Įžvalgos

Arvydas Šliogeris. Iš ano kranto

Tiesos.lt redakcija   2018 m. rugpjūčio 8 d. 12:26

21     

    

Arvydas Šliogeris. Iš ano kranto

Ar pastebėjote, kad neįtikėtinai greitai, per keliolika metų, atsidūrėme kitame krante, tarsi nematoma milžiniška katapulta būtų mus švystelėjusi į kitą pasaulį, visai kitokį, nei tas, prie kurio buvome įpratę – pasaulį, kuris primena Orwello utopiją kur kas labiau nei sovietmetis, nors, atrodo, taip neturėtų būti. Bet štai faktai: Didysis Brolis vis įžūliau, vis įkyriau, vis dažniau, vis chamiškiau kišasi į mūsų gyvenimą, diktuoja mums, o juolab mūsų vaikams ir anūkams, mūsų egzistencijos orientyrus. Jis moko mus, kaip turime rengtis, kaip valgyti, kaip ir kada šypsotis, ką sakyti, ką nutylėti, jis, kaip anais laikais bolševikų komisarai ir partijos sekretoriai, reikalauja iš mūsų laikyti tiesa tai, ką tiesa laiko jis pats, o melu tai, ką nutarė laikyti melu jo žydrieji komisarai, valdantys „demokratinio“ gyvulių ūkio kontoras ir visą naująją imperiją, kurios kiaulide vis labiau tampa mūsų Lietuva, lygiai kaip anais laikais ji buvo raudonosios imperijos kiaulidė. Tai dar būtų nieko, tačiau blogiausia tai, kad tas pats Didysis Brolis, nuolat kriuksintis apie globalizacijas, visokiausias sąjungas, projektus, didingą ateitį, tautų brolybę, užuojautą viso pasaulio nelaimėliams ir vis žadantis mums Rojų žemėje, kurį pagamins mistiniai verslininkai, bankininkai, biurokratai ir „mokymasis visą gyvenimą“, vis labiau diegia mums panieką savo kalbai, savo tėvynei, savo namams, netgi savo tėvams ar mokytojams, vis grubiau stumia mūsų jaunimą į pažadėtąją žemę, kurioje jis pasieks kažkokią fantastišką laimę ir amžinąją palaimą, pasiganęs oksfordų pievelėse, Tiuringijos ar Sevilijos braškių plantacijose ar velsų diskotekose, jau nekalbant apie amerikoniškus Rojaus sodus. Bet blogiausia, kad Didysis Brolis, kiaurą parą blerbiantis TV ar PC ekrane, mūsų gyvenimo centrus vis labiau perkelia į tą patį Ekraną, kur, žinoma, irgi kiaurą parą, realizuojasi visos mūsų svajonės. Kadaise komunizmo rojus būdavo vis nukeliamas į neapibrėžtą ateitį, o dabar eurokomunizmo džiaugsmuose atsiduri iškart, vienu mostu, paspaudęs pultelį arba internetinio rojaus vartus atrakinančią pelę. Ir štai rezultatai: pusė milijono išeivių; katastrofiškas narkomanų armijos gausėjimas; savižudybių epidemija; sadizmo seansai, ir ne tik tamsiuose skersgatviuose, bet ir mokyklose, net vaikų darželiuose; panieka sąžiningam darbui ir tiems, kurie vis dar mano, kad darbas nėra pati bjauriausia yda, užtat Didžiojo Brolio pakrikštyti „runkeliais“; legalizuotas valstybės išvogimas, irgi pakrikštytas dailiu rusišku žodeliu „otkatas“; gyvenimas iš pašalpų, atsainiai numetamų to paties Didžiojo Brolio, vien todėl įsitikinusio, kad privalome šokti pagal jo dūdelę; pedofilų ir kitokių eufemizmais aprengtų belyčių padarų šlovinimas ir taip ad infinitum. Tik pagalvokite, kas yra mūsų laikų herojus, kurio šventąją Ikoną Didysis Brolis demonstruoja irgi kiaurą parą, ją pakabinęs Šventojo Televizoriaus Bažnyčios Altoriuje – pačiame Ekrano centre: tai Gangsteris ir Pornogigantas. Gangsteris savo sadistiniuose reality show performansuose nepavargdamas ir neprarasdamas zombiško entuziazmo daužo snukius, demonstruoja savo seksualinį gigantizmą ir moko mus pačios tobuliausios kalbos, kurios nepranokstami specialistai yra trys: Kumštis, Revolveris ir Kekšė, kažkodėl pasivadinusi „žvaigžde“ (kodėl ne lėlyte, eglele ar drebulėle?), naiviai įsitikinusi, kad žmogaus esmė ir didybė inkarnuota pasturgalyje, Didžiojo Brolio išrastu įžymiuoju non stop metodu prievartaujanti mūsų akis savo „seksualiąja“ mėsa, nesibaigiančiu staugimu ar blerbimu, kuris dėl kažkokių man visai nesuprantamų priežasčių vadinamas „dainavimu“, „žvaigždžių duetais“ arba „eurovizija“. Viskas tapo „seksualu“ – net buldozeris arba krokodilas, jau nekalbant apie kiaulienos kotletus ar farširuotą silkę. Ir visa ši pornografinių raganų puota ne tik vadinama „kultūra“, bet dabar jau visiškai monopolizavo mūsų sielos akiratį. „Viešieji ryšiai“, „pijaras“, „VIP“, „prestižas“, „reklama“, „dvi minutės šlovės“ ir taip ad infinitum – faraoniškos kalbos muilo burbulai, žodžiai-sarkofagai, gorilos intelekto liudytojai – štai kuo virto vadinamoji „kultūra“, primesta mums vis to paties nepavargstančio Didžiojo Brolio. Nesu katalikas, netgi kreivokai žiūriu į krikščionybę, ir vis dėlto turiu pripažinti, kad tik Katalikų bažnyčia dar kažkiek priešinasi visai tai Ekraninių homunkulų orgijai; bet ir ji nusilpo. Tuo tarpu mūsų tautos vadai, kažkodėl vadinami politikais, savo didybę demonstruoja irgi Didžiojo Brolio bažnyčioje – staugdami ir darkydamiesi kartu su Ekrano imbecilais. Intelektualai droviai tyli arba inkščia, pliurpdami apie „dvasingumą“, „stereotipų laužymą“, „postmodernistinius iššūkius“, „demokratiją“, „pilietinę visuomenę“ ir nepranokstamą laisvę, garantuojamą higieninių paketų ir stebuklingų dezodorantų. Menininkai gamina „kultūros sostines“, įkūnytas kanalizacijos vamzdžiuose, fejerverkuose ir troleibusų tapyboje. Tašką ant „i“ padeda čigonai: jie vieninteliai žino, ko iš tikrųjų reikia Didžiajam Broliui ir jo komisarams – Šampano ir Kokaino.

Tai toks yra mūsų krantas, realizuotoji utopija, „Dievo“ karalystė žemėje… ne, atsiprašau – Šėtono karalystė Ekrane.

O kas gi liko aname krante, kurio jau nebemato šio kranto gyventojai? Ten liko nors ir droviai, bet vis dar patekanti Saulė; ten liko Žvaigždės, tikros žvaigždės be mėsingo pasturgalio; ten liko dosnioji žemė, nors ir nuniokota, bet vis dar kantri, kukli ir nuolanki; ten liko padorumas, ištikimybė, drąsa, Grožio ilgesys ir pats grožis, dar nesugadintas „bjaurumo estetikos“; ten liko taurus mokytojo ir mokinio ryšys, dar neišstumtas išsigimėliško vaidmenų pasikeitimo – kai mokytojas tampa mokiniu, o mokinys – mokytoju; ten liko vyriškumas ir moteriškumas, nesuteršti belytiškumo ideologijų; ten liko paprasta meilė be „seksualinių“ kliedesių ir pornografinio nihilizmo; ten liko žmogus, ir dabar manantis, kad būti „runkeliu“ kur kas garbingiau negu būti piniguočiu, pijaru, gangsteriu, politiku, vagimi ar kekše; ten liko šventoji duona, pažymėta kryžiaus ženklu, o ne supermarketų litanijomis; ten liko miškai, upeliai, ežerai ir nekalta vaiko šypsena; ten liko nekaltybė – nesvarbu, moteriška ar vyriška, – visiškai nesidrovinti savęs ir mananti, kad žmogaus pasaulis gali išlikti tik tol, kol jame esama vietos nekaltybės saloms; ten liko Sokrato priesakus vis dar prisimenantis Mokytojas, puoselėjantis gležną jaunystės medelį; ten liko vis dar gyvas mirtingasis, nevirtęs kokia nors mašina – biurokratine ar technokratine; ten liko Dievo dvelksmas, neužgožtas šiukšlynų dvoko; ten liko vis dar rusenantis normalios šeimos židinys; ten liko dievdirbiai ir žvejai; ten liko Dangaus ir Žemės vaikai, įleidę šaknis į mirtingojo žemiškosios būklės džiaugsmą, liūdesį ir tragizmą; ten liko prasmingas gyvenimas, kuriam nereikalingi nei akropoliai, nei siemensai – šitie nešvankybės fabrikai, pastatyti Didžiojo Brolio komisarų.

Bet svarbiausia – bent jau man – kad aname krante vis dar gyvena didieji žmonijos mokytojai: mąstytojai, poetai, moralistai, Dievo ir dievų vaikai, dar nepasidavę Globalopolio pagundoms, dar neužhipnotizuoti Ekrano sirenų giesmių, dar atsparūs Kirkės degtinei, dar nežiaumojantys Lotofagų vaisių; dar išsaugoję ištikimybę Grožiui, Gėriui, Tiesai ir kukliai mirtingojo lemčiai šioje nuostabioje planetoje. Nuostabiausia tai, kad šio kranto gyventojai, Ekrano vergai, nebemato ano kranto, o štai ano kranto gyventojai mato ir savojo kranto Tėvynę, ir globalistinės paranojos homunkulus, lyg Hado šmėklos klaidžiojančius megalopolių labirintuose. Ir jiems, ano kranto gyventojams, gaila šiame krante besiblaškančių hoministinių mašinų. Jie žino, kad toms mašinoms pagelbėti nebeįmanoma, bet, kaip tas Alberto Camus Sizifas, vis tiek stumia akmenį į beprasmybės kalną. Kodėl? Aš nežinau. Arba galbūt todėl, kad jie paprasčiausiai pasmerkti tempti absurdo naštą – būti mokytojais be mokinių, nieko nesitikėti, įsibūti į ramią neviltį, pavaldžią tokiam pat beviltiškam „o vis dėlto!“, „nieko nepaisant!“ imperatyvui. Prieš daugybę metų mane ištiko paprasta mintis, kurią dabar norisi pakartoti: aš žinau, kad žmogaus gyvenimas yra beviltiškas, purvinas ir beprasmis, bet aš privalau gyventi taip, tarsi jis galėtų būti kitoks. Ir šią akimirką galvoju, kad ano kranto gyventojai pritartų šiai stojiškai maksimai.

Ir dar du klausimai. Pirmas: jei esama dviejų krantų, turi būti ir upė? Atsakau: upės nebėra, liko tik išdžiūvusi vaga; o gal geriau pasakyti taip: tarp tų dviejų krantų žiojėja pragarmė – krantai nesusisiekia, jie svetimi vienas kitam; nebeįmanomas joks kompromisas: arba Tu renkiesi pornografinę Didžiojo Brolio imperiją, arba ano kranto pievas, žolynus ir kalvas.

Antras: o kam visi šie nelinksmi šnekėjimai, kam šitas „pesimizmas“? Ar ne geriau Didžiojo Brolio linksmybės ir gerai apmokamas etatinių optimistų „vau!“? Atsakau: tik tam, kad „Dialogui“ nepraeitų ūpas kartkartėmis šauktis ir ano kranto gyventojų balsų.

Spausdinta „Dialoge“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas Janinai       2018-08-13 15:35

Kodėl jau kelinti metai tą patį čia rašinėjančio nelaukiate, o asmens, laikančio D-vą “didžiąja tuštuma”, labai laukiate? Tiesiog įdomu dėl skaitančiųjų psichologijos: kas “masėms” labiau rūpi: esmė ar atributai.

Marginalas Misterei       2018-08-13 15:27

Taip taip, tik vienintelė plaukuotojo dugino orda pasirinkusi “teisingą” karalystę!

Marginalas       2018-08-13 15:24

Niekas nebe “primena” Orwello utopijos, nes Orwello tikrovė jau čia.

Ponia albina,       2018-08-12 16:47

tik susveiksit ir užsirašykit į senjorų stovyklą “Mes galim”.Sveikuoliai,lt.

albina       2018-08-12 12:41

Du krantai.Verkiantis medinis Dievas kieme.Vienas krantas dar su žalia žole ir pievų žolynais,kitas su kormoranų nusiaubtais stuobriais.Bet…onkologinėje palatoje plikagalviai po chemoterapijos mes - kuriame krante?Kam svarbu,liberalas tu ar nepartinis?O prie kapo duobės svarbu- džipas partrenkė ar mopedas?Labai įstrigo a.a.A.Brazausko žodžiai:turiu tik vieną svajonę - dar sulaukti obelų žydėjimo.Ateina metas rinkti išsvaidytus akmenis ir su viltimi žvelgti į paniekintus žalius krantus.

Tragiška,       2018-08-11 10:22

bet tiesa.

Inga       2018-08-10 21:20

Portalo pavadinimas lyg ir įpareigotų paminėti kad šitas Šliogerio tekstas „Dialoge“ (kuris nebeina nuo 2013 m.) buvo skelbtas 2010 m., t.y. prieš 8 metus.

Janina       2018-08-10 12:49

Dėkojame ponui A. Šliogeriui. Jūsų rašiniai lyg Pranašo idėjos, kurios neleis taip greitai mūsų tėvynei numirti.

ana       2018-08-10 8:44

Labai laukiau Jūsų žodžio.Tokie rašiniai padeda išgyventi ir nesijausti vienišam.
Tokios gilios mintys reikalingos kaip vanduo, oras. Juk tik nedaugeliui duota tokia išmintis. Ačiū gerbiamasis

Dievas įjungė SEPERATORIŲ       2018-08-9 21:07

Sunkieji eina prie GRŪDŲ,o sąšlavos ir piktžolių sėklos-prie PELŲ.
Žemės virpesių dažnis padvigubėjo ,o ateityje dar kils.
Ir niekas neišgelbės tų,kas skleidžia aplink save žemą dažnį.

Pikc       2018-08-9 17:09

Retorinis klausimas: kuo visokie “su praeitimi kovojantys” beigi “prie pokyčių prisitaikantys homunistinės ateities šaukliai” stasiai skiriasi nuo bestuburių ir besmegenių “su praeitimi kovojusių” beigi “prie pokyčių prisitaikiusių komunistinės ateities šauklių” stasių? wink

anakonda       2018-08-9 13:32

gerb. filosofui priežasčių tarp šio ir ano kranto reikėtų paieškoti ezoteriniuose moksluose, kurie šio kranto suglobalintiems gyventojams tik juoką kelia… šiaip, straipsnis labai patiko…

Romas       2018-08-9 11:28

Puikus rašinys,tokiu norisi pasidalinti su kitais. Reikėtų, kad jį perskaitytų dvasingas aktorius priverstinai surinktiems seimūnams. Reiktų jiems įvesti dvasingumo mokyklą.

Siek        2018-08-9 9:29

tiek vilties dar yra.Nes dar gyvas tas krantas, kuriame yra pievos, zolynai ir kalvos.Vilties is ano kranto kazka susigrazinti, matyt niera.Beliko pasistengti, kad siame krante neisiveistu Didziojo brolio orgijos.

filosofas        2018-08-9 9:20

verčiau keltų tokius klausimus, kurie (tinkamai surikiuoti) vestų Atsakymo link. Pvz.: kodėl Žemė turi du ašigalius ir kuo jie skiriasi? Neskubėkit atsakyti. Nepamiršit, kas nutiko prakandusiems obuolį nuo “pažinimo medžio”.
   

stasys        2018-08-9 7:15

... kai negali kurti , tenka grįžti į pradžia . Tas žmogus užstrigęs tarp dvieju pasauliu . Kalbant juokais,  gal jam reikėtu ir pensija mokėti litais ??..tomis senomis kupiūromis . Karbauskis galėtu pasvarstyti ar ne lakais sukurti kelias praeities ‘oazes’  vat tokiems pasimetusiems orvelo gerbėjams .Man gaila žmoniu kurie nesugeba prisitaikyti prie pokyčiu ir toliau kurti ..Jie kaip bambanti sąžinė (jausmu) kuri išgirsi tik vakare atsisėdęs pailsinti ..kojas . Toliau jau nėra kur tik tas kitas krantas ..

Taip graziai parasyta       2018-08-8 19:20

kad telieka patyleti.

Misteris       2018-08-8 17:13

Taip.
Įvyko TEKTONINIS lūžis ir krantai tolsta.
Tarp jų karštos magmos upė.
Krantai atskirti.
Vieni išeina pas BALZEBUBĄ,kiti pasirinko Dievo karalyste.
Laisvas pasirinkimas…

zita.       2018-08-8 14:49

tiesos.lt ,kartojatės. nors kartais verta.

Dzeikas       2018-08-8 14:11

Didziojo Brolio imperija gyvuoja ir laikosi tik tol, kol gauna syvu is ano kranto.Uzdusinus ana kranta irissemus jo zmogiskuosius resursus zlunga ir Didziojo Brolio imperija.Pati is saves ji neiko nekuria ir laikytis neturi ant ko.
  Turbut zinote sovietini filma “Baltoji dykumos saule”, talentingas tuo, kad ziuredami ji liko uzganedinti tiek sovietiniai cenzoriai,tiek saugantys sirdyse Kureja.
Filmo kulminacija , kai caro muitininkas ismetęs priesus kaip kulius, laivu pasmerktam zuciai plaukia gelbeti bolsheviku kario, savo ruoztu saugancio moteris.Ne bolshevika jis gelbejo, jis liko istikimas Kurejui.
Sovietine Didziojo Brolio imperija zlugo, kai nebeliko tokiu zmoniu.Del to paties zlugs ir sita.

Vis labiau aname krante        2018-08-8 13:12

lieka kaimas ir provincija.Kaip į Nemuną suteka upės ir upeliai,taip į miestą vis plūsteldavo gaivi provincijos talentų ar netalentų  upė.Ji senka.Griaunamosios reformos nori galutinai užtvenkti šiuos upelius,po kurių pragaišties,pradės sekti ir didieji miestai.Na,nebent į juos plūstels afrikiečiai ,ukrainiečiai ir kiti.Seikatos apsaugos reforma turėtų tapti tuo kertiniu akmeniu,kuriuo arba galutinai viską sugriaunam arba simboliškai griovimui pasakom STOP.Laikas kurti.Juo labiau,kad pažeidus pusiausvyrą tarp gyvenimo mieste ir kaime,prasideda didelės ekologinės bėdos ir klimato šilimo padariniai.Gamta nemėgsta koncentracijos.Stambusis kapitalas turėtų pradėti tai suprasti,kad lengvų kelių kolektyvizuojant,koncentruojant ir kitaip visus spaudžiant,nėra.Jie tik į pragarą.


Rekomenduojame

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (I)

Arvydas Juozaitis reikalauja švietimo ir mokslo ministrės atsistatydinimo

Partizano Juozapo Streikaus-Stumbro baigiamoji kalba Troikos teisme

Vladas Vilimas. Kam reikalinga Konstitucijos pataisa dėl individualaus skundo?

LAT: medžių kirtimui pasipriešinusiems kauniečiams baudos neskirtinos – visuomenė turi teisę reikalauti kokybiškos informacijos apie medžių būklę

Kaip ideologija nugali mokslą: net „Mein Kampf“ galima „prakišti“ už mokslinį straipsnį

Povilas Urbšys. Kas nuoširdesnis: prof. V. Landsbergis ar R. Karbauskis?

Peticija: solidarizuokimės su mokytojais ir pareikalaukime ministrės atsistatydinti – padėkime pasiekti pozityvių švietimo pokyčių

Vytautas Radžvilas. Lietuvos pakasynos – valstybės lėšomis

Andrius Švarplys. Pasaulis, kuriam nesame pasiruošę

„Lithuanian Freedom Fighters“: video pasakojimas apie Lietuvos Laisvės kovas ir kovotojus

Vytautas Rubavičius. Mokytojui – „skaičiuoklę“ į dantis

Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į knygos „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ pristatymą

Valdas Vasiliauskas. Konservatoriška svajonė ar klejonė?

Darius Kuolys. Švilpiu ir aš stebėdamas Švetimo ir mokslo ministerijos įslaptintus viešuosius pirkimus

Vytautas Radžvilas. Moj adres – [evro]sovetskij sojuz…

Eglė Česnakavičiūtė. „Atlikęs pareigą Tėvynei“. Skiriama visiems laisvės kovotojams, vis dar neturintiems amžino poilsio vietos

Lietuva palydėjo į amžinąjį poilsį Adolfą Ramanauską-Vanagą

Geroji Naujiena: Visi esame kilę iš vieno ir palaiminti būti viena

Rasa Čepaitienė. Balta

Prieštaraujame vilkų sumedžiojimo kvotos padvigubinimui: miškas be vilko – ne miškas

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė: „Išsipildė mano svajonė“

Kviečiame spalio 5 ir 6 dienomis pagerbti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą (programa; papildyta video)

Tarptautinės Mokytojų dienos minėjimas Kaune: Danguolė Petrauskaitė-Juodžbalienė. Diena, kai baigiasi kantrybė, arba Kaip man ne gėda

Advokato Sauliaus Dambrausko darbų ginant viešąjį interesą apžvalga: paremkime šias pastangas –  tapkime beprecedenčio proceso dalimi

Kviečiame į Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymą Šiauliuose

Vygantas Malinauskas. Socialinis teisingumas pagal Trump’ą ir Lietuvą

Arvydas Juozaitis: jei būčiau išrinktas Lietuvos prezidentu…

Nida Vasiliauskaitė. Apie populizmą ir populistus

Andrėjus Gaidamavičius. Spalio 13-oji – diena iškirstai Labanoro giriai apverkti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.