Įžvalgos

Arvydas Juozaitis. Justino Marcinkevičiaus lietuvių ideologija

Tiesos.lt redakcija   2018 m. lapkričio 2 d. 22:54

6     

    

Arvydas Juozaitis. Justino Marcinkevičiaus lietuvių ideologija

Pradėsiu iš atokiau Henriko Radausko eilėraščiu „Žodis”. Jis man tapo nauju raktu į Justiną Marcinkevičių. Pamanyk! – vėl naujas raktas? Ir vėl tas pats per tą patį?

Bet neskubėkime, atidžiai perskaitykime Henriką Radauską:

Jie kirviu sukapojo žodį,
Užrakino vario raktu,
O jis mūro akmenį skrodė
Nemirtingo žingsnio taktu.

Prieš jį puolė javai ant kelių
Ir nutilo paukščiai, kada
Jis aidėjo aklų trobelių
Sidabrinės dainos gaida.

Jį už ančio nešėsi vaikas
Vakarų aušros ramume,
Jį augino didelis Laikas
Šaknimis po gruodžio žeme.

Saulė pramušė plutą švino,
Sultys ėmė ūžt kaip kadais,
Šakomis padange užtvino
Ir užpylė žemę žiedais.

Modernisto H. Radausko eilėraštis trenkė kaip žaibas į klasikos luobą. Ir keista – į Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Pirmiausai į „Mindaugą“ trenkė, į „Mažvydą“ trenkė, ir į „Daukantą“ trenkė. O toliau jau ir į visą jį.
Aš ūmai supratau, kad istorinės Just. Marcinkevičiaus asmenybės subyrėjo į šipulius. Charakterių neliko, psichologijos neliko. Net moralė pasirodė nebesvarbi. Liko tik žodžiai.

Tačiau kokie žodžiai! Neįprasti žodžiai, gyvybės žodžiai. „Žodžio kirviu“ trenkė H. Radauskas į Just. Marcinkevičiaus realybę ir žodžių kevalas subyrėjo. Neliko net meninės realybės.

Paprasta, nors verk.

Ką tuo noriu pasakyti?

Vėlinių dieną šį keistą atradimą galima papasakoti. Tai net nedidelė istorija.

Pirma, atsiverčiau Justino Marcinkevičiaus verstas Adomo Mickevičiaus „Vėlines“; antra, prisiminiau, kas nutiko šių metų vasario 25-ją. Vilniaus knygų mugėje.

O nutiko tai, kad užkulisiuose buvo ištarta: „Pasiruošei, dabar ir parašyk”.

Ką parašyti? Kas pasiruošė? Tai buvo pasakyta man. Ir ištarė šiuos žodžius Valentinas Sventickas. Nei aš buvau pasiruošęs, nei ketinau ką rašyti, o jis vis vien ištarė. Ir būtent taip: „Pasiruošei, dabar ir parašyk”.

Kankinkit budeliai – nebuvau aš pasiruošęs! Buvau tik prisigraibęs! Tačiau V. Sventickas vis vien teisus.

Taigi, nutiko taip, kad Vilniaus knygų mugės kampe LRT Forumas pristatėme knygą „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ ir man šiam pristatymui teko vedėjauti. Šventvagiškas buvo sumanymas. Kelis kartus lindau po žeme, kelis kartus iš ten kilau. Vedėjauti ir kalbėti šalia Viktorijos Daujotytės ir Valentino Sventicko? – nepavydėčiau to niekam. Ką aš galėjau pasakyti pažinusiems Justino kūrybą iš pašaknų? Nieko. Išgyvenau baisią valandą.

Bet ir šventvagystės baigiasi.

Toji nelemta valanda buvo man lemtinga. Vėl atradau Justiną Marcinkevičių. Lietuvišką jo žodį ir savą žodį – jie sutapo.

Vėl? – nustebsite? Juk visi žinome, kad lietuviškas žodis buvo ir liks jo kūrybos alfa ir omega.

Tačiau man subraškėjo stuburas. Ūmai supratau, jis vedžioja mus už nosies! O tai reiškia, kad žodžiui-Mindaugui, žodžiui-Mažvydui, žodžiui-Daukantui jis skyrė daugiau dėmesio negu epochoms, charakteriams ir herojams. Aprašydamas pasaulį, jis ne jį aprašė, o sukūrė tą pasaulį kaip magas-demiurgasjį iš lietuviško žodžio. Padarė lietuvišką. Net nepasydamas realijų.

Genialu, nors verk. Didžiausia lietuviška Justino Marcinkevičiaus ideologija – lietuviško žodžio ideologija? Na ir kas?

O tas, kad mes, patiriantys Lietuvą kaip kalbą, turime pagaliau įvertinti, kad jis bene daugiausiai padarė XX antros pusės Lietuvoje, kad ji atgimtų tik iš žodžio ir kalbos. Gimtų pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Gimtų kaip ideologija.

XX amžiaus lietuvių rašytojai, pradedant Vincu Mykolaičiu Putinu ir baigiant Juozu Baltušiu, kūrė pasaulį ne vien iš žodžių. Visi jie kūrė vaizdinį-istoriją, kūrė idėjas, kūrė net jausmus ir jausmais rėmėsi. Justinui Marcinkevičiui ši statybinė medžiaga nebuvo svarbiausia, ji liko pakelėje. Žodis ir tik žodis, žodis kaip mitas ir žodis kaip istorinė iliuzija buvo jo statybinė medžiaga.

Imanuelis Kantas pasakytų: žodis kaip daiktas savyje.

Žodžiai-idėjos ir žodžiai-herojai? Taip, todėl ne tikrasis herojus. Ne Mindaugo Lietuva, ir ne Mažvydo Rytprūsių Lietuva, ir ne Daukanto baudžiavinė Lietuva. Bet vis vien Lietuva. Lietuva be laiko ir erdvės. Vadinasi, amžinoji Lietuva.

Justinas Marcinkevičius vainikavo pusantro šimto metų lietuviško žodžio ideologijos kelią. Uždėjo kalbai vainiką, kai ši jautė mirtiną pavojų.

Bet jis buvo gudrus – savo gyvenamo meto pavojaus neįvardino.

Kalbėti mėgo ir abstrakcijomis, kaip antai:

„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.“

Lengvai išsisukdavo ir nusakydavo esmę, neištardamas, kad jam ne šiaip knyga svarbi (ir svarbiausia), o lietuviškų žodžių knyga. O juk tai gryna tiesa: ir medžiaginiai amatai, menai ir buitis, kryždirbystė ir auksakalystė, žemdirbystė ir architektūra – visa tai gali apsieiti ir be žodžių. Tačiau be žodžių negali apsieiti pati kalba, vadinasi, surašyti žodžiai lietuviškose knygose – šventi. Kaip šventraštis.
Lietuvių kalbos valstybė kilo iš knygnešių sąjūdžio. Bet iš S. Daukanto pirmiausiai, o po to – jau ir iš M. Valančiaus. (Laimė, prezidentūra stovi S. Daukanto aikštėje – kaip priesakas Prezidentui.)

Kalbos ideologija – mūsų pasaulis. Prarasti kalbą tolygu prarasti savastį. Tapatybę. Net Tėvynėje gali tapti žmogumi be tėvynės, jeigu paminsi lietuvių kalbą. Mūsų valstybė netektų prasmės be mūsų kalbos. Kas mes be lietuvių kalbos? – vėjas globaliuose tyruose.

Mūsų Justinas vainikavo ir tebevainikuoja Lietuvos širdį-kalbą. Lietuvių kalbos valstybę.

Globalaus blaškymosi laikais galva blaškosi daugiau negu kūnas. Tai jau suprasdamas, jis prašyte prašo nuolat skaityti Mikalojaus Daukšos „Postilę“:

„Kaip himnas gimtajai kalbai skamba garsioji Mikalojaus Daukšos prakalba „Į malonųjį skaitytoją“ iš jo „Postilės (1599 m.). Nieko gražesnio, pakilesnio, tauresnio apie lietuvių kalbą nerandu visoje mūsų raštijos istorijoje

Taigi, prieš daugiau nei keturis šimtus metų „Postilėje“ parašyta ir pasakyta:

„Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“

A.J.
2018 metų Vėlinės

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Janina       2018-11-9 17:00

Stiprybės,Arvydai, kiekvieną kartą skaitydama tavo mintis sulaikau kvapą ir pajuntu didžiąją viltį, kad dar ne viskas pararasta. Ačiū, kad kiekvieną kartą taip stipriai “kabini’. Už esmių esmės.Tik baugu, kad bus nelengva šitoj nuožmioj kovoj.

Puikus        2018-11-3 16:59

straipsnis, puikios mintys.Aciu.

tiesa       2018-11-3 14:32

tas aha susirgo idiopatinio globalizmo sindromu…

StasysG       2018-11-3 12:04

Gražiai parašė AJ. Išrinktume jį prezidentu, turėtume savo Havelą.

 

aha, melo.lt       2018-11-3 10:23

marcinkevičius pagarsėjo kaip Lietuvos istorijos falsifikatorius, Bažnyčios ir kunigų niekintojas.
juozaitis - ilgametis URM darbuotojas. Kas ten per kadrai dirba URM ir kokios jų vertybės - aiškinti nereikia.
Šiaip puiku, kad tiesos.lt tampa komunistine Tiesa - t.y. melo, demagogijos portalu.

Tokio kandidato       2018-11-3 0:54

į valstybės vadovus mums niekas nebūtų pasiūlęs,jei patys nebūtume pasakę,kokio norime. Arvydas Juozaitis,matyt, stengtųsi suvienyti Tautą per meną, kultūrą, Istoriją, religiją, žodžiu, panaudoti valstybės atkūrimui tuos svertus, kurie iki šiol naudojami piktam - skaldymui, vidaus priešų ieškojimui, didvyrių niekinimui ir naujų stabų, kurie niekada neprigis, kūrimui. Ar užteks piliečiams proto tai suprast? Visa kita, jeigu vėl visi surasime sąlyčio taškus ir susiimsime už rankų, kaip kadaise apjuosdami tris Baltijos seses ar bent Ignalinos AE gyvu, vieningo tikslo siekiančių žmonių žiedu, spręsis greitai ir lengvai. Giedosime ne isterišką ir beviltišką “Rusai puola”, O lietuvišką” Lietuva brangi”. Ko dar reikia tautai, turinčiai sunkią,sudėtingą, prieštaringą, tačiau ir pavydėtinai garbingą istoriją?


Rekomenduojame

Arkiv. Sigito Tamkevičiaus homilija Aušros Vartų atlaiduose: Gailestingumo pamokos

Istorinis įvykis Lietuvoje: advokatas Saulius Dambrauskas kviečia ginti viešąjį interesą ir tapti grupės ieškinio nariu

Andrius Švarplys. Trumpas žmonijos istorijos įvadas :)

Vytautas Radžvilas. Artėjant geopolitinės sistemos audrai

Andrejus Gaidamavičius. Labanoro regioninio parko valstybiniuose miškuose atsivers dar apie 90 ha naujų plynių!

Vidas Rachlevičius. Atėjo lūžio taškas – Lietuvai ir vėl reikia rimtai rinktis

Jonas Kaminskas. Vyriausios Rinkimų Komisijos nariai nesuprato ar nenorėjo suprasti?

Vidmantas Valiušaitis. Nejau Šakalienės ir Majausko įstatymas yra aukščiau už Lietuvos Konstituciją ir Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją?

Rimantas Dagys. Ką reiškia Lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės išpuolis prieš Katalikų bažnyčią, policiją, teismus?

Rasa Dijokaitė. Ko mokoma tėvų terorizavimo kursuose ir kas pareikalaus, kad tai liautųsi?

Valdas Vasiliauskas. Tušti mokyklų suolai

A.Merkel ES „vizija“: tolerancija – „Europos siela“, kad apgintume savo bendruomenę, reikalinga „tikra ES kariuomenė“, bet ji nebus „anti-NATO“

Tautos forumo kreipimasis dėl Sąjūdžio istorijos falsifikavimo LRT ir VU TSPMI

Vincentas Vobolevičius. Keistas vidutinės pensijos ir skurdo rizikos tandemas

Aušra Gabalytė, Aikštės TV: įsimintinos akimirkos iš „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40 metų jubiliejaus paminėjimo

Vaiko teisių apsauga: Lino Kukuraičio ir Rimanto Dagio diskusija Marijos radijuje

Audrius Bačiulis ir Vytautas Sinica apie naujausią Emanuelio Macrono „išradimą“: „Nacionalizmas yra patriotizmo išdavystė“

Nida Vasiliauskaitė. Apie populizmą

Aušra Maldeikienė. Vakarykštės dienos užsienio politika

Andrejus Gaidamavičius tiems, kurie myli mišką, bet sako: „Tai kad aš nieko apie jį neišmanau…“

Neterminuotą streiką pradėję mokytojai nusiteikę ryžtingai

Sušaudytos ir nukankintos Lietuvos vyriausybės

Algimantas Rusteika. Laiko jums liko nebedaug

Sekmadienį Vilniuje paminėtas Holodomoro 85-etis

Geroji Naujiena: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“  (Mt 5, 3)

Vytautas Sinica. Ir katalikų pogrindis bus paniekintas

Rimantas Rubavičius. Apie toleranciją

Valdas Vasiliauskas. E. Macrono „Potiomkino kaimai“, arba Ar Amerikai reikės trečią kartą gelbėti Europą?

Algimantas Rusteika. Dveji metai su Donaldu Trumpu. Jūsų dėmesiui – lietuviško ikilytinio, lytinio ir polytinio elito analizė

Jurga Lago. Apie tą Lietuvą, kuri it bloga motina, pati patyrusi smurtą, nemyli savo vaikų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.