus nebent religiniame kontekste, bet žmogui ieškančiam tiesos manau jie nėra svarbiausi.

P.S. Manau kaltinti žydų tautą dievžudyste lygiai taip pat neteisinga kaip ir neteisinga vadinanti lietuvius žydšaudžiais. Sutinku, kad žydai nors ir būdami išskirtiniais tikrai nėra išrinktieji,  tik nesupratau išrinktumo - neišrinktumo sąsajos su Kristaus nukryžiavimu.

VaidasVDS       2018-03-29 16:30

Jota,
bet ką daryti jei NT tik labai skurdžiai parašyta?
Lk 8, 1-3
Ne visa tiesa yra lengva ir lengvai priimama…

Jota       2018-03-29 15:55

Vaidai, nepaisant tavo gerų ketinimų, vis dėlto ar negalėtum bent sutrumpinti (jei negali nerašyti) savo urantiškų citatų? Nes permetusi akimis tai, ką rašai, pasijaučiu kaip beprotnamyje. Nei juoktis, nei verkti.

VaidasVDS       2018-03-29 12:08

Na ką gi,
dėl 1Kor 14,34
”    Iki Jėzaus mokymų, kurie kulminaciją pasiekė Pentakostu, senųjų religijų dogmos moterims skyrė labai menką dvasinį svorį arba iš viso neskyrė jokio. Po Pentakosto, karalystės brolijoje moterys Dievo akivaizdoje atsistojo į vienodą padėtį su vyrais. Tarp to vieno šimto dvidešimties dalyvių, kurie gavo šitą ypatingą dvasios apsireiškimą, buvo daug mokinių moterų, ir jos buvo palaimintos vienodai su tais tikinčiaisiais vyrais. Vyras daugiau nebegali drįsti toliau monopolizuoti religinės tarnystės darbą. Fariziejus galėjo ir toliau dėkoti Dievui, kad jis “negimė moterimi, raupsuotuoju, ar pagonimi,” bet tarp Jėzaus pasekėjų moteris buvo amžiams išlaisvinta iš bet kokio religinio diskriminavimo lyties pagrindu. Pentakostas ištrynė bet kokį religinį diskriminavimą, paremtą rasiniu išskirtinumu, kultūros skirtumais, visuomenine kasta, ar prietarais lyties pagindu. Nieko nuostabaus, kad šitie tikintieji į naująją religiją sušukdavo, “Ten, kur yra Viešpaties dvasia, ten yra laisvė.” “
...“Tai buvo labiausiai pritrenkiantis dalykas tuo metu, kada moterys nebuvo net ir įleidžiamos į sinagogos pagrindinę dalį (galėdavo įeiti tik į moterų sekciją), matyti jas pripažįstamas karalystės evangelijos įgaliotomis mokytojomis. Tas nurodymas, kurį Jėzus davė šitai dešimčiai moterų, kada jas pasirinko evangelijos mokymui ir tarnavimui, buvo emancipacijos skelbimas, kuris išlaisvino visas moteris ir visam laikui; niekada daugiau vyras nebeturėjo žvelgti į moterį taip, kaip į dvasiškai menkesnę už save. Tai buvo akivaizdus šokas net ir šiems dvylikai apaštalų. Nežiūrint to, kad jie daug kartų buvo girdėję Mokytoją sakant, jog “dangaus karalystėje nėra nei turtingųjų, nei vargšų, nei laisvų, nei suvaržytų, nei vyriškosios, nei moteriškosios giminės, visi vienodai yra Dievo sūnūs ir dukros,” bet tiesiogine prasme jie buvo priblokšti, kada jis oficialiai pasiūlė paskirti šitas dešimt moterų religinėmis mokytojomis ir net leisti joms keliauti drauge su jais. Šitas konkretus veiksmas sujudino visą šalį, šito žingsnio pagrindu Jėzaus priešai ėmė kaupti didžiulį kapitalą, bet visur moterys, tikinčios į gerąsias naujienas, atkakliai ir ištikimai rėmė parinktas seseris ir reiškė tvirtą pritarimą šitam uždelstam moters vietos religiniame darbe pripažinimui. Ir šitą moterų išlaisvinimą, kuris joms suteikė deramą pripažinimą, apaštalai ėmė taikyti praktikoje tuoj pat po Mokytojo išvykimo, nors vėlesniosios kartos jas nubloškė atgal į senuosius papročius. Ankstyvosiomis krikščioniškosios bažnyčios dienomis moterys mokytojos ir patarnautojos buvo vadinamos diakonesėmis, ir buvo visuotinai pripažįstamos. Bet Paulius, nežiūrint to fakto, kad teoriškai jis su tuo ir sutiko, bet niekada iš tikrųjų šito nepavertė savo paties požiūriu, ir asmeniškai jam buvo sunku šitą įgyvendinti praktikoje.”
...”    Visiškai natūralu, kad atsižadėjimo ir nusižeminimo kultas turėjo dėmesį atkreipti į lytinį pasitenkinimą. Susilaikymo kultas kaip ritualas atsirado tarp kareivių prieš prasidedant mūšiui; vėlesniaisiais laikais jis tapo “šventųjų” papročiu. Šitas kultas su vedybomis taikstėsi tiktai kaip su mažesniu blogiu negu sangulavimas. Daugelį iš pasaulio didžiausiųjų religijų šitas senovinis kultas paveikė neigiamai, bet nė vienos neįtakojo taip stipriai, kaip įtakojo krikščionybę. Apaštalas Paulius buvo atsidavęs šitam kultui, ir jo asmenines pažiūras atspindi tie mokymai, kuriuos jis įtvirtino krikščionybės teologijoje: “Vyrui geriau moters nepaliesti.” “Aš norėčau, jog visi vyrai būtų tokie ramūs, kaip aš.” “Dėl to aš sakau netekėjusioms ir našlėms, geriau joms gyventi taip, kaip gyvenu aš.” Paulius gerai žinojo, jog šitie mokymai nėra Jėzaus evangelijos dalis, ir jo šitą suvokimą iliustruoja jo pareiškimas: “Šitą aš sakau leisdamas, o ne įsakydamas.” Bet šitas kultas Paulių atvedė į tai, kad į moteris jis žiūrėjo iš aukšto. Ir labiausiai apgailėtina yra dėl to, kad jo asmeninės nuostatos ilgą laiką įtakojo vienos iš didžiųjų pasaulio religijų mokymus. Jeigu šito palapinių meistro-mokytojo patarimams būtų tiesiogine prasme ir visuotinai paklūstama, tuomet žmonių rasė prieitų prie staigaus ir nešlovingo galo. Dar daugiau, bet kokios religijos įtraukimas į lytinio susilaikymo kultą tiesiogiai veda į karą prieš santuoką ir šeimą, visuomenės tikrąjį pagrindą ir esminį žmogiškosios pažangos institutą. Ir nėra nieko keisto, jog visi tokie tikėjimai skatino dvasininkijos celibato atsiradimą įvairių tautų daugelyje religijų.”

Jota       2018-03-29 8:50

Apie žydų tautos atsakomybę kalba visa Evangelija, jos neperrašysite. Dar kartą sakau argumentą iš sveikos logikos srities: jei nėra žydų tautos atsakomybės, nėra nė išrinktumo.

“Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!”—tai kodėl skundžiatės dėl holokausto?..

Raudojimai penktadieniais gali būti pagoniški, bet gali būti ir krikščioniški, kai atsiverčiama ir atgailaujama dėl savo nuodėmių. Lygiai taip ir romėnas gali kalbėti apie “savo Viešpatį”, kai Jį priima ir pripažįsta Jo išganymą (ne taip kaip beveik visi žydai visais laikais).

Dėl 1Kor 14,34 jums yra atsakyta http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/in-memoriam-dr.-julius-salkauskis

Marginalas darkart       2018-03-28 17:48

Atpirkimas yra atpirkimas, prašom skaityti Iz 53.
Perisikėlimas rodo 1) kad Atpirkimas įvyko, 2) kad Mesijas D-viškas.
Kad žydai “nužudė mūsų Viešpatį” yra juokingas pasakymas, kada kalba romėnas. Juo labiau, kada nužudymą inicijavo sadukėjiška valdžios partija, Erdodų draugai, kuri jokių būdu netapati tautai.
O aikštėje šūkavo negausūs (nes aikštė maža) tos partijos atstovai, kuomet šimtai Kristaus pasekėjų iš baimės pabėgo (niekas nesitikėjo tokios baigties po įžengimo į Jeruzalę triumfo, nes nesuprato nei Kruistaus misijos, nei pranašysčių).
Raudojimai penktadieniais tikrai pagoniškų misterijų įtakos elementas, įtempęs Kristų į Ozyrio kompaniją.
PS “Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!” - geriausia iš viso, ką jie ten šūkavo, nes tuo IŠGELBĖJO savo vaikus nuo pasmerkimo.
PPS 1 Kor 14:34

VaidasVDS       2018-03-28 11:44

Prašalaičiui
Norint suvokti, kas ir kodėl vyksta, iš tiesų reikia siekti tapti Kristumi, o pakartoti Jo kančią tiesiog neįmanoma, nes neįmanoma prisikelti šiame pasaulyje.
Bėda tik tame, kad joks žmogus negali pasiekti tokios tikėjimo pilnatvės kaip Kristus, nes Jis buvo ir Dievas, ir žmogus, o žmogus Dievu būti niekaip negali.
Prisikėlimas yra itin svarbus, kaip Kristaus misijos dalis apreiškiant Tėvą žmonijai. Patys apaštalai gana daug Jėzaus mokymų (bet nebūtinai visus)suvokė po Jo prisikėlimo. Prisikėlimo metu Jėzus kai kuriuos mokymus pakartojo ir davė naujų (ar patikslintų).
Jota pacitavo tai, kas išliko iš vieno Jėzaus apsireiškimo po prisikėlimo. Aš galiu pateikti daug daugiau, tik vietos bus maža, tad pateiksiu tik ištrauką to paties epizodo, ką citavo ir Jota:
”    Manasis savęs padovanojimas turėtų padėti visiems žmonėms sužinoti, kad jie yra Dievo vaikai, tačiau tokių žinių neužteks, jeigu jie asmeniškai tikėjimo dėka nesuvoks šios išgelbstinčios tiesos, kad jie yra gyvi dvasiniai amžinojo Tėvo sūnūs. Karalystės evangelija yra susijusi su Tėvo meile ir jo vaikų tarnyste žemėje.
    Jūs visi, čia, žinote, jog aš prisikėliau iš mirusiųjų, bet šitai nėra keista. Aš turiu galią savąją gyvybę atiduoti ir susigrąžinti ją atgal; Tėvas tokią galią suteikia savo Rojaus Sūnums. Vietoje šito jus širdyje turėtų sujaudinti toks žinojimas, jog amžiaus mirusieji pradėjo amžinąjį kilimą netrukus po to, kada aš palikau Juozapo naująją kapavietę. Aš savąjį gyvenimą materialiame kūne gyvenau tam, kad jums parodyčiau, jog ir jūs galite, kupinos meilės tarnystės dėka, tapti tokie, jog Dievą atskleistumėte savo bičiuliams žmonėms net ir taip, kaip aš, mylėdamas jus ir tarnaudamas jums, tapau toks, kad Dievą atskleidžiau jums. Aš gyvenau tarp jūsų kaip Žmogaus Sūnus tam, kad jūs, ir visi kiti žmonės, galėtų sužinoti, kad iš tikrųjų jūs visi esate Dievo sūnūs. Dėl to, dabar eikite po visą pasaulį skelbdami šitą dangaus karalystės evangeliją visiems žmonėms. Mylėkite visus žmones taip, kaip jus mylėjau aš; tarnaukite savo bičiuliams mirtingiesiems taip, kaip jums tarnavau aš. Veltui jūs gavote, veltui ir atiduokite. Tiktai palaukite čia Jeruzalėje tol, kol aš išvyksiu pas Tėvą, ir kol jums atsiųsiu Tiesos Dvasią. Ji tikrai jus ves į išplėstą tiesą, ir aš tikrai eisiu su jumis po visą pasaulį. Aš esu su jumis visada, ir savąją ramybę aš palieku su jumis.”
—-
Jei atkreipsite dėmesį, čia nėra žodžių “padarykite mano mokiniais visų tautų žmones”, o yra žodžiai: “eikite po visą pasaulį skelbdami šitą dangaus karalystės evangeliją visiems žmonėms”.
Kaip ten bebūtų, visiškai akivaizdus yra faktas, kad apaštalai tikrai nepadarė visų tautų žmonių Jo mokiniais, nors po Konstantino krikščionybė ir buvo labai išplitusi.
Tai ką dabar daryti?
Kažkaip taisyti, ar keikti kitus, kol tie kiti patys kažkokiu būdu išnyks ar pasitaisys?
O gal laukti apokalipsės?
O gal Dievas turi ir kitokių planų...

Jota Prašalaičiui       2018-03-28 7:57

Kas pakuždėjo į ausį? Kristus—ne pakuždėjo, o kiekvienam (ir jums) liepė: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk pabaiga); “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami ..., mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs”(Mt); “...pradedant nuo Jeruzalės jo [Mesijo] vardu bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą” (Lk).

Kas jums pakuždėjo, kad šito nebereikia daryti? Gal jau visi atsivertė?

“Norint suvokti kas tuomet įvyko reikia pačiam tapti Kristumi ir pakartoti jo kančią.” Ar tik nesiūlote tapti filipiniečiais? O ką mums teikia krikštas? Ar jis nenuplauna mūsų visų nuodėmių  ir svarbiausia - prigimtinės nuodėmės ir ar nepadaro mūsų Kristaus Kūno nariais? Ir ką turėjo galvoje Paulius, Laiške Galatams rašydamas “Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus”(2, 19-20)?

“žvelgiant primityviai, t.y. vadovaujantis racionaliu protu, Kristus baigė savo misiją būtent ant kryžiaus, o ne prisikėlęs”.—O kas jums liepia žvelgti primityviai? Šventojo Rašto neįmanoma suvokti vadovaujantis vien racionaliu protu (ir juo labiau neįmanoma vadovaujantis vien plokščiu racionalizmu verčiant perteikti jo tikrųjų prasmių, kaip tai daro L. Palmaitis!). Bet ir pagal elementarią logiką vertinant Kristaus veiklą prisikėlus galima suvokti, kad Kristaus pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią ir iš to plaukiantis Bažnyčios įsteigimas Sekminių dieną, t.p. Bažnyčios atperkamoji veikla istorijoje yra tiek pat svarbūs kiek ir Kristaus mirtis. Savo Prisikėlimu Kristus įrodė pergalę prieš mirtį, tapo pirmuoju žmogumi, gyvenančiu amžinai. Jis įrodė, kad mirtis Jam (ir visai žmonijai) nepavaldi ir nebeturi galios. Dėl to tiek Jo mirtis, tiek Prisikėlimas yra vienodai svarbūs.
Jeigu Jo mirtis svarbesnė, tuomet švęskime Didįjį penktadienį, o ne sekmadienį, Jo Prisikėlimą, Velykas!

 

Prašalaitis       2018-03-27 23:22

O kas Jotai pakuždėjo į ausį, kad dvidešimt pirmame amžiuje dar reikia kažką skelbti? Ar jums neatrodo, kad tai truputį ne į natą?
O nuo vertinimo kas pirminis kas antrinis siūlyčiau ir jums ir Letui susilaikyti, nes norint suvokti kas tuomet įvyko reikia pačiam tapti Kristumi ir pakartoti jo kančią.
Tačiau žvelgiant primityviai, t.y. vadovaujantis racionaliu protu, Kristus baigė savo misiją būtent ant kryžiaus, o ne prisikėlęs kaip jūs bandote teigti tarsi neigdama “atlikta”.

VaidasVDS       2018-03-27 20:53

Nežinau, kas ir ką diskredituoja? Ir liūdna, kad toliau neskaitai.
Jei man Apreiškimas sako:
“Faktai, iš kurių kuriama asmeninė religijos filosofija, kyla tiek iš vidinio, tiek ir išorinio individo patyrimo. Individo visuomeninis statusas, ekonominės sąlygos, išsilavinimo galimybės, moralinės srovės, instituciniai poveikiai, politiniai įvykiai, rasinės tendencijos ir religiniai mokymai atitinkamame laike ir vietoje, visa tai tampa faktoriais, formuojant asmeninę religijos filosofiją. Net įgimtas temperamentas ir intelektualūs polinkiai žymia dalimi nulemia religinės filosofijos modelį.”
“Tarp kitų dalykų Mokytojas pasakė:
Jūs gerai žinote, kad nuoširdaus tėvo meilė savo šeimai kaip visumai paaiškinama jo stipriais jausmais kiekvienam atskiram šeimos nariui. Ateityje jūs kiekvienas turėtumėt žvelgti į Tėvą danguje ne kaip Izraelio vaikas, o kaip Dievo vaikas. Visi drauge jūs iš tiesų esate Izraelio vaikai, bet kaip individai kiekvienas iš jūsų esate Dievo vaikas. Aš atėjau ne tam, kad Tėvą atskleisčiau Izraelio vaikams, o tam, kad šias žinias apie Dievą ir jo meilės ir gailestingumo apreiškimą atskleisčiau kiekvienam atskiram tikinčiajam kaip tikrą asmeninį patyrimą. Pranašai jus mokė, kad Jahvė rūpinasi savo žmonėmis, kad Dievas myli Izraelį. Bet aš atėjau pas jus, kad skelbčiau didingesnę tiesą, - tokią, kurią daugelis iš vėlesniųjų pranašų taip pat suvokė, jog Dievas myli jus – kiekvieną iš jūsų –  kaip individus. Per visas šias kartas jūs turėjote nacionalinę ar rasinę religiją; dabar aš atėjau tam, kad suteikčiau jums asmeninę religiją.”
...argi Jeremijas jums neliepė religiją paversti savosios širdies reikalu, kad save kaip individus susietumėte su Dievu? Argi pranašas jums nesakė, jog dangiškasis Dievas ieškos jūsų individualių širdžių? Ir argi jūs nebuvote įspėti, jog paprasta žmogaus širdis yra pati apgaulingiausia iš visų daiktų ir dažnai nepaprastai nuodėminga?”
Ir aš tuo Apreiškimu tikrai pasitikiu. Tad mano religija yra asmeninė ir nei prieš mane, nei už manęs nėra nieko…

Jota       2018-03-27 16:10

“Esu visiškai laisvas vienas tikintysis, turintis asmeninę religiją ir asmeninį požiūrį į Dievą”—vien šis sakinys tave visiškai diskredituoja. Toliau skaityti nėra jokios prasmės.
Liaukis rašinėjęs niekus - juk ne kvailiai aplinkui.

VaidasVDS       2018-03-27 10:41

Jota,
Tikra Tiesa, o ypač nuo Dievo, tiesiog negali bijoti ir slėptis už kieno nors įsitikinimų.
Gal tau ir sunku patikėti, bet už manęs niekas nestovi ir niekas nestovi prieš mane. Esu visiškai laisvas vienas tikintysis, turintis asmeninę religiją ir asmeninį požiūrį į Dievą. Bet negaliu pasakyti, kad tas požiūris (asmeninė religija) pas mane susiformavo labai jau lengvai. Jis yra labai atsakingas bei formuojasi toliau. Ir taip yra tik dėl to, kad kiekvienas žmogus prieš Dievą už savo tikėjimą atsako asmeniškai. Jis negali pasislėpti nei už kokio nors žmogiškojo autoriteto, net ir vėliau paskelbto šventuoju, nei už kokio nors tikėjimo ar už to tikėjimo vadovų grupės ar materialios bažnyčios, negali jis pasislėpti ir už apreiškimo, tiek tikro, tiek tuo labiau netikro.
Žmogaus ir Dievo santykis yra visiškai asmeninis. Tik vieni geriau suvokia Dievą, kiti blogiau. Geri autoritetai tikrai nėra blogis, bet gana didelis blogis gali kilti (ir kyla) tuomet, kuomet autoritetai suklysta. Būtent todėl religininkams sutarti yra nepaprastai sunku. Visi jie turi autoritetus, kuriais gana aklai pasitiki.
Štai ir čia iškilo diskusija dėl atpirkimo ir prisikėlimo.
Jėzaus prisikėlimas yra faktas, o štai atpirkimas yra apaštalų Petro ir Pauliaus nuomonė. Jėzus nei viename savo mokyme apie atpirkimą (“aš atpirksiu”) nekalbėjo, bet raštai kalbėjo. Ir štai dabar turime labai sunkią situaciją, kaip kalbėti toliau.
Aš pateiksiu pavyzdį dėl to, kodėl sunku susikalbėti. Štai vienas iš esmingiausių tikėjimo dalykų NT:
Jn3, „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės,[i1] negalės regėti Dievo karalystės“. 4 Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ 5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios,[i2] neįeis į Dievo karalystę. ...
...17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. 18 Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.[i5] 19 Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.”
O dabar iš manojo Apreiškimo:
“Jėzus atsakė Nikodemui: “Tikrai, tikrai aš sakau tau, Nikodemai, tiktai toks žmogus, kuris yra gimęs iš aukščiau, gali pamatyti Dievo karalystę.” Tada Nikodemas atsakė: “Bet, kaip gi žmogus gali gimti vėl, kada jis yra senas? Jis negali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias tam, kad gimtų.”
    Jėzus sakė:” Nepaisant šito, aš tau pareiškiu, tiktai toks žmogus, kuris gimsta iš dvasios, gali įeiti į Dievo karalystę. Tas, kas yra gimęs iš materialaus kūno, yra materialus kūnas, o tas, kas yra gimęs iš dvasios, yra dvasia. ...
...    Ir Nikodemas pasakė: “Bet kaip aš galiu pradėti įvaldyti šitą dvasią, kuri turi pertvarkyti mane parengdama mane įėjimui į karalystę?” Jėzus atsakė: “Dangiškojo Tėvo dvasia iš tiesų tavo viduje jau gyvena. Jeigu tu panorėtum, jog tave vestų šitoji dvasia iš aukštai, tai labai greitai tu pradėtum matyti šios dvasios akimis, ir tuomet dėka to, kad iš visos širdies apsispręstum dėl to, kad tau vadovautų šitoji dvasia, tu tikrai gimtum iš dvasios, kadangi tavo pagrindinis gyvenimo tikslas būtų vykdyti savo dangiškojo Tėvo valią. Ir šitaip gimęs iš dvasios ir laimingai patekęs į Dievo karalystę, tu pradėtum savo kasdieniame gyvenime nešti gausius dvasinius vaisius.”
Deja, šiandien tų dvasinių vaisių vis dar labai mažai…

Jota       2018-03-27 10:02

Nė kiek neperdėsiu pasakydama, kad komentarai, panašūs į L. Palmaičio ir Vaido komentarus, tam tikra prasme yra šios svetainės tikinčiųjų nelaimė. Gera juose yra tai, kad jie kelia susidomėjimą religiniais dalykais, žadina iš dvasinio miego, tačiau kita vertus, kiekvienas iš jų kalba ne Dievo ir tikėjimo naudai, bet savo ideologijai, kuri, jei netarnauja Dievui, tai gali tarnauti raguotajam.

Palmaičio mintis, jog “Prisikėlimas yra ANTRINIS” nušluoja visą Kristaus Prisikėlimo esmę,  vertę ir džiaugsmą. Kaip ir visada, vieną žodį pakreipdamas savo naudai, Palmaitis sukuria visai kitą prasmę - “Atpirkimas, be kurio “tuščias mūsų tikėjimas”, tikrai įvyko”.

Tuo tarpu Paulius kalba apie Prisikėlimą, o ne apie Atpirkimą (kuris, jei nebūtų PRISIKĖLIMO, NEBŪTŲ ĮVYKĘS!): “O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse” (1 Kor 15,14).

Atpirkimas be Prisikėlimo tuščias reikalas! Iš tokios pozicijos visai lengva padaryti Kristų paprastu žmogumi, nušluoti Jo dieviškumą ir, apkaltinus evangelistus antisemitizmu, išteisinti žydų tautą nuo dievažudystės!

O apie Vaido tuščias evoliucionistines teorijas neverta kalbėti ir gaišti laiko.

Jūs galite netikėti manim, nes aš kaip žmogus irgi galiu klysti, tačiau aš neskelbiu nieko naujo ir savo,  o tik tai, kas buvo skelbiama Bažnyčioje visais laikais ir buvo išpažįstama kaip tiesa! Ir maldauju - tikėkite Evangelija ir nesileiskite suvedžiojami savavališkas teorijas skleidžiančių komentatorių!

VaidasVDS       2018-03-27 8:40

Naujas
Taigi, Letai,
esate iš dalies teisus, sakydamas, kad 325 m. Konstantino buvo įtvirtintas postulatas, kad „žydai nužudė mūsų Viešpatį”.
Juk iš tiesų taip ir buvo. Žydai nužudė saviškį, kurį palaikė netikru pranašu ir tikrai nelaikė jo Dievo Sūnumi.
Iš tiesų tais laikais buvo daug religinio nepakantumo ir buvo “nugalėtojų” pogromų ir prieš pagonis, ir prieš žydus. Tai, be abejonės, nepuošia jokio tikėjimo.
Bet juk pagrindinė esmė ir yra tame, kad “su apreikštąja religija iš tikrųjų atsirado autokratinis ir netolerantiškas teologinis egoizmas”.
Kad ir kokie geri būtų apreiškimai, žmogus išlieka vis toks pats kvailas. Jis vis dar nori, kaip ir bet koks laukinis, tiesiog sunaikinti kitą, kitaip mąstantį. Senais laikais tą darė, užmėtydami akmenimis arba tiesiog užkariaudami ir pavergdami. Dabartiniais laikais kai kurie atsilikėliai (dvasine prasme) taip pat nevengia karo, o kiti tiesiog svaidosi neapykantomis vieni kitiems. Kantrybė ir išmintis pasitelkiama itin retai. Net ir krikščionys iš savo akiračio išleido nuostabų Jėzaus, kaip žmogaus, gyvenimą. Kuomet jis pamaitino tūkstančius, jis galėjo nuvesti juos į taip ilgai puoselėto Mesijo-Karžygio svajonę ir užimti Dovydo Sostą, o dangiškos gausybės jam būtų padėję. Bet jo Misija buvo dvasinė. Ir būtent todėl jis darė kitaip. O kodėl? Atsakymas ir yra žemiau esančiuose komentaruose.
O mes vis dar labai sunkiai suprantame vienas kitą...

VaidasVDS       2018-03-27 8:21

Antrasis
“Tiktai su apreikštąja religija iš tikrųjų atsirado autokratinis ir netolerantiškas teologinis egoizmas. Toji daugybė (pasaulio) religijų yra geros tokiu laipsniu, kokiu laipsniu jos žmogų veda į Dievą ir kokiu laipsniu žmogui suteikia suvokimą apie Dievą.”
“Bet kuriai religininkų grupei yra klaidinga manyti, kad jų tikėjimo simbolis yra Tiesa; tokie požiūriai rodo daugiau teologinį akiplėšiškumą, o ne tikėjimo tvirtumą.”
Čia reikėtų pabrėžti, kad ne tik seni tikėjimai, pasiremdami Apreiškimais (tikrais ir netikrais) įgavo teologinį akiplėšiškumą, bet tuo pačiu gali susirgti ar net ir serga patys naujausi tikėjimai, net ir besiremiantys tuo Apreiškimu, kurį aš cituoju. Ne apreiškimai dėl to yra kalti, o žmonės ar jų grupės tuos apreiškimus interpretuojantys.
Toliau:
“Šiuolaikinė pagarba išminčiai ir tiesai yra ne kas kita, kaip nesenas išsilaisvinimas iš polinkio kurti fetišus ir atsigręžimas į aukštesnius mąstymo ir logikos lygius. O dėl sukauptų fetišų raštų, į kuriuos religininkai žiūri kaip į šventas knygas, tai ne tiktai yra tikima, jog tų knygų turinys yra teisingas, bet taip pat tikima, jog toje knygoje yra visa tiesa.”...
“Tačiau perėjimas nuo baimės, jaučiamos fetišui, kada buvo apipjaustomi laukinių vado nagai, iki puikių laiškų, įstatymų, legendų, alegorijų, mitų, poemų ir kronikų, atspindinčių daugelio amžių atrinktą išmintį, rinkinių garbinimo, išreiškia tikrą evoliucinę pažangą, bent jau iki tol, kol jie nebūna sujungiami į “šventąją knygą.””
Taigi, kuomet atsiranda visiškai “šventos knygos”, kuriose yra “užantspauduota”, būtent, visa tiesa, tuomet susikalbėti skirtingų “šventųjų knygų” garbintojams tampa neįmanoma…

VaidasVDS       2018-03-27 8:06

Tam, kad būtų galima atsakyti Letui, pirmiausiai reikia atkurti (iš dalies) pratrintus mano komentarus.
Pirmasis, čia, manau didžiąja dalimi atitinka katalikiškas dogmas, todėl neturėtų būti trinamas.
Antrasis, po to, nurodo pagrindines problemas, kodėl religininkai iki šiol negali susikalbėti.
Trečiasis, naujas, bus atsakymas Letui.
Tad, pirmas:
    “Kada Mokytojas nusprendė, jog į Jeruzalę įeis viešai, tada jam iškilo būtinybė pasirinkti šito sprendimo įgyvendinimo deramą metodą. Jėzus permąstė daugiau ar mažiau visas prieštaringas vadinamąsias mesijiškas pranašystes, bet atrodė, jog iš viso yra tiktai vienintelė tinkama tam, kad jis ja pasinaudotų. Didžioji dauguma šitų pranašiškų pasakojimų vaizdavo karalių, Dovydo sūnų ir perėmėją, drąsų ir ryžtingą viso Izraelio žemiškąjį išvaduotoją iš svetimųjų viešpatavimo jungo. Bet buvo viena Rašto citata, kurią su Mesiju retkarčiais susiedavo tie, kurie jo misijos atžvilgiu laikėsi labiau dvasinės sampratos, ir kuria, Jėzaus manymu, būtų galima nuosekliai vadovautis ir jo planuojamo įžengimo į Jeruzalę metu. Šitą Rašto citatą jis surado pas Zakarijų, ir ji buvo tokia: “Džiūgauk, O Siono dukra; šauk, o Jeruzalės dukra. Žiūrėk, pas tave atvyksta tavasis karalius. Jis yra teisingas ir atneša išgelbėjimą. Jis atvyksta kaip tas, kuris yra nusižeminęs, joja ant mulo, ant jauno mulo, nė vienerių metų neturinčio asiliuko.”
    Karžygys karalius į miestą visada įjodavo ant arklio; karalius su taikos ir draugystės misija visada įžengdavo jodamas ant asilo. Jėzus į Jeruzalę nenorėjo įžengti kaip vyras ant arklio, bet jis norėjo įžengti taikingai ir su gera valia kaip Žmogaus Sūnus ant asilo.
    Savo apaštalams ir mokiniams Jėzus ilgą laiką mėgino tiesioginiu mokymu įteigti, kad jo karalystė yra ne iš šito pasaulio, kad ji yra grynai dvasinis dalykas; bet šitos jo pastangos buvo nesėkmingos. Dabar tą, ko jam nebuvo pavykę padaryti aiškiu ir asmeniniu mokymu, jis norėtų pasiekti simboliniu apeliavimu. ...
...    Iš tikrųjų šitam paviršutiniškam ir spontaniškam liaudies entuziazmo prasiveržimui nereikėtų suteikti kokios nors gilesnės reikšmės. Šitas pasveikinimas, nors ir buvo džiugus ir nuoširdus, bet visiškai nereiškė kokio nors realaus ar gilaus tikėjimo šitos šventinės minios širdyse. Vėliau šitą savaitę šitos pačios minios bus lygiai taip greitai pasirengusios Jėzų atstumti, kada tik Sanhedrinas užims prieš jį tvirtą ir ryžtingą nuostatą, ir kada jie bus nusivylę – kai suvoks, kad Jėzus neketina įkurti karalystės sutinkamai su jų ilgai puoselėtais lūkesčiais.”

"Graudūs verksmai" ir asketizmas       2018-03-26 17:58

Kristaus žodžiai raudančioms moterims, Jam nešant sunkų kryžių: „Raudokite ne dėl manęs, bet dėl savo nuodėmių“.

Letas Palmaitis       2018-03-26 16:19

Kažkodėl ši šventė suprantama kaip įvedimas į Prisikėlimą, o Didysis Penktadienis - kaip gedulo diena. Atkreipkime dėmesį, kad Evangelijoje aprašyti gamtos reiškiniai, palydėję Mirtį ant Kryžiaus, atitinka anaiptol ne džiaugsmingus, bet grėsmingus reiškinius, palydėjusius Sinajaus Sandoros sudarymą. Prisiminkime ir Išganytojo žodį: ATLIKTA!
KAS ATLIKTA?
SUDARYTA NAUJOJI SANDORA, o tai didžiausias įvykis pasaulio istorijoje.
Prisikėlimas yra ANTRINIS, nes jis tik paliudija, kad Sandora tikra ir įvyko, Atpirkimas, be kurio “tuščias mūsų tikėjimas”, tikrai įvyko.
Šia prasme būtent per Didįjį Penktadienį turi pergalingai skambėti visi varpai ir visas pasaulis turi švęsti Naujosios Sandoros sudarymą, bet ne raudoti, nes Mesijas atėjo Išganomajai Aukai ir Auka įvykdyta.
Nuo krikščionybės paslinkimo į nežydus po Judėjos sutraiškymo ir Pirmosios apaštalinės bažnyčios išvaikymo, atsirado teatralizuota simbiozė su pagoniškomis misterijomis, įstumiančiomis Kristų į Ozyrio, Tamūzo, Dioniso bei kitų dievaičių kompaniją. Juos irgi apraudodavo, o po kiek laiko pašėliškai džiaugėsi, kad prisikėlė. Nepaprastai “dėkinga” medžiaga ateistams.
Dar ir šiandien per pamokslus sakoma, neva tie patys žmonės, kurie Mesijui žengiant į Jeruzalę Jį sveikino, po kelių dienų šaukė “Ant kryžiaus!”. Tai antisemitinis melas. Nebuvo ten nei tautos atstovavimo mažoje aikštėje priešais Pilatą (Pilotą), nei šimtų tikinčiųjų, neseniai sveikinusių Mesiją: buvo Kajafo partijos šalininkai, troškę pašalinti pavojų savo valdžiai. Mažai kas supranta, kad būtent jie buvo išsigandę, o mokiniai tik paskui. Ką reiškia tarnaitės žodžiai Petrui “Ir tu buvai su Juo”. Kur buvai? - Ogi Šventykloje, kurią buvo užvaldę Kristų įtikėjusieji, kada kunigai net prasižioti bijojo. Tikrai atrodė, kad išsipildo svajonė ir “valdžia” pereina Mesijui. Gelbėdamiesi nuo tikro ar įsivaizduojamo pavojaus priešai ir surengė suėmimą NAKTĮ. Tai netikėta baigtis ir mokinių pabėgimo priežastis.
O prie misterijos su raudomis priklauso ir 325 m. Konstantino įtvirtintas postulatas, kad „žydai nužudė mūsų Viešpatį”. Taigi raudama, kad tie pikti žydai šitaip padarė, ir tai (bet ne Sandoros sudarymas) tapo Didžiojo Penktadienio esme.

VaidasVDS       2018-03-26 13:17

Bet koks tikras Apreiškimas yra Dievo valia. Tiesos Dvasia (bet ji gerai veikia tik pas tuos, kurie nuoširdžiai ieško Dievo) tikrai padeda atskirti įvairių apreiškimų tikrumą...
Tradicija yra tam tikra religijos evoliucija, siekianti išlaikyti senas tradicijas ir prisitaikyti (paaiškinti) senais terminais prie naujai atrandamų (atsiradusių) faktų.
Daug tikėjimų turi savo Šventus raštus. O juk jie skirtingi. Nuo seno ir mane kankino toks klausimas - o jei aš būčiau gimęs musulmono šeimoje, juk tuomet turėčiau tikėti, kad Koranas yra pats švenčiausias ar tikrasis Šventas raštas. Tada irgi turėčiau pasiremti Tradicija, tik šį kartą musulmonų?
Štai kaip Jėzus apie tai (senovės žydų raštus) aiškino vienam Natanieliui:
“Šiuos raštus sukūrė žmonės, kai kurie iš jų buvo šventi žmonės, kiti gi nebuvo tokie šventi. ...
...bet nepadaryk klaidos, jie iš tiesų sudaro religinės išminties ir dvasinės tiesos geriausią rinkinį, kokį tik būtų galima šiuo metu surasti visame pasaulyje. Didelė dalis tų knygų nebuvo parašytos tų žmonių, kurių vardus jos turi, bet tai jokiu būdu nesumenkina jose išreikštų tiesų vertės.”...
—-
Na ir apie klausimą. Gal aiškiau išsireikš Apreiškimas:
“Šitą pasirinkimą sudaro ne tiek tvarinio valios paneigimas –  “Ne manoji valia, bet tavoji valia tebūnie” – kiek tvarinio teigiamas patvirtinimas: “Būtent tokia yra manoji valia, kad būtų tavoji valia.”“

Jota       2018-03-26 12:51

Na, o jei Dievo valia yra laikyti vieninteliu Apreiškimu Tradiciją ir Šv. Raštą?;)

Dar - nesikabinėju, bet kažkaip keistai suformulavai “manoji valia, kad būtų Tavoji valia”. Tai kieno valia iš tikrųjų?

VaidasVDS       2018-03-26 10:56

Jota,
paklausti visada galima.
Jei prisimeni tokią maldą iš Lk 18, 9-14, tai panašiai meldžiuosi pilkos kasdienybės atvejais.
Bet ne tik taip. Aš apie maldą labai daug žinau iš Apreiškimo. Ji, pirmiausiai, turi būti nesavanaudiška. Ir visada kyla klaustukas, ar kai ko nors prašai iš Dievo, ar tai nebus savanaudiška. Bet visada yra teisinga maldą užbaigti žodžiais (mintimis) - manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Tuomet, net jei maldoje buvo savanaudiškumo pasireiškimas, jis nebus patenkintas.

Jota       2018-03-26 10:45

Galima paklausti, Vaidai? Ar tu meldies? Ir kaip?
Manau, kad galima, juk malda - ir privatus, ir drauge viešas dalykas.


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Naujienos iš Karabacho fronto

JT piktnaudžiavimas žmogaus teisėmis (I)

Vytautas Sinica. Švedija: multikultūralizmo grimasos

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai, kvailiai – valdžioje

Agnė Širinskienė. Kas būna, kai prišneki apie svainio partiją

Popiežius Pranciškus apie neoliberalizmą

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai ir kvailiai – valdžioje

Švedija keičia kursą – jungiasi prie rytų europiečių: policija prabilo apie „grėsmę sistemai“, griežtinti įstatymus reikalauja net buvęs ABBA narys

Eidamas 101-uosius metus mirė partizanas Jonas Svilainis-Liūtas

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.