Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Kultūros, kalbos, istorijos politika

Aras Lukšas. Rugpjūčio 3-oji: valstybės pabaiga

Tiesos.lt siūlo   2019 m. rugpjūčio 3 d. 15:00

12     

    

Aras Lukšas. Rugpjūčio 3-oji: valstybės pabaiga

luksas.blog | 2011 m. rugpjūčio 5 d.

1940 metų rugpjūtis visiems laikams įeis į istoriją kaip galutinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą pabaiga. Vos per septynias savaites – nuo Kremliaus ultimatumo iki liūdnai pagarsėjusios SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijos – nepriklausoma valstybė prarado viską, kas buvo entuziastingai kurta daugiau nei du dešimtmečius.

„Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės.“  Šie sovietų emisarų paskirto Lietuvos „prezidento“ Justo Paleckio žodžiai, ištarti Kauno geležinkelio stoties perone, pradėjo paskutinį politinio farso veiksmą. Per septynias savaites iki šios dienos sovietai ir jų kolaborantai, nesulaukdami jokio pasipriešinimo, veikė tiksliai pagal planą. Birželio 14 dieną, Lietuvos vyriausybei nutarus nesipriešinti, į kraštą įvesta sovietų kariuomenė. Po trijų dienų sudaryta Maskvai palanki „liaudies vyriausybė“. Birželio 25 dieną legalizuota iki tol pogrindyje veikusi Lietuvos komunistų partija. Liepos 14 dieną surengti rinkimai į vadinamąjį „liaudies seimą“, kuriuose dalyvavo tik nežinia iš kur per vieną naktį išdygusios, o vėliau taip pat paslaptingai pradingusios Darbo sąjungos kandidatai. Dar po savaitės marionetinis parlamentas paskelbė Lietuvoje sovietų valdžią ir priėmė deklaraciją dėl stojimo į SSRS. Beliko paskutinis formalumas – įvykdyti okupantų paskirtų  „liaudies atstovų“ valią.

Spektaklis Kremliuje

Taigi, liepos 30 dieną Kauno geležinkelio stotyje susirinko kompanija, kurios misija – nuvežti SSRS Aukščiausiai Tarybai prašymą priimti Lietuvą į sovietinės imperijos sudėtį. Po mitingo stoties perone ir pompastiškų sutiktuvių Maskvoje dvidešimt Lietuvos „atstovų“ rugpjūčio 3 dieną audringomis ovacijomis buvo pasveikinti Kremliaus suvažiavimų rūmuose.

„Rugpjūčio trečioji diena – Lietuvos Liaudies didžioji šventė“, – rėkia kitą rytą išėjusio dienraščio „Darbo Lietuva“ antraštė. Kitokio požiūrio nėra ir būti negali: visa „buržuazinė“ spauda sunaikinta jau po „liaudies seimo“ rinkimų. Išsamiai nušviesdama posėdžio eigą, „Darbo Lietuva“ rašo: „Posėdis buvo pradėtas pa­prastai, tačiau jau iš karto visi jautė, kad šioje salėje įvyksta kažkas nepaprasto, kad visi čia esantieji yra liudininkai istorinio įvykio, kad jie yra liudininkai, kurie mato Lietuvai užtekančią laisvės saulę. Pirmininkas paskelbia dieno­tvarkę ir praneša, kad bus svarstomas Lietuvos priėmimo Sovietų Sąjungą klausimas. Štai, pagaliau, pasirodo ir mūsų delegacija. Jos priešaky eina su vėliava drg. Zibertas. Vėliava raudono aksomo, jos kraštai apsiuvinėti auksiniais kutais o joje – raudona penkiakampė žvaigždė ir veidai tų didžiųjų žmonių, kurių vadais didžiuojasi visas pasaulis, kuriuos žino vaikai ir tėvai nuo Sibiro ligi San Francisko ir nuo karštosios Afrikos ligi šaltojo Ledinuotojo vandenyno. Tai Lenino ir Stalino veidai. Vėliavoje taip pat aukso raidėmis išsiūtas viso pasaulio proletariato šūkis „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Paskui vėliavą eina draugas Karolis Šumauskas, kiuris neša Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Liaudies Seimo deklaraciją – Lietuvos laisvės atgavimo dokumentą. Deklaracija parašyta raudonai, o ją puošia aukso rėmai ir baltas Stalino bareljefas.“

Pompastikos gausu ne tik reportaže iš posėdžių salės, bet ir J. Paleckio kalboje, kurią ištisai spausdina tas pats „Darbo Lietuvos“ numeris. Vadinamasis sovietinės Lietuvos „prezidentas“  negailėjo panegirikos J. Stalinui, vadindamas jį „viso pasaulio darbo žmonių vadu“, „darbo klasės simboliu ir vėliava“ ir panašiais trafaretiniais epitetais. Paklusdamas to meto ritualui, savo kalbą J. Paleckis užbaigė serija šūkių, kurių paskutinysis skambėjo taip: „Tegyvuoja išmintingasis vadas, darbo žmonių įkvėpėjas ir išvaduotojas, mūrų didysis draugas Stalinas“. Suprantama, kad į tokį šūkį Aukščiausiosios Tarybos deputatai atsakė „audringomis, labai ilgomis ovacijomis“.

Su iškalbinguoju J. Paleckiu uolumu ir vaizdingumu labiausiai varžėsi su kultūrbolševikų sąjūdžiu susiję menininkai. „Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausią dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimą. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“, – iš SSRS aukščiausiosios Tarybos tribūnos kalbėjo nuolatinis sovietų ambasados rengtų vakarėlių dalyvis „liaudies poetas“ Liudas Gira.

Tačiau bene ryškiausia posėdžio žvaigžde tapo poetė Salomėja Nėris, perskaičiusi Maskvos ypatingojo įgaliotinio Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo užsakymu parašytą poemą, kurios žodžiai apie tai, kaip „galingi Stalino pečiai laužia vartus į saulę“, sukėlė audringus aplodismentus.

Suprantama, kad visas šis spektaklis vyko griežtai laikantis Kremliaus dramaturgų numatyto teksto bei remarkų ir baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis – SSRS Aukščiausioji Taryba vienbalsiai nutarė priimti Lietuvą į SSRS sudėtį. „Vyriausioji Sovietų Socialistinių respublikų Sąjungos Taryba nusprendė patenkinti Lietuvos Liaudies Seimo įgaliotos delegacijos prašymą Lietuvos Tarybų Soc. Respubliką pilnateisiu nariu į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, – rimtai ir ramiai skambėjo šitie žodžiai vakarui pirmininkaujančio drg. Andrejevo lūpose. Dar kelios akimirkos, ir ištisas miškas rankų pakyla aukštyn. Po to salėje nuaidi aplodismentai – sveikinimai naujajai Socialistinei Tarybų Respublikai ir linkėjimai kloties bendro socialistinio tikslo vardan“, – taip Lietuvos valstybės pakasynas aprašo „Darbo Lietuva“.

Dabar veiksmas persikelia į Kauną ir kitus Lietuvos miestus. Kone visą savaitę spauda mirga nuotraukomis bei pranešimais apie visuotinį liaudies džiūgavimą ir entuziazmą. Visi šie gerai organizuoti mitingai ir vaikštynės turėjo sudaryti įspūdį, kad Lietuva į Sovietų Sąjungą įstojo jos žmonių valia. Tokiame fone buvo galima pradėti galutinį krašto sovietizavimą, pertvarkant visas jo gyvenimo sritis pagal sovietinius standartus. Tačiau šioje vietoje vertėtų trumpam sugrįžti atgal, į liepos mėnesį surengtus „liaudies seimo“ rinkimus.

Į sceną išeina komunistai

Tai, kaip vyko šis rinkimų farsas, į šipulius sudaužė viltis, kad Lietuvoje esą nieko baisaus neįvyko, tik valdžia kiek pasislinkusi kairėn. Sovietų paskirtas Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus jau buvo patvirtinęs „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir vadovybės likvidavimo planą, tad rinkimuose nebuvo leista dalyvauti ne tik dešiniesiems, bet ir A. Smetonos režimui oponavusiems valstiečiams liaudininkams. Oficialiai kandidatus iškėlė  per naktį sukurta Darbo Sąjunga, o mėginusieji kelti nepriklausomus kandidatus už tai netrukus sumokėjo pačią didžiausią kainą. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis į Seimą buvo „išrinkti“ visi 79 kandidatai. Kai kuriose rinkimų apylinkėse už juos atiduoda daugiau balsų, nei buvo rinkėjų.

Į pirmąjį posėdį paskubomis sulipdytas Liaudies Seimas susirinko jau po savaitės, liepos 21-ąją. Jis paskelbė Lietuvą socialistine sovietų respublika ir priėmė deklaraciją, kuriame prašoma priimti ją į SSRS sudėtį „sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“.

Čia reikia pastebėti ir dar vieną svarbų momentą: apie stojimą į SSRS Darbo Sąjungos rinkiminėje programoje nebuvo pasakyta nė žodžio. Taigi, pagal sovietų scenarijų liepos 21-osios nutarimai turėjo būti priimti vykdant mitinguose išsakytus „darbo žmonių“ reikalavimus. Tokie sprendimų priėmimo metodai Sovietų Sąjungoje atsirado drauge su J. Stalino įsiviešpatavimu ir išliko iki pat M. Gorbačiovo „perestroikos“. Suprantama, kad tiek už mistinės Darbo Sąjungos, tiek už vadinamųjų „darbo žmonių“ nugaros stovėjo negausi, bet stipriai Kremliaus remiama Lietuvos komunistų partija. Neatsitiktinai vienas iš svarbiausių Maskvos ir jos vietinių kolaborantų uždavinių buvo legalizuoti šią politinę jėgą, o vėliau – dar ir priskirti jai vadovaujantį vaidmenį.

Kaip jau minėta, komunistų partija Lietuvoje buvo legalizuota birželio 25 dieną. Nereikia nė sakyti, kad prieš priimant tokį sprendimą taip pat vyko „darbo žmonių“ mitingai, kurių dalyviai reikalavo suteikti šiai atvirai antivalstybinei jėgai teisėtos veiklos galimybę.

Dabar buvo galima žengti kitą žingsnį ir jis buvo žengtas. Liepos mėnesį komunistai jau sudarė daugumą vyriausybėje, o svarbiausia – ėmė kontroliuoti tokią svarbią struktūrą kaip Vidaus reikalų ministerija (vadovauti Valstybės saugumo departamentui jau anksčiau buvo paskirtas Lietuvos komunistų vadovas Antanas Sniečkus). Tuo tarpu Vidaus reikalų ministerija, kuriai vadovavo komunistas Mečislovas Gedvilas, per trumpą laiką tapo visiškai bolševikine struktūra, nes buvusių jos valdininkų vietas užėmė iš kalėjimų išleisti komunistai. Be abejo, komunistų invazija vyko ir kitose valstybės įstaigose – kaip monografijoje „Lietuva 1940–1990“ nurodo istorikė Nijolė Maslauskienė, iki liepos vidurio Lietuvos valdymo ir administracijos institucijose buvo įdarbinta beveik 400 komunistų.

Ir pagaliau trečiasis, ko gera, svarbiausias Maskvos ėjimas buvo formalus LKP inkorporavimas į VKP(b) struktūrą. Be abejo, Lietuvos komunistai ir iki tol vykdė Kremliaus instrukcijas, tačiau šiaip ar taip jie turėjo bent jau teorinę galimybę priimti savarankiškus sprendimus. Rugpjūčio 3-ąją SSRS Aukščiausiosios Tarybos priimtas nutarimas inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį išsprendė ir šią problemą. Nuo spalio mėnesio LKP tapo neatskiriama VKP(b) dalimi, o Kremlius galutinai įgijo galingą visų Lietuvos gyvenimo sričių valdymo svertą. Tokia padėtis išliko iki pat 1989 metų, kuomet dalis Lietuvos komunistų partijos nutarė atsiskirti nuo SSKP. Atsižvelgiant į LKP įtraukimo į VKP(b) istoriją, suprantama, kodėl toks žingsnis sukėlė isterišką Maskvos reakciją.

Taigi, nuo 1940 metų rudens visą realią valdžią Lietuvoje turėjo ne Aukščiausiąja Taryba perkrikštytas Seimas ir ne Vyriausybė, o Maskvos kontroliuojamas LKP CK biuras. Pasinaudodama faktiškai įteisintu vadovaujančiu partijos vaidmeniu komunistų partija ėmėsi diegti sovietinį modelį visur – nuo valstybės valdymo ir ekonomikos iki dvasinio Lietuvos žmonių gyvenimo. Tačiau tam visų pirma reikėjo perimti ne tik valdžios institucijas, bet ir visą biurokratinį aparatą, diegiant sovietų Sąjungoje įprastą nomenklatūros sistemą. Kitaip sakant, į visus vadovaujančius postus nuo šiol buvo skiriami tik komunistai. Nuo partijos legalizavimo iki 1940 metų pabaigos tokiose pareigose įsitvirtino beveik pusantro tūkstančio patikimų partijos narių (nekalbant apie pačias partines struktūras). Be abejo, lyginant su visu valdininkijos sluoksniu, tai buvo tik lašas jūroje, tačiau nedidelį nomenklatūrininkų kiekį visiškai atsvėrė milžiniški jų įgaliojimai bei įtaka.

Taigi, jau rugpjūčio mėnesį, vykdydama Maskvos direktyvas, komunistų partijos vadovybė imasi galutinai reformuoti politinę krašto sistemą. LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšo sudaryta komisija parengia naujos Lietuvos SSR Konstitucijos projektą, kurį Liaudies Seimas rugpjūčio 25 dieną priima kaip pagrindinį įstatymą, be menkiausių pataisų. Tiesą sakant, K. Preikšo komisijai teko nesunkus darbas – Konstitucijos projektas buvo tiesiog nusirašytas nuo kitų SSRS respublikų pagrindinių įstatymų. Dabar Lietuva tapo griežtai centralizuotos valstybės dalimi – išlaikydama formalų „socialistinį valstybingumą“ ir teorinę galimybę išstoti iš Sovietų Sąjungos, ji pripažino SSRS įstatymų viršenybę ir perdavė sąjunginei valdžiai visas svarbiausias savo gyvenimo sritis.

Po rugpjūčio 25-osios Lietuvos valdymo sistema niekuo nebesiskyrė nuo sovietinės: buvo panaikinta prezidento institucija, kurią pakeitė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Liaudies Seimas tapo Aukščiausiąja Taryba, o ministrai – liaudies komisarais. Lapkričio mėnesį pagal sovietinius šablonus pertvarkyta krašto savivaldos ir teismų sistema. Spalio 28 dieną buvo galutinai likviduota ir Lietuvos kariuomenė.

Kaip matome, rudeniop iš formalaus Lietuvos valstybingumo nebuvo likę akmens ant akmens. Tuo pačiu buvo sutrypta ir daug kitų kiekvieno lietuvio širdžiai artimų dalykų. Priėmus sovietinę konstituciją, už įstatymo ribų atsidūrė Trispalvė ir Tautiška giesmė, kurias pakeitė pjautuvu ir kūju paženklintas raudonas audeklas bei „Internacionalas“. Spalio mėnesį iš kalendoriaus dingo šv. Kalėdos, šv. Velykos, kitos religinės ir tautinės šventės. Nuo šiol lietuviai privalės švęsti V. Lenino minėjimo dieną, bolševikų perversmo Rusijoje metines, gegužės 1-ąją, Stalino konstitucijos dieną. Valdžia ėmėsi reglamentuoti net kasdienę žmonių kalbą: dar vasarą oficialiai uždraustas kreipinys „ponas“ ar „ponia“ pakeistas keistai šiame kontekste skambančiu žodžiu „draugas“. Visiškai neatsižvelgiant į geografiją, Lietuva buvo „permesta“ ir į kitą laiko juostą: kad Vilniaus Arkikatedros bokšto varpo dūžiai sutaptų su Kremliaus kurantų skambesiu, laikrodžių rodyklės buvo persuktos valanda į priekį.

Smūgis po smūgio

Lietuvos ūkis buvo pradėtas pertvarkyti gerokai iki rugpjūčio 3-osios – stambioji pramonė buvo nacionalizuota dar liepos pabaigoje, tad kraštui formaliai tapus SSRS dalimi, beliko atimti iš savininkų vidutines įmones, (tuo pat metu ekonomiškai smaugiant mažų įmonėlių savininkus),  suvalstybinti kooperaciją, paskelbti valstybės nuosavybe žemę, paverčiant buvusius jos savininkus valdytojais su ribotomis teisėmis.

Vėlų rudenį sovietai sudavė Lietuvai dar vieną nepaprastai skaudų ekonominį smūgį: lapkričio pabaigoje SSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu krašte greta lito buvo įvestas rublis. Keturis mėnesius abi valiutos cirkuliavo drauge – už litus buvo galima įsigyti prekių ir paslaugų, tačiau patekusi į bankų saugyklas, lietuviška valiuta iš ten jau nebegrįždavo, o kovo pabaigoje litas buvo paskelbtas negaliojančiu. Tai buvo tikrų tikriausia vagystė: nors realiai litas buvo vertas 3–4 rublių, keičiant pinigus už jį buvo mokama vos 90 kapeikų. Tokia situacija buvo naudinga tik atėjūnams iš Rusijos, daugiausia Raudonosios Armijos karininkams ir jų žmonoms, šluote šlavusiems parduotuvių lentynas, tuomet dar pilnas jiems neregėtų prekių. Kaip matome, litas išgyveno šiek tiek ilgiau, nei rinkos ekonomika paremtas Lietuvos ūkis – centralizuotas planinis jo modelis buvo įvestas 1941 metų pradžioje.

Okupantai gerai suprato, kad vien politinė ar ūkinė aneksija galutinai nepavergs valstybės, jei ji išliks žmonių širdyse. Taigi, tuoj po formalaus Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, lietuvį imtasi perdirbti į „tarybinį žmogų“. Pirmuoju taikiniu tapo mokytojai. Juos perauklėti pradėta rugpjūčio 13 dieną Kaune sušauktame mokytojų suvažiavime. „Jei kas nepabudo, jei kas nenori suprasti, jei kas ir toliau leisis liaudies priešų, liaudies reikalų išdavikų klaidinamas, tam negali būti vietos garbingoje Sovietų Lietuvos mokytojų šeimoje“, – gąsdino susirinkusius pedagogus J. Paleckis. Matyt, okupantų pastumdėlį ne juokais supykdė tai, kad, pradedant suvažiavimą vietoje „Internacionalo“ mokytojai sugiedojo Tautišką giesmę. Kalbama, kad tuo metu Stalino saulę iš Maskvos parvežęs rašytojas Petras Cvirka iš išgąsčio net palindęs po stalu.

Šiaip ar taip, prasidėjus mokslo metams, pedagogai patyrė milžinišką spaudimą. Po darbo jie buvo verčiami studijuoti garsųjį „VKP(b) istorijos trumpąjį kursą“, kiekvieną jų žodį atidžiai sekė į vidurines ir aukštąsias mokyklas komandiruoti komsorgai (komjaunimo organizatoriai).

Rugsėjo mėnesį buvo oficialiai įvesta ideologinė spaudos kontrolė bei cenzūra. Šias funkcijas vykdančiai Vyriausiajai literatūros valdybai, trumpai vadinamai Glavlitu, buvo pavesta atrinkti ir sunaikinti ar perkelti į vadinamuosius specialiuosius bibliotekų fondus visą „antikomunistinio, religinio ir abejotino turinio“ literatūrą.

Įdomiausia, kad išmetus iš bibliotekų Bernardo Brazdžionio, Antano Vienuolio, Maironio ir kitų lietuvių bei užsienio autorių kūrinius, naujų „socialistinio realizmo“ šedevrų tais metais taip ir neatsirado. Nekūrė ir kitų sričių menininkai. Niekuo nepadėjo nei priekaištai, nei vilionės gerais butais ir padidintais honorarais. Sunku pasakyti, ar tai buvo tylus intelektualų protestas, ar menininkai tiesiog negalėjo persiorientuoti – senos temos uždraustos, o naujų nėra. Labiau tikėtina antroji versija, nes 1940 metų rudenį nutilo ir tokie nenuilstantys socializmo šaukliai kaip Petras Cvirka, Liudas Gira ar Antanas Venclova.

Šiaip ar taip, per metus nuo okupacijos iki pirmųjų didžiųjų trėmimų sovietai veikė beveik nesulaukdami pasipriešinimo. Vienintelė išimtis buvo Lietuvos diplomatinis korpusas, aktyviai protestavęs prieš neteisėtus okupantų veiksmus. Tačiau būdami toli nuo tėvynės ir neturėdami tiesioginio ryšio su krašto visuomene, diplomatai nedaug ką tegalėjo padaryti. Kaip 1956 metais leidinyje „Į laisvę“ pastebėjo Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas Mykolas Riomeris, „Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai – be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo. Įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi.“

Šaltinis: luksas.blog

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Visa tai,       2019-08-11 16:59

kas čia aprašyta, teisinga ir baisu. Bet okupacijos kitokios niekada nė nebūna. Vieni atvirai atsiduoda okupanto valiai, kiti tyli, vienetai priešinasi ir miršta, absoliuti dauguma stengiasi kažkaip prisitaikyti, gyventi juk kažkaip reikia. Tad ieškoti dabar stalino saulės vežikų tarsi ir nėra prasmės. Realesnis kelias aiškintis, kodėl Vyriausias vadas išdavė kariuomenę, kodėl kariuomenėje neatsirado patriotiškų vadų, galinčių organizuoti ginkluotą pasipriešinimą akivaizdžiai okupacijai, kodėl sovietai rado valstybę, tiesiai sakant, morališkai supuvusią? Kokias išvadas iš praeities klaidų galima ir reikia padaryti šiandien? Kaip rasti idėją tautai suvienyti? Tokios idėjos jokia ES nepasiūlė ir niekada nepasiūlys. Reikia ją rasti patiems. Kol kas viskas daroma atvirkščiai, daroma viskas, kad tautą, valstybę suskaldyti, demoralizuoti, niekšus iškelti, teisuolius suniekinti. Tokia šalis niekada netaps Suomija, bet grįžti pas rusus galimybių yra. Tam net nereikia mantros “rusai puola”. Velnias niekada negundo dūšios, kurią laiko lengvu savo grobiu. To neturi užmiršti niekas ir niekada.

Justo Paleckio vėlė       2019-08-11 10:18

Ir kas galėjo pagalvoti, kad į mano anuką šaudys savi… už tai, kad jis nori eiti senelio pėdomis.

Dzeikas       2019-08-6 6:44

—> Taip reikia manyti:
O ko galima buvo tiketis, kai MP Voldemaras per pasikesinima i jo niekinga persona 1927m , Kauno Muzikinio teatro sodelyj nuo saulio kulku dangstesi uz savo vaiku?
Normalioj salyj toks elgesys butu politines karjeros pabaiga. Lietuvoj Voldemaras vos ne zertva-didvyris patapo.
Keista, kad jus stebina tuometinis elitas kanalizaves Lietuva.

Taip reikia manyti, kad       2019-08-4 17:08

Nei bolševikų okupacijos apyaušryje valdžią imntys kairieji negalvojo paaukoti nepriklausomos Lietuvos, bet buvo priversti bolševikų, kaip reketininkai priverčia atiduoti turtą. Bet skaudžiausia čia tas, kad laisvos Lietuvos vadai nė piršto nepajudino kovoti už ją. Tik patys kudašių išnešė

TROTA       2019-08-4 2:39

Kam rūpi atminimo lenta dingusi nuo J.Basnavičiaus g. namo Nr.42 Vilniuje? Ar snargliui tai rūpi?

Al.       2019-08-4 2:05

,,Nuo partijos legalizavimo iki 1940 metų pabaigos tokiose pareigose įsitvirtino beveik pusantro tūkstančio patikimų partijos narių.“Panašu, kad dabar jie įsitvirtinę dar geriau.

TROTA       2019-08-4 0:25

Liudo Giros gatvė 2019 m.?Lietuvos išdaviko gatvė?!

Dzeikas       2019-08-3 21:08

Ka liudyja sis straipsnis? Kad debilavotas Smetonos rezimas visiems jau kepenis isede , ir Rusijos rezimas a la Nikolajus II visus tenkino.Panasiai kaip Klaipedoje net lietuviai naciu aneksija pasitiko su teisgiamom nuotaikomis - Kauno siusti chamai valdininkai klaipediniams iki gyvo kaulo igryse buvo.
Pasipriesinimas kylo veliau, po tremimu paaiskejus, kad nieksu valdzia visdelto mazesnis blogis negu banditu valdzia.
O 1940m rugpjucio 3 visi suprato, kad vyksta show, spektalkis bet niekas nebedavojo: prie caro ypac pries I pasaulini kara gyvenosi visai neblogai.

simboliška       2019-08-3 17:49

šiandien irgi rugpjūčio trečioji…

ah1       2019-08-3 17:47

tai tik Hitlerio ir Stalino Europos pasidalijimo Ribentropo ir Molotovo paktu padariniai

StasysG       2019-08-3 16:47

Lietuvą 1940 paskandino 5-ji kolona?——Apie tai interviu (2014 m) Savukynas-Rubavičius: 1.Sav.-Bet kartu prie A. Smetonos susiformavo ir 5-ji kolona. Nekalbėkime dabar apie pogrindinę komunistų partiją, bet apie legaliai, viešai veikusius intelektualus, rašytojus, gerbiamus tuometinėje Lietuvoje. Jie PARDAVĖ Lietuvą. 1.Rub. – Be abejo. Bet vėlgi žvelkime į aplinkybes ir visą tą istorinę aplinką. Kokia šito bolševikinio užkrato apimtis ir kaip jis buvo išplitęs apskritai Europoje? Pažvelkime į pokario Prancūziją, kai kurias kitas šalis, kur intelektualai, net jau žinodami stalinistinius nusikaltimus, savo pačių intelektualus tampydavo po teismus.  Užkratas buvo baisus. 2.S.– Bet iš kitos pusės vėlgi – gal tai lėmė, kad tautininkai taip pat bendradarbiavo su Rusija? Juk yra istoriniai faktai. 2.R.– Taip, įvairių faktų mes galėtumėm pririnkti labai daug, tų faktų būtų ir kontraversiškų, ir rodančių tuos pardavinėjimus,...Bet pasižiūrėkime geopolitiškai į Lietuvos padėtį – Vilniaus kraštas okupuotas lenkų, lenkų valstybės. Lenkų valstybė – draugas ar priešas tarpukario valstybei? Praktiškai mirtinas priešas. 3.S. – Vienintelis draugas – sovietų Rusija? 3.R. – Čia ir prasideda žaidimas. Ne tiek draugas, kiek priešo priešas. Juk Rusija kaip buvo Lenkijos priešas po revoliucijos, taip ir išliko – visą laiką buvo Lenkijos priešas. 4.S– Galbūt reikėjo kaip nors spręsti Vilniaus klausimą. 4.R– O kaip? Su kuo? `5.S. – Su Pilsudskiu. Teigiama, kad Pilsudskis į gyvenimo pabaigą norėjo spręsti tą klausimą būtent Lietuvai palankia kryptimi…”...

T0mas J.       2019-08-3 16:44

Panieka komunistams TSKPistams - valstybės išdavikams: Salomėjai Bačinskaitei Bučienei, Petrui Cvirkai, Antanui Sniečkui, Mykolui Burokevičiui, Daliai Grybauskaitei, Donatui Banioniui, Nijolei Oželytei, Mykolui Brazauskui, Gediminui Kirkilui, Vytautui Tomkui, Justinui Marcinkevičiui, Justui Paleckiui ir kitiems..


Rekomenduojame

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.