Įžvalgos

Benediktas XVI. Susirinkimas: svajonė ir trauma

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gegužės 13 d. 21:33

0     

    

Benediktas XVI. Susirinkimas: svajonė ir trauma

Siūlome susipažinti su ištrauka iš naujos lietuviškai išleistos knygos „Benediktas XVI. Paskutiniai pokalbiai su Peteriu Seewaldu“.

* * *

Septintasis dešimtmetis buvo ypač audringas. Karas Vietname, hipių judėjimas, bitlomanija, seksualinė revoliucija… Ar Susirinkimo tėvai matė šiuos dalykus?

Manau, jie pradėjo rutuliotis pirmoje septintojo dešimtmečio pusėje, bet tik antroje išryškėjo visas jų dramatiškumas. Šiaip ar taip, Susirinkimo metu jie tikrai nevyravo pasaulio įvykių arenoje. Didysis lūžis įvyko 1968-aisiais.

Tačiau jau 1963 m. pasirodė Rolfo Hochhutho pjesė „Vietininkas“ apie popiežių Pijų XII ir jo laikyseną nacių atžvilgiu. Pjesę lydėjusi diskusija Katalikų Bažnyčiai turėjo atverti akis, kokia didelė šios temos sprogimo jėga. Tačiau užuot kalbėjus apie holokaustą, fašizmą ir Bažnyčios kaltę, buvo ginčijamasi apie kolektyvinę žydų kaltę dėl Kristaus nukryžiavimo. Per šį apsileidimą iki šiol gyvas neigiamas Bažnyčios įvaizdis. Kodėl niekas iš Susirinkimo dalyvių neįžvelgė, kokia svarbi ši diskusija?

Matote, anuomet visi taip tvirtai tikėjo, kad Pijus XII gelbėjo žydus, jog ši pjesė vertinta tiesiog kaip piktavališkas iškraipymas, į kurį tiesiog nereikia kreipti dėmesio. Golda Meir, Ben Gurionas ir daug kitų karštai dėkojo Pijui XII už jo pastangas. Žydų sąmonėje jis buvo viena didžiųjų, šviesiųjų, teigiamų jėgų. Tik po Hochhutho ši visuotinė samprata pradėjo lėtai keistis, ir staiga išniro naujas, visiškai kitoks istorijos vaizdas, tarsi Pijus XII būtų buvęs nacizmo tarnas. Tada ši mintis buvo tokia absurdiška, kad niekas net nesiginčijo.

Per tuos metus turėjome daug susitikimų su žydais, bet niekas niekada nieko panašaus nepasakė. Beje, visi labai ragino Susirinkimą parengti deklaraciją dėl teigiamų Bažnyčios ir judaizmo santykių apibūdinimo. Tokią, kuri teigiamai įvertina judaizmą ir taip išsklaido senus prietarus, padėjusius įvykti tokiems dalykams. Žydams tai buvo labai svarbu. Ir iš tikro tokia deklaracija buvo parengta, ir žydai iki šiol ją laiko pamatiniu dokumentu šiuo klausimu. Nė žydų tautybės draugams niekada nebuvo atėjusi į galvą mintis, kad Bažnyčią reikia ginti ar aiškinti, kodėl ji nepadarė daugiau.

Net neminint Pijaus XII, kaltinimai, kad Susirinkimas nenagrinėjo pasaulinio karo dramos, ateistinių, diktatoriškų, žmogų žeminančių sistemų Vakaruose ir Rytuose dramos, žvelgiant iš dabarties perspektyvos yra visiškai nesuprantami.

Anuomet padėtis buvo tikrai kitokia. Taip, pasaulis patyrė milžinišką Sovietų Sąjungos, prarijusios pusę Europos, spaudimą. Kubos krizė buvo vertinama kaip signalas, kad pasaulis bet kurią akimirką gali sprogti. Visi žinojo, kad Hitleris buvo nusikaltėlis, kad Vokietija, atsidūrusi nusikaltėlių gaujos rankose, padarė siaubingų dalykų, bet dabartinė grėsmė buvo tokia didelė, kad praeities klausimas nebuvo reflektuojamas, nes slėgė dabarties pavojų našta.

Jūsų knygos apie atskirus Susirinkimo posėdžių periodus buvo pirmosios pagarsėjusios Jūsų publikacijos. Vienas dienraštis jas net išspausdino dalimis.

Puiku, bet tai joks žygdarbis. Tai buvo nedideli straipsniai. Pirmasis buvo pranešimas, kurį skaičiau Bonoje, sausakimšoje didžiojoje auditorijoje. Tai tikrai buvo akademinis įvykis. Kalbėjau apie informaciją ir interpretaciją, suteikiančias galimybę žmonėms sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta Susirinkime. Iš visų pusių pasipylė tiek klausimų, kad autentiškas Susirinkimo dalyvio ir tam tikra prasme atsakingojo balsas buvo ir laukiamas, ir naudingas.

Ar būdavo piktų replikų?

Gerasis Schmausas pavadino mane teologijos paaugliu ir panašiai. Bet šiaip iš vokiečių teologų neteko išgirsti.

Savo prisiminimuose minite ir „nepaprastai didelį krūvį Susirinkimo laikotarpiu“. Kai vasaros semestrą Tiubingene pradėjote skaityti paskaitas, Jūsų „sveikatos būklė buvo prastoka“.

Tai buvo 1966-ųjų vasarą. Ką gi, krūvis buvo nemenkas. Viena vertus, dar gyvenau Miunsteryje, kita vertus, jau buvau paskirtas į Tiubingeną, tad reguliariai važinėjau iš Miunsterio į Tiubingeną ir atgal, o traukiniu tai ne taip paprasta. Kaip tik pradžioje turėjau daug darbo Tiubingene, tokiame pretenzingame universitete, kur studijavo labai pasitikintys savimi klausytojai. Kita vertus, ir Miunsteris buvo ne tuščia vieta, taigi visa tai šį tą reiškė.

Beje, prisiminimuose labai dažnai kalbate apie savo sveikatą. Pavyzdžiui, paskyrimą Miuncheno vyskupu pakomentavote tokiu sakiniu: „Nors visiems buvo žinoma, kad mano sveikata prasta.“ Vadinasi, sveikata nuolat pašlubuodavo.

(Popiežius juokiasi.) Tačiau dėl to imame tausoti save ir ilgiau gyvename.

Ar buvote operuotas?

Ne. Tik buvo implantuotas širdies stimuliatorius, kitų operacijų neturėjau.

Seniai?

Berods, 1997-aisiais.

Sukanka metai, kai vyksta Susirinkimas, o 1963-ųjų gruodį Jūsų brolio namuose Traunšteine, ilgai ir sunkiai sirgusi vėžiu, miršta Jūsų motina. Ar spėjote ją aplankyti mirties patale?

Taip. Išvykau iš Romos anksčiau ir jau per Visus Šventuosius buvau namuose. Ji kaip tik atgulė ant patalo. Jei neklystu, aš net nebegrįžau į Romą. Šiaip ar taip, galėjau kelias savaites ją lydėti kelyje į mirtį.

Ar žinojote, kad ji nebesikels?

Taip. Jau nuo sausio vos begalėjo valgyti. Nuo liepos valgė tik skystą maistą, bet vis vien prižiūrėjo namus. Spalio pabaigoje, išėjusi apsipirkti, susmuko maisto prekių parduotuvėje. Nuo tada buvo aišku, kad nieko nebebus.

Taigi paskutinėmis gyvenimo dienomis palydėjote ir tėvą, kuris numirė 1959-ųjų rugpjūtį, ir motiną.

Man tai buvo didelis suraminimas. Mums visiems.

Jūsų nuostata Susirinkimo atžvilgiu pamažu ėmė keistis. 1965 m. pasirodžiusioje knygoje „Susirinkimo III periodo rezultatai ir problemos“ („Ergebnisse und Probleme der 3. Konzilsperiode“) rašėte: „Susirinkimas, o su juo ir Bažnyčia yra kelyje. Nėra jokio pagrindo skepticizmui nei rezignacijai. Pagrįstai galime viltis, džiaugtis, kantriai laukti.“ Tačiau jau tų pačių metų birželio 18-ąją katalikų studentų bendruomenei Miunsteryje pasakote, jog pamažu pradedame „klausti savęs, ar padėtis, valdant vadinamiesiems konservatyviesiems, vis dėlto nebuvo geresnė, nei prasidėjus progresyviųjų viešpatavimui“. Dar po metų, 1966-ųjų liepą, katalikų dienoje Bamberge susumuojate rezultatus, o jie rodo skeptiškumą ir prablaivėjimą. 1967 m. paskaitoje Tiubingene įspėjate, kad katalikų tikėjimą dabar gaubia tokios „netikrumo ūkanos“, kokių „kažin ar yra buvę istorijoje.“ Ar Susirinkimo tragiškumas – tai ir prasidėjęs susiskaldymas Bažnyčios viduje, iš esmės tebesitęsiantis iki šiol?

Sakyčiau, taip. Vyskupai troško atnaujinti, pagilinti tikėjimą. Tačiau vis stipresnį poveikį darė ir kitos jėgos, ypač žurnalistai, kurie daug dalykų interpretavo visiškai naujai. Galiausiai žmonės ėmė klausti savęs: jei vyskupai viską gali keisti, tai kodėl mums negalima? Liturgija pradėjo trupėti, ristis į tai, kas daroma savo nuožiūra, ir netrukus pamatėme, kad teigiami Susirinkimo siekiai buvo pakreipti kita linkme.

Tad nuo 1965-ųjų jaučiau kaip užduotį – aiškinti, ko mes iš tikrųjų norime ir ko nenorime.

Ar kaip dalyvis, kuriam tenka dalis bendros atsakomybės, nejautėte sąžinės graužimo?

Ką gi, tenka paklausti savęs, ar viską padarei teisingai. Ypač šį klausimą užduodi sau matydamas, kad viskas taip išėjo iš vėžių. Kardinolą Fringsą vėliau labai graužė sąžinė, bet aš visada buvau įsitikinęs, kad tai, ką mes faktiškai pasakėme ir įtvirtinome, buvo teisinga ir turėjo būti padaryta. Iš esmės veikėme teisingai, nors klaidingai įvertinome politines pasekmes bei faktinius padarinius. Mes mąstėme per daug teologiškai ir negalvojome, kokius padarinius tie dalykai sukels.

Ar Susirinkimo sušaukimas buvo klaida?

Ne, sušaukimas tikrai nebuvo klaida. Sutinku, galima klausti, ar jis buvo reikalingas, ar ne, juk nuo pat pradžios kai kurie buvo prieš Susirinkimą. Tačiau iš esmės atėjo tokia akimirka Bažnyčios gyvenime, kai tiesiog laukta kažko naujo, atsinaujinimo, kylančio iš visumos, ne tik iš Romos, naujo pasaulinės Bažnyčios susitikimo. Šia prasme ta valanda buvo atėjusi.

Beje, numatomas Susirinkimo tikslas, pasak Jūsų andainykštės ištarmės, buvo popiežius, „kuris ne tik iš viršaus patvirtina tekstus, bet ir iš vidaus kartu su kitais juos kuria“. Naujas primato veidas turėjo duoti pradžią popiežiaus ir vyskupų „veikimo drauge“ stiliui, grįžtant prie „tos paprastumo dvasios, kuri yra jų kilmės antspaudas…“ Atrodo, tarsi po penkiasdešimties metų vėl būtumėte nuo čia pradėjęs ir Susirinkimo medžiagą bandęs įdiegti tarnybos sampratoje, stiliuje, žodyje, veiksmuose, net popiežiaus išvaizdoje. Teisingai?

Taip, visiškai.

Šaltinis: propatria.lt

Visą knygą įsigyti galima Katalikų pasaulio leidinių knygynuose arba internetinėje svetainėje katalikuleidiniai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

2017-ųjų Laisvės premija skirta laisvės gynėjai, politinei kalinei s. Nijolei Sadūnaitei. Sveikiname!

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ar laisvoje visuomenėje reikalingi draudimai? Atsakymas A. Tereškinui

Andrius Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

Dešimtmetį skurdinami aukštųjų mokyklų dėstytojai: padėtis katastrofiška

EP reakcija į „Rojaus popierius“: raudona kortelė padedantiems slėpti mokesčius

Vytautas Radžvilas. Nekalti žaidimai?

Algimantas Rusteika. Apie pasaulį anapus ekrano

Europos Parlamentas griežtina poziciją dėl Lenkijos

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

Pirmą kartą Danijos teismas už teroristinius nusikaltimus atėmė pilietybę

Kviečiame paremti Andriaus Švarplio peticiją – apginkime ir krikščioniškų pažiūrų Seimo nario žodžio laisvę

Karolis Kaupinis. Viešas laiškas tiems, kuriems rūpi

1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus siūloma palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse

Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

Dr. Ignas Kalpokas. Kodėl socialiniai tinklai tapo politikos technologijų dalimi?

Povilas Urbšys. Esu seksistas ir mužikas

Žilvinas Nečiūnas. Kas „gelbėja“ Gedimino kalną

Andrius Navickas. Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Apie Dainiaus Kepenio „lengvatikystę“, arba Kokia argumento „atsimena iš pasakojimų“ vertė?

Savo parašu paremkime Aldonos Jankevičienės peticiją: apginkime tuos, kurie žuvo vardan Tėvynės, pareikalaukime teisingumo

Rita Miliūnaitė. Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

Eugenija Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: Kaip bendrauti su kontroversiškais žurnalistais. Patarimai priešiškiems propagandistams ir agitatoriams

Kokį užnugarį turi Lietuvos juodintojai?

Vydas Astas. Didvyrių aikštėje nesivoliojama

Irena Vasinauskaitė. Atsitiktinumas ar sąmoningas tiesos slėpimas?

Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

Vytautas Sinica. Siūlomos Civilinio kodekso pataisos sieks uždrausti Lietuvoje lyties keitimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.