Istorija

Aras Lukšas. Savaitės iki katastrofos

Tiesos.lt siūlo   2019 m. birželio 17 d. 22:40

25     

    

Aras Lukšas. Savaitės iki katastrofos

luksas.blog

Su kiekviena diena tirštėjant mūsų juodojo 1940-ųjų birželio prisiminimų šešėliui – kaipgi neprisiminsi ir kaipgi neatkreipsi akių į tai, kas vyko tuomet ir kas vis dar tebevyksta užspendusioje save į kampą blogio imperijoje. Nieko naujo po saule:  juk 1940-aisiais panašiu „informaciniu parengimu“ ir jį lydėjusiomis provokacijomis prasidėjo paskutinis mūsų laisvės pavasaris.

Rusijoje jau seniai nenutyla kalbos apie būtinybę „prevenciškai“ okupuoti Baltijos šalis. Į tokias kalbas galima būtų nekreipti didelio dėmesio, jei jas įgarsintų Vladimiras Žirinovskis ar panašaus tipo Kremliaus rėksnys. Tačiau dar prieš kelerius metus apie Baltijos valstybių okupacijos neišvengiamumą prabilo politologas Rostislavas Iščenka, nuolat reklamuojantis „Eurazijos projekto“ ideologo Aleksandro Dugino, juodašimtiško laikraščio „Zavtra“  redaktoriaus ir užkietėjusio stalinisto Aleksandro Prochanovo ar Rusijos karinės – didžiavalstybinės sąjungos pirmininko generolo Leonido Ivanovo skleidžiamas idėjas. Na, o už šių trijų personažų nugarų stovi tokie nesimpatingi, įtakingi ir todėl labai pavojingi Rusijos politikai kaip Vladimiro Putino parankiniai Dmitrijus Rogozinas ir Sergejus Ivanovas, už kurių slepiasi visas šios neprognozuojamos šalies karinis pramoninis kompleksas.

Politinį pasirengimą Baltijos valstybių okupacijai Rusija pradėjo, rimtai nevertindama net tos aplinkybės, kad visos trys šalys yra NATO narės. O bet kurį agresyvų projektą Rusija visuomet pradeda „informaciniu paruošimu“. Taip buvo 2014-ųj pradžioje prieš Krymo aneksiją. Taip buvo ir lygiai prieš 75 metus – paskutinį mūsų laisvės gegužį, kuomet kaimyninė imperija dar vadinosi Sovietų Sąjungos vardu.

Tamsa ant griuvėsių

1940 metų gegužės 16 dieną sovietų oficiozas „Izvestija“ išspausdino vedamąjį, kuriame buvo tokie žodžiai: „Galimybės mažiems kraštams išlikti neutraliems ir nepriklausomiems yra sumažėjusios iki minimumo. Visokie samprotavimai apie teisę ir neteisę santykiuose su mažomis valstybėmis, kai didelės valstybės kovoja už tai, būti ar nebūti, yra mažų mažiausiai naivūs“. Turbūt nereikia aiškinti, kad šis straipsnis atspindėjo sovietinės vadovybės pozicija, tad jis negalėjo nesukelti nerimo Baltijos valstybių sostinėse.

Juo labiau, kad naujienos iš Antrojo pasaulinio karo frontų tomis dienomis buvo tikrai nekokios – išvakarėse vokiečiams kapituliavo Olandijos kariuomenė, kitą dieną hitlerininkai užėmė Belgijos sostinę Briuselį. Praeis dar savaitė, kol taps aišku, jog vermachto divizijos, apsupusios sąjungininkų pajėgas Šiaurės Prancūzijoje ir Belgijoje, greičiausiai pasieks pergalę Vakarų fronte, o Anglijos karalius Jurgis VI per radiją ištars tokius žodžius: „Pralaimėjimas nereikš trumpo laikotarpio, po kurio mes vėl išeisime stiprūs, bet reikš pasaulio – tokio, kokį mes pažįstame – sunaikinimą ir tamsos nusileidimą ant jo griuvėsių“.

Europos vėjų pagairėje susigūžusiai Lietuvai šie žodžiai buvo dvigubai baisūs – krūpčioti teko ne tik nuo pergalingų nacių paradų maršų, bet ir nuo kiekvieno krustelėjimo Rytuose, iš kur atplūdę dvidešimtojo amžiaus barbarai jau spėjo įsmeigti peilį į nugarą kraujuojančiai Lenkijai, gėdingame kare atplėšti dešimtadalį Suomijos ir įkurdinti gausias savo karines pajėgas Lietuvoje.

Tiesa, tuomet turbūt dar labai nedaug kas nujautė, jog mainais už sugrąžintą Vilnių į Lietuvą įsileistos sovietų karinės bazės jau tapo Trojos arkliu. Kad neaiškūs kelių šių įgulų kareivių „dingimai“ ir Maskvos „susirūpinimas“ dėl nemalonių incidentų iš tikrųjų yra pirmieji šūviai informaciniame ir propagandiniame kare prieš Lietuvą, po mėnesio virsiančiame atvira karine agresija.

Geresnio laiko, įgyvendinant Molotovo – Ribbentropo slaptąjį susitarimą pradėti politinį pasirengimą Baltijos šalių okupacijai, nei 1940-ųjų gegužė, sovietams tiesiog nebuvo. Vakarai jau prarijo karčią Suomijos Žiemos karo piliulę, Lenkijos valstybė nebeegzistavo, o Vokietija tuo metu rūpinosi savo pergalėmis Prancūzijoje. Visose trijose Baltijos šalyse jau buvo įsitvirtinusios skaitlingos sovietų įgulos, o vakarinėje SSRS dalyje sutelkti Raudonosios Armijos daliniai skaičiumi gerokai viršijo Baltijos šalių gynybinius pajėgumus. Dabar, kaip sakoma žinomoje patarlėje, beliko susirasti pagalį šuniui mušti. Ir toks pagalys labai greitai atsirado.

Čia tenka konstatuoti, kad Lietuvoje apie kylančią sovietijos grėsmę, visuomenė žinojo nedaug – tautininkų valdžia viešų diskusijų šiuo klausimu ne tik neskatino, bet ir visais būdais mėgino jas slopinti. Nuo pat pirmų sovietinių įgulų įkurdinimo Lietuvoje dienų oficiozų puslapiai liūliavo skaitytojus patikinimais apie „draugingą“ Sovietų Sąjungą ir neutraliteto teikiamas Lietuvos saugumo garantijas.

„Įvairiomis progomis kaip vyriausybės atstovai raginome viešais pareiškimais visuomenę (galiu pridurti – ir patys save), sakėme, kad Lietuvos valstybė liekanti, kaip ir buvusi, nepriklausoma ir visiškai suvereni. Mūsų pareiškimus kartojo tarybinė spauda, tuo lyg taip pat pritardama jiems“, – memuaruose prisimena tuometinis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.

Beje, aštresnių kampų buvo vengiama ne tik viešoje erdvėje, bet ir diplomatijos kuluaruose. Tai pastebi ir SSRS pasiuntinys Kaune Nikolajus Pozdniakovas. Balandžio 17 dieną rašytoje ataskaitoje Užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui sovietų diplomatas pastebi: „Kalbėdami su mumis (…) Lietuvos veikėjai vis rečiau prisimena apie Sutartį (1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutartį – aut.) ir apie Lietuvoje esančią sovietų kariuomenę. Tai liudija apie nusistovėjusią lietuvių nuostatą kuo mažiau kalbėti apie tai, ko nesinori ir ką  nemalonu prisiminti.“

Priekabių paieškos

Tiesa, negausioje ir griežtai kontroliuojamoje opozicinėje spaudoje tą pavasarį jau buvo galima įžvelgti tam tikrų nerimo ir nepasitikėjimo sovietais ženklų – bent jau tarp eilučių. Dar kovo 26 dieną „Lietuvos žinios“ išspausdino vedamąjį, skirtą pasibaigusiam Žiemos karui. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienraštis mėgina pateisinti Angliją ir Prancūziją, nesuteikusias karinės pagalbos su sovietų agresija susidūrusiems suomiams.  Straipsnyje svarstoma, kad Suomija pagalbos neprašiusi, o Švedija ir Norvegija neketinusi praleisti sąjungininkų per savo teritoriją, taigi, sąjungininkai pademonstravę pagarbą minėtų šalių neutralumui. Įdėmesnis skaitytojas tarp šių eilučių gali įžvelgti visai kitą mintį: Baltijos šalys 1939-aisiais neprašė sovietų pagalbos. Priešingai – sovietai patys ją „pasiūlė“, tad jų požiūris į mažų šalių neutralumą nusipelno priekaištų. Tokį įspūdį sustiprina ir straipsnio mintis, jog „mažos tautos gali būti laikinai pavergtos ir priverstos apie tai tylėti, tačiau jos niekuomet neatsisakys šventos teisės būti savarankiškos, laisvos ir lygios“.  Minėtas straipsnis nepraslydo pro N. Pozdniakovo akis. Užsienio reikalų liaudies komisarui Vladimirui Dekanozovui adresuotame slaptame rašte SSRS pasiuntinys įžvelgė jame „tiesioginę agitaciją prieš Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį“.

Greičiausiai, vykdydamas nurodymą ieškoti priekabių, N. Pozdniakovas tame pačiame rašte atkreipia savo viršininko dėmesį ir į publikaciją „Vilniaus balse“, pasakojančią apie Lietuvos karininkų susirinkimų atstovų suvažiavimą. Joje pastebima, kad suvažiavimo dalyviai pasisakė prieš pastaruoju metu spaudoje ir literatūroje pasireiškiančias perdėtas pacifistines tendencijas ir priėmė rezoliuciją, skelbiančią jog pastaruoju metu visuomenei primygtinai peršamos pacifistinės idėjos pakerta tautos ryžtą ir kilnius Tėvynės meilės bei pasiaukojimo jausmus, tuo pačiu menkindamos ir pačią mintį apie būtinumą ginti savo kraštą. Sovietų pasiuntinys pastebi, kad ši rezoliucija netiesiogiai ragina remtis tik sava kariuomene ir nepasitikėti Raudonąja Armija.

Galiausiai N. Pozdniakovas apsistoja ties „Lietuvos žinių“ balandžio 12-osios numeryje išspausdinta karikatūra, skirta Baltijos šalių turizmo konferencijai. Piešinėlyje vaizduojamos Baltijos šalys, aptvertos medine tvora. Ant jos vartų kabo didžiulė spyna. Už tvoros matyti karo laivai ir lėktuvai su vos įžvelgiamas pjautuvo ir kūjo kontūrais. Vartų apačioje – siauras plyšys, nuo kurio į Baltijos teritoriją veda pėdsakai. Užrašas po paveikslėliu skelbia: „kadangi pas kitus turizmas prasidėjo anksčiau, tai mums turistų pakanka“.  „Nėra jokių abejonių, kad kalbama apie Baltijos šalyse esančius Raudonosios Armijos dalinius. Bendrame piešinio tone aiškiai įžvelgiami rimti kaltinimai Sovietų Sąjungos adresu. Jei Lietuvos valstybės vadovai leidžia tokių nuotaikų apraiškas spaudoje, kyla klausimas – kas tuomet vyksta uždaruose, vidiniuose propagandos ir agitacijos kanaluose“ – tokią išvadą Maskvai skirtoje pažymoje daro sovietinis pasiuntinys.

Vėliau panašių sovietų pasiuntinio „įžvalgų“ bus ir daugiau, tačiau prieš šio slapto dokumento ilgėliau apsistojome neatsitiktinai – tai buvo pirmas neviešas šūvis trumpame informaciniame ir propagandiniame kare prieš Lietuvą. Tokios pastabos turėjo sudaryti įspūdį – Lietuvos valdžia sąmoningai kursto visuomenę prieš Sovietų Sąjungą ir šalyje esančias Raudonosios Armijos įgulas.

Pabėgusių raudonarmiečių paslaptys

Dabar beliko tokį įspūdį pagrįsti konkrečiais įvykiais, kuriuos sukurti buvo visai nesunku. Iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą perkelti kariai susidūrė su visiškai kitokiu, nepažįstamu, viliojančiu pasauliu, kuriame buvo daugybė pagundų. Tad ne vienas išėjęs už dalinio vartų kareivis nedegė troškimu į jį sugrįžti. Praleidę vakarinį patikrinimą kariai kartais įstrigdavo laisvėje kelioms dienoms. Būdavo atvejų, kai nuklydusius kareivius raudonarmiečiai į dalinius susigrąžindavo jėga. O jau tuomet, bijodami tribunolo už dezertyravimą, bėgliai prisigalvodavo visokiausių pasiteisinimų. Ne vienas sakydavo, kad už dalinio ribų užtruko ne savo valia. Tiesa, ilgą laiką dalinių vadai jokių pretenzijų nei vietos gyventojams, nei juo labiau, Lietuvos valdžiajai nereiškė. Tačiau, tik tol, kol neturėjo tokio nurodymo iš aukščiau. Vieno tokio bėglio istorija tą gegužį tapo pretekstu ne tik užsipulti Lietuvą aukščiausiu lygiu, bet ir paskelbti jai lemtingąjį ultimatumą. Šiandien ji žinoma kaip garsioji Butajevo byla.

Viskas prasidėjo dar vasario mėnesį, kai vasario mėnesį iš Naujojoje Vilnioje dislokuoto dalinio išėjo ir negrįžo jaunesnysis leitenantas Gadžibalas Butajevas. Vietos gyventojams jis buvo gerai pažįstamas – jaunas karininkas dažnai pasirodydavo priemiesčio smuklėse, mezgė pažintis su vietos gyventojais ir netgi aiškindavo turįs užduotį sekti slaptas vietos lenkų karines organizacijas. Vasario 6 dieną, susipažinęs su kažkokiu Lietuvos valdininku jis netgi paprašė parūpinti civilio dokumentus, man norįs bėgti iš Raudonosios Armijos. Nieko nepešęs, G. Butajevas po kelių dienų išėjo iš dalinio ir dingo kaip į vandenį.

Gerą savaitę dalinio vadai tylėjo, matyt, tikėdamiesi, kad bėglys atsiras pats. Ir tik kovo 4-ąją Vilniuje esantis 1-os pėstininkų divizijos štabas gavo oficialų prašymą surasti dezertyrą. Į paieškas tuoj pat įsijungė Vilniaus apygardos saugumo policija, tačiau nei kratos, nei įtartinų asmenų apklausos jokių rezultatų nedavė. Tuo tarpu išaušęs gražus pavasaris ėmė vilioti iš dalinių ir kitus bėglius.

Gegužės 7-osios popietę į vieno ūkininko sodybą Mickūnų kaime užėjo trys raudonarmiečiai ir paprašė užkandos prie turėtos degtinės. Šeimininkė iškepė kiaušinienės, užsimezgė kalba tad linksmybės užsitęsė iki dešimtos vakaro. Tuomet du kareiviai išėjo, o vienas nutarė pasilikti pas vaišingą šeimininkę. Viešnagę nutraukė po trijų dienų atvažiavę aštuoni raudonarmiečiai. Jėga įsitempę besispardantį ginklo brolį į sunkvežimį, šie išsivežė jį atgal į dalinį. Tą pačią dieną kiti du raudonarmiečiai šlaistydamiesi po Alytaus gavęs klausinėjo vietinių, kur galima gauti alaus. Vėliau įsitaisė restorane, kur susipažino su kažkokiu alytiški. Sužinoję iš jo, kur galima susirasti merginų, kareiviai kažkur dingo ir į kareivines prisistatė tik po trijų dienų.

Tuo tarpu priartėjo ir G. Butajevo istorijos atomazga. Birželio 12 dieną policija aptiko dezertyrą  vienos moters buvo ir norėjo jį sulaikyti, tačiau G. Butajevas iššoko pero langą ir pasileido ketinas per daržus. Nubėgęs kokius 300 metrų bėglys suprato, kad pasprukti nepavyks ir nusišovė. Kas buvo toliau, knygoje „Rūstūs prisiminimai“ pasakoja tuometinis Vyriausiojo Tribunolo ypatingasis tardytojas Matas Krygeris:

„Tą naktį, kada Butajevas nusižudė buvau telefonu prikeltas anksti rytą, dar buvo tamsu. Skambino Vilniaus apygardos saugumo policijos viršininkas Aleksandras Lileikis ir pranešė, kad nusišovė Butajevas, sekliams norint jį suimti; prašė, kad aš nuvykčiau į įvykio vietą ir padaryčiau pirmuosius reikalingus veiksmus. (…) Man buvo aišku, kad Butajevo įvykis yra provokacinis, reikia būti atsargiam, kad neapkaltintų nušovimu ir neiškraipytų faktų. (…).Atvykęs į įvykio vietą, (…) apžiūrėjau lavoną, pasidariau situacijos škicus. (…) Man besidarbuojant, atvažiavo trys sovietų įgulos karininkai (…) — vienas buvo kariuomenės teismo prokuroras, kitas politrukas ir gydytojas.(…). Nuvedžiau aš juos į daržus ir parodžiau Butajevo lavoną, pareikšdamas savo nuomonę, kad visos aplinkybės rodo, kad jis yra nusišovęs. Prokuroras paėmė iš apatinės švarko kišenės Butajevo dokumentus, pareikšdamas, kad ,,tas pats“, ir pistoletą. Aš pareiškiau protestą dėl pistoleto, sakydamas, kad nuogom rankom nereikia liesti pistoleto, kol nepadaryta rankų pirštų atspaudų identifikacija, reikalavau, kad pistoletas būtų prijungtas prie bylos ir padaryta ekspertizė, bet jis to mano protesto nepaisė, įsikišo sau į kišenę ir išvažiavo jokio pareiškimo nepadaręs. Buvo aišku, kad jis dar neturėjo instrukcijų, kaip toliau reikės pasielgti su Butajevo byla“.

Po 4 dienų, gegužės 16-ąją N. Pozdniakovas siunčia V. Dekanozovui slaptą pranešimą,, kuriame be kita ko sakoma: [Karinė] vadovybė ir mes neabejojame, kad lietuvių valdžios pareigūnai patys nušovė B[utajevą]. Tuo jie dar kartą pademonstravo savo „draugiškus“ jausmus Sovietų Sąjungai ir netiesiogiai įrodė, kad Butajevo istorijoje (vangi paieška ir sulaikymas) jų „snukučiai aplipę plunksnomis“. Veikiausiai, jie tik toli nuėjo dirbdami su B[utajevu], kad neišdrįso atiduoti jo gyvo“. Laiškas ir jame esantys kaltinimai surašyti jau nebe diplomatų, o enkavėdistų tonu. O juk N. Pozdniakovui tuomet jau buvo žinomi A. Butajevo skrodimo rezultatai, juolab, kad skrodime dalyvavo net trys sovietų karo gydytojai. Visi trys drauge pasirašė ir su teismo medicinos eksperto Vinco Kauzos pasirašytu skrodimo protokolu, kurie yra tokios eilutės: „Butajevo švarke, dešiniajame skverne, kur yra į krūtinę kulipkas įėjimo anga, yra apdegintais kraštais skylė. Tas rodo, kad buvo šauta visai iš arti ir tokios žymės būdingos savižudystėms“. NĖ vienas iš trijų sovietinių karo gydytojų dėl tokios išvados neprotestavo ir atskiruos nuomonės nepareiškė.

Beje, tokia išvada teismo gydytojui vėliau vos nesibaigs liūdnai: tų pačių metų liepos 21 dieną okupantų sudarytos „liaudies vyriausybės“ sveikatos apsaugos ministras Mosiejus Koganas pareikš, kad gydytojas suklastojęs ekspertizės rezultatus ir pareikalaus jį suimti. Nuo pražūties V. Kauzą išgelbės jau minėtas tardytojas M. Krygeris.

Perkūnas iš giedro dangaus

O kol kas, pasinaudodama dar keliomis pabėgusių raudonarmiečių istorijomis, Maskva toliau ieško, prie ko prikibti. Gegužės 25 dieną V. Molotovas, išsikvietęs Lietuvos pasiuntinį Ladą Natkevičių, jau be šešėlio buvusio draugiškumo perskaito šiam sovietų vyriausybės pareiškimą. Jame sakoma kad neseniai iš kareivinių dingę dar du kareiviai ir kad Sovietų Sąjungoje tikrai žinoma, kad karių dingimą organizuoja Lietuvos valdžios globojami asmenys. Kariai esą nugirdomi, įtraukiami į nusikaltimus, o vėliau arba priverčiami pabėgti arba nužudomi. Galiausiai sovietų diplomatijos vadovas griežtai pareikalauja, kad Lietuvos vyriausybė nedelsiant nutrauktų tokius provokacinius veiksmus, antraip sovietai būsią priversti imtis „kitų priemonių“.

Kitą dieną J. Urbšys išsikvietęs N. Pozdniakovą, įteikė jam atsakomąjį Lietuvos vyriausybės pareiškimą, kuriame atmetė sovietų kaltinimus, tačiau pažadėjo ieškoti pabėgusių raudonarmiečių ir nuodugniai ištirti visus incidentus.

Tam Lietuvos vyriausybė gegužės 27-sudarė specialią komisiją, tačiau tą pačią dieną drauge su N. Pozdniakovu J. Urbšį aplankęs generolas A. Loktionovas informavo, jog du iš trijų dingusių bėglių jau atsirado. Tuo pačiu, sovietų generolas Lietuvos užsienio reikalų ministrui pripasakojo baisių dalykų – neva nuošaliame kareivinių kieme juos pagrobę du nežinomi asmenys. Tuomet abu buvo nuvežti į kažkokius požemius, kur buvo mušami ir kankinanti, reikalaujant papasakoti, ką jie žiną apie sovietų kariuomenę ir ypač apie jos motorizuotuosius dalinius. Po kelių dienų vienas kareivis su maišu ant galvos buvęs nuvežtas į užmiestį ir ten paleistas, o kitam pavyko pasprukti kanalizacijos vamzdžiais. „keistas vis dėlto dalykas, kad kai šeštadienį pats Molotovas padarė savo pareiškimą  p. Natkevičiui, tai sekmadienį du pradingę kareiviai sugrįžo“, – įsiterpė į pokalbį ligi tol ilgai tylėjęs N. Pozdniakovas. Į J. Urbšio prašymą leisti Lietuvos valdžios atstovams apklausti sugrįžusius bėglius, A. Loktionovas atsakė neturįs tam įgaliojimų, o N. Pozdniakovas pareiškė, kad šiedu dabar esą ligoninėje ir pirmiausia turį atsigauti nuo bado ir išgyvenimų. Reikia pastebėti, kad visi vėlesni lietuvių prašymai leisti išgirsti šią istoriją iš pačių kareivių lūpų taip ir nesulaukė atsakymo. Nė į vieną oficialią Lietuvos vyriausybės notą šiuo klausimu neatsiliepė ir V. Molotovas. Taigi, tą pačią gegužės 27-ąją J. Urbšys nusiuntė L. Natkevičiui tokią telegramą: „Susidaro aiškus įspūdis, kad rusai kažin kuriam nežinomam mums tikslui ieško priekabių“.

Kad ministras neklydo, patvirtino vėlų gegužės 29-osios vakarą Maskvos radijas paskelbtas valstybinės naujienų agentūros TASS komunikatas viešai pakartojo sovietų kaltinimus Lietuvai, o kitą rytą „Izvestijos“ išspausdino oficialų sovietų Užsienio reikalų liaudies komisariato pranešimą apie Lietuvos valdžios provokacijas prieš raudonosios Armijos karius. „Kaip manote, kuo visa tai gali baigtis“, – po kelių valandų N. Pozdniakovo paklausė L. Natkevičius. „Išsisukau nuo tolimesnio pokalbio šia tema, pasakęs, kad kol kas nesu gavęs visos URLK turimos medžiagos , todėl negaliu svarstyti jo paliesto klausimo“, – skaitome tos dienos sovietų pasiuntinio užrašuose.

Urbšys vėliau prisimins, jog tai, kas nutiko tą paskutinį laisvės gegužį, jam buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tačiau jei taip jautėsi gerai informuotas diplomatijos vadovas, ką galima pasakyti apie likusius Lietuvos žmones, nuo pat 1939-ųjų spalio liūliuotus pasakomis apie išganingąjį šalies neutralumą ir draugiškąją Sovietų Sąjungą. Ir paskutinę gegužės dieną „XX amžius“ pranešime iš Berlyno skelbė, jog net Vokietijos oficialiuose sluoksniuose manoma, jog „čia neturima reikalo su kokiais nors grasinimais iš sovietų pusės“, ir kad V. Molotovo pareiškimą esą „tik sovietų Sąjungos interesų saugojimas“. Niekas negalėjo įtarti, kad tiek Maskvoje, tiek Berlyne tolimesnis įvykių scenarijus buvo puikiai žinomas – po juo 1939 metų rugsėjo 28-ąją buvo ir Joachimo Ribbentropo, ir V. Molotovo parašai. Niekas nenujautė, kad po poros savaičių, ultimatyviai pareikalaus įvesti į Lietuvą papildomus karinius dalinius neva jau esamiems raudonarmiečiams apginti, o Lietuvos vyriausybei nuolankiai paklusus, atsirieks su Adolfu Hitleriu sulygtą pyrago gabalą.

Nelemtasis 1940-ųjų birželis Lietuvos visuomenę, ir politikus užgrius nepasiruošusius galimai katastrofai, nors mūsų kariuomenė dar gegužės viduryje buvo pasirengusi atremti galimą agresiją.

luksas.blog

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marijonas -> ah1       2019-06-21 21:59

Žinau tą 09.28 sutartį. Matot ji atsirado todėl kad Smetona atsisakė prisidėti pri Vokietijos puolimo prieš Lenkiją ir gauti Vilnių iš Hitlerio rankų. Vietoj to Smetona gavo Vilnių iš Stalino rankų. Turėjo pasirinkimą. Tai ką rašau yra taip vadinamas Škirpos planas.

ah1> Marijonui       2019-06-21 19:37

buvo dar viena Vokietijos ir Tarybų sąjungos sutartis po 1939 08 23 Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymo pagal vikipediją : “Dažnai klaidingai manoma, kad pagal Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva turėjo atitekti Rusijai. Iš pradžių SSRS ir Vokietija Lietuvą susitarė priskirti Vokietijos interesų zonai, ir tik 1939 m. rugsėjo 28 d. (jau prasidėjus Antram pasauliniam karui) Vokietija ir SSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva atiduota Sovietų Sąjungos įtakos sferai.”, na o tai kad Vilkaviškio regionas buvo paliktas Vokietijai o tik 1940m sausio parduotas už pinigus Tarybų Sąjungai, kyla minčių įvairiausių - viena iš jų ypatingas sūduvių/getų/godų statusas istorijos verpetuose

 

Marijonas -> ah1       2019-06-21 0:42

Taigi pagal slaptuosius protokolus dar 08.23 visa Lietuva atiteko Vokietijai. Ir galėjo jos įtakos zonoje likti. Taip, aš žinau apie Vilkaviškio krašto kampą kurį iš Vokietijos išpirko Stalinas lietuvių parašytas. Ačiū jam.

to ah1       2019-06-20 22:19

O kada Anglija įžengė į Škotiją, nežinai? Arba į Airiją ir Gibraltarą? Esi dvistandartininkas ar kaip?

ah1>14:25       2019-06-20 18:36

Na kokiais dokumentais jūs remiatės teigdamas apie v i s o s Lietuvos atitekimą Tarybų Sąjunai pasidalinant Lietuvą belieka spėlioti, bet Vilkaviškio regionas tikrai buvo paliktas Vokietijai ir tik 1940m. sausio mėn. Vilkaviškio regionas buvo perpirktas ir atiteko tuometiniai Tarybų Sąjungai. II pasaulinis karas prasidėjo 1939 rugsėjo 1; Vokietija įžengė į Lenkiją, na o Vilniaus kraštas tuo metu buvo okupuotas Lenkijos;1939 09 17 Raudonoji armija įžengė į Lenkiją o Lenkija nepaskelbė karo su Tarybų Sąjunga; kai Raudonoji Armija įžengė į Lenkiją - Lenkijos vyriausybės ir gen štabo nebuvo-buvo pasitraukę į Rumuniją, 1939 10 10 buvo pasirašyta ” 1939 spalio 10 Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos - Tarybų sąjungos savitarpio pagalbos sutartis”, pasirašant J.Urbšiui… na o toliau karas įgavo pagreitį...

Marijonas anonimui       2019-06-20 15:25

Pasirašykite bent, nes dabar nežinau kam atsakyti. Būtent kad ir išmainė. Jūs nežinote, mažai tai kas žino. Lietuvių istorikai yra tokie šūdžiai, kad jie tai kas nepatpogu tiesiog nutyli, reikalas tame kad iš pradžių Lietuva turėjo atitekti Vokietijos įtakos zonai. Tai reikėjo ir ten likti, bet ne: iš Stalino rankų pasiėmė Vilnių. Ir niekas nevertė.
P.S. Taip, Suomija, Latvija, Estija atiteko TSRS įtakos zonai iš pat pradžių ir tą aš žinau.

stasys        2019-06-20 11:36

2019-06-19 8:07 .. Jus čia aiškiai susimenkinote apsirėdes lopytomis kelnėmis su nutrintais batais .

Stasiuk,       2019-06-19 9:07

negi vakar lankeisi Amerikos geopolitikos ir Banko elito užkulisiuose ir užkaboriuose, kad taip gerai žinai, kai viskas ten dar nuo prasčiokėlių irgi užrakinta, a?

stasys        2019-06-19 8:25

Trūksta bendro vaizdo. Jei jau bandome gilintis į to meto Lietuvos ir sovietinės Rusijos santykiu problemas , naudinga būtu pamatyti o kaip klostėsi reikalai pas Latvius ir Estus . Molotovo –Ribentropo paktas apėmė kur kas plačiau nei tik Lietuva . Strateginiai šiandieniai Putino Rusijos planai turi visai kitas situacijos aplinkybes ir tos Pabaltijo teritorijos jau niekaip nepavadinsi niekieno (neutralitetas) . Taip Lietuvoje vis dar pilna visokiu neutralitetu ir gerais santykiais su putinu kliedinčiu išdaviku , todėl panašumas tose situacijoje ( šiandiena ir anuomet ) tik tie savi vidaus elementai kurie rieškučiomis pasiruošę išparceliuoti gautas istorines pamokas .. pelės draugystė su drambliu turi rusišku multiplikaciniu pasakų scenarijų , o realiame pasaulyje to negalį būti . Tam kad nekartoti senas klaidas tokiu str. turėtu būti daugiau o Lietuvos žmonės turėtu vėl įsiminti kiek neutralitetas mažai reiškia kai dramblys norį  ‚pipt‘ (nusilengvinti ).

Ne, pone ah1       2019-06-19 5:49

Aš turėjau omenyje Čerčilio - Stalino 1939 metų spalio 15 dienos paktą - karinių operacijų, tiksliau, Vokietijos puolimo paktą. Nesielk taip, kaip tie VU docentai ir LTSR akademikai iki Gorbio, kurie nieko nežinojo apie Maskvos Molotovo paktus, o žinančius tuoj skundė ir greit sodino - siuntė pas baltąsias meškas. Dabar tik meta iš darbo su Vilko bilietu į tolimesnį gyvenimą be teisės įsidarbinti Lietuvoje, jei pakliūsi neosovietikams į rankas. Taigi, aš turėjau omenyje Maskvos Čerčilio paktą, o ne Molotovo, - pagarbiai Jules Baugeureau. P.S. Nesielk ir pats taip, kaip tas Doleriukas, nuolat mane čia atakuodamas pagal Jurgio ar Andriuko su Rasele pageidavimą, jau nekalbant apie LDDP - tai būtų negarbinga iš Jūsų pusės.

Dzeikas       2019-06-18 22:32

ah1, JAV skola siekia $20 trln. Savo pilieciams. Ne uzsieniui - jegu kam nors nedasuto.

ah1 >Dzeikas       2019-06-18 22:25

nesutinku dėl amerikos neskolingumo - JAV skola siekia beveik 20 trilijonų dolerių

Dzeikas       2019-06-18 21:33

—> 18:53
Reikia isikalt i cholopiskas galvas viena karta ir visiems laikams: AMERIKA NIEKAM NIEKO NESKOLINGA.
Ir jeigu isdavikas Smetona padejo skersa ant Lietuvos ir pagriebes izda dejo i kojas tai Amerika lietuviu tautai snargli sluostyt neprivalo. Valdzios perdavimas ivyko TEISETAI. Is Smetonos PM Merkiui, is Merkio Paleckiui, o tas jau Stalinui.
Tad Amerikai kelt bangas kaip ir nebuvo del ko. Lenkija - kariavo.Todel Churchillis ir bande volens -nolens deretis del jos.Apie Lietuva net kalbos nebuvo, nes patys atsidaveme TSRS. “Nieks kits cia nekalts, tik mergele tu pati…”

Dzeikas       2019-06-18 21:26

ah1, tai aciu Dievui, kad ikele, kitaip Lietuva butu , pagal Suslova, be lietuviu. O kai nors Vakaru Europoje buvo ta Amerikos koja , tai Lietuva teko padaryti savotiska vitrina ir tartis su jos vierchais, mazdaug: Gerai, bolshevikine ideologija galite tik del akiu palaikyt ir savo varkes darykite - tik dusinkite nacionalistus ir voisokius demokratus. Nebutu Amerikos baziu Vkaru Vokietijoje - butu lietuviski inteligentai nahier NKVD nereikalingi, o partizanus uzdusintu dar greiciau negu iki 1953m

ah1 to ah1       2019-06-18 21:09

na jei turite mintyje slaptą Argonautų susitikimą Jaltos konferencijoje ir Potsdamo konferenciją tai dalyvavo ne tik Stalinas,Čerčilis bet ir Ruzveltas kur buvo sprendžiamas naujas įtakos zonų persidalinimas, kurio rezultatas amerikos kojų įkėlimas į Europą per įtakų zonas Vokietijoje atitinkamam laikotarpiui

to ah1       2019-06-18 19:53

O ko Stalino-Čerčilio pakto nemini, kuris mus pasiuntė Gulagan, a, gudruti?

ah1       2019-06-18 19:43

tai tik detalės - pasaulis buvo pasidalintas į kapitalistinį ir CCCPistinį Molotovo ir Ribentropo paktu o tai kad NATO neįgalus dėl NATO 5 str. jau gerokai seniai demaskavusi politikė Rasa J.

> Marijonui       2019-06-18 19:18

Iš dalies jūs teisus. Tačiau nei latviai, nei estai neturėjo Vilniaus problemos, bet likimas toks pat. Ir suomiams dėl nepriklausomybės išlaikymo reikėjo gerai pakariauti, dargi su nuostoliais (Karelija). Viską naikina nežmoniškos ideologijos ir totalitarizmas. Tačiau nuo šitų ligų pasaulis, atrodo, dar nepasveiko.

Marijonas       2019-06-18 17:51

Nereikėjo nepriklausomybės išmainyti į Vilnių. Vilnius - mūsų, o mes - rusų. Ir tai suprato jumoristas Pupų Dėdė. Cha! Pupų Dėdė buvo protingesnis už visą tuometės Lietuvos elitą.

Kaži       2019-06-18 16:05

ar tai buvo tikra katastrofa , jei Lietuva tai išgyveno ir toliau bando kažkaip tai gyvent . 

 

Raigerdas       2019-06-18 15:35

Tai puikus pabandymas išanalizuoti praeities įvykių dėsningumus. Iš viso šito seka, kad mes pastoviai maždaug kas 200 metų, turėjome ilgalaikius karus tai su Vokietija, tai su Moskovija, kuri vėliau persikrikštijo į Rusiją. Ko siekė šitos dvi kaimynės? Lietuvos, kaip valstybės likvidavimo ir jos gyventojų apiplėšimo ir pavergimo. Vokiečiai turi tokią taktiką, kad jie užkariauja ir paverčia tą teritoriją teisėta Vokietijos žeme. Taip įvyko su Prūsija. Rusai elgiasi panašiai, tik jie pasižymi viena savybe, kurios dėka ji nukariavo visus aplinkinius kaimynus - tai klasta. Štai straipsnio autorius, gerbiamas Aras Lukšas rašo:“Urbšys vėliau prisimins, jog tai, kas nutiko tą paskutinį laisvės gegužį, jam buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus”. Taigi, “niekas nenujautė”, taip tvirtina autorius. Taip, egzistuoja toks dalykas, kad mes apie kitus žmones sprendžiame taip, kaip pasielgtume patys. Kaip nebūtų apmaudu, bet tai yra pati didžiausia lietuvių politinė klaida. Lietuva, praradusi stiprią Karaliaus valdžią, tapo draskoma savų smulkių interesų turinčių bajorų luomo. Šitas luomas nesugebėjo apginti Lietuvos žmonių, bet pastoviai siekė tenkinti tik savo interesus. Rusija šituo pasinaudojo puikiai. Sutvirtinusi savo valstybę tvirta Caro valdžia su Provoslavų Cerkve, ji tapo galinga valstybe. Tuo tarpu Lietuvos politika pasiklydo tarp 3-jų pušų. Paimkime tą NEUTRALUMO POLITIKĄ. Taip, tai geras dalykas, tačiau tokiai politikai įgyvendinti Lietuva turėjo būti stipresnė už Rusiją ir už Vokietiją, kas jau buvo neįmanoma. Neįmanoma išgyventi DŽIUNGLĖSE mokant liūtus gyventi “neutraliai” ir neėdant mėsos. Jeigu netikite manimi, tai nueikite į kalėjimą ir pradėkite kalinius mokyti (neturėdamas jokios apsaugos ir net ginklo) būti dorais žmonėmis. Ar reikia aiškinti, kas jūsų laukia? TAIGI, LIETUVIAI TĘS IR TOLIAU KARŲ SERIJĄ SU RUSIJA, KOL NESUPRAS, KAD RUSŲ PAPRASTŲ ŽMONIŲ KULTŪROJE
CHAMAS, VEIDMAINIS YRA LAIKOMI UŽ VERTYBĘ IR PRISKIRIAMI GUDRIŲ ŽMONIŲ KATEGORIJAI. Todėl KLASTA yra VALDANČIŲJŲ VADOVŲ GALVOSE - PRIIMTINA NORMA. Visa Rusijos politika remiasi būtent ant šito pagrindo. Visur, kur Lietuva pralaimėjo Rusijai - visur jūs atrasite klastą. Pasidomėkite pas tuos žmones, kurie gavo insultus, infarktus ir liko gyvi, su kuo jie iki tos nelaimės bendravo? Ir jūs atrasite jų istorijoje, kad jie bendravo su užslėptu chamu arba veidmainiu, ir tik po to juos ištiko infarktas. Klasta ir yra tada, kai žmogus pavėluotai suvokia, kad tai lyg “Perkūnas iš giedro dangaus”. Klasta yra būdinga tik žemos kultūros žmonėms. Rusijos kultūra reikia gydyti nuo užslėpto chamiškumo, tik tada su jais galima bus tartis, kaip draugiškai gyventi kaiminystėje. Jeigu šito nebus, tai Rusija pastoviai sieks mus užgrobti, bet klastingais metodais, pavyzdžiui, mūsų išdavikų rankomis, kaip jau ir buvo per Sovietinę okupaciją.

Deivis       2019-06-18 14:14

Ir dabar taip nutiks.

Autorius       2019-06-18 9:48

pamiršo nupiešti Stalino ir Hitlerio sąjungininkų batus, jau nekalbant apie pinigų spausdinimo Mašinką.

Dzeikas       2019-06-18 7:43

Negasdinkite jus tokiais straipsniais Lietuvos. Jos valdantiesiems lysna proga pagalvot apie slidziu tepima ir saskaitu pervedima i saugias ilankas. Kariuomenes vadams ir saugumo karininkams apie tai, kad neverta rodyti iniciatyvos nes liksi atpirkimo oziu (Skuco ir Povilaicio ir karininku isvykusiu Maskvon “persikvalifikuoti” likimai). Na o eiliniams zmogeliukams, jog jeigu jus iki siol neemigravote i Laisvaji pasauli, tai Rusijoje jus prisitaikysite.Jos valdantiesiems nereikes taip tiesmukai subines laizyti. Kalbaj-bai taip pat gali lengviau atsipust, iltis jiems israus t.y. ju nutarimai netures teisines galios, taciau skambint kiausais apie angliskas svetimybes gales i valias.W raide bus tikrai neaktuali.Lenkams uzciaups koseres, nors Tomaszewski laikys ant trumpo pavadelio Nemencineje ir Soliecnikuose. Gyvenimas nesustos. Briuslinius maudeme ir apvaginejome, apvaginesime ir rusus. Veteranai bus paklausus.

Sakot,       2019-06-18 0:31

“atsirieks su Adolfu Hitleriu sulygtą pyrago gabalą”, o kas realiai 1945 metais po kur kas didesnį gabalą drauge atsiriekė, jau išstenėti nebegalima be leidimo? Tai kas su kuo iš tikro sulygo ir pasidalijo Europą - ją nukariavo? Negi negalite net studentams pasakyt, jei jau runkeliai neverti šito žinot?


Rekomenduojame

Edita Sūdžiūtė apie Šiaulių bulvaro liepas ir valdininkų makles: „Buvo oficialiai meluojama ir klaidinama“

Antonio-Carlosas Pereira Menautas: „Viešpatie, grąžink senus gerus pagonis“

Algimantas Rusteika. Demokratija triumfuoja – pagaliau žmonės ims kontroliuoti savo valdžią

Rasa Čepaitienė. Apie pažiūras

Audrius Bačiulis. Konservatoriai ir visuomenės apklausos: kam klausinėti, jei pats žinai dar geriau

Nuo bačkos. Ekonomistas Nerijus Mačiulis: gyvename geriau negu estai

Liepos 13 dieną kviečiame į Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę, kur bus paminėtos ir 5-tosios mons. Alfonso Svarinsko mirties metinės

Krescencijus Stoškus. Dvasinė terapija, arba „Šokis su likimu”

Wesley J. Smith. Apie religijos laisvę Kanadoje

Aras Lukšas. Pasirinkęs audras

Irena Vasinauskaitė. Garliavos epopėja tęsiasi [4]

Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams!

Kamilė Šeraitė. Škirpos alėjos pavadinimo keitimas – skubota iniciatyva

lrytas.lt: Italiją supurtė vaikų pardavimo skandalas: sukūrę įspūdingą schemą pildėsi kišenes

Algimantas Rusteika. Žmonių mažėja, biudžetas didėja, o pinigų vis labiau trūksta

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vaizdo įrašas iš akcijos Šiau­lių bul­va­ro lie­poms iš­sau­go­ti

Vygantas Malinauskas. Prie kokios civilizacijos Mindaugas prijungė Lietuvą?

Kviečiame savo parašu prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų išsaugoti Vincento Lamberto gyvybę

Saulius Dambrauskas. Kova už miškų išsaugojimą tęsiasi

Linas V. Medelis. Tiesus kelias į Orvelo pasaulį

Valdas Vasiliauskas. Ačiū partijai ir vyriausybei!

Benediktas XVI. Apie principus, kuriais privalu vadovautis viešajai valdžiai

Robertas Grigas. Apie skundimo paveldą

Raimondas Navickas. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Liutauras Stoškus. Kalnų parko projekto pristatymas

In memoriam. Jonas Juškaitis

Raimondas Navickas. Šakalienei pasiruošt

Ar suteikti Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybinį pripažinimą? Povilo Urbšio abejonės (atnaujinta ir papildyta)

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.