Demokratija ir valdymas

Arendt Hannah. Kas yra autoritetas?

Tiesos.lt siūlo   2016 m. spalio 10 d. 22:40

14     

    

Arendt Hannah. Kas yra autoritetas?

Kad išvengtume nesusipratimų, pavadinime gal būtų buvę išmintingiau kelti klausimą šitaip: kas buvo – o ne kas yra – autoritetas? Juk aš tvirtinu, kad mums rūpi ir mes turime teisę kelti šį klausimą dėl to, kad moderniajame pasaulyje autoritetas išnyko. Kadangi nebegalime remtis visiems bendrais, autentiškais ir neabejotinais patyrimais, pats terminas tapo užtamsintas prieštaravimų ir painiavos. Labai nedaug kas iš to, kas susiję su jo esme, atrodo visiems akivaizdu ar net suprantama, išskyrus tai, kad politikos tyrinėtojas vis dar gali prisiminti, jog ši sąvoka kadaise buvo vienas politinės teorijos pamatų, ar kad dauguma sutiks, jog nuolatinė, platėjanti ir gilėjanti autoriteto krizė mūsų šimtmetyje lydėjo moderniojo pasaulio raidą.

Ši krizė, išryškėjusi amžiaus pradžioje, savo ištakomis ir prigimtimi yra politinė. Politinių sąjūdžių, orientuotų į partinės sistemos pašalinimą, atsiradimas ir naujos totalitarinės valdžios formos raida vyko daugiau ar mažiau visuotinio, daugiau ar mažiau dramatiško visų tradicinių autoritetų žlugimo fone. Šis žlugimas niekur nebuvo pačių režimų ar sąjūdžių tiesioginis padarinys; veikiau atrodė taip, tarsi totalitarizmas tiek sąjūdžių, tiek režimų pavidalu buvo geriausiai pritaikytas pasinaudoti ta bendra politine ir socialine atmosfera, kurioje partinė sistema prarado savo prestižą ir valdžios autoritetas nebebuvo pripažįstamas.

Svarbiausias šios krizės simptomas, parodantis jos gilumą ir rimtumą, yra tas, kad ji apėmė tokias ikipolitines sritis kaip vaikų globa ir auklėjimas, kur autoritetas plačiausia prasme visada buvo priimtas kaip natūrali būtinybė, akivaizdžiai nulemta tiek natūralių poreikių, vaiko bejėgiškumo, tiek politinės būtinybės, egzistuojančios civilizacijos tęstinumo, kuris gali būti užtikrintas tik tada, kai ką tik gimusieji įvedami į jau esantį pasaulį, į kurį atėjo kaip svetimieji. Dėl tokio paprasto ir elementaraus dalyko ši autoriteto forma politinės minties istorijoje buvo įvairiausių autoritarinių valdžios formų modelis, tad ir tas faktas, kad toks ikipolitinis autoritetas, reguliavęs santykius tarp suaugusiųjų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, nebėra tvirtas, parodo, kad visos senosios, laiko pašventintos autoritarinių santykių metaforos ir modeliai prarado savo įtikinamumą. Tiek praktiškai, tiek teoriškai mes nebegalime žinoti, kas iš tikrųjų yra autoritetas.

Savo apmąstymuose tariu, kad atsakymas į šį klausimą tikriausiai negali glūdėti „autoriteto apskritai“ prigimties ar esmės apibrėžime. Autoritetas, kurį mes praradome moderniajame pasaulyje, nėra tas „autoritetas apskritai“, o veikiau yra labai specifinė forma, galiojusi Vakarų pasaulyje ilgą laiką. Todėl siūlau iš naujo permąstyti istorinę autoriteto prasmę, jo galios ir prasmės šaltinius. Tačiau atsižvelgiant į dabartinę painiavą atrodo, kad net tokio riboto ir bandomojo apmąstymo galima imtis tik šiek tiek paaiškinus, kuo autoritetas niekada nebuvo, kad išvengtume trivialesnių nesusipratimų ir būtume tikri, jog apžvelgiame ir apmąstome tą patį reiškinį, o ne keletą susijusių ar nesusijusių klausimų. Kadangi autoritetas visada reikalauja paklusnumo, jis dažnai painiojamas su tam tikra galios ar prievartos forma. Tačiau autoritetas neapima išorinių prievartos priemonių naudojimo; kur naudojama jėga, paties autoriteto nebėra. Kita vertus, autoritetas nesuderinamas su įtikinėjimu, suponuojančiu lygybę ir veikiančiu per argumentacijos procesą.

Kur naudojami argumentai, autoritetas negalioja. Priešais egalitarinę įtikinėjimo tvarką stovi autoritarinė tvarka, kuri visada yra hierarchinė. Jeigu autoritetas apskritai apibrėžtinas, tada jis turi būti priešpriešintas tiek prievartai jėga, tiek įtikinėjimui argumentais. (Autoritarinis santykis tarp įsakinėjančiojo ir paklūstančiojo negrindžiamas nei bendru supratimu, nei įsakinėjančiojo galia; tai, kas jiems bendra, yra pati hierarchija, kurios teisingumą ir teisėtumą pripažįsta abu ir kurioje abu turi iš anksto nustatytą nuolatinę vietą.)

Ši tiesa svarbi istoriškai: vienas mūsų autoriteto sąvokos aspektas savo kilme yra platoniškas, ir kai Platonas pradėjo mąstyti apie tai, kaip įvesti autoritetą į viešųjų polio reikalų tvarkymą, jis žinojo, kad ieško alternatyvos įprastam graikiškam vidaus reikalų tvarkymo būdui, kurio esmė buvo įtikinėjimas bei įprastam užsienio reikalų tvarkymo būdui, kurio esmė buvo jėga ir prievarta.

Istoriniu požiūriu mes galime sakyti, kad autoriteto praradimas yra tik galutinė, nors ir lemtinga, fazė tokios raidos, kuri per amžius pirmiausia pagraužė religiją ir tradiciją. Iš tradicijos, religijos ir autoriteto – kurių ryšį mes aptarsime vėliau – autoritetas pasirodę esąs pastoviausias elementas.

Tačiau išnykus autoritetui moderniajai epochai būdinga universali abejonė įsiveržė ir į politikos sritį, kur dalykai ne tik įgyja radikalesnę išraišką, bet ir pasižymi realybe, būdinga tik politikos sričiai. Kas anksčiau buvo dvasiškai svarbu galbūt tik nedaugeliui, dabar tampa kiekvieno ir visų rūpesčiu. Tik dabar, galima sakyti, post factum, tradicijos bei religijos prarastis tapo didžiausios svarbos politiniais įvykiais.

Tardama, kad neketinu aptarinėti „autoriteto apskritai“, o tik labai specifinę autoriteto sampratą, vyravusią mūsų istorijoje, aš norėjau užsiminti apie tam tikrus skirtumus, kuriuos mes linkę ignoruoti, pernelyg radikaliai kalbėdami apie mūsų laikmečio krizę, ir kuriuos aš galbūt galiu lengviau paaiškinti tarpusavyje susijusios tradicijos ir religijos sampratos terminais. Taigi nenuneigiamas tradicijos praradimas moderniajame pasaulyje visai neimplikuoja praeities praradimo, nes tradicija ir praeitis nėra viena ir tas pat, kaip norėtų mus įtikinti, viena vertus, tradicijos gerbėjai ir, kita vertus, progreso gerbėjai – ir visai nesvarbu, kad pirmieji smerkia tokią dalykų padėtį, o antrieji ją sveikina. Prarasdami tradiciją mes praradome orientyrą, mus saugiai vedusį per beribes praeities erdves, bet šis orientyras kartu buvo grandinė, kiekvieną kartą pririšanti prie iš anksto nulemto praeities aspekto.

Gali būti taip, kad tik dabar praeitis atsivers mums su neįtikėtinu šviežumu ir pasakos dalykus, į kuriuos niekas dar nepajėgė įsiklausyti. Bet negalima neigti, kad be saugiai įtvirtintos tradicijos – o toks saugumas buvo prarastas prieš keletą šimtmečių – kartu iškilo pavojus visam praeities matmeniui.

Mums gresia užmarštis, o tokia užmarštis – jau nekalbant apie patį turinį, kuris galėtų būti prarastas, – reikštų, kad, žmogišku požiūriu, mes galime save nuskurdinti vienu matmeniu, žmogaus egzistencijos gelmės matmeniu. Juk atmintis ir gelmė yra viena ir tas pat, ar veikiau žmogus gali pasiekti gelmę tik prisimindamas.

Panašiai ir su religijos prarastimi. Nuo tada, kai atsirado radikali religinių tikėjimų kritika XVII ir XVIII amžiuje, būdingu moderniosios epochos bruožu liko abejojimas religine tiesa, ir tai teisinga tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems.

Nuo Pascalio ir, net labiau, nuo Kierkegaard‘o į tikėjimą buvo įdiegta abejonė, ir modemus tikintysis savo tikėjimą privalo nuolat saugoti nuo abejonių; ne krikščioniškasis tikėjimas savaime, bet krikščionybė (ir, žinoma, judaizmas) moderniojoje epochoje persmelkta paradoksų ir absurdų. Ir jeigu kas nors kita gali atsilaikyti prieš absurdą – galbūt filosofija, – religija tikrai ne. Tačiau šis tikėjimo į institucinės religijos dogmas praradimas nebūtinai implikuoja tikėjimo praradimą ar net krizę, nes religija ir tikėjimas ar tikėjimas (belief) ir tikyba (faith) jokiu būdu nėra tas pat. Tik tikėjimas, o ne tikyba, iš esmės panašus į abejonę ir nuolat jai atviras. Tačiau kas gali neigti, kad ir tikybai, tiek daug amžių patikimai saugomai religijos, jos tikėjimų ir dogmų, didelę grėsmę kelia tai, kas iš tikrųjų yra tik religinių institucijų krizė?

Mano galva, panašias išlygas reikia taikyti ir moderniajai autoriteto prarasčiai. Autoritetas, grindžiamas įkūrimu praeityje kaip nepajudinamu kertiniu akmeniu pasauliui suteikė pastovumą ir tvarumą, kuris reikalingas žmonėms kaip tik dėl to, kad jie yra mirtingi – netvariausios ir bergždžiausios mums žinomos būtybės. Prarasti autoritetą tolygu prarasti pasaulio pagrindą; jį praradus, pasaulis iš tikrųjų pradėjo svyruoti, vis greičiau keistis ir transformuotis iš vieno pavidalo į kitą, tarsi mes gyventume ir grumtumės su protėjišku universumu, kur bet kas kiekvieną akimirką gali tapti beveik bet kuo. Tačiau pasaulio pastovumo ir patikimumo prarastis – kuri politiniu požiūriu tapati autoriteto prarasčiai – nesukelia (bent jau neišvengiamai) žmogaus sugebėjimo statyti, saugoti ir puoselėti pasaulį prarasties – tokį pasaulį, kuris gali mus pergyventi ir pasilikti tąja vieta, kuri tinka gyventiateinantiems po mūsų.

Hannah Arendt. Tarp praeities ir ateities. Vilnius: Aidai. 1995. P. 105–109.

Šaltinis: filosofija.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jota       2016-10-16 15:36

Perspėjimas Marginalui: NETERŠK SAVO SPJAUDALAIS PAULIAUS ŽODŽIŲ 1 Tes 2,15. Visas Šventraštis kalba apie tai, kas nužudė Viešpatį.

Ne jūs esate autoritetai. Ir nesulauksite, kol krikščionys iškels baltas vėliavas.

Jota       2016-10-16 15:07

Palmaitis be reikalo taip stengiasi neigti “Siono išminčių protokolus”, nes jie jau apginti 2011 m.  viename Maskvos psichologijos institute ir, atlikus “psicholingvistines” ir kitokias analizes, nustatyta (!), kad juose nėra jokio ekstremizmo nei priešiškumo kitoms nacijoms bei religijoms.
Tiesa, 1930 m. buvo bandyta paskleisti informaciją, kad “Protokolai” yra padirbinys (ką tebedaro ir Palmaitis), bet buvo įrodyta, kad ji melaginga.

O kas “Protokoluose” rašoma, manau, žino visi.

Marginalas laikuperspėjui       2016-10-12 16:16

Tik antisemitinis idiotas gali sieti trockizmą su bankais vien tuo pagrindu, kad socialistas Trockis žydas, bet pagrindiniai Vakarų trilijonieriai globaliniai bankininkai irgi žydai (mat, Trockis laisvalaikiu lankė Siono išminčių posėdžius ir aptarinėjo būdus, kaip pavergti pasaulį žydams). Deja, pagal mentalitetą ši paranoja yra grynai ruskiška.
Suprantama, nei Trockis, nei bankininkai neturėjo ir neturi jokių simpatijų krikščionybei. Tai kurgi tie krikščionys ir kodėl jie taip noriai draugauja tiek su Trockiu, tiek su “bankininkais”? Gal tie baisūs žydai galingesni už Patį D-vą?
Atsakymų ieškokite Izraelyje, kuriame atgimsta 325 m. “krikščionių” išduota Jokūbo bažnyčia, bei aplink save, kur “krikščionys” jau masiškai iškėlė baltas vėliavas.

Autorė        2016-10-12 11:54

rašo apie autoritetą, O jūs čia komentuojat apie Laiką. Kodėl, kas paskatino? Įtariu, kad fantastiškas Virginijaus Noreikos solo: tik tak, tik tak, o tada: Laiko nesustabdysi ir nesuksi atgal, prieš Laiką lygūs visi, Laikas - Visagalis. Tai bent BALSAS, net šiurpas per nugarą eina

VaidasVDS       2016-10-12 9:27

Ačiū autorei, už dviejų angliškų frazių išvertimą - tikėjimas (belief) ir tikyba (faith). Šis klausimas mane kamavo jau gana seniai…
Ir tik galiu pritarti autorei, kad tai, tikėjimas ir tikyba, iš tiesų nėra vienas ir tas pats.
Tikras tikėjimas yra aukščiau visų religinių dogmų ir įvairiausių tikėjimų.
Kaip ir tikrasis Autoritetas tegali būti Dievas, o ne koks nors žmogus.
Kada bet koks žmogus pradeda rūpintis iš esmės tik savuoju autoritetu, taip ir atsiranda arba koks nors fanatiškas diktatorius arba religinis dogmatikas, arba tiesiog narcizas.
Tačiau kitaip yra su autoritetinga išmintimi ar nuomone.
Autoritetinga išmintis visada sklinda iš tikro apreiškimo, o autoritetinga nuomonė visada sklinda iš protingai apmąstytų išmintingų žmonių pasisakymų.
Tikrą apreiškimą galima nustatyti tik išmintingu apmąstymu ir išminties siekiančių žmonių apsvarstymu. Bet tuo užsiima labai nedaug žmonių. Ir didžiausia tam kliūtis yra religinis dogmatizmas ir įvairių tikėjimų kunigai-fariziejai ar šiaip įvairių raštų tiek savamoksliai, tiek apmokyti religinių dogmų aiškintojai.
Bėda yra ne žmogiškojo autoriteto praradimas, bet Dievo autoriteto praradinėjimas, kabinantis už jau atgyvenusių arba nepasitvirtinusių bei kritikos neatlaikančių religinių dogmų.
Ir tik Tikras Apreiškimas visą tai pakeis. Bet niekas nevyksta labai greitai…
—-
“Žinias galima turėti tiktai jomis dalinantis su kitais; jas saugo išmintis, o suvisuomenina meilė.” ...
“Ribiniam žmogui tiesa, grožis, ir gėris sudaro dieviškosios tikrovės visą atskleidimą. Kada šitas kupinas meilės Dievybės suvokimas yra dvasiškai išreiškiamas Dievą suvokiančiųjų mirtingųjų gyvenime, tada būna duodami dieviškumo vaisiai: intelektuali ramybė, visuomeninė pažanga, moralinis pasitenkinimas, dvasinis džiaugsmas, ir kosminė išmintis.”
“Intelektas civilizacijos mechanizmą gali valdyti, išmintis jį gali reguliuoti, bet dvasinis idealizmas yra toji energija, kuri iš tikrųjų kelia ir vysto žmogiškąją kultūrą nuo vieno pasiekimo lygio į kitą.”
“Žmogus turėtų nebijoti eksperimentuoti su visuomenės mechanizmais. Bet šituos rizikingus žingsnius kultūriniame prisiderinime visada turėtų kontroliuoti tie, kurie yra iki galo susipažinę su visuomeninės evoliucijos istorija; ir visada tokiems novatoriams turėtų patarti išmintis tų, kurie turėjo praktinio patyrimo svarstomo visuomeninio ar ekonominio eksperimento srityje. Nė vienos didžiulės visuomeninės ar ekonominės permainos negalima imtis staiga. Laikas yra esminis faktorius visų rūšių žmogiškiesiems prisiderinimams – fiziniams, visuomeniniams, ar ekonominiams. Tiktai moraliniai ir dvasiniai suderinimai gali įvykti staiga, ir net ir jiems reikia kažkiek laiko, kad iki galo pasireikštų jų materialios ir visuomeninės pasekmės.”
Šaltinis - Urantijos Knyga

Laiku perspėjo        2016-10-11 22:38

marginalas, nevalia kabinėtis Išrinktosios tautos genijaus trockio slapyvarde. Verčiau spėliotumėt, ką genialaus parašė geniali teksto autorė.

Marginalas > Jules       2016-10-11 17:22

Trockis nebuvo joks bankas, užtenka bankų ir be trockio. Prasivėdinkime smegenis pagaliau! Patariu pradėti nuo kažkokio niekšelio įrašyto 1 Fes 2:15, iš kur ir išaugo Paties trockiai su Siono protokolais!

Jules       2016-10-11 16:19

Didieji melagiai, dezinformatoriai, mums yra autoritetai - ypač VU docentai. Bankas Trockis mums didžiausias autoritetas ir baigta.

Marginalas       2016-10-11 14:46

Nuo kada vardai rašomi antroje vietoje? Иванов Петр! - Я! Кривобоков Семен! – Я! Петров Иван! - Я! Mongoliška sąrašinė vergų pažymėjimo tvarka stipresnė už artėjantį Ordos krachą? -
http://www.kavkazcenter.com/russ/content/2016/10/10/113387/ssha-vs-rossiya—amerikanskij-general-prigrozil-porvat-rossiyu-tak-kak-nikogda-do-etogo-video.shtml
PS Dėl absurdo ji tik patvirtina seniai žinoma tiesą, jog pagonims krikščionybė absurdas. Čia visai ne dogmų reikalas. Perkeisti tikėjimą pagal savo nuovoką gali kiekvienas, kas liks? Žinoma, liks absurdiškų nuovokų begalybė ir Antikristo įvedama “visiems tinkanti” privaloma bendra religija po orveline priežiūra.

Kodelčiui       2016-10-11 13:41

Laikas nėra Energijos vardas. Laikas ir Energija yra papildantys vienas kitą priešininkai. Kuo labiau apibrėžtas vienas, tuo labiau neapibrėžtas kitas. Kai Energija manifestuoja save konkrečiu pavidalu, Laikas ištirpsta belaikėje Amžinybėje.

NorKūnas Pitagorui       2016-10-11 12:19

Tai, kad gamtoje - dėsniai ir ciklai, nekeičia esmės:
“Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9, 27).
Norite turėti dalį Prisikėlime? - Mikliai užkalkite visas “čakrų” landynes.
Pradėkite nuo galvos.

Pitagoras       2016-10-11 11:44

laiką matavo ciklais. Indai čakromis. Senovės graikai žinojo kas yra sekundė, valanda, para, mėnuo, metai. Tolesni,didesni ciklai publikai nerūpėjo. Jos interesai ribojosi maistu. Dabar sakoma -loviu. Bet jau tada buvo tokių, kurie stebėjo ir pastebėjo kad egzistuoja dėsningumai, kurie kartojasi net tiksliau už šveicarišką laikrodį. Kadaise tokius stebėtojus vadino žyniais, pranašais. Dabar - mokslininkais.

>Kodėl        2016-10-11 0:07

Kaip pavyko praregėti būties tiesą?
Kaip mandagiai kreipėtės į “energiją”, kad ji pasisakė savo vardą - “Laikas”?
Ką, energija irgi transgenderė, kad jos vardas yra vyriškos giminės?

Kodėl       2016-10-10 23:22

pasaulis pradėjo svyruoti, keisti pavidalą? Taip ir turi būti. Viskas keičia energija, kurios vardas Laikas. Jo dėka sukasi viskas - elektronai, planetos, galaktikos. Taigi, nesukit sau ir mums galvos dėl nykstančių autoritetų.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.