Aplinkosaugos politika

Aurelija Stancikienė. Mes nemylim Lietuvos

Tiesos.lt redakcija   2015 m. liepos 3 d. 3:08

15     

    

Aurelija Stancikienė. Mes nemylim Lietuvos

Mes, lietuviai, nemylim Lietuvos. Mes mylim investicijas, pelną. Gal dar pramogas ir kiekvienas save. Bet tik ne Lietuvą.

Ar daug žinote pasaulyje valstybių, kurios, būdamos tokioje nedidelėje teritorijoje kaip Lietuva, turėtų net tris UNESCO saugomas paminklines vietoves – Vilniaus senamiestį, Neringą, Kernavę, – ir pretenduotų į ketvirtą – Trakus (o kur dar Kauno XX amžiaus pradžios architektūra ir Struvės geodezinis tinklas)?

UNESCO myli Lietuvą, jos grožį, jos unikalumą, o mes – ne. Mes mąstome, kaip tą UNESCO apgauti, pykstame ant jo, šaipomės, nes jo saugomas Lietuvos grožis trukdo tiems trokštamiems vaisiams – pelnui ir investicijoms… Todėl skubame kuo greičiau nuo to UNESCO atsiriboti. Vilniaus senamiestį atribojame dangoraižiais, Kernavę, pirmąją Lietuvos sostinę – sąvartynais, o trapiąją smėlėtą Neringą – asfaltu, vandens atrakcionais ir aerodromu.

Šiuo požiūriu mes, lietuviai, vieningi. Nesvarbu, kas būtų valdžioje: kairieji - Neringosmvaldžia, nutarusi, jog judantį smėlį geriausiai pažaboja ne kalnų pušaitės, kaip naiviai manė vokiečiai, kantriai, kuoliukas prie kuoliuko, kurdami šimtkilometrinį apsauginį kopagūbrį, o asfaltas ir nevaržomi turistų srautai, ar dešinieji – Vilniaus valdžia, bandanti įtikinti pasaulį, kad per visas XX amžiaus okupacijas išlikęs unikalus viduramžių miestas, jo gotikinės bažnyčios, barokiniai vienuolynai ir siauros Senamiesčio gatvelės geriausiai suspindi, kai jas papuoši devynaukščiais Novotelio viešbučiais (iš UNESCO ataskaitos: Senamiestyje vyksta šiurkštūs pažeidimai, kurie nesuderinami su reikalavimais, keliamais Vilniui, kaip pasaulio paveldo vietovei, pvz., devynių aukštų viešbutis „Novotel“), ar kai užgoži aukščiausiais tarp Baltijos valstybių (pagaliau turim kuo pasigirt!) „haneriais“ (iš UNESCO ataskaitos: didžiausią susirūpinimą kelia Senamiesčio apsaugos zonoje esantys aukštuminiai bokštai, labai keičiantys miesto panoramą).

Šiuo požiūriu mes visi turime bendrą priešą – per daug gajų Lietuvos grožį ir slibiną, vardu UNESCO, bandantį primesti mums savo „atėjūniškus‘ draudimus, iškreiptą, nešiuolaikišką grožio sampratą, saugantį Lietuvos istoriją ir savitumą nuo mūsų pačių. Ir, aišku, nuo norimų pritraukti investicijų (Iš UNESCO ataskaitos: jei pokyčiai Senamiestyje tebevyks taip greitai, per keletą metų Senamiesčio atmosfera labai pasikeis).

Praėjo tie patriotiniai „berečių“ laikai, kai rizikuodami savo karjera grūmėmės prieš sovietinę valdžią bandydami apsaugoti Vilniaus senamiestį, jos širdį – Vokiečių, Pilies gatvę nuo nomenklatūros įgeidžių ten įrengti požeminius garažus. Ir nors kai kas tvirtina, kad iš tokių pilietinių judėjimų, iš meilės savo istorijai, tradicijoms ir kilo Sąjūdis, šiandien mes nesame tokie naivūs, kaip paskutinis tos dvasios mohikanas architektas, restauratorius, dailininkas Sigitas Lasavickas, kuriam staiga sustojo širdis, besikaunant su nepriklausomos Lietuvos valdžia dėl vieno iš šių laikų modernizmo „paminklų“ – „City Park“ viešbučio, taip „šauniai“ įsipaišančio į bendrą Katedros erdvę ir aiškiai liudijančio apie mūsų subtilią šių laikų lietuviškos architektūros sampratą. (Įdomu tai, kad absoliuti dauguma modernistų architektų, savo šiuolaikiniais darbais būtinai bandančių „pagražinti“ Senamiestį, daugiaaukščių projektuotojai ir užsakovai, net ir pagrindinis modernaus Vilniaus kūrėjas – buvęs meras Artūras Zuokas gyvena ne savo naujuose „šedevruose“, ne dangoraižių viršūnėse ar stiklinėse dėžutėse, bet tuose nusenusiuose nebemadinguose Senamiesčio namuose. Vadinasi, ten jaukiau, maloniau, gražiau?).

Po dvidešimt penkerių nepriklausomybės metų mes galime drąsiai rėžti į akis visokiems ten tarptautiniams UNESCO ekspertams, amžinatilsį keistuoliui Česlovui Milošui, kažkodėl besižavėjusiam barokiniu Vilniumi („dangus virš Vilniaus iš tiesų yra scena nuolat besikeičiančio debesų teatro, kuris harmoningai dera su barokine miesto architektūra“) – mes jau nebe Europos provincialai, mes irgi pagaliau turime kuo didžiuotis – savo dangoraižiais, savo „haneriais“, kuriais puošiame visą dešinę Neries pakrantę ir nuo smalsių atvykstančių turistų žvilgsnių slepiame tą senamadišką, kompleksuojantį, nepatogų (nėra nei tramvajaus, nei metro, nei požeminių garažų Rotušės aikštėje) Vilnių.

Smulkmena, kad dangoraižių bumas istorinių miestų centruose – tai prieš pusšimtį metų Vakaruose pasibaigusi mada, atnešusi į didmiesčius žmogaus menkumo ir vienišumo pojūtį, kad dangoraižis, tai pirmiausia daugiamilijoninių, už Vilnių daug didesnių, naujų miestų būtinybė, o ne grožio ir subtilumo ženklas. Mums svarbiausia, kad mes irgi tokie kaip visi, vadinasi, ne provincialai.

Vilniaus senamiestis 1994 metais buvo pripažintas kaip visam pasauliui svarbi kultūros vertybė (net Europos sostine vadinamo Paryžiaus senamiestis neturi tokio išskirtinio statuso, ten UNESCO saugo tik Senos krantinę) dėl savo stilių įvairovės – gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo ir jų unikalaus vientisumo, dėl žaliųjų miesto skverų, nesugadinto kraštovaizdžio bei aplinkos. Dėl vientisos įvairovės – nė vienas stilius nesistengė kito akiplėšiškai užgožti ar pavydžiai uždengti. Viduramžių meistrai su tokia meile formavo Vilnių, taip išradingai naudojo jo kalvotą reljefą, kad įvairių epochų stiliai ne tik nekonkuravo tarpusavy, nesistengė primesti savo istorinio išskirtinumo, bet subtiliai papildydavo, netgi paryškindavo vienas kitą, o iš įvairiausių miesto pusių, pirmiausia iš pagrindinių įvažiavimų į sostinę, vadinamųjų miesto traktų, atsiverdavo smailūs bažnyčių bokštai, Gedimino pilis, Trijų kryžių kalnas.

Dabar sąmoningai užstatomi visi traktai ir taip ilgai saugoti svarbiausi miesto akcentai: nuo Vingio parko prieigų, šalia senųjų vokiečių kapinių jau nebematyti Lukiškių bažnyčios, Šv. Rapolo bažnyčia baigiama uždusinti daugiaaukščių šešėliuose, vis mažiau lieka vietų pasigrožėti modernistų neužgožta senojo Vilniaus panorama.

Būdavo, važiuoji nuo Ukmergės, leidiesi nuo kalno ir pamažu jauti, kaip tave sveikina istorinis Vilnius: iš pradžių Neries vingis, Senamiesčio bažnyčios, Gedimino pilis… Dabar visas nuolydis nuo kalno – žalias „haneriškas“ aklumas. Vieta parinkta labai apdairiai, kad visas panoramos grožis tektų vienam namui. Su tokiu vaizdu pro langus smarkiai padidėja nekilnojamojo turto vertė: kuo daugiau miestelėnų ir miesto svečių praranda galimybę grožėtis vaizdu, tuo aukščiau kyla kiekvieno tokio nuomojamo biuro ar buto kaina. Dar svaigesnė turėtų būti dešiniajame Vilniaus krante vietoj Sporto rūmų planuojamų statyti daugiaaukščių pastatų vertė: juk bus su vaizdu tiesiai į Gedimino pilį!

Paprastai miestuose ir miesteliuose bažnyčios būdavo statomos taip, kad taptų centru, atkreiptų akį net toli už miesto ribų. Taip buvo nusakomos gyventojų vertybės, pasaulėžiūra, dvasios pirmenybė prieš buitį ar pramogas. Todėl bolševikai nespėtas nugriauti bažnyčias ne tik versdavo sandėliais ar ateizmo muziejais, bet taip pat įvairiausiais būdais stengėsi uždengti jas iš išorės, ypač nuo pagrindinių traktų pusės, miesteliuose dažniausiai pastatydami vandentiekio bokštus ar bent jau fermas (kai kam ir tai atrodė gražu). Dabar bolševikmečio tradicijas plėtojame šiuolaikiškiau – vandentiekio bokštus keičiame į daugiaaukščius.

XIX amžiuje Prūsijos ministras Wilhelmas von Humboldtas apie subtiliąją Kuršių neriją pasauliui skelbė: „Kuršių nerija yra tokia savita, kad ją būtina pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, jeigu sielai norima suteikti nuostabių vaizdų“. O juk W. Humboldto laikais Kuršių nerija tebuvo necivilizuotas smėlio takas tarp vandenų su keliais žvejų kaimeliais.

Mes, modernūs lietuviai, savo turistinio verslo strategijoje pasauliui atsiveriame jau moderniai: Kuršių nerija tokia savita, kad mes džiuginsime jus nauju tiltu, aerodromu, vandens atrakcionų parku, patogia autostrada ir išbetonuotom krantinėm (Iš UNESCO ataskaitos: bet kokio tilto statybos bet kurioje vietoje per Kuršių marias turėtų didžiulę neigiamą įtaką ir padarytų saugomai teritorijai nepataisomą vizualinę bei fizinę žalą. Kuršių nerijos viduryje veikiantis oro uostas keltų triukšmą, kenktų aplinkai ir gadintų kraštovaizdį. Kuršių marių pakrantė turėtų išlikti kuo natūralesnė).

„Kodėl lietuviai savo rojaus kampelį kiša po asfaltu? – sykį manęs paklausė vienas vokiečių profesorius. – Juk mūsų „neperspjausite“ nei asfaltu, nei mūrais, nei civilizacija. Mes važiuojame čia kasmet dėl kitų dalykų, dėl gamtos“. (Iš UNESCO ataskaitos: Kuršių nerijoje, priešingai nei daugelyje kitų jautrių pasaulio kultūrinių kraštovaizdžių, nebuvo bandoma išnaudoti kiekvieno išskirtinio kraštovaizdžio požymio, kad lankytojai galėtų patirti, kas yra unikali ir ekologiška aplinka, ir grįžtų dar kartą.).

Ką galėjau atsakyti? Kad prieš gerą dešimtmetį viename kasmetiniame Lietuvos architektų sambūryje, kuriame iš visų pusių sklido ditirambai miesto valdžiai dėl puikiai tvarkomo kurorto – išcementuotų krantinių (argumentas – net damos kaip Palangoj galės šiltais vasaros vakarais išeiti pasivaikščioti aukštakulniais), platinamų kelių, naujai kylančių didelių gabaritų pastatų – iš tribūnos to paties pati klausiau miesto valdžią. Šis klausimas triumfuojančioje šventiškoje aplinkoje nuskambėjo tokiu disonansu, kad beliko tik griebtis ironijos: gal po asfaltu užkonservuokim ir aukščiausią kopą, ateinančioms kartoms šalia pakabindami nuotrauką su jos pirmykščiu (muziejiniu) vaizdu ir kaip prie Gedimino kalno Vilniuje pastatykime eskalatorių – damoms net nereikės persirengti balinių suknelių ir vargti kylant tais aukštakulniais bateliais? (Iš UNESCO ataskaitos: Yra nemažai gyvenviečių, kuriose kažkada akmeninės buvusios uostų krantinės dabar padengtos cementu, o daugelis takų išgrįsti asfaltu. Kai kuriose gyvenviečių dalyse yra ir kitų detalių, pavyzdžiui, betoninių kelkraščių, kurie primena priemiesčius ir tai tikrai nestiprina vietovės išskirtinumo ir nerodo, kad ši vieta ypatinga.)

Juk panašią paminklinę patirtį Nidoje jau turime – ne vieną seną kuršių namą, saugojamą kaip architektūros paminklą, miesto valdžia leido restauruoti moderniai: nugriovė su visais pamatais, paplatino, paaukštino, pakėlė stogą, įstatė porą naujų durų, langų ir vėl ant sienos pakabino lentelę: Valstybės saugomas architektūros paminklas. (Iš UNESCO ataskaitos: XIX a. ar prieškariu statyti pastatai rekonstruojami arba netgi perstatomi nekreipiant dėmesio į šių pastatų unikalią prigimtį. Kai kuriais atvejais nauji pastatai neatitinka žvejų namų aplinkos peizažo. Kai kuriose gyvenvietėse naujų ir senų pastatų pusiausvyra lemia, kad pirmasis vietovės įspūdis – naujas kurortas. Neringos savivaldybės plėtra labiau tenkina investuotojų poreikius nei vietovės išsaugojimo interesus, o tai laikui bėgant silpnina Kuršių nerijos unikalumą.)

Kaip pranašiškai šiandien skamba 1930 metų Thomo Manno įžvalga: „Kokį įspūdį man padarė Nida, jos neįtikėtinas kopų kraštovaizdis, jos nuostabūs miškai, jos laukinė jūra, marių paplūdimio idilė... Nida nepaprastai graži, bet nekalbėkime apie tai balsiai, kad pasaulis jos neatrastų ir su jam būdingu juokingu goduliu jos nesunaikintų“...

Todėl ir sakau: mes nemylime Lietuvos, kurioje vis dar retkarčiais žaliuoja ąžuolai ir ruduoja gotikinės bažnyčios, mes nemylime savo žaliųjų miestų, kirsdami juose plačiašakius medžius (Palangos atveju – ištisas kaštonų alėjas, pušynus) ir „puošdami“ juos medeliais vazonuose. Užtat mes mylime godžias investicijas ir godų pelną. Nes mūsų sąmonėje grožis ir nauda, regis, jau tapo vienas ir tas pats.

Trumpai apie autorę: Aurelija Stancikienė yra ne tik Seimo narė, buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė, bet ir profesionali architektė-restauratorė.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marijonas       2015-07-10 22:36

Gražiai parašyta. Nuoširdžiai. Pasakius A, pasakykime ir B. Kas tas Haner vadovas? Kodėl šis verslynykas yra visda pateikiams teigiamam amplua, kaip sektinas verslo guru. Kol tokie verslynykai bus sektini pavyzdžiai, tol viską ir toliau apkakosime.

Moralė       2015-07-8 14:41

kaip gyvybė. Arba ji yra, arba jos nėra. Straipsnis - moralės žiburėlis. Tamsoje.

Gerb. Stancikiene       2015-07-3 23:55

Paskaitykite sita pranesima seime ir tegu balsuoja atvirai kiekvienas seimo narys, ar sunaikinti tris saugomus Pasaulio objektus , ar sunaikinti dalinai tai reiskia beveik visiskai, ar isaugoti. Tegu Ruutos , ar kas kitas parengia laidas su nemokamais balsavimais is tautos , na ir eikim I prieki, iseiti turim rasti. Kur cia girdejom esam labia turtingi ,nugriauna pastatus priverstinai , tai ir dangoraizius gali nugriauti

vasia       2015-07-3 19:45

aciu,kad esat…

Lietuva saugo KGBistus       2015-07-3 17:33

Neseniai įsipareigojo 75 m tą daryti Seimas.

arrrrrr       2015-07-3 14:46

Dievo vardas Pelnas?

:-(       2015-07-3 12:59

Vaziuojant nuo Panevezio, vakare besileidziancios saules apsviesti Vilniaus dangoraiziai atrodo puikiai! Bet del skonio nesigincyjama. Vieniems dangoraiziai, kitiems Snipiskiu lusnos reprezentuoja istorini centra. Bet visumoj ju sanbuvis isties originalus, man toks Vilnius patinka.

Gal laikas       2015-07-3 12:11

keleta cičiu ar hanerių sumažinti keliais aukštais kaip Niujorko dvynius?

Kažin,ar neprisidėjote savo parašais       2015-07-3 11:25

prie šiandieninio Nidos finansinio fiasko?

mintys       2015-07-3 10:54

Aš,mano artimi,nėra tame “mes”,mylim Lietuvą,stengiamės ne drąskyti pagal savanaudiškumo troškulį,bet sukurti ir palikti.Tai vienykitės seime.Nakas atėjo ir daro kažką,juda į priekį.Kiti pavieniui,atrodo protingi žmonės bet neranda beėndro,vienijančio ir seime tampančio jėga.Apie partnerystės įstatymą nėra rimtų reiklių pasisakymų,nėra matomos kovos prieš autonaziją ir partnerystę.Pjaunamasi tarpusavyje,asmeniškumai nugali vienijančią geranorišką,tvarumą kuriančią jėgą.Seime kiekvienas sau tampa tik bambekliais ,kurių nieks nepaiso.Reik konkretaus seime darymo,o mes tik vis dėkojame ačiū,ačiū,ačiū ačiū geras straipsis,gražūs žodžiai blia blia blia.Sutinku,kad sunku ir Stančikienei,bet dėl vaikų ateities pastangos ne veltui.O moteris protinga,išmintinga, švelni,žavi žino geriausiai kaip vienyti užsispyrėlius ir pasimetėlius.

StasysG       2015-07-3 9:59

Labai geras straipsnis. Ačiū.

ruta       2015-07-3 9:18

Aciu Gerb. Stancikienei uz normalaus zmogaus poziuri , nes degenertu / kad ir ‘6:18’ / Lietuvoje vis daugeja .Zmogus pagrinda savo moralei , principams , garbei gauna is seimos , nuo 1917 metu bolsevikai atliko toki ‘valyma’ , tokia atranka , kad liko dauguma Sarikovu , kuriems net nesuprantama kam zmogus ateina i si pasauli .Kadangi Sarikovai nesupranta normalios kalbos , labai pravartu jiems parodyti ju tikra vieta tokiom priemonem , kurios jiems suprantamos ir artimos ...

Bravo       2015-07-3 7:18

gerai, kad prisipažinai, Stančikiene.

Ryt'as       2015-07-3 6:29

Ne taip senai buvo “Lietuvos senos nebėr - Lietuva LTSR”. Ratas sukasi -
kolchozų nebėr , fabrikų nebėr ,jaunimo nebėr - užtai yra MANO. Čia ir dabar. Visur , kur tik noriu . Ir ko tik noriu. Būtinai daugiau negu TAVO.
Ir aukščiau negu TAVO. Net ir užpakalį man niežti labiau negu tau. Tataigi.

Jurgis       2015-07-3 4:56

mes nemylim ir savęs - taip lengvai sutinkame tapti instrumentu siekti pelno, naudos…


Rekomenduojame

Edita Sūdžiūtė apie Šiaulių bulvaro liepas ir valdininkų makles: „Buvo oficialiai meluojama ir klaidinama“

Antonio-Carlosas Pereira Menautas: „Viešpatie, grąžink senus gerus pagonis“

Algimantas Rusteika. Demokratija triumfuoja – pagaliau žmonės ims kontroliuoti savo valdžią

Rasa Čepaitienė. Apie pažiūras

Audrius Bačiulis. Konservatoriai ir visuomenės apklausos: kam klausinėti, jei pats žinai dar geriau

Nuo bačkos. Ekonomistas Nerijus Mačiulis: gyvename geriau negu estai

Liepos 13 dieną kviečiame į Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę, kur bus paminėtos ir 5-tosios mons. Alfonso Svarinsko mirties metinės

Krescencijus Stoškus. Dvasinė terapija, arba „Šokis su likimu”

Wesley J. Smith. Apie religijos laisvę Kanadoje

Aras Lukšas. Pasirinkęs audras

Irena Vasinauskaitė. Garliavos epopėja tęsiasi [4]

Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams!

Kamilė Šeraitė. Škirpos alėjos pavadinimo keitimas – skubota iniciatyva

lrytas.lt: Italiją supurtė vaikų pardavimo skandalas: sukūrę įspūdingą schemą pildėsi kišenes

Algimantas Rusteika. Žmonių mažėja, biudžetas didėja, o pinigų vis labiau trūksta

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vaizdo įrašas iš akcijos Šiau­lių bul­va­ro lie­poms iš­sau­go­ti

Vygantas Malinauskas. Prie kokios civilizacijos Mindaugas prijungė Lietuvą?

Kviečiame savo parašu prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų išsaugoti Vincento Lamberto gyvybę

Saulius Dambrauskas. Kova už miškų išsaugojimą tęsiasi

Linas V. Medelis. Tiesus kelias į Orvelo pasaulį

Valdas Vasiliauskas. Ačiū partijai ir vyriausybei!

Benediktas XVI. Apie principus, kuriais privalu vadovautis viešajai valdžiai

Robertas Grigas. Apie skundimo paveldą

Raimondas Navickas. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Liutauras Stoškus. Kalnų parko projekto pristatymas

In memoriam. Jonas Juškaitis

Raimondas Navickas. Šakalienei pasiruošt

Ar suteikti Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybinį pripažinimą? Povilo Urbšio abejonės (atnaujinta ir papildyta)

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.