Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

– Reikia vėliavą iškelt. Bo dar ims kas iš kaimynų paskųs, ir nubauduos. Nors koks kieno reikalas, noriu, keliu, noriu, nekeliu, – girdžiu šiandien burbant.

Išties, meilė valstybei ne prievarta turėtų būti išgaunama. Ir ne dirbtinai, nenuoširdžiai demonstruojama. Neveltui apie pusę rinkėjų neina balsuot – jiems ta valstybė dzin, pyksta ant jos, niekina, arba taip tiesiog protestuoja. Kaip ir kojom. Paskui, jau iš užsienių, internetuose, širsta ir niekina „tą jūsų Lietuvą“ ir „tuos lietuvius“, nesuprasdami, kad taip ne tik prakeikia patys save ir savo vaikus, bet ir įsilieja į jų gimtinę išmoningai menkinančių ir šmeižiančių priešiškų jėgų chorą, tapdami jų naudingais idiotais.

Mindauginės keistos. Aišku, smagu tądien pramogaut ant Kernavės piliakalnių ar kitur, galbūt trumpam net pajusti bendrystę kartu giedant „Tautišką giesmę“. Bet tik tiek. Nelabai aišku, ką daryti daugiau ir ką ši šventė iš viso reiškia. Kai nėra giliai kiekviename įsišaknijusios valstybingumo pajautos. Kai ta tolimųjų, „tamsiųjų“ viduramžių istorija teatrodo kaip baisi ir kruvina pasaka prieš miegą ar prie laužo, kuri ne tik lieka miglota ir sunkiai suprantama, bet ir su kuria nelabai teturim ką bendro…

Antai keli istorikai nemedievistai šiandien delfyje samprotauja apie karaliaus Mindaugo laikus ir jų reikšmę, net lygina jį su juodaodžiu amerikiečiu krepšininku. Kažkoks keistas jausmas apima tai skaitant… suglumimas. Tad leiskite man, irgi nemedievistei, mėgėjiškai pasamprotauti apie prasmes, simbolius ir ženklus, bandant išrišti šios vienos svarbiausių valstybinių švenčių prasminius ir probleminius mazgus.

Pirmiausia reikia pastebėti, kad net pats žodis „valstybė“ mums yra svetimas. Kalbininkai sako, kad tai skolinys iš latvių kalbos. Nežinome, kaip pats Mindaugas ir artimiausia jo aplinka, tie ankstyvieji lietuvių politikai, vadino tą darinį, kurį siekė sukurti. Ar jie turėjo kokią nors konkrečią jo viziją? Galbūt jiems Lietuva tebuvo tik išplėstinė tėvonija? Arba, kaip medievistų dabar linkstama aiškinti, – „sulietosios keleto genčių žemės“.

Galbūt Mindaugo drama ir galiausiai jo karalystės tragedija buvo iš anksto užprogramuota, nes tos gentys, prieš netikėtai ir vienu ypu paverčiamos nacija, dar nebuvo spėjusios tapti tauta? Lietuvių tauta. Nieko blogo būti gentimi, saugoti šį tapatumo sandą savyje. Antai žemaičiai iki šiol jį išlaikė, tuo pačiu nenustodami būti lietuviais, net tada, kai tie kiti lietuviai – „kalnėnai“ (pati būdama „kalnėnė“ iš Šiaurės Aukštaitijos lygumų negaliu nesišypsoti skaitydama šį žemaičio Daukanto vartotą žodį, iškart vaizduotėje iškyla kokie nors didingi Himalajų ar Kaukazo kalnai su jų vėjo nugairintais gyventojais) – tuo metu jau buvo užsinorėję tapti kažkuo kitu, „geresniu“ ir „pažangesniu“, nei tie tamsūs valstiečiai.

Tačiau būtent vienintelis mūsų neišsipildžiusios karalystės karalius davė impulsą lietuviškajam valstybingumui rastis. Su stipriu ekspansijos polėkiu, savuoju „Drang nach Osten“, kuris ne tik neįtikėtinai išplės šios nepasiskelbusiosios imperijos valdas, ne tik užkoduos daugiakultūrį ir daugiakonfesį šios valstybės pobūdį, bet ir taps dviejų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – lopšiu, kurį išsūpavo būtent lietuvių valstybininkų ranka.

Tuo tarpu Vakaruose Mindaugas, priimdamas lotyniškąjį krikštą, nuties lietuviškojo tapatumo geopolitines ir kultūrines gaires, taip ilgam, iš esmės iki šiol, nustatydamas aiškią Lietuvos padėtį šioje civilizacinių įtakų kryžkelėje. Bent akimirkai patikėkime kad ir kai kurių šiuolaikinių rusų ar baltarusių istorikų skleidžiama versija, jog rusėnas (?) kniaz Mindovg esą pirmiausia krikštijosi stačiatikiškai ir tik po to katalikiškai, kad įsivaizduotume, koks būtų buvęs lietuvių tautos likimas jam išties pasirinkus ortodoksiją ir kirilicą. Ar šiandien nekalbėtume rusiškai, „tą vietinę prastuomenės kalbą“ palikę tik bambaliniams kaimiečiams, etnografams ar keliems užsispyrusiems keistuoliams iš menkos opozicijos, kaip kad dabar yra kaimyninėje Baltarusijoje?

Išeitų, kad Mindaugo kodas iki šiol lemia mūsų kaip valstybės pamatinius pasirinkimus ir savivoką. Tačiau Mindaugo laikai, tie keletas jo karaliavimo metų, užkodavo ir nemenkų problemų, besivelkančių iki šiol. Nuo Mindaugo iki D.Grybauskaitės. Pirmiausia šios valstybės pobūdį ir sąrangą. Valdovą, besistengiantį, bet taip ir nepajėgiantį suimti visko į vieną kumštį, sukurti despotiškos valdžios. Arba tapti visų gerbiamu ir godojamu, teisingumą ginančiu ir skleidžiančiu monarchu. Priverstą valdžia dalintis su galingiausių kunigaikštysčių ar klanų vadais, kas užprogramavo lietuviško valdymo modelio polinkį į oligarchiją su bajoriškosios (vėliau – neva visuotinės) demokratijos elementais. Kaip žinia, dar Aristotelis abi šias politinių režimų rūšis laikė iškraipytomis valdymo formomis, kurioms būdingas savų grupinių interesų paisymas, skatinantis nelygybę ir neteisingumą, o tai ilgainiui virsta nestabilumu, kuris kenkia valstybės vaidmeniui visuomenėje ir jos galimybėms sudaryti sąlygas doram ir oriam piliečių gyvenimui. Galbūt šiame modelyje, o ne tik gausių išorės priešų kėsluose, galima ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl Lietuvos valstybė per amžius patyrė tiek išbandymų, buvo nesyk sugriauta ir vėl atstatyta?

Kodėl iki šiol nepavyksta įveikti vidinio susvetimėjimo su ja, kuris pasąmoningai kartina mūsų buitį ir būtį, kaip ir neleidžia brėžti aiškesnės ateities krypties? Gal dėl to, kad, po visų okupacijų ir kolonizacijos metų, iki šiol nerandame rakto į savą, žmonių gerovei ir dorai turinčią tarnauti valstybę?
Kaskart, ne be didžiulių nuostolių ir valstybingumo pertrūkių, Lietuva vėl ir vėl priversta atsikurti iš naujo. Todėl neišvengiamai Mindauginių šventė stebina savo simbolių eklektika, tačiau atkakliai linkstame to nepastebėti. Nes kitaip kiltų pernelyg daug klausimų. Kitaip būtų pernelyg skaudu dėl to, kad stokojame valstybingumo tęstinumo ir praeitis mums paliko tik buvusios didybės draiskanas, griuvėsius ar nuotrupas. Nes beveik nieko tikro, išskyrus karūnavimo datą, apie Mindaugo laikus nežinome, juolab beveik neturime ką iš to meto „pačiupinėti“.

Tad tenka verstis su pakaitalais.

Taip Kernavė ar Vilnius tampa neatrastosios Vorutos simuliakru, respublikoniška Trispalvė arba sušiuolaikinta „istorinė vėliava“ pavaduoja nežinomą karaliaus vėliavą, tuo tarpu 1898 m. sukurta „Tautiška giesmė“ privalo pakylėti ir nukelti į Mindaugo laikus, nors atstovauja moderniojo nacionalizmo simbolių arsenalą, o ne viduramžiškų giesmių dvasią...

Mes nežinome, kas būtų buvę, jei Mindaugui širdin nebūtų kritusi gražuolė bičiulio žmona. Bičiulio, kuris, tapęs kerštaujančiu sąmokslininku ir karalžudžiu, bus priverstas bėgti į rusų žemes, kad… taptų pirmuoju lietuvių šventuoju, kurio vardu pavadintas istorinis Pskovo priemiestis. Galbūt, jei ne ši aistrų pilna žmonių ir pačios valstybės tragedija, Mindaugo sukurta karalystė būtų išlikusi per šimtmečius ir sustiprėjusi tiek, kad būtų galėjusi atremti Maskoviją tiek lemtingame XVII amžiaus viduryje, tiek ir vėliau, XIX ar XX amžiais, o lietuviškasis pradas joje būtų puoselėjamas ir rūpestingai saugomas? O gal nuo to iš tiesų mažai kas būtų pasikeitę, nebent valstybės statusas ir reikšmė tarptautinėje arenoje?

Istorija neturi tariamosios nuosakos. Ir tai yra gerai. Švęsdami Mindaugines gauname progą vėl ir vėl savęs paklausti, kas man, ir mums, yra Lietuvos valstybė? Svetima, išnaudojanti, represuojanti ir baudžianti savo neklusnius ar vis labiau jai nereikalingais tampančius vaikus jėga, ar švelni, rūpestinga ir su visais lygiai teisingai besielgianti motina? Atsakymas, deja, aiškus… Ir ne karalius Mindaugas dėl jo kaltas. Jis tebuvo savos, sunkios ir negailestingos, epochos vaikas, kuriam tiesiog užteko proto, vaizduotės ir drąsos pasinaudoti atsivėrusiu galimybių langu, kad turimomis priemonėmis betodairiškai siektų savo tikslų. Jo tragiška lemtis gali būti papasakota kaip viena iš daugelio lietuviškųjų pralaimėjimo ir nesėkmių istorijų, pradedant šv. Brunono nukirsdinimu ar nepavykusiu didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimu ir baigiant tyliaja dabartine demografine Lietuvos drama. Arba gali būti prisiminta kaip pirmasis ir sėkmingas bandymas suvienyti tautą ir sukurti SAVĄ valstybę, kuri, nepaisant vėlesnių istorijos vingių, kliūčių ir egzistencinių grėsmių, vėl ir vėl atžels, lyg ta nuo sausros nurudavusi žolė gaiviam lietui palijus.

Išties yra už ką dėkoti mūsų pirmajam ir vieninteliam karaliui. Be jo mes nebūtume tuo, kas esame. Padėkoti tiek už jo sėkmes ir pergales, tiek ir už klaidas, nes iš jų irgi galime pasimokyti. Kad išsaugotume Lietuvą ir kurtume ją kilnesnę ir didingesnę, jei ne savo plotais ir turtais, tai bent žmonių dorybėmis ir dvasia.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

• 
• 
• 
•