Istorija, Intelektualų vaidmuo

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

Tiesos.lt siūlo   2019 m. gruodžio 6 d. 14:25

26     

    

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

luksas.blog

Šiemet nemažai kalbėjome apie Lietuvos inteligentus, ypač apie rašytojus, 1940-aisiais ne tik šlovinusius sovietinę okupaciją, bet ir savo rankomis laidojusius mūsų valstybę. Vėliau šie veikėjai tapo šėtoniškos stalininės sistemos sraigteliais, nebegalėjusiais jai pasipriešinti. Bet ar nors vienas iš jų tikrai praregėjo ir mėgino nusimesti sunkią kaltės naštą?

1940 metų liepos 5 dieną sovietų okupuotoje Lietuvoje paskelbus vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus, Valstybės teatre susirinko mažiausiai šimtas rašytojų, aktorių, režisierių, muzikų ir dalininkų. Visi jie unisonu giedojo ditirambus „didžiajai ir visada mums draugiškai“ Sovietų Sąjungai ir žadėjo padaryti viską, „kad Lietuvos liaudis į naująjį seimą išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras“.  Gal ir ne visi šie žmonės buvo tik Josifo Stalino emisaro Vladimiro Dekanozovo surežisuoto spektaklio statistai: kai kurie iš jų, greičiausiai nuoširdžiai tikėjo prisidedą prie šviesios Lietuvos ateities.

Šiaip ar taip septyni minėtame sambūryje dalyvavę menininkai – rašytojai, aktorius, režisierius ir operos solistė mielai sutiko būti įrašyti į Liaudies seimo kandidatų sąrašą, ir, suprantama, buvo į jį „išrinkti“. Visi jie, drauge su kitais butaforinio parlamento atstovais vieningai kėlė rankas už nutarimą panaikinti Lietuvos valstybingumą ir prašytis į sovietų Sąjungos sudėtį. O keturi iš jų – Cvirka, Antanas Venclova, Liudas Gira ir Salomėja Nėris, paskirti į delegaciją turėjusią vykti į Maskvą ir parvežti iš ten „Stalino saulę“,  tikrai buvo apimti euforijos ir visiškai nesijautė esą savo valstybės duobkasiai.

Tiesa, vėliau kalbėta, neva S. Nėris nenorėjusi važiuoti į Maskvą ir dar Kauno stotyje ketinusi išlipti iš traukinio, tačiau kiti delegatai ją atkalbėję – esą per vėlu ir mirtinai pavojinga. Tačiau iš dokumentinių kadrų kuriuose poetė skaito savo eiles Kremliaus suvažiavimų rūmuose, visai neatrodo, jog ji tai darytų nenoromis ar nenuoširdžiai. O ką jau kalbėti apie kitus „kultūrbolševikus“, nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios užsiangažavusius kaip Sovietijos garbintojai ar buvusius pogrindininkus, tokius kaip delegaciją lydėjęs naujasis ELTOS direktorius Kostas Korsakas.

Įklimpo iki ausų

Be abejo, tiek Stalino saulės vežėjai, tiek kiti naująją sovietinę santvarką šlovinę rašytojai negalėjo nematyti, kad po 1940-ųjų rugpjūčio viskas vyksta ne visai taip, kaip tikėtasi. Kaip, okupantams sparčiai sovietizuojant Lietuvą, kasdien vis blogėja žmonių gyvenimas, kaip naikinama lietuviška istorija ir kultūra, kaip suiminėjami nepriklausomos Lietuvos veikėjai, kaip terorizuojami mokytojai.  Tas pats A. Venclova, iš okupantų rankų priėmęs Liaudies vyriausybės švietimo ministro portfelį dar 1940-ųjų birželį į suvažiavimą suvarytiems pedagogams aiškino, kad nuo šiol Lietuva nebėra nei jų, nei jų auklėtinių Tėvynė: “Lietuvos Tarybų socialistinės Respublikos mokytojas turi suprasti pats ir geriausiai įdiegti savo auklėtiniams mintį, kad jo tėvynė – dirbančioji įvairiatautė Tarybų Sąjunga, kuri, nušviesta genialiojo viso pasaulio dirbančiųjų vado draugo Stalino Konstitucijos saulės, stato didingą, ligi tol pasauly neregėto masto ir neregėto spalvingumo gyvenimą“.

Kai kurie Sovietiją garbinę rašytojai labai greitai susigūžė ir pritilo. Neatsitiktinai dienraštis „Naujoji Lietuva“ vokiečių okupacijos pradžioje rašys: „Literatūrinis bolševikų palikimas tiesiog tragedija. Per vienerius metus pasirodė net bolševikų rašytojų tik seniau parašytų knygų antros laidos. Nieko lietuviško, tik idiotiškos S. Nėries ir poemos apie J. Staliną ir jo konstituciją“.  O ir ką buvo galima sukurti naujo ir šviesaus, jei visus tuo mestus nenumaldomai stiprėjo slogios nuojautos, su kaupu išsipildžiusios paskutinę sovietmečio savaitę: 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėjo masiniai režimui neįtikusių lietuvių trėmimai.

Kone svarbiausiais šių pirmųjų represijų taikiniais tapo mokytojai tuomet būriais ėjo pas A, Venclovą, prašydami juos išgelbėti arba bent jau palengvinti jų dalią, tačiau veltui – sovietams tarnaujantis ministras aiškino niekuo negalįs padėti. Tiesa, 2006-aisiais vykusioje mokslinėje konferencijoje, skirtoje rašytojo 100-osios gimimo metinėms kalbėta, kad A. Venclova nepritaręs trėmimams, tačiau šis nepritarimas kažkodėl pastebimas tik chruščiovinio atlydžio metu rašytuose jo memuaruose, kuomet visi buvo drąsūs smerkti J. Staliną ir jo darbus.

O štai S. Nėrį birželio trėmimai, atrodo, iš tikrųjų sukrėtė. Birželio 16 dieną ji apsilankė pas žinomą komunistę ir buvusią pogrindininkę Michaliną Meškauskienę. Kaip vėliau prisimins literatūros tyrinėtojas Rapolas Šaltenis, S. Nėris “buvusi baisi, perėjo per kambarį, pasižiūrėjo klaikiom akim, net rankos mums nepadavė, tik linktelėjo kažkam pasukusi galvą, akys – lyg naktų naktis nemiegojusi. Matyt, vis sielvartavo, o gal sąžinė graužė“. Beje, S. Nėries vyras Bernardas Bučas dienoraštyje prisimena, kad net M. Meškauskienė tądien pasakiusi: „Argi už tai aš kalėjime sėdėjau, kad tokie dalykai dėtųsi?!“

Jei trėmimai taip sukrėtė net pogrindžio komunistę, visą gyvenimą kovojusią už sovietinį rojų, tai ką jau kalbėti apie buvusius kultūrbolševikus, per savo naivumą, kvailumą ar godumą tapusius okupantų kolaborantais ir šėtoniškos stalininės mašinos sraigteliais. Bent jau S. Nėris tai galutinai suprato kai kitą dieną po minėto pokalbio nuvažiavo į Vilnių susitikti su partijos ir vyriausybės vadovais tartis dėl kai kurių išvežtųjų likimo, bet nieko nepešė.

Tačiau ar ji, arba kuris nors iš kitų menininkų, prieš metus savo rankomis kasusių duobę nepriklausomai Lietuvos valstybei begalėjo viešai protestuoti ar bent jau viešai atgailauti? Vargu. Visų jų burtai buvo mesti, visi rubikonai peržengti. Po savaitės prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, o Birželio sukilėliams ieškant uoliausių sovietinių kolaborantų, nusiplauti išdavikų žymes jau buvo per vėlu.

Bevalės marionetės

Kas vokiečių okupuotoje Lietuvoje laukė aktyviai su sovietais bendradarbiavusių lietuvių literatų, rodo kad ir poeto Vytauto Montvilos likimas. Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų uoliai į politinį gyvenimą įsitraukęs ir savo kūriniais sovietus šlovinęs poetas 1941-ųjų liepos 7 dieną buvo suimtas ir po poros savaičių sušaudytas kaip „naujosios Europos pavojingas priešas ir komunistinis elementas“. Rimtas pavojus tuomet buvo iškilęs ir tiems literatams, kurie, nors ir aktyviai nedalyvavo politiniuose įvykiuose, vis dėlto rodė prielankumą sovietinei santvarkai: tą vasarą gestapas suėmė Teofilį Tilvytį, Aleksą Churginą, Vincą Krėvę-Mickevičių. Tiesa, vėliau jie, kaip labai nenusikaltę, buvo paleisti.

Stalino saulės vežėjai ar atvirai ir seniai komunistavę rašytojai tokio nuolaidumo tikėtis, žinoma, negalėjo, tad jau pirmąją karo dieną jiems, teko sprukti į Sovietų Sąjungos gilumą. Dabar net ir tie, kurie suprato, kokias negandas savo rankomis nešė Lietuvai, turėjo susitaikyti su nepavydėtina perspektyva – dar giliau klimpti į melo ir išdavystės liūną.

Karo pradžioje Sovietų Sąjungoje atsidūrė daugiau nei pora dešimčių komunistuojančių ar šiaip sovietams pasitarnavusių rašytojų. Sąraše, kurį monografijoje Skausmingas praregėjimas“ pateikia prosovietinių lietuvių inteligentų veiklą nagrinėjęs istorikas Mindaugas Tamošaitis, be jau minėtų veikėjų galime rasti ir tokias žinomas pavardes kaip Jonas Šimkus, Jonas Marcinkevičius, Juozas Baltušis, Eduardas Mieželaitis. Beveik visų jų tuomet laukė nedidelis pasirinkimas – arba eiti į frontą, iš kurio buvo nedaug šansų sugrįžti, arba aktyviai įsijungti į stalininės propagandos mašiną, taip statant į rimtą pavojų Lietuvoje likusius gimines ir artimuosius.

Kone visi evakuotieji pasirinko antrąjį variantą, todėl jiems teko vėl ir vėl kartoti didįjį melą apie 1940 metų vasarą. Štai S. Nėris, reaguodama į Lietuvos atstovo Vašingtone Povilo Žadeikio pareiškimą, 1943-aisiais Amerikos lietuvių spaudoje aiškino, jog į Sovietų Sąjungą Lietuva įstojusi savanoriškai, o masiniai 1941-ųjų birželio trėmimai esąs tik vokiečių propagandos išpūstas burbulas. Žinant, kaip trėmimai tuomet paveikė savo akimis juos mačiusią poetę, galima tik įsivaizduoti, ką ji jautė šitaip siaubingai meluodama. Tiesa, galimas dalykas, kad S. Nėris prie šio melo rankos ir nepridėjo – egzistuoja versija, jog propagandinį pareiškimą su jos parašu sukurpė Justas Paleckis.

Šiaip ar taip, per karo metus evakuotieji rašytojai tapo bevalėmis propagandos marionetėmis, besąlygiškai vykdančiomis komunistų partijos nurodymus. Jie šlovindavo Raudonąją Armiją  lietuviškose Maskvos radijo programose, jų pasirašyti lapeliai, raginantys kovoti už sovietinės Lietuvos atkūrimą, būdavo mėtomi ši lėktuvų vokiečių okupuotame krašte. Kiek tokia agitacija buvo nuoširdi, liudija faktas, jog, užkimę nuo propagandinių šūkaliojimų, lietuvių rašytojai per visus karo metus neparašė tikrų literatūros kūrinių nei apie gyvenimą Sovietijoje, nei apie karą, nei apie armiją išvaduotoją, nors J. Paleckis ir ragino „grįžti į Lietuvą su bagažu“, o LKP vadovas Antanas Sniečkus piktinosi: „Gėda, kad leidyklos portfelyje rankraščių nėra“.

Bet rankraščių ir būti negalėjo, nes net ir labai prosovietiškiems rašytojams, pagyvenusiems sovietiniame rojuje ir dar karo sąlygomis, didvyriški raudonarmiečių žygiai ar draugo Stalino pergalė rūpėjo mažiausiai: viską užgožė paliktų namų ilgesys. „Mūsų karo poezija yra naminė. Mes gyvename ilgesiu Lietuvos, o ne dabartinio karo įvykiais, – viename LKP(b) centro komitete surengtame pasitarime pripažino E. Mieželaitis. „Mes ir dabar jaučiamės kaip traukiny, laukiame išvažiavimo į Lietuvą“, – plunksnos broliui Juozas Marcinkevičius.

Nauji nusivylimai

Bet ko pabėgėliai tikėjosi iš sugrįžimo Tėvynėn? Kaip jie manė būti sutikti? Ar laukė permainų, leisiančių atsikratyti sunkių abejonių ir sąžinės priekaištų? Iš visko atrodo, kad taip. Daugelis manė, kad po karo jiems pavyks nusimesti stalininės valdžios pastumdėlių naštą, kad nebebus ideologinės kontrolės, kad nebesikartos masinės represijos, dėl kurių buvę bolševizmo šaukliai negalėjo nesijausti kalti, jei turėjo bent kruopelę sąžinės.  K. Korsako žmona galina, prisimindama to meto nuotaikas, vėliau rašys: „Sutriuškintas taip pergalingai pradžioje pasirodęs nacistinis „vermachtas“! O jeigu vėl sugrįš tas siaubas, kurį išgyvenome paskutiniais įsigalėjusio stalinistinio teroro metais? Ne, įtikinėjau save! Tai nebegalės kartotis. Po abiejų pusių kruvino karo turi viskas pasikeisti. O jeigu ne? Variau tokias mintis šalin. Turi pasikeisti. Privalo!“

Bet kuo didesnis buvo šis tikėjimas, tuo skaudesni laukė nusivylimai. Štai S. Nėris, sugrįžusi į Tėvynę negalėjo žinoti, kad daugelio pažįstamų ir nepažįstamų ji bus pasmerkta ar net prakeikta, o tie, kurie galėjo atleisti ir paremti pasitrauks į Vakarus. Dėl to poetė guodėsi 1944-ųjų rudenį ją aplankiusiai rašytojai Danutei Čiurlionytei-Zubovienei, kuri pati atėjo pati atėjo pas ją, prašydama padėti sovietų suimtam ir nežinia kur esančiam uošviui Vladimirui Zubovui. „Kad žinotumėt, kaip nusimanau apie tuos dalykus, kaip mažai galiu…“ – sudejavo S. Nėris.

Niekuo poetė ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė negalėjo padėti ir suimtam, o vėliau į Sibiro lagerius išsiųstam rašytojui, karininkui ir pedagogui Jonui Šukiui. „Aš nueisiu pas Venclovą, jam viską pasakysiu.. Gal jis daugiau ką gali. Bet mūsų galimybės nedidelės…“ – taip į suimtojo žmonos Akvilinos Šukienės prašymą atsakė S. Nėris ir apsipylė ašaromis. Kas žino – galbūt kaip tik tą akimirką ji galutinai suvokė tikrąją savo išdavystės kainą.

Sunku patikėti, kad jos nesuvokė ir kiti rašytojai, karo metus praleidę Sovietų Sąjungos gilumoje. Viltys, kad po karo kas nors pasikeis, sudužo į šipulius jau pirmaisiais mėnesiais, tad kolaborantų kelią pasirinkusiems rašytojams beliko tik toliau grimzti į tą patį liūną. Kaip pastebi jau minėtas istorikas M. Tamošaitis, „jų veiklai nebuvo palikta jokios laisvės, tik vykdyti iš aukščiau kompartijos padiktuotus nutarimus“.

Viskas liko taip, kaip ir buvo karo metais evakuacijoje – iš rašytojų partija reikalavo ne vien giedoti ditirambus sovietų valdžiai, bet ir aktyviai dalyvauti įvairiose propagandos kampanijose. Štai Juozas Baltušis, P. Cvirka, Jonas Šimkus ir kiti buvo nuolat siuntinėjami į pavojingas misijas – lankytis kaimuose ir miesteliuose ir įtikinėti Lietuvos partizanus nutraukti kovą, sudėti ginklus, legalizuotis. Ar jie galėjo žinoti, koks likimas laukė daugumos legalizuotis įkalbėtų miško brolių – jau kitas klausimas, tačiau šitaip rašytojai tikrai prisidėjo prie ne vieno pasipriešinimą pasirinkusio tautiečio pražūties. O 1948-aisiais, agituodami už kolektyvizaciją, literatai tiesiogiai dalyvavo ir lietuviško kaimo naikinime. Žinoma, vykdydami partijos nurodymus, rašytojai rizikavo ir patys – patekę į partizanų rankas tokie agitatoriai vargu ar galėjo tikėtis išnešti sveiką kailį.

Pjudė draugus, talžė save

Tačiau tai dar ne viskas. Kartą įsivėlę į šėtoniškas sovietų pinkles, rašytojai buvo priversti pjudyti ir savo bendražygius. Ankstesni nuopelnai nereiškė nieko – partija kiekvienąsyk reikalavo vis naujų ištikimybės ir visiško atsidavimo įrodymų, tad užteko vieno mažiausio klaidingo žingsnio, kad taptum niekuo. Taip vos neatsitiko entuziastingam stalinizmo šaukliui K. Korsakui. Buvęs pogrindininkas ir smetoninių kalinys uoliai trypė plunksnos brolių likimus. 1945-aisiais per Glavlito cenzorių neapsižiūrėjimą išleidus garsiąją Kazio Borutos apysaką “Baltaragio malūnas“  ir pasipylus “Tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus Genriko Zimano kaltinimams, jog autorius susižavėjo „davatkiniais prietarais“ ir „bandė su tautosakos pagalba pasilikti nuošaly nuo dabarties tikrovės bei kovų “, K. Korsakas savo buvusiam bendraminčiui įspyrė dar skaudžiau: “šis veikalas duoda iškreiptą, neteisingą supratimą apie lietuviškąjį folklorą, iškelia ir populiarina reakcinius folkloro elementus, užkrečia skaitytoją mistinėmis, dekadentinėmis nuotaikomis, visa savo esme jis yra svetimas tarybinei literatūrai, žalingas tarybiniams skaitytojams.“  To pakako, K. Boruta būtų suimtas, apkaltintas ryšiais su ginkluotu pogrindžiu ir nuteistas 5 metam lagerių.

Tačiau toks uolumas partijai, matyt, nepasirodė pakankamas, nes tų pačių 1945-ųjų rudenį K. Korsakas buvo ištrenktas iš Lietuvos SSR rašytojų Sąjungos pirmininko kėdės. Galbūt buvęs trečiafrontininkas užkliuvo todėl, kad, norėdamas išlaikyti bent jau šiokią tokią asmeninę laisvę tiek karo, tiek pokario metais neskubėjo stoti į komunistų partiją. Ne mažiau įtikinama atrodo ir minėtoje M. Tamošaičio knygoje pateikiama versija, jog į partinių šulų nemalonę K. Korsakas pateko todėl, kad atsisakė užjūrio lietuviams skirtoje radijo laidoje viešai pasmerkti į Vakarus pasitraukusį Vincą Krėvę-Mickevičių.

Tokią versiją patvirtina ir 1991-aisiais paskelbti H. Korsakienės prisiminimai. Šioji pasakoja, kad kartą po pokalbio su LKP(b) ideologijos sekretoriumi Kaziu Preikšu vyras grįžęs namo visai be veido. Mat pokalbyje K. Preiškas paaiškinęs galutinį sovietinės valdžios verdiktą V. Krėvei, kelis kartus ragintam, bet nesutikusiam sugrįžti į sovietinę Lietuvą. K. Korsakas sužinojo, kad LSSR vyriausybė nutarė „paskelbti per radiją galutinį rašytojo nuvainikavimą, kitaip sakant, kad visas jo darbas būsiąs išmestas į istorijos šiukšlyną“. O paskelbti šį verdiktą, žinoma, turįs, Rašytojų sąjungos pirmininkas. Nežinia, ar K. Korsakas iš karto atsisakė, ar, apstulbintas tokio absurdiško sprendimo, tiesiog prarado amą, bet pokalbį K. Preikšas baigė tokiais žodžiais: „Tai, sakai, kad nekalbėsi… vadinasi atsisakai? Rasim, kas sutiks!“

Ir tikrai rado – netrukus įvykusiame pirmame pokariniame Rašytojų sąjungos valdybos posėdyje naujuoju jos pirmininku didele balsų dauguma buvo išrinktas gerokai sukalbamesnis P. Cvirka. Pasakojama, kad šis po poros dienų atėjo pas K. Korsaką į namus, įtikinėjo, kad tikrai netaikęs į jo vietą, priešingai – net verkęs ir maldavęs paties A. Sniečkaus neskirti į pareigas, kurioms jis visiškai netinkąs, tačiau tai nieko nepadėję. Sunku pasakyti, kiek tiesos ir nuoširdumo būta šiuose verkšlenimuose, tačiau aišku viena – P. Cvirką kompartijos vadovybė galėjo laikyti ant gerokai trumpesnio pavadžio, nei K. Korsaką.

Pirma, K. Korsakas, nors nepriklausomoje Lietuvoje ir kalėjęs už komunistinę veiklą, dabar nebuvo LKP narys, kaip P. Cvirka. Be to, pastarasis turėjo ir šiokių tokių „nuodėmių“ uodegą, kurią buvo galima bet kada priminti. Štai 1941-ųjų birželį, besitraukdamas iš Lietuvos rašytojas pradangino savo partinį bilietą Vėliau P. Cvirką aiškino įkišęs jį į sofą Zarasuose ir vėliau pamiršęs pasiimti. Žinant komunistų požiūrį į tokius dalykus, šis poelgis galėjo būti įvertintas vos ne kaip išdavystė, tačiau viskas baigėsi tik lengvu išgąsčiu. Tačiau tai dar ne viskas – karo metais rašytojas nepakluso partinės vadovybės nurodymui vykti iš Saratovo į Maskvą ir kažkodėl įsitaisė Alma Atoje. O gyvendamas Kazachstane rašytojas atkakliai mėgino išvykti į Ameriką komunistuojančių išeivijos rašytojų globon. Turint galvoje, kad karo baigtis tuomet dar nebuvo aiški, toks siekis galėjo būti suprastas kaip noras dezertyruoti iš „ideologinės ir propagandinės kovos fronto “.

Tokias „nuodėmes“ P. Cvirkai partinė vadovybė galėjo priminti bet kada. O jau tuomet galima buvo netekti ne tik postų, ne tik privilegijų, bet ir galvos. Tai grėsė net ir anksčiau „nuodėmių“ neturėjusiems prašytojams, mat prasidėjus naują masinį terorą pranašavusiai kampanijai prieš  „formalizmą“ ir „kosmopolitizmą“, nė vienas menininkas, kad ir kokias pozicijas jis užimtų, negalėjo jaustis ramus.

Vadinamosios „ždanovščinos“ auka tapo jau minėtas K. Korsakas, tuomet vadovavęs Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Penktojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžiusi jo knyga „Literatūra ir kritika“ buvo negailestingai talžoma iš pradžių spaudoje, vėliau – institute, rašytojų sąjungoje. Pagrindinio kaltintojo “formaliu požiūriu į literatūrą“ ir kitomis nuodėmėmis vaidmuo buvo patikėtas senam K. Korsako bičiuliui J. Šimkui. „Žinai, Kostai, ar tik tavęs nelaukia Andrezeno likimas “,  – dar prieš knygos „teismą“  ištarė J. Šimkus, turėdamas galvoje neseniai represuoto estų kritiko dalią. Tačiau rašytojas nė neketino nevykdyti nurodymo sutriuškinti seną draugą – Rašytojų Sąjungos valdyboje jis negailestingai laidė partijos įduotas žudančias kritikos strėles. K. Korsakui nebeliko nieko kita, kaip tik, jo žodžiais tariant, „pačiam spjauti sau į veidą“.

Vieša atgaila ir pasižadėjimas nenukrypstamai laikytis partijos ideologijos ne tik išsaugojo K. Korsaką nuo grėsusių represijų, bet ir leido išsaugoti postą. O po kurio laiko pjudymo mašina atsigręžė ir prieš patį J. Šimkų, gerokai sutrumpindama jo gyvenimą – nesulaukęs nė 60-ties jis mirė nuo insulto.

Aukščiausių partijos ir vyriausybės šulų prie poeto karsto nebuvo. Kitaip, nei laidojant ankstyvame pokaryje mirusius S. Nėrį, ar L. Girą. Šiems gal pasisekė labiau – ankstyva mirtis išgelbėjo nuo prievolės trypti draugus, o vėliau ir pačius save. Abu šie poetai prieš iškeliaudami Anapilin šaukėsi kunigo, abu atliko bent jau neviešą atgailą. Norisi tikėti, kad anksčiau ar vėliau praragėjo ir kiti Tėvynę pardavę menininkai. Tačiau to mes niekada nesužinosime.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kis       2019-12-17 16:57

juokingi esate.Kas man gali uzdrausti S.Neri?Cvirka galite pasiimti,iskastruoti,bet Lietuvoje nedaug paliks vyru su kiausais,beje ne paciu blogiausiu veisliu.Juk niekam tie stabai netrukdo.Prieinu su anuke aplankiusi sostine prie P.Cvirkos ir pasakoju,o ji pasirinks,kas prie sirdies ar Karbauskis,ar Landzbergiokas.Kada aplankai P.Amerika ir sostinese mase tu ,kurie juos uzkariavo paminklu,niekas juos nevarte(matomai mes europieciai paveldejome nuo baisiu diktatoriu laiku),o kas nuo to pasikeicia?Nezinai savo praeities,sunkiai orentuosis ateities klausimais,nereikia istorijos perrasineti ir dailinti,palikime tokia kokia ji buvo.O kartos vertins.

ah1       2019-12-7 18:32

S.Neries kuryboje atsisipindi Suduvos krasto tikejimas reinkarnacija: “...Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu”, na ir zinoma Egle zalciu karliene kartu su vaikais reinkarnavesi i medzius…  ir ji amzinai liks Suduvos simboliu. Cukriniai avineliai Cvirkos.

Nelieskit Cvirkos!       2019-12-7 16:13

„ ...Kūnu ir krauju, širdimi ir siela P. Cvirka buvo suaugęs su Tarybų valdžia, su Komunistų partija. Aukštai iškėlęs nešė kūrybinio partiškumo vėliavą, kiekviena P. Cvirkos parašyta eilutė, kiekvienas parašytas puslapis alsuoja komunistinio partiškumo dvasia, kaip ir jo sielos, širdies plakimas. P. Cvirka buvo kovojantis partietis literatūroje, aistringai kovojo už komunistinių idealų įgyvendinimą, už socialistinio realizmo pergalę prieš buržuazinę ideologiją, prieš buržuazinius nacionalistus literatūroje ir gyvenime…
...Jis visą gyvenimą dėkojo tarybiniams kariams, tarybiniams broliams Lietuvai suteikusiems laisvę, šviesų komunistinį rytojų.  Komunistų partijai, Tarybų valdžiai jis atidavė iki atodūsio visą savo gyvenimą, savo likimą... 
...P. Cvirkos draugo skulptoriaus J. Mikėno ir V. Mikučianio sukurtas granitinis paminklas amžiams liudys ateinančioms kartoms su kokia pagarba ir meile Tarybų valdžia, Komunistų partija rūpinasi įamžinimu jai ištikimų sūnų atminimu. Šis paminklas, įkūnijantis V. Lenino, F. Dzeržinskio bolševikinę dvasią, bus tvirtas kaip ir P. Cvirkos komunistinė dvasia…”  [ „Tiesa“, 1959 ]

Nuomonė        2019-12-7 15:19

Cvirkos rašiniai nieko išskirtinio, bet Salomėja Nėris - didžiulis talentas. Jai atleisti galima ir reikia.

Leonas       2019-12-7 13:21

Šiaip ar taip tai jau istorija. Ir tai, kaip mes su ja elgiamės, rodo kur esame atsidūrę. Kada pradėsim kalbėt apie tuos, kurie šiandieninę Lietuvą sukišo kažkam į subinę? Ar tebesame apsvaigę nuo “laisvės”?

stasys        2019-12-7 12:43

ONS krankliai karkia, o demokratai- parpia… >  O kaip su kokybės klausimu dirbant Seime .,.? tai kiek dar per Seimą Tamsta ruošiasi košti bemoksliu kvailelių ? ir Seimo pagalba juos versti į žmones ? ..dėl įvairovės trukumo Tamstelė dažniau aplankytumėte Kauno zoologijos sodą . Sutinku kad pilietis turi teisę rinktis iš to sąrašo kandidatu kurie jam labiausiai patinka ..bet juk ir čia reikia turėti savo nuomone kuri nebūtu formuojama tik rinkiminiais pažadais .Tokia praktika jau kuris laikas neleidžia visokiems populistams iš „panagiu“ kaimo brautis į Seimą .. tuo pačiu sutvirtina ir pačio Seimo nario mandatą taip kaip už to žmogaus stovi konkretus skaičius rinkėjų . Antra : tas minimalus reikalavimas procentais taikomas tik partijoms ir koalicijoms ,  bet ne tiems kurie balotiruojasi vienmandatėse .Taip išeina kad į Seimą bandote prastumti vienadienes partijas ir taip iškreipiate rinkimu įstatymą NE asmeniškai save keliančiu naudai . Tamsta esate kenkėjas , taip kaip savo asmeniniu pliurpalu pagrindu norite gauti daugiau rinkiminės laisvės tiems kas jos nėra vertas tu pačiu rinkėjų teise sprendžiant .Trečia : perspektyva ..o ka nuveiks tie keli seimo nariai papuolę nuo tu marginalinių partijų  Seime ? Praktika rodo kad per ta pirma penkerių metu kadencija tik nedidelė dauguma tampa vertais politiko vardo ..kiti apsisprendžia ir toliau politinės karjeros jau netąsią ..vėl skylė visuomenei , nes reikia iš bendro „ūsuotubarsukų“ tarpo su žiburiu ieškoti kas bus sekantis kandidatas . Dėl koncervatoriu nesukite sau plaučiu . .. ten kur ieškote pamainos jiems nerasite .smile)

ONS krankliai karkia, o demokratai- parpia...       2019-12-7 11:32

    2019-12-7 9:30
Tikrai norėčiau matyti naujų veidų 06.12.2019 13:35:00 Nuleidus kartelę ateitų Radžvilas, Kuolys, Sinica, Juozaitis ir kt. Juk dabar į tradicines partijas nepateksi, o patekęs gauni šlykštų palikimą, tiesiog smirdančią kepurę ir klumpess - esi koncervas, komunistas, paksinis, bebras, kas tik nori, anot mūsų nuostabiosios žiniasklaidos
Skaitykite daugiau delfi.lt/news/daily/lithuania/landsbergis-valstieciai-patys-sau-pjauna-taburetes-koja.d?
delfi.lt/news/daily/lithuania/kol-kas-nepavyko-karteles-mazinima-rinkimams-bludauokavo-opozicija.d?id=82965819
Viršuje švelnus anonimo komentaras apie Anūko tėvišką ,,rūpestį ‘[’ valstiečių ,,taburete” (neva ,rūpinasi jų didesniu mandatų kiekiu spalį....) O aš sakau tiesiai, jog Anūkas, persisunkęs veidmainystės, melo, apsimetinėjimo dvasia, būdinga TS viršūnėms…Anūkas, ikandin visos frakcijos ir krūvos dvaro politologų , lieja krokodilo ašaras, nes neva valstiečiai iš savęs mandatus per žemą kartelę atims…Baisesnio sukčiaus ir ciniško melagio nei A.,matyt, dar nebuvo TS viršuje. Tik silpnapročiai gali patikėti, kad iš kilnaus rūpesčio valstiečių interesais TS ir Liberalų bei socdemų seimūnai blokavo balsavimą dėl 3 procentų...Kokio aklumo yra TS rinkėjai, kad toleruoja Gabrielių ir jo melagių šutvę Seime?. Pažistu moralių eilinių konservatorių irsuprantu, kad jie tik bereikšmiai statistai partijoje, kuriai vadovauja nomenklatūra, grietinėlė...Nes net Bebenčiukui aišku, kad mandatų dėl 3 procentų sumažės VISOMS didelėms ,,lovio‘‘, nes tūkstančiai balsų atiteks mažiukėms partijoms, o anksčiau jie , nepasiekę 5 proc., virsdavo neuždirbtais mandatams stambiosioms partijoms.
Įdomiau, nei A. kraupus melas ir jo sėbrų veidmainiški rypavimai , tai, kad totaliai miega demokratijos daigų plėtra ,regis ,ir savo rytdiena turintys būti interesuoti žmonės iš Radžvilo, Juozaičio, Dagio, KUOLIO, PUTEIKIO STOVYKLŲ. Nei vienos bendros ar individualios BNS preskonferencijos, nei vienos konferencijos Seime ,kad ir per .P. Urbšį...NEI VIENO PARAGINIMO RINKĖJAMS RAŠYTI LAIŠKUS SAVO SEIMŪNAMS DĖL KARTELĖS, NEI VIENO PAREIŠKIMO AR TEKSTO NUO PANAŠIŲ MAŽIUKŲ JOKIAME PORTALIUKE….NET VF YPAČ MĖGIAMŲ PAREIŠKIMŲ ŽANRAS NENAUDOJAMAS…P
PARTIJOS STEIGĖJŲ TŪKSTANČIŲ PARAIŠKŲ INTERNETE KANTRIAI LAUKDAMI smile smile PROF. RADŽVILAS,J O BENDRAŽYGIS SINICA IR Ko ,MATYT, PRISNŪDO???PASIVAŽINĖTI PO MIESTELIUS, NS PARTIJOS SKYRIŲ IG STEIGIMO, IR STEIGĖJŲ ,,VERBAVIMO’’ ,KLAUSIMU JIEMS PER PRASTA IR NEPROTINGA? NEI SĄJŪDŽIO, NEI JDJ PATIRTIS NEPAMOKO?
  TOMUS GERŲ TEKSTŲ IR DEKLARACIJŲ ĮVAIRIOMIS AMŽINOMIS AR KARŠTOMIS TEMOMIS YRA PRIRAŠĘ ABU ...BET DABAR, KAI SPRENDŽIAMAS SUPERGYVYBINIS ESAMŲ BEI BŪSIMŲ PARTIJŲ RINK.,KARTELĖS MAŽINIMO KLAUSIMAS, ABU TYLI, LYG ANŪKAS AR VISA ONS ŠUTVĖ JIEMS BURNAS BŪTŲ UŽSIUVĘ IR RANKAS ,PRIEDO ,PRIE KRYŽIAUS BŪTŲ PRIKALĘ...
GARBIEJI VF , KF ŽMONĖS, IR ,TIESIOG SĄŽINĖS IR PROTO DAR NEPRARADĘ VISUOMENININKAI- LIUDVIKAI, GEDIMINAI, IRENA , KRESCENCIJAU,Algimantai ar VALENTINAI…PAAIŠKINKITE, KAS SUPARALYŽAVO RADŽVILO, SINICOS, JUOZAIČIO, KUOLIO IR KO PROTĄ IR VALIĄ, KAI SEIME SPRENDŽIAMAS JŲ DARINIŲ GYVYBĖS IR MIRTIES KLAUSIMAS??? KAS VYKSTA MAŽIUKŲ STOVYKLOSE IR JŲ LYDERIŲ GALVOSE, NES PATS DARBYMETIS ŠIUO KLAUSIMU, O TAUTOS IŠMINTIS SAKO, KAD TOKIU METU NET AKMENYS KRUTA….

stasys        2019-12-7 9:03

.. cit.“ Gal nereikia per daug smerkt buvusiuju rasytoju.Is vienos puses Jie tikriausiai norejo gero,nes teorija tai buvo labai grazi.Is kitos puses dabartis susisaukia su praeitimi:vel vaziavo kai kas Saules atvezti,zadejo aukso kalnus. „ .. ironizuojant galima priminti Bijunėliui jog Lietuva kiekvienais metais iš Briuselio vidutiniškai parsivežą po 30-40 tonų aukso savo poreikiams tenkinti .. o jei padauginti iš metu skaičiaus ES….jau turėtume savo nuosava ‚fortnoksa‘. smile  Gal ta saulė ir ne tokia akinanti kaip Stalino.. bet šildo kur kas geriau tamstos pilvą . Aš žiūrių į ta aukso kalną ir nesuprantu ko dar nori tos‘ ūsuotu bebru motinėlės‘ ..Deja matyt Jus taip ir nesupratote ko iš tikro pas Stalina ieškojo tos paklydusios meninės sielos iš Lietuvos .

Bijunelis       2019-12-6 22:03

Gal nereikia per daug smerkt buvusiuju rasytoju.Is vienos puses Jie tikriausiai norejo gero,nes teorija tai buvo labai grazi.Is kitos puses dabartis susisaukia su praeitimi:vel vaziavo kai kas Saules atvezti,zadejo aukso kalnus.O kas gavosi?Dabar kolaborantais galima vadinti siuolaikinius veikejus.Jie kolaboruoja su ES,US ir kt.Jei Lietuvos trecdalis zmoniu negali pragyventi tevyneje,tai kaip tai pavadinti-geriu ar blogiu?Aisku visada kai kam gerai,taciau reikia ziureti placiau.

Prašalietis       2019-12-6 20:36

Stasį, baik regzti"gilią patriotinę mintį” apie NATO 5 punktą, apie tautiečių po Briuselio saule “užsitarnautą šaunumą” susikurti gyvenimą svetur ir t.t. Tavo žiniai “didžiausi tautiniai patriotai”, ir tai parodo istorija, dainuodami patriotines dainas sutinkamai su esančia politine konjunktūra ir šviečiant parsineštai “saulei”, pasitelkę visą savo tautinį uolumą, šveitė 50 metų rusiškus tankus, per karą pašveitė vokiečių tankus. Šiandiena šveičia JAV ir tų pačių vokietukų tankus Pabradės poligone. Kadangi “tikri tautiniai patriotai” temoka gerai šveisti užsienio valstybių tankus, tai ir šiandieniniam išsivaikščiojusio tautinio kaimo arkliui yra aišku, kad šiandieninių “tautinių patriotai”,kaip ir jų palikuonys, šveis kieno nors tankus ir ateityje su neblėstančiu komjaunuolišku įkarčšiu iki paskutinio išsivaikščiojusio tautiečio. Akivaizdžių pavyzdžių yra daugiau nei reikia:Brazauskas, V.Lansbergis, Grybauskaitė, Linkevičius, Juknevičienė, Kirkilas, Berbatonis ir masė kitų žinomų ir tarpusavyje prisipažinusių ir užsislapstinusių 75 metams buvusių ir esamų“tautinių patriotų”...

stasys        2019-12-6 20:19

Visiškai ne . Paminklai tėra tik tos atminties kuria sukūrė Jiems sovietai išraiška .. Pastatykite P.Cvirkai nauja paminklą kuris atspindėtu jo kūrybinį indėlį Lietuvai . Gražinkite tuos žmones visuomenei įvertinus jų padarytus klystkelius . Klaidas reikia taisyti , o ne dangstyti ..tam sprendimas tik viena , reikia apie tas klaidas drąsiai kalbėtis .

tiek       2019-12-6 19:53

nieko ,išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros puolimą ,čia nematau.Gaila, tačiau neįtinkančių politiškai lietuvių kalbą išaukštinančių korifėjų “antrininkų” šiuolaikinė Lietuva tiesiog neturi .Išeitų : puolimas prieš Cvirką , S.Nerį , Marcinkevičių - tai tiesiog atviras puolimas prieš lietuvybę aplamai. O tai ,suprantama, visiškai nepriimtina nežiūrint visų oponentų labai profesionalių  išvedžiojimų.Jų rezultatas labai aiškus - naikinkim paminklus ,prisiminimą lietuviško menininio žodžio genijams.Ypač - senojoje Lietuvos sostinėje ,kurioje lietuviškumo jau aplamai reiks greit su žiburiu….

stasys        2019-12-6 19:17

Prašalietis bando įpūsti ugnį ir priminti kuo skiriasi Briuselio saulė nuo Stalino dovanotos .  Pastaroji mielas „pliurpaliau“ nėra skirta šildyti kojas, ji nėra skirta pamaitinti žmogų , nėra skirta žmogų aprengti , netgi už savo ‘saugumą‘, to meto, Lietuva pati iš savo uždirbto ‘kapšio‘ susimokėdavo sovietams .,. Vartau pliusus ir minusus na man niekaip tarp tu sauliu nesigauna dėti lygybės ženklas .smile  Jus tik pamanykite beveik milijonas Lietuvos piliečiu gavo progą susikurti sau naują gyvenimą ne Sibire , o vakarų Europoje ..o ir tas Briuselis kažko neskubą savo tankų čia apgyvendinti ....vargšė Lietuva turi prašyti .. mol Jus apsiėdę buržujai ar dar pamenate kaip atrodo NATO penktas punktas ???  Tuoj tuoj alkani rusai ims vežtis per sienas ir prašyti mus juos priglausti ..kai visiškai girtas Rusijos ‘ caras‘ atjungs kvailiams internetą .. ir tai bus teisėta .. Galima butu tęsti tuos UŽ ir PRIEŠ ..tik dėl skonio matyt neišeis mums pasiginčyti .. Sibiras irgi turi išsaugojęs gamtos grožio ..ir to paneigti man ranka nekylą ..todėl reikia gyventi po ta saulę po kuria širdis linksta Prašalietį .

stasys        2019-12-6 18:56

Ne dažnai sutinkamas tokio kritinio tūrinio str. nukreiptas parodyti ant kokios plonos moralinės virvelės laikėsi tie sovietinio periodo Lietuvos rašytojai .Bet gal daugiau dėmesio reikėtu skirti tiems šiandieniniams ‘ rašytojams‘ kurie taip atkakliai giną P.Cvirkos ideologinį  paminklą ?. Kodėl atidžiau nepasižiūrėti į tai ką ruošia tam paminklui apsaugoti kultūros paveldo departamentas ?..tas pats kuris taip atkakliai gina Lukiškių a., ju pačiu nustatytas, vertingąsias savybes ., bet kol kas man niekas nepaaiškino kaip taip nutiko jog tos pačios ‘vertingosios savybės‘ nesutrukdė Gedimino kalną nuskusti plikai , o gal tai kitos „vertingosios savybės“..? Kaip veikia to departamento vertybių nustatymo mechanizmas ir tiek laiko trukdęs nuo žalio tilto patraukti sovietinius ‘babokus‘.. Bukime biedni bet teisingi , yra tam tikros pilkosios sritis (zonos) ..kuriose visuomenė gali tik spėlioti kaip , pas valdininkus, gimsta vienas ar kitas kultūrinės vertės apibrėžimas ..o juk būtent tokie sprendimai ir lemia tai kas yra iškreiptos ir išrūšiuotos istorijos pamatas.

dar tikintiems "holokausto" kliedesiais       2019-12-6 18:51

Visa oficiali žmonijos “istorija”-atviras žydaujos melas:

sunaikinta-tiesa.jimdo.com/blog

s.m.       2019-12-6 17:18

savaip sąžiningiausias satisfakcijoje su savo pasirinkimais, manding, buvo Paulius Širvys. Nors nieko bendra neturėjęs su “raudonosios saulės” parvežimu, betgi savaip nusibaudęs už darbą sovietinės propagandos laikraštpalaikiuose, ir jau gyvendamas Vilniaus Antakalnyje, mums paaugliais esant, savo vieno kambario butą nuomojęs blaivesniam savo draugeliui, o pats gyvenęs ant “raskladuškės” virtuvėje ir save, tą “lietuvišką beržą”, liejęs liejęs liejęs degtiene iki išėjimo į Anapus be laiko.

> tiek, Skubu       2019-12-6 16:51

Straipsnis labai objektyvus, todėl nereikia čia lia lia.

taip       2019-12-6 16:48

iškilūs žmonės emigravo, nuėjo į partizanus ar buvo išvežti į Sibirą.
bandžiusius prisitaikyti bolševikai nepasigailėjo - nužudydavo (kad ir nerį, cvirką bei kitus)
“iškilūs” liko tie kaip guzevičius, venclova, korsakas ir pan - kurie skundė, juodino ir t.t.
——-
deja, bet tas pats vyksta ir šiandien.

Neišpilkime su vandeniu ir vaiko..       2019-12-6 16:47

Madinga dabar smerkti savo menininkų, rašytojų skulptorių, muzikų politines pažiūras ir klaidas. Būkime tačiau teisingi - laikotarpis buvo baisus ir sudėtingas, gero pasirinkimo dažnai net nebuvo, norėčiau pamatyti, kaip šiandieniniai žmonės atrodytų toje situacijoje.. Bet privalome vis tik atskirti pelus nuo grūdų ir išsaugoti kūrinius. Menas yra aukščiau už politiką, jis - aukštesnės tikrovės atspindys, neturime patys dar kartą apiplėšti savo tautos.

Prašalietis       2019-12-6 16:47

Kokia gi publika Lietuvai 2004 metais parnešė “šviesesnę nei Stalino Briuselio saulę” šaukdami, kad Lietuvai atsiveria 500 milijonų Europos rinka, kad Pabaltijo regionas taps pats dinamiškiausias Europos regionas. Lietuvos vardu pasirašė ES stojimo sutartį ministras pirmininkas"tautinis"komunistinis ąžuolas Brazauskas, kitas mažesnis “komunistinis ąžuolas”,prisiėmę pavaduotoja Burokevičiaus platformoje darbą pabaigusią panelę Grybauskaitę, užsienio reikalų ministras Valionis, dalyvavo šaunusis prezidentas Paksas, kurį neužilgo buvę “politiniai"chebrantai išmėžė iš prezidento pareigų. Jei Stalino saulės parnešimui buvo suorganizuoti Seimo rinkimai ir prieš Seimo rinkimus, iš straipsnelio-“Valstybės teatre susirinko mažiausiai šimtas rašytojų, aktorių, režisierių, muzikų ir dalininkų. Visi jie unisonu giedojo ditirambus „didžiajai ir visada mums draugiškai“ Sovietų Sąjungai ir žadėjo padaryti viską, „kad Lietuvos liaudis į naująjį seimą išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras“. Tai Briuselio saulės parnešimo paruošiamuosius darbus iš buvusių komunistų ir KGB-istų suformuotos"politinės” partijos Seime atliko “profesionaliai, be susirinkimų ir liaudies mitingų triukšmo, taip sakant be eilinės liaudies “trukdymo”. Šiandieniniai Briuselio saulės vežėjai ir jų palikuonys jau pradeda matyti, kad Briuselio saulės”šildymas” kuo toliau tuo labiau menkėja. Neišsivakščiojusiems Lietuvos eiliniams žmonėms Briuselio saulė jau nepadeda pakenčiamai “sušilti”, todėl 1 milijonas išrūko svetur ir norintys išvažiuoti nesibaigia. Perkaitusių nuo 2004 metų šviečiančios Briuselinės saulės, prie valdžios lovio besistumdančių Briuselio saulės šilumos palaikytojų garsūs, visame pasaulyje girdimi, “patriotiniai” šūkiai:“atgrasysim Rusiją nuo jos ketinimų okupuoti Lietuvą, mirsim dar neišsivaikščioję ir kojas dar pavelkantys jauni ir seni, bet nepasiduosim rusui ir Putinui, ir apginsim JAV ir vakarų demokratiją nuo Rusijos"grobuoniškų užmačių”, nepirksim rusiškų agresoriškų dujų, pirksim,kad ir daug brangesnes, bet JAV “demokratiškas"slanco dujas,Independensas mūsų energetinės nepriklausomybės ir Briuselio saulės šilumos garantas, nepirksim pigios baltarusiškos Astravo elektros energijos, pirksime brangią bet civilizuotą švedišką elektros energiją ir t.t.

Skubu       2019-12-6 16:06

Kodėl dabar ir kodėl taip skubiai bandoma su žemėmis sumaišyti iškilius Lietuvos rašytojus? Ar tik ne todėl, kad jau labai skubiai (kad tik nepavėlavus) būtų atlaisvinta vieta tam, kas yra geriausias ir tikriausias Lietuvos patriotas. Taip, jie gal neturėjo visos informacijos apie tuometinę TSRS, gal buvo suklaidinti ar gal tikrai turėjo būtent tokias pažiūras, kad Lietuvai geriausia prisijungti- kalbėkime apie tai ramiai ir be keršto jausmo. Tikrai nei vienas jų tiesiogiai netrėmė ūkininkų į Sibirą, nemarino Ukrainos badu. Manau, kad daug reikšmingiau būtų analizuoti, kodėl veikė ir ką nuveikė gero ar blogo jau dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje partinės mokyklos trečias pagal svarbą asmuo, buvę partkomų, komjaunimo sekretoriai, skubiai išvertę skūras.

nereikėtų klaidinti       2019-12-6 15:51

“1945-aisiais per Glavlito cenzorių neapsižiūrėjimą išleidus garsiąją Kazio Borutos apysaką “Baltaragio malūnas“  ir pasipylus “Tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus Genriko Zimano kaltinimams, jog autorius susižavėjo „davatkiniais prietarais“ ir „bandė su tautosakos pagalba pasilikti nuošaly nuo dabarties tikrovės bei kovų “, K. Korsakas savo buvusiam bendraminčiui įspyrė dar skaudžiau: “šis veikalas duoda iškreiptą, neteisingą supratimą apie lietuviškąjį folklorą, iškelia ir populiarina reakcinius folkloro elementus, užkrečia skaitytoją mistinėmis, dekadentinėmis nuotaikomis, visa savo esme jis yra svetimas tarybinei literatūrai, žalingas tarybiniams skaitytojams.“  To pakako, K. Boruta būtų suimtas, apkaltintas ryšiais su ginkluotu pogrindžiu ir nuteistas 5 metam lagerių.” Boruta sovietų pasodintas buvo ne už “Baltaragio malūną”, o už ryšius su Ona Lukauskaite-Poškiene, Jonu Noreika.

apie Liuda Gira       2019-12-6 15:49

Mano tevas kolekcionavo senas knygas, tik va problema mielai jas daug kam skolindavo, o veliau ne visi pasiskolinusieji jas grazindavo. Taigi, pamenu vaikysteje skaityta knyga, kurios autorius (gaila pavardes nepamenu) pasakojo apie bolseviku okupacija siaures Lietuvoje ir Latvijoje ir apie tai, kaip Daugpilyje, tais laikais rusu vadinto Dvinsku, kalejime buvo susitikes buvo Liuda Gira. Ir kad neva tada Liudas Gira parase bolsevikus pasiepianti eilerasti, kuris toje knygoje ir buvo isspausdintas. “Dvinsko miestas kuo ne geras, valdo jiji proletaras…”. daugiau neprisimenu
taigi antrojo praejusio amziaus desimtmecio pabaigoje atrodo, kad Liudas Gira buvo visiskai neraudonas, o veliau kaili keite netgi ne karta.

tiek       2019-12-6 15:09

ką reiškia ir kieno vardu viešinama šita šmeižianti lietuvių literatūros korifėjus rašliava? Baisoka prisistatyti? Jau eisit P.Cvirkos ,S.Nėries atminimo vietų naikint?

Visos ideologijos blogos,       2019-12-6 15:08

jei jos neturi krikščioniško kamieno.Net ir geriausia išsigimsta.

stalinistai forever (amžini)       2019-12-6 15:06

tiesos.lt portalas pasižymi komentatoriumi stalinistu juozapu:
jo leksikonas:
- visi yra buratinai
- reikia uždrausti komentuoti tiems, kas nesutinka su juozapu ir t.t.


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.