A PHP Error was encountered

Severity: 8192

Message: preg_replace(): The /e modifier is deprecated, use preg_replace_callback instead

Filename: core/Security.php

Line Number: 483

A PHP Error was encountered

Severity: 8192

Message: preg_replace(): The /e modifier is deprecated, use preg_replace_callback instead

Filename: core/Security.php

Line Number: 484

A PHP Error was encountered

Severity: Warning

Message: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/tiesosor/public_html/system/codeigniter/system/core/Exceptions.php:170)

Filename: core/Common.php

Line Number: 409

Aukščiausiasis Teismas „nusiplovė rankas“? | Tiesos.lt

🎬Aukščiausiasis Teismas „nusiplovė rankas“?

Ramutė Bingelienė   2013 m. vasario 7 d. 10:25

0     

    

Aukščiausiasis Teismas „nusiplovė rankas“?

Pirmadienį, vasario 4 d., Lietuvos Aukščiausiasis teismas (LAT) paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį byloje pagal Neringos Venckienės kasacinį skundą dėl tėvų (motinos) valdžios apribojimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina – ieškove Laimute Stankūnaite, yra teisėti ir pagrįsti.

Deja, ir ši bylą nagrinėjusi išplėstinė LAT septynių teisėjų – Dangutės Imbrasienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levicko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas) – kolegija savo nutartyje neatsakė į esminius klausimus.

Kadangi pagal Kėdainių rajono apylinkės teisėjo Vitalijaus Kondratjevo nutartį mergaite rūpintis buvo patikėta Lietuvos policijos Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdybai, o ne motinai, Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, įvardijusi mergaitės gyvenamąją vietą „su motina“, kaip ir Kėdainių teismas, pripažino: „vaiko teisių apsaugos institucijos negalėjo nustatyti ieškovės buities ir gyvenimo sąlygų bei įsitikinti, kaip būtų užtikrinama vaiko teisė į sveikatą, poilsį, saugią socialinę aplinką“. Ir Aukščiausiojo teisėjai rėmėsi tik policijos pažyma, jog „saugomiems asmenims (tiek suaugusiems, tiek jų vaikams) yra užtikrinamos būtinos gyvenimo (buities) sąlygos, kurios atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus higienos, sveikatos reikalavimus“ ir „sprendė, jog jos bus užtikrinamos ir ieškovės dukteriai“.

Bet niekas nekėlė klausimo ir nesiekė įsitikinti, ar jos yra užtikrintos. Būtent dėl tos pačios priežasties septynių teisėjų kolegija tegalėjo tik konstatuoti: „byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ieškovės galimybėmis užtikrinti pagrindines vaiko teises gyventi ir sveikai vystytis ateityje (panaikinus jai valstybės skirtą apsaugą)“, – ir visiškai nesiekė išsiaiškinti, ar policijos saugoma L. Stankūnaitė gali „užtikrinti pagrindines vaiko teises gyventi ir sveikai vystytis“ ne kada nors ateityje, o jau dabar – tuos devynis mėnesius, kai jos jau gyvena kartu?

Ypač keistai toks išplėstinės kolegijos sprendimas atrodo ėmus skaityti IV nutarties dalyje aprašomus EŽTT (Europos Žmogaus Teisių Teismo) „jurisprudencijos standartus“, pagal kuriuos, pasirodo, „teismas, spręsdamas įvairių susidūrusių interesų pusiausvyros nustatymo klausimą, turi atlikti išsamų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui“. Tad belieka tik klausti: kodėl Lietuvos Aukščiausiajam Teismui susirodė, kad EŽTT jurisprudencijos standartus atitinka ir Garliavos mergaitės likimą sprendę Lietuvos teismai?

Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija iš esmės nesprendė mergaitės globos klausimo, tad už valstybės paslaptimi paverstą vaiką ir toliau lieka atsakinga policija, o ne motina. Kas imsis įvertinti tokią, jokia demokratinės ir teisinės valstybės samprata nepateisinamą situaciją?

Aukščiausiasis Teismas kažkodėl nesprendė ir kito esminio klausimo: ar „motinos valdžia gyventi su vaiku“, įgyvendinta taip, kaip tai buvo padaryta gegužės 17-ąją – smurtu, jėga išplėšus vaiką iš jam įprastos, lavintis palankios terpės ir uždarius jį į saugomą, nuo įprastinio pasaulio, artimųjų bei draugų izoliuotą, vaiko psichologinę ir socialinę raidą pažeidžiančią terpę, iš principo suderinama su vaiko esminiais poreikiais ir interesais? Juk vaikai turi ir kitų teisių – ne tik „teisę gyventi biologinėje šeimoje“, šiuo atveju – su motina? Juk jei kokia nors kita motina sumanytų su savo dukrele užsidaryti nuo pasaulio tarp kelių policijos pareigūnų ir pareikštų, kad jos vaikui užtenka tik gyventi su ja ir policininkais, niekas neabejoja, kad visi, kam nors kiek rūpi vaikai, jau nekalbant apie įpareigotus vaikų teisių gynėjus, vienu balsu šauktų, jog „tėvų valdžia [...] įgyvendinama priešingai vaiko interesams“ ir „daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi“. Tačiau ir šis klausimas – kokios yra tos „labai išskirtinės aplinkybės“, kuriomis Lietuvos teisingumas nusprendė suvaržyti šio policijos globon atiduoto vaiko teisę „turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi ir kt. užtikrinimą“? – Aukščiausiojo Teismo nesudomino.

Be to, Aukščiausiasis Teismas pareiškė, kad priimdamas savo galutinę ir neskundžiamą nutartį „vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje taip pat pabrėžiama, kad šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir išskirtinis apribojimas, kurio taikymas galimas tik atsižvelgiant į vaiko interesus ir pagrįstas labai svariais argumentais“. Tačiau kažkodėl nutylėjo argumentus, kodėl nepanoro pasiremti kitu, ne mažiau svariu dokumentu – Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Jos 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą, ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų numatyta tvarka“. Šios nuostatos kažkodėl nepaisė nė vienos instancijos teismas, nagrinėjęs šį klausimą, nors ji realizuota ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.164 straipsnyje: „[...] kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai“.

Tad esminis klausimas – ką ši teisėjų kolegija sprendė ir ką ji išsprendė – lieka neatsakytas. Mums, piliečiams, tebuvo pranešta: bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos Aukščiausiasis Teismas formaliai baigė. Bet ar nuo to tiesos ir teisingumo šioje byloje ir mūsų šalyje pasidarė daugiau?

Tiesos.lt skaitytojams siūlome prisiminti nė vieno Lietuvos teismo neišklausytos Garliavos mergaitės balsą, kurį visuomenė paskutinį kartą galėjo išgirsti gegužės 17-ąją, Lietuvos valdžiai „vykdant teisingumą“.

  • Google+


2012.05.17 Video iš Kedžių namų...paskui liko tik garsas....

Pagrobta Mergaitė! 2012 05 17. 7:20 val.

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.