Naujienos, Įžvalgos

Atsakas pokario istorijos klastotojams: žiauri tiesa apie partizanų gyvenimą ir mirtį

Tiesos.lt siūlo   2017 m. liepos 29 d. 1:47

4     

    

Atsakas pokario istorijos klastotojams: žiauri tiesa apie partizanų gyvenimą ir mirtį

„Tokios knygos dar nebūta. Dėl pribloškiančios išskirtinių įvykių ir faktų gausos ji tarsi susintetintas grynuolis“, – ką tik išleistos Vlado Terlecko knygos „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovės“ anonse savo įspūdžiais dalijasi LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas. Ir priduria: „Naujoji knyga – protestas prieš partizanų atminties niekinimą, jiems priskiriamų aukų skaičiaus klastotes, tikrųjų žudikų slėpimą, apie ginkluotą ir neginkluotą tautos būtinąją gintį.“

Vienas iš knygos privalumų – teksto daugiabalsiškumas. Tautos priešinimosi okupacijai 1944–1953 m. istoriją autorius papasakojo, „pakalbinęs šimtus liudininkų ir pasitelkęs visus esamus šaltinius“.

Kaip teigiama knygos įvade, prieš šių laikų, cinizmą ir sovietinės istoriografijos gaivinimą pasisakantis V. Terleckas Lietuvos partizanų priešinimąsi okupantui, nors jis ir baigėsi pralaimėjimu be kapituliacijos, įvardijo kaip pergalę.

[...]

Naujai apie pokario pasipriešinimą

Jūsų dėmesiui siūlome DELFI.lt publikuotą Stanislovo Abromavičiaus pokalbį su neseniai mus pasiekusios knygos „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovės“ autoriumi ekonomistu dr. Vladu Terlecku.

Gimėte Krivasalio kaime netoli Saldutiškio 1939 metais. Pasipriešinimas okupantams prasidėjo Jūsų vaikystėje. Ar išliko atmintyje kas nors iš tų baisių karo po karo įvykių?

Mano pirmieji prisiminimai siekia tėviškės „išvadavimo“ dienas, kai eidamas penktus metus, nuo sovietinių kareivių slėpiausi tėvų augintose kanapėse, serbentų krūmuose. Matyt, buvau prisiklausęs išgąstingų suaugusiųjų kalbų. Ir šiandien matau, kaip įniršęs raudonarmietis plėšia nuo mūsų gryčios sienų priklijuotus nacmečio laikraščius, kurie turėjo troboje sulaikyti šilumą. Nepamiršau tėvų aimanų dėl „išvadavimo“ nuo beveik viso užgyvento turto (drabužių, avalynės, audinių ir kt.). Regiu mūsų gryčioje ant grindų pamestų šiaudų besiilsinčius partizanus, kitąkart besišildantį partizanų vadą ir jo pavaduotoją (jie išsigelbėjo rudenį panirdami į ežerą ir kvėpuodami per nendres). Iš atminties neišdilo stribų išsivaromo tėvo, skubančios į klojimą slėpti sviesto puodynės mamos paveikslai. Nugara nubėga šaltukas, prisiminus, kaip stribas nuo miegančių manęs ir brolio Jono nudengia antklodę, kaip mane su draugu, vaikėzus, grįžtančius nuo ežero, sulaiko enkavėdistai, iškrečia terbeles, kuriose nešėmės daugiau žolių nei žuveliokų. Tais laikais žvejai leisdavo vaikams tinklais ištrauktose žolėse sau paieškoti žuvų.

Nėra ko aiškinti, kokius jausmus kėlė vaikams ištremtų kaimynų sodybose džiūgaujantys stribai, daug trobų, žvelgiančių juodomis akiduobėmis. Baimę kėlė kiekvienas kareivių, stribų ir jų svitos – aktyvistų pasirodymas kaime. Šie, galintys atrodyti nereikšmingi faktai rodo tuomet vyravusią atmosferą, patvirtina literatūroje padarytą išvadą, kad vos ne visi buvome įtariamieji, „liaudies priešai“. Į tai mes, vaikai, reaguodavome nestojimu į Raudonojo kryžiaus, pionierių ir komjaunimo organizacijas, jų narių niekinimu. Neatsitiktinai mūsų pagrindinis žaidimas buvo „miškinių ir stribų karas“, kuriame niekas nenorėjome atlikti stribo vaidmens.

Kiauneliškio kautynės ilgus metus rudens ir žiemos vakarais buvo mūsų namuose besisvečiavusių vyrų pokalbių tema. Pasakojimų turinys kartojosi. Dėl to kartais nusivildavau nieko naujo neišgirdęs. Kodėl pasakotojams tai buvo svarbu? Jos buvo pirmosios ir didžiausios, pareikalavusios daug laisvės kovotojų gyvybių, pasididžiavimą kėlė vieno partizano drąsa ir sugebėjimas išmesti iš bunkerio priešo granatas. Kitiems pavyko išlikti gyviems, per gilų sniegą sužeistiems nubėgti didelį atstumą. Jaudino dėdės Vlado Mičėno pasakojimas, kaip jis kareivių buvo priverstas lįsti į bunkerį ištraukti rusų karininką. Anot jo, pirmukart pririšant ant jo kojos virvę, jis buvo dar šiltas, dėl jaudulio netvirtai pririšo virvę, ją kareiviams patraukus, ji atsirišo. Jam teko dar kartą lįsti į bunkerį. Tada nežinojome, kaip stoiškai mūsų vyrai pasitiko mirtį. Daug vėliau apie tai papasakojo iš Vorkutos lagerio grįžęs kautynėse sunkiai sužeistas Liudas Malakauskas. 7 ar 8 partizanai, sustoję ratu, sukalbėjo maldą, o tada ištraukė granatos žiedą... Ir iš kur paprasti kaimo berniokėliai pasisėmė tokio ryžto, drąsos?!

Pokalbio tęsinį skaitykite ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+
Istorijos iškraipos

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Paskaitai       2017-08-6 9:46

Tokius svaisčiojimus, ir stebiesi jų autorių “geležine logika”. Kada valdžioje tokių dauguma, supranti, kad kalbėtis nėra su kuo.Belieka ieškoti, kur išvažiuoti.

oman       2017-07-29 12:12

na man tėvai perdavė kad buvo tvanas

Joana       2017-07-29 9:53

Esu V. Terlecko bendraamžė. Galiu patvirtinti, kad augdama kitoje Lietuvos pusėje regėjau tą patį. Namuose taip pat lankydavosi partizanai - juos gyventojai vadindavo “naktiniais”. Ir nakvodavo, ir keli sužeisti sirgo, gulėjo klojime ant šieno. Nors tėvai nuo mūsų vaikų slėpdavo, bet matydavau, kaip mama nešdavo į klojimą didelį dubenį sriubos. Vieno apsilankymo metu keli vyrai gražiai dainavo ir kai kurios jų dainos man išliko galvoje iki šios dienos. Prisimenu ir išniekintus miestelio aikštėje… Tai gyva ir neužmirštama mūsų kartos istorija, bet kaip ją vertins dabartinės kartos - sunku pasakyti. Daugelio tėvai užaugo be jokios istorinės atminties, tai ką tokie perduos savo vaikams. Dabar pirmoje vietoje statoma ne patriotizmas, o globalizmas. 
Dėkoju p. Vladui už knygą. Tai didvyriška mūsų tėvų, dėdžių, brolių kova ir paaukotos jų jaunystės už Tėvynės laisvę.

Dzeikas       2017-07-29 8:43

Paveluota si kova.
Ji turejo prasideti po tautos pinigais atsiserusiu kareivu perversmo 1926m, o busimasis Kremliaus lesintas ir galiausiai isdaves valstybe A.Smetona turejo per upeli bristi Vokietijon ne nuo NKVD kaili gelbedamas (suprato kad krauju isvems tardymo rusyj estus rusu ambasadoje ikrus), o nuo tu zmoniu ,kurie patys ar ju vaikai tapo po 20 metu partizanais, pasipiktinimo.
Tada ziurek ir mirtis su ginklu rankose netaptu vienintelis budas likti GYVU zmogumi.


Rekomenduojame

Popiežius Pranciškus: Būkime budrūs – nežaiskime pagal velnio taisykles

Robertas Grigas. Pasąmonėje išlikęs baudžiavos genas

Kviečiame į LRT dokumentinio filmo „Alfonsas Svarinskas“ pristatymą Vilniaus karininkų ramovėje

Kastytis Braziulis. Kaip užvaldyti valstybę

Vytautas Radžvilas. Nietzsche, Vytis ir šiandienžmogio buvimo beprasmybė

Gitenis Umbrasas. Menininkai neturi kitos išeities – tik savo kūnais užlopyti slenkantį Gedimino kalną ar stotis prieš abejingumo volą

Liudvikas Jakimavičius. Rudens etiudas. Pro automobilio langą

Vidmantas Valiušaitis siūlo: „Cvirką – į Grūto parką arba į Klangius, o į jo vietą – Kosciušką“... O ką manote Jūs?

Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ sutiktuvės-konferencija

Andrius Kubilius. Žiurkių pjautynės, arba Juokiasi puodas, kad katilas juodas

Geroji Naujiena: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“

634 iš 700 prieglobsčio prašytojų Danijoje melavo apie savo pilietybę – visi išsiunčiami iš šalies

Vytautas Rubavičius. Kultūros ministrė – kaip ant delno (papildyta video)

Raimondas Navickas. Gėjų šeimų naujienos: Įvaikintojas užmušė 18 mėnesių mergytę po dviejų savaičių „tėvystės“

Danijos ministras pirmininkas: „Mes uždarysime savo sienas laimės ieškotojams“

Žilvinas Nečiūnas. Gedimino kalno naujienos

Vytautas Rubavičius. Skvernelis ir Popiežius

Stebuklų Lietuva: mokslininkės atlyginimas – 155 eurai

Naglis Kardelis. „Ar iš Lietuvos neišvarysime lietuviškumo dvasios?“ (I)

Žiniasklaidos misija: informuoti ar formuoti?

Andrius Švarplys. Apie apsivalymą nuo nuodėmių ir stiprią valstybę

Naujoji KTU taryba apsisprendė: Petras Baršauskas atleidžiamas iš KTU rektoriaus pareigų

Nuo bačkos. Manto Adomėno išlikimo receptas Lietuvai: tautiečiai, semkimės stiprybės iš ateities skaičiuodami, kada ir ji baigsis

Tautos Santalka rengia konferenciją

Dr. Aldonas Pupkis: „Visuomenę tuo klausimu Landsbergis klaidina jau ne nuo šiandien“

Alvydas Jokubaitis: daug žmonių, mylinčių laisvę, neturėtų būti liberalais

Vilniaus forumas kviečia pasirašyti peticiją-pareiškimą dėl Lukiškių aikštės memorialo

Algimantas Rusteika. Katalonija. Europos vertybių išbandymas

Situacija grėsminga: priėjome liepto galą

Iš redakcijos pašto. Demokratijos grimasos: apie „Antifos“ smurtą per Šiaurės šalių pasipriešinimo judėjimo eitynes ir vėl nutylėta

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.