Socialinės inžinerijos eksperimentai

Atbalsiai. Donatas Puslys. Simuliakrinė „simuliakrinės krikščionybės“ kritika

Tiesos.lt siūlo   2017 m. vasario 28 d. 18:52

18     

    

Atbalsiai. Donatas Puslys. Simuliakrinė „simuliakrinės krikščionybės“ kritika

Skelbiame svetainės bernardinai.lt redaktoriaus Donato Puslio straipsnį, atsiliepiantį į Tiesos.lt paskelbtą Laisvūno Šopausko straipsnį „Simuliakrinė, arba neoliberalioji, Vytauto Ališausko krikščionybė“ (pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA, trečiąją – ČIA).

* * *

Bernardinai.lt

Iš to, ką A pasako apie B, daugiau galime sužinoti ne apie B, o apie A. Kitaip tariant, mūsų kalba dažniausiai daugiau pasako ne apie tuos, apie kuriuos kalbame, o apie mus pačius, kurie kalbame. Nebeprisimenu, kur pirmą kartą perskaičiau šį posakį, tačiau ne vieną ir ne du kartus galėjau įsitikinti jo teisingumu.

Štai Laisvūnas Šopauskas portale „Pro Patria“ surašė tris ilgus tekstus apie tariamai simuliakrinę arba neoliberalią filosofo Vytauto Ališausko krikščionybę. Tiesa, vien V. Ališausko asmenybe čia neapsiribojama, demaskuojami visi jo mokiniai, globotiniai ir bendraminčiai. Pristačius V. Ališauską kaip sąmokslininkų vadą, argumentuojama, kad kartu su juo išvidinį krikščionybės, o tiksliau katalikybės griovimo darbą atlieka žurnalas „Naujasis židinys“, dienraštis „Bernardinai.lt“ ir per Lietuvos radijo pirmąją programą transliuojama „Mažoji studija“. Esminė rašinio mintis labai paprasta – yra vadinamieji buldozeriniai ateistai, kurie atvirai kovoja su religija, ir yra kitų, kiek sofistikuotesnių, kurie infiltruojasi į tikinčiųjų gretas ir ardomąjį darbą atlieka iš vidaus. „Išplauti ir susinti katalikišką socialinį ir politinį mokymą bei propaguoti laisvąją rinką, eurofederalizmą ir kultūrinį liberalizmą“, – štai koks, anot L. Šopausko, yra tų užsimaskavusių simuliakrinės krikščionybės išpažinėjų tikslas. Visa tai, jo teigimu, kardinaliai prieštarauja katalikybei.

„Bernardinai.lt“ labiausiai kliūva už tai, ką autorius įvardija kaip tolerancijos propagandą, remiantis viską atleidžiančio Dievo samprata. Stop, bet ar ne popiežius Pranciškus pareiškė, kad nėra tokių nuodėmių, kurių Dievas negalėtų atleisti? Popiežius nepanaikino nuodėmės kaip tokios, neatšaukė nė atgailos už jas. Jis tik pasakė, kad tas, kuris nuoširdžiai atgailauja, gali tikėtis atleidimo iš Bažnyčios, kuri turėtų būti tarsi karo lauko ligoninė, veikianti ten, kur nuodėmė atakuoja stipriausiai. Teisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę.

Ar gailestingumui šiandien labiausiai priešinasi ne tie, kurie patys už viską labiausiai nori būti teisėjais, kurie yra pasiryžę nuo pareigų nušalinti net patį šv. Petrą, kad tik galėtų sudarinėti sąrašus tų, kuriems bus lemta patekti į Dangų? Nors ir tas sąrašas gal net ne pats svarbiausias. Svarbiausia juk surašyti sąrašą tų, kuriems nebus atleista, kurie, kaip kad toje žymiojoje Mikelandželo Siksto koplyčios freskoje, dardės į peklą.

Taip, tolerancija juk irgi maišo. Dažniausiai maišo tolerancija, kuriai suteikiame tokią reikšmę, kokią tik patys norime. Tada nestebina, kad tolerancija tampa karikatūra, vaizduojančia abejingumą, savo pozicijos neturėjimą, tiesos atsižadėjimą. Tada muši ir pajuoki baubą, kurį pats nusipiešei. Problema čia ta, kad, kaip rašė rabinas Jonathanas Sacksas, tolerancijos kaip pakantumo prireikė ne tada ir ne tam, kad žmonės nebetikėtų tiesa, nebetikėtų Dievu, o tam, kad jie skirtingai tikėdami neskubėtų perrėžti vienas kitam gerklės ir savo nesutarimus aiškintųsi civilizuotomis priemonėmis, nepaminančiomis kito žmogaus orumo, sąžinės laisvės, pamatinių teisių.

Galima rinktis, kaip atsakyti į L. Šopausko tekstą. Galima jį ignoruoti, tačiau tai suteiktų galimybę pačiam autoriui argumentuoti, kad jo kritikuojamieji neva neturi kontrargumentų. Žinau, kad kai kas autorių svarsto apkaltinti melu ir net kreiptis į Žurnalistų etikos komisiją ar kitas instancijas.

Savo ruožtu aš pats teturiu keletą klausimų, kurie leistų geriau suprasti tikruosius autoriaus tikslus rašant šį tekstą. Roberto Harriso knygoje „Konklava“ vienas kardinolų pareiškia, kad sąmokslo teorijų plėtotojai yra mūsų dienų eretikai. Sąmoksliškai kvepia ir ta sukonstruota primityvi schema, kurioje V. Ališauskas įvardijamas kaip tariamo krikščioniškojo flango konstruojant simuliakrinę katalikybę lyderiu. Panašu, kad analizė nepradedama hipotezės, kurią būtų galima patvirtinti arba paneigti išsikėlimu. Ji pradedama jau turint tvirtą nuostatą dėl to, kad egzistuoja toks būrys „simuliakrinės krikščionybės“ kūrėjų. Tada belieka tik selektyviai atrinkti išankstines nuostatas patvirtinančius faktus ir nutylėti viską, kas tiems faktams prieštarauja. Bingo, įrodyta. Nors iš tiesų tai, manding, čia išeina taip, kad simuliakrų kūrimu kaltini kitus, nors būtent pats juos ir konstruoji.

Itin keistai atrodo, kad tekste tokią svarbią vietą užima krepšelių klausimas švietime. Suprask, kad tai yra tarsi lakmuso popierėlis siekiant įvertinti vieno ar kito asmens krikščioniškąsias nuostatas. Bet ar tikrai? Diskutuoti dėl pačios reformos esmės ir jos padarinių tikrai galime, tačiau piršti mintį, kad krikščionys turėjo pasisakyti prieš vadinamąją „krepšelinę reformą“, man regis, jau yra paties katalikiško socialinio mokslo suprimityvinimas, o dar tiksliau tariant, gudri manipuliacija siekiant išnaudoti katalikybę politinėms diskusijoms užkardyti ir vienai alternatyvai primesti.

Itin daug pylos L. Šopausko tekste tenka tam, ką jis vadina „laisvosios rinkos fundamentalizmu“. Konkretus šio fundamentalizmo įsikūnijimas yra Laisvosios rinkos institutas, bendradarbiavimas su kuriuo, suprask, yra vienas iš „simuliakrinės krikščionybės“ įrodymų. Čia daugiausia kliūva Pauliui Subačiui. Katalikų bendradarbiavimas su Laisvosios rinkos institutu yra laikomas nenatūraliu. Tačiau, jei kritikas yra nuoseklus, tai jis turėtų kelti ir klausimą dėl vyskupo Kęstučio Kėvalo teksto instituto išleistoje knygoje „Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė“. Kaip gali vyskupas bendradarbiauti su institucija, kuri, kaip teigia L. Šopauskas, viską daro priešingai, nei liepia Bažnyčios mokymas? O gal čia tik autorius nupiešia tokį sukarikatūrintą institucijos vaizdą?

Jei žurnalas „Naujasis židinys“ in corpore yra „simuliakrinių krikščionių“ leidinys, kaip kad bando parodyti L. Šopauskas, tai kyla klausimas, ką jo redakcinėje kolegijoje veikia Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Jei „Mažojoje studijoje“ yra susibūrusi „simuliakrinių katalikų“ kuopelė, tai koks vaidmuo joje tenka broliams pranciškonams Juliui Sasnauskui ir Arūnui Peškaičiui? Kitaip tariant, ar abejojama jų krikščionybe? O gal tiesiog norint suvesti asmenines sąskaitas su kai kuriais asmenimis šešėlis metamas ir ant šių ganytojų? O gal jie nesupranta, kur atsidūrė? Klausimų kyla daug.

Įdomu, kokia autoriaus nuomonė apie tokius įtakingus katalikų mąstytojus ir laisvos rinkos šalininkus kaip Samuelis Greggas ir visas Actono institutas ar popiežiaus šv. Jono Pauliaus II biografas George’as Weigelis? Juk, kaip suprantu, laisvąją rinką jie gina ne todėl, kad norėtų demontuoti krikščionybę, būtų pasišventę kokiam nors socialinės inžinerijos projektui, o tiesiog todėl, kad labiau pasitiki žmogaus laisve spręsti, o ne valstybiniu reguliavimu, kuris, telkdamas vis didesnius reguliacinius svertus ir išteklius centrinės valdžios rankose, vestų ne tik į ekonomikos neefektyvumą, tačiau ir į augantį despotijos pavojų.

Beje, o kaip su fundamentalizmu? Ar fundamentalizmas blogas per se? O gal tik tada, kai tai yra rinkos fundamentalizmas? Ar kai kurie fundamentalizmai yra leidžiami ir pateisinami, tarkime, religinis ar tautinis, ar abiejų jų mišinys? Jei fundamentalizmas blogas per se, tai jo priešingybė būtų nuosaikumas. Tačiau ar ne nuosaikumas L. Šopauskui ir jo kolegoms yra traktuotinas kaip silpnybė, yda, eliminuotina problema?

Eurofederalizmą L. Šopauskas taip pat įvardija kaip problemą. Taip, ne kokį nors konkretų eurofederalizmo modelį, o apskritai pačią idėją. Lyg nebūtų buvę katalikų, pasisakiusių už Europos federaciją. O gal pasisakydami už Europos federaciją jie automatiškai nustojo būti katalikais? Pats Jacquesas Maritainas Antrojo pasaulinio karo metu rašė, kad federacinė Europa, kurios vardan būtų iš dalies apribotas valstybių suverenitetas, yra sprendimas, galintis padėti užkirsti kelią ateities kruviniems konfliktams.

Bažnyčia egzistavo ir prie imperijų, ir prie karalysčių, ir prie tautinių valstybių, ir prie Europos integracijos projekto. Taip, kai kam galbūt norėtųsi paversti Bažnyčia nacionalistinės ideologijos priedėliu, tačiau Bažnyčios misija yra kitokia, ji yra visuotinė, t.y. peržengianti tautinių valstybių, imperijų, sąjungų sienas. Bažnyčia nedaro stabo iš tautos, Bažnyčios socialinio mokymo centras yra žmogiškasis asmuo, kurio išganymo siekiama. Katalikybė nėra tik klijai, kuriuos galima paimti norint sulipdyti tautos namus.

Bažnyčios mokymas kalba apie subsidiarumo principą kaip apie priedermę, kad „aukštesnioji organizacija neturi kištis į žemiau esančios vidaus gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją; veikiau turi ją remti, iškilus būtinybei, ir jai padėti, derinant jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla bei siekiant bendros gerovės“. Tad tiek Europos integracijos projektas, tiek tautinės valstybės veikimas turėtų būti vertinamas pagal tą patį principą. Iš XX amžiaus istorijos puikiai žinome, kaip ta pati tautinė valstybė geba sutrypti šį principą. Be to, Europos integracijos procesas nebūtinai yra pasmerktas pažeisti subsidiarumą. Tad turėtume kalbėti apie konkrečius atvejus.

Paliečiau čia tik kelis svarbius klausimus. Nenoriu apsistoti prie autoriaus knibinėjimosi kai kurių aptariamų asmenų praeityje ieškant kabliukų, kurie neva pagrįstų jo poziciją, kad dalis jo aptariamų asmenų yra buvę komjaunuoliai, tęsiantys „subtiliojo ateizmo“ tradiciją ir „savo marksistines ir ateistines kompetencijas“ naudojantys „krikščionybės simuliakrui kurti“. Visa tai vėlgi yra ne argumentacija, o veikiau bandymas rankioti pabiras razinas iš oficialių dokumentų ar gandų, kad būtų paramstytas iš anksto susikurpta pozicija. Ideologija eina pirma.

Laimei, krikščionybė kalba apie Dievo, o ne žmonių teismą, ypač – ne teismą tų, kuriems taip norisi įsitvirtinti didžiojo inkvizitoriaus krėsle. Iš „Didžiojo inkvizitoriaus legendos“, deja, žinome, kad galima veikti ir Jėzaus vardu, tačiau jį visiškai atmesti, t. y. iš jo mokymo susikonstruoti ideologiją, tarnaujančią savo galios, teisuoliškumo įtvirtinimo poreikiams.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Santechnikas       2017-03-5 13:27

alisauskas toks krikscionis ir toks filosofas, kaip as astronomas (zvaigzdes stebiu per klozeta).

Jeigu       2017-03-2 17:46

jau jėzuitai nupušo, tai ko benorėti iš visokių mėgdžiotojų ir “filosofų”.

Jėzusas       2017-03-1 19:43

Krikščionybė, kaip globalios kontrolės įrankis, tampa nebereikalingas arba jis bus naudojamas šiek tiek kitaip nei iki šiol (popiežiaus pakeitimo). Diskusijos, tipo: ar dievas atleidžia visas nuodemes ar kai kurias ar atleidžia bet sunkiai, arba bet kokie sampratavimai apie “asmens laisves” yra skirtos gaišti laiką ir užimti dvasiškai neįgalius elementus. Kiekvienas įsikibęs savo iliuzijos ir pasiruošęs ginti iki visuotino jausmo, kad pasikeitė “meinstrymas”. Viso to variklis yra gamtiniai žmogaus inkstinktai.
Kiek turi būti nupušęs, kad tikėtum kad yra dievas, kuris po to teis žmones, kuriuos jis sukūrė ir kurio valioje jie buvo, už tai kad nevykdė jo valios. Kiek turi būti nupušęs,  kad tikėtum jog yra kažkur laisva rinka ir ji neša kokį tai gėrį. Bet kokios “laisvos rinkos” tikslas yra sunaikinti “laisvę”, panašiai ir su religijomis.

Marginalas       2017-03-1 17:14

Užteko paskaityti iki dvigubai idiotiškos frazės “ar ne popiežius Pranciškus pareiškė, kad nėra tokių nuodėmių, kurių D-vas negalėtų atleisti” ir užveriu.
Šalin antikristus!

Štai jau pirmasis D.Puslio sakinys        2017-03-1 11:54

patvirtina jo ir juo manipuliuojančios grupės nekrikščionišką pasaulėžiūrą, iš kurios kyla Katalikų Bažnyčios kritikuojama ir atmetama “reliatyvizmo diktatūra”:
“Iš to, ką A pasako apie B, daugiau galime sužinoti ne apie B, o apie A.”
Taip gali būti, bet tas, kuris tokį požiūrį renkasi atspirties tašku ir principu (!),
yra tipiškas r e l i a t y v i s t a s, nuvertinantis tikrovės, tiesos, kito asmens (to “B”) tikroviško pažinimo galimybę.
Neoliberalizmas ar libkonai kaip tik ir remiasi (jei ne atvirai, tai savo politiniu veikimu) visa reliatyvinančia nuostata, atveriančia vartus įsiviešpatavimui kaip tik stipresniojo, jo įsiteisinimui, t. y. diktatūtai: kieno jėga, to ir tiesa.
Lietuvoje kaip tik stebime tokių “bešaknių” įsigalėjimą (demonstratyvus net pralaimėjusių JAV demokratų tolesnis palaikymas ir t. t.),
tačiau iš po jų kojų žemė jau pradėjo slysti. Kuo daugiau “bešakniai”, nors puikiai išsimokslinę, reliatyvistai kalba (tylėti jau negali, užgniaužti kritiką - taip pat), tuo labiau save kompromituoja.

Dzeikas       2017-03-1 11:11

Siaip Biblija neskatina vertinti kito tikejima/ne-, todel kiek ten tas Alisausko tikejimas tikras ar ne sprest nesiimu.
Kitavertus pasakyta , kad perspetas bet visvien neatsitraukiantis nuo blogio, nuo tokio laikytis toliau ir stengtis nebendrauti. Plius kataliku tarpe nominalus tikejimas ir praktinis elgesys gyvenime labai menkai koreliuoja.Kataliko (nors apibendrinti iki galo neleidzia giliai krikscioniski zmones nominaliai laike save katalikais). Kataliko ivaizdis man tai pamaldziai sudejes rankas baznycioje ir labai dievotas zmogus, “akcijos” metu keliais po netasytu akmenu grindini sliauziojantis arba kryziumi gulintis zmogus. taciau uz baznycios ribu nuo grandines nutrukes nelabasis.
Gal sutapimas bet kitokiu sutikes buvau ant vienos rankos pirstu suskaiciuot galima.
Todel, jei Alisauskas toks kaip ji kaltina, tai nera kazkoks katalikui isskirtinis elgesio tipas.

Kažkaip labai jau       2017-03-1 10:18

atsirašinėjimu dvelkia visas DP tekstas. Atsirašinėjimas ne kvailiausias, toks gan sophisticated, bet vistiek. Tiesiog toks įspūdis, atleiskite.

Ir dar.  Nesinori asmeniškumų, bet juk pasakyta: iš vaisių pažinsite juos… Pulk. Pociūno bylos tyrimo sužlugdymas, deja - nenuplaunama dėmė ant Ališausko munduro. Štai jums ir vaisius… deja.

Autoriui       2017-03-1 9:33

Pagrindinis autoriaus argumantas: tai nejaugi tie Šopausko sukritikuoti marksistai, kurie aptarnauja dvarą ir dėl to yra matomi “autoritetai”, blogi krikščionys? Taip, blogi,Pūslį. Ir jokie ne autoritetai.

Ainis       2017-03-1 9:20

Neįtikinantis rašinėlis . Tiek stiliaus, tiek argumentų požiūriu. Iš tikro kaip pastebėjo pikc, jame ypač krenta į akis, kad Donatas daugelį Šopausko teiginių tiesiog patvirtina ...
Jį galima dėti po tais trim Laisvūno straipsniais apie moderniosios lietuviškos katalikybės simuliacija kaip kritikuojamos pusės pridengtą kapituliaciją.

Jei kalbėti apie Ališausko       2017-03-1 8:51

ideologiją,tai reikia kalbėti lietuviškų konservatorių pasaulėžiūros kontekste.O ši pasaulėžiūra užmaskuotai pilna psichologinio smurto ir godumo.Reiktų pasakyti ir ką nors gero-kažkada jie visi buvo vaikai.

Al.       2017-03-1 2:42

Autorius kiek sofistikuotesnis per se. Tai yra, tarp savų. Šiaip, panašesnis į pavargusį herojų.

Kiekvienas didis, bet savo vietoje:       2017-03-1 2:24

Perskaičius šį nuo tikrovės visiškai atitrūkusį Donato Puslio diskursą,
pirmiausiai pyktis kyla ne dėl paties DP, bet dėl tų, kurie jam patikėjo katalikiškąjį portalą, jo reprezantavimą viešoje erdvėje:
jūs žlugdote ir vieną, ir kitą.
Su atskirais DP “kotrargumentais” polemizuoti nėra jokios prasmės.

rename       2017-02-28 21:27

Labai gerai, kad redakcija įkėlė šį “simuliakrinio” veikėjo isterišką straipsnelį.
Geresnio demaskavimosi ir specialiai nesugalvotum.
Ačiū.
Kaip supratome, “veikėjams” laaabai nepatiko priklijuota pravardė.
Gerai, galime taip nevadinti.
Pavadinsime aiškiau:
butaforiniai “katalikai” , laukinės rinkės pakalikai

 

Pikc       2017-02-28 20:48

Autorius pradeda nuo to, kad suskumba remtis raudonuoju Bergoglio (tikrai RIMTAS autoritetas šioje srityje smile), po to nuosekliai savo postringavimais patvirtina viską, ką L. Šopauskas rašė apie šitą liberalų šutvę ir jų ideologiją (netgi pamojuodamas kumščiu: “Taip, kai kam galbūt norėtųsi paversti Bažnyčia nacionalistinės ideologijos priedėliu” - mat, kokie fošystaj! smile) - ir šitame kontekste grasinimai “apkaltinti melu ir net kreiptis į Žurnalistų etikos komisiją ar kitas instancijas” skamba, švelniai tariant, juokingai. Įvertinau, kad autorius kaip svarų “kontrargumentą” pateikia pareiškimą: “tokių, kaip mes yra ir daugiau!”. Bet - o kas dėl to ginčijasi? Aišku, kad yra. “Prie ruso” buvo su netgi KGB bendradarbiavusių šventikų - tad ir dabar nieko nuostabaus, kad yra raudoniesiems (tiek “seniesiems”, tiek “naujiesiems”) prijaučiančiųjų (įskaitant ir patį Bergoglio). Na ir? Tai turėtų kažkaip paneigti L. Šopausko teiginius? smile
Verdiktas: L. Šopausko “kritikuojamieji [TIKRAI] neturi kontrargumentų”.
P.S. Smagu žiūrėti, kaip autorius bando “išsivartyti” komjaunuolių-aktyvistų klausimu - ir pats supranta, kad NĖRA KAIP. smile

Jashai       2017-02-28 19:44

Teisingai, juo labiau, kad straipsnyje, į kurį atsikertama, nagrinėjami labiau filosofiniai - ideologiniai V. Ališausko kompanijos veiklos aspektai. Kas atsitiktų, jei būtų pateikta jų veiklos politinė - kriminalinė analizė?

Bryzas       2017-02-28 19:40

Visą D. Puslio atsikirtimo argumentaciją galima perpasakoti vienu sakiniu: jei jau L.Š. pasmerkia V. Ališauską ir jo mokytinių/globotinių klaną, tai jis, būdamas nuoseklus, turėtų nurašyti ir tokius didžius autoritetus kaip Virbalą, Weigelį, Jasiulionį, Sasnauską, Peškaitį, iki pat Popiežiaus Pranciškaus.
Jokių kitų argumentų (išskyrus vieną labai solidų - užuominas apie kreipimąsi į “institucijas” dėl šmeižto) šiame atsikirtime nėra.

Jascha       2017-02-28 19:39

kaip vyr redaktoriui, silpnokai… deja… ir kas dar blogiau, kritikos bandymas labiau kaip politinis, o ne filosofinis..

neįtikino, deja       2017-02-28 19:38

ališauskas turi nenuplautą nuodėmę - sabotavo V.Pociūno žūties tyrimą.
už sabotažą buvo gausiai aprūpintas.
——
beje, politikai, kurie balsavo prieš N.Venckienę - irgi su dėme nenuplauta vaikšto…


Rekomenduojame

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.