Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Baltijos kelio 30-metį pasitinkant. Alvydas Jokubaitis: didžiausias mūsų pralaimėjimas

Tiesos.lt siūlo   2019 m. rugpjūčio 21 d. 1:04

8     

    

Baltijos kelio 30-metį pasitinkant. Alvydas Jokubaitis: didžiausias mūsų pralaimėjimas

DELFI.lt

Kalbino Vladimiras Laučius.

Didžiausias mūsų pralaimėjimas per 30 metų, praėjusių po Baltijos kelio, yra tai, kad tapome barbarais svarbiausių idėjų, be kurių neįmanoma tikra politika, srityje.

Taip portalui DELFI sako politikos filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis.

„Mūsų idėjų pasaulis – vienas skurdžiausių iš viso to, ką aš matau. Tai – mūsų Achilo kulnas, ir jis toks yra nuo tautinio atgimimo laikų“, – teigia profesorius. Jo žodžiais, lietuviai jaučiasi važiuoją paskutiniame traukinio vagone ir nusiteikę tiesiog tvarkytis savo materialinius dalykus: „Jei lietuviai turi sielą (o man kyla įtarimas, kad jie turi sielą), tai nepavyks išsiversti vien su materialiniu mąstymu.“

Pasak Jokubaičio, mūsų politikai virto „stebėtojų taryba“ – tik stebi politiką, užuot ją kūrę. „Jie ateina į politiką kaip į darbą. Jei kepėja ateina į duonos kombinatą ir pasako, kad „mes tarnaujame liaudžiai“, tai ji tiek pat teisi, kiek ir mūsų politikai. Jie irgi „tarnauja liaudžiai“, – teigia politikos filosofas.

Viešas politikų kalbėjimas virto ceremoninių žodžių rinkiniais: „Žodžiai valdo žmones, o ne žmonės valdo žodžius. Kai prezidentė Grybauskaitė kalbėdavo, ji kalbėdavo kaip diktofonas.“

Profesorius kritiškai įvertino ir Katalikų Bažnyčios situaciją Lietuvoje, ir tautiškumo bei religijos pamatais turinčią remtis, bet nuo jų kaip tik tolstančią konservatorių partiją – Tėvynės sąjungą. „Panašu, kad šita partija priėjo liepto galą. Reikalinga Alternative für Litauen – Alternatyva Lietuvai, kuri sugrįš prie šitų dalykų. Jie pribaigė tą konservatizmą, kuris buvo ant Sąjūdžio pagrindų, ir liko tuščia vieta (…) Pradėjo bijoti kalbėjimo apie Lietuvos unikalumą, išskirtinumą, kultūrą. Nes jiems pradėjo atrodyti, kad tai – nepažangu“, – svarsto DELFI pašnekovas.

Jo požiūriu, nebekeliami klausimai apie tai, ką mes dar norime išsaugoti: „Kas yra tiek prasminga, kad išliktų? Kurios gyvenimo formos? Kilnesnės, garbingesnės, padoresnės? Šios diskusijos yra kažkur atsitraukusios.“

Abejonių profesoriui sukėlė ir mūsų Bažnyčios drąsa nesitaikstyti su politinio korektiškumo daromu spaudimu.

„Krokuvos arkivyskupas per Varšuvos sukilimo minėjimą pasakė, kad raudonąją zaraza (užkratą) pakeitė tęczowa zaraza (vaivorykštinis užkratas). Tu gali įsivaizduoti, kad Lietuvoje tai pasakytų kuris nors iš Bažnyčios hierarchų? Tuo metu ir čekų, ir slovakų kunigai išreiškė palaikymą [lenkams]“, – pažymi politikos filosofas.

Prieš 30 metų, kai stovėjome Baltijos kelyje, mūsų politinės pažiūros stojo prieš galingą ideologinę sistemą – ir nugalėjo. Kaip kito politinių pažiūrų vaidmuo Lietuvoje per tuos 30 metų?

Prieš 30 metų viskas buvo aišku. Abi pusės suprato: arba „už“, arba „prieš“. Pagrindinis tikslas buvo – kad išgirstų valstybė ir reaguotų į „už“ ir „prieš“.

Vėliau atsitiko tai, kas turi atsitikti demokratijoje: atsirado skirtingos pažiūros, pasidalinta į stovyklas. Bet viskas ėmė nebeveikti. Kaip ir visame pasaulyje, yra liberalai, socialistai, konservatoriai. Ši matrica nepakito per paskutinius du amžius – ir atėjo į Lietuvą. Bet tada paaiškėjo, kad Lietuvoje ji – negyva, kad su žmonėmis šios pažiūros menkai tesusijusios.

Žmonės namuose ar prie alaus diskutuoja apie politinius dalykus, bet iš to niekas neplaukia. Politinės partijos tapo biurokratinės, išmoko savo eilėraščius, tačiau politiniame gyvenime kylantys klausimai liko neapmąstyti arba apsvarstyti tik formaliai. Pagrindinis tikslas – laimėti rinkimus.

Atsirado savita pažiūrų pelkė: ideologiniai pasidalijimai lyg ir yra, bet geriau įsižiūrėjus matyti, kad jų nėra. 300 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, bet socialistai ir liberalai rūpinasi mažesnėmis grupėmis – galbūt homoseksualais, bet ne tais 300 tūkst. skurstančiųjų.

Daugelis pasaulyje atsiradusių klausimų Lietuvoje neapmąstomi. Juolab tai nedaroma savarankiškai. Įsivaizduojama, kad yra ta matrica, ji tarsi savaime garantuota, visi į ją patenka, tad nereikia patiems mąstyti.

Man atrodo, kad tai – didžiausia klaida, nes viskas yra atvirkščiai. Tai geriausiai demonstruoja konservatorių partija. Jos pirmininkas Gabrielius Landsbergis pasakė, kad Lietuvoje žmonėms nėra svarbios idėjos.

Tai jo esminė klaida. Jei politikas iš tiesų yra lyderis, tai tik idėjomis jis gali parodyti ateitį, į kurią verta eiti.

Politinės pažiūros reikalingos tam, kad paaiškintų tikrovę. Nors jos paradoksaliai aiškina ne tai, kas yra apčiuopiama. Ideologijų paradoksas tas, kad jos parodo ne empirinius faktus, ima kažką ne iš tikrovės, o iš idėjų pasaulio. O paimti ką nors iš idėjų pasaulio, pasirodo, yra lietuvių Achilo kulnas.

Kodėl lietuviams tai – Achilo kulnas?

Todėl, kad, kaip kažkada sakė a. a. Romualdas Ozolas, mūsų kultūra – labai empirinė. Anksčiau idėjas ne iš šio pasaulio imdavo religija ir kalbėdavo apie nematomus dalykus. O pasaulietiniame variante lietuviai turi rimtų problemų.

Universitetai vis labiau linksta į empiriką, tampa vis labiau scientistiniai. Tai irgi prisideda prie idėjų bado, nes ten kalbama ne apie idėjas, o apie priežastinius ryšius. Ir atsiranda savita pelkė.

Lietuvoje nesu matęs rimtos idėjinės diskusijos. Galėčiau parodyti, kaip šiandien tai vyksta JAV, kur, susidūrus kokiam nors marksistui su alt-right atstovu, jie tris valandas diskutuos, ir tai bus įdomiau už bet kurią Lietuvos TV laidą. Lietuvoje negalite pamatyti nieko panašaus.

Mes atimame iš savęs pagrindinį dalyką: nesugebame simboliškai įprasminti tikrovės ir todėl prarandame joje orientaciją – suvokimą to, kas svarbu ir nesvarbu.

Prieš 30 metų nebuvo tiek reliatyvizmo, o dabar visiems viskas vienodai. Reliatyvizmas pradėjo mus smaugti, o šalia jo atsirado vartotojiška visuomenė ir Franzo Kafkos buržua, kuris nebenori būti piliečiu.

Konservatorių lyderis tuomet gal buvo teisus sakydamas, kad žmonėms idėjos nesvarbios?

Aš su juo sutikčiau tuo atžvilgiu, kad jis pabrėžė lietuvių nebrandą. Bet juk partijos tam ir reikalingos, kad bręstų, augtų iš tam tikrų idėjų ir – ugdytų.

Platonas buvo teisus – idėjos nėra daiktai, ir politika šiuo požiūriu yra fikcija – ji padaryta tik iš idėjų. Ir lietuviai, kurie džiaugiasi savo matomais ekonominiais laimėjimais, nemato, kur yra didžiausias pralaimėjimas. O didžiausias pralaimėjimas kaip tik yra politinių, moralinių, kitų idėjų srityje.

Toje fikcijų srityje mes tapome laukiniais, barbarais. Graikai tokius žmones vienareikšmiškai vadintų barbarais.

Gal būtent apie tokias fikcijas ankstyvieji švietėjai ir sakė, kad Platonas ir visi klasikai statė „rūmus ant smėlio“?

Paradoksas tas, kad, kai sakome „fikcija“, turime suvokti, jog ir laisvės idėja yra fikcija. Empiriškai neįrodysi, kad yra laisvė. Bet, kaip gerai sakė Immanuelis Kantas, be tos fikcijos neįmanoma mąstyti moralės.

Tarkime – visuomeninės sutarties idėja. Nėra tokio daikto, ši idėja – fikcija. Bet šita fikcija padeda mums suprasti visuomenę. Laisvė – tokia pati fikcija.

Ir žmogaus teisės.

Taip, ir žmogaus teisės – tokia pati fikcija. Mes kalbame taip, tarytum būtų žmogaus teisės. Mąstome taip, tarytum būtų laisvė. Ir Lietuvoje turime pasakyti, ko norime, kad tai galėtų „tarytum būti“.

Reiktų sudeginti universitetus, kurie nieko nenuveikė, taip pat – mūsų meno, literatūros pasaulį. Nes po Baltijos kelio esame tuščioje vietoje ir sukamės joje kaip kokios voverės. Mūsų idėjų pasaulis – vienas skurdžiausių iš viso to, ką aš matau. Tai – mūsų Achilo kulnas, ir jis toks yra nuo tautinio atgimimo laikų.

Politika padaryta iš nepolitinių idėjų – fikcijų, idealų. Visi šie žodžiai gali išreikšti tą patį. O lietuviai jaučiasi važiuoją paskutiniame traukinio vagone ir nusiteikę tiesiog tvarkytis savo materialinius dalykus.

Jei lietuviai turi sielą (o man, Vladai, kyla įtarimas, kad jie turi sielą), tai nepavyks išsiversti vien su materialiniu mąstymu.

Kai kritikuojate nepriklausomybės dešimtmečius, atsiras nemažai sovietinius skundikus ir propagandininkus primenančių aktyvistų, kurie jums sakys – kritikuojate nepriklausomybės laikotarpį, vadinasi, esate renegatas, ilgitės sovietmečio, „prie ruso“ jums buvo geriau. O sovietmečiu jų sielos broliai būtų sakę labai panašiai – jei kritikuojate sovietmetį, vadinasi, esate tarpukario buržuazinės santvarkos atgyvena, areštuotinas antisovietinis elementas.

Tai būtų tipinė situacija ir pats primityviausias argumentas. Yra toks rumunų kilmės prancūzų filosofas Emilis Cioranas, rašęs trumpais aforizmais. Jis sako, kad komunistinėje Rumunijoje gyvenę jo pažįstami guodėsi, jog Rumunijoje jiems blogai ir jie nori grįžti į Vakarus.

Cioranas atsakė visą laiką gyvenąs Paryžiuje, bet jiems, kitaip nei jam, gera tai, kad jie bent jau turi vilties. O grįžę į Vakarus ir juose ilgiau pagyvenę jie pamatys, kad su viltimi kils rimtų problemų.

Man atrodo, tai – vienas iš lietuviams būdingų supaprastinimų. Jei esame laisvi ir laisvai mąstome, tai kuo čia dėta Sovietų Sąjunga?

Manau, kad LRT televizija daugeliu atžvilgių yra kaip sovietinė televizija. Žinių, analitinės laidos sukurtos taip biurokratiškai, kad ten niekas nieko naujo nepasakys. Ten atliekamos tik savitos žodžių ceremonijos.

O juk mes turime mąstyti laisvai ir nebijoti pasakyti tai, ko esą negalima sakyti, tai, ką vengiama ištarti, kas gali sukelti baimę. Juk kitaip nedegs ta ugnis. O mes to nedarome.

Visame pasaulyje kritikuojama mainstream žiniasklaida. Ačiū Dievui, kad yra Youtube: tai juos pribaigs. Bet Lietuvoje aš kol kas dar tų poslinkių nematau. Jie turi prasidėti iš apačios. Kažkas turi būti kaltinamas, kad kalba blogai; kažkas turi būti prakeiktas. Kitaip nieko nebus.

Sovietmečiu aš buvau komjaunuolis. Bet pamečiau komjaunimo bilietą ir netikėjau komjaunimo idėjomis. Baisiausia tai, kad mūsų partijos šiuo atžvilgiu panašios į tuometį mane. Tik jos, kitaip nei aš, dar bando vaizduoti, kad kažkuo tiki.

Nes juk ideologijos yra politiniai tikėjimai. Ten, kur pasitraukia religija, transcendencija, atsiranda politinės ideologijos.

Man labai nemalonu žiūrėti, kaip jie vaidina, kad kažkuo tiki. Ir dar bando save kaip nors uždegti, užvesti, nuplėšti kokią nors lentą. Kaip koks bizantiškas ikonoklastinis judėjimas. Mano atrodo, Vladai, kad Lietuva tam tikra prasme tampa musulmonišku kraštu: visur galės būti tik ornamentai, o jokio politinės dievybės atvaizdo būti negalės. Vakaruose atsiras naujas – lietuviškas – bizantizmas.

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Bronislava       2019-08-22 5:59

Taip paprastai,suprantamai ir tuo pačiu labai giliai suvokta kaip yra tikrovėje!!!!

StasysG       2019-08-21 17:40

Klausėjui ir Atsakytojui ačiū. Dabar lauksiu Gabrieliaus patvirtinimo, kad konservatoriai yra tikrieji liberalai.

Joana       2019-08-21 12:43

Didžiulė padėka ir pagarba Profesoriui už straipsnį už aiškias mintis. Viskas sustatyta į vietas ir mūsų gyvenimas - fikcija: pasistatėme rūmus ant smėlio, trisdešimt metų stebime kaip vaidiname teisinę valstybę, demokratiją, laisvę, kalbame apie gerovės valstybę ir t.t. Tie, kurie esame vyresni ir prisimename sovietmečio retoriką, kaip valdiškuose sluoksniuose buvo kalbama apie komunizmo laimėjimus, randame begales paralelių su šia diena. Dėl to yra labai apmaudu, koktu ir tikrai jaučiamės važiuoją paskutiniame traukinio vagone…
Profesoriui - geros sveikatos ir laukiame Jūsų straipsnių, kaip gaivaus oro gurkšnio.

Laikas       2019-08-21 12:06

Dabar Mamonos laikmetis, kadangi sakoma ,,Pinigai nekvepia’’ todėl nebekvepia nei Sąžine, nei padorumu, nei teisingumu, tai Mamonos dėsnis.

Man netikėta...       2019-08-21 11:52

Man labai netikėtas šitas Delfio straipsnis su griežtom ir teisingom,mano nuomone,dviejų garbių vyrų įžvalgom.Užvaldyti protai - viskas tik pinigai,lenktynės dėl turto,dėl įtakos,dėl tariamos šlovės ir t.t.Ir gerovės valstybė daugumai tik suvokimas ir noras,kad DUOS:didesnę pašalpą,mažesnius mokesčius.Realybė liūdna,kaip ir ateitis.

>>>Anaiptol.       2019-08-21 10:05

Tai mums nuo visko apraibo akys, nes matėme tik savo AŠŠŠŠ. Čia, kaip ir tiems žydams, kai pranašas Mozė užkopė į kalną ir užtruko, tai anie nusilipdė aukso veršį. Taip ir mes nusilipdėme sau po veršį ir nieko nebematome. Teisingi žodžiai, kad nebeliko moralios politikos ir iš vis neliko niekame moralumo. Kaip gi, kaip gis, Pamiršome, kad tik iš Dievo ateina tikroji TIESA ir visa kas geriausia. Štai taip, kai tauta kartu su savo Bažnyčia pamiršta Dievą ir ima sekioti mamoną, tai turime ką turime. Tik tokius, aptukusius nuo gerbūvio, velnias laiko už trumpo pavadžio.

sovok       2019-08-21 9:00

Stovėjom susikibę rankytėmis ir galvojom, kad išsirinksim savo valdžią, o tada tai bus zjbs: mum visko duos. Davė. Po ubago terbą.
Dar davė liemenių rankovių, barankų skylių ir asilo ausų.
Nemokamai!

liustracijos nebuvimas       2019-08-21 8:13

komunistai valdžioje
kgbistai teisėsaugoje
kolaborantai klęsti
sąžiningi patriotai katalikai skursta
darbščiausi ir aktyviausi emigracijoje


Rekomenduojame

Sąjunga „Vardan šeimos“ kviečia į protesto akciją „STOP Barnevernet ideologijai, STOP Lietuvos VTAĮT savivalei“

Tomas Baranauskas pokštauja. Nekonfliktiška istorija

Vygandas Trainys. Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir jo atminimo lentos istorija trumpai

Mitingas „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“ (vaizdo įrašas)

Rasa Čepaitienė. Naktinės istorijos politikos rezultatas: savivaldybė jokių pretenzijų reikšti negali

Algimantas Rusteika. Amžinai tyčiotis iš visų neįmanoma

Vytautas Sinica. Ir teisėta, ir solidu

Rūta Visocnik. Ginti? Saugoti? Padėti?

Rasa Čepaitienė. Privalome pareikalauti, kad valstybė pagaliau imtųsi kurti savą istorijos politiką, kad atkakliai ir garbingai gintų istorinę tiesą

Advokatas Saulius Dambrauskas: Aš kaltinu teismus, arba Kas naujo miškų fronte

Ramūnas Aušrotas. Kokią žinią neša naujųjų kardinolų paskyrimas?

Vilius Kavaliauskas. Štai kaip į Vilniaus „vamzdį“ atsakė baltarusių Slonimas

Ekonomistas prof. Povilas Gylys „Iš savo varpinės“ laidoje paneigia krizių neišvengiamumo mitą

Šiandien 18 val. visi į mitingą Simono Daukanto aikštėje: „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai ištarkime NE!“

Andrius Švarplys. New Brave World, arba Štai kaip atrodo technototalitarizmas

Nuo bačkos. Finansų ministras Vilius Šapoka: mokėti mokesčius tapo madinga

Linas Kojala. Svarbūs regioniniai rinkimai Vokietijoje

Paskirtasis kardinolas Sigitas Tamkevičius: „Tai ne tik mano, bet ir visų už Lietuvos laisvę kovojusių žmonių pastangų įvertinimas“. Sveikinimai!!!

Į paskutinę kelionę palydėtas menininkas Antanas Kmieliauskas

Vytautas Sinica klausia: kur buvo didieji Rozovos kritikai prieš keletą metų? Kiek metų jiems prireiks, kol „pastebės“ ir šeštąją koloną?

Algis Avižienis ir Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: 1939-ųjų Lenkijos katastrofa ir „visiško nekaltumo“ mitas

Cenzūros skandalas Vilniuje: „JCDecaux“ atsisako platinti plakatus su Jono Noreikos atvaizdu

In memoriam: Antanas Kmieliauskas (papildyta)

Vidmantas Valiušaitis apie R. Vanagaitės emocinį šantažą ir dvi visiškai skirtingas reakcijas į jį

Geroji Naujiena. Palaimintas tas, kurio atlygis laukia teisiųjų prisikėlime

Liudvikas Jakimavičius. Lietuvos informacinio lauko nuodai ir priešnuodžiai: kas ryšis?

Vytautas Radžvilas. Jie jau čia: LRT vėl užgrobta!

Povilas Gylys. Nacionaliniai rinkimų į Seimą ypatumai

Balys Tulevičius. Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės vadovaujama LTV pradėjo Rūtos Vanagaitės reabilitacijos kampaniją

Audrius Bačiulis. Apie nuomonių įvairovę LRT

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.