Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Demokratija ir valdymas, Intelektualų vaidmuo

Arvydas Juozaitis. Politinė kultūra ir Lietuva (video)

Tiesos.lt siūlo   2018 m. balandžio 20 d. 3:43

21     

    

Arvydas Juozaitis. Politinė kultūra ir Lietuva (video)

Alkas.lt

1988 m. balandžio 20 d., lygiai prieš 30 metų, Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) susikūrimo išvakarėse, filosofas Arvydas Juozaitis Vilniuje Dailininkų sąjungoje perskaitė savo garsųjį pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Sovietinių okupantų pavergtoje Lietuvoje – tai buvo neįtikėtinas įvykis, uždegantis postūmis Tautos žiedui – burtis, vienytis ir peržengus per kultūrinę veiklą žygiuoti į politinę nepriklausomybę.

Ta proga Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas susisiekė su LPS iniciatyvinės grupės nariu, rašytoju, filosofu A. Juozaičiu ir paprašė prisiminti šią dabar jau istorinę kalbą bei pasidalinti įspūdžiais apie to meto ir dabarties Politinę kultūrą Lietuvoje.

A. Juozaitis. Politinė kultūra ir Lietuva

Pranešimas, perskaitytas Lietuvos Dailininkų sąjungoje, 1988 m. balandžio 20 d.

Šios pastabos paženklintos laiko dvasios ženklu. Ir tai labai svarbu, nes tikriausiai dar nė viena lietuvių pokario karta nebuvo suteikusi „dvasios“ sąvokai tą išskirtinę prasmę, kurios ji iš tikrųjų nusipelno. Žinoma, turiu galvoje šio žodžio vartojimą sekuliarizuoto socialinio gyvenimo erdvėje. Esama rimtų požymių, kad pastarųjų metų laikotarpiu bent jau kultūros sferoje mes gyvename keistos laiko dvasios vedini. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimo nebeužgožia administravimo ir fizinės prievartos jėgos, kurios dar taip neseniai slėgė visą kultūrą. Jos neišnyko, bet šiaip ar taip šiandien mes visi galime pajusti, kad mūsų poreikiai ir siekiai šio to verti, kad jie gali susitelkti ir nugalėti „planą“, administravimą ir išorinę kontrolę. Tai jėga, kurios vardas laiko dvasia.

Gerai žinoma, kad šis pokytis tiesiogiai susijęs su politika ir su 1985 metais. Bet nereikia pasiduoti pagundai ir teigti, kad vien tik politiniams pokyčiams ir M, Gorbačiovui turime būti dėkingi už jau įvykusias ir tebevykstančias sveikas permainas. Tai nebūtų tiesa. Taip, sprendimas pradėti radikalias reformas buvo padarytas politinėse viršūnėse, tačiau, kaip jis skyrėsi nuo visų ankstesnių panašaus pobūdžio ir to paties rango sprendimų! Jo esmė glūdi praktikoje, sprendimo įgyvendinimo priemonėse. Yra taip, kad pagaliau suprasta, jog visuomenė ir kultūra nėra eksperimentinis laukas, į kurį galima sėti įvairiausius „žmogaus tobulinimo projektus“. Visuomenė – savaiminis organizmas, kuris gali būti keičiamas tik jį ugdant, ne prievartiniais projektais. Tai reiškia, kad jis gali prisiimti tik tas idėjas, kurioms kultūriškai subręsta. O kultūriškai žmogus subręsta anaiptol ne „brandaus socializmo“ idėjos vejamas.

Šitai supratus, aiškėja ir kitkas: politiką reikia remti kultūriniu žmonių brandumu. Natūrali, neforsuota politika, turinti tolimos ateities perspektyvą politika tuo tik ir tegali remtis. Nepadariusi šito, ji praranda gyvybę, virsta prievartos aparatu ir paskelbia karą viskam, kas gyva, jos nevaldoma ir nekontroliuojama. Taip gimsta konclageriai, nusinešantys į kapus milijonus gyvybių.

Matyt, ne atsitiktinė yra „politinės kultūros“ sąvoka, gana plačiai paplitusi po M. Gorbačiovo atėjimo į valdžią. Šiaip ji aiškinama vis dar lengvabūdiškai, o „senosios gvardijos“ profesionalai (V. Zorinas, H. Borovykas ir kt.) sąvoką naudoja grynai verbaliniame lygmenyje, t.y. demagogiškai. Tuo tarpu akivaizdu, kad politinė kultūra neatsiejama nuo demokratijos, kad jos reiškimosi sfera – visa visuomenė. Senojo raugo profesionalams-ideologams tai nepriimtina, jie netenka monopolio. Nes tai reiškia,  prieš TV kameras gali sėdėti ne vien tik jie, ir ne vien jie aiškins mums, kas yra gera, o kas – ne.

Toliau. Tikruosius, perspektyvius pokyčius įteisina ir saugo suinstitutintas gyvenimas, kai energija-jėgos teisiškai apiforminamos. O kaip dabar? Turi atsirasti nauji politinio-viešo gyvenimo subjektai, dinaminiai šaltiniai. Todėl visiškai natūralu, kad pakilo nemenka vadinamųjų neformalių (savaveiksmių) susivienijimų banga. Praėjusių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad TSRS jų yra apie 30 000 (gruodžio mėn. „Pravda“). Nors šie susivienijimai dar nėra tikrieji teisiniai subjektai, tačiau jų viešas gyvavimas jau yra reikšmingas. Praktiškai visos šios organizacijos, būdamos nepolitinėmis (kultūrinės, mokslinės, meninės ir pan.) jau pirmomis savo egzistavimo dienomis susiduria su politika. O tai reiškia, kad būna priverstos suprasti: pilnakraujo gyvenimo be politikos – nėra.

Dinamiškoje visuomenėje tikroji kultūra negali būti atitraukta nuo politinių sprendimų ir tikslų.

Sąvoka „neformalus (savaveiksmis susivienijimas)“ – keista ir nenatūrali. Ji pateisinama tik „ikigorbačiovinio“ gyvenimo fone: esą turima galvoje direktyvinių ir partinių organų tiesiogiai nekontroliuojama veikla, gimstantis „iš apačios“ liaudies judėjimas. Tuo tarpu viskas įforminama:  klubas turi pasiskelbti egzistuojąs, gauti patalpas, registruotis ir pan. Šis pavyzdys parodo, koks dirbtinas, nuo sustabarėjusių sąvokų priklausantis tebėra mūsų gyvenimas.

 

* * *

Politinė kultūra tampa fenomenu, kuris gimsta ir kyla iš pačios visuomenės dinamizmo visumos, o nėra primetamas tai visumai. Todėl reikia drąsiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad čia, kaip ir daug kur, amerikų neatrasta. Visa tai – Europos kultūros skiriamieji bruožai.

Tad gana gerai matosi, kad M. Gorbačiovas yra ėmęsis savotiškos Petro I veiklos. Suracionalinti valstybės gyvenimą, atsisakyti amorfiškumo, tuštybės, keisčiausių, pasenusių ritualų ir pan. – štai bendrieji šio posūkio bruožai, kuriuos pamatė kiekvienas blaivus ruso žvilgsnis. 

O kaip dabar? Kalbos apie politinę kultūrą, jeigu jas subendravardiklintume, baigiasi, susiveda praktiškai į politinio aktyvumo agitaciją. Tačiau tai ne vien agitacija, o, kaip matome, ir konkretus gyvenimas. Be to, „viršus“ ne tik liovėsi tiesmukiškai kontroliuoti „apačią“ (nors tos kontrolės išlieka dar pakankamai daug), bet ir pats ėmė galvoti, kaip įpūsti gyvybės vos rusenančiom milžiniškom visuomeninėm organizacijom. Pats pavadinimas „visuomeninė organizacija“ Tarybų šalyje yra niekuo neįpareigojantis: šiuolaikinėje tarybinėje sistemoje dauguma visuomeninių organizacijų funkcijų yra grynai parazitiškos. Nes mokesčių rinkimas ir partijos politikos vykdymas nėra „savarankiškų“ organizacijų specifiniai bruožai. Todėl tikriausiai neatsitiktinai, pasiduodant laiko dvasiai, TSKP XXVII suvažiavime buvo keltas klausimas transformuoti, pavyzdžiui, komjaunimą į politinę organizaciją.

Šitai padaryti būtų labai keblu ne vien dėl organizacinių sunkumų, kurie neišvengiamai iškiltų. Ar gali priklausyti vienai politinei organizacijai visas bet kurios šalies jaunimas, jeigu pripažįstame, kad politika negalima be iniciatyvos „iš apačios“? Negali. Tikras politinis gyvenimas neįmanomas be pliuralizmo. Tuo tarpu šiuolaikinė komjaunimo sistema egzistuoja kaip pilnos valstybinės ir partinės kontrolės sfera. Ką reiškia 90% aukštojo ir aukštesniojo mokslo sistemoje besimokančio jaunimo priklausymas šiai vieningai organizacijai? Ogi tai, kad, pvz. atsisakius vykdyti komjaunuoliškas užduotis (SSB, įvairios talkos ir pan.) susiduriama su sankcijomis, kurios peržengia šios organizacijos ribas (pvz., šalinimai iš mokyklos). O juk komjaunimas vykdo partijos programą! Vadinasi, norėdama sveikų pokyčių, partija turi atsisakyti viso jaunimo kontrolės ambicijų. Tai ir yra antroji, ideologinio pobūdžio kliūtis, daugiau negu organizaciniai sunkumai trukdysianti reformoms – jeigu šių iš tikrųjų bus imtasi.

Tad tokia būtų bendroji susidariusios situacijos charakteristika, jeigu šioje situacijoje ieškotume principinių dalykų. Kartu matome, kad vyksta ir kiti esminiai pokyčiai, vaduojantys mus iš politinio snaudulio-ideologinio letargo miego, o jie vis labiau primenantys Europos kultūros tradicijas. Todėl mes vėl galime prisiminti, kad esame šios didžios kultūros atstovai, ir kaip doriems europiečiams pavadinti vardu esminius Europos politinės saviraiškos veiksnius-elementus.

 

* * *

Mano manymu, tokių elementų skaičius neperžengia dieviškojo trejeto. Tai – racionali savimonė, sveikas protas, suverenitetas.

(I) Racionali savimonė.

Dar visai neseniai buvo prastas tonas girti europietiškąjį racionalumą. Esą tai ne kas kita, o technokratija, mechanika ir t.t. O juk mūsų žmonėms taip trūksta „kažko gilesnio“, pavyzdžiui, budizmo ar šiaip Rytų mistikos. Bet juk reikia neužmiršti, kad racionalumo fenomeną išpuoselėjo krikščionybė, t.y. kad jis anaiptol neprieštarauja giluminiam pasaulio suvokimui.

Mokslinis objektyvios tikrovės pažinimo kriterijus atkeliavo iš teologijos. Tiksliau – tai metakriterijus, išreiškiamas formule adaequatio intellectus et rei = mintis turi atitiktį daiktui. Tik 17 amžiuje matematinė gamtotyra pilnai pasisavina šį principą ir susieja jį su eksperimentu.

Tačiau dabar svarbu kitkas.

Europietiškoji kultūra, Renesanso ir Naujųjų amžių laikotarpiu įžengusi į naują, ir šiandien tebesitęsiančią, tautinių kultūrų vystymosi stadiją, plėtojasi nuolat ir vis iš naujo įsisąmonindama savojo vystymosi bei augimo ribas. T.y. ji gyvena racionaliai. Tai itin gerai matosi ūkininkavimo pavyzdžiu: juk Europoje niekada iš tikrųjų nebuvo paskelbtas karas gamtai, savajai aplinkai. Net pramoninės revoliucijos metu (18–19 a.). Čia visada siekta racionalaus, proporcingo, atsinaujinančio ūkininkavimo, tvarkymosi. Todėl čia visai natūraliai galėjo egzistuoti uždaros miestų ir kaimų bendruomenės.

Politinėje sferoje, kuriantis tautinėms valstybėms ir tautų konglomeratams, šis racionalios savimonės dominavimas matomas ne ką mažiau. Tai itin liudija tarptautinės teisės atsiradimas ir plėtra. T.y. atsiradimas tokio tarptautinio bendravimo instrumentarijaus, kurio pagalba visas be išimties valstybes, nepaisant jų dydžio, galima traktuoti kaip lygiavertes.

16 amžiuje, panaudodamas romėniškąją terminiją, apie tarptautinę teisę (jus inter gentes) pirmasis prabilo ispanas F. de Vitorija. Ilgainiui šis terminas užsikariavo intelektualinę erdvę, ėmė atspindėti realius politinius santykius, o tarptautinės teisės mokslas pastebimai juos formuoti. Tokia padėtis galėjo susidaryti tik tarp valstybių, kurios, viena, suvokia save kaip veiklų subjektą, antra, įsisąmonina savojo veiklumo ribas. Taigi – gyvena racionalios savimonės, o kartu ir kultūrinės savimonės, ribose. Žinoma, tai savaime nepanaikindavo – ir negali panaikinti – tarptautinių konfliktų, karų ir užkariavimų. Bet visi tie kataklizmai, savo ruožtu, nepajėgūs panaikinti tarptautinės teisės, ir žymiu mastu yra jos stabdomi.

(II) Sveiko proto fenomenas.

Jis tarsi papildo racionalią savimonę, pratęsia ir įtvirtina jos veikimą – ypač vidaus politikos sferoje. Čia atkreiptinas dėmesys į tą faktą, kad ne tik kultūrinio, bet ir valstybinio gyvenimo subjektu Europoje iškilo individas, atskiras žmogus. Tik individualizuotai pulsuojančioje visuomenėje ir galėjo atsirasti teisė.

Šitai mums byloja jau pirmieji teisynai. Babilono caro Hamurapio garsieji 282 įstatymai (18 a. pr. m. e.) ar 12-os lentelių įstatymai Romos Forume (5 a. pr. m. e.) liudija, kad juridinių normų prisireikia tik ten, kur viešajam politiniam gyvenimui atsiranda skirtingų interesų antagonizmas ir, kas itin svarbu, problemų nebebūna galima spręsti vien tik fizine jėga (gręsia kultūros sunaikinimas). Tie skirtingi interesai – susivieniję į grupes individai.

17 amžiuje galutinai suformuluojama prigimtinių žmogaus teisių doktrina, kurią paskelbė olandų mąstytojas H. Grocijus. H. Grocijaus doktrinoje jau visiškai šiuolaikiškai skamba tezė, kad visuomenės (sakykime, ir tautos) egzistavimas įmanomas tik valstybės ir teisės rėmuose. Ir kad tokia valstybė ir tokia teisė yra protingos žmonių valios rezultatas. Valios racionaliai tvarkyti savo gyvenimą vaisius. Vėliau ši protinga valia gavo visuomeninės sutarties vardą (T. Hobso ir Ž.Ž. Ruso teorijose).

Vadinasi, jeigu žmonių valia ir protu galima sukurti didžiausią šios žemės stebuklą – valstybę, esama bendrą interesą palaikančios jėgos. Tai – sveikas protas.

Įsidėmėtina, kad tikrojoje sveiko proto tėvynėje – Anglijoje jis vadinamas „common sense“ (lot. sensus communis – lyg ir bendrumo jausmas), t.y. bendru protu. Sveikas protas apsaugo prigimtinėmis teisėmis apsiginklavusius individus nuo karo visų su visais, nuo iracionalumo. Kita vertus, sveikas protas ir prigimtinės teisės negalimi vienas be kito reiškiniai, nes, kaip bebūtų, abu jie turi įsikūnyti individe, turi būti jo priimti, ginami ir ugdomi. Čia viena be kito neįmanoma. Protingas gali būti tik laisvas žmogus ir tik laisvas žmogus gali būti protingas.

Greičiausiai tokios dalyku padėties dėka Europos tautų kultūros ir valstybės niekuomet nebuvo susidūrusios akis į akį su anarchijos stichija. Čia jokia kova dėl vadžios niekad neįgaudavo (net jakobinų diktatūros metais Prancūzijoje, 1793–1794 m.) visą kultūrą naikinančios jėgos masto. O taip yra atsitikę ties rytiniais Europos „rubežiais“. Racionali savimonė ir sveikas protas visad primindavo visuomenei gyvenimo šioje žemėje galimybes. Kita vertus, tai padėdavo padaryti ir krikščionybė.

(III) Suverenitetas.

Trečiasis politinės kultūros elementas sintezuoja, vainikuoja abu aptartuosius, nors kartu yra ir jų sudedamoji dalis. „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 1985 m.) be jokių užuolankų parašyta, kad juo pasireiškia: „Kiekvienai tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma“. Žinoma, čia tauta traktuojama grynai europietiškai – valstybiškai. Šia prasme neturinti savos valstybės tauta negali turėti ir tikro suvereniteto.

Suverenitetas yra bet kokio valstybinio gyvenimo alfa ir omega. Racionali savimonė ir sveikas protas politiniame gyvenime taptų niekuo, jeigu juos įkūnijantis subjektas (tauta) gyventų nesava valia, nebūtų savojoje teritorijoje visišku šeimininku.

Itin svarbu, kad suverenitetas suteikia tauta ir valstybei nelygstamos vertės pajautą. Būtent nelygstamos vertės, nes tauta susivokia esanti vienintelė teisėta savąjį likimą nusprendžianti jėga.

Čia esama lyg ir savotiško susidvejinimo: tauta tampa savojo likimo subjektu ir objektu. Būdama aukščiausiuoju savo teisėju, ji negali spręsti susinaikinimo klausimą. Žinoma, jei jai leidžia šitai daryti religija ar, žemesniame lygmenyje, ideologija. Susinaikinimo, išnykimo klausimas nėra tuščias, nes jo fone išryškėja tikroji suvereniteto prasmė ir esmė.

Suverenitetą išreikšti ir jį reprezentuoti negali kuri nors atskira tautos dalis ar klasė. Žinoma, čia iškyla didelį keblumai. Įvairių revoliucijų ir valstybinių perversmų metu visad esama jėgų, kurios tariasi esančios vienintelės tikrosios tautos ar liaudies atstovės. Pasitelkusios į pagalbą be kompromisinės prievartos priemones, jos kartais net laimi, nuslopina priešiškas joms jėgas bei opoziciją. Bet tai – kataklizminių, ekstremalinių laikotarpių ir sąlygų žaidimo taisyklės, kurių dirbtinis palaikymas visad būna pragaištingas konkrečiai kultūrai, valstybei ar tautai. Tereikia prisiminti paspringusią savame kraujyje Prancūzų revoliucijos viršūnę, valstybinį Stalino laikų terorą.

Vadinasi, tikrajam (tautos) suverenitetui pakilti į valstybinio gyvenimo aukštumas nėra paprasta: bet koks valstybingumas jo anaiptol neįkūnija. Barbariškos politinės diktatūros valstybė ar totalitarinio režimo valstybė – dariniai, išniekinę arba pamynę suverenitetą. Nors tai ir suverenios valstybės.

Suvereniteto klausimas mūsuose dabar yra visiškai supainiotas su suverenumo klausimu. O skirtumo esama esminio. Valstybinis suverenumas – tai konkrečių organizacijų, institutų veikla pasireiškiantis tautos savarankiškumas tarptautiniu mastu. Tai konkreti diplomatija ir užsienio politika. Tuo tarpu suverenitetas – pati teisė, siekis gyventi nepriklausomą gyvenimą. Suverenitetas – suverenumo pamatas, medžio šaknys. Tik subrandinusi visuotinį norą gyventi nepriklausomą gyvenimą, tauta gali imtis konkrečios politikos.

Suverenitetas – konsoliduotos, sutelktos tautos jėga, politinio pliuralizmo bendras vardiklis. Būtent, todėl kiekviena Europos tauta, subrendusi valstybiniam gyvenimui, anksčiau ar vėliau suvokia šitą fenomeną. Ir suvokusi imasi parlamentinės valdymo formos.

Parlamentas – respublikinio gyvenimo koncentratas, aukščiausioji jo institucija. Tai giliai prasmingas ryšys, nes lotyniškos kilmės žodis respublika (lot. res publica) reiškia bendrą reikalą, bendrą interesą. Parlamente susirenka visos pagrindinės viešo politinio gyvenimo jėgos, susiburia net priešiškiausi interesai ir tikslai. Ir čia, būtent parlamente, stichija, prievarta ir susinaikinimas galutinai įgauna kultūrinio gyvenimo formas. Viešasis gyvenimas virsta politine kultūra.

Akivaizdu, kad šitai neįvyktų, jeigu suverenitetas nesintetintų visų racionalios savimonės bei sveiko proto apraiškų, būtų nuo jų atplyšęs. Bet ir ši sankaba neįvyksta savaime: respublika, parlamentinis gyvenimas reikalauja didžių racionalumo pastangų, tarpusavio pakantumo. Šitai kodėl tokioje valstybėje teisė privalo tapti vienintele jėga, kuriai būtų leidžiama pakilti virš visos visuomenės. Jai turi paklusti bet kuri partija, bet kuri visuomeninė organizacija, bet kuri valdžia, bet kuris individas.

Bet to negana. Šitokia socialinė tvarka turi remtis esmine metafizine prielaida, kuri skelbia: žemiškasis žmogaus gyvenimas niekada nebus išvaduotas nuo rimčiausių egzistencinių problemų, niekada nepasieks maksimalaus gėrio, idealios ramybės ar absoliučių patogumų būsenos. T.y.  niekada nepasieks tos rožinės komunistinės idilės, kuria užkrėtė žmonijos protą keli Naujųjų amžių mąstytojai-svajotojai (pradedant 16 amžiumi – T. Moras, T. Kampanela, G. Mablis ir kt.).

Tiek senieji, tiek naujieji komunistinę idilę puoselėjantys mąstytojai praktiškai visai neskiria dėmesio teisės fenomenui. Žinoma, idilėje nebėra konfliktų, nebereikalinga ir teisė, štai kodėl maksimalistinių Platono „Valstybės“ siekių negalima gretinti, jungti į vieną gretą su Moro tipo atstovais. Platonas sprendė būties, o ne materialaus gyvenimo problemas. Pastarosios yra iš principo neišsprendžiamos, nes vieną dieną nusineša ir patį „sprendėją“.

Platonas suprato teisės prigimtį: neveltui aukščiausioje „sferoje“ jis patalpino ne tik Tiesą, Gėrį ir Grožį, bet ir Teisingumą. Teisingumas niekada negali būti kurios nors viešojo gyvenimo jėgos, nuosavybė. Jis visad pakilęs.

Tuo būdu, atsižvelgdami į šią metafizinę prielaidą, galime tarti, kad juridinių normų, įstatymų ir t.t. suabsoliutinimas valstybiniame gyvenime liudija ne ką kitą, o politinės kultūros brandumą. Tai jokiu būdu ne keliaklupsčiavimas prieš teisės raidę, teisinį formalizmą ar pan. Teisinė kultūra, sudarydama politinės kultūros bendruosius rėmus, yra tikras europietiškojo racionalumo triumfas, galutinai įrodęs savo reikalingumą visai žmonijai (dabar net laukiniai kraštai pradeda savąjį civilizavimąsi nuo konstitucijos principų paskelbimo, – net tuo atveju, kai dar niekas nėra linkęs jų laikytis). Tuo pačiu patvirtinamas racionalios savimonės ir sveiko proto reikalingumas, nes šie fenomenai negalimi be stabilių, nuolat atsikartojančių gyvenimo normų.

Galima būtų išsikelti teisėtą klausimą: ar vien tik racionali savimonė, sveikas protas ir suverenitetas yra reikalingi stabilaus teisinio gyvenimo; ar nėra teisė dorovinio visuomenės gyvenimo reiškėja? Deja, šio dalyko nagrinėjimas toli peržengtų pasirinktos temos ribas.

Taigi po šių svarstymų ir apibendrinimų galima kiek blaiviau, nepasiduodant jausminėms sugestijoms, teigti, kad politinė kultūra nėra žodinė problema ar mados dalykas. Ši – europinės kultūros sudedamoji dalis ir kaipo tokia galutinai išsirutuliojo Naujaisiais amžiais, nors tik 20 amžiuje tapo visuomenės sąmonėjimo gaire.  Akivaizdžiausiai tai parodo tarptautinės teisės išsivystymas ir jos tiesioginis susiejimas su žmogaus teisėmis. Be šitų dviejų polių šiuolaikinis tarptautinis gyvenimas būtų neįmanomas. Būtų neįmanomas joks racionalumas ir sveikas protas. Ir juo labiau – suverenitetas.       

 

* * *

Dabar žvilgtelkime į mūsų nuodėmingąją žemę – Lietuvą.

Kaip čia tie trys bendrieji politinio gyvenimo veiksniai pasireiškia? Ir kokį vaidmenį vaidino?

Sąvoka „politinė tikrovė“ buvo svarbi mūsų kultūrai nuo pat jos pabudimo 19 amžiaus pabaigoje. Kitaip ir negalėjo būti, nes į viešumą išėjęs judėjimas iškart atsidūrė įvairialypės politinės ugnies ruože. Tai mums visiems gerai žinoma situacija, ties kuria neverta specialiai apsistoti. Atkreipkime dėmesį į principinius dalykus.

Tad matome:

(a) Racionali savimonė padeda lietuviškai kultūrai susivokti, identifikuoti save, išeiti iš sodžiaus į vieškelį, o po to ir kelią. Susidūrus su lenkais ir rusais nebuvo pasimesta, bet pareikalauta sau tarptautinių laisvių ir teisių. Antai jau 1889 metais pirmą sykį, – jei neklystu, II varpininkų suvažiavime Gaidamavičius, apibrėždamas galutinį tautinio atgimimo tikslą, pasako, kad tai turėtų, būti Lietuvos valstybinės nepriklausomybės siekis. P. Leonas prisimena, kad tie žodžiai visų buvo sutikti kaip savaime aiškus dalykas (Žr. kn.: E. Vidmantas. Katalikų bažnyčia ir nacionalinis klausimas Lietuvoje 19 a. antroje pusėje – 20 a. pradžioje. – 1987). Taip buvo žengtas pirmus 6 metus ruoštas žingsnis.

Politinių peripetijų stichijoje lietuviškoji savimonė elgėsi gana atsargiai, dažnai žengdama į šalį ar net atsitraukdama – nelygu kokios buvo politinių jėgų, veikusių mus, galios. Pradėjus gyventi visiškai legaliai, nusiuntus atstovus į Rusijos Valstybinę Dūmą, buvo apsistota ties politinės autonomijos reikalavimu. Visa tai liudija racionalumą, t,y. realų esamos padėties įvertinimą.

(b) Tautos sveikas protas akivaizdžiausiai pasireiškia, kuomet kultūrinis ir politinis jos gyvenimas diferencijuojasi, sukuriami įvairūs praeities projektai – jos „panaudojimo“ projektai – ir ateities planai. Tuomet bendro reikalo, bendros savimonės vardan pavieniai veiksniai stengiasi palaikyti bendros kovos frontą. Lietuvius palaikė kalba. Ne visuose nacionalinio atgimimo judėjimuose tiek lėmė kalba, kaip lietuvių „Aušros“, „Šviesos“, „Varpo“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ leidėjai bei veikėjai galėdavo nesutarti daugeliu klausimų, tačiau lietuvybės klausimu kalbos pagrindu jie buvo vieningi: tauta turi atgimti kaip savarankiškas sociolingvistinis darinys.

(c) Suvereniteto siekiai, kaip matėme, buvo užfiksuoti raštu jau 1889 m. Jo brandinimas prasidėjo jau „Aušroje“, pasižymėjusioje neprilygstamu demokratiškumu. Tai, ko gero, viena iš priežasčių, dėl kurių „Aušra“ tapo tikrąja aušra. Juk šis nedidukas mėnraštis, teturėjęs 300 korespondentų, rėmėjų ir prenumeratorių (kartu paėmusi!) bei 1000 egz. tiražą, suvaidino tokį lemiamą vaidmenį mūsų gyvenime. Anot vieno protingo žmogaus, tie 300 buvo druska, suteikusi 3 milijonų gyvenimui visai naują skonį. Ir labai simboliška yra tai, kad „Aušros“ steigėjas J. Basanavičius, praslinkus 35 matams, pirmininkavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, paskelbusiam pasauliui dar vienos subrendusios tautos valią gyventi nepriklausomą gyvenimą.

Taip buvo vainikuotas tautinio atgimimo procesas.

Tačiau tie 35 metai, šnekant marksistine terminologija, buvo vien buržuazinio valstybingumo brendimo ir kovų istorija. Ir iš tikrųjų: proletarinės jėgos šiame procese nedalyvavo. Tik ir negalėjo būti ir kitaip vien dėl tos priežasties, kad darbininkų buvo nedaug, jų judėjimas Lietuvoje buvo labai menkas. Bet štai kas keista: dėl savo prigimties, idėjinių ryšių su darbo liaudies internacionalu judėjimas negalėjo dėtis prie bendro tautos judėjimo, negalėjo semtis iš jo jėgų. Tą padėtį ir darbininkų strategiją V. Kapsukas charakterizavo proletarinio internacionalizmo aspektu:

„Lietuva yra atsilikusi,  smulkiaburžuazinė šalis, kur visiškai nėra stambių proletariato centrų. Jeigu imti ją izoliuotai nuo kitų šalių, tai joje ir kalbos negalėtų būti tuo tarpu apie socialistinę revoliuciją ir proletariato diktatūrą. Bet izoliuotos jos imti negalima, o reikia ją  imti su jos aplinkuma“. Ir toliau samprotaujama apie Rusijos ir Vokietijos proletariatą bei galimą jo pagalbą (Žr. kn.: Kapsukas V. Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia. – V.,1958. P. 88).

Vadinasi, jau pačioje pradžioje (vertinant Lietuvos padėtį bendrais bruožais) mes susiduriame su visiškai kitokia, neeuropietiška ir netradiciška valstybinio gyvenimo samprata. Proletarinio internacionalizmo ideologija pirmaisiais žingsniais ir išsyk atmetė mūsų aptartas tris viešo gyvenimo dominantes. Jos bolševikams – „buržuazinio gyvenimo“ formos. V. Kapsukui atrodė visiškai natūralu, kad Lietuvoje kils socialistinė revoliucija. Nebus savų jėgų? Padės išorinės.

To neslėpė joks Lietuvos bolševikų ideologas, kurie puikiai suprato, kad nebus tautą konsoliduojanti jėga. Jie buvo nomadinės sąmonės apsėstieji: ne tik neturėjo tautinio judėjimo tradicijų, bet jas sąmoningai naikino. Lietuviška savimonė? Ji jų tarpe neegzistavo.

Tiesa, V. Kapsuko biografijoje esama laikotarpio, kai jam rūpėjo tautinio atgimimo gyvybingieji reikalai. Bet I Pasaulinio karo išvakarėse jis jau buvo praradęs lietuviškas aspiracijas. Liaudininko Albino Rimkos liudijimu, maždaug tuo metu Kapsukas puoselėjo mintį, kad verta kuo greičiau atsisakyti lietuvių kalbos ir urmu prisišlieti prie rusų bolševikų judėjimo, nes taip esą visi (matyt, tauta?) greičiau priartės prie pasaulinės pažangos.

Tad reziumuokime negausių lietuvių bolševikų pozicijas.

(a) Racionalios savimonės kultūrinės erdvės apsibrėžimo klausimu jie neturėjo jokio supratimo. Jų revoliucija „turėjo“ įvykti ne tautos valstybingumo įtvirtinimo labui, o priešingai – jos ištirpdymo reikalui;

(b) Sveikas protas jų nuostatuose neegzistavo: skirtingų socialinių jėgų vienyti Lietuvos bolševikai nesiruošė. Pasitenkino jų pasmerkimu ir „demaskavimu“. Daugiausia ko jie galėjo norėti, tai „perorientuoti visus“ pagal savo kurpalių.

Įdomus yra lietuvių: sekcijų Laikinojo CB (prie RSDDP(b) pareiškimas 1917 m. spalio 6 d.: „Lietuviai socialdemokratai (bolševikai) jau seniai demaskavo lietuvių nacionalistų siekimą atitraukti lietuvius darbininkus nuo bendros darbininkų kovos be tautybės skirtumo ir žiūri į lietuvių „seimų“ (o ne seimų) , „tarybų“, „komitetų“ sudarymą kaip į reakcinius sumanymus“ (Kn. Leninas ir Lietuva. – V. 1969. P. 110). Taip, stebėtina: visa tauta skelbiama reakcine ir nacionalistine.

Šiame vertinime nėra nieko nuostabaus jeigu prisiminsime pačių marksizmo klasikų vertinimus. „Po 1848–1849 m. revoliucinių įvykių Europoje K. Marksas ir F. Engelsas rašė apie čekus kaip apie reakcinę tautą“ (Vyšniauskas A. „Mokslas ir gyvenimas“. 1987, Nr. 5. P. 5). Visa tauta paskelbiama reakcine vien tuo pagrindu, kad ji nesutapatina savų interesų su tautos dalies (proletariato) interesais!

(с) Esant tokiai dalykų padėčiai, apie suverenitetą negalima nė kalbėti.

1920 metų pavasarį Kapsukas rašė: „Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija niekada nekėlė nepriklausomybės obalsio“ (Kapsukas V. Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia. – V., 1958, P. 102.)

Tad situacija aiški: V. Kapsukas nepretendavo remtis tautos kaip visumos valia, jis – žmonijos, ne tautos avangardo pusėje. Ir tai buvo visiškai natūralu marksistui.

Tačiau marksistui negali nerūpėti valdžios klausimas. Priešingai, valdžios klausimas yra marksizmo alfa ir omega.

Valdžią reikėjo trūks plyš paimti.

„Dėl Lietuvos, tai dar gruodžio pradžioje drg. Stalino buvo pasiūlyta tuojau sudaryti revoliucinę Lietuvos valdžią. Tas pasiūlymas mums atrodė tuomet perdaug skubotas, nes Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos Centro Komiteto nuomone, revoliucinė kova dar nepakankamai buvo tuomet išsivysčiusi; antra, per daugelį metų mes kovojome prieš socialpatriotizmą, separatizmą ir Lietuvos nepriklausomybę; mes atmetėme, kaip netinkamą, obalsį apie tautų apsisprendimo iki atsiskyrimo teisę; užtat mes negalėjome taip lengvai pasiryžti paskelbti revoliucinę nepriklausomos Lietuvos (vadinasi jau esančios nepriklausomos Lietuvos! – A.J.) valdžią“. Bet šis neryžtingumas greitai buvo nustelbtas: „Greitu laiku buvo gautas drg. Stalino laiškas, RKP(b) CK vardu rašytas, kuriame dar griežčiau buvo išreiškiama mintis, kad reikia neatidėliojant sudaryti Lietuvos darbininkų ir valstiečių valdžią. Tai turėjo mums sprendžiamos reikšmės (Kapsukas V. Pirmoji Lietuvos… P. 101). Stalinas tuo metu buvo Tautybių komisaras. Beje, šie tekstai yra ir V. Kapsuko „Raštų“ 12-ame tome, tačiau ten kiek pataisyta kalba ir daug kur pašalintas Stalino vardas (žr. P. 603.)

Taip, Lietuvos valdžios klausimai buvo sprendžiami Maskvoje.

O Maskva turėjo pagrindo skubėti, todėl ir leidosi į kompromisus. Nors ir Rusijos KP (b) CK su lietuvių broliais elgėsi kaip su pavaldiniais, visgi buvo liepta (!) skelbti Lietuvos savarankiškumą (nors visiškai neaišku kokio statuso). O šiuo sprendimu buvo pripažįstama, kad „Vasario 16-osios Lietuva“ egzistuoja ir stiprėja (tuo metu jau veikė Lietuvos ministrų kabinetas ir kitos valstybinės institucijos). Vadinasi, nepriklausoma Lietuva pripažįstama de facto. Ir galop skubėti reikėjo dar dėl to, kad lapkričio 11 d. Kempjene buvo pasirašytas Vokietijos kapituliacijos aktas. Tai reiškė, kad Vokietijos kariuomenė turėjo pradėti atsitraukimą ir iš okupuoto Pabaltijo, palikdama susikūrusias valstybes.

Po šių laiškų įvykiai paspartėjo. Daugpilyje surašomas ir paskelbiamas „Manifestas“. Gruodžio 16 diena tampa veiklos gaire ir po dviejų dienų Leninas su Stalinu rašo į Daugpilį: „Mes visi labai džiaugiamės Jūsų pranešimais. Priimkite sveikinimą. Greičiau išvaduokite Vilnių“ (Kn.: Leninas ir Lietuva… P. 63). Gruodžio 22 dieną realizuotas LTSR pripažinimas buvo visiškai neapibrėžto teisinio statuso, nes „Manifeste“, priešingai negu vasario 16 Akte, tarptautinio pripažinimo neprašoma. Rusija paskelbė pripažįstanti LTSR savarankiškumą, suverenitetui net neprabilus.

Kita vertus, ar iš tikrųjų Tarybų valdžia gruodžio mėnesį jau buvo Vilniuje ir rytiniuose Lietuvos rajonuose, jos šiaurėje? Kapsukas dar sausio 5 d. (1919 m.) posėdžiauja Daugpilyje, o Rusijos Raudonoji armija, Vakarų fronto dvi divizijos, įžengia į Lietuvą taip pat tik sausio pradžioje.

Štai ką sausio 6 d. Pskovo divizijos komisaras Grigorjevas praneša Vakarų armijos vadovybei: „Šiandien, pirmą val. naktį Pskovo divizijos pulkai užėmė Vilno miestą ir iškėlė raudonąją darbo vėliavą“ (Kn.: Borba za Sovetskuju vlast v Litve v 1918–1920 g.g. Sbornik dokumentov, – V., 1967. P. 91). Jeigu Vilniuje jau egzistavo Tarybų valdžia, kodėl jį reikia užimti?

Žinoma, tai nebuvo internacionalinės pagalbos žygis. Tačiau, šiaip ar taip, tai buvo pasaulinės proletarinės revoliucijos plėtimosi procesas. Čia pravartu prisiminti, kaip Vengrijos komunistai su Bela Kunu priešakyje konstitutavo Slovakijos Tarybų respubliką tais pačiais 1919 metais.

Ideologija, kuria gyveno Kapsukas ir jo bendraminčiai, reikalavo anaiptol ne tautinių valstybių, ir ypač 1918–1920 metais. Epocha ir kova, kurioje buvo siekiama bet kuriomis priemonėmis įgyvendinti „pasaulinės revoliucijos“, t.y. Lenino modelį, visai nesiruošė orientuotis į tai, ką vadino buržuazinėmis gyvenimo formomis. Kapsukas siekė Tarybų valdžios Lietuvoje. Bet ne Lietuvos valstybės. (Žr. kn.: Borba za sovetskuju… P. 119–120). Lietuvos savarankiškumo klausimas bolševikams buvo terra incognita. Geriausiu atveju —  pereinamojo laikotarpio širma, primenanti laikinąją Perlojos respubliką Lietuvos kūrimosi metais.

Reikia neužmiršti, kad Lietuvos ir Baltarusijos bolševikai veikė išvien. Tai atspindėjo senąsias LDK tradicijas. Tačiau naujos istorinės sąlygos ir nauja ideologija nieko bendro nebeturėjo su LDK. Susiliejimas su Baltarusija Lietuvai būtų reiškęs kultūrinę niveliaciją. O šis susiliejimas 1919 m. vasario 2 d. virto faktu. Lietuvos ir Baltarusijos komunistų II konferencijoje priimama susivienijimo rezoliucija, kurios antrajame punkte atsižvelgiama į tai „kad Lietuva ir Baltarusija tiek savo ūkinėmis sąlygomis, tiek ir nacionaline sudėtimi turi daug bendrumo“ (Kn. Borba za sovetskuju… P. 138). Taip buvo traktuojama Lietuvos „specifika“.

Tarybų valdžios teritorijos, ir Lietuvos Tarybos jurisdikcija – kokia buvo jėgų pusiausvyra? Nieko stabilaus: kraštas perskeltas į dvi dalis, vyksta teritoriniai pokyčiai.

Raudonoji armija išstumta iš Lietuvos 1919 m. rugpjūtį.

 

* * *

Tautinis klausimas – viena silpnųjų marksizmo pusių. To dabar net nebereikia įrodinėti, nes XX a. politinio gyvenimo procesai pulsuoja koncentriškais tautinio-valstybinio gyvenimo apskritimais. Stačiai žvelgiant, tai tiesiog susiję su humanitarinėmis ir išvis dvasinės kultūros reikšmės išaugimu šiuolaikiniame, pasaulyje, o ateities pasaulis, jeigu mums bus lemta jo sulaukti, turės būti dar labiau orientuotas ne į materialinius procesus, o į dvasines vertybes.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 70-mečio jubiliejus leido mums savo kailiu įsitikinti silpnąja marksizmo puse, dvasiniu ideologijos skurdu. Visuomenės viešąjį gyvenimą valdantis aparatas, žinodamas šios datos reikšmę ir autoritetą tarp lietuvių, stengėsi atitraukti mūsų dėmesį į šalį. Kaip pagrindinė propagandinė priemonė buvo iškelta vadinamojo tarybinio (socialistinio) valstybingumo koncepcija. Jau pats šis faktas pasmerkia visą „tarybinę argumentaciją“ pražūčiai: vargu ar bereikia geresnio Vasario 16-osios Akto išaukštinimo. Gruodžio 16-osios „Manifestas“, kaip matėme, nieko bendro neturi su tautos suverenitetu (šis reikalingas būtent tautai, o ne klasei). Tuo tarpu būtent apie tarybinį suverenitetą ir buvo pradėta labai daug šnekėti. Tai visiškai neatitinka nei tikrovės, nei marksizmo.

Be to, susilaukėme žemiausio lygio falsifikacinių akcijų ir pareiškimų, plačiai skleidžiamų masinės komunikacijos tinklu. Buvome stačiai apipilti įvairiausių antrarūšių ir trečiarūšių „argumentų“ lavina, neva turėjusią nuplauti nuo mūsų Vasario 16-osios „gėdą“. Pvz., buvo teigiama (ir tebebus teigiama), kad Aktas neturėjęs politinės reikšmės, nes nepakeitęs to meto Lietuvos padėties (lyg galėjo būti kitaip okupuotame krašte).

Buvo teigiama, kad jį pasirašę vien tik lietuviai, išstūmę kitų tautybių krašto gyventojus (lyg kitoms tautybėms taip skaudžiai kaip lietuviams būtų rūpėjęs Lietuvos nepriklausomybės klausimas). O ką jau kalbėti apie tai, kad visur ir visad Lietuvos Taryba imta rašyti mažąja raide (taryba), lyg tai nebūtų tikrinis institucinis vardas, ne vienoje užsienio enciklopedijoje ir net rusų kalba rašomas jo neverčianti! Vienintelis „Gimtasis kraštas“ yra parašęs šį vardą didžiąja raide (dviejuose iš trijų H. Šadžiaus straipsnių). Svarbiausia buvo teigiama (strategija!), kad Aktas neatspindėjo “liaudies interesų“.

Iš viso šito plaukia senoji tradicija „buržuazinio nacionalisto“ terminą dirbtinai perkelti į 1918-uosius ir dar ankstesnius metus. Tai daroma vėlgi remiantis ideologiniais poreikiais: esą proletarinę Lietuvą galėjo užgniaužti tik imperialistai ir nacionalistai. Tai neteisinga vien faktiškai: reikalauti sau lygių teisių tautų bendrijoje anaiptol nėra nacionalizmas.

Čia turiu galvoje TSRS paplitusį šios sąvokos traktavimą. Tuo tarpu Europos tradicijoje nacionalizmu vadinami bet kurie tautos valstybinio nepriklausomumo ar savarankiškumo siekiai. Ir niekas daugiau. Tai nėra neigiamo pobūdžio sąvoka.

Bet ideologija, rutuliodama savo koncepciją, eina dar toliau: ima skaičiuoti „kruvinuosius nacionalistų darbus“. Ištraukiami pasakiški ir baisūs skaičiai: „16 000 nekaltų baltojo teroro aukų“ („Tiesa“, š.m. vasario 7 d.). Kaip, kada?

Ir visa tai remiasi į pirmaisiais tarybiniais metais „nukaltą“ koncepciją, kad Lietuvos valstybė tebuvo vidaus buržuazijos ir užsienio imperialistų kūrinys, visiškai netarnavęs lietuvių tautai (ją pradeda J. Žiugžda ir vainikuoja R. Žiugžda). Visi kiti vertinimai – tik šio fundamentalumo sekmenys.

Šiandien mums reikia visa tai minėti todėl, kad suprastume, jog apie politinę kultūrą mums dar labai anksti kalbėti. Juk neįmanoma pavadinti politinės kultūros reiškiniu (o to ir nedaro oficiali propaganda!) tų masinių, stalininius mitingus atkartojančių žmonių subūrimų miestų aikštėse, kur visi turėjo vieningai „smerkti“ JAV prezidento R. Reigano ir kongresmenų laiškus lietuvių tautai (vieną net sveikinimo!). Ar įmanoma kultūringame krašte (tikriau – civilizuotame krašte įsivaizduoti situaciją, kai žmogus smerkia tai, ko net nežino? Juk su laiškų turiniais žmonės net nebuvo supažindinami! Blaivus protas negali suvokti tokio absurdo. Tuo tarpu masinis protas verčiamas šitai suvokti. Ir jam padeda liaudies rašytojai (J. Baltušis) bei nusipelnę sportininkai (Š. Marčiulionis).

Verta prisiminti, kad Stalino laikais teisminėje praktikoje buvo įsigalėjęs „savanoriško prisipažinimo“ argumentas, neva įrodydavęs – be jokių kitų įkalčių! – teisiamojo kaltę. O saugumo organai jau pasirūpindavę, kad žmogus bet ką „prisipažintų“ (Žr. „Literaturnaja gazeta“, 1936. Nr. 4). Ar nesama tiesioginio ryšio tarp tokios dorovės ir tų 61 000 parašų, kuriuos nusiuntė pasipiktinę Tarybų Lietuvos darbo žmonės JAV prezidentui ir kongresui? Manau, kad nesunku būtų buvę „surinkti“ ir 610 000 parašų.

 

* * *

Baigiu ir prisipažįstu. Šias pastabas sąlygojo ir pagimdė paprasčiausias pilietinis nerimas. Nerimas dėl toliau falsifikuojamos mūsų istorijos. Nerimas dėl stalinizmo gajumo ir jo tradicijų palaikymo valdžios ešelonuose. Nerimas dėl bręstančių ateities kataklizmų.

Juk mes susilauksime visuotinio pykčio protrūkių, jeigu ir toliau bus praktikuojamas socialinės „ramybės“ pirkimas tokia brangia kaina. Šių metų pradžioje, iki pat Vasario16-ios, kone karo padėtis visuose miestuose ir rajonų centruose – vardan ko? Saujelės ekstremistams sutramdyti, kaip tikina valdžia? Emocijas sutramdyti? Kieno emocijas?

Žinoma, būkime realistai: neturinčiam viešos politinės opozicijos kraštui tokie reiškiniai yra beveik natūralūs. Ir tokiame krašte vis palaikomas „vieningos liaudies“ mitas. Todėl ir vienbalsiai rinkimai, ir vienbalsiai smerkimai. Kiek tai tęsis?

Politikams – o juk jie turėtų būti realistai – laikas suprasti, kad atleidus griežtos kontrolės varžtus kultūroje, reikia koreguoti ir tikrąją politiką. Mūsų kultūriniame gyvenime iš tikrųjų, kad ir palengva, plinta demokratiniai reiškiniai. Plinta jie šiek tiek ir ūkiniame gyvenime. Tad jeigu niekas nekis politikoje, socialinė tikrovė kaip visuma ims aižėti ir plyšti, ir tada jau niekas nebesuvaldys kylančios stichijos.

Pokyčius vertėtų pradėti nuo Bažnyčios institucijos. Tai vienintelė gerai organizuota jėga, kuri yra už viešojo gyvenimo rėmų. Ši jėga nėra tiesiogiai suinteresuota politika ir opozicinė ji tapo iš esmės dėl pačios valdžios bei jos ideologijos kaltės. Juk buvo tikimasi greitai ją įveikti ir buvo per daug nesirenkama Bažnyčios naikinimo priemonių. Dabar, kai paaiškėjo, kad jos įveikti nepavyks, būtina pripažinti kai kurias praeities klaidas ir iš pradžių grąžinti katalikams ne vien Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, bet ir Vilniaus Katedrą bei šv. Kazimiero bažnyčią. Tai būtina padaryti, jeigu norima nuraminti vis labiau kylančias aistras, kurios, beje, yra visiškai teisėtos. Tie šimtai tūkstančių parašų, surenkami po peticijomis valdžiai, niekada realiai neatstovaus žmonių, kuriuos vis dar bandoma vienyti „vieningos tarybinės liaudies“ šūkiu.

Šito šūkio iš viso nebereikėtų, jeigu imtų rastis daugiau demokratijos. Juk liaudies valia reiškiasi anaiptol ne bukaprotiško paklusnumo valdžiai formomis.

Bet demokratija neįmanoma be teisinės sąmonės stiprėjimo, be protingų, racionalia savimone ir sveiku protu pagrįstų įstatymų. Taip, mes turime didžiausius įstatymų sąvadus, tačiau, pasirodo, jais niekas nepasitiki, net valdžia, ką puikiausiai parodė vasario mėnesio įvykiai. Pasikliaujama ne įstatymu, o vien fizine jėga bei administraciniais bauginimais (bei sankcijomis). Jeigu įstatymas yra tikras, jis turi būti gyvas, už jį nereikia agituoti. Tuo tarpu daroma būtent šitai – agituojama (išleidžiamos net demonstracijų „Taisyklės“), o realiai telkiama ir paleidžiama į gatves be kompromisinė fizinė jėga. Ar tai teisėta akcija? Juk valdžios veiksmai teisinėje valstybėje taip pat turi būti juridiškai vertinami. Bet mes nesame teisinė valstybė. Nes, kaip sakė romėnai, ubi judicat qui accusat, vis non lex valet – kur teisia tas, kuris kaltina, valdo jėga, o ne įstatymas.

Tik nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios teisminė sistema gali garantuoti šiuolaikinį civilizuotą gyvenimą.

Baigiant,  keli žodžiai apie taktinius dalykus: ką mums dabar daryti? Šiais 1988 metais?  Toliau kasti savuose miniatiūriniuose darželiuose šešis arus? Ar kolūkiečiui – prie sodybos pridurtą žemę?  Ir ko tada laukti… Ko?

Laukti nebeįmanoma, nes socialinis bejėgiškumas atvedė mus prie pražūties slenksčio. Jau vien grėsminga ekologinė situacija yra tiesioginis įrodymas, kad toliau po senovei gyventi nebeįmanoma. Išsigimsime, o po to ir žūsime. Visi (tegul niekas nemano, kad kokybiškesnis maistas ar užmiesčio vilos kažką  iš čia esančių gelbės).

Be to, taktiškas pastebėjimas: liaudies politinis bejėgiškumas gali būti ir ūkinio apsileidimo versmė.

Vienas protingas žmogus C. Tiūreris sykį yra pasakęs apie senuosius šveicarus: jie, užuot reikalavę daugiau teisių, tyliai prisiima vis daugiau pareigų. Tai paradoksas, bet teisės tik tokiu būdu ir įsigyjamos. Po to jis pridūrė:

„Kai kas gali padaryti priekaištą, kad tokių žmonių reikia ieškoti su žiburiu. Ne, netiesa, jų reikia ieškoti savo gyvu pavyzdžiu, nes tuomet juos bus galima greičiau surasti“ („Židinys“. 1939. Nr. 7).

Tuo ir norėčiau baigti šias savo pastabas.

Jeigu jų klausantis jums nekilo noro mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindo teigti, kad visi mes šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link.

MARGINALIJA: Politiškai bejėgė tauta yra pasmerkta sekliam kultūriniam gyvenimui, nes giliausi, būtiškieji visuomeninės sąmonės klodai nuolat yra sekinami arba pasisavinami išorinių jėgų. Taip gyvendama tauta ilgainiui praranda savigarbą ir garbę.

Šaltinis: „Lietuvos politinės minties antologija“, 3 tomas. Politinė mintis Lietuvoje 1940–1990, Vilniaus universiteto leidykla, 2013.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Rinkėjas       2018-12-16 17:02

Balsuosiu už Juozaitį jeigu jis pažadės nuo sugrįžusios Neringutės nuimti tas gėdingas jankių grandines ir uždėti partškolos dėstytojai, o oranžinę kalinės chalatą užvilkti Žopienei.

>atsakymas       2018-12-16 15:22

Reikia visada žinoti, kad pats esi šiukšlė, ji visada išplaukia į paviršių, ir išsiduoda.

visokiems šiukšlėms       2018-12-16 13:48

Ir vėl tie patys dėdulės jules, juliai, drižiai, algiai greitai siaučia. Štai jų braižas: A. Juozaitis stoja mūru už komunistų fiurerį AMB, ck komitetas, Gorbis, bolševikai ir t.t. O ką reiškia toks sakinys - “Juozaitis ėjo į priklausomybę komunistams, stojo mūru už AMB”..., tai pasiklausykite, ponai, Jo kalbos 1988 m. Dailininkų Sąjungoje. Kur jūs tada buvote, o tada buvo labai pavojinga taip drąsiai kalbėti. Tupėjote, kaip pelė po šluota. Šiandien jūs visi prasigyvenę iš nustekentos Lietuvos, galite kritikuoti tuos, kurie drįsta ir šiandien įvardinti kas yra Lietuvoje blogai.
Dėdulės, ar jums neatsibodo jūsų pačių retorika? Mes jus atpažįstame net jūsų nematę. Kartojatės kiekviename komentare…na, neįdomu net skaityti. Sugalvokite ką nors mandresnio, nei tie dvokiantys sovietiniai žodžiai.

Keistas        2018-12-15 23:19

Tas Juozaitis, kada viskas ėjo į nepriklausomybę jis ėjo į priklausomybę komunistams, jis mūrų stojo už AMB, komunistų ir nomenklatūros fiūrėrį, kodėl taip darė labai sunku paaiškinti, dabar tai aiškinti, kai viskas jau komunistų padaryta, visi turtai jų rankose, beveik beprasmiška, kaip negalima gimusio sukišti atgal, taip negalima ir laiko sugrąžinti atgal.

to Janis       2018-04-21 7:47

Jei pats ten tupėjai - po LK(b)P CK organu, dabar jau nukarusiu Tomkaus organu “Šluota”, “Respublika” vadinamu, tai taip ir sakyk, bet tik apie save, gerai?

Jules       2018-04-21 7:40

Gyvename Melo epochoje. Dezinformacijos ir “stukačių” amžiuje. Nustokite mėgautis, orgazmuotis, draugai, daline tiesa ir nuolat čia balamūtyti runkeliokus, gerai? Gorbio “perestroikininkai” buvo labai pasikėlę ir iš aukšto žiūrėjo į gatvę, į gatvės žmones, į tuos žmonės, kurie anksčiau, rizikuodami viskuo, siekė to pačio - Lietuvos valstybės atkūrimo be privilegijų, aukštos socielinės padėties, sovietinių mokslinių laipsnių ir privilegijų, kurias šiems draugams teikė Centro Komitetas, KGB ir Sovietų Lietuvos fiureris, sovietinių mergų Uola vadinamas.

A.Juozaitis privalo būti prezidentu       2018-04-20 22:59

nes jo žmona rusė ir draugas A.Juozaitis namuose kalba rusiškai.
——-
tikresnio internacionalisto sunku surasti

Č.Z.       2018-04-20 22:32

Kas buvo -pražuvo.Praeitis negrąžinama.Ji tik - istorija.Ateitį kurs ateinančios kartos jei neišsivaikščios galutinai.Turtų siekimas ,pasirodo,gali sunaikinti net
ištisas tautas ir valstybes.Bet godūs turtams negalvoja,kad juos išeinant teks
palikti čia po saule,o amžinybėje jokių turtų nereikia.Atleisk ,Lietuva,kad tavo
vaikai myli labiau turtus nei Tave.

Janis       2018-04-20 22:07

Kai 1988 m. balandžio 20 d. A.Juozaitis Dailininkų sąjungoje skaitė savo garsųjį pranešimą, daugelis “jaschų”, romanovskių ir kitokių komsomolcų tyliai tupėjo po sovietine šluota. O Juozaičio kalba davė impulsą Sąjūdžio susikūrimui. Tą pranešimą transliavo užsienio radijo stotys. Ir dabar - Vasario 16-sios Šimtmečio proga - Latvijos prezidentas pakvietė A.Juozaitį iškelti vėliavą virš aukščiausio Rygos bokšto! Istorijos nesuklastosi. Lai dzīvo Lietuva un Latvija!

Pikc       2018-04-20 21:17

Dar vienas internacionalistas - ir dar KITUS “homosovietikais” vadina. smile
Atsibodo tie fanatikai “daugiapilietybininkai”, visur (ir dažniausiai - ne į temą) lendantys su savo snarglių trynimais (“valstibe actume varkšus emigrantus!”, “nabagaj liks be tevines!”), demagogija (“iš emigrantū atimama pilietibė!”, “negales gryšti namo!”) ir net idiotiškais grasinimais (“jei negaus dvigubos pilietibes, neis gint Lietuvos pavojaus atveju!”).

Grįžtant prie teksto - dar keletas citatų, paaiškinančių, kodėl liberastai taip nekenčia Juozaičio:
“Jie [bolševikai] buvo nomadinės sąmonės apsėstieji: ne tik neturėjo tautinio judėjimo tradicijų, bet jas sąmoningai naikino. Lietuviška savimonė? Ji jų tarpe neegzistavo.”
“Kapsukas puoselėjo mintį, kad verta kuo greičiau atsisakyti lietuvių kalbos ir urmu prisišlieti prie rusų bolševikų judėjimo, nes taip esą visi (matyt, tauta?) greičiau priartės prie pasaulinės pažangos.”
“Jų [bolševikų] revoliucija „turėjo“ įvykti ne tautos valstybingumo įtvirtinimo labui, o priešingai — jos ištirpdymo reikalui”
“V. Kapsukas nepretendavo remtis tautos kaip visumos valia, jis — žmonijos, ne tautos avangardo pusėje. Ir tai buvo visiškai natūralu marksistui.”
“Tačiau marksistui negali nerūpėti valdžios klausimas. Priešingai, valdžios klausimas yra marksizmo alfa ir omega. Valdžią reikėjo trūks plyš paimti.”

Dabar pakeiskite “bolševikus” į “liberalus” (taip, įskaitant ir Anūko šutvę), o Kapsuko - į kurio nors liberastų vaduko pavardę - ir, kaip sako, “raskite tris skirtumus”. Dabar aišku, kodėl tiems veikėjams, Juozaičio pavardę išgirdus, putos iš nasrų verstis pradeda? wink

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2018-04-20 20:42

Pateikiu citatą iš teksto:

“Tuo būdu, atsižvelgdami į šią metafizinę prielaidą, galime tarti, kad juridinių normų, įstatymų ir t.t. suabsoliutinimas valstybiniame gyvenime liudija ne ką kitą, o politinės kultūros brandumą. Tai jokiu būdu ne keliaklupsčiavimas prieš teisės raidę, teisinį formalizmą ar pan. Teisinė kultūra, sudarydama politinės kultūros bendruosius rėmus, yra tikras europietiškojo racionalumo triumfas, galutinai įrodęs savo reikalingumą visai žmonijai (dabar net laukiniai kraštai pradeda savąjį civilizavimąsi nuo konstitucijos principų paskelbimo, – net tuo atveju, kai dar niekas nėra linkęs jų laikytis). Tuo pačiu patvirtinamas racionalios savimonės ir sveiko proto reikalingumas, nes šie fenomenai negalimi be stabilių, nuolat atsikartojančių gyvenimo normų.”

***

Tačiau pats Arvydas Juozaitis iš esmės NIEKINA politinę kutūrą ir klausime dėl dviejų pilietybių vadoaujasi savo NUOMONE, o ne Konstitucija. Tuo pademonstruodamas kad yra grynakraujis HOMOSOVIETIKAS.

Apie tai konkrečiai galima pasiskaityti 2017-10-23 straipsnyje “Dvi pilietybės. Kas čia išprotėjęs?”


http://biciulyste.com/pilietybe/dr-jonas-ramanauskas-dvi-pilietybes-kas-cia-isprotejes/#more-6868

http://www.ekspertai.eu/dvi-pilietybeskas-cia-isprotejes/


Tai kai viena galvojama, kitą kalbama, o trečia daroma…. tai HOMOSOVIETICUS, bolševikas.

Pikc       2018-04-20 18:07

Berods, radau Juozaičio tekste vietą, dėl kurios visokios “joškės” pasiuto ir puolė dergti autorių: “Racionali savimonė ir sveikas protas politiniame gyvenime taptų niekuo, jeigu juos įkūnijantis subjektas (tauta) gyventų nesava valia, nebūtų savojoje teritorijoje visišku šeimininku.” O seube! Taigi če nacianalyzmas! Nemodernu beigi neprogresyvu! Kur če modelevimas Europoje?!
Nesvarbu, kad Juozaitis ištisai savo tekste apie tą Europą rašo - betgi kur multi-kulti? Kur “globali Lietuva”? Kur “žmogaus teisės”? Vienžo, pasmerkt ir apskelbt “bambagyslės knebinėjimu”?
O juokingiausia, kad didesnių “omfaloskepsio profesionalų”, negu liberastai, vargiai besurastum. wink

Pikc       2018-04-20 16:26

“Gal pats G.Landsbergis ir neblogas vaikinas,inteligentiškas” - čia GERAS! :D :D :D

Akivaizdu,       2018-04-20 13:29

kad ambalistai vėl bruzda, nerimsta, imasi gudrybių ir rengia naują runkelių kvailinimo - apgavimo programą Minimum, o Maximum bus valdžios ir gėrybių lovys CK ginklanešiams ir Gorbio laikų KGB kursantams iš pajūrio, kaip mokė tuometinis LK(bolševikų)P CK Pirmasis Lietuvos fiureris.

Moišė        2018-04-20 12:52

jūsų prezidentas turi būti apipjaustytas. Gojų mes neremsim.

Jascha       2018-04-20 12:12

ačiū portalui, kad paskelbėte. A. Juozaičio tekstas – minties seklumas, paviršutiniškas, diletantiškas situacijos bei reikalų suvokimas – puikiai iliustruoja ir paliudija, kokioje politinės kultūros stadijoje 1988 pavasarį, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio išvakarėse, buvo lietuvių inteligentija. Perskaičius ilgą, bet pakankamai aiškų tekstą, tekstą tampa akivaizdu, kad iš tokio siauro parapijinio suvokimo moderni ir progresyvi Lietuva - Lietuvos valstybė išeiti išsirutulioti negalėjo. Buvo būtinas platesnis, universalesnis, labiau kultūriškai ir politiškai artikuliuotas suvokimas bei ateities vizija. O juk tai ne eilinio LPS kareivio samprotavimai, bet išties vieno ryškiausių  to laikmečio lyderio ir įkvėpėjo filosofija. Galima sakyti, 1988-ųjų lietuviškos politinės filosofijos viršūnė, kurią lyginant su to metų vakarų Europos politine mintimi, matytume, kad mūsiškė viršūnė išties nesiekia net vakarietiškos poliitnės kultūros pradžiamokslio. Štai ir sukūrėme, turime Lietuvą iš kurios jau pabėgo netoli milijono aktyviausių, gyviausių piliečių. Ir bėga toliau, nes, viena vertus, veikianti valdžia su situacija nesusidoroja, o opozicijos viršūne iki šiol išlieka A. Juozaičio politinės kultūros suvokimas. Kol lietuviai to nesuvoks situacija nesikeis. Tik blogės. Norint Lietuvą, Lietuvos valstybę išlaikyti būtina ją matyti ir modeliuoti Europoje, pasaulyje, o ne knebinėti kaip kažkokią tik sau svarbią bambagyslę.

to Kaip nuvainikuoti        2018-04-20 10:04

O Centro Komiteto stabai ir ginklanešiai, kur veda?

Lietuvai trūksta       2018-04-20 8:57

tik vieno-tikėjimo,vilties ir meilės dvasios.Visa kita būtų  pridėta…

A.Juozaitį - į prezidentus       2018-04-20 8:30

nusipelnę gyventi geriau draugai bei Lietuvos gyventojai reikalauja, kad sekantis prezidentas būtų draugas Arvydas Juozaitis.

teisingai, taip ir toliau       2018-04-20 8:26

Liaudis ir Lietuvos gyventojai reikalauja panašių straipsnių.
Reikalaujam kad dažniau rašytų Juršėnas, Kirkilas, Butkevičius, Brazauskas, Griškevičius, Sniečkus ir kiti Partijos vadovai.

Kaip nuvainikuoti       2018-04-20 7:58

konservatorių partiją,kuri tapo vienos giminės partija ir be tos giminės pavardės ji yra niekas,nes pavardė tapo stabu.Gal pats G.Landsbergis ir neblogas vaikinas,inteligentiškas,bet jis turi žinoti,kad stabai veda į išsigimimą ir klystkelius.Kad klaidžiotų tik partija,tai dar tegul,bet paskui klaidžioja visa Lietuva.


Rekomenduojame

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.