Įžvalgos

Birutė Rūta Vitkauskienė. Laukinis kapitalizmas tęsiasi

Tiesos.lt siūlo   2017 m. birželio 2 d. 1:01

4     

    

Birutė Rūta Vitkauskienė. Laukinis kapitalizmas tęsiasi

7md.lt | 2017 m. birželio 2 d.

Apie Misionierių vienuolyno ir platesnes paveldosaugos problemas su dailės istorike Birute Rūta Vitkauskiene kalbasi Monika Krikštopaitytė.

Žmogui, nors kiek suprantančiam, kas yra paveldas, galų gale suvokiančiam, kad miestas yra sudėtingas organizmas, kuris turi savo istoriją, daugybę persipinančių gijų ir savo veidą, jau kuris laikas skaudu matyti nežabojamą kapitalo siautėjimą pačiame Vilniaus centre. Net paprastam žmogui akivaizdu, kad tai, kas dabar vyksta prie Misionierių vienuolyno, – vaizdingoje miesto vietoje, kuri, atrodytų, priklauso visiems, yra UNESCO saugomos visumos dalis, statomas agresyvios architektūrinės invazijos pavyzdys, miesto struktūros dalis verčiama privataus kapitalo ekonominiu vienetu privilegijuotiesiems, žalojama miesto vaizdui svarbi Išganytojo kalva, – yra akibrokštas, kuris kviečia kelti diskusiją apie mūsų mentalitetą, o gal net labiau apie atsakingų institucijų darbą. Per pastaruosius metus skandalai panašiomis temomis kyla vienas po kito – tai išduodamas leidimas Kuršių nerijoje, kuriuo vėliau suabejojama, tai Druskininkuose, Trakuose, Vilniuje pastumiamos nacionalinio parko ribos. Nusižengimų visuma verčia galvoti, kad paveldą ir visuomeninį interesą ginanti sistema, švelniai tariant, veikia su trikdžiais. Galbūt šis pokalbis konkrečiai apie Misionierių komplekso atvejį padės nors kiek priartėti prie problemų kilmės. Nors prabangių daugiabučių statybos laikinai sustabdytos, pagrindinė kova už pagarbą savo miestui ir jo istorijai tik prasideda.

Kokia dabar yra šio projekto situacija? Dėl ko diskutuojama?

Projekto istorija yra labai sena, trunka jau dešimtmetį. Po aptarimo gegužės 19 d. Seimo kultūros komitete, kur dalyvavo visos suinteresuotos pusės, galime apibendrinti taip: buvo nupirktas buvęs ligoninės pastatas (ne žemė), dabar jau nugriautas, kuris buvo pastatytas 1976 m. ir užėmė dvi skirtingas valdas. Viena jų – Vaikelio Jėzaus prieglaudos pastatas, kuris neturėjo žemės į Misionierių vienuolyno pusę. Bet prieglaudą visą laiką kuravo vienuolynas ir savo veikla ji buvo susijusi su vienuolynu. Jau nuo senų laikų pastatas buvo klasifikuojamas kaip mažiau vertingas, o tai man labai keista, nes prieglauda buvo viena pirmųjų tokių įstaigų, įkurta XVIII a. paskutiniame ketvirtyje Jadvygos Oginskienės lėšomis, taip pat prisidėjo vyskupas Ignotas Masalskis. Tai klasicistinis pastatas. Tokių nėra daug. Juo labiau kad dailininkas Marcelinas Januševičius netgi nusprendė šį pastatą pavaizduoti savo akvarelių serijoje, skirtoje įžymesniems Vilniaus pastatams. Antroji valda – tai Misionierių vienuolyno sodas. Sovietinė ligoninė, kurią įsigijo statybas pradėjusi bendrovė, stovėjo dviejose valdose, nors tos valdos istoriškai-idėjiškai labai susijusios. Prieglaudos žemės buvo į Bastėjos pusę. Dabartinis projektas perima prieglaudos pastatą ir nori statyti tris kotedžų korpusus, kurie išsikiša ant šlaito. Norint pastatus nuleisti giliau, buvo nukasta dalis šlaito – faktiškai taip naikinant Vilniaus landšaftą. Prieš tai ligoninė stovėjo arčiau Subačiaus gatvės, buvo kuklesnė, ją dengė medžiai. Dabar norima užstatyti istorinius Misionierių sodų plotus, nors nupirkti buvo tik apleisti pastatai, ne žemė...

Pirmas investuotojo bandymas pastatyti šioje vietoje viešbutį nepavyko dėl daugelio priežasčių, tarp kurių buvo ir korupcijos skandalas, kurio detalės yra paviešintos. Kadangi investuotojų apetitas didelis, nėra ir noro taikyti apribojimus, kurie pritiktų šiai vietai. Misionierių sodų valda tuo laikotarpiu buvo konservacinės paskirties, t. y. vieta įvardijama kaip vertinga vienuolyno savybė, tai užfiksuota inventorizacijos dokumentuose, nes sodai ir vienuolynas su bažnyčia istoriškai buvo vienas vienetas. Vilniaus senamiesčiui suteiktas UNESCO statusas apima ir čia aptariamą Išganytojo kalvą kaip svarbų senojo miesto landšafto elementą.

Antru bandymu investuotojas elgiasi gudriau – siekia atskirti sodų valdą nuo vienuolyno, nes jis turi aukštesnį saugojimo lygmenį, ir prijungti prie prieglaudos, kuriai nustatytas žemesnis saugojimo lygmuo. Sprendimą jiems pasiūlė patys senojo Vilniaus specialistai, nes tik jie galėjo žinoti, kad sodas XIX a. laikinai buvo priskirtas miestui. 1844 m. vienuolynas uždaromas, nes Rusijos imperija Europos tautų pavasario akivaizdoje siekė mažinti, jos manymu, kenksmingą katalikų įtaką; ta proga buvo uždaryti dominikonų, basųjų karmelitų prie Šv. Teresės bažnyčios, misionierių vienuolynai. Misionierių sodas priskiriamas prieglaudai, bet ką reiškia „priskiriamas“? Juk 1845 m. inventorizacijos daromos dėl mokesčių, jose nurodyta, kad sodų žemė priklauso miestui, ji suvalstybinta ir atiduota stačiatikiams. Prieglauda paversta stačiatikiška. 1848–1849 m. kurti projektai Misionierių vienuolyne įsteigti stačiatikių dvasinę kolegiją, ir nors jie nebuvo įgyvendinti, brėžiniuose sodas priskirtas kolegijai. Po 1920-ųjų, misionieriams grįžus ir vėl atnaujinus veiklą, sodas vėl priklausė vienuolynui ir bažnyčiai. Sklypo dokumentai buvo atkurti, ir šie dokumentai projektuojantiems architektams tikrai yra žinomi.

Investuotojui sodo statusas buvo nepalankus. Istorinius tyrimus atlikusios istorikės Laimos Vileikienės parengto teksto mes nematėme, bet iš jų ištraukos (vadinamos istorinės raidos analize, pridedamos prie specialaus planavimo dokumento) matyti, kad Misionierių vienuolyno istorija tik apžvelgiama, o pagrindinis tyrimo objektas buvo prieglauda. Todėl pažymoje nėra informacijos, koks buvo misionierių sodas, priešingai, klaidingai nurodoma, kad jo teritorija XVIII a. buvo užstatyta, ir tik XIX a. pradžioje paverčiama sodu. O iš tikro 1793–1798 m. Vilniaus planuose matome šioje vietoje didelį sodą iki pat Vilnios upės, kuris detaliai aprašytas 1844 m. vienuolyno inventoriuje, išvardijant jame augusius medžius ir jų skaičių (115 obelų, 125 kriaušės, 22 slyvos, 13 vyšnių). Taip specialiojo plano rengėjas niveliavo sodo vertę. Paveldotvarkinė kolizija ta, kad visus tyrimus užsako projekto vystytojas. Valstybės reikalavimas įvykdytas, bet kai moka užsakovas, panašu, kad tyrimus įmanoma pakreipti reikiama kryptimi…

Iš santraukos, pridėtos prie specialiojo plano, matome, jog vienuolyno žemės nusavinimo aktas tapo pagrindu sodą priskirti prieglaudai. Net nepaminima, kad tarpukaryje jis buvo grąžintas. Platesnio išaiškinimo man nebuvo progos pamatyti, tačiau toks sprendimas be konteksto neatrodo pakankamai įtikinamas.

Taigi pirmiausia nupirkti seni pastatai, o dabar norima užvaldyti ir visą žemę, neva priklaussiusią prieglaudai?

Kai buvo padarytas specialusis planas (2015 m.), sodo valdos apsaugos reikalavimai, naudojantis istorine sąsaja su carinės Rusijos pertvarka, buvo pakeisti. O tai reiškia, kad jis prarado tam tikrus apribojimus, vietinės reikšmės objekte galima laisviau elgtis. Plano, parengto architektės Giedrės Miknevičienės, irgi nebuvo progų giliau paanalizuoti, bet naujas sklypo apsaugos lygmuo, kuriame buvo ligoninė, leido sujungti dvi valdas ir pradėti vykti tam, kas vyksta dabar.

Straipsnio tęsinį skaitykite 7md.lt puslapyje ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nepasirašysiu       2017-06-3 23:09

7md nedrįsta įvardinti korupcininkų. Gėda, bet matyt tik per aplinkui valstybės finansuojama kultūrinė spauda leidžia sau reikštis.

Jūratė       2017-06-2 19:34

Taip, tai, kas daug metų vyksta su Vilniumi, yra visiškas laukinis kapitalizmas. Ir gėda mūsų architektams, kurie tą procesą tik skatina. Tai atrodo panašu į uždarą sistemą, kuri pati save palaiko. Net ne specialistui aišku, kas yra kraštovaizdžio tarša. Jeigu neaišku mūsų politikams, tai yra jų asmeninė bėda. Nesuprasti, kad paveldas yra viena iš didžiausių vertybių ir investicijų, kurias turime, gali tik labai siaurai mąstančios personos. Tikrai negalime tikėtis, kad tos stiklinės laikinos pigios dėžutės, kurios yra užšiukšlinę visą Vilniaus senamiestį ir aplink, galės generuoti investicijas ateičiai ar bus kada nors kam nors įdomios. Beje, niekaip nesuprantu, kodėl Misionierių statybos yra vadinamos investicijomis - juk jos, išpardavus tuos butus, sugeneruos pelną privatiems subjektams, ne darbo vietas, ne kokius gamybinius pajėgumus. Ir dar labai neaišku, kur tas pelnas nusės, kokioje šalyje. Nesuprantu, tai kur čia investicijos?

gruzinas, ne rusas darė - tame problema       2017-06-2 12:58

kaip techniškai KGBistai kiršina tautas
——-
(tik ruskeliai pilnateisiai: uostas, energetika - kur dideli pinigai)

Peticija       2017-06-2 12:16

Rekomenduojame

Nigelas Farage’as Europos Komisijos pirmininkui J.-C. Junckeriui: „Jūs nieko nepasimokėte!“

J.-Cl. Junckeris: „Pernai teturėjom dvi galimybes: drauge parengti konstruktyvią Europos darbotvarkę arba išsiskirstyti. Aš pasirinkau vienybę“

Vengrijos vyskupas: popiežius yra neteisus dėl pabėgėlių, tai invazija

Scott Yenor. Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (I dalis)

Vytautas Sinica. Traukis, Radžvilai!

Algimantas Rusteika. Iš struktūrinių frontų

Skandalas. Norvegijos tarnybos „Barnevernet“ užkulisiai: pelnas didesnis net už naftos įmonių

Jonas Grigas. Akademinė „skelbk arba žūk“ kultūra vertina tik mokslo publikacijas

Kęstutis Navakas. Ąžuolyną pavers disneilendu?

„NE Stambulo konvencijai!“: paraginkime laišku Europos Parlamento narius ryžtingai atmesti Stambulo konvenciją

Naujienos iš propagandos frontų: manevrai „Rinkimai“ prasideda. Pirmieji Algimanto Rusteikos komentarai iš užfrontės

Kodėl tauta negali atleisti Vytautui Landsbergiui „už kolūkius“?

Vytautas Sinica. Apie politikų dviveidystę, arba „Kieno gyvybė brangesnė“?

Romas Lazutka apie tuščias kalbas be faktų: „Jei sovietmetis yra lygiava, Lietuvą tektų pripažinti labiausiai sovietine“

Algimantas Zolubas. LR Seimo kėslas Lietuvoje statyti babelio bokštą

Audrius Bačiulis. Kaip gaminamos Fake News: „Deutsche Welle“ ir „Redaktionsnetzwerk Deutschland“ atvejis

Geroji Naujiena: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu …“, arba Kaip nepralaimėti brolio

Norvegiškasis vaiko teisių apsaugos modelis Lietuvoje jau pareikalavo pirmos aukos – kas dabar prisiims atsakomybę?

Pigių dujų mitas

Algimantas Rusteika. Kalno „darkytojų“ melas ekspertų akimis

Politinis teismų procesas tęsiasi: Kauno apygardos teismas toliau tirs Garliavos šturmo liudytojų bylos įrodymus

Kūdikių kūno dalių pardavimą užfiksavęs aktyvistas laimėjo kovą teisme

Lietuvos vyskupai kviečia melstis už taiką: „Su pasitikėjimu ir viltimi kreipkimės į mūsų Motiną, Lietuvos Globėją ir Taikos Karalienę“

Marius Markuckas. Radžviliada, arba Kas liko iš politikos mokslų Lietuvoje?

Ąžuolyno rododendrizacija (2). Danguolė Liagienė: Dendrologinė klaida būtų fatališka

Ąžuolyno „kraštovaizdiniai kirtimai“: Kauno savivaldybė keičia taktiką?

JK premjerė Theresa May raginama atskleisti nuslėptą tiesą apie imigracijos poveikį atlyginimams

Vengrija: „ES „žagina“ savo pačios įstatymus ir vertybes“

Tomas Baranauskas. Gedimino kalno papėdėje įvykdytas baisus nusikaltimas

Vytautas Vyšniauskas. Vilniaus universiteto naujovės iš filosofijos studijų perspektyvos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.