Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Geroji Naujiena

Bažnyčia ir maras

Tiesos.lt siūlo   2020 m. balandžio 19 d. 8:38

1     

    

Bažnyčia ir maras

fsspx.lt

Dėl gimtosios nuodėmės visi žmonės serga ir galiausiai turi mirti. Tokia lemtis laukia visų. Ankstesniais amžiais niekas neabejojo mirties neišvengiamumu, net jei daugelis ir mėgindavo kiek įmanoma ją atidėti ar sumažinti jos kančias. Tačiau net ir krikščioniškais laikais netikėtai išplisdavusios epidemijos ir padidėjęs mirtingumas skaudžiai patikrindavo žmonių tikėjimą, ir daugelis to patikrinimo neišlaikydavo…

„O Dieve, kuris nori ne nusidėjėlio mirties, bet jo atsivertimo, maloningai atgręžk savo veidą į pas Tave grįžtančius žmones ir išvaduok juos nuo Tavo pykčio rykščių. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų…“
                                                              (Kolektos malda iš votyvinių Mišių epidemijų laikais)

Savo likimo šeimininkai

Šiuolaikinis pasaulis įtikino save, kad žmonės yra savo likimo šeimininkai. Šis įsitikinimas gimė palengva: šimtmečius tolstant nuo Dievo, nykstant krikščioniškam žmogaus gyvenimo ir žemiškų išbandymų prasmės suvokimui ir pasiduodant Naujųjų laikų pažiūroms į asmens laisvę bei apsisprendimą. Įvaldęs gamtos jėgas ir įžengęs į vakcinų, sanitarijos bei efektyvios medicininės priežiūros erą, žmogus ėmė tikėti, kad ligos ir mirtis, net jei ir yra neišvengiamos, gali būti prijaukintos ir bent jau tapti „priimtinos“, sumažinant jų keliamus skausmus ir kančias.

Tačiau visuomenė, mananti, kad valdo viską – pradedant klimato kaita ir baigiant žmogaus lytimi ‒ yra prastai pasirengusi tvarkytis su netikėtomis epidemijomis ir jų keliamais sunkumais. Todėl kai tikrovė – šiandien pasireiškianti nauju, ypatingai užkrečiamu virusu – priverčia mus suvokti savo esminį bejėgiškumą, mūsų pirmoji, instinktyvi reakcija būna baimė. Baimė, kurią sukelia ne tik mirtinos ligos pavojus, bet ir negalėjimas valdyti padėties, nežinia dėl rytojaus ir mūsų kasdienio gyvenimo sutrikdymas.

Baimė atskleidžia žemiausias puolusios prigimties puses

Istorija rodo, kad tokia baimė dažnai priversdavo daugelį parodyti žemiausias savo prigimties puses – savanaudišką sergančiųjų vengimą, maisto atsargų ir medikamentų kaupimą, atpirkimo ožių ieškojimą ir gana dažnai – masinę isteriją, kuri pasibaigdavo riaušėmis…

Dėl šios priežasties Bažnyčia savo atgailos maldose meldžiasi: „Nuo maro, bado ir karo gelbėk mus, Viešpatie!“ Tai yra, prašome gelbėti ne tik nuo stichinių nelaimių, kurių negalime paveikti, bet ir nuo savo pačių elgesio baisybių, iškeliančių į paviršių tai, kas slypi giliai žmogaus širdyje…

Tačiau Bažnyčia visada pabrėždavo, kad Dievas, visada galintis iš blogio išgauti gėrį, savo Apvaizda leidžia šioms nelaimėms įvykti, kad vieniems jos taptų priemone atsiteisti už savo nuodėmes, kitiems ‒ paskata pažinti savo klaidas, dar kitiems ‒ tikro atsivertimo pradžia, o dar kitiems ‒ galimybe herojiškai praktikuoti dorybes. Toliau pateikta citata paimta iš katalikiško apmąstymo apie dvasines dovanas, kuriomis Apvaizda gali paversti karo rykštes, bet tai tinka ir ligos ar epidemijos atvejais:

„Nėra jokių abejonių, kad tai yra palaiminimas: esame skatinami kuo greičiau grąžinti savo sielas į pašvenčiamosios malonės būklę; įvykdyti seniai atidėliotą pareigą, pavyzdžiui, parašyti testamentą, grąžinti skolą ar atleisti nuoskaudas; atsikratyti gyvenimo tuštybės; naujai ir gyvai apmąstyti keturis paskutiniuosius dalykus; galiausiai kęsti tokią visų dalykų stoką, kad mums nelieka nieko kito, kaip tik atsigręžti į vienintelį mums likusį dalyką – mūsų sielų išgelbėjimą. Gali būti netgi taip, kad Dievas siunčia šiuos netikėtus palaiminimus dėl labai svarbių priežasčių – galbūt katalikai tapo pernelyg patenkinti intelektualiai ir nusmukę moraliai, todėl reikia juos prikelti tikram išganymo darbui plačiai atmerkiant jų akis. „Hora est iam de somno surgere ‒ Išmušė valanda jums pabusti iš miego.“ (Rom 13, 11)
                                                              (The Tablet (London), 1940 rugpjūčio 3 d., 98 psl.)

Per visą savo istoriją žmonija kentė nesuskaičiuojamą daugybę ligų, gana dažnai – tikras pandemijas, jų sukeltas blogybes ir suirutę.

Net ir naujaisiais amžiais tokias niokojančias epidemijas sukėlusios priežastys likdavo gana neaiškios. Todėl ligos perdavimo būdai būdavo arba nežinomi, arba tik nuspėjami naudojant stebėjimus ir eksperimentus. Tai, savo ruožtu, lėmė eksperimentinių atsargumo priemonių ir gydymo metodų naudojimą. Kai kurie iš šių vaistų ir atsargumo priemonių buvo naudingi, bet dauguma buvo arba neveiksmingi, arba sukeldavo naujų komplikacijų, arba nežiniomis net prisidėdavo prie tolesnio ligų plitimo.

Nuo pat pradžių, kad ir kokios būdavo aplinkybės ar tuometinės medicininės žinios, vos tik krikščioniškas šalis užklupdavo epidemija, Bažnyčia nedvejodama imdavo pasiaukojančiai tarnauti sergantiems ir mirštantiems, sekdama mūsų Viešpaties pavyzdžiu: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 13)

Pirmieji amžiai

Pirmoji pandemija krikščionybės eroje buvo vadinamasis „Antonino maras“ (arba „Galeno maras“ ‒ greičiausiai tai buvo raupai arba tymai), siaubęs Romos imperiją 165–180 m. ir pareikalavęs daugiau nei 5 mln. žmonių aukų. Ją iš karinio žygio į Artimuosius Rytus atnešė legionieriai. Per epidemijos piką Romoje nuo ligos mirdavo apie 2000 žmonių per dieną. Neilgai trukus, 249 m. įsisiautėjo vadinamasis „Kiprijono maras“. Jis tęsėsi iki pat 271 m. Tai galėjo būti raupai arba į Ebolą panaši liga. Didžiausio jos aktyvumo metu vien tik Romoje kasdien mirdavo 5000 žmonių, ir laikoma, kad ji didžiąja dalimi lėmė III a. politinę anarchiją.

Šv. Dionizas Aleksandrietis liudija apie pagonių reakciją į marą:

„Vos tik pasireiškus ligos požymiams, jie atstumdavo kenčiančiuosius ir palikdavo likimo valiai brangiausius jiems žmones, išmesdami juos į gatvę šiems dar esant gyviems. Su mirusiųjų kūnais elgėsi kaip su purvu. Šitaip jie tikėjosi sustabdyti mirtinos ligos užkratą ir plitimą, bet jiems vis tiek buvo sunku jos išvengti.“

Jo nuomone, maras buvo Apvaizdos įrankis, skirtas krikščionims pamokyti ir išbandyti. Ir jų atsakas atitiko išbandymą:

„Dauguma mūsų brolių krikščionių parodė neribotą meilę ir atsidavimą, netausodami savęs ir galvodami tik apie vienas kitą. Nepaisydami pavojaus, jie rūpinosi sergančiais, stengdamiesi išpildyti jų poreikius ir patarnauti jiems Kristuje. O užsikrėtę nuo kitų, jie prisiimdavo savo artimo ligą, džiaugsmingai sveikindavo skausmus ir laimingi išsiskirdavo su šiuo gyvenimu. Daugelis, slaugydami ir besirūpindami kitais, perėmė iš jų negandą ir mirė vietoje jų.“

Pirmųjų amžių biografas pasakoja, kad šv. Kiprijonas Kartaginietis drąsino tikinčiuosius patarnauti visiems be išimties:

„Nėra nieko ypatingo mylėti saviškius ir jais rūpintis. Tas, kuris nori tapti tobulas, turėtų padaryti daugiau nei pagonys ar mokesčių rinkėjai. Jis turėtų nugalėti blogį gėriu, turėtų rodyti Dievo vertą gailestingą meilumą, turėtų mylėti savo priešus. [...] Šitaip gėris buvo daromas visiems žmonėms, o ne tik tikinčiųjų bendruomenei.“

Tačiau šv. Kiprijonas pažymėjo ir išganingą šių negandų poveikį:

„Mirties ir neramumų baimė įkvėpė atšalusiuosius, sujaudino abejinguosius, pažadino vangiuosius, privertė grįžti dezertyrus, atvedė į tikėjimą pagonis, leido pailsėti tikinčiųjų bendruomenei, Naujos ir gausios pajėgos grūdinamos šioje bėdoje. Pradėjusios kovą mirtinos ligos metu, jos, atėjus laikui stoti į tikrą mūšį, kovos nebijodamos mirties.“

Krikščionių požiūris į ligonius ir mirštančius, neskirstant jų į tikinčiuosius ir netikinčiuosius, lėmė staigų krikščionybės augimą pagonių imperijoje. Dėl jų parodytos užuojautos per epidemiją visi su susižavėjimu ir dėkingumu minėjo krikščionių vardą, o jų darbai daugelį atvedė į Tikėjimą.

Net paskutinis pagonių imperatorius Julijonas Apostatas stabmeldžių šventikams prikišo, kad jie neprilygo krikščionims per kitą didelį marą, kilusį 362 m. Jis pripažino, kad krikščionių užuojauta ir pasiaukojanti tarnystė buvo viena iš Bažnyčios kilimo priežasčių.

Vėliau, 542 m., į Konstantinopolį atėjo „Justinijono maras“ – buboninis maras, kurį greičiausiai lydėjo plautinė ir septinė forma. Protrūkis tęsėsi keturis mėnesius, tačiau maras Viduržemio regione vis pasirodydavo ištisus 225 metų. Jo paskutinis protrūkis buvo užfiksuotas 750 m. Vertinama, kad per VI a. antroje pusėje vykusį „Justinijono marą“ Bizantijos imperijos populiacija galėjo sumažėti net 40 %. Daugiau didelių maro protrūkių nebuvo iki pat Juodosios mirties XIV a.

590 m. „Justinijono maras“ nusiaubė Romą, pareikalaudamas net popiežiaus Pelagijaus II gyvybės. Kai tik popiežiumi buvo išrinktas Grigalius Didysis, jis šaukėsi Dievo gailestingumo ir surengė didžiulę procesiją aplink miestą. Žmonės nešė Dievo Motinos paveikslą ir giedojo litanijas. Kai procesija pasiekė Hadriano mauzoliejų (dabar Šv. Angelo pilis – vert. p.), „Popiežius išvydo Viešpaties angelą, stovintį ant pilies viršaus, nuvalantį savo kruviną kalaviją ir įkišantį jį į makštis. Grigalius tai suprato kaip maro pabaigos ženklą, jis iš tiesų netrukus ir baigėsi.“

Atsidėkodamas šv. Grigalius ant pilies viršūnės pastatė šv. Mykolo statulą, kaip nuolatinį Dievo gailestingumo priminimą ir Jo atsaką į savo žmonių maldas ir maldavimus.

Viduramžiai ir modernieji laikai

Viduramžiais iki pat industrializacijos pradžios epidemijos buvo gana dažnas reiškinys. Daugelį amžių visa organizuota medicininė pagalba katalikiškoje Europoje buvo vykdoma Bažnyčios ‒ tuo užsiimdavo vienuolynai ir religiniai ordinai.

Paprastai visos epidemijos lyginamos su „Juodąja mirtimi“ ‒ buboniniu maru, siaubusiu pasaulį 1347­‒1354 m. ir nužudžiusiu apie 40‒50 % Europos populiacijos. Mirtingumas buvo toks aukštas (mirė 25 mln. žmonių), jog daugelis patikėjo, kad prisiartino pasaulio pabaiga. Maras iš tiesų pakeitė Europos veidą – sumažėjo darbininkų, krito žemės kaina, buvo pakirsti feodalinės sistemos pamatai ir atvertas kelias centralizuotoms monarchijoms. Daugelis žmonių užsidegė religiniu uolumu, atsirado naujų pamaldumo apraiškų. Kiti ‒ priešingai, pasidavę pesimizmui, puolė į neviltį ar beprasmį hedonizmą. Tai atsispindėjo mene bei literatūroje. Dar kiti griebdavosi smurto prieš tuos, kuriuos įtardavo sukėlus marą – ne tik prieš žydus, bet ir prieš ligonius, elgetas ar svetimšalius.

Per visą šią suirutę kunigai lankydavo ligonius, materialiai ir dvasiškai padėdavo sergantiems ir mirštantiems, žinodami, kad susiduria su nematomu priešu, kuris, labai tikėtina, nužudys ir juos pačius. Vis dėlto tūkstančiai kunigų tęsė savo veiklą, rizikuodami savo gyvybėmis, kad galėtų suteikti vilties ir paguodos kenčiantiems bei išsigandusiems.

Iki mūsų laikų pasaulyje kilo ne viena epidemija, ir kiekvieną kartą Bažnyčios atsakas būdavo toks pats.

1567 m. Milane siaučiant marui, šv. Karolis Boromiejus buvo įsitikinęs, kad Dievas jį leido kaip bausmę už žmonių nuodėmes, bet kartu ir kaip nuskaistinimo bei atvertimo priemonę. Todėl pagrindiniu vaistu buvo laikoma malda ir atgaila.

Mėgindama suvaldyti užkratą, civilinė valdžia uždraudė viešas pamaldas ir procesijas. Šv. Karolis apkaltino ją kliaujantis tik žmogiškomis priemonėmis, pamirštant Dievo pagalbą. Kai įbauginti žmonės užsidarė namuose, jis nurodė pastatyti kryžius pagrindinėse aikštėse ir gatvių sankryžose, kad žmonės galėtų dalyvauti Mišiose ir viešuose maldavimuose žvelgdami pro savo namų langus.

Jis pats patarnavo ligoniams ir drąsino kitus dvasininkus daryti tą patį, nes ten, kur pasaulis regėjo tik mirtį ir sunaikinimą, jis matė galimybę gelbėti sielas. Maža to, jis drąsino kunigus sakydamas jiems, kad tarnystė epidemijos metu yra „kankinių darbas“. Jo žodžiais tariant, tai buvo „trokštamas laikas – kai nesant žiaurių tironų, kankinimo staklių, laužų, laukinių žvėrių ir jokių žiaurių kankinimų, kurių taip bijo silpna žmogiška prigimtis, galima gauti kankinystės karūną.“

Kai 1720 m. Marselyje kilo maras, vysk. Henri de Belsunce‘as visas savo jėgas ir Bažnyčios išteklius paskyrė pagalbai ligoniams. Jo žodžiai atkartojo šv. Karolio požiūrį: „Sergėk, Dieve, kad neapleisčiau žmonių, kuriems turiu būti kaip tėvas. Privalau jais rūpintis ir netgi atiduoti už juos savo gyvybę, nes esu jų ganytojas.“

Artimesnė mūsų laikams, 1918‒1919 m. kilusi gripo pandemija, žinoma „Ispaniško gripo“ pavadinimu, yra laikoma viena didžiausių pandemijų istorijoje. Manoma, kad per ją visame pasaulyje galėjo mirti apie 50 mln. žmonių – gerokai daugiau, nei žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Viena jos aukų, Jacinta iš Fatimos, savo kentėjimus paaukojo už sielų atsivertimą.

Skaičiuojama, kad Jungtinėse Valstijose ispaniškasis gripas nusinešė apie 675 tūkst. gyvybių. Siekiant sustabdyti ligą, kiekvienoje valstijoje buvo uždarytos visos viešų susirinkimų vietos, įskaitant ir bažnyčias. Draudimo buvo laikomasi, nors daugelis argumentavo, kad atidarytos bažnyčios padėtų sumažinti paniką ir baimę, vešinčias epidemijų metu.

Šiaip ar taip, Bažnyčia visur likdavo priešakinėse medicininio ir dvasinio fronto linijose. Kai Filadelfijos sveikatos taryba nurodė uždaryti visas mokyklas ir neapibrėžtam laikui uždraudė visas religines apeigas, arkivysk. Dennisas Dougherty pasiūlė panaudoti arkivyskupijos pastatus kaip laikinas ligonines. Maža to, jis liepė visiems savo diecezijos kunigams, apaštalaujančioms vienuolėms ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos nariams pasauliečiams padėti gripo aukoms.

Istorijos pamokos

Mes matome, su kuo susidurdavo Šventoji Motina Bažnyčia ir jos vaikai visais laikais – su daugybe epidemijų ir juos lydinčių isterijų ir neramumų. Bet atsakas visada buvo toks pats – likti su kenčiančiais ir jiems patarnauti.

Kaip ankstesnės, taip ir dabartinė pandemija mums, katalikams, yra mokykla ir išbandymas – mūsų tikėjimo ir vilties išbandymas, mūsų artimo meilės mokykla.

Tegul niekada nesusvyruoja mūsų tikėjimas, kad viską valdo Dievas, kad Jis mus myli ir kad jei pabandysime atsakyti Jam tokia pačia meile, visa mums išeis į gera. Kad ir kokios būtų konkrečios aplinkybės, svarbiausia yra puoselėti, stiprinti ir ginti savo tikėjimą sakramentais (jei tai įmanoma), malda, atgaila, rožančiumi, dvasiniais skaitiniais ir kitomis katalikiškomis praktikomis, kurias mums davė Šventoji Motina Bažnyčia.

Panika ir nerimas gimdo tik savanaudiškumą ir neviltį, skatina mus pamiršti savo artimą arba manyti, kad Dievas mus apleido. Niekas taip nesėja ir nedaigina baimės daigų kaip nuolatinis karščiausių naujienų sekimas ir galvojimas apie jas. Taip pat turėtume vengti sąmokslo teorijų, kurios nesiūlo jokių praktinių sprendimo būdų ir tik didina nevilties jausmą ar ‒ kaip tai pasitaikydavo praeityje – skatina pametus galvą kovoti su kokiu nors įsivaizduojamu priešu.

Antgamtinė meilė skatindavo katalikus per epidemijas neužsidaryti savanaudiškai savyje, bet žvelgti į mūsų Viešpatį ir tikėjimo akimis matyti tą patį Viešpatį savo kenčiančiame brolyje.

„Juodoji mirtis“ duoda mums artimo meilės ir pasiaukojančios tarnystės pavyzdį, kai nesuskaičiuojama daugybė dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių stengėsi viskuo, kuo galėjo, padėti ligoniams ‒ tiek materialiai, tiek dvasiškai. Jie juos ne tik slaugė, prausė, maitino, bet ir už juos ar kartu su jais meldėsi, teikė dvasinę paguodą, palydėdavo juos per mirties slenkstį, galiausiai juos palaidodavo, visą tą laiką žinodami, kad netrukus patys gali paskui juos atgulti į kapą.

Tačiau turime nepamiršti, kad nėra tikros artimo meilės be išminties. Išmintis apsaugo mus nuo nutrūktgalviškumo ir perdėto pasitikėjimo savimi ‒ jie yra tokie pat nuodėmingi, kaip ir savanaudiškumas bei neviltis. Išmintis mus moko, kad norėdami rodyti artimo meilę, pirmiausia turime nuo galimos žalos apsaugoti save ir kitus.

Katalikų veiksmai „Juodosios mirties“ metu ir čia pateikia konkretų pavyzdį. Kadangi buvo manoma, jog ligos priežastis ‒ užterštas oras, jie naudojo visas tų laikų medicinos mokslui žinomas priemones orui „išgryninti“ – užsidengdavo burną ir nosį acte išmirkytais audiniais, degindavo aromatines žoleles, jas su savimi nešiodavosi ir dažnai uostydavo.

Šiandien mes žinome, kaip plinta dabartinė liga. Todėl, vedami antgamtinės meilės sau bei artimui ir paklusdami teisėtai valdžiai, turime laikytis civilinių nurodymų ir medicininių patarimų, kurie skirti tam, kad apsisaugotume nuo užkrato ir jo platinimo.

Šiais sunkiais laikais turime nepamiršti fakto, kad šis pasaulis nėra mūsų namai. Šventoji Motina Bažnyčia visada stengėsi sieloms priminti apaštalo paraginimą – „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve.“ (Kol 3, 1‒3)
Sunkumų laikais turime atsiminti, kad visus išbandymus ir vargus, kuriuos turime patirti, mūsų mylintis dangiškasis Tėvas leidžia tam, kad užsitarnautume savo vietą amžinybėje: „O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę.“ (2 Kor 4, 17)

Viešų pamaldų ribojimas

COVID-19 („koronaviruso“) pandemija užkrovė naštą sveikatos apsaugos sistemoms, ekonomikoms ir religiniam gyvenimui. Daugelio šalių valdžia, norėdama kaip įmanoma sparčiau užkirsti kelią viruso plitimui, įvedė priemones, griežtai ribojančias socialinį bendravimą, tarp jų – ir bažnyčių lankymą.

Daugumoje šalių vyskupai pakluso valdžios nurodymams ir atšaukė visas viešas pamaldas. Kai kurie nuėjo dar toliau uždrausdami netgi teikti Atgailos ir Paskutinio Patepimo sakramentus. Tai sukėlė dalies katalikų susirūpinimą (jei ne pasipiktinimą). Jie kvietė Bažnyčios vadovus nepaklusti viešajai valdžiai ir tęsti religines apeigas, ypač per Didžiąją Savaitę ir Velykas. Kai kurie skundėsi, kad Bažnyčia dabar žengia „pasaulio“, o ne Dievo keliais.

Istorinis precedentas

Koronaviruso pandemija tikrai nėra pirmas kartas moderniaisiais laikais, kai Bažnyčia susidūrė su didele sveikatos krize. Vos prieš šimtmetį pasaulį nusiaubė vadinamojo „ispaniško gripo“ pandemija. Vertinama, kad vien tik Jungtinėse Valstijose dėl ligos mirė 675 tūkst. žmonių. Viešoji valdžia visoje šalyje išleido potvarkius, ribojančius viešus susirinkimus, taip pat nurodydama užsidaryti ir bažnyčioms.

Katalikų Bažnyčios vadovai, nors ir skirtingai visoje šalyje, stengėsi atrasti aukso vidurį tarp rūpesčio tikinčiųjų sveikata ir dvasinių jų poreikio patenkinimo. Pavyzdžiui, vysk. Regisas Canevinas iš Pitsburgo 1918 m. spalio 17 d. padarė tokį pareiškimą:

„Sveikatos apsaugos departamentas visoje šalyje imasi neįprastų priemonių bandydamas sustabdyti tolesnį gripo, kuris kai kuriose vietovėse jau tampa epidemija, plitimą. Kai kuriuose Vakarų Pensilvanijos rajonuose bažnyčios ir mokyklos yra uždarytos, o vieši susirinkimai – uždrausti. Katalikams draudimas lankytis Mišiose ir kitose religinėse apeigose savo bažnyčiose yra tikras išbandymas. Tačiau jei viešosios valdžios, kurios pareiga yra rūpintis visuomenės sveikata, sprendimu, būtina uždaryti bažnyčias ir mokyklas, kad būtų rimtai pasipriešinta pavojingos ligos plitimui, ganytojai ir tikintieji privalo bendradarbiauti su gyvenamosios vietos valdžia, paklusti įstatymams ir potvarkiams, kurie yra išleidžiami siekiant bendrojo gėrio.

Taigi Pitsburgo bažnyčiose neleidžiama rengti viešų pamaldų, jose neleidžiama rinktis jokioms kongregacijoms ar asmenų grupėms. Vieši susirinkimai yra draudžiami.“

Kai kurie Amerikos vyskupai, pavyzdžiui, Johnas Glennonas iš Sent Luiso, priešinosi bažnyčių uždarymui dėl gripo epidemijos. Tačiau net ir jis pakluso vietinės valdžios įsakymui ir keletui savaičių atleido savo tikinčiuosius nuo sekmadieninės pareigos, taip prisidėdamas prie ispaniško gripo stabdymo toje vietovėje. Tokios priemonės ir šiandien laikomos labai efektyviomis.

Atsargumas, ne baimė

Atsargus požiūris, kurio laikėsi Amerikos katalikų vyskupai prieš šimtmetį, gali mums pasitarnauti kaip pamoka. Nors per ispaniškojo gripo pandemiją kai kuriose Jungtinių Valstijų dalyse vyko viešos religinės pamaldos, šiandien žinome gerokai daugiau apie tai, kaip reikėtų riboti koronaviruso plitimą.

Antra vertus, svarbu, kad katalikai, ypač vyskupai ir kunigai, nepasiduotų baimei. Viskas yra Dievo rankose. Laikinas viešų apeigų sustabdymas nereiškia jų uždraudimo. Šv. Pijaus X kunigų brolijos dvasininkai ir toliau kas dieną laiko Mišias, kalba brevijorių ir meldžia Visagalį Dievą ir Švč. Mergelę Mariją greitos šios krizės pabaigos. Tikintieji taip pat raginami kasdien jungtis maldoje su Brolijos kunigais, kiek įmanoma sekti kasdienes pamaldas internetu, rasti laiko papildomai maldai ir apmąstymams ir ištverti šį laiką su tokiu kantrumu, kokį parodė mūsų Viešpats Jėzus Kristus Alyvų sodelyje.

Šaltinis: sspx.org

fsspx.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jonas       2020-04-19 9:40

iveskite пожар в новосибирском центре вирусологии  ”Вектор” ir nepatingegite paziureti kokius 10. Rusija koronovirusu sirgo jau 2019 m rudeni, buvo uzdarytos mokyklos .Simptotai tokie pat kaip ir ir koronaviruso19, pneumonija, nors istikruju plauciai tik kelias virusui patekti I zmogaus organizma, jis veikia erotrocitus per receptorius, kraujas nepernesa deduoni. Cia ne kokie kitaicai paleido ta virusa. Cia rusijos sukelta pasauline pandemija.


Rekomenduojame

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.