Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas, Intelektualų vaidmuo, Žiniasklaida

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Donatui Pusliui: Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje? (I–II)

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gegužės 6 d. 4:29

21     

    

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Donatui Pusliui: Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje? (I–II)

Įvadas

Straipsnyje „Simuliakrinė, arba neoliberalioji, Vytauto Ališausko krikščionybė“ (ČIA, ČIA ir ČIA) aptarėme simuliakrinės krikščionybės Lietuvoje reiškinį, nurodėme jos steigėjus ir propaguotojus. Tarp simuliakrinės krikščionybės šalininkų straipsnyje buvo įvardinti buvęs portalo bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas ir dabartinis šio portalo redaktorius Donatas Puslys. Į straipsnį bernardinai.lt redakcija operatyviai sureagavo dviem tekstais. Donatas Puslys tekste „Simuliakrinė „simuliakrinės krikščionybės“ kritika“ siekia paneigti portalo bernardinai.lt ir kitų sambūrių sąsajas su simuliakrine katalikybe bei patį simuliakrinės katalikybės egzistavimą. Portalo redaktoriaus pavaduotojas Matas Baltrukevičius tekste „Ar tikrai Už Tėvynę?“ bando sukelti abejones jaunimo sambūrio „Propatria“, savo svetainėje paskelbusio neoliberaliajai krikščionybei ir jos šalininkams skirtą straipsnį, veikla. Į pastaruosius du tekstus atsiliepė jaunimo sambūrio „ProPatria“ narė Monika Morkūnaitė, kuri straipsnyje „Katalikybės žinia, suprasta skirtingai“ aptarė pozicijų, būdingų simuliakrinei katalikybei ir propaguojamų portale bernardinai.lt, suderinamumą su katalikiškąja doktrina.

Šiame straipsnyje išsamiai išanalizuosime ir įvertinsime portalo bernardinai.lt redakcijos atsikirtimus. Gausius D. Puslio ir M. Baltrukevičiaus tekstų sofizmus suskaičiuosime. Po to giliau patyrinėsime, kokią krikščionybę ir kokią pasaulėžiūrą propaguoja šis portalas.

Sofistinis D. Puslio ir M. Baltrukevičiaus atsikirtimų pobūdis

D. Puslio tekste aptinkamus argumentus pagal tematiką galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei priklauso argumentai, kuriais autorius siekia parodyti, kad sambūriai ir asmenys, kurie mūsų straipsnyje nurodyti kaip simuliakrinės katalikybės steigėjai ir propaguotojai, niekuo nenukrypsta nuo katalikiškojo mokymo. Antrai grupei priklauso argumentai, kuriais autorius siekia parodyti, kad pozicijos, kurios mūsų straipsnyje pripažintos nesuderinamomis su katalikybės doktrina, su šia doktrina puikiai dera.

Išanalizuokime pirmos grupės argumentus. Teiginį, kad portalas bernardinai.lt neužsiima simuliakrinės katalikybės steigimu ir propaganda, D. Puslys argumentuoja taip:

„Išplauti ir susinti katalikišką socialinį ir politinį mokymą bei propaguoti laisvąją rinką, eurofederalizmą ir kultūrinį liberalizmą“, – štai koks, anot L. Šopausko, yra tų užsimaskavusių simuliakrinės krikščionybės išpažinėjų tikslas. Visa tai, jo teigimu, kardinaliai prieštarauja katalikybei.
„Bernardinai.lt“ labiausiai kliūva už tai, ką autorius įvardija kaip tolerancijos propagandą, remiantis viską atleidžiančio Dievo samprata. Stop, bet ar ne popiežius Pranciškus pareiškė, kad nėra tokių nuodėmių, kurių Dievas negalėtų atleisti?

Šiame samprotavime nesunku surasti sofistinį triuką – tezės pakeitimą. Pasišovęs parodyti portalo bernardinai.lt skleidžiamo katalikybės supratimo suderinamumą su katalikiškąja doktrina, D. Puslys ima kalbėti apie propaguojamo katalikybės supratimo suderinamumą su popiežiaus Pranciškaus pasisakymais (nes, suprask, jei dera su popiežiaus Pranciškaus pasisakymais, tai dera ir su katalikiškąja doktrina). Tačiau popiežiaus Pranciškaus pasisakymai ir katalikiškoji doktrina nėra tas pats. Jei norima parodyti, kad bernardinai.lt skleidžiamas katalikybės supratimas dera su katalikiškąja doktrina, reikia tą supratimą lyginti būtent su doktrina, o ne su tuo, kas nėra doktrina. (1 sofizmas)

Liberalios pakraipos katalikų intelektualą ir laisvosios rinkos šauklį Paulių Subačių D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Itin daug pylos L. Šopausko tekste tenka tam, ką jis vadina „laisvosios rinkos fundamentalizmu“. Konkretus šio fundamentalizmo įsikūnijimas yra Laisvosios rinkos institutas, bendradarbiavimas su kuriuo, suprask, yra vienas iš „simuliakrinės krikščionybės“ įrodymų. Čia daugiausia kliūva Pauliui Subačiui. Katalikų bendradarbiavimas su Laisvosios rinkos institutu yra laikomas nenatūraliu. Tačiau, jei kritikas yra nuoseklus, tai jis turėtų kelti ir klausimą dėl vyskupo Kęstučio Kėvalo teksto instituto išleistoje knygoje „Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė“. Kaip gali vyskupas bendradarbiauti su institucija, kuri, kaip teigia L. Šopauskas, viską daro priešingai, nei liepia Bažnyčios mokymas? O gal čia tik autorius nupiešia tokį sukarikatūrintą institucijos vaizdą?

Vėl nesunku aptikti sofistinį triuką. Autoriaus pastabos apie vyskupo bendradarbiavimą su Lietuvos laisvosios rinkos institutu perteikia samprotavimą, atliktą pagal schemą „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y, daro z, tai z yra suderinama su y“. Tačiau iš to, kad asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y, daro z, neseka, kad z yra suderinama su y, t. y. tokio pavidalo samprotavimai yra paprasčiausiai nevalidūs. Atskiru atveju, iš to, kad vyskupas K. Kėvalas yra įsitraukęs ar įtrauktas į LLRI veiklą, neseka, kad LLRI ir šio instituto valdybos nario P. Subačiaus propaguojamos laukinio kapitalizmo, socialdarvinizmo, silnųjų apiplėšimo ir nežaboto išnaudojimo idėjos dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Validumo įspūdį D. Puslys bando sukelti nurodydamas į autoritetingą asmenį. (2 sofizmas)

Žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ intelektualų sambūrį D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Jei žurnalas „Naujasis židinys“ in corpore yra „simuliakrinių krikščionių“ leidinys, kaip kad bando parodyti L. Šopauskas, tai kyla klausimas, ką jo redakcinėje kolegijoje veikia Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ.

Čia samprotaujama pagal tą pačią sofistinę schemą „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y, daro z, tai z yra suderinama su y“. Iš to, kad arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ yra įsitraukęs ar įtrauktas į žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ veiklą, neseka, kad šio žurnalo propaguojamas krikščionybės supratimas, laisvosios rinkos fundamentalizmas, eurofederalizmas ir kultūrinis liberalizmas dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Ir vėl nevalidaus samprotavimo validumą D. Puslys bando imituoti nuoroda į autoritetingą asmenį. (3 sofizmas)

„Mažosios studijos“ intelektualų sambūrį D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Jei „Mažojoje studijoje“ yra susibūrusi „simuliakrinių katalikų“ kuopelė, tai koks vaidmuo joje tenka broliams pranciškonams Juliui Sasnauskui ir Arūnui Peškaičiui? Kitaip tariant, ar abejojama jų krikščionybe? O gal tiesiog norint suvesti asmenines sąskaitas su kai kuriais asmenimis šešėlis metamas ir ant šių ganytojų? O gal jie nesupranta, kur atsidūrė? Klausimų kyla daug.

Vėl tokia pati sofistika. Iš to, kad broliai pranciškonai Julius Sasnauskas ir Arūnas Peškaitis yra įsitraukę ar įtraukti į „Mažosios studijos“ veiklą, neseka, kad „Mažosios studijos“ propaguojamas krikščionybės supratimas dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Validumas bandomas imituoti nuoroda į autoritetingus asmenis. Nevalidus argumentas šiuo atveju dar „pagardintas“ insinuacijomis apie mūsų neva puoselėjamus kėslus „suvesti asmenines sąskaitas“ su neįvardijamais „kai kuriais asmenimis“. Esą mūsų teiginiai, išsakyti apie „Mažosios studijos“ veiklą, yra atmestini, nes mums būdingi negeri kėslai. Tačiau tai yra ne kas kita, o sofistinis triukas, žinomas kaip argumentum ad hominem. Tai reiškia, kad šiame fragmente yra net du sofizmai.  (4 ir 5 sofizmai)

Tris iškilius liberaliųjų katalikų viešuosius intelektualus – Vytautą Ališauską, Ireną Vaišvilaitę ir Paulių Subačių, kurių biografijų baltos dėmės, komjaunuoliškas aktyvizmas ir veikla ateizmo propagandos baruose yra minimi mūsų straipsnyje, D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Nenoriu apsistoti prie autoriaus knibinėjimosi kai kurių aptariamų asmenų praeityje ieškant kabliukų, kurie neva pagrįstų jo poziciją, kad dalis jo aptariamų asmenų yra buvę komjaunuoliai, tęsiantys „subtiliojo ateizmo“ tradiciją ir „savo marksistines ir ateistines kompetencijas“ naudojantys „krikščionybės simuliakrui kurti“. Visa tai vėlgi yra ne argumentacija, o veikiau bandymas rankioti pabiras razinas iš oficialių dokumentų ar gandų, kad būtų paramstytas iš anksto susikurpta pozicija.

D. Puslys bando atmesti duomenis, kuriais remiamasi mūsų straipsnyje net nebandydamas paaiškinti, kodėl tie duomenys turėtų būti laikomi nereikšmingais. Tai yra įprastas sofistinis triukas – savavališkas duomenų atmetimas. Tai, kad trys iškiliausi liberalių katalikų šviesuliai – Vytautas Ališauskas, Irena Vaišvilaitė ir Paulius Subačius – kadaise buvo pasirinkę ateizmo propagandisto kelią, kažin ar gali būti atsitiktinumas. Tame visiškai pagrįstai galime įžvelgti tendenciją. Be to, šie biografijos faktai kai ką paaiškina. Pavyzdžiui, tai, kodėl liberalių katalikų lyderis Vytautas Ališauskas savo interviu išsako ne krikščioniškas, o liberalmarksistines pažiūras. (6 sofizmas)

Visus liberaliuosius katalikus ir jų sambūrius, kurie mūsų straipsnyje įvardinti kaip simuliakrinės katalikybės steigėjai ir propaguotojai, D. Puslys bando apginti argumentuodamas šitaip:

Roberto Harriso knygoje „Konklava“ vienas kardinolų pareiškia, kad sąmokslo teorijų plėtotojai yra mūsų dienų eretikai. Sąmoksliškai kvepia ir ta sukonstruota primityvi schema, kurioje V. Ališauskas įvardijamas kaip tariamo krikščioniškojo flango konstruojant simuliakrinę katalikybę lyderiu.

„Sąmokslo teorija“ vadinamas aiškinimas, pagal kurį pasaulį valdo slapta veikianti ir niekam nežinoma asmenų grupė. Sąmokslo teorijos, be abejo, yra nepagrįstos ir pats išsireiškimas ne be pagrindo perteikia neigiamas konotacijas. Tačiau ko nors panašaus į sąmokslo teorijas – kad V. Ališauskas būtų lėlininkas, tampantis už virvučių visus simuliakrinės katalikybės šalininkus ir jų sambūrius – mūsų straipsnyje nėra. V. Ališausko lyderystės pobūdis mūsų straipsnyje nusakomas taip: „[k]onstruojant simuliakrinį pasaulėžiūrinį pliuralizmą natūraliai išryškėjo lyderiai, pasižymėję charizma, intelektualiniais talentais arba gebėjimais pritraukti ir kontroliuoti materialinius resursus“. D. Puslys sudaro įspūdį, kad argumentuoja prieš oponento poziciją, nors iš tiesų kritikuoja poziciją, kurios oponentas neiškėlė. Tai yra įprastas sofistinis triukas, dažnai vadinamas „šiaudinės baidyklės sutriuškinimu“ (angl. straw man fallacy). (7 sofizmas)

Kita vertus, žodis „sąmokslas“ aptariant simuliakrinės katalikybės steigėjų ir propaguotojų veiklą, yra tinkamas ir vartotinas. Sąmokslo elementus turime visada, kai viešai deklaruojami ir tikrieji tikslai iš esmės nesutampa. Nė kiek neabejotina, kad taip yra simuliakrinės katalikybės steigėjų ir propaguotojų atveju. Taigi, jie šia žodžio „sąmokslas“ prasme yra sąmokslininkai.

Sąmokslo teorijų kritiką D. Puslys „sustiprina“ mums būdingų nuostatų išaiškinimu:

Savo ruožtu aš pats teturiu keletą klausimų, kurie leistų geriau suprasti tikruosius autoriaus tikslus rašant šį tekstą. [...]Panašu, kad analizė nepradedama hipotezės, kurią būtų galima patvirtinti arba paneigti išsikėlimu. Ji pradedama jau turint tvirtą nuostatą dėl to, kad egzistuoja toks būrys „simuliakrinės krikščionybės“ kūrėjų. Tada belieka tik selektyviai atrinkti išankstines nuostatas patvirtinančius faktus ir nutylėti viską, kas tiems faktams prieštarauja. Bingo, įrodyta. Nors iš tiesų tai, manding, čia išeina taip, kad simuliakrų kūrimu kaltini kitus, nors būtent pats juos ir konstruoji.

Esą mes siekiame kažkokių negerų neįvardintų „tikrųjų tikslų“, tai pasireiškia išankstinėmis nuostatomis, kurios natūraliai veda prie netikusio teiginių pagrindimo. Trumpai tariant, D. Puslys bando skaitytojui įteigti, kad mumis pasitikėti neverta, todėl mūsų teiginiai atmestini. Tai yra standartinė sofistinė gudrybė, žinoma kaip argumentum ad hominem. Norint parodyti, kad tam tikri teiginiai nepagrįsti, reikia aiškintis, koks yra santykis tarp teiginių ir tuos teiginius pagrindžiančių duomenų, o ne tuo, kokiomis nuostatomis besivadovaudamas oponentas tuos duomenis surinko; kokiomis nuostatomis bebūtų vadovavęsis oponentas, santykis tarp teiginių ir juos pagrindžiančių duomenų išlieka tas pats. (8 sofizmas)

Pereikime prie argumentų, kuriais autorius siekia parodyti, kad pozicijos, kurios mūsų straipsnyje pripažintos nesuderinamomis su katalikybės doktrina, su šia doktrina puikiai dera.

Pirmiausia priminsime, kaip mūsų straipsnyje buvo apibūdinta simuliakrinė, arba neoliberalioji, krikščionybė:


Neoliberaliosios krikščionybės koncepcija yra labai paprasta. Jos branduolys yra dvi idėjos. Pirmoji keičia tradicinę katalikišką Dievo sampratą. Imamas akcentuoti ir visomis progomis prikišamai minėti Dievo meilės ir gailestingumo principas, „pamirštant“ ir iš esmės eliminuojant kitą, ne mažiau svarbų principą – Dievo teisingumą. Antroji idėja keičia tradicinę katalikišką politinę doktriną. Iš jos eliminuojamas bendrojo gėrio principas, kuris pakeičiamas katalikiškai politinei doktrinai svetimu ir su ja nesuderinamu individualizmo principu. Neoliberalioji krikščionybė atpalaiduoja žmogų nuo bet kokių pareigų Dievo, artimo ir bendrojo gėrio atžvilgiu – žmogus gali būti nuoseklus individualistas, tenkinti bet kokias subjektyvias preferencijas ir įgyvendinti bet kokias ambicijas, o gailestingas Dievas esą viską supras ir pasigailės. Tai yra ne kas kita, o krikščionybės „pritaikymas“ dabarties politikoje dominuojančio neoliberalizmo poreikiams ir tikslams, krikščionybės simuliakro kūrimas.

D. Puslys bando parodyti, kad visas šis idėjų kompleksas yra priimtinas ir katalikams neturėtų kelti jokių įtarimų.

Pradeda bernardinai.lt redaktorius nuo gailestingumo principo reikšmės nusakymo:

[A]r ne popiežius Pranciškus pareiškė, kad nėra tokių nuodėmių, kurių Dievas negalėtų atleisti? Popiežius nepanaikino nuodėmės kaip tokios, neatšaukė nė atgailos už jas. Jis tik pasakė, kad tas, kuris nuoširdžiai atgailauja, gali tikėtis atleidimo iš Bažnyčios, kuri turėtų būti tarsi karo lauko ligoninė, veikianti ten, kur nuodėmė atakuoja stipriausiai. Teisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę.
Ar gailestingumui šiandien labiausiai priešinasi ne tie, kurie patys už viską labiausiai nori būti teisėjais, kurie yra pasiryžę nuo pareigų nušalinti net patį šv. Petrą, kad tik galėtų sudarinėti sąrašus tų, kuriems bus lemta patekti į Dangų? Nors ir tas sąrašas gal net ne pats svarbiausias. Svarbiausia juk surašyti sąrašą tų, kuriems nebus atleista, kurie kaip kad toje žymiojoje Mikelandželo Siksto koplyčios freskoje dardės į peklą.
[…]
Laimei, krikščionybė kalba apie Dievo, o ne žmonių teismą, ypač ne teismą tų, kuriems taip norisi įsitvirtinti didžiojo inkvizitoriaus krėsle. Iš „Didžiojo inkvizitoriaus legendos“, deja, žinome, kad galima veikti ir Jėzaus vardu, tačiau jį visiškai atmesti, t. y. iš jo mokymo susikonstruoti ideologiją, tarnaujančią savo galios, teisuoliškumo įtvirtinimo poreikiams.

Nesunku pastebėti paprastutę sofistiką. Anot D. Puslio, gailestingumas nepaprastai svarbus, nes teisingumas be gailestingumo tampa teisuoliškumu, o tie, kam teisuoliškumas būdingas, yra labai negeri žmonės. Taip D. Puslys sugestionuoja, tarsi mūsų straipsnyje būtų atmestas Dievo gailestingumo principas. Tačiau mūsų straipsnyje niekur nėra parašyta, kad Dievo gailestingumo principas būtų kažkuo netikęs; mes rašėme, kad perdėtas Dievo gailestingumo principo akcentavimas sumenkinant ir pašalinant Dievo teisingumo principą yra katalikiškos Dievo sampratos iškreipimas. Tai yra įspūdžio, kad argumentuojama prieš oponento poziciją, sudarymas kai iš tikrųjų argumentuojama prieš poziciją, kurios oponentas neiškėlė – „šiaudinės baidyklės sutriuškinimas“ (angl. straw man fallacy). (9 sofizmas)

„Apgynęs“ Dievo gailestingumo principą nuo tariamo kėsinimosi, D. Puslys pereina prie politinių idėjų ir bando parodyti, kad bendrojo gėrio principo pakeitimas individualizmo principu ir šio pakeitimo apraiškos puikiausiai dera su Katalikų Bažnyčios doktrina.

Pirmiausia bernardinai.lt redaktorius aptaria toleranciją. Jis rašo:

Taip, tolerancija juk irgi maišo. Dažniausiai maišo tolerancija, kuriai suteikiame tokią reikšmę, kokią tik patys norime. Tada nestebina, kad tolerancija tampa karikatūra, vaizduojančia abejingumą, savo pozicijos neturėjimą, tiesos atsižadėjimą. Tada muši ir pajuoki baubą, kurį pats nusipiešei. Problema čia ta, kad, kaip rašė rabinas Jonathanas Sacksas, tolerancijos kaip pakantumo prireikė ne tada ir ne tam, kad žmonės nebetikėtų tiesa, nebetikėtų Dievu, o tam, kad jie skirtingai tikėdami neskubėtų perrėžti vienas kitam gerklės ir savo nesutarimus aiškintųsi civilizuotomis priemonėmis, nepaminančiomis kito žmogaus orumo, sąžinės laisvės, pamatinių teisių.

D. Puslys teisingai nurodo, kad žodis „tolerancija“ vartojamas keliomis prasmėmis. Tačiau jis apsimeta nesuprantąs, kuri šio žodžio vartosena yra svarbi jo tekstui. Kadangi mūsų straipsnyje portalas bernardinai.lt buvo įvardintas kaip simuliakrinės katalikybės ruporas, o tolerancijos propaganda – kaip svarbi simuliakrinių katalikų idėjinio bagažo dalis, tai vienintelė reikšminga šitame kontekste tolerancijos samprata yra ta, kurią propaguoja portalas bernardinai.lt. O šiame portale propaguojama visiškai apibrėžta, neomarksistinė, tolerancijos samprata – ta, kurios centre yra besąlygiškas svetimo Kito priėmimas. Šią tolerancijos sampratą išsamiau aptarsime, kai analizuosime, kokią krikščionybę ir kokią pasaulėžiūrą propaguoja bernardinai.lt portalas. D. Puslio manipuliaciją apsimetant, kad jis nesupranta, apie kokią tolerancijos sampratą kalbama mūsų straipsnyje, reikia pripažinti dar vienu sofistiniu triuku. (10 sofizmas)

„Krepšelinės“ švietimo reformos idėją D. Puslys bando apginti šitaip:

Itin keistai atrodo, kad tekste tokią svarbią vietą užima krepšelių klausimas švietime. Suprask, kad tai yra tarsi lakmuso popierėlis siekiant įvertinti vieno ar kito asmens krikščioniškąsias nuostatas. Bet ar tikrai? Diskutuoti dėl pačios reformos esmės ir jos padarinių tikrai galime, tačiau piršti mintį, kad krikščionys turėjo pasisakyti prieš vadinamąją „krepšelinę reformą“, man regis, jau yra paties katalikiško socialinio mokslo suprimityvinimas, o dar tiksliau tariant, gudri manipuliacija siekiant išnaudoti katalikybę politinėms diskusijoms užkardyti ir vienai alternatyvai primesti.

Čia slypi net du sofistiniai triukai. Portalo redaktoriui „itin keistai atrodo“ krepšelių švietimo sistemoje klausimo sureikšminimas. Mūsų straipsnyje lietuviškoji „krepšelinė“ mokslo sistemos reforma laikoma laisvosios rinkos fundamentalizmo apraiška. Šį aspektą D. Puslys patogiai „pamiršta“. Tai yra įprasta sofistinė gudrybė – oponento pozicijos ignoravimas.

Anot portalo redaktoriaus, katalikiškoji doktrina nieko apibrėžto nesako krepšelių švietimo sistemoje klausimu. Be abejo, apie pačius krepšelius nieko nesako. Tačiau katalikiškosios doktrinos neatskiriama dalis yra antropologija – mokymas apie žmogaus prigimtį. Katalikiškoji antropologija yra nesuderinama su individualistine antropologija, kuria remiasi tiek rinkos fundamentalizmo doktrina, tiek rinkos fundamentalizmo apraiška – „krepšelinė“ mokslo reforma. Tai reiškia, kad nors katalikiškoji doktrina nieko apibrėžtai nesako apie „krepšelius“ švietime, katalikiškosios doktrinos svarbiausi principai reikalauja lietuviškąją „krepšelinę“ mokslo reformą atmesti. Panašiai, nors Dekalogas nenurodo, ko negalima žudyti, iš ko negalima vogti, su kuo negalima svetimauti, kam ir apie ką negalima meluoti, mes nesakome, kad apie žudymą, vogimą, svetimavimą ir melavimą Dekaloge nieko apibrėžto nepasakyta. „Krepšelinė“ reforma yra antikatališko mąstymo ir veikimo pavyzdys dar ir todėl, kad ja buvo paneigtas katalikybės socialiniam mokymui esminis bendrojo visuomenės gėrio principas. Šios reformos tikslas buvo ne spręsti Lietuvos aukštojo mokslo problemas visuomenei ir besimokančiam jaunimui naudingu būdu, o dirbtinai sukurti bankams pasipelnyti reikalingą skolininkų sluoksnį. D. Puslio bandymas parodyti, kad katalikybės doktrina neutrali „krepšelių“ švietime klausimu, remiasi sena sofistine gudrybe – principų atsiejimu nuo jų pritaikymo. (11 ir 12 sofizmai)

Laisvosios rinkos fundamentalizmą D. Puslys bando apginti samprotaudamas šitaip:

Įdomu, kokia autoriaus nuomonė apie tokius įtakingus katalikų mąstytojus ir laisvos rinkos šalininkus kaip Samuelis Greggas ir visas Actono institutas ar popiežiaus šv. Jono Pauliaus II biografas George’as Weigelis? Juk, kaip suprantu, laisvąją rinką jie gina ne todėl, kad norėtų demontuoti krikščionybę, būtų pasišventę kokiam nors socialinės inžinerijos projektui, o tiesiog todėl, kad labiau pasitiki žmogaus laisve spręsti, o ne valstybiniu reguliavimu, kuris, telkdamas vis didesnius reguliacinius svertus ir išteklius centrinės valdžios rankose, vestų ne tik į ekonomikos neefektyvumą, tačiau ir į augantį despotijos pavojų.
Beje, o kaip su fundamentalizmu? Ar fundamentalizmas blogas per se? O gal tik tada, kai tai yra rinkos fundamentalizmas? Ar kai kurie fundamentalizmai yra leidžiami ir pateisinami, tarkime, religinis ar tautinis, ar abiejų jų mišinys? Jei fundamentalizmas blogas per se, tai jo priešingybė būtų nuosaikumas. Tačiau ar ne nuosaikumas L. Šopauskui ir jo kolegoms yra traktuotinas kaip silpnybė, yda, eliminuotina problema?

Įdomu yra sužinoti portalo bernardinai.lt redaktoriaus autoritetus ekonominės ir socialinės politikos klausimais, tačiau samprotavimas ir vėl sukonstruotas pagal jau pristatytą sofistinę schemą: „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y, daro z, tai z yra suderinama su y“. Iš to, kad katalikai Samuelis Greggas, Actono instituto nariai ar George‘as Weigelis propaguoja laisvąją rinką, neseka, kad laisvarinikininkų ideologija dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Samprotavimo validumas pakeičiamas asmenų, kurie paminimi, autoritetu.

Autorius vėl atsieja principus nuo jų pritaikymo – apie rinką kalba taip, tarsi katalikiškojo socialinio mokymo principai būtų visiškai nesusiję su rinka. Katalikybės socialiniam mokymui rinka kaip ekonomikos organizavimo būdas ir įrankis siekti visuomenės gerovės savaime neprieštarauja. Tačiau jam prieštarauja minėtų katalikų, Actono instituto ir jų lietuviškųjų sekėjų išpažįstama libertaristinė – niekieno neribojamos ir nekontroliuojamos – „laisvosios“ rinkos samprata. Būtent ja grindžiama nieko bendro su katalikišku požiūriu į visuomenę neturinti žmonių bendruomenės, kaip beatodairiškos konkurencijos ir kovos už būvį lauko, socialdarvinistinė vizija. Jos išplitimas ir išpopuliarėjimas plačiuose katalikų sluoksniuose kaip tik ir yra akivaizdus įrodymas, kaip smarkiai į katalikybę idėjų kontrabandos keliu skverbiasi ir joje mėginamos įtvirtinti pačią jos esmę iškraipančios ir neigiančios „pažangios“ ekonominės ir socialinės idėjos. Šitoks katalikiškųjų socialinių mokymo principų išsižadėjimas teisinamas ne tik keistu, bet ir atvirai melagingu argumentu, kurį galima pavadinti ir pasityčiojimu iš katalikiškos asmens laisvės sampratos. Kataliko laisvės matu paverčiama nuvalkiota ir siaurai „techninė“ dviejų ekonomikos organizavimo būdų – „valstybinio reguliavimo“ ir spontaniško, rinkai leidžiančio tariamai „susireguliuoti pačiai“ vadinamosios „nematomos rankos“ veikimo – priešprieša, kukliai nutylint, kiek pastangų įdeda šiuolaikinė neoliberali „nesikišanti“ valstybė, kol sukonstruoja, dažnai pasitelkdama ir brutalią prievartą, šią „nematomą ranką“, o iš tikrųjų – dirbtinę ekonominę ir socialinę mašiną. Na, o autoriaus užmojis paversti šią mašiną asmens laisvės versme, apskritai verčia suabejoti jo intelektualiniu sąžiningumu. Sunku įsivaizduoti, kad politikos mokslus baigęs autorius galėtų nežinoti, jog tokia laisvoji rinka ne tik kuo puikiausiai dera su diktatoriškais režimais, bet pastarieji dažnai tampa veiksmingiausiais jos kūrimo ir įtvirtinimo įrankiais. Norint tuo įsitikinti, pakanka prisiminti Pinocheto valdomos Čilės istoriją.

D. Puslio pasvarstymai apie fundamentalizmo ir nuosaikumo vertę remiasi savavališku tokiai kritikai patogios prasmės priskyrimu žodžiui „fundamentalizmas“. Mes šį žodį vartojame kaip neutralų, t. y. kaip neperteikiantį jokio vertinimo to reiškinio, kuriam šis žodis taikomas, atžvilgiu. O D. Puslys priskiria šiam žodžiui prasmę, kurią žodis yra įgavęs liberalmarksistinės pakraipos propagandistų (jie propaguoja toleranciją, paremtą besąlygišku svetimo Kito priėmimu) pasisakymuose, kuriuose žodis „fundamentalizmas“ vartojamas kaip perteikiantis neigiamą vertinimą. Pastaroji vartosena suponuoja, kad bet koks fundamentalizmas yra blogas ir vengtinas. Pasiremdamas tokios prasmės priskyrimu, D. Puslys „atranda“ mūsų tekste slypintį nenuoseklumą. Esą vartodami žodį „fundamentalizmas“ mes parodome, kad bet kokį fundamentalizmą laikome nepriimtinu, tai esą reiškia, kad turėtume pasisakyti už fundamentalizmo priešingybę – nuosaikumą, tačiau visa simuliakrinės krikščionybės kritika rodo, kad nuosaikumą laikome „silpnybe, yda, eliminuotina problema“, todėl esame beviltiškai susipainioję. Tačiau žodžio „fundamentalizmas“ vartojimas visiškai neimplikuoja, kad bet koks fundamentalizmas laikomas blogu ir nepriimtinu. Be to, fundamentalizmo priešingybė yra ne nuosaikumas, bet nenuoseklumas. Fundamentalizmo vertė priklauso nuo to, kokia yra vertė doktrinos, kurios atžvilgiu asmuo yra fundamentalistas. Štai katalikiškasis fundamentalizmas yra gėris ir katalikas turėtų būti fundamentalistas. Panašiai yra su nenuoseklumu. Nenuoseklumas gali būti geras, jei veda tolyn nuo klaidingos ir destruktyvios doktrinos nešamo blogio. Pavyzdžiui, liberalo, kuris negali būti nuoseklus liberalas dėl vaikystėje jam įskiepyto patriotizmo, nenuoseklumas yra geras ir pageidautinas. Patogios prasmės priskyrimas žodžiams yra įprastas sofistinis triukas. Taigi, gindamas rinkos fundamentalizmą D. Puslys sukonstravo tris sofizmus. (Sofizmų skaičius: 15)

Eurofederalizmą D. Puslys bando apginti samprotaudamas taip:

Eurofederalizmą L. Šopauskas taip pat įvardija kaip problemą. Taip, ne kokį nors konkretų eurofederalizmo modelį, o apskritai pačią idėją. Lyg nebūtų buvę katalikų, pasisakiusių už Europos federaciją. O gal pasisakydami už Europos federaciją jie automatiškai nustojo būti katalikais? Pats Jacquesas Maritainas Antrojo pasaulinio karo metu rašė, kad federacinė Europa, kurios vardan būtų iš dalies apribotas valstybių suverenitetas, yra sprendimas, galintis padėti užkirsti kelią ateities kruviniems konfliktams.
Bažnyčia egzistavo ir prie imperijų, ir prie karalysčių, ir prie tautinių valstybių, ir prie Europos integracijos projekto. Taip, kai kam galbūt norėtųsi paversti Bažnyčia nacionalistinės ideologijos priedėliu, tačiau Bažnyčios misija yra kitokia, ji yra visuotinė, t.y. peržengianti tautinių valstybių, imperijų, sąjungų sienas. Bažnyčia nedaro stabo iš tautos, Bažnyčios socialinio mokymo centras yra žmogiškasis asmuo, kurio išganymo siekiama. Katalikybė nėra tik klijai, kuriuos galima paimti norint sulipdyti tautos namus.
Bažnyčios mokymas kalba apie subsidiarumo principą kaip apie priedermę, kad „aukštesnioji organizacija neturi kištis į žemiau esančios vidaus gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją; veikiau turi ją remti, iškilus būtinybei, ir jai padėti, derinant jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla bei siekiant bendros gerovės“. Tad tiek Europos integracijos projektas, tiek tautinės valstybės veikimas turėtų būti vertinamas pagal tą patį principą. Iš XX amžiaus istorijos puikiai žinome, kaip ta pati tautinė valstybė geba sutrypti šį principą. Be to, Europos integracijos procesas nebūtinai yra pasmerktas pažeisti subsidiarumą. Tad turėtume kalbėti apie konkrečius atvejus.

Šiuose trijuose trumpuose paragrafuose slypi spalvinga puokštė sofistinių gudrybių.

Pirmiausia D. Puslys iškreipia termino „eurofederalizmas“ prasmę – jį vartoja, tarsi jis būtų termino „Europos integracija“ sinonimas. Eurofederalizmas yra politinė programa, siekianti panaikinti Europos valstybių suverenumą ir vietoje jų įsteigti naują valstybę – Europos Federaciją. Ši politinė programa yra tik viena iš daugelio Europos integracijos vizijų. Priskyręs žodžiui „eurofederalizmas“ savo tikslams patogią prasmę, D. Puslys įgyja galimybę „nuoširdžiai“ nusistebėti, kodėl eurofederalizmo idėja mums yra nepriimtina. Termino „eurofederalizmas“ vartojimas patogia prasme yra pirmas sofistinis triukas.

Anot D.Puslio, Katalikų Bažnyčios mokymas nieko apibrėžto apie Europos integracijos modelį nesako, nebent tai, kad neturėtų pažeisti subsidiarumo principo. Iš tikrųjų, Katalikų Bažnyčios mokymas nepasisako už kokį nors apibrėžtą Europos integracijos modelį, tačiau suteikia principus, pagal kuriuos Europos integracijos modeliai gali būti suskirstyti į atitinkančius Katalikų bažnyčios mokymą ir neatitinkančius. Tai, kad tokie principai egzistuoja ir gali būti nesunkiai pritaikomi, D. Puslys patogiai „pamiršta“. Tarp šių principų yra katalikiškoji antropologija, kuriai yra svetimas prigimties neigimas ir „naujo žmogaus“ kūrimo idėjos, o nacionaliniai ir kultūriniai skirtumai pripažįstami prigimtiniais. Tuo tarpu eurofederalizacijos projektas reikalauja „naujo žmogaus“ kūrimo vykdant milžiniško masto prievartą žmogaus prigimties atžvilgiu, o būtent, reikalauja sulaužyti tautų moralinį stuburą, žmones padaryti individualistais, t. y. nukrikščionintomis, ištautintomis, išvalstybintomis būtybėmis, kurios nesuvokia, kas yra bendrasis gėris, rūpinasi tik savo privačiais reikalais ir abejingai stebi savo tautų ir valstybių likimą. Verta pastebėti, kad tokia prievarta žmogaus prigimties atžvilgiu reikalauja, kad vyktų nuolatinė „smegenų praplovimo“ kampanija, t. y. kad būtų transliuojamas milžiniško masto melo srautas, o viešoji erdvė būtų persmelkta melu. Visa tai reiškia, kad katalikiškosios doktrinos principai reikalauja atmesti tą Europos integracijos modelį, kuris vadinamas „eurofederalizmu“. Nepatogių principų ignoravimas yra antra sofistinė gudrybė.

Pasitelkdamas kaip pavyzdį filosofą Jacques‘ą Maritainą D. Puslys vėl naudoja pamėgtą sofistinę samprotavimo schemą „jei asmuo x, kuris priklauso grupei/partijai/religijai y, daro z, tai z yra suderinama su y“. Iš to, kad katalikas J. Maritainas išdėstė tam tikrą poziciją, neseka, kad ta pozicija dera su Katalikų Bažnyčios doktrina. Samprotavimo validumas pakeistas gerbiamo asmens autoritetu. Šis pakeitimas yra trečia sofistinė gudrybė. Tikrąjį šios gudrybės pobūdį, o kartu autoriaus intelektualinio nesąžiningumo mastą, galima suvokti tik perpratus, kad jis sąmoningai manipuliuoja pačia „eurofederalizmo“ sąvoka. Sunku patikėti, kad VU TSPMI absolventas galėtų nežinoti, kad vieningos Europos tėvų-kūrėjų ir dabartinę „eurofederalizmo“ vizijas sieja tik pavadinimas. Apie suvienytą Europą svajoję ir pradėję ją kurti didieji krikščionys, lygiai kaip jų siekius intelektualiai grindę tokie iškilūs katalikų mąstytojai kaip J. Maritainas, ją įsivaizdavo kaip klasikinę laisvų tautų ir lygiateisių valstybių politinę sąjungą. Kitaip negu liberalių-kosmopolitinių ir marksistinių-internacionalistinių idėjų įkvėpti dabartiniai „eurofederalizmo“ šaukliai, jie nesvajojo ir nesiekė sunaikinti vienijamos Europos tautų jas asimiliuojant betaučių „naujųjų europiečių“ lydymo katile ir visai nesikėsino panaikinti būsimos sąjungos valstybių, kaip politinių federacijos subjektų, paverčiant jas Briuselio komisarų valdomomis politiškai bejėgėmis ir beteisėmis provincijomis.

Anot D. Puslio, Bažnyčia neturi tapti nacionalizmo priedėliu, ji yra visuotinė, todėl dera su eurofederalizmu. Šitaip samprotaudamas portalo bernardinai.lt redaktorius suteikia žodžiui „visuotinumas“ jo tikslams patogią prasmę. D. Puslys apie Katalikų Bažnyčios visuotinumą kalba taip, tarsi tai būtų modernusis kosmopolitizmas. Tai darydamas portalo redaktorius ignoruoja kosmopolitizmo ir universalizmo skirtį, su kuria, neabejojame, jis buvo supažindintas studijų TSPMI metu. Iš tikrųjų Bažnyčios mokymui būdingas ne modernusis kosmopolitizmas, bet universalizmas. Kaip rašo prof. V. Radžvilas,

galima teigti, kad būtent religija, o tiksliau – didžiosios, arba universalistinės, religijos – krikščionybė, islamas, budizmas – sugebėjo atrasti jungtį tarp tautos ir žmonijos. Tos jungties pagrindu buvo laikoma ideali žmogaus prigimtis – joje glūdintis aukštesnis dvasinis ir protingasis pradas. Principinis vadinamosios partikuliarizmo ir universalizmo santykio problemos sprendimas buvo toks: priklausydamas tautai kaip konkrečiai ir ribotai žmonių bendrijai, asmuo, kiek jame veikia žmogui kaip racionaliai ir moraliai būtybei prigimtinis, nors ne kiekvieno išgirstamas proto ir sąžinės balsas, tuo pat metu gali būti ir visos žmonijos kaip dvasinės bendrijos, arba idealios pasaulinės pilietijos, visavertis ir lygiateisis narys. Tokią visus žmones bent jau teoriškai, tai yra iš principo, galinčią įtraukti dvasinę pasaulio žmonijos bendruomenę senovės graikų filosofai vadino kosmopoliu. Šitaip visuotinės ir vieningos žmonijos vizija įgavo ir filosofinės kosmopolitizmo idėjos pavidalą.
Būtina pabrėžti, kad ši klasikinė kosmopolitizmo idėja iš esmės skiriasi nuo moderniosios jos įpėdinės, nes tarp šių dviejų idėjų tvyro tikra turinio bei prasmės praraja ir jų beveik niekas nesieja, išskyrus tą patį vardą. Šis skirtumas dažnai būna nuoširdžiai nesuvokiamas, bet neretai sąmoningai ignoruojamas arba nuslepiamas ideologinio „smegenų plovimo“ tikslais, kai, pavyzdžiui krikščionybė lengva ranka vadinama „kosmopolitine“ religija nutylint, kuo jos kosmopolitizmas yra savitas palyginti su šių dienų kosmopolitizmo samprata ir jo įgyvendinimo praktika. Tradicinis, arba klasikinis – graikiškas filosofinis, o vėliau krikščioniškas – kosmopolitizmas yra „senamadiškas“ tuo požiūriu, kad jis iš tikrųjų yra būtent universalizmas. Toks universalizmas siekia įgyvendinti žmonijos vienybės idėją neneigdamas tautų, kaip prigimtinių žmonių bendrijų, egzistavimo prasmės ir vertės.
Tačiau iš principo galima ir kitokia žmonijos vienybės vizija ir iš jos išplaukianti pačių tautų ateities perspektyva. Yra ir kitoks – ne gerbiantis tautas ir siekiantis išsaugoti jų įvairovę kaip didelį visos žmonijos turtą, bet laikantis jas savaiminiu blogiu universalizmas. Modernusis kosmopolitizmas kaip tik ir yra tokio „šiuolaikiškesnio“ ir „pažangesnio“ universalizmo idėjinė išraiška ir praktinio jo įgyvendinimo būdas. Sunaikinti tautas kaip atgyvenusį ir žalingą tamsios praeities paveldą jas sulydant į abstrakčią, tai yra betautę ir beveidę, visais atžvilgiais suniveliuotą žmoniją – toks yra šitokio kosmopolitizmo siūlomas žmonijos „suvienijimo“ ir tautų „sutaikymo“ kelias.

Suteikęs Bažnyčios visuotinumui jo tikslams patogią prasmę, D. Puslys įgyja galimybę gauti reikalingą rezultatą – nacionalizmą pateikti kaip doktriną, vargiai derančią su katalikybe, o eurofederalizmą – kaip derančią be jokių problemų. Tikrovė yra diametraliai priešinga. Katalikybė ir nacionalizmas yra suderinami, nes nacionalizmas nekuria nei „naujo žmogaus“, nei „naujos visuomenės“, tuo tarpu katalikybė ir eurofederalizmas nėra suderinami, nes eurofederalizmas iš principo negali egzistuoti kitaip, kaip antropologinis „naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ kūrimo projektas. Termino „visuotinumas“ vartojimas patogia prasme yra ketvirta sofistinė gudrybė.

Anot D. Puslio, „Europos integracijos procesas nebūtinai yra pasmerktas pažeisti subsidiarumą“. Subsidiarumo pažeidimas išplaukia iš pačios eurofederalizmo sąvokos, todėl jei Europos integracijos procesas galutinai pasuktų eurofederalizmo kryptimi, jis būtų pasmerktas subsidiarumą pažeisti. Tačiau ir dabartinė subsiadiarumo principo įgyvendinimo būklė pagrindo optimizmui nesuteikia. Subsidiarumo principo pažeidimo pavyzdžių yra gausu: didžiąją dalį ES šalių narių įstatymų leidybos sudaro ES teisės aktų perkėlinėjimas į nacionalinę teisę; šalims narėms primestos „pabėgėlių“ kvotos; ES reikalavimas atverti Lietuvos žemės rinką užsienio subjektams; euro valiutos sukūrimas; ir t.t. Dabartinis funkcionalistinis Europos integracijos modelis suponuoja sistemišką subsidiarumo principo pažeidinėjimą. Europos integracijos procesas sukūrė ganėtinai gausią eurobiurokratų, europolitikų ir visokiausių euroveikėjų kastą, kuri ištrūko iš šalių narių visuomenių demokratinės kontrolės ir kuri savo tikslus – galios plėtimą ir netrukdomą parazitavimą – gali pasiekti tik subsidiarumo principo sąskaita. Šiuos puikiai žinomus faktus D. Puslys ignoruoja siekdamas pavaizduoti Europos integraciją palankesnėje šviesoje. Faktų ignoravimas yra penktoji sofistinė gudrybė. (Sofizmų skaičius: 20)

Pereisime prie portalo bernardinai.lt redaktoriaus pavaduotojo Mato Baltrukevičiaus teksto „Ar tikrai Už Tėvynę“, papildančio D.Puslio atsikirtimą. M. Baltrukevičius siekia diskredituoti jaunimo organizaciją „Pro Patria“, kurios interneto svetainėje buvo publikuotas mūsų tekstas apie simuliakrinę Vytauto Ališausko krikščionybę.

Didžiąją M. Baltrukevičiaus straipsnio dalį sudaro pasakojimas apie patirtis, kurias jis įgijo studijuodamas pas prof. Vytautą Radžvilą ir bendraudamas su organizacijos „Pro Patria“ nariais. Skaitytojas sužino, kad pradžioje entuziastinga M. Baltrukevičiaus nuostata ilgainiui keitėsi į santūrią. Nuostatos pasikeitimo neišvengiamumas iliustruojamas paminint portale „ProPatria“ publikuotus popiežių Pranciškų kritikuojančius tekstus, Steve‘o Jelsevaco straipsnį „Stebinanti tikroji neapykantos Donaldui Trumpui priežastis“ ir „Europeizatorių galeriją“. Ar nors vienoje iš šių publikacijų yra klaidingų teiginių, redaktoriaus pavaduotojas nepaaiškina. Patirčių pristatymą apibendrina toks pasažas:

Šiuolaikinis jaunimas tikrai nori radikalumo ir atsakymų. „ProPatria“ sėkmingai kuria tų, kurie „žino, kaip yra iš tikrųjų“ mitą, be abejo, veikia ir milžiniškas V. Radžvilo autoritetas, kuris šiai organizacijai yra kaip „dvasinis lyderis“. Nemanau, kad tai iš principo yra bloga mokykla, tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime turi ateiti tas laikas, kai jis privalo nustoti vadovautis sukramtytais ir ant lėkštutės padėtais atsakymais.

M. Baltrukevičius skaitytojui sako: aš subrendau, išsivadavau iš prof. V. Radžvilo kerų, nustojau vadovautis „sukramtytais ir padėtais ant lėkštutės atsakymais“, todėl tikėkite mano vertinimais, o ne profesoriumi ir ne tais nebrendylomis radikalais iš organizacijos „Pro Patria“, už kuriuos mąsto profesorius. Tai yra gryniausia manipuliacija, o jei kalbėsime tiksliai – sofistinis argumentum ad hominem triukas. Kodėl skaitytojas turėtų manyti, kad M. Baltrukevičiaus, kuris nutolo nuo organizacijos „Pro Patria“, patirtis yra kuo nors pranašesnė už patirtį tekste taip pat minimo V. Sinicos, kuris organizacijoje liko? Kodėl skaitytojas turėtų manyti, kad būtent M. Baltrukevičiaus, o ne organizacijos „Pro Patria“ narių sprendimai buvo brandūs, jei redaktoriaus pavaduotojas nenurodo jokios propatrijiečių pozicijos, kuri būtų klaidinga ar kokiu kitu požiūriu nepriimtina? (Sofizmų skaičius: 21)

Nebrandumo insinuaciją M. Baltrukevičius papildo nelojalumo Katalikų Bažnyčiai insinuacija. Jis rašo:

Paradoksaliausia, kad šioje [„Pro Patria“] svetainėje nuolat savo tekstus publikuoja kunigai: Robertas Urbonavičius, Nerijus Pipiras. Gana tragikomiškai atrodo, kai šalia Katalikų Bažnyčios kunigo R. Urbonavičiaus teksto atsiranda Pijaus X kunigų brolijos nario Edmundo Naujokaičio video. Kaip yra rašę „Bažnyčios žinios“: „Šv. Pijaus X kunigų brolija nėra katalikiška organizacija, ji nepriklauso Katalikų Bažnyčiai, nes 1988 m. arkivyskupo M. Lefebre sprendimas konsekruoti vyskupus be popiežiaus sutikimo užtraukė Bažnyčios ekskomuniką – atskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios. Panaši liturgija ir iš Katalikų Bažnyčios pasisavintos maldos formos, stokojant informacijos apie Šv. Pijaus X kunigų brolijos veiklą, gali suklaidinti katalikusׅ“. Popiežius Benediktas XVI ekskomuniką panaikino ir siekė susitarti dėl brolijos grįžimo į Bažnyčią sąlygų. Šių metų birželį organizacija paskelbė nesieksianti kanoninio pripažinimo. Taigi, nors brolija šiuo metu nebėra atskirta nuo Bažnyčios, neturi jokio juridinio statuso Katalikų Bažnyčioje. Kaip prieš kelerius metus sakė Tikėjimo ir mokslo kongregacijos prefektas Gerhardas Mulleris, organizacija yra schizmatikai, kuriems paliktas kelias sugrįžti į vienybę su Šv. Sostu, tačiau jie šiuo metu patys tą galimybę atmeta. Pats Benediktas XVI teigė, jog, nepaisant panaikintos ekskomunikos, jokios „kunigų“ vykdomos tarnystės netampa legitimios bažnytinės teisės požiūriu.
Įdomu, kaip N. Pipiras ir R. Urbonavičius patys vertina portalo bendradarbiavimą su Pijaus X kunigų brolijos atstovu Edmundu Naujokaičiu?

M. Baltrukevičiaus pateikto Šv. Pijaus X brolijos pristatymo tendencingumą atskleidė Monika Morkūnaitė. Svarbu ne vien tendencinga brolijos traktuotė, bet ir tai, ko redaktoriaus pavaduotojas siekia tokią traktuotę pateikdamas. Anot M. Baltrukevičiaus, propatrijiečiai draugauja su Šv. Pijaus X brolijos kunigais, kurie yra schizmatikai. Redaktoriaus pavaduotojas sugestijonuoja, kad schizmatikų draugai turėtų patys būti nelojalūs Katalikų bažnyčiai, t.y. bent truputį schizmatikai, ir retoriškai klausia, kaip „teisingi“ kunigai gali prasidėti su iškrypusiu iš teisingo kelio sambūriu. M. Baltrukevičius bando skaitytojui įteigti, kad blogų žmonių draugai taip pat turi būti blogi, todėl jų idėjos atmestinos. Tai ir vėl yra ne kas kita, kaip sofistinis argumentum ad hominem. (Sofizmų skaičius: 22)

Regis, M. Baltrukevičius nepastebi, kad skaitytojas, paragintas šitokiu būdu pasidaryti neigiamas išvadas apie portalą „Pro Patria“, gali dar labiau nepalankias išvadas pasidaryti apie portalą bernardinai.lt. Juk jei pagrindą kelti įtarimus nelojalumu Katalikų Bažnyčiai gali suteikti Šv. Pijaus X brolijai, kurios doktrina yra katalikiška, priklausančio kunigo publikacija, tada dar rimtesnį pagrindą kelti tokius įtarimus suteikia nekatalikiškų ir net nekrikščioniškų konfesijų dvasininkų, pavyzdžiui, rabino J. Sackso, publikacijos portale bernardinai.lt.

Išdėstęs, kodėl nereikėtų rimtai traktuoti organizacijos „Pro Patria“ ir jos idėjų, M. Baltrukevičius išaiškina, kodėl nereikėtų rimtai žiūrėti į straipsnio apie V. Ališausko simuliakrinę krikščionybę autorių ir jo tekstus:

Kalbant apie Laisvūną Šopauską, ne kartą prie jo tekstų pastebėjau prierašų, jog jo tekstus atsisakė spausdinti visos žiniasklaidos priemonės ir liaupsių dėl to, jog Lietuvoje niekas nepajėgia tokiu lygiu polemizuoti. Pasirausęs po savo el. paštą, turiu pripažinti ir savo kaltę dėl to – esu gavęs vieną tekstą, kurio nutariau nepublikuoti dėl itin didelės apimties ir gana specifinės temos. Visgi polemikos čempionu L. Šopauską verčia būtent jo tekstų apimtis.
Tarkime, pagal LRT radijo laidą parengtą publikaciją apie Kristiną Sabaliauskaitę – daugiau nei 1500 žodžių. L. Šopausko atsakas 10 000 žodžių, tekstas iš dviejų dalių. Matematika paprasta – norėdama panašiu lygmeniu atsakyti, K. Sabaliauskaitė turėtų parašyti 60 000 žodžių. Tai maždaug keturi magistro darbai. Dauguma žmonių gyvenime užsiima ir kitais dalykais, ne tik karais su kitais, tad nenuostabu, jog L. Šopauskas gali jaustis nugalėtoju.

Esą jei L. Šopauskas parašė kritinę publikaciją, kuri keliskart ilgesnė už kritikuotą tekstą, tai kritikuotas autorius atsakydamas turi rašyti tekstą, keliskart ilgesnį už L. Šopausko. Kadangi tai vargiai įmanoma, į L. Šopausko kritiką nebūtina žiūrėti rimtai – jis gali jaustis nugalėtoju, o tie, ką palietė jo kritika, gali jį ramiai ignoruoti. Tokiame samprotavime yra pritaikytas sofistinis triukas – nepagrįstas apibendrinimas. Nėra jokio dėsnio, kuris nulemtų, jog tinkamas atsakymas į trumpo teksto ilgą kritiką turėtų būti ne mažiau kartų ilgesnis. Tinkamas atsakymas į kritiką gali būti trumpesnis, ilgesnis arba panašios apimties. (Sofizmų skaičius: 23)

Regis, skaitytojai jau pastebėjo vieną anaiptol ne mažareikšmį liberaliųjų viešųjų intelektualų, tiek laicistinių, tiek katalikiškųjų, laikysenos nenuoseklumą. Liberalūs viešieji intelektualai labai mėgsta kalbėti apie dialogo svarbą, dialogui tiesiog odes gieda, tačiau, susidūrę su savo pozicijų argumentuota kritika (pačia geriausia proga dialogui!), kažkodėl bematant praranda entuziazmą ir atsako arba tyla, arba pašaipomis veidaknygėje, arba bandymais diskredituoti kritiką pasirinkus taikiniu kokį nors mažareikšmį aspektą. Kažkodėl liberalūs viešieji intelektualai į kritiką niekuomet neatsako bandymu kalbėti apie problemą iš esmės.

M. Baltrukevičius savo tekstą baigia taip:

Ne vieną iš organizacijos [„Pro Patria“] aktyvistų pažįstu asmeniškai, gerbiu ir toliau gerbsiu. Dauguma jų tikrai yra talentingi žmonės ir gyvenime turėtų pasiekti labai daug. Tik gaila, jog šiuo metu organizacija, kuri pagal jos pavadinimą turėtų kovoti už Tėvynę, daugiausia energijos skiria kovai prieš popiežių, Katalikų Bažnyčią ir kitus krikščioniškos minties skleidimo kanalus.

Reikia pripažinti, kad tai yra tikro didmeistrio vertas ėjimas. Užteko vietoje žodžio „kritika“ pavartoti žodį „kova“ ir organizacija, kelianti šūkį „Už Tėvynę“, pavirto vos ne Tėvynės priešu. (Sofizmų skaičius: 24)

D. Puslio ir M. Baltrukevičiaus tekstuose yra toks kiekis sofistinių gudrybių, jog tie tekstai puikiai galėtų tarnauti kaip metodinė priemonė logikos kurso temai „Sofizmai ir paralogizmai“. Sunku būtų patikėti, kad logikos dėstymo lygis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute yra toks žemas, kaip galima būtų pamanyti perskaičius šiuos TSPMI absolventų tekstus. Priežastis turbūt kita. D. Puslys ir M. Baltrukevičius parašė nuo pradžios iki galo melagingus, sofistinių gudrybių perpildytus, skaitytojams apgauti skirtus tekstus todėl, kad kitokiu būdu apginti savo pozicijų nesitiki. Tai skatina giliau pasidomėti, kokias pozicijas gina ir propaguoja Donatas Puslys ir jo redaguojamas portalas bernardinai.lt.

Bus daugiau

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas       2017-05-5 14:33

Neneigdamas tiesos, turiu Autoriui priekaištą dėl jo loginio paklydimo: neva negalima painioti Romos vyskupo Pranciškaus pasisakymų su katalikiška doktrina.
Vartojant skambius terminus reikėtų paaiškinti bent tai, kaip jie bent paties Autoriaus suprantami. I Vatikano Susirinkimas pakėlė Popiežiaus asmenį (kalbant ex cathedra) į visos Bažnyčios susirinkimo lygmenį, t.y. Popiežiaus pasisakymai ex cathedra yra neklystami, todėl jis ir be Bažnyčios susirinkimo gali pats vienas skelbti dogmatus.
Ar tai doktrina, ar ne?
Jei Susirinkimo sprendimai nebe doktrina, tada kas yra doktrina?
O jei doktrina, tai visi Pranciškaus pasisakymai ex cathedra (o Pranciškus išrinktas pagal taisykles) priklauso doktrinai. Nesvarbu, ar čia prasideda (tiesa, dar reikia panagrinėti, kada tiksliai prasideda) doktrinų painiavos, ar ne. Doktrina ir taškas!

Marius       2017-05-4 22:01

Geras tekstas, detaliai išnagrinėta. Pagarba jums L. Šopauskai, šiais laikais mažai kas taip argumementuotai rašo. Beje viena iš Lietuvos fundamentalių bėdų yra viešoje erdvėje siautėjantys demagogai ir neišmanėliai. Šiaip aš nebetikiu Lietuva, nieko gero nebus, lietuav toliau ir nyks ir degraduos, o demagogai visą tai išvers į: girdi, tapome dar labiau vakariečiais.

VaidasVDS       2017-05-4 12:43

Džeikai,
anot tavęs, straipsnio autorius, demonstruodamas savo ganėtinai išskirtinį intelektą, smarkiai pasididžiavo. Man atrodo, kad jo tikslas buvo kitoks. Tiesa, man taip pat atrodo, kad jis savojo tikslo nepasieks, nes su kai kuriais asmenimis diskutuoti kartais būna beveik beprasmiška, o juos pakeisti beveik neįmanoma. Žmogus gali pasikeisti tik tuomet, kai pats to nori ir sugeba pamatyti savąsias klaidas ir suvokti savuosius klydimus.
Ai, tiesa, juk savąją išmintį taikei man…
Ai, tiesa, savojo intelekto tu nedemonstruoji visiškai…
Aš dar porą dvasinių tiesų pateiksiu pasvarstymams:
“Didingumas yra ne tiek jėgos turėjimas, kiek tos jėgos išmintingas ir dieviškas panaudojimas.”
“Pažanga reikalauja individualybės vystymosi; vidutinybė stengiasi įsisprausti į standartą.”
O tu kurk savąsias.

Dzeikas       2017-05-4 11:42

Vaidai, logines grandys ne kausto, o susieja minties seka.
Taupydamas laika ir popieriu ,nenoredamas izeisti oponento supaprastinimu,persoku per kelias , kad jis pats atsektu tarpines grandis.
Intelekto demonstravimas-pasididziavimas. Intelekto slepimas po nesupratimo kauke - netiesa.

VaidasVDS       2017-05-4 8:56

Džeikai,
aš tau pacituosiu vieną dvasinę išmintį iš Apreiškimo:
“Specifinių gabumų demonstravimas neliudija, jog yra dvasiniai sugebėjimai. Protingumas nėra tikrojo charakterio pakaitalas.”
O kuo mažiau žmogus turi grandžių ir grandinių, tuo jo sielai turėtų būti lengviau…

Dzeikas       2017-05-4 8:02

Vaidai, gerbdamas pasnekova kartais kalbu per kelias logines grandis.Su jumis matyt reikia paprasciau.
Bet as nekeliu sau tikslo ugdyti pasnekovo gebas.Tai yra jo paties darbas.

taip       2017-05-4 7:15

Tikra bėda, kad būtent logikos dėstymo mūsų švietimo schemose nėra, nebėra. Gal buvo seniau, kad principus prisimena tik Radžvilo kartos žmonės?
Trisdešimtmečiai kalba šmaikščiai ir lengvai, bet kaip dažnai pro šalį. Kaip valstybiniai funkcionieriai.
Ačiū autoriui, jūsų  straipsnis veikia, kaip gera paskaita.

Dėkoju už straipsnį.       2017-05-4 0:06

Skaityti - vienas malonumas. Aiškiai, nuosekliai ir labai taikliai. Reta tokių skaitinių.

VaidasVDS       2017-05-3 23:06

Dzeikai,
kartais tu atrodai rimtai, o kartais būni tiesiog vaikiškas…
Anot straipsnio autoriaus tai atrodo taip:
“Šiame samprotavime nesunku surasti sofistinį triuką – tezės pakeitimą.”

Dzeikas       2017-05-3 21:59

Vaidai, jeigu Amerikos indenai liptu i medi salin nuo “ugningojo vandens” , - nauja ka jiems atnese baltieji, - ju istorija nebutu tokia tragiska.

VaidasVDS       2017-05-3 18:01

Lukai,
labai prašome demaskuoti tą šaltinį.
Pats pirmiausiai tą ir norėjau padaryti, bet man neišėjo.
Gal jums pavyks…
Beje, nepriklausau jokiai sektai, esu individualus Apreiškimo skaitytojas.
—-
Dzeikai,
suskėlei kažkokią nesąmonę:
“tai kas nauja - naudos nenesa.”
Na tai, brol, mesk viską ir lipk į medį. Taip gyveno pirmykščiai žmonės, nes kas nauja, anot tavęs, naudos neneša, tad vienintelis tavo kelias atgal į praeitį...

Lukas       2017-05-3 15:20

VaidoVDS įkyrumas - akivaizdus pavyzdys to, kaip atsiranda sektos ir “vystosi” sektantiška teologija. Galima priemonė nuo jų apsiginti - demaskuoti tą “šventą” šaltinį, kuris nuodijo septynias Apreiškimo Jonui bažnyčias.

Priešintis,kaip       2017-05-3 14:20

priešinasi Anglija.Protestantai .O katalikai ?

Nepasirašysiu       2017-05-3 14:18

“Trys iškiliausi liberalių katalikų šviesuliai – Vytautas Ališauskas, Irena Vaišvilaitė ir Paulius Subačius – kadaise buvo pasirinkę ateizmo propagandisto kelią, kažin ar gali būti atsitiktinumas. Tame visiškai pagrįstai galime įžvelgti tendenciją.”
Visiems seniai žinoma, kad komunizmas (kaip ir “istorijos pabaigos” neoliberalizmas) buvo natūralus krikščionybės rezultatas, siekiantis, kaip ir krikščionybė, mesianiškai perkeisti pasaulį, atnešti amžiną rojų, nepaisant to, kaip ir nuo kokių inkvizicijų teks kentėti “žmogiškajai medžiagai”. Tokioje šviesoje autoriaus atakos prieš Ališauską ir kitus atrodo kiek juokingos - autorius vengia įvardinti savo religijos kaltes ir silpnybes.

dabar 15 min       2017-05-3 14:16

skelbia,kad pagal dabartinį planą ligoninės provincijoje tiesiog išnyks.Kas taip nurodė,kas taip įsakė?Juk tada žmonėms beliks emigruoti ir tikrai ne į Vilnių ar Kauną.O į užsienį.O kiti bus paliekami išmirti,nes bobutėms ir diedukams sunku pasiekti Kauną,o greitosios neveža,sako,na,tyliai sau galvoja. tokiame amžiuje laikas mirti.Ar ne Šaiurės Korėja?Kas gali tam priešintis ir kaip?Kas gali patarti?

Savotiškai malonu       2017-05-3 14:03

kai Šopauskas užkandžiauja Pūsliais, Ališauskais, Putinaitėmis ir t.t. Tiesa visų tėtės matyt neįkąstų arba būtų pakastas.

Dzeikas       2017-05-3 11:29

Vaidai, perfrazuojant akademika Vavilova apie jusu propoguojama “apreiskima” galima pasakyti:
- Jame pasakyta daug naujo ir naudingo.Tik tai kas naudinga - nebe nauja, o tai kas nauja - naudos nenesa.

ruta       2017-05-3 10:39

..na , kritikuoti liberalmarksistus sutupusius i laisvosios rinkos kisenes ,jau darosi pavojinga ..

Nuomonė       2017-05-2 23:45

Pagaliau pasakyta tai ,kas ilgėjosi ilgai to pasakymo.

Puikus straipsnis       2017-05-2 20:18

Pradėjęs skaityti negalėjau atsitraukti, nors čia pat laukė kiti įdomūs dalykai.

Gaila, kad buvęs neblogas “Bernardinų” interneto dienraštis nesugebėjo atsispirti
progresui. 

VaidasVDS       2017-05-2 19:31

Negaliu atsistebėti, koks teisus yra Apreiškimas (kurį nuolat cituoju), kuris teigia:
“Kada jūs pradedate žmogiškai formuluoti dieviškąją tiesą, tada netrukus ji miršta.”
Visos tos katalikiškos, katalikų bažnyčių ir joms oponuojančių kitaminčių doktrinos, besikėsindamos būti dvasine tiesa, iš karto numiršta. Nes… nelieka nei meilės, nei sutarimo tarp žmonių.
Autorius rašo apie fundamentalizmą (dar vadinamą dogmatizmu), kuris niekada nėra geras geras reiškinys. Ir klaidingai nurodo, kad “katalikiškasis fundamentalizmas yra gėris”. Gėris nėra joks fundamentalizmas. Gėris yra dvasinė vertybė. Dievo meilė vienodai pasireiškia per tiesą, gėrį ir grožį. Tai fundamentalios vertybės. Vienintelė dvasinė dogma bet kokioms religijoms yra Pagrindinis Dievo įstatymas, kurį savo apaštalams sustiprino Jėzus, liepdamas jiems kitus žmones mylėti taip, kaip mylėjo Jis. Bet krikščioniškiems pasekėjams dabar jau sunku suvokti, ką Jėzus turėjo minty, nes jie nežino, kaip Jėzus iš tiesų mylėjo žmones. Išlikę daliniai ir iškraipyti Jėzaus mokymai to neatskleidžia.
Nenuostabu, kad ne tik katalikai taip painiojasi tarp Dievo gailestingumo ir atlaidumo, o kartu ir teisingumo. Dievo atleidimas ateina tada, kada žmogus gimsta iš dvasios ir apsisprendžia vykdyti tikrąją Dievo valią - per meilę siekti tiesos, gėrio ir grožio, visur ir visada. Taip Dievas gali atleisti labai daug ką, bet tik tuomet, kada žmogus pasirenka eiti tikru Dievo keliu. Ir užduokite sau klausimą, ar tikrai jūs jau einate tokiu keliu?
Tikrasis Apreiškimas atskleidžia labai daug ką, bet Jį reikia ilgai ir kai kam nuobodžiai skaityti, studijuoti ir ... pradėti gyventi dvasine tiesa. Kol to nebus, tol tęsis beveik beprasmės tokio pobūdžio “pjautynės”.
Dvasinė tiesa iš Apreiškimo skelbia:
“Bergždžia kalbėti apie primityviosios krikščionybės atgimimą; jūs turite eiti į priekį nuo ten, kur esate. Šiuolaikinę kultūrą reikia dvasiškai pakrikštyti Jėzaus gyvenimo nauju atskleidimu ir apšviesti jo amžinojo išgelbėjimo evangelijos nauju supratimu. Ir kada Jėzus bus šitaip išaukštintas, tada į save jis patrauks visus žmones.”
Šis autoriaus straipsnis geriausias šios dvasinės tiesos įrodymas, tik tikri apreikšti Jėzaus mokymai iš tiesų gali patraukti visus žmones, ir laiko tam visa amžinybė, bet tik tiems, kas pasirinks…


Rekomenduojame

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Vytautas Sinica. Apie ministro Kukuraičio kovą su skurdu ir socialine atskirtimi

Eurofederalistai kviečia į diskusiją: „Kalbėkime apie klimatą“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.