Visuomenės pokyčių analizė, Institucijų ir pareigūnų korupcija bei savivalė, Žmogaus teisės

Aras Lukšas. Sovietinė psichiatrija: KGB tarnaitė baltu chalatu

Tiesos.lt siūlo   2018 m. lapkričio 25 d. 17:20

10     

    

Aras Lukšas. Sovietinė psichiatrija: KGB tarnaitė baltu chalatu

„Lietuvos žinios“

Tęsdami pasakojimą apie valdžios represijas prieš sovietinio režimo oponentus, prisiminkime dar vieną KGB naudotą įrankį – baudžiamąją psichiatriją, kurios aukomis tapo ne vien disidentai.

Skambutis į duris. Dažniausiai – po vidurnakčio, kai visi namuose jau įmigę. Ant slenksčio – pora žmonių baltais chalatais, ir mažiausiai du kampuoti vyrukai pilkais kostiumais. „Renkitės, važiuosime“, – ištaria vienas iš nekviestų svečių. Nei kur, nei kodėl reikia važiuoti, niekas paprastai neaiškina. Jei auka spyriojasi, jo rankos už nugaros surakinamos antrankiais. Tuomet žmogus įgrūdamas į apačioje stovinčią „Volgą“ arba greitosios pagalbos automobilį.

Po keliolikos minučių ligoninės priėmimo skyriuje sulaikytas žmogus jau bendrauja su psichiatrais. Jų verdiktas paprastai aiškus iš anksto – „ligonio“ likimas bus toks, kokio pageidaus kagėbistai. O pageidaus jie tik vieno – kad jų auka būtų nedelsiant izoliuota ir „gydoma“. Laikydamiesi tuo metu galiojusios SSRS sveikatos apsaugos ministerijos 1971 metų rugpjūčio 26 dienos direktyvos, medikai per 24 valandas suorganizuos sulaikytajam psichiatrinę ekspertizę, o tuomet jau nustatys diagnozę. Jų pasirinkimas platus – tarkime, minėtoje direktyvoje esančiame psichikos sutrikimų sąraše nurodyta „hipochondriška manija –  nesveika ligonio agresija prieš žmones, organizacijas ar valdžios institucijas“, arba „pastovios manijos sindromas, esant chroniškam pablogėjimui, dėl kurio asmuo kelia pavojų visuomenei“.

Štai ir viskas. Nuo tos akimirkos už žmogaus nugaros ilgam užsitrenkia psichiatrinės ligoninės durys. Kada jis bus paleistas, priklausys net ne nuo jį „gydančių“ medikų, o nuo KGB sprendimų. O ir paleistas toks žmogus privalės nuolat lankytis psichiatrijos dispanseryje, jei tik vėl nenorės grįžti į patalpas su grotuotais rangais ir durimis be rankenų.

Taip KGB elgėsi su režimo oponentais, kuriems nebūdavo iškeltos baudžiamosios bylos. Tuo tarpu įtariamieji nusikaltimais prieš sovietų valdžią į psichiatrijos ligonines keliaudavo gerokai ilgesniu keliu, tačiau to kelio pabaigoje jų laukdavo dar baisesni dalykai, tarkime, patekimas neribotam laikui nebe į paprastą, o į niekuo nuo kalėjimo nesiskiriančią specialią gydymo įstaigą, kurią prižiūrėjo Vidaus reikalų ministerija.

Tokiais atvejais sulaikytas žmogus buvo vežamas ne tiesiai į ligoninę, bet į KGB. Tuomet psichiatrinę ekspertizę jam skirdavo tardytojas. Ją atlikus, tiriamasis taip ir nesužinodavo nei savo „diagnozės“ , nei siūlomo „gydymo“.  Maža to, už grotų teismo laukiantis žmogus net nežinodavo, kuo yra kaltinamas, nekalbant jau apie atimtą galimybę susipažinti su savo bylos medžiaga. Tol, kol psichiatrai stebėdavo savo auką, ji negalėjo net matytis su savo artimaisiais. Tokia nežinia ir atskirtumas trukdavo pakankamai ilgai – nuo 6 iki 12 mėnesių.

Bet tai būdavo tik pradžia. Jei psichiatrai nutardavo, kad įtariamasis nepakaltinamas, teismas jam skirdavo priverstinį gydymą. Kaip nors apsiginti ir išvengti tokio likimo beveik nebūdavo galimybių: dalyvauti teismo posėdžiuose KGB auka galėdavo tik išimtinais atvejais. Maža to, jis neturėjo galimybės kreiptis į teismą net raštu. Taigi, paprastai sprendimą dėl priverstinio gydymo priimdavo prokurorai ir teisėjai, kurie kaltinamojo nė akyse nebuvo matę. Tačiau to ir nereikėjo – kaip minėjome, tokių aukų likimas būdavo nulemtas jau seniai.

„Ligoniu“ tapdavo kas trečias

Prie KGB ir psichiatrų aukų diagnozių ir konkrečių jų istorijų mes dar sugrįšime. O kol kas pažiūrėkime, ko reikėjo, kad sovietinis režimas priskirtų žmogų prie pavojingų visuomenei psichikos ligonių. Tam, pasirodo, visai nebūtinai reikėjo būti disidentu ar šiaip aktyviu „antisovietininku“,  viešai kritikuojančiu santvarką ir valdžią, platinančiu pogrindžio literatūrą ar atsišaukimus. Į ligonių gretas patekdavo ir dar keturių kategorijų piliečiai.

Lietuvoje dažniausiai tai buvo tautinio pasipriešinimo aktyvistai. Lygiai tokie pat kandidatai į psichiatrinių ligoninių įnamius tapdavo kovotojai už tikinčiųjų teises, ypač tuomet, jei jie išdrįsdavo leisti valdžios neaprobuotą religinę literatūrą, organizuoti renginius ar tiesiog pernelyg atkakliai skelbti tikėjimo tiesas. Dar viena priežastis patekti į psichiatrijos ligoninę buvo siekis emigruoti. Į tokią padėtį dažniausiai patekdavo žydai, kurie nepaisydami daugkartinių neigiamų atsakymų, atkakliai veržėsi į Pažadėtąją Žemę. Bilietu į grotuotą palatą lengvai galėjo tapti ir pernelyg atkaklus teisybės ieškojimas. Keli skundai komunistų partijos Centro Komitetui, kuriuose nurodomi žemesnių partinių funkcionierių prasižengimai ar aukščiausioms valdžios institucijoms skirti asmeniniai nusiskundimai – to visiškai pakako, kad jų autorius sulauktų baltais chalatais vilkinčių neprašytų svečių.

Kaip neseniai Kaune vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Sovietinės psichiatrijos palikimas“ pastebėjo Ukrainos psichiatras Semionas Gluzmanas (sovietmečiu pats dešimt metų kalintas už priešinimąsi politiniam piktnaudžiavimui psichiatrijoje), uždarymas į specialaus tipo ligonines buvo pati žiauriausia disidentams taikyta represija. Skaičiuojama, kad nuo čekistų ir jiems paklusnių medikų taip nukentėjo kas trečias už antisovietinę veiklą teistas aktyvistas.  Kaip ir kada baudžiamoji psichiatrija įgavo tokį mastą?

Nuo „pamišusios“ eserės iki pasikėsinimo į Brežnevą

Psichiatriją politiniais tikslais mėginta naudoti jau sovietų Rusijoje. Vienas iš pirmųjų žinomų atvejų buvo bolševikų susidorojimas su eserų partijos lydere Marija Spiridonova. 1918-ųjų lapkritį ji buvo suimta ir nuteista metams kalėjimo, bet, pritaikius amnestiją, paleista. Laikyti už grotų populiarią revoliucionierę bolševikams buvo labai neparanku. Todėl M. Spiridonovą nutarta apšaukti pamišėle ir metams uždaryti į psichiatrinę sanatoriją. Vis dėlto gydymo įstaigos „pamišėlė“ nepasiekė – 1919-aisiais pabėgo iš Kremliaus areštinės. Tačiau psichiatrų globos eserų vedlė neišvengė.  1921-aisiais ji vėl buvo suimta ir uždaryta į psichiatrijos ligoninę – ši kartą, jau dešimčiai metų.

Kiek platesnį mastą psichiatrinė prievarta prieš kitaminčius pradėta taikyti nuo 1935-ųjų, kai politiniai kaliniai iš visos Sovietų Sąjungos pradėti siųsti į Kazanės specialiąją ligoninę. Tačiau, turėdami galvoje, kad šioje gydymo įstaigoje buvo vos 400 lovų, kurių dalį užėmė tikri ligoniai, pamatysime, kad tokių represijų mastai buvo labai menki. Kitaip ir būti negalėjo – J. Stalinas ir jo represijų vykdytojai nematė reikalo žaisti tokių žaidimų: režimo priešininkai buvo tiesiog masiškai žudomi, vadovaujantis garsiuoju stalininiu principu: „Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus, nėra problemos“.

Užtai su Nikitos Chruščiovo atėjimu į valdžią politinė psichiatrija įgavo visai kitokį mastą. Taip nutiko jau vien todėl, kad naujasis Kremliaus šeimininkas buvo įsitikinęs: sovietų šalis, tuoj tuoj pavysianti ir aplenksianti Ameriką ir po gero dešimtmečio sukursianti komunizmą, nepatikti gali tik bepročiui. Aišku, lėmė ir ideologinės priežastys – išmetus į sąvartyną J. Staliną, dingo ir jo diegta mintis, jog, stiprėjant socializmo iškovojimams, klasių kova darysis vis įnirtingesnė. O jei nėra nei klasių, nei jų kovos – kokie dar gali būti politiniai kaliniai?

Pasakyta – padaryta. Jau pirmaisiais N. Chruščiovo valdymo metais žmonės, kuriems iškeltos politinės bylos, pradėti kišti į psichiatrijos ligonines. Tiesa, su ekscentriškojo Kremliaus šeimininko nušalinimu, politinės psichiatrijos banga atslūgo. Mat brežnevinis SSKP CK Politinis biuras iš pradžių laikėsi kitokios nuostatos: mes nebijome prieš sovietinės santvarkos priešus panaudoti mūsų įstatymų, todėl griebtis psichiatrinės prievartos netikslinga. Tačiau toks atoslūgis truko neilgai: septintojo dešimtmečio pradžioje baudėjai baltais chalatais vėl tapo reikalingi. Taip buvo patogiau, nes visam pasauliui galėjo pasakyti: politinių represijų pas mus nebėra.

Naujoji baudžiamosios psichiatrijos banga kilo 1969-aisiais, po to, kai karininkas Viktoras Iljinas pasikėsino į SSKP CK generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą ir buvo pripažintas psichiškai nesveiku. Pasinaudojęs šiuo įvykiu, tuometinis KGB vadovas Jurijus Andropovas tais pačiais metais parašė partijos Centro komitetui raportą, kuriame teigiama: politinius nusikaltimus darančių psichikos ligonių daugėja, tad šiai problemai spręsti reikia papildomų priemonių. Priemonių buvo imtasi. Jos žaibiškai pasiekė ir Lietuvą.

J. Andropovo direktyvos aukos

Viena iš pirmųjų šios baudžiamosios psichiatrijos bangos aukų tapo Algirdas Statkevičius. Anksčiau už antisovietinę veiklą 5 metus kalintas gydytojas, vėl buvo suimtas 1970 metų gegužę už straipsnius pogrindžio spaudoje. Už tai jam skirta 12 metų nelaisvės, tačiau kagėbistai nutarė pasinaudoti J. Andropovo direktyva: pirmiausiai įkišo disidentą į Lukiškių kalėjimo ligoninę, o vėliau – į specialios paskirties Černiachovsko psichiatrijos gydyklą, kur jis buvo uždarytas su šizofrenijos diagnoze.

„Išgydyti“  disidento nuo kovos už žmogaus teises valdžiai nepavyko. 1972-aisiais išėjęs iš į laisvę, jis ėmė platinti tais metais pradėtą leisti pogrindinę „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, o 1976-aisiais įsitraukė į Lietuvos Helsinkio grupę, pakeisdamas joje suimtą ir įkalintą Viktorą Petkų. 1979-aisiais jis drauge su kitais pasirašė garsųjį „45 pabaltijiečių memorandumą“, reikalaujantį panaikinti Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes ir grąžinti Baltijos šalims nepriklausomybę.

1980 metų vasario 14 dieną A. Statkevičius vėl buvo suimtas. Po savaitės LSSR KGB tardymo skyriaus viršininkas Eduardas Kisminas nusiuntė į Černiachovsko ligoninę prašymą atsiųsti į Vilnių A. Statkevičiaus ligos istoriją. Tai reiškė, kad disidentą nutarta ir toliau „gydyti“.  Atlikus naują psichiatrijos ekspertizę, čekistai kreipėsi į teismą dėl priverstinio gydymo. Tų pačių metų rugpjūčio 8-11 dienomis surengtas teismo procesas vyko beveik tuščioje salėje, nedalyvaujant net pačiam kaltinamajam. Maždaug 20 dokumentų, liudijančių žmogaus teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje, paskelbusiam ir savo rašinius platinusiam disidentui paskelbtame nuosprendyje sakoma: „A. Statkevičiaus psichinė būsena ir padarytos visuomenei veikos pobūdis rodo, kad jis yra itin pavojingas visuomenei“. Tai reiškė, kad A. Statkevičius neribotam laikui siunčiamas į tą pačią Kaliningrado srityje esančią ir KGB prižiūrimą Černiachovsko psichiatrijos ligoninę. Po kurio laiko perkeltas į tokią pat „gydyklą“ Taškente, kur buvo įmestas į vieną kamerą su keturiais žmogžudžiais. Nežinia, kiek disidentas būtų laikomas šioje kalėjimo tipo ligoninėje, jei ne tarptautinės bendruomenės spaudimas. 1988-aisiais A. Statkevičius buvo paleistas į laisvę ir galėjo išvykti į JAV. Tenykštė psichiatrų komisija pripažino lietuvį disidentą visiškai sveiku.

Tokio pat likimo sulaukė ir kitas „45 pabaltijiečių memorandumo“ signataras Petras Cidzikas, tuomet studijavęs Vilniaus universiteto Teisės fakultete. 1973 metų vasario 14 dieną P. Cidzikas universiteto centriniuose rūmuose pakabino atsišaukimą, raginantį studentus vasario 16-ąją susirinkti Katedros (tuometinėje Gedimino) aikštėje ir paminėti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 55-ąsias metines. Po dviejų dienų P. Cidzikas buvo suimtas ir apkaltintas antisovietine agitacija ir propaganda. Balandžio 27 teismo psichiatrinės ekspertizės komisija pripažino, kad P. Cidzikas serga lėtine šizofrenija, todėl turi būti priverstinai gydomas. Taip disidentas atsidūrė toje pačioje Černiachovsko specialiojoje ligoninėje, kurioje praleido 4 metus.

„Liga“ be simptomų

Prieš tęsdami pasakojimą apie kitas baudžiamosios psichiatrijos aukas, atkreipkime dėmesį į P. Cidziko diagnozę. Jam, kaip ir absoliučiai daugumai disidentų, baltais chalatais vilkintys KGB talkininkai nustatė „lėtinę ligą – šizofreniją“. Kitais atvejais ši liga dar būdavo vadinama „vangiąja šizofrenija“. Reikia pastebėti, kad tokios šizofrenijos forma buvo pripažįstama tik Sovietų Sąjungoje. Ją išgalvojo tuometinis SSRS Mokslų akademijos psichiatrijos instituto direktorius Andrejus Sneževskis, pirmą kartą „nustatęs“ ją garsiam sovietų disidentui Vladimirui Bukovskiui.

Šiai išgalvotai ligai nereikėjo jokių simptomų. „Nėra nei priepuolių, nei haliucinacijų, o šizofrenija yra“, – sovietinės psichiatrijos palikimui skirtoje konferencijoje pastebėjo S. Gluzmanas, pridurdamas, kad tokia diagnozė buvo labai patogi, nes ją buvo galima nustatyti bet kuriam žmogui, aktyviau reiškiančiam savo nuomonę. Paprastai psichiatrai, apibūdinantys „ligonio“ būklę, pateikdavo tokius vertinimus kaip „nervinis išsekimas dėl perdėto teisingumo jausmo“, „psichopatinė paranoja pervertinant idėjų realumą ir polinkis ginčytis, šizofrenija religinio pamišimo pagrindu“, „psichopatija, pasireiškianti polinkiu ginčytis, reformų manija ir reformistinės idėjos“, „maniakiškos reformistinės idėjos ir kova su egzistuojančia politine socialine sistema SSRS“, „visuomenės pertvarkymo manija“ ir panašiai.

Tokie žmonės nebūtinai turėjo būti garsūs disidentai ir net nebūtinai teisiamieji dėl antisovietinės veiklos – kai kuriems iš jų užteko tiesiog laikytis savo vertybių ir principų. Vienas iš tokių buvo tragiško likimo Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijos vadovas Mindaugas Tamonis. Ligoniu jis buvo padarytas už atsisakymą vykti patikrinti Kryžkalnyje stovėjusio paminklo sovietinei armijai būklės. Viršininkų paprašytas raštu paaiškinti atsisakymo priežastis, M. Tamonis išsamiai išdėstė savo požiūrį tiek į paminklą, tiek į pačius „išvaduotojus“.  O svarbiausia – pridūrė, kad šioje vietoje turėtų stovėti paminklas nukentėjusiems nuo stalininių represijų.

To užteko, kad M. Tamonio likimas būtų nulemtas. Neilgai trukus, jis buvo iškviestas į karinį komisariatą „eiliniam medicininiam patikrinimui“. Vienas gydytojas, patikrinęs rankų ir kojų refleksus, nusiuntė jį  į Psichoneurologinį dispanserį Vilniuje, Vasaros gatvėje. Tai buvo spąstai – vos ten atėjęs M. Tamonis sužinojo, kad jo nurodyta iš ligoninės neišleisti.

Kas vyko toliau, aprašyta tų dienų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“: Gydytoja Vaičiūnienė (rusė) griebėsi intensyvaus „gydymo“. M. Tamoniui pradėjo leisti tokias dideles insulino dozes, kad jos iššaukia šoką: jis netenka sąmonės, paskui, suleidus gliukozę, pradeda ją atgauti, blaškosi, ir dėl to kelioms valandoms pririšamas prie lovos. Toks „gydymo“ būdas sveiko žmogaus psichikai gali palikti nepašalinamų pasėkų. M. Tamoniui yra duodami ir kiti preparatai, kurių pavadinimai nėra žinomi. Kai Tamonis bandė atsisakyti priimti vaistus, jam pareiškė, jog būsiąs perkeltas į pirmą skyrių, kur vaistai suleidžiami prievarta. Šio „gydymo“ pasėkoje sutriko Tamonio medžiagų apykaita — greitu laiku priaugo apie 17 kg svorio, pradėjo kankinti nemiga, visiškai negali skaityti“.

Po keturių mėnesių „gydymo“ M. Tamonis iš ligoninės buvo išleistas, tačiau netrukus ten paguldytas antrą kartą. Šįsyk, išrašytas po mėnesio, nuolat turėjo lankytis ligoninėje kažkokioms injekcijoms. Viskas baigėsi tragiškai: 1975 metų spalio 15-osios vakarą jis buvo rastas ant geležinkelio bėgių tarp Vilniaus ir Pavilnio stočių, pervažiuotas traukinio. „Sklinda jo žuvimo priežasties dvi versijos: arba jam buvo suleidžiamos injekcijos, kurios pagaliau iššaukė dvasinę desperaciją, ir jis ne savo valia ir nekontroliuodamas savo minčių bei veiksmų, atsidūrė ant geležinkelio ir pateko po traukiniu, arba KGB nurodymu buvo likviduotas ir jau nebegyvas padėtas ant bėgių. Viena tik aišku – jo gyvybė užgeso pačiame jėgų žydėjime nuo visagalės KGB rankos“, – tomis dienomis rašė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Raigerdas>Jotai        2018-12-1 12:22

Išversiu Jotos krikščionišką kalbą, kurią galima buvo išgirsti tiek inkvizicijos laikais, tiek bolševikų laikais. Pakeiskime Jotos žodžius į bolševikinę ideologiją ir štai, ką mes gauname:“Klausyk, Raigerdai! Žmogaus amžinojo likimo klausimas yra svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime; jo neišspręsi buržuazinėmis ir religinėmis spekuliacijomis ar filosofiniais pliurpalais. Tu pasirenki: arba - arba. Arba amžinoji pražūtis, amžinos kančios be meilės Stalinui, arba stojimas į komunistų partiją. Manau, esi tų kunigų, mūsų priešų, krikštytas, ir atrodo, jau nebe pirmos jaunystės. Jei esi ne bolševikas, tai esi miręs. Laikas ateiti į protą ir atsiversti, atsiversti su ašaromis ir grįžti į bolševikų partiją ir mylėti Staliną. Nustoti pilsčius tuštybes apie materiją, sąmonę ir sielą.
Susieškai marksizmo-leninizmo filosofiją ir susiradęs atsakymus, eini į komunistų partijos komitetą ir atgailauji, kad susidėjai su buožėmis ir tais kunigais.
Aš visiškai nejuokauju, nes marksizmo-leninizmo filosofija nėra dalykas, iš kurio būtų galima tyčiotis ar kaip nors apeiti. Stalinas ir komunistų partija KIEKVIENAM žmogui duoda progą pažinti tiesą. Jeigu tu ją pažinęs nusigręši, kaltink save”.
Štai tokios tokelės. Jota, pasinaudodama tuo, kad gali kalbėti nebaudžiama Dievo vardu, lyg būtų jo įgaliota ar įpareigota, spjauna į mūsų LR Konstituciją ir varo savo viduramžiškas ir inkvizitoriškas pažiūras. Faktas yra toks, kad krikščioniškas tikėjimas jai proto nepridėjo. Išėjo viskas atvirkščiai. Įdomu, dabar XXI amžius, 2018 metų pabaiga, o Jota sugeba gyventi viduramžių Inkvizicijos laikais. Mūsų Konstitucijoje reikalaujama: “26 straipsnis
Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo”.  Būtų gerai organizuoti savotišką zoologijos sodą, kur tokie keisti žmonės galėtų ateiti ir viešai pliurpti apie Inkviziciją, kaip apie Gėrį, apie Bolševizmą, kaip apie Gėrį, apie Fašizmą, kaip apie gėrį. Tik klausimas ar kas nors norėtų ateiti į tokį zoologijos sodą, nebent tokie žmonės gyventų narvuose, kaip pavojingi gyvūnai.

Jota       2018-11-30 9:39

Klausyk, Raigerdai! Žmogaus amžinojo likimo klausimas yra svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime; jo neišspręsi pagoniškomis spekuliacijomis ar filosofiniais pliurpalais. Tu pasirenki: arba - arba. Arba amžinoji pražūtis, amžinos kančios be Dievo, arba išganymas. Manau, esi krikštytas, ir atrodo, jau nebe pirmos jaunystės. Esi krikščionis, bet miręs. Laikas ateiti į protą ir atsiversti, atsiversti su ašaromis ir grįžti pas Dievą. Nustoti pilsčius tuštybes apie materiją, sąmonę ir sielą.
Susieškai katekizmą ir susiradęs atsakymus, eini į bažnyčią ir atlieki atgailą.
Aš visiškai nejuokauju, krikščionybė nėra dalykas, iš kurio būtų galima tyčiotis ar kaip nors apeiti. Dievas KIEKVIENAM žmogui duoda progą pažinti tiesą. Jeigu tu ją pažinęs nusigręši, kaltink save.

Raigerdas>Jotai       2018-11-29 17:40

Jota rašo:“Raigerdai, manau, pats esi materialistas. Gerai, kad dar ne marksistas. Dabar pažiūrime, kas tas materialistas:“Materialistas - (pranc. materialiste; sk. materialistas): 1. materializmo (filosofinės krypties) šalininkas; materialinės pasaulėžiūros atstovas;”. Dabar pažiūrime, kas yra tas materializmas: “Materializmas – filosofijos kryptis, kuri materiją, gamtą, būtį laiko pirminiu dalyku, o dvasią, sąmonę, idėją – antriniu (priešingai idealizmui). Sąmonė esanti materijos vystymosi rezultatas ir savybė; sąmonės turinys – materialaus pasaulio atspindėjimas. Materializmas, kaip ir idealizmas, yra filosofinis monizmas. Tačiau skirtingai nei idealizmas, kuris traktuoja tikrovę kaip mąstymo, dvasios vienovę, materializmas remiasi pasaulio, gamtos materialios tikrovės prielaida”. Taigi, pagal tavo išvadas, aš turėčiau su psichologais ir psichiatrais būti vieningos nuomonės, nes jie kaip tik priklauso materialistinės filosofijos krypčiai. Tamsta klysti, Lota, bet tu šito, galimai, nesuvoki. Na, jeigu dvasia nieko nekuria, tai kam ji iš viso reikalinga? Be dvasios nėra ir paties žmogaus. O dėl sielos, tai pasižiūrėk į žodyną ir pamatysi, kad visose slavų kalbose yra toks žodis “duch”: baltarusių, bosnių - “dušu”, lenkų, rusų, slovėnų, slovakų, serbų, ukrainiečių ir t.t. O siela anglų kalboje soul, norvegų - sjel, vokiečių - seele, danų-sjæl, švedų-själ ir t.t. Tai apie kokias tu čia horizontales ir vertikales kalbi, jeigu pagal daugumą Europos tautų kalbų aiškiai matoma, kad tai yra sinonimai. Pati prisikuri kažką arba aklai tiki tuo, kas kažką parašė, bet net nepatikrini, ar tai tiesa, ar tai yra tik tavo fantazijos ar vaizduotės vaisius. Pasikalbėk su šizofrenikais, tai jie tau papasakos apie tokias vertikales ir horizontales, kokios tau net nesisapnavo, o kiti net pradės tave įtikinėti, kad jis ir yra tikrasis Jėzus Kristus, tikrasis Leninas ar net Hitleris. Tolesni tavo tvirtinimai taip pat nėra tiesa:“Taigi dvasia žmoguje yra galia, kuri leidžia jam siekti idealų, sukelia Dievo kaip ASMENS troškimą, pažadina sąžinę ir Dievo baimę”. Čia ir yra makalynė, nes ne visiems žmonėms reikia GALINGO ĮSIVAIZDUOJAMO DEMONO, kuris vadovautų jų gyvenimui. Dvasia yra pajėgi vadovauti kūnui tiesiogiai be tarpininkų. Jeigu tau reikalingi tarpininkai, tai čia yra tavo sąžinės laisvė ir pasirinkimo teisė. Todėl tikėk į ką tu nori, ir įsivaizduok savo tikėjime viską, kas tau priimtina, tik nepainiok savo vaizduotės su kitų žmonių vaizduote ir fantazijomis, nes jos tikrai nesutampa. Todėl tikėjimo laisvė yra būtinas dalykas, kad išliktų pats žmogus su jo ypatingu gebėjimu kurti gyvenimą pagal save.

Jota       2018-11-29 10:53

Raigerdai, manau, kad pats esi materialistas. Atsakyk į klausimus: ar tu esi nemirtingas? Ar materija gali suteikti nemirtingumą? Kaip ji gali gaminti “kiekybę”, jeigu ji negyva? Ir KODĖL (dėl kokios priežasties) dvasia yra daiktų kūrėja? KAS jai suteikė tokią galią - kurti ir “kiekybę”, ir “kokybę”?

Pats man liepi išmokti skaityti, bet nesuvoki mano pateiktos reiškinių (esmių) subordinacijos (kom. 16.19): dvasia—-> siela—-> kūnas. Dvasia yra vertikalusis vektorius žmogaus gyvenime, nukreiptas į aukščiausiąją, nesukurtąją Būtį. Būtent dvasia skiria žmogų nuo kitos kūrinijos,  atskleidžia jam dieviškąjį, amžinąjį (belaikį) gyvenimą.
Siela visiškai nėra koks nors dvasios sinonimas - tai horizontalioji žmogaus esmė, kaip sakiau, “reziduojanti” kūne (kaip ir dvasia). Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog ji gyvena kūne ir suteikia jam gyvybę. Kai ji išeina, materija (kūnas) praranda gyvybę ir suyra. Ką tuomet materija “gamina”, kokią “kiekybę”? Juk nesąmonės! Kaip kraujas prasiskverbia į visas žmogaus kūno ląsteles, taip ir siela perskverbia visą žmogaus kūną. Nėra sielos - nėra gyvenimo. Siela yra tarsi žmogaus gyvybės variklis.
Taigi dvasia žmoguje yra galia, kuri leidžia jam siekti idealų, sukelia Dievo kaip ASMENS troškimą, pažadina sąžinę ir Dievo baimę. Siela gali būti susijusi su dvasia ir su kūnu, ji prikelia kūną ir suteikia jam galias jausti, geisti ir mąstyti. Kūnas be sielos yra niekas, nulis, dulkės, fikcija. Ir juo labiau jis nieko bendro neturi su dvasia.

Raigerdas>Jotai       2018-11-28 21:13

O štai jums marksistų manipuliavimas:„siela yra kūno ir materijos priešingybė“, tačiau iškėlus elementarų klausimą „kas yra pavyzdžiui materialios kėdės arba stalo priešingybė?“ iškart tampa akivaizdu kad apibrėžimas „siela yra kūno ir materijos priešingybė“ neturi jokios prasmės. Marksistai ir tą dalyką perėmę komunistai, dažniausiai gyvena ne tame pasaulyje, kuris juos supa, o savo minčių, iliuzijų, vaizduotės, miražų ir fantazijų pasaulyje, todėl jie būtinai įves į loginį mąstymą nelogiškų dalykų. Kažkoks marksistas-manipuliatorius pradeda teigti štai ką:”„siela yra kūno ir materijos priešingybė“. Jis atrodo, nieko blogo nedaro, jis tik prideda arba papildo:”„siela yra kūno ir materijos priešingybė“. O kaip turi būti teisingai? Turi būti:“Siela ir kūnas yra priešingybės”. Kūnas priklauso materialiam pasauliui. Materija, kiek ji begamintų, ji niekada nesukuria kokybės, nes ji visada sukuria tik kiekybę. Todėl DVASIA yra daiktų kūrėja, materijos kūrėja, nes ji gali sukurti ir kokybę, ir kiekybę. Tačiau DVASIA pati nebūdama materiali substancija, gali sukurti kokybę ir kiekybę tik sąveikaudama su materija. Be materijos Dvasia yra Niekas. Tik tada, kai Dvasia sukuria kažką materialaus, tik tada mes pamatome ją per jos sukurtus daiktus, bet ne ją pačią. Ir štai “gudrus” marksistas-manipuliatorius patenkintas klausia:”„kas yra pavyzdžiui materialios kėdės arba stalo priešingybė?“. Jam atrodo, kad tai yra “gudrus” klausimas, o iš tikrųjų tai yra marksisto bukumo viršūnė, nes jis nesugeba atskirti priešingybės nuo panašių daiktų arba tapačių daiktų. Lyja ir sninga - tai nėra priešingybės, tačiau vanduo ir ugnis jau yra priešingybės, o lietus susideda iš vandens lašų. Lašas ir jūra taip pat nėra priešingybės, nes tai yra tas pats vanduo, tik skiriasi to vandens apimtis. Kėdė pagaminta iš medžio ir naudojama sėdėjimui nėra tas pats, kai kėdę matome pavaizduotą žaislo pavidalu, torto pavidalu, ar nupieštą ant popieriaus lapo, arba padarytą iš popieriaus ar kartono, ar mes tą kėdę matome per televizorių. Tie gudragalviai marksistai yra gudrūs tik manipuliavime, nes jie raliai iš tikrųjų nesugeba atskirti dvasinių dalykų nuo materialių dalykų, tik bijo dėl to prisipažinti. Nusikaltėliai, sėdintys kalėjime, panašiai, kaip ir marksistai, taip pat įsivaizdavo, kad jie yra gudresni už kitus. Tas dalykas kyla dėl pasipūtėliškumo, tai yra dėl labai didelių nesveikumų jo prote, kuris sugadina ir to žmogaus dvasinį potencialą. O Perkūno tu geriau nekliudyk, nes aš tai nesityčioju iš tavo tikėjimo.

Raigerdas>Jotai       2018-11-28 15:19

Gerbiama Jota, jums reikia išmokti skaityti. Štai jūs rašote: “Siela irgi gali egzistuoti be kūno, tai mūsų psichinė struktūra (protas, valia, jausmai). Kur tu matei, kad protas turėtų kūną, Raigerdai? Būtent sielą (psyche) ir gali gydyti psichiatrai, žinoma, gali ir sužlugdyti ją, - reziduodama kūne, ji nebeatlieka savo funkcijų”. Kažkoks jovalas parašytas. Dvasia ir siela yra sinonimai, nes siela yra labai senas žodis, kuris yra daugelyje kalbų. Žodis “dvasia” yra daugiau naudojamas slavų grupės kalbose “dux”. Paimkime dabar psichologiją:“Psichologija (iš graik. ψυχή – siela ir λόγος – mokslas) – socialinis mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus”. O kas yra ta siela? Štai Vikipedija rašo:“Siela (lot. anima) daugumoje religijų vadinama savarankiška metafizinė substancija, egzistuojanti kiekvieno žmogaus viduje. Kokiu tikslu buvo sukurta psichologija? Kad pakeisti įvarius dvasininkus į vairiose religijose: Žynius, Šamanus, Kunigus, Pastorius ir t.t. Tokiu būdu buvo siekiama atstumti dvasininkus nuo žmonių ir juos diskredituoti. Taip atsirado tokia nauja j. au “pseudodvasininkų” rūšis - psichologai. Ir jie nuodija žmones ne tik savo išgalvotomis ligomis, tokiomis, kaip depresija, bet ir antidepresantais, t.y. jie propaguoja šituos legalius sintetinius narkotikus, kuriuos jie VADINA VAISTAIS. Štai, kur Šėtonas rado savo tarnų, jeigu kalbėti krikščioniška kalba

Filosofijoje ir religijose labai dažnai „siela“ yra apibrėžiama štai tokiu apibrėžimu: „siela yra kūno ir materijos priešingybė“, tačiau iškėlus elementarų klausimą „kas yra pavyzdžiui materialios kėdės arba stalo priešingybė?“ iškart tampa akivaizdu kad apibrėžimas „siela yra kūno ir materijos priešingybė“ neturi jokios prasmės.
Religijose siela dažniausiai laikoma nemirštančia ir amžina; manoma, kad ji atsiskirianti nuo kūno mirties metu.
Dauguma filosofų sielą supranta kaip nematerialią substanciją, o kai kurie mokslininkai bandė įrodyti jos egzistavimą, ieškodami mirusio žmogaus kūno masės pakitimų.
Žodis psichologija kilo iš gr. psyche ‘siela’. Lotynų kalbos žodis spiritus turi žodžio „siela“ šaknį ir išvertus reiškia „kvėpavimas“. Hebrajų kalba žodis nepheš reiškia ne tik ‘siela’, bet ir ‘gyvenimas’ arba ‘būtinas kvėpavimas”.
Tai, jeigu psichologija yra mokslas apie sielą, bet kas yra siela nežino net mokslas, TADA APIE KĄ ŠITAS MOKSLAS? Taigi, faktas akivaizdus, kad psichologai nežino, kas yra siela. Jie pasivogė iš religijų šį pavadinimą “psichė” ir padarė iš jo “mokslą”. Šio “mokslo” tėvas yra Leipcigo Universiteto profesorius Vilhelmas Maksas Vuntas (Wilhelm Wundt, 1832 m. rugpjūčio 16 d. – 1920 m. rugpjūčio 31 d.) – vokiečių fiziologas, psichologas, eksperimentinės ir pažintinės psichologijos šakų įkūrėjas.
1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Anot jo, psichologija yra tiesinis mokslas apie mūsų patyrimą. Wilhelm Wundt sutelkė dėmesį į žmogaus vidaus požiūrius, siekė nustatyti vidinio gyvenimo dėsnius. Akcentavo tautų psichologijos, mitų, tautosakos svarbą tyrinėjant mąstymą ir atmintį. Taigi, užkietėjęs marksistas Vuntas įkūrė psichologiją, kad paneigti patį sielos egzistavimą, todėl tai buvo nukreipta į tai, kad diskredituoti religiją, ir ypač krikščionybę. Pažiūrėkite, kiek tų psichologijų yra, ir nei viena iš tų psichologijos rūšių nežino, kas yra SIELA.

Raigerdas>Jotai        2018-11-28 15:19

Štai, kiek psichologijos rūšių yra: Bendroji psichologija – sistemina visas psichologijos disciplinas, apibendrinant kitų psichologijos šakų duomenis, analizuojant ir pagrindžiant psichologinių tyrimų metodus, teorinius principus, psichologines sąvokas. Ji yra visos psichologijos pamatas.
      Asmenybės (diferencinė psichologija) – nagrinėja individualius žmonių skirtumus, ji apima asmenybės psichologiją.
      Socialinė psichologija – tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius (pvz., kaip suvokiame, vertiname vieni kitus bei save grupėje žmonių).
      Raidos (amžiaus tarpsnių; vystymosi) psichologija – nagrinėja, kaip keičiantis amžiui, keičiasi žmogaus elgesys ir kokie psichikos ypatumai būdingi tam tikram amžiaus tarpsniui (pagal tai skiriama vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio ir seno žmogaus – geronto psichologija).
      Medicininė psichologija – nagrinėja psichologinius įvairių susirgimų aspektus.
      Patopsichologija – tiria žmogaus psichikos funkcijų, psichinės veiklos bei psichinio vystymosi sutrikimus.
  Taikomosios psichologijos šakos
      Klinikinė psichologija – tiria žmogaus elgesio sutrikimus, nesugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nenormalaus vystymosi atvejus ir priemones, taikytinas tų problemų prevencijai bei terapijai.
      Šeimos psichologija – nagrinėja gyvenimo partnerio pasirinkimo bei šeimos kūrimo klausimus, tiria šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos narių tarpusavio santykius ir ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus, vaikų ir tėvų santykių įvairiuose amžiaus tarpsniuose problemas ir jų sprendimo būdus.
      Pedagoginė psichologija – tiria psichologinius žmogaus ugdymo ypatumus, mokymo ir auklėjimo bei mokymosi ir saviauklos psichologinius dėsningumus (pvz., santykiai tarp mokinių ir mokytojų; mokymo metodų ir priemonių efektyvumo psichologinės sąlygos).
      Organizacinė psichologija – nagrinėja personalo parinkimo, darbuotojų santykių derinimo, žmogaus veiklai optimalių darbo vietų įrengimo, nuovargio, darbo motyvacijos ir kitus klausimus.
      Juridinė psichologija – tiria tokios žmonių psichikos veiklos dėsningumus ir mechanizmus, kuri reiškiasi teisės reguliuojamų santykių sferoje.
      Sporto psichologija – šiuolaikiška taikomosios psichologijos šaka, kurios dėmesys nukreiptas į žmogaus fizinės bei psichologinės ištvermės tyrimus, nagrinėjant sportininko asmenybės ypatybių įtaką sportinių rezultatų gerinimui ir galimybių ribų praplėtimui.
Yra ir kitų įvairių taikomosios psichologijos šakų, kurios intensyviai vystosi, pvz., reklamos, muzikos psichologija ir daugelis kitų.
Taigi, klausimas tau Jota: ar psichologija yra pseudomokslas ar pseudoreligija, kuri kaip ir marksizmo-leninizmo filosofija, yra makaronų kabinimo sistema, kurios tikslas yra manipuliuoti žmogaus proto ypatybėmis, ir tokiu būdu užimti tą vietą, kurią užima įvairių religijų dvasininkai?

Jota       2018-11-27 19:49

“ATLEISKITE - KOKIĄ KŪNO DALĮ JIE GYDO? DVASIĄ? TADA PARODYKITE NORS VIENĄ TOS DVASIOS MATERIALIĄ DALELYTĘ? AR YRA NORS VIENAS GYDYTOJAS PASAULYJE, KURIS ATRADO DVASIĄ KAIP MATERIJOS DALELYTĘ? TOKIO GYDYTOJO NĖRA.” - žinoma, nėra, nes dvasia tam ir yra dvasia, kad neturėtų kūno. Dvasios yra bekūnės būtybės, ir mūsų dvasia irgi gali egzistuoti nepriklausomai nuo kūno. Mūsų dvasia, sukurta Dievo,  yra tarsi sielos siela, jos dieviškas branduolys, kurį mes, būdami laisvi, galime užteršti demoniškais dalykais. Siela irgi gali egzistuoti be kūno, tai mūsų psichinė struktūra (protas, valia, jausmai). Kur tu matei, kad protas turėtų kūną, Raigerdai? Būtent sielą (psyche) ir gali gydyti psichiatrai, žinoma, gali ir sužlugdyti ją, - reziduodama kūne, ji nebeatlieka savo funkcijų. Jei neturėtume dieviškos sielos, mes nesiskirtume nuo gyvūnų. O tai, kad dvasinė siela gali egzistuoti be kūno, ir reiškia, jog esame nemirtingi. Mūsų laukia amžinasis gyvenimas ir susitikimas su Kūrėju. Žinoma, ne su Perkūnu;).

Raigerdas        2018-11-26 21:03

Taigi, faktų pilna, o kodėl nebuvo nuteistas nei vienas psichiatras Lietuvoje? Čia labai įdomus reiškinys. Panašiai įvyko ir Vokietijoje, kur Hitleriui psichiatrai pakišo įsakymą, kuris leido pradėti naikinti psichinius ligonius, kad apšvarinti naciją nuo nereikalingų žmonių. Taip buvo pradėtos žudynės, o vėliau buvo pereita prie žydų naikinimo. Hitleris mėgo tokį tada populiarų “mokslą” kaip Eugeniką. Vokietijoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos sinonimiškai eugenikai naudota „rasinės higienos“ (Rassenhygiene) sąvoka. Vokiečių mokslininkai buvo nustatę 12 punktų, pagal kuriuos eugenika turėtų būti pritaikoma gyvenime. Rasinės higienos idėjas savo ideologijai pasiėmė nacionalsocialistai ir po 1933 m. rasinę higieną pavertę valstybinės politikos dalimi. Jos uždavinys buvo padėti sukurti antžmogių rasę, o jos idėjos panaudotos genocidui bei etniniam valymui, psichopatologinių ligonių fiziniam sunaikinimui pagrįsti. Tik visai neseniai Vokietijos psichiatrai prisipažino viešai, kad jie prisidėjo prie Holokausto atsiradimo.
Faktų daugybė, tačiau psichiatrai išsisuko nuo atsakomybės ir Vokietijoje, ir po TSRS žlugimo.
Lietuva, kuri nukentėjo ir nuo tų, ir nuo kitų, aimanuoja, verkia, bet nieko nedaro tos psichiatrijos atžvilgiu. O psichiatrai pradėjo naujus žygius Lietuvoje - vaikų grobimus ir tėvų “apraminimą”. Viskam diriguoja Amerikos Psichiatrų Asociacija, kuri dirba kartu su farma-gigantais. Lietuvoje yra daugybė gydytojų, bet jie kaip užhipnotizuoti šitų psichiatrų, kurie save laiko “elitiniais gydytojais, kadangi jie yra,neva, dvasios inžinieriai”. Taigi, psichiatrai kabina makaronus visai medikų bendruomenei, o tie tyli. Nejaugi jie bijo? Ko jie bijo? Jie bijo pasakyti, kad medikas nustato diagnozę, vadovaudamasis gautais konkrečiais tyrimais: kraujo analizė, šlapimo, rentgeno ir kt. atlikto tyrimo rezultatais. Taip yra nustatoma liga. O kaip ligą nustato psichiatras? O čia jau kaip jam šaus į galvą. TAI MIELI PONIOS IR PONAI, NEJAUGI JŪS NEMATOTE, KAD TAI NĖRA MEDICINOS SRITIS? PSICHIATRAI JAU DAUGIAU NEI 100 METŲ KABINA MAKARONUS, KAD JIE YRA GYDYTOJAI, BET TADA ATLEISKITE - KOKIĄ KŪNO DALĮ JIE GYDO? DVASIĄ? TADA PARODYKITE NORS VIENĄ TOS DVASIOS MATERIALIĄ DALELYTĘ? AR YRA NORS VIENAS GYDYTOJAS PASAULYJE, KURIS ATRADO DVASIĄ, KAIP MATERIJOS DALELYTĘ? TOKIO GYDYTOJO NĖRA. TODĖL TOKIAI VISUOMENEI BUS IR TOLIAU KABINAMI MAKARONAI, KAD PSICHIATRIJA YRA MEDICINOS SRITIS, NORS FAKTIŠKAI JIE ATLIEKA TIK FARMACIJOS KOMPANIJŲ PASIŪLYTĄ MARKETINGĄ. JIE YRA PSICHOTROPINIŲ VAISTŲ PLATINTOJAI, IR NUO VISUOMENĖS YRA SLEPIAMA, KAD TAI YRA SINTETINIAI NARKOTIKAI, ANT KURIŲ DAUGIAUSIA UŽKIBO MOTERYS. JOS PASIRODO ANTIDEPRESANTUS VARTOJA LABAI UOLIAI IR NESUGEBA NET ATSIPEIKĖTI, KAD JOS NUO DEPRESIJOS GYDOSI NE METUS, NET NE DU, O JAU DEŠIMT METŲ, IR BE JŲ GYVENTI NEGALI, NES TAPO PRIKLAUSOMOMIS. AR UŽ TAI ATSAKĖ NORS VIENAS PSICHIATRAS? NEI VIENAS. ŠIAULIUOSE DVI MERGAITĖS SUKAPOJO SAVO BENDRAMOKSLĘ. O VIENA IŠ JŲ GI GYDĖSI NUO DEPRESIJOS PSICHIATRINĖJE KLINIKOJE. AR ATSAKĖ NORS VIENAS PSICHIATRAS? NEI VIENAS. ĮDOMUS REIŠKINYS SU TA PSICHIATRIJA, KURI SUGEBĖJO APAKINTI VISAS VALDŽIAS, IR TAPTI TARNAITE IR FAŠISTAMS, IR KOMUNISTAMS, IR NAUJIEMS LIBERALAMS, IR DEMOKRATAMS. IR MEDIKAI TYLI, NORS PATYS DAVĖ HIPOKRATO PRIESAIKĄ, TODĖL NIEKO NUOSTABAUS, KAD ŠEIMOS GYDYTOJAI PATYS DABAR REKOMENDUOJA ANTIDEPRESANTUS. BUKUMAS TŲ ŠEIMOS GYDYTOJŲ NEĮTIKĖTINAS, O GAL VIENĄ KITĄ REIKĖTŲ PATĮ PAMAITINTI TAIS ANTIDEPRESANTAIS, KAD JIE SUPRASTŲ, KUR VEDA TOKS “GYDYMAS”? PSICHIATRIJA IR NUSIKALTIMAI YRA DU NEATSIEJAMI DALYKAI.

Manau,       2018-11-25 18:42

Dabar ta užsakomoji psichiatrija irgi klesti. Tiktai dabar KGB spaudžia o pinigai. Nedidelis pavyzdėlis - pažiūrėkite į L.Slušnio veiklą.


Rekomenduojame

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Ramūnas Aušrotas. Hipsteriai, į Seimą!

Česlovas Iškauskas. Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos

Iš propagandos frontų: LRT atsiskaito visuomenei: birželio 29 d. 16 h per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. rengia spec. laidą, kviečia klausti

Ne juokas. Tadas Skukas vilniečių vardu: mere Š., pasitikrink sveikatą!

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Heraklio beieškant

Gedimino Jankaus kreipimasis į TS-LKD atstovus Vilniaus Taryboje: Kodėl jūs veidmainiaujate, kolaboruojate su mankurtais?

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.