Socialinės inžinerijos eksperimentai

Atbalsiai. Rasa Baločkaitė. Nepatiklūs subjektai ir tolerantiško žmogaus našta

Tiesos.lt siūlo   2017 m. vasario 28 d. 18:41

13     

    

Atbalsiai. Rasa Baločkaitė. Nepatiklūs subjektai ir tolerantiško žmogaus našta

Skelbiame Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentės Rasos Baločkaitės straipsnį, atsiliepiantį į Laisvūno Šopausko straipsnį „Intelektualų pasaulėžiūros totalitarizmas: Kristina Sabaliauskaitė kaip tipiškas susovietinto inteligento atvejis“ (Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA)

* * *

vdu.lt

Paskutiniais metais Lietuvoje matėme visą eilę iš pažiūros nesusijusių, specifinio pobūdžio konfliktų –  tai debatai dėl Jėzaus atvaizdo panaudojimo dizainerio Roberto Kalinkino darbų reklamoje 2014 m., protestai dėl 2012 m. Vilniuje rodyto Romeo Castelluci spektaklio „Jėzaus veidas“, kurio metu atliekami kontraversiški veiksmai su Jėzaus atvaizdu, diskusijos dėl „w“ ir kitų raidžių naudojimo Lietuvos piliečių pavardžių rašyboje, debatai dėl imigracijos ir pabėgėlių kvotų, dėl nacionalinių kostiumų, dėl dirbtinio apvaisinimo, dėl valstybės kišimosi į privatų šeimos gyvenimą vaikų apsaugos nuo smurto pretekstu ir daugelis kitų.

Lietuvoje šie konfliktai dažnai įvardijami vartojant globalizmo ir nacionalizmo, atvirumo ir ksenofobijos, europietiškumo ir provincializmo (Kristina Sabaliauskaitė, Laisvūnas Šopauskas [žr. ČIA ir ČIA])  arba naujojo disidentizmo (Milda Ališauskienė) terminus.

Šiame tekste minėtoms skirtims ir konfliktams įvardinti ir analizuoti remiamasi kita – vidinio kolonializmo – paradigma. Šiandien socialiniuose ir humanitariniuose moksluose „kolonializmo“ sąvoka naudojama lanksčiai ir platesne nei tradicine prasme, akcentuojant kultūrines dominavimo formas – kultūros produkcijos, technologijų, teisės normų, institucinių modelių „eksportą“ ir kt. Šiandien, kalbama apie neprievartinę, laisvanorišką kultūrinę savikolonizaciją (dažniausia, tai galios centrų nuošalyje atsidūrusių visuomenių savanoriška politinė ir kultūrinė vesternizacija), apie kultūrinį imperializmą bei elektroninį kolonializmą (amerikietiškos kultūros eksportas arba informacinių technologijų eksportas, keičiantis ir transformuojantis lokalias visuomenes), taip pat apie vidinį kolonializmą kaip specifinę socialinių pokyčių formą.

Vidinis kolonializmas – tai situacija, kai visuomenės viduje formuojasi įtampa tarp dviejų socialinių grupių, kurios turi skirtingą požiūrį į pokyčius bei reformas; kai formuojasi grupės, kurios save suvokia kaip progresyvias ir emancipuotas, kurios jaučia numanomą teisę bei moralinę pareigą, progreso vardan, rūpintis, šviesti ir edukuoti kitas visuomenės grupes, dažniausiai nepatiklias ir besipriešinančias.

Alexander Etkind knygoje „Vidinė kolonizacija“ (2011) teigia, kad Petro I reformos XVIII a. Rusijoje yra klasikinis vidinio kolonializmo pavyzdys. Kai Petras I išvyko studijuoti į Nyderlandus, pamatė gimtąją Rusiją kitomis akimis, t.y. ne kaip autentišką, bet kaip atsilikusią: kalbama, kad įgijęs vakarietišką išsilavinimą ir grįžęs į Rusiją, Petras I jautėsi „tarsi svečias savo paties namuose“.

Kai kurių tyrėjų teigimu, Petras I baiminosi, kad Rusijos neištiktų kolonijinės Indijos likimas, todėl nusprendė, jog Rusija privalo pati save kolonizuoti. Caras ėmėsi pats vykdyti savo šalies kolonizaciją: reformavo švietimą ir armiją, įvedė aiškiai apibrėžtą luomų sistemą, įkūrė naują proeuropietišką sostinę Sankt Peterburgą, išmokė Rusijos aukštuomenę rengtis europietiškais rūbais bei kalbėti prancūziškai. Kone didžiausio pasipriešinimo sulaukęs jo veiksmas buvo nurodymas aukštuomenės vyrams nusiskusti barzdas. Visos Petro I reformos buvo nutaikytos, pirmiausia, į aukštuomenę – caras siekė sukurti progresyvų, provakarietišką elitą, kuris būtų „kultūringo, modernaus“ žmogaus prototipu ir, pats būdamas apšviestas, toliau šviestų ir lavintų likusią Rusijos visuomenę. A. Etkind, perfrazuodamas Rudyard Kipling poemą „Baltojo žmogaus našta“, vadina tai „nusiskutusio, arba bebarzdžio, žmogaus našta“.

Šios reformos Rusijoje buvo sutiktos prieštaringai – vieni vertino jas kaip Rusijos pabudimą iš istorinio miego ir atsilikimo, kiti – kaip piktavališką sąmokslą sunaikinti autentišką Rusijos tapatybę ir paversti ją dirbtina Vakarų valstybių kopija. Yra žinoma, kad protestuodami prieš Petro I inicijuotas religines reformas, susidegindavo ištisi Rusijos sentikių kaimai. Netrūko ir tokių, kurie carą laikė Antikristu, o Rusijoje ir šiandien pasakojama legenda, kad Nyderlanduose jis buvo pagrobtas ir pakeistas kitu asmeniu, antrininku, specialiai parengtu ir pasiryžusiu sunaikinti šalį.

Boris Groys (1993) teigimu, Petro I reforma buvo ir progresyvi, ir traumuojanti – ji modernizavo Rusijos visuomenę, tačiau tuo pat metu poliarizavo ir suskaldė ją į provakarietiškai ir antivakarietiškai nusiteikusius, „sutraukė“ istorinio laiko tęstinumą, padalindama jį į dvi dalis – iki ir po reformos, atkirsdama žmones nuo praeities, nuo „šaknų“, savo paties kultūrinių tradicijų, sukūrė neurotišką subjektą, kuris nuolat žvilgčioja į Vakarus, nes nebegali semtis stiprybės iš praeities. Savosios tapatybės neigimas tapo būtina emancipacijos sąlyga arba, kaip tai įvardijo Michail Lotman ir Boris Uspenskyj (1985), „užmiršti –  tai būti apšviestam.“

Ši patirtis nėra išskirtinai rusiška, ji būdinga daugumai Vakarų kultūros periferijoje atsidūrusių, transformacijas patiriančių visuomenių bei valstybių. Kevin Robins (1996), analizuodamas Mustafa Kemalio vykdytą Turkijos visuomenės modernizaciją, kalba apie emancipacinį, bet traumuojantį reformų pobūdį bei mini „žaizdą pačioje tapatybės šerdyje“. Panašiomis įžvalgomis dalinasi ir kiti tyrėjai, nagrinėjantys intensyvias posovietinių visuomenių transformacijas.

Būtent tokią poliarizaciją tarp dviejų socialinių grupių galima įžvelgti šiandieninėje Lietuvoje. Be šio teksto pradžioje jau minėtų pavyzdžių, vienas charakteringiausių šios poliarizacijos atvejų yra netiesioginė Kristinos Sabaliauskaitės ir Laisvūno Šopausko konfrontacija, apie šią poliarizaciją kalbama ir Mildos Ališauskienės tekste „Naujieji šių dienų disidentai ir jų Lietuva“.

K. Sabaliauskaitė „Silva Rerum“ ketvirtosios dalies išleidimo proga interviu LRT radijui išsakė tokią nuomonę: „Kaip aprašomuoju romane laikotarpiu, taip ir šiandien matome skilusią, pasidalinusią Lietuvą. Anais laikais tai buvo tokie europiečiai Apšvietos vaikai, siekiantys edukacijos reformų, įsiliejimo į bendrąsias Europos struktūras, ne tik ekonomines ir politines, bet visų pirma mąstymo, žmonės, kurie jautėsi Europoje absoliučiai visateisiai, pažinojo to meto europinį elitą, kreipėsi vieni į kitus vardais, bendravo ir buvo pasaulio piliečiai, ir tuo pat metu [kiti buvo] tokie retrogradai reakcionistai, kuriems buvo įprasta senoji tos yrančios bajoriškos deformuotos Respublikos, pasenusios iš esmės, tvarka, su visa korupcija, su kunigaikštukais didesniais ir mažesniais provincijose, kurie tvarkėsi kaip išmanydami, visiškai negalvodami apie bendrąjį visuomenės arba valstybės gėrį, o tiktai paisydami savo interesų”.

L. Šopauskas, oponuodamas K. Sabaliauskaitei teigia, kad „autorės idėjos yra būdingos negausiai, bet aktyviai viešojoje erdvėje besireiškiančiai asmenų grupei, vadinamai „intelektualais“ arba „viešaisiais intelektualais“, kad jos teiginiai apie „pažangą kone automatiškai garantuojančią Europos įtaką ir buvimą Europos struktūrose“ yra klaidingi, kad „visokeriopo gėrio siejimas su Europos įtaka ir integracija į Europos struktūras“ yra melagingas, kad „Europa nėra metafizinio gėrio karalystė, iš kurios ateina tik geros idėjos ir įtakos“ ir kad „atsisukimas į Europą ir atsivėrimas jos įtakoms ir integraciją į jos struktūras jokio gėrio negarantuoja“.

M. Ališauskienė taip pat analizuoja šią visuomenės ir viešosios nuomonės poliarizaciją, vartodama „jaunojo disidento“ sąvoką. Jaunasis disidentas yra nepatiklus, besiginantis ir kovojantis žmogus – jis „kovojo už tai, kad nebūtų rodomas italų režisieriaus Castelluci spektaklis (…), kovojo už šeimos apibrėžimą, kuriame būtų nurodyta, jog tai heteroseksuali susituokusi pora. (…) kovojo ir galbūt vis dar tebekovoja už tai, kad fizinės bausmės nebūtų panaikintos, nes, jo supratimu, tai vertybė, nors greičiausiai taip yra todėl, kad vaikystėje pats patyrė tokį „vertybinį” auklėjimą, (…) dėl daugybės savo valstybės problemų jis kaltina Europos Sąjungą“; jaunasis disidentas taip pat „nepasitiki socialiniais mokslais“ ir „regi sąmokslo teorijas“.

Visuose minėtuose tekstuose matoma ta pati klasikinė skirtis tarp provakarietiškai nusiteikusios intelektualų grupės bei Vakarų Europos vertybes kvestionuojančių jų oponentų, tarp naujosios tvarkos siekėjų ir senosios tvarkos šalininkų, tarp troškimo būti visateisiu Europos piliečiu bei troškimo ginti savo namų autonomiją bei savo kiemo tvarką. Tai yra konfliktas dėl to, kiek Lietuva turi atsiverti bei reformuotis ir kiek laikytis senosios savasties ir senosios tvarkos; arba, metaforiškai kalbant, tai yra konfliktas taip nusiskutusio ir barzdotojo žmogaus.

Steven Sampson bei daugelis kitų tranzitologų yra aprašę įdomų reiškinį. Po Sovietų Sąjungos griuvimo, Vakarų valstybės prisiėmė atsakomybę už tolesnę raidą buvusiose Rytų bloko šalyse, tačiau susidūrė su problema – šiose šalyse, jie neturėjo patikimų kvalifikuotų partnerių, su kuriais dirbdami, galėtų reformuoti posovietines visuomenes. Vienas iš pirminių tikslų buvo sukurti provakarietiškai nusiteikusių, neretai Vakarų universitetuose išlavintų ir socializuotų, ta pačia kultūrine kalba kalbančių ir ta pačia kultūrine logika besivadovaujančių, reformas remiančių bei vykdančių žmonių sluoksnį.

Tyrėjų teigimu, problema yra ta, kad šie žmonės, patekę į aplinką anapus savo socialinio sluoksnio ribų, dažnai jaučiasi kaip tas A.Etkind aprašytas Rusijos Petro I-ojo laikų džentelmenas, kuris „su Voltero raštų tomu rankose klaidžioja kur nors po provinciją, jausdamasis svetimas tarp savų, jausdamasis svečias savo paties namuose“. Tie žmonės stebi ir stebisi, dažnai nesupranta, dažnai patys lieka nesuprasti, kartais nusivilia, kartais piktinasi, imasi misionieriškos, švietėjiškos veiklos, imasi ugdyti, keisti ir reformuoti visuomenę, nes tokia, perfrazuojant A. Etkind, yra tolerantiško žmogaus našta.

Šis konfliktas, nesusikalbėjimas ir kolektyvinė neurozė arba, K. Robins žodžiais tariant, „žaizda tapatybės šerdyje“, yra būdinga tiek Apšvietos laikotarpio Lietuvai (ką mini ir pati K. Sabaliauskaitė), tiek Petro I Rusijai, tiek Mustafa Kemalio Turkijai, tiek buvusioms Rytų bloko šalims. Iš esmės, tai yra kaina, kurią visuomenė moka už pokyčius ir už progresą.

 

* * *

Jei prisiminsime tą faktą, jog kadaise Rusijoje ištisi sentikių kaimai susidegino vien dėl to, kad Petras I nurodė kitaip žegnotis, kai kurių žmonių užsispyrimas dėl „w“ raidės rašymo Lietuvoje nebeatrodys toks keistas.

vdu.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ka gi       2017-03-1 22:38

tapsime europiniu žmogumi (kažkada jau buvome sovietiniu) be šaknų, be jokio savitumo. Kaip partija-Briuselis pasakys. Kaip nieko naujo

suomis       2017-03-1 20:53

Kažkas yra gerai išsireiškęs, kad Petras I tai pirmasis Rusijos bolševikas (marksistas). Todėl dabartiniams bolševikams Basanavičius yra nepriimtinas.

Marginalas       2017-03-1 17:56

Rašant apie ruskiją reikia gerai išmanyti šį konglomeratinį fenomeną. Visiška tiesa, kad ji buvo vidaus kolonija, o kolonizatorius buvo pats “progresyviausias” Sanctpeter(s)bourg’as (šitaip jis vadinosi pagal savo realią “romanogermaniškojo jungo” esmę - Kara-Murzos terminas). Rašantiems privalu žinoti, kad šis miestas įkurtas ne ruskijoje, bet BALTIJOJE, o jo autochtonai - finougrai ingrai ir vadžiai. Jie buvo išlikę vietoje iki pat stalininio genocido.
Petras I (beje, ir pats alkoholikas) pritaikė vergams tokį metodą, kuris tik ir tebuvo įmanomas, nes jokios etninės tautos jis nevaldė, jis valdė konglomeratą, mongolų baskakų su Naugardo išdaviko “Šventojo Aleksandro Neviškio” pagalba suburtą iš skirtingiausių suomių ugrų ir tiurkų tautų (dar ir po Petro I centrinėje vadinamojoje “Rusijoje” ilgai kalbėta tik vietos kalbomis, iš kurių mordvių atitiko ir pamatinį šios “Rusijos” etninį elementą) - apie tai čia: http://www.e-reading.club/book.php?book=150030 Rusij.os vardas pavogtas iš Kijevo, kuriam ir priklauso.
Kitaip tariant, Petras I darė savo “pažangias” reformas baudžiaviniu metodu, kada baudžiavos epocha pačiuose Vakaruose buvo jau pasiekusi išsigimimo stadiją.
Tačiau kitaip ir būti negalėjo, nes nutautintą konglomeratą galima suburti tik botagu ir degtine + kokia nors “ideologija”. Tokia ideologija buvo antisemitinė “Trečiosios Romos” maskoliška pravoslavija. Galbūt jei ne ji, su laiku ruskija pati būtų iširusi atgal į sudėtines dalis, kurios laikui bėgant būtų tapusios normaliomis valstybėmis. O kada Petro I “europeizuoti” prasigėrę vergai po pravoslavijos vėliava ėmė rengti masines žydų žudynes (sk. apie Kišeniovo ir Odesos, kt.), už tai gavo 1) bolševizmą su lageriais, 2) neišvengiamą nykimą ir visišką išnykimą artimesnėje ateityje pagal Pr 12:3.
Amen.
PS Autorė neišmano istorijos - dar iki Petro I buvo kas “išmokė” žegnotis, tegu pažvelgia bent į Vikipediją. Bet dėl “w” ji, be abejo, teisi. Mentalinis suburliokėjimas nesiliauja ir atsiskyrus nuo tos ... “matuškos”.

G.P.       2017-03-1 17:08

Na štai kaip paprasta. Viską, pasirodo, galima “moksliškai” paaiškinti kitu kampu modifikuotu “runkelio - elito” naratyvu.

Sakyčiau, kad neomarksistai po truputį ima tobulėti smile

Pikc       2017-03-1 14:19

->“AAA” - VDU ne TAPO, bet jau SENIAI YRA tolerastų kalvė. Pas juos “mokslinis homunizmas” tiek pat stiprus, kiek “mokslinis komunizmas” kokioj partškoloj. smile

AAA       2017-03-1 13:11

VDU jau tapo tolerastų kalve? O kolonializmas - kai ateina svetimieji ir per prievartą įveda, primeta savo tvarką, kad vietiniai dirbtų jų šalių ir tautų labui ir gerovei, naikindami patys save, savo valstybingumą:( Autorė tikėtinai galėtų būti feministė.

aba       2017-03-1 1:20

Dr.Baločkaitė teigia,kad caras Petras I “siekė sukurti,progresyvų,vakarietišką elitą...modernizuoti Rusijos visuomenę.”
Kas jam priešinosi? Ogi retrogradai nacionalistai lietuviai,kovoję prieš rusinimą,už savo kalbą ir tapatybę.
Sovietmetis.Tarybinė liaudis stato komunizmą.Kas tam priešinasi? Ogi lietuviai nacionalistai,norintys išlaikyti lietuvybę ir religiją.
Dabar.Lietuva įstoja į ES.Cituoju:“Vakarai prisiėmė atsakomybę už tolesnę raidą reformuoti posovietinę visuomenę.”(Tarp kitko-kas juos to prašė?) Kas priešinasi Briuseliui? Vėlgi-tie nacionalistai,norintys išlaikyti tautinę valstybę.
Ir štai kas įdomu.
Tie,kurie pritarė carui gyveno geriau,negu tie,kurie jam priešinosi.
Tie,kurie pritarė sovietams,gyveno geriau,negu tie,kurie tam priešinosi.
Tie,kurie pritaria Briuseliui,gyvena geriau,negu…
Išvada:Pritarti “karaliui “visada naudingiau.Tai mes ir matom.
PS.Todėl suprantama,kad Ališauskas,anot L.Šopausko, sovietmečiu rašė mokslinį darbą Mokslinio ateizmo katedroje, o Vaišvilaitė-instituto mokslinio ateizmo skyriuje.

rinkėja iš Kauno        2017-02-28 23:46

Baločkaitės tekstas tik eilinį kartą patvirtina, kad VDU yra tapęs liberalmarksistų ir visokio plauko kairiųjų anarchistų perykla. Veisia visokias kolbešnikovas, raginančias “sudegink Ruklą” ir tuo didžiuojasi?

panelė baločkaitė giliai klysta       2017-02-28 22:15

kaip ten bebūtų keista, bet tikrą smetonišką, lietuvišką dvasią išlaikė JAV lietuviai - gyvendami tikrai vakarų demokratijoje.
Lietuvoje likę lietuviai tapo daugiau tarybukais: su savu melavimu, vagystėmis, korupcija ir kitomis bjaurybėmis.
Dabar nori sekantį etapą tautos dvasios naikinimą pravesti: per prievartą diegti ne pačias geriausias vakarų ydas: kaip tarybiniais laikais darė ‘tarybinį’ žmogų.
na ir naciai labai mėgo “gerinti” tautą.
Taip kad panelė komjaunuolė baločkaitė nori diegti komunistines-nacistinę sampratą: kas ne su mumis, tas prieš mus.
(o Kristus kitaip sakė: kas ne prieš mus, tas už mus)

Pikc       2017-02-28 20:59

Atsiprašau už dvigubą komentarą, bet nesusilaukiau nepagyręs “Bryzo” už LABAI taiklų pastebėjimą: “O visgi mokslinykė galėjo rasti žymiai tinkamesnę ir žymiai artimesnę analogiją: pažangieji komunizmo statytojai vs reakcingi klerikalai ir buržuaziniai nacionalistai mūsų nesenoje istorijoje.” Puiki “homsomolco sindromo” diagnozė - tiesiog 10 balų! smile

Pikc       2017-02-28 20:57

Panašu, kad daugumoje atvejų “VDU” jau yra diagnozė. smile

Bryzas       2017-02-28 20:14

Juokingos pretenzijos į moksliškumą. “Mokslinykė” mano išaiškinusi dabartinius visuomeninius konfliktus kaip kovą tarp pažangeivių - atžagareivių, remdamasi labai tolimomis analogijomis, ar greičiau asociacijomis, su Petro I švietėjiška veikla (per prievartą skutant barzdas) (dalyko žinovai, kaip istorikas A. Zubovas, laiko Petrą I-ąjį 99-ių nuošimčių rusų tautos pavertimo BERAŠČIŲ ir beteisių vergų mase iniciatoriumi), ar analogiška Kemalio Atatiurko švietėjiška veikla (beje, Turkų Tata taip pat pasižymėjo barzdų skutimo sufijams akcijomis), kai grupelė jaunatiurkių su visais šabataistais sunaikino kalifatą ir paskelbė sekuliarią tautinę valstybę. Tokių tolimų asociatyvių “analogijų” šiais išplėtotos google-erudicijos laikais galima parinkti vežimais. O visgi mokslinykė galėjo rasti žymiai tinkamesnę ir žymiai artimesnę analogiją: pažangieji komunizmo statytojai vs reakcingi klerikalai ir buržuaziniai nacionalistai mūsų nesenoje istorijoje.
Nors šiaip, gražu, kai “mokslinykė” užstoja “rašytoją”.

Yra ir paveikslas        2017-02-28 20:10

pagal Biblijos ištrauką,kai “aklas veda aklą”.Iš tiesų,iš kur vakarai žino,kad jie eina teisingu keliu,jei krikščionybę baigia pamiršti?


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Vytautas Sinica. Apie ministro Kukuraičio kovą su skurdu ir socialine atskirtimi

Eurofederalistai kviečia į diskusiją: „Kalbėkime apie klimatą“

Vytautas Radžvilas. Lukiškių aikštėje – paneuropinio konflikto aidas

Kviečiame į konferenciją Kaune spalio 5 dieną!

Vytautas Sinica. Pasikartojanti klaida diskusijose apie tautiškumą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.