Visuomenės pokyčių analizė, Nevyriausybinės organizacijos

Birželio 23-ioji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena (papildyta autentišku radijo įrašu – Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija)

Tiesos.lt redakcija   2019 m. birželio 24 d. 14:20

2     

    

Birželio 23-ioji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena (papildyta autentišku radijo įrašu – Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija)

– Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimas…

Ši kvapą gniaužianti žinia nuskambėjo 1941 m. birželio 23-iąją 10 val. 35 min. iš Kauno – Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, perskaitytą Lietuvių Aktyvistų Fronto įgaliotinio Leono Prapuolenio, užbaigė Lietuvos himnas. Nors mieste dar vyko sukilėlių kovos su pasitraukti nespėjusios Raudonosios armijos daliniais, pro atvertą langą į eterį įsiveržė ir Karo muziejuje ėmęs skambėti Laisvės varpas…

 

* * *

1941 m. birželio 23-ioji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena.

Būtent taip ją matė ir apie ją rašė to meto Šveicarijos laikraščiai.

Prof. E. Gudavičius, kalbėdamas apie šios dienos reikšmę Lietuvos istorijai, yra pasakęs: „Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 metų vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-ųjų birželį. Visa tai birželio 23-iąją iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja“.

Kodėl Lietuvoje, kur šios dienos istorinių įvykių svarba ilgus dešimtmečius buvo nutylima, o pastarųjų dešimtmečių bandymai ją prisiminti ir permąstyti koneveikiami, vis pristinga politinės valios į propagandos iškraipas atsakyti išsamiais istoriniais tyrimais ir patiems parašyti mūsų valstybei lemtingų įvykių istoriją?

Su kokiais sunkumais ir kontroversijomis susiduria jaunieji istorikai, pamėginę pažvelgti į šią dieną iš Lietuvos laisvės bylos perspektyvos, savo interviu su Bernardinai.lt žurnalistu Augminu Petroniu pasakoja šį laikotarpų tyrinėjantis doktorantas Simonas Jazavita („Birželio sukilimo dilemos. Pokalbis su istoriku S. Jazavita“).

 

* * *

Verta prisiminti. Kazys Blaževičius. Birželio sukilimas

„XXI amžius | 2006 m. birželio 21 d.

O prisikelk iš kraujo klanų, Lietuva,
Iš kruvinos vergijos ir kančių!
O prisikelk nauja, šviesi, išlikusi gyva,
Iš priespaudos ir ašarų karčių! (...)

                  P.Genys, 1942

Nors nuo 1941 metų birželio sukilimo praėjo jau 65-eri metai, jo reikšmė valstybės istorijai dar nėra tinkamai teisiškai įvertinta. Tada prieš agresorių, jo nusikaltimų tautai ir žmogiškumui paskatinta, sukilo visa tauta: kariai, moksleiviai, studentai, mokytojai, šauliai ir visi dori žmonės, kuriems laisvė buvo didžiausia vertybė. Sukilimas vyko visoje Lietuvoje, netgi atokiausiuose jos kampeliuose. Tą šiandien liudija po visą kraštą išsibarstę sukilėlių kapų kauburėliai.

Iš visų SSRS pavergtų tautų tada sukilo tik Lietuva! Apie sukilimo faktą, nepaprastai nemalonų Kremliaus valdovams, karo prieš Sovietų Sąjungą pirmąją dieną apsižioplinęs per Maskvos radiją visam pasauliui pranešė pats SSRS užsienio reikalų ministras M.Molotovas, kuris savo kreipimesi į SSRS piliečius paskutiniaisiais žodžiais iškoneveikė sukilėlius ir mūsų tautą. Sukilti galėjo tik pavergta tauta!

Sukilimo ideologas, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa savo kapitaliniame veikale „Sukilimas“ (Vašingtonas, 1973 m.) svarbiausiais sukilimo uždaviniais laikė:

1. Nuplauti gėdą už 1940 m. birželio 15 d. sugniuždymą be pasipriešinimo šūvio.
2. Iš naujo su ginklu rankose parodyti ir Lietuvos draugams, ir jos priešams lietuvių tautos valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę.
3. Visiems laikams atskleisti Maskvos melą apie Lietuvos tariamą savanorišką įsijungimą 1940 metais į Sovietų Sąjungą.

Sukilimo nepaprastą svarbą tautos ir valstybės istorijai pabrėžia tas faktas, kad per kelias sukilimo dienas kovose su pavergėjais žuvo apytikriai tiek sukilėlių, kiek žuvo savanorių per 1919–1923 metų laisvės kovas! Tautos istorijoje būta daug sukilimų, tačiau Birželio sukilimas buvo pirmasis nepaprastai brangia kaina laimėtas sukilimas, pasiekęs užsibrėžtą tikslą – birželio 23 dieną 9 val. 28 min. per Kauno radiofoną vienas iš sukilimo organizatorių L.Prapuolenis paskelbė tautai ir pasauliui: „Susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Nepriklausomybės deklaracija kelis kartus buvo pakartota lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis, buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis ir sugrotas Lietuvos himnas.

Teisus prof. E.Gudavičius, sakydamas: „Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 metų vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-ųjų birželį. Visa tai birželio 23-iąją iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja“.

Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovas kalbėjo: „(...) raudonosios Lietuvos istorija baigta ir jos puslapį užverčiame. Užverčiame kaip klaikų košmarišką sapną, nes tie vieneri metai ir aštuonios dienos suspėjo sugriauti ar apgriauti tai, kas geriausia mūsų darbo žmonių buvo sukurta per dvidešimt metų (...)“.

Doroje tautos dalyje Birželio sukilimo dvasia išliko gyva per visas okupacijas. Toji dvasia pakėlė tautą į herojinį partizaninį karą, per visą bolševikmetį skatino įvairiausias neginkluoto pasipriešinimo formas, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidiniais ir Romo Kalantos gyvuoju ugnies fakelu informavo sotųjį ir viskam abejingą Vakarų pasaulį apie okupantų vykdomą tautos genocidą, toji dvasia subūrė tautą į galingą Sąjūdį, atvedusį ją į antrąjį tautinį atgimimą, apvainikuotą 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo Aktu, Nepriklausomybės, už kurią žuvo daugybė Birželio sukilimo idealistų.

Bolševikų okupuotoje Lietuvoje nuo pat okupacijos pradžios stichiškai ir masiškai kūrėsi pogrindinės organizacijos kovai su okupantais išeivijoje – įvairios Lietuvos gelbėjimo organizacijos.

1940 m. rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, suvienijusi daug išeivijos organizacijų. Romoje įvykusioje diplomatų konferencijoje buvo sudarytas Lietuvos tautinis komitetas. Lapkričio 17 dieną K.Škirpa Berlyne suorganizavo Lietuvos aktyvistų frontą (LAF). LAF’o steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 įvairių politinių pažiūrų asmenys, kurie vieningai nutarė kovoti už Lietuvos išlaisvinimą. LAF’o pirmininku buvo išrinktas K.Škirpa. LAF’as tuoj pat užmezgė ryšius su pogrindžio organizacijomis Lietuvoje, kur pradėjo organizuotis LAF’o grupės. Prasidėjo intensyvus rengimasis sukilimui.

1940 metų gruodį Kaune susiorganizavo LAF’o padalinys, pasivadinęs organizaciniu štabu. Jo nariais buvo Pilypas Žukauskas, Juozas Milvydas, Bronius Stasiukaitis, Romas Šatas, Jurgis Valiulis, Jucevičius, Antanas Naudžiūnas, Vytautas Stonis, Jonas Pajaujis, Vilius Vileišis, Adolfas Damušis ir Leonas Prapuolenis.

LAF’o štabo pogrindžio grupės steigėsi Kauno gamyklose ir įstaigose, štabo nariai palaikė ryšius su provincijoje įsikūrusiomis pogrindžio grupėmis.

LAF’o Vilniaus štabą, pasivadinusį kariniu politiniu štabu, organizavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, tarnavę raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse. 1941 metų vasarį advokato Alekso Kamantausko bute Vilniuje buvo įkurtas LAF’o štabas. Jo vadovu tapo mjr. Vytautas Bulvičius, pavaduotoju – kpt. Juozas Kilius. Buvo sutarta, kad sukilimui vadovaus Vilniaus štabas. Tačiau beveik visi Vilniaus štabo nariai balandį-birželį buvo suimti, o V.Bulvičius, J.Gobis, A.Kamantauskas, J.Kilius, S.Mockaitis, J.Sadzevičius, A.Skripkauskas ir L.Žemkalnis buvo nuteisti mirties bausme ir 1941 m. gruodžio 18 d. Gorkyje sušaudyti.

Vadovavimą sukilimui perėmė Kauno štabas. Birželio viduryje iš Berlyno buvo gauta žinia, kad karas prasidės birželio 18–26 dienomis. Ši žinia tuoj pat buvo perduota visoms provincijoje buvusioms grupėms. LAF’o štabas Berlyne ryšius su Lietuva palaikė per ryšininkus. Pirmasis ryšininkas kpt. Albertas Švarplaitis 1940-ųjų gruodį LAF’o štabui Kaune perdavė informaciją apie Lietuvos tautinio komiteto ir LAF’o organizavimą bei jų planus. Jis, grįždamas į Berlyną, pasienyje buvo išduotas, sužeistas, kalėjo Kauno kalėjime, karui prasidėjus, buvo sušaudytas Červenėje, už Minsko.

Per antrąjį ryšininką kpt. Bronių Michelevičių ryšys su Lietuva buvo palaikomas iki 1941 metų gegužės. Jam du kartus pavyko pralaužti geležinę sieną. Ryšininkas iš Lietuvos Mykolas Naujokaitis, slapyvardžiu Kumpis 24, grįždamas į Lietuvą su svarbiomis žiniomis sukilėliams pasieniečių buvo sunkiai sužeistas, pateko į Tauragės ligoninę, ten spėjo medicinos seselei žodžiu perduoti svarbią informaciją, kuri ją perdavė ten, kur reikia. Po sudėtingų epopėjų, per stebuklą NKVD kalėjimuose išvengęs mirties, sukilėlių buvo išvaduotas, karui baigiantis pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno JAV. Ten dalyvavo tautinėje veikloje, rūpinosi Lietuvos laisvinimo reikalais. 2001 metais M.Naujokaitis dalyvavo sukilimo 60 metų jubiliejiniame minėjime Kaune. Neseniai mirė. Kauno LAF’o štabas turėjo įgaliojimus pradėti sukilimą, skelbti Nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudėtį. Centro įgaliotiniu Kaune buvo L.Prapuolenis. Atkurti Nepriklausomybę buvo siekiama dar iki vokiečių kariuomenės pasirodymo Kaune. Tai turėjo reikšti, jog vokiečiai užėmė Nepriklausomą Lietuvą, o ne SSRS teritorijos dalį.

Pagrindinis LAF’o štabas buvo įkurtas senelių prieglaudoje (Aukštaičių g.4). Kitas štabas buvo Chemijos institute. Tiksli sukilimo pradžia – 1941 m. birželio 22 d. 10 val. Pagal sukilimo planą, sukilėliai turėjo vengti susidūrimų su raudonąja armija ir stengtis užimti miestą iš vidaus – į savo kontrolę perimti ryšių centrus, radiofoną, svarbesnius miesto objektus.

Naktį iš birželio 22-osios į 23-iąją buvo susprogdinta kariškių telefono centrinė stotis Vilijampolėje, užimti Centrinio pašto rūmai ir telefono-telegrafo centrinė stotis. Išjungti ryšiai sukėlė paniką tarp sovietinės valdžios ir kariškių.

Birželio 22 dienos vakare sukilėliai be aukų užėmė mažai apgadintą radiofoną, kuris birželio 23-iąją jau buvo parengtas transliuoti Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. A.Damušis savo atsiminimuose prisimena įdomią detalę. Iš anksto buvo parengtas išsamus Nepriklausomybės deklaracijos tekstas, tačiau įvykių įkarštyje jis nerastas. Teko paskubomis redaguoti trumpesnį tekstą.

Sukilėlių planas buvo įvykdytas. Pirmas vokiečių žvalgybos dalinys – penki kariai – Kaune pasirodė tik birželio 24-ąją, o pirmieji kariuomenės daliniai – birželio 26 dieną. Jie rado sukilėlių valdomą miestą. Sukilimo metu – birželio 22–25 dienomis – atkakliausios kautynės vyko Šančiuose ir prie Aleksoto tilto. Šančių sukilėliai ginklais apsirūpino iš birželio 23 dienos rytą rusų padegtų ginklų sandėlių.

Atkaklios kautynės su bėgančiais priešais užvirė A.Juozapavičiaus prospekte ir prie Nemuno.

Birželio 23 dienos rytą susprogdinus Panemunės ir geležinkelio tiltus, per Nemuną bandžiusius keltis raudonarmiečius sulaikė Šančių ir Aukštosios Panemunės sukilėliai, kartu bombarduojant vokiečių aviacijai. Šančių sukilėliai apsaugojo Kauną nuo didžiulės grėsmės – manoma, kad į miestą veržėsi trys priešo divizijos.

Aleksoto sukilėliai ginklais apsirūpino iš Linksmakalnyje raudonarmiečių padegtų sandėlių. Vadovaujami ltn. Jono Dženkaičio, jie stengėsi sutrukdyti priešams trauktis Veiverių gatve ir Aleksoto tiltu. Sukilėliai buvo įsitvirtinę Nemuno šlaituose. Priešas, norėdamas juos sunaikinti, pasiuntė tanketes į jų užnugarį, o tai ir buvo lemtinga. Žuvo apie dešimt sukilėlių, vadas J.Dženkaitis nuo sužeidimų mirė ligoninėje birželio 25 dieną. Sukilėliams tilto išsaugoti nepavyko – tiltas su besitraukiančia per jį rusų kariuomene buvo pačių raudonarmiečių susprogdintas.

Kauno ribose visi tiltai per Nemuną buvo susprogdinti. Kairiajame Nemuno krante daug okupantų kariuomenės atsidūrė sunkioje padėtyje. Tiltą per Nerį savo gyvybės kaina išgelbėjo Juozas Savulionis. Miesto centre sukilėliai ginklais apsirūpino iš Parodos kalno paviljonuose buvusių ginklų sandėlių. Čia jų buvo visai divizijai. Po miestą buvo išvežiojami greitosios pagalbos bei gaisrininkų mašinomis.

Organizuojant sukilimą, Kauno gamyklose ir įstaigose buvo numatyti sukilėlių atramos punktai, parinkti jų vadovai. Prasidėjus sukilimui, prie tų punktų stichiškai būrėsi savanoriai, organizavosi nauji sukilėlių židiniai, juos sujungė stambesni sukilėlių būriai, kuriems vadovavo štabai.

Generolas S.Raštikis savo prisiminimuose rašo, kad Kaune veikė 36 sukilėlių grupės, kurios apsaugojo miestą nuo bėgančios rusų kariuomenės.

Liepos pradžioje pradėjus registruoti sukilėlius, Kaune ir apylinkėse veikusių sukilėlių užregistruota apie 6 tūkst. Pagal registracijos duomenis, stambesni sukilėlių būriai buvo Darbo rūmų (250 žmonių), Aleksoto (250), geležinkelio stoties (200), dujų fabriko (200), „Drobės“ (200), „Metalo“ (200), Šaulių namų Laisvės alėjoje (150), Aukštaičių g. (150) ir kt.

Kauno apylinkėse didžiausi būriai buvo Pakuonio (150), Julinavo k. (70), Aukštosios Panemunės (60), Kruonio (60).

Birželio 23-iąją apie pietus Kaunas pasipuošė trispalvėmis, Karo muziejuje buvo iškelta tautinė vėliava, per radiją skambėjo Laisvės varpas, svarbiausius pastatus ir įmones kontroliavo sukilėliai – Kaunas šventė Antrosios Lietuvos Respublikos gimimą.

Iš miesto masiškai bėgo demoralizuoti raudonarmiečiai, valdžios atstovai, partinis aktyvas ir kiti Kremliaus samdiniai.

Birželio 24 dieną išėjo pirmas laikraščio „Į laisvę“ numeris, į pirmąjį posėdį susirinko Laikinoji vyriausybė (ne visos sudėties). Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku buvo išrinktas K.Škirpa. Vokiečiams neleidus jam išvykti iš Berlyno, laikinuoju Laikinosios vyriausybės premjeru buvo išrinktas prof. Juozas Ambrazevičius.

Apie sukilimą Vilniuje istorikas Arūnas Bubnys knygoje „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“ rašo: „(...) Vilniuje birželio 23 d. sukilėliai jau periminėjo į savo rankas įstaigas. Kadangi raudonosios armijos dalinių pačiame mieste buvo nedaug, o ir šie greitai pasitraukė, didelių mūšių mieste nevyko.

Vienas iš sukilimo vadų Vilniuje buvo universiteto Teisės fakulteto prodekanas Stasys Žakevičius. Jis surinko grupę Vilniaus LAF’o narių ir nusprendė sukilimą pradėti birželio 23-iąją, antroje dienos pusėje…“

Kaip rašo pats S.Žakevičius, „Vilniuje svarbiausias dalykas buvo sukilimo staigumas. Bolševikai nežinojo ir negalėjo susigaudyti, nei kas, nei iš kur šaudė. Ir kaip tik tai sukėlė paniką ir vertė juos trauktis“.

Trylikos sukilėlių grupei lengvai pavyko užimti Vilniaus radijo stotį. Per radiją pasigirdus Lietuvos himnui, sukilimas įsiliepsnojo, vakarop mieste visur poškėjo šūviai.

Birželio 22 dienos vakare sukilo Varėnos poligone buvę lietuviai kariai. Pradėjus evakuoti į Rusiją 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, kuriame tarnavo apie aštuoni tūkstančiai lietuvių, apie penki tūkstančiai karių ir 500 karininkų pabėgo. Kautynėse žuvo 23 karininkai, šeši kariūnai ir 92 kariai.

Vilnių išvaduoti ir įvesti jame tvarką padėjo iš raudonosios armijos pabėgę mūsų kariai. Birželio 23 dieną 16 val. Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Trispalvė. Nors ją bolševikai nuplėšė, tuoj pat ji suplevėsavo vėl.

Vokiečiai į miestą įžengė birželio 24 dienos rytą ir rado miestą sukilėlių rankose.

Tvarkai Vilniuje palaikyti birželio 24-osios rytą buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Jo pirmininku tapo S.Žakevičius, vicepirmininku – prof. V.Jurgutis. Vilniaus laikinuoju burmistru buvo paskirtas A.Krutulis, laikraščio „Naujoji Lietuva“ redaktoriumi – R.Mackonis.

S.Žakevičius savo prisiminimuose rašo, kad Vilniuje sukilėlių buvo apie du tūkstančiai. Įvairiose miesto vietose jie veikė spontaniškai.

Prasidėjęs karas neleido suskaičiuoti, kiek Lietuvoje iš viso būta sukilėlių. Literatūroje pateikiami skaičiai svyruoja nuo 10 iki 100 tūkst. Tiksliai nežinoma, kiek žuvo ir kiek buvo sužeista. Bostono „Lietuvių enciklopedijos“ duomenimis, žuvo 2,7 tūkst. sukilėlių, kalėjimuose nužudyta per 1,5 tūkst. kalinių ir sužeista per 4 tūkst. žmonių.

Birželio 26 dieną Karmelitų kapinėse Kaune laidojant žuvusius sukilėlius prof. J.Ambrazevičius prie kapo duobės kalbėjo: „Nebe pirmą kartą šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaikyti tautos laisvei.

Tačiau niekad toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės. Tai rodo, kokia stipri Tėvynės meilė yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžtasi mirti, kad svetimiems nevergautų...“

Buvusiose Karmelitų kapinėse ant kenotafo, šalia šakoto kryžiaus, iškirstos 158 pavardės. Broliškame kape palaidoti dar penki neįvardyti sukilėliai. Kiti Kaune žuvusieji palaidoti Panemunės, Aleksoto ir Šančių kapinėse.

Vilniuje, Rasų kapinėse, palaidoti 24 sukilėliai. Manoma, kad Vilniuje žuvo ir buvo sužeista apie 50 sukilėlių.

Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos.

xxiamzius.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Vilniaus atvejis įdomus       2019-06-26 6:14

Trylikos sukilėlių grupei lengvai pavyko užimti Vilniaus radijo stotį. Per radiją pasigirdus Lietuvos himnui, sukilimas įsiliepsnojo, vakarop mieste visur poškėjo šūviai.

Matyt, ir “tuteišiai” prisijungė prie sukilėlių. Jie irgi buvo sočiai nuo bolševikų prisikentėję.

niekada nepamiršau       2019-06-24 15:55

Per Jonines visada pakeliame bokalus Sukilėlių garbei.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Ką reiškia žodis „bėglys (-ė)“?

Saulius Linkus. Įdomus tas teisingumas…

Povilas Gylys. Apie mirtiną pavojų Neringai Venckienei

Algimantas Rusteika. Nebijokite

Verta prisiminti, kaip Garliavos antpuolį 2012-ųjų gegužės 17-ąją komentavo Vytautas Landsbergis ir kaip Gintaras Černiauskas

Geroji naujiena: Kad būtume Prisikėlimo vaikai

Nuo bačkos. Saulius Skvernelis: „Paklauskime apie tai, kiek mūsų universitetų mokslinio potencialo rezultatų yra komercializuota mūsų pramonėje…“

Kaip LRT propaguojamą surogaciją traktuoja „pasenę, neatitinkantys šių dienų realijų“ LR įstatymai

Algimantas Rusteika. Pasaka apie ponus ir runkelius

Neringa Venckienė suimta 2 mėnesiams. „Tai absurdas“, – teigia advokatas Marijus Velička

Ramūnas Aušrotas. Apie konferenciją „Teugdo šeimos laimingus vaikus“ ir tėvų teisę patiems nuspręsti, kaip lavinti savo vaikus

Liudvikas Jakimavičius. Lietuviškoji Dreifuso byla

Aurelija Stancikienė. Apie teisingumą dėžutėse

Visi į mitingą prieš LRT vykdomą politiką. Susitinkame šeštadienį 14 val. prie LRT, Konarskio g. 49

Karolis Venckus. Kaip iš 39 Neringai Venckienei inkriminuotų nusikalstamų veiklų JAV teismas paliko 4

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kaip TROJKA Graikiją „gelbėjo“

Ramūnas Aušrotas. Laida „Spalvos. Gėjai tėčiai“ pažeidė įstatymą. Teisininko komentaras

Valdas Vižinis. Siaubūnės Neringos neliko, arba Laiškas Karlui

Darius Kuolys. Svarbūs Lietuvos švietimo duomenys

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus tarybos pareiškimas dėl 2020 metų valstybės biudžeto

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Andrius Švarplys. N. Venckienė atgabenama į Lietuvą. Yra tik dvi išeitys: bloga ir blogesnė. Geros nėra

Apie Neringos Venckienės ekstradiciją JAV žiniasklaidoje

Ar tikrai? Valdas Vižinis. „Neringa grįžta į kiek kitokią Lietuvą...“

Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką

Atminties šviesa neišvydusiems saulės šviesos

Ramūnas Aušrotas. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas bus labai svarbus

Alvydas Jokubaitis. Ar religija yra ideologija?

Tėvai reikalauja teisės neleisti vaikų į pamokas apie LGBT santykius

Algimantas Rusteika. Kas darys sistemines reformas?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.