Istorija

Aras Lukšas. Pasirinkęs audras

Tiesos.lt siūlo   2019 m. liepos 7 d. 13:06

1     

    

Aras Lukšas. Pasirinkęs audras

luksas.blog

1946-ųjų lie­pos 1 die­ną Vil­niu­je su­šau­dy­tas bu­vęs Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos ka­pi­to­nas Ig­nas Vy­lius. Pri­si­min­ki­me šio pri­mirš­to pa­trio­to ir ko­vo­to­jo gy­ve­ni­mo ke­lią.

Ig­ną Vy­lių, ma­tyt, ga­li­ma va­din­ti ko­vo­to­ju iš pri­gim­ties. Dar mo­ky­da­ma­sis Tel­šių gim­na­zi­jo­je jis įsto­jo į šau­lių or­ga­ni­za­ci­ją. 1923-ių­jų sau­sį ka­ro moks­lų ne­ra­ga­vęs de­vy­nio­lik­me­tis sa­va­no­ris da­ly­va­vo Klai­pė­dos su­ki­li­me. Ma­tyt, bū­tent tuo­met sa­vo gy­ve­ni­mą vai­ki­nas nu­ta­rė su­sie­ti su ka­riuo­me­ne.

Bai­gęs še­šias gim­na­zi­jos kla­ses, I.Vy­lius įsto­jo į Kau­ne vei­ku­sią ka­ro mo­kyk­lą. Apie tuos me­tus ži­nių iš­li­ko ne­daug, ta­čiau bend­ra­moks­liai pri­si­me­na jį bu­vus ti­krą že­mai­tį – san­tū­rų, ra­mų, ryž­tin­gą. At­ro­do, kad vai­ki­nas ypa­tin­gą dė­me­sį sky­rė ne tiek teo­ri­nėms ži­nioms, kiek fi­zi­niam pa­si­ren­gi­mui – be­veik vi­są lais­va­lai­kį jis sky­rė gim­nas­ti­kos tre­ni­ruo­tėms, bu­vo 2-osios ka­riū­nų kuo­pos fut­bo­lo ko­man­dos ka­pi­to­nas.

1926-ųjų ru­de­nį jau­nes­ny­sis lei­te­nan­tas I.Vy­lius ski­ria­mas į Šiau­liuo­se dis­lo­kuo­tą 8-ąjį ku­ni­gaikš­čio Vai­do­to pės­ti­nin­kų pul­ką, po ke­lių mė­ne­sių tam­pa kuo­pos va­du. Ta­čiau čia ka­ri­nin­kas tar­nau­ja ne­il­gai – re­gis, dėl kaž­ko­kių ne­su­ta­ri­mų su vy­res­ny­be jis pa­sip­ra­šo per­ke­lia­mas į ki­tą pul­ką o vė­liau vyks­ta į Kau­ne vei­kian­čius fi­zi­nio la­vi­ni­mo kur­sus. Nuo to lai­ko I.Vy­liaus kar­je­ra pa­kryps­ta nau­ja link­me – 1927-ųjų spa­lį jis pri­ima­mas į Ka­ro avia­ci­jos mo­ko­mą­ją es­kad­ri­lę.

At­ro­do, kad ir čia jau­ną lei­te­nan­tą ne itin ža­vė­jo teo­ri­nės dis­cip­li­nos – jų ži­nios I.Vy­liaus at­es­ta­te bus įver­tin­tos vi­du­ti­niš­kai 7,5 ba­lo iš 10-ies. Už­tat per skrai­dy­mus ka­ri­nin­kas at­sig­rieb­da­vo su kau­pu ir pa­si­žy­mė­jo kaip ti­kras nu­trūkt­gal­vis. “Kar­tais ty­čia da­ro tą, kas užd­raus­ta. Ka­da da­rai jam pa­sta­bą, tai gau­ni įspū­dį, kad vi­sus užd­raus­tus nu­me­rius ji­sai pa­da­rė ne­są­mo­nin­gai. Bū­tų vi­sai ge­ras la­kū­nas, jei­gu skrai­dy­muo­se par­ody­tų dau­giau draus­min­gu­mo“, – to­kiu įra­šu Mo­ko­mo­sios es­kad­ri­lės va­das Vik­to­ras Rei­mon­tas“ pa­puo­šė“ I.Vy­liaus tar­ny­bos by­lą.

1930 me­tų va­sa­rio 15-ąją I.Vy­liui bu­vo įteik­tas Aukš­tų­jų ka­ri­nin­kų kur­sų bai­gi­mo at­es­ta­tas. Ką tik iš­kep­tas II ei­lės ka­ro la­kū­nas bu­vo pa­skir­tas į 2-ąją es­kad­ri­lę.

“Kpt. Vy­lius bu­vo la­bai drą­sus, verž­lus, ge­ras pi­lo­tas, ne­krei­pian­tis dė­me­sio į jo­kius pa­vo­jus” – po ke­tu­rių de­šimt­me­čių ra­šė bu­vęs ka­ro la­kū­nas Si­mas Moc­kū­nas. Kar­tą pa­vo­jin­gas ma­nev­ras vos ne­kai­na­vo pi­lo­tui gy­vy­bės. Štai kaip šį įvy­kį pri­si­me­na avia­ci­jos ma­jo­ras An­ta­nas Kut­ka: “1933 m. nai­kin­tu­vų es­kad­ri­lė Gai­žiū­nų po­li­go­ne pra­kti­ka­vo­si pul­ti že­mės tai­ki­nius. Pi­ki­ruo­da­mi iš­mes­da­vo bom­bas ir stai­giai kil­da­vo aukš­tyn. Kpt. Vy­lius, skris­da­mas ita­lų ga­my­bos lėk­tu­vu “Fiat”, per daug pri­ar­tė­jo prie že­mės ir ky­lant į vir­šų jo iš­mes­tos bom­bos ske­veld­ros pa­žei­dė lėk­tu­vo val­dy­mo tro­sus. Ne­be­val­do­mas lėk­tu­vas iš iner­ci­jos pa­ki­lo apie 100 me­trų. Kpt. Vy­lius šal­ta­krau­jiš­kai pa­trau­kė par­ašiu­to ati­da­ry­mo ran­ke­ną ir be­sisk­leis­da­mas par­ašiu­tas iš­trau­kė ir jį. Že­mė bu­vo čia pat. Lėk­tu­vas su­du­žo. Jis iš­si­gel­bė­jo.“

Vi­ra­žai dan­gu­je ir žemėje

Tuo me­tu ri­zi­kos ne­bi­jan­tis la­kū­nas nė ne­nu­jau­tė, kad ant že­mės jo lau­kia kur kas su­dė­tin­ges­ni vi­ra­žai nei tie, ku­riuos jis iš­da­ri­nė­da­vo dan­gu­je. Re­gis, kad tuo­met, 1933-iai­siais, nie­kas ne­truk­dė jo lai­mei. Tris­de­šim­ties ne­su­lau­kęs ka­ri­nin­kas pri­klau­sė ka­riuo­me­nės eli­tui, ga­lė­jo džiaug­tis ge­ru at­ly­gi­ni­mu ir lai­min­ga šei­ma, ku­rią 1930-ai­siais su­kū­rė su stu­den­te Pe­tro­nė­le Ščiu­kai­te. Vy­lių po­ra tuo­met jau au­gi­no dvi at­ža­las – du­krą Jū­ra­tę ir sū­nų Jau­nių. Gy­ve­ni­mas at­ro­dė švie­sus, o jo ke­lias ve­dė tik aukš­tyn – į iš­sva­jo­tas pa­dan­ges. Ta­čiau ne­tru­kus nu­ti­ko tai, kas aki­mirks­niu su­dau­žė į ši­pu­lius vi­sas sva­jo­nes.

“Pra­ne­šu, kad nak­tį apie 1 val. dau­ge­lis Avia­ci­jos ka­ri­nin­kų, bu­vu­sių ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je, iš­vy­ko į mies­tą.; taip pat be ma­no ži­nios bu­vo iš­ves­tos iš ka­rei­vi­nių jau­nų­jų ka­rei­vių ir sar­gy­bų kuo­pos. Tarp 1 val. 30 min. ir 3 val. bu­vo gir­dė­ti di­de­lis triukš­mas ge­le­ži­nio til­to ir gelž­ke­lio sto­ties kryp­ti­mi, at­ski­rų šau­tu­vų šū­vių pa­pliū­pos Kau­no link. Avia­ci­jos ra­jo­ne bu­vo ra­mu. Areš­tuo­tų ka­rei­vių są­ra­šas an­troj šio ra­por­to pu­sė­je“, – taip apie bir­že­lio 7-osios įvy­kius ra­šo­ma Ka­ro avia­ci­jos bu­dė­to­jo ka­pi­to­no Vy­tau­to Če­mar­kos ra­por­te Ka­ro avia­ci­jos vir­ši­nin­kui. Tarp su­im­tų 40-ies avia­to­rių yra ir I.Vy­liaus pa­var­dė.

Tai, kas tą nak­tį nu­ti­ko Kau­ne, šian­dien daž­niau­siai va­di­na­ma vol­de­ma­ri­nin­kų pu­ču, nors šis žo­dis grei­čiau­siai yra per stip­rus. Tie­siog gru­pė aukš­tų ka­ri­nin­kų, de­mons­truo­da­mi jė­gą, pa­mė­gi­no įti­kin­ti pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną nu­ša­lin­ti Juo­zo Tū­be­lio Vy­riau­sy­bę ir su­grą­žin­ti į pos­tą vals­ty­bės va­do­vo ne­ma­lo­nėn pa­te­ku­sį ir į Za­ra­sus iš­trem­tą bu­vu­sį ka­bi­ne­to va­do­vą Au­gus­ti­ną Vol­de­ma­rą.

Ka­riuo­me­nės šta­bo vir­ši­nin­ko Pe­tro Ku­bi­liū­no va­do­vau­ja­mi da­li­niai užė­mė Vy­riau­sią­jį šta­bą, tuš­čius Vy­riau­sy­bės rū­mus, iš­sta­tė san­kry­žo­se ir ant til­tų šar­vuo­čius, ap­su­po pre­zi­den­tū­rą. P.Ku­bi­liū­nas su gru­pe ka­ri­nin­kų at­vy­ko pas pre­zi­den­tą ir mė­gi­no įti­kin­ti jį pa­skir­ti A.Vol­de­ma­rą mi­nis­tru pir­mi­nin­ku. Tuo me­tu pats trem­ti­nys eksp­rem­je­ras ka­ro lėk­tu­vu jau skri­do į Kau­ną.

Su­ma­ny­mas ne­pa­vy­ko. A.Sme­to­na ka­te­go­riš­kai par­eiš­kia ne­no­rįs tu­rė­ti jo­kių rei­ka­lų su „po­li­ti­niu ban­di­tu“, o link pre­zi­den­tū­ros pa­trau­kė ka­ro mo­kyk­los kur­san­tai ir 2-ojo pės­ti­nin­kų pul­ko ka­riai. A.Sme­to­na pa­siū­lė grą­žin­ti maiš­ti­nin­kų da­li­nius į ka­rei­vi­nes ir pa­ža­dė­jo jų ne­baus­ti, ta­čiau pa­ža­do ne­iš­te­sė­jo.

Tai­gi, I.Vy­lius su di­de­le gru­pe ka­ri­nin­kų at­si­dū­rė 6-aja­me for­te įsi­kū­ru­sia­me ka­ro ka­lė­ji­me. “Bir­že­lio 6 die­ną bu­vau Avia­ci­jos ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je, iš­gir­dau kal­bant, kad ei­sim šian­dien. Pri­si­dė­jau ir aš. Dėl prof. Vol­de­ma­ro tai tik vė­lai va­ka­re bu­vo su­ma­ny­ta pa­siū­ly­ti jį Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui, kai­po griež­tą ir ener­gin­gą žmo­gų vy­riau­sy­bei su­da­ry­ti. Ta­čiau Res­pub­li­kos pre­zi­den­tui tą pa­siū­ly­mą at­me­tus, to­liau apie prof. Vol­de­ma­rą ne­bu­vo nei ma­no­ma, nei kal­ba­ma. Res­pub­li­kos pre­zi­den­tui pa­ža­dė­jus į mū­sų rei­ka­la­vi­mus at­siž­velg­ti, ra­miai grį­žom prie sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo“, – ra­šo­ma ka­ri­nin­ko apk­lau­sos pro­to­ko­le. Apk­lau­sia­mas I.Vy­lius nu­ro­dė, kad svar­biau­sias ka­ri­nin­kų tiks­las ne grą­žin­ti į par­ei­gas eksp­rem­je­rą, o pra­neš­ti vals­ty­bės va­do­vui apie “esa­mą Lie­tu­vo­je ne­pa­ken­čia­mą pa­dė­tį“, kuo­met “sve­ti­mas gai­va­las uži­ma vals­ty­bėj ga­na aukš­tas vie­tas“, “iš lie­tu­vy­bės yra ty­čio­ja­ma­si“, “įvyks­ta daug pi­ni­gų iš­eik­vo­ji­mų, o iš­eik­vo­to­jai, pa­sė­dė­ję ke­le­tą me­tų ka­lė­ji­me, pa­skui nau­do­ja­si vog­tais pi­ni­gais“ ir ki­tas ne­ge­ro­ves.

Da­ly­va­vi­mas vol­de­ma­ri­nin­kų avan­tiū­ro­je I.Vy­liui bai­gė­si liūd­nai – jis bu­vo pa­že­min­tas į ei­li­nius, iš­mes­tas iš ka­riuo­me­nės ir iš­trem­tas iš Kau­no po­li­ci­jos prie­žiū­ron. Ka­dan­gi bu­vu­siam ka­ri­nin­kui bu­vo leis­ta pa­čiam pa­si­rink­ti trem­ties vie­tą, tą pa­čią va­sa­rą jis iš­vy­ko į žmo­nos tė­viš­kę Kal­va­ri­jos vals­čiaus Ta­ba­rų kai­me.

Čia bu­vęs la­kū­nas su­lauk­da­vo ne vien po­li­ci­nin­kų vi­zi­tų. Vie­ną die­ną jį iš­sik­vie­tė į Kal­va­ri­ją at­vy­kęs Sau­gu­mo po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas Au­gus­ti­nas Po­vi­lai­tis. Apie ką jie­du kal­bė­jo­si – nie­kas šian­dien ne­su­ži­nos, ta­čiau po su­si­ti­ki­mo I. Vy­lius raš­tiš­kai įsi­pa­rei­go­jo dau­giau prieš A.Sme­to­ną ne­ko­vo­ti. Jis nė ne­nu­jau­tė, kad po 6 me­tų šį raš­te­lį so­vie­tų če­kis­tai in­terp­re­tuos kaip pa­si­ža­dė­ji­mą bend­ra­dar­biau­ti su Lie­tu­vos sau­gu­mu.

Po­li­ti­kos verpetuose

Bet apie tai – kiek vė­liau. O kol kas grįž­ki­me į ne­lem­tus 1934-uo­sius. Spren­džiant iš la­kū­no duk­ters Jū­ra­tės Vy­liū­tės kny­go­je “Ka­pi­to­no Ig­no by­la“ pa­tei­kia­mų fak­tų ir jo pa­ties ra­šy­tų laiš­kų, ma­ty­ti, kad, iš­mes­tas iš avia­ci­jos I. Vy­lius ko­vo­jo su su­nkia dep­re­si­ja: “Pu­sę me­tų dan­tim grie­žė lo­vo­je. Pe­tru­tė ve­žė pas ne­rvų spe­cia­lis­tus į Kau­ną, Ry­gą“.

“Du mė­ne­sius šva­riai lo­vo­je iš­gu­lė­jau, o ki­tus du tai per pu­sę. Da­bar jau be­veik svei­kas. Gal per va­sa­rą pa­si­seks vi­siš­kai pa­si­tai­sy­ti“, – laiš­ke se­se­riai pa­sa­ko­ja I.Vy­lius. Tuo me­tu bu­vęs la­kū­nas gy­ve­no at­kam­pia­me Vir­ši­lų kai­me Lat­vi­jos pa­sie­ny­je ir dir­bo raš­ti­nin­ku Skuo­do mui­ti­nė­je. Tur­būt ne­rei­kia aiš­kin­ti, ką skrai­dy­ti gi­mu­siam žmo­gui reiš­kė dar­bas prie ra­šo­mo­jo sta­lo!

At­si­ga­vo I.Vy­lius tik 1936-ai­siais, pra­dė­jęs dirb­ti Lie­tu­vos ae­rok­lu­bo Ni­dos sklan­dy­mo mo­kyk­los vir­ši­nin­ku. Šį dar­bą jis ga­vo ne­at­si­tik­ti­nai – Lie­tu­vos ae­rok­lu­be užuo­vė­ją ra­do ne vie­nas per 1934-ųjų maiš­tą nu­ken­tė­jęs ka­ro la­kū­nas. Ta­čiau il­gai už­si­bū­ti Ni­do­je Vy­lių šei­ma ne­ga­lė­jo – slė­gė ma­te­ria­li­niai ne­pri­tek­liai, o Pe­tru­tė tuo­met jau lau­kė­si tre­čio vai­ko.

Tuoj po 1936-ųjų Ka­lė­dų Vy­lių šei­ma per­si­kė­lė į Klai­pė­dą, kur Ig­nas vėl įsi­dar­bi­no mui­ti­nė­je. Dar­bas ne­bu­vo mie­las, ta­čiau lei­do bent jau su­dur­ti ga­lą su ga­lu.

“Sa­vo lai­mės žvaigž­de dar ti­kiu. Dar gal man pa­si­tai­kys pro­ga ka­da ką žy­mes­nio nu­veik­ti“, – ra­šė I.Vy­lius se­se­riai. Ra­mus gy­ve­ni­mas bu­vo skir­tas ne jam. Tuo me­tu čia, Klai­pė­do­je, bū­rė­si se­ni bi­čiu­liai, ak­ty­viai pri­si­dė­ję prie opo­zi­ci­nio vol­de­ma­ri­nin­kų, krikš­čio­nių de­mo­kra­tų ir liau­di­nin­kų su­si­vie­ni­ji­mo – Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų są­jun­gos (LAS) stei­gi­mo. I.Vy­lius ak­ty­viai da­ly­va­vo pla­ti­nant Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je LAS lei­di­nį “Žy­gis“, or­ga­ni­za­vo ne­di­de­lę ra­di­jo sto­tį. 1938 me­tų ko­vo 15 die­ną į po­sė­dį su­si­rin­kę ak­ty­vis­tai ke­ti­no ne­tgi pa­teik­ti vy­riau­sy­bei rei­ka­la­vi­mą tuoj pat at­sis­ta­ty­din­ti, ta­čiau su­ma­ny­mas ne­bu­vo įgy­ven­din­tas.

Val­džia ak­ty­vis­tų ypa­tin­gai ne­per­se­kio­jo, ta­čiau vi­si jie bu­vo ati­džiai ste­bi­mi sau­gu­mo, įta­ru­sio, jog LAS ga­li bū­ti su­si­ju­si su Klai­pė­do­je vei­ku­sio­mis na­cių or­ga­ni­za­ci­jo­mis. Kiek tie­sos bu­vo to­kiuo­se įta­ri­muo­se, ga­li­ma spręs­ti ir iš to, kad 1939-ai­siais Vo­kie­ti­jai užg­ro­bus Klai­pė­dos kraš­tą vi­si iki vie­no LAS ak­ty­vis­tai pa­si­trau­kė iš uos­ta­mies­čio. Ba­lan­džio 9-ąją sa­vo na­mus pa­li­ko ir Vy­lių šei­ma.

Rug­sė­jį I.Vy­lius per­si­kė­lė į Jur­bar­ką, kur ga­vo dar­bą trans­por­to bend­ro­vė­je “Bal­ti­jos Lloi­das“. Ta­čiau sky­riaus ve­dė­jo par­ei­gos jį do­mi­no kur kas ma­žiau nei po­li­ti­ka. O jo­je tuo me­tu vė­rė­si nau­jos ga­li­my­bės – po Klai­pė­dos užg­ro­bi­mo tiek kai­rė­je, tiek de­ši­nė­je vis la­biau stip­rė­jo opo­zi­ci­ja A.Sme­to­nos val­džiai. Su­ak­ty­vė­jo ir va­di­na­mie­ji vol­de­ma­ri­nin­kai. Vie­na­me slap­ta­me Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) pra­ne­ši­me tei­gia­ma, kad rug­sė­jį jie ke­ti­no su­reng­ti dar vie­ną per­vers­mą ir su­da­ry­ti A.Vol­de­ma­ro va­do­vau­ja­mą Vy­riau­sy­bę, ku­ri pa­ge­rin­tų san­ty­kius su Vo­kie­ti­ja ir taip ap­sau­go­tų Lie­tu­vą nuo so­vie­ti­nio pa­vo­jaus. Ta­čiau bu­vęs prem­je­ras šia­me žai­di­me da­ly­vau­ti at­si­sa­kė.

Tarp ki­tų 1934 me­tų pu­čo da­ly­vių, VSD pra­ne­ši­muo­se daž­nai mi­ni­ma ir LAS ak­ty­vis­to I.Vy­liaus pa­var­dė. 1940-ųjų ge­gu­žės 29 die­ną drau­ge su vie­nuo­li­kos ak­ty­viau­sių bend­ra­žy­gių gru­pe bu­vęs avia­ci­jos ka­pi­to­nas bu­vo su­im­tas ir vėl at­si­dū­rė 6-ojo for­to ka­lė­ji­me. Iki so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos bu­vo li­ku­sios tik kiek dau­giau nei dvi sa­vai­tės.

Net ir vi­suo­ti­nės ka­tas­tro­fos aki­vaiz­do­je Lie­tu­vos val­džia ne­pa­si­rū­pi­no įka­lin­tais po­li­ti­niais opo­nen­tais. O ir pa­si­rū­pin­ti ne­la­bai bu­vo kam: pre­zi­den­tas A. Sme­to­na, ne­lauk­da­mas, kol so­vie­tų tan­kai pa­sieks Kau­ną, iš­dū­mė į Vo­kie­ti­ją, o VSD va­do­vas A.Po­vi­lai­tis ir vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Ka­zys Sku­čas pa­tys bu­vo su­im­ti. Tai­gi, VI for­te ap­ti­kę I.Vy­lių, nau­jie­ji Lie­tu­vos “šei­mi­nin­kai“ ne­dels­da­mi iš­kė­lė jam by­lą, o vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Alek­sand­ras Gu­ze­vi­čius ir kvo­tų sky­riaus vir­ši­nin­kas Eu­sie­jus Ro­zaus­kas pa­si­ra­šė nu­tar­tį jį su­im­ti, nes šis “pri­klau­so vol­de­ma­ri­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jai ir tarp gy­ven­to­jų ve­da kontr­re­vo­liu­ci­nę veik­lą“.

Kaip jau mi­nė­jo­me, vie­nu iš “įkal­čių“ I.Vy­liaus by­lo­je ta­po prieš 6 me­tus duo­tas jo raš­tiš­kas pa­si­ža­dė­ji­mas ne­ko­vo­ti prieš A.Sme­to­ną. Pir­mo­mis so­vie­tų oku­pa­ci­jos die­no­mis kaž­koks Ici­kas Dem­bo sau­gu­mui pa­teik­ta­me “su­im­ti­nų vol­de­ma­ri­nin­kų są­ra­še“ prie jo pa­var­dės įra­šė: “1934 m. lie­pos 13 d. pa­si­ža­dė­jo A.Po­vi­lai­čiui ne­ves­ti jo­kio po­li­ti­nio dar­bo prieš Sme­to­nos re­ži­mą“. KGB tar­dy­to­jas šį sa­ki­nį in­terp­re­ta­vo sa­vaip: “A. Po­vi­lai­tis Kal­va­ri­jo­je bu­vo pa­sik­vie­tęs ir siū­lė bend­ra­dar­biau­ti“. O štai pa­teik­ta­me kal­ti­ni­me da­ro­ma jau to­kia iš­va­da: “Bu­vo Lie­tu­vos po­li­ci­jos slap­tas dar­buo­to­jas“. Vis­gi nu­teis­ti I.Vy­liaus oku­pan­tai ne­spė­jo – iš Kau­no su­nkių­jų dar­bų ka­lė­ji­mo jį iš­va­da­vo Bir­že­lio su­ki­li­mas.

Nu­ta­rė lik­ti Lietuvoje

Po ke­lių die­nų I.Vy­lius su sa­vo bend­ra­žy­giu lei­te­nan­tu Ig­nu Tau­niu at­vy­ko į tą pa­tį ka­lė­ji­mą ir par­eiš­kė jo vir­ši­nin­kui, jog nuo šiol įstai­gai va­do­vaus jis. Spa­lio 15 die­ną Tei­sin­gu­mo ge­ne­ra­li­nio ta­rė­jo įsa­ky­mu į šias par­ei­gas ka­ri­nin­kas bu­vo pa­skir­tas ofi­cia­liai.

Šio fak­to už­te­ko, kad ka­pi­to­nas I.Vy­lius kai ku­riuo­se in­ter­ne­to fo­ru­muo­se ar tink­la­raš­čiuo­se bū­tų ap­šauk­tas na­cių ko­la­bo­ran­tu ar net IX for­to bu­de­liu ir ka­ro nu­si­kal­tė­liu. Iš tie­sų, vė­liau I.Vy­lius par­ody­muo­se so­vie­tų sau­gu­mui pa­liu­dys, kad vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pra­džio­je jo va­do­vau­ja­ma­me ka­lė­ji­me dau­giau­sia bu­vo ka­li­na­mi ko­mu­nis­tai, so­vie­ti­niai ak­ty­vis­tai ir žy­dai. 1941-ųjų va­sa­rą į ka­lė­ji­mą daž­nai at­va­žiuo­da­vo ges­ta­pi­nin­kai, pa­im­da­vo po 5-10 ka­li­nių ir iš­vež­da­vo juos su­šau­dy­ti. Ne­aiš­ku, ar ka­lė­ji­mo par­ei­gū­nai ži­no­jo apie pa­im­tų­jų li­ki­mą – į ka­li­nių do­ku­men­tus jie tik įseg­da­vo pa­žy­mą, kad su­im­tie­ji per­duo­ti vo­kie­čių sau­gu­mo po­li­ci­jos ži­nion.

Ki­ta ver­tus, mi­nė­to­je J.Vy­liū­tės kny­go­je ra­šo­ma, kad I.Vy­lius pa­čio­je ka­ro pra­džio­je pa­lei­do iš ka­lė­ji­mo ten lai­ky­tus 30 žy­dų, taip iš­gel­bė­da­mas jiems gy­vy­bes: “Jo pa­var­dė įra­šy­ta 3205 nu­me­riu A. Gu­re­vi­čiaus są­ra­šuo­se. De­ja, iš vi­sų iš­gel­bė­tų­jų at­si­ra­do tik vie­nas, ku­ris pa­sau­liui pa­skel­bė tie­są apie ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ką. Jam už­te­ko drą­sos ir ryž­to. Vi­si ki­ti ty­li…”

Lie­pos mė­ne­sį I.Vy­lius su bend­ra­žy­giais nu­ta­rė įsteig­ti Lie­tu­vių na­cio­na­lis­tų par­ti­ją (LNP). Bu­vęs avia­ci­jos ka­pi­to­nas ta­po LNP ka­ri­nio sek­to­riaus bei „Ge­le­ži­nio vil­ko” or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vu. Ne­tru­kus ėmė ryš­kė­ti par­ti­jos ne­su­ta­ri­mai. Na­ciams iš­vai­kius Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę, o vė­liau ir Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų fron­tą, da­lis jos vei­kė­jų pa­si­sa­kė už glau­dų bend­ra­dar­bia­vi­mą su oku­pan­tais. Rug­sė­jo 14 die­ną pa­skelb­ta­me na­cio­na­lis­tų me­mo­ran­du­me sa­ko­ma, kad nors par­ti­ja sie­kia ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės “lie­tu­vių tau­ta yra nuo­šir­džiai pa­si­ry­žu­si po­zi­ty­viai bend­ra­dar­biau­ti su di­džiuo­ju Vo­kie­ti­jos Rei­chu (…) ku­riant nau­ją­ją Eu­ro­pos tvar­ką.“ Nors I.Vy­liui ir ne­pa­ti­ko bend­ra­dar­bia­vi­mo su vo­kie­čiais idė­ja, ry­šių su LNP jis ne­nu­trau­kė: nuo 1941-ųjų ru­dens tai bu­vo vie­nin­te­lė le­ga­liai vei­ku­si lie­tu­viš­ka or­ga­ni­za­ci­ja, ku­ria bu­vo ga­li­ma nau­do­tis, pa­lai­kant ry­šius su re­gio­nais ir ren­gian­tis ga­li­mai pog­rin­džio veik­lai.

Lap­kri­čio mė­ne­sį LNP Rei­cho va­do­vy­bei par­en­gė “Pro me­mo­ria“, iš­reikš­da­ma nuo­mo­nę, kad tie­sio­gi­nis Rei­cho val­dy­mas kraš­te nė­ra bū­ti­nas, ir vil­tį, kad Lie­tu­vai bus leis­ta at­kur­ti su­ve­re­ni­te­tą. Ne­tru­kus oku­puo­tų Ry­tų kraš­tų mi­nis­tras Alf­re­das Ro­sen­ber­gas nu­siun­tė Ost­lan­do rei­cho ko­mi­sa­rui Hin­ri­chui Loh­sei slap­tą ra­tą, ku­ria­me nu­ro­dė, kad bet ko­kios po­li­ti­nės par­ti­jos bu­vi­mas oku­puo­tuo­se kraš­tuo­se nė­ra pri­im­ti­nas. Gruo­džio 17 die­ną LNP bu­vo užd­raus­ta.

Tuo­met I.Vy­lius ak­ty­viai įsi­trau­kė į pog­rin­di­nės Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų są­jun­gos (LLKS) veik­lą ir ne­tru­kus ėmė va­do­vau­ti jos ka­ri­niam sek­to­riui. Va­ži­nė­da­mas po Lie­tu­vą, jis pla­ti­no ne­le­ga­lią Šau­lių są­jun­gos, krikš­čio­nių de­mo­kra­tų ir so­cial­de­mo­kra­tų spau­dą, da­ly­vau­da­vo slap­tuo­se in­te­li­gen­tų su­si­rin­ki­muo­se.

Ta­čiau vie­nas iš svar­biau­sių ir drą­siau­sių jo dar­bų bu­vo oku­pan­tų pa­no­sė­je įreng­ta pog­rin­di­nė ra­di­jo sto­tis trans­lia­vu­si pra­ne­ši­mus tiek iš Kau­no, tiek iš ki­tų Lie­tu­vos vie­to­vių. Juo­se bu­vo agi­tuo­ja­ma ne­sto­ti į vo­kie­čių or­ga­ni­zuo­ja­mą SS le­gio­ną, ne­vyk­ti į dar­bus Vo­kie­ti­jo­je, nevykdyti ki­tų oku­pan­tų pot­var­kių.

1943-ai­siais, po triuš­ki­na­mo vo­kie­čių ka­riuo­me­nės pra­lai­mė­ji­mo prie Sta­ling­ra­do ta­po aiš­ku, kad so­vie­tų su­grį­ži­mas į Lie­tu­vą – tik lai­ko klau­si­mas. Jau tuo­met I.Vy­lius bu­vo tvir­tai ap­sisp­ren­dęs – iš Lie­tu­vos jis jo­kiu at­ve­ju ne­si­trauks. Ži­no­da­mas, kad su­grį­žę en­ka­vė­dis­tai jo ti­krai ieš­kos, bu­vęs ka­ri­nin­kas įsi­gi­jo do­ku­men­tus Ve­la­vi­čiaus pa­var­de ir ren­gė­si nau­jai so­vie­tų in­va­zi­jai.

Ke­lias į pražūtį

Tuo me­tu LLKS jau bu­vo pa­vy­kę už­megz­ti ry­šius su Va­ka­rais. Tuo tiks­lu į Šve­di­ją bu­vo iš­siųs­ta pro­fe­so­riaus An­ta­no Vo­kie­tai­čio va­do­vau­ja­ma gru­pė. Bū­tent I.Vy­liaus ini­cia­ty­va Lie­tu­vo­je 1944 me­tų va­sa­rį pra­dė­jo veik­ti ry­šiui su Stok­hol­mu skir­tas ra­di­jo siųs­tu­vas, ku­rio per­duo­da­mo­mis ži­nio­mis nau­do­jo­si ne tik šve­dai, bet ir bri­tai bei ame­ri­kie­čiai. Tai bu­vo mil­ži­niš­kas LLKS pa­sie­ki­mas – be­veik tris mė­ne­sius oku­puo­to­je te­ri­to­ri­jo­je vei­kęs siųs­tu­vas ges­ta­pi­nin­kų taip ir ne­bu­vo ap­tik­tas.

Tų pa­čių me­tų va­sa­rą, Rau­do­na­jai ar­mi­jai ne­su­lai­ko­mai ar­tė­jant prie Lie­tu­vos, I.Vy­lius pra­dė­jo ke­lio­nes po Že­mai­ti­ją, or­ga­ni­zuo­da­mas be­si­ku­rian­čios Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­jos “Va­na­gų“ bū­rius. Lie­pos mė­ne­sį bu­vo įkur­tas jau­nes­nio­jo lei­te­nan­to Jo­no Jur­kū­no va­do­vau­ja­mas “Va­na­gų“ šta­bas, tu­rė­jęs ap­rū­pin­ti ko­vo­to­jus gink­lais ir šaud­me­ni­mis, ku­riuos siū­lė pa­si­trau­kian­tys vo­kie­čiai. Pats I.Vy­lius tu­rė­jo tap­ti vie­nu iš Lie­tu­vos par­ti­za­ni­nio pog­rin­džio va­dų.

Ta­čiau lem­tis ge­ro­kai pa­ko­re­ga­vo ko­vo­to­jo pla­nus. Rug­sė­jo 3 die­ną, vyks­tant į Kal­ti­nė­nų mies­te­ly­je ren­gia­mą pog­rin­džio or­ga­ni­za­ci­jų pa­si­ta­ri­mą, I.Vy­liaus vai­ruo­ja­mas au­to­mo­bi­lis už­va­žia­vo ant so­vie­tų di­ver­san­tų pa­dė­tos mi­nos. Su­žeis­tas avia­ci­jos ka­pi­to­nas drau­ge su dar dviem LLKS ak­ty­vis­tais – Jo­nu Pa­jau­ju ir ge­ne­ro­lu Teo­do­ru Dau­kan­tu at­si­dū­rė Tel­šių, vė­liau – Klai­pė­dos li­go­ni­nė­je, ku­ri, ar­tė­jant fron­tui bu­vo eva­kuo­ta į Rytp­rū­sius. Ne­pai­sy­da­ma I. Vy­liaus no­rų lik­ti ko­vo­ti Tė­vy­nė­je, ka­ro ban­ga ne­šė jį į Va­ka­rus.

Pa­svei­kęs I. Vy­lius vėl ieš­ko­jo ke­lių į so­vie­tų oku­puo­tą Lie­tu­vą. Ba­lan­džio mė­ne­sį už­bai­gęs mo­ky­mus Ab­ve­ro žval­gy­bos mo­kyk­lo­je jis drau­ge su dvi­de­šim­ties de­san­ti­nin­kų gru­pe ti­kė­jo­si, kad bus nu­skrai­din­ti į Kaz­lų rū­dos apy­lin­kes vo­kie­čių lėk­tu­vu ar ka­ri­niu lai­vu pa­sieks Lie­po­ją. Ta­čiau nei lėk­tu­vo, nei lai­vo jie taip ir ne­su­lau­kė – žlun­gan­tys vo­kie­čiai tu­rė­jo rim­tes­nių rū­pes­čių, nei į Tė­vy­nę ko­vo­ti su­si­ruo­šę lie­tu­viai. Su­pra­tęs, kad pa­gal­bos iš nie­kur ti­kė­tis ne­be­ga­li­ma, I.Vy­lius pa­si­ry­žo ri­zi­kin­gam 700 ki­lo­me­trų žy­giui pės­čio­mis per so­vie­tų užim­tą Len­ki­ją.

De­ja, ke­lio­nė bai­gė­si vos pra­si­dė­ju­si. “Miš­ko ta­ke­ly­je, maž­daug už 3 ki­lo­me­trų nuo Blu­ment­hal kai­mo, esan­čio Vo­kie­ti­jo­je, Stet­ti­no apy­gar­do­je, su­lai­kė­me ne­pa­žįs­ta­mą pi­lie­tį, pa­si­va­di­nu­sį Vėlavičium Ig­na­ti­ju, An­ta­no, lie­tu­vį, gy­ve­nan­tį Vai­da­to­niuo­se. Ve­la­vi­čius ėjo miš­ko ta­ke­liu į ry­tus kar­tu su ki­tais, pa­si­va­di­nu­siais Krio­ve Ge­di­mi­nu Pra­no ir Sta­siu Juo­zu Ka­zio. Su­imant ne­sip­rie­ši­no. Do­ku­men­tų Ve­la­vi­čius ne­tu­rė­jo, tik žiū­ro­nus ir to­pog­ra­fi­nius že­mė­la­pius. Sa­kė dir­bęs Vo­kie­ti­jo­je ir grįž­tąs na­mo. (…) Su­ėmi­mas vy­ko 1945 me­tų ge­gu­žės 3 die­ną 4 va­lan­dą nak­ties.“ Taip apie I.Vy­liaus gru­pę iš­ti­ku­sią ne­sėk­mę ra­šo­ma Rau­do­no­sios ar­mi­jos 2-ojo Bal­ta­ru­si­jos fron­to kontrž­val­gy­bos SMERŠ sky­riaus lei­te­nan­to I.Ba­so­vo ra­por­te.

I.Vy­liaus le­gen­da kontrž­val­gy­bi­nin­kai, ži­no­ma, ne­pa­ti­kė­jo – tarp jo daik­tų bu­vo ras­ti ne tik smul­kūs vo­kiš­ki to­pog­ra­fi­niai že­mė­la­piai, bet ir 3300 so­vie­ti­nių rub­lių, ku­rių iš pri­vers­ti­nių dar­bų į Lie­tu­vą grįž­tan­tis žmo­gus ti­krai ne­ga­lė­jo tu­rė­ti. Ne­tru­kus areš­tuo­ta­sis pri­si­pa­ži­no, kad jis drau­ge su bend­ra­ke­lei­viais bu­vo par­eng­tas Ab­ve­ro žval­gy­bos mo­kyk­lo­je ir Lie­tu­vo­je ke­ti­no tęs­ti ko­vą su so­vie­tais. Po ku­rio lai­ko pa­aiš­kė­jo ir tai, kad I.Ve­la­vi­čius yra tas pats I.Vy­lius, so­vie­tų ka­lin­tas dar 1940-ai­siais ir da­bar ieš­ko­mas ne tik lais­vė­je, bet ir vi­suo­se la­ge­riuo­se bei ka­lė­ji­muo­se.

Tai­gi, I.Vy­lius eta­pu bu­vo per­vež­tas į Kau­ną, o by­la per­duo­ta Vil­niaus en­ka­vė­dis­tams. 1946 me­tų ge­gu­žės 16-ąją ka­ri­nio tri­bu­no­lo “troi­ka“, ne­da­ly­vau­jant nei liu­dy­to­jams, nei gy­nė­jui, bu­vu­sį Lie­tu­vos avia­ci­jos ka­pi­to­ną nu­tei­sė su­šau­dy­ti. Lie­pos 1 die­ną nuo­spren­dis bu­vo įvyk­dy­tas.

Ki­to­kios baig­ties an­trą kar­tą pa­kliu­vus į so­vie­ti­nio sau­gu­mo na­gus ir ne­bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis. Ta­čiau I.Vy­lius ir ne­ieš­ko­jo leng­vo ke­lio. Tą pa­sku­ti­nį ka­ro pa­va­sa­rį, ma­ty­da­mas kaip se­ni jo drau­gai lie­ka Vo­kie­ti­jo­je, jis pui­kiai su­pra­to, kad kaž­kas tu­ri trauk­ti į Va­ka­rus, kad iš­gy­ven­tų dėl bū­si­mos lais­vės, o kaž­kas – į Ry­tus, kad dėl jos mir­tų. Gai­lė­tis jis ga­lė­jo tik dėl vie­no – kad jam lem­ta žū­ti ne mū­šy­je, o nuo bu­de­lio kul­kos. Ir kad at­mi­ni­mą apie jo ir dau­ge­lio ki­tų re­zis­ten­tų ko­vas de­šimt­me­čius sau­gos tik ma­si­niu ka­pu ta­pu­sio Tus­ku­lė­nų par­ko me­džiai.

luksas.blog

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ačiū!       2019-07-16 20:02

Ačiū, kad skelbiate Aro Lukšo straipsnius. Uždarius “Lietuvos žinias” jo straipsnių tikrai pasiilgstu.


Rekomenduojame

Edita Sūdžiūtė apie Šiaulių bulvaro liepas ir valdininkų makles: „Buvo oficialiai meluojama ir klaidinama“

Antonio-Carlosas Pereira Menautas: „Viešpatie, grąžink senus gerus pagonis“

Algimantas Rusteika. Demokratija triumfuoja – pagaliau žmonės ims kontroliuoti savo valdžią

Rasa Čepaitienė. Apie pažiūras

Audrius Bačiulis. Konservatoriai ir visuomenės apklausos: kam klausinėti, jei pats žinai dar geriau

Nuo bačkos. Ekonomistas Nerijus Mačiulis: gyvename geriau negu estai

Liepos 13 dieną kviečiame į Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę, kur bus paminėtos ir 5-tosios mons. Alfonso Svarinsko mirties metinės

Krescencijus Stoškus. Dvasinė terapija, arba „Šokis su likimu”

Wesley J. Smith. Apie religijos laisvę Kanadoje

Aras Lukšas. Pasirinkęs audras

Irena Vasinauskaitė. Garliavos epopėja tęsiasi [4]

Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams!

Kamilė Šeraitė. Škirpos alėjos pavadinimo keitimas – skubota iniciatyva

lrytas.lt: Italiją supurtė vaikų pardavimo skandalas: sukūrę įspūdingą schemą pildėsi kišenes

Algimantas Rusteika. Žmonių mažėja, biudžetas didėja, o pinigų vis labiau trūksta

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vaizdo įrašas iš akcijos Šiau­lių bul­va­ro lie­poms iš­sau­go­ti

Vygantas Malinauskas. Prie kokios civilizacijos Mindaugas prijungė Lietuvą?

Kviečiame savo parašu prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų išsaugoti Vincento Lamberto gyvybę

Saulius Dambrauskas. Kova už miškų išsaugojimą tęsiasi

Linas V. Medelis. Tiesus kelias į Orvelo pasaulį

Valdas Vasiliauskas. Ačiū partijai ir vyriausybei!

Benediktas XVI. Apie principus, kuriais privalu vadovautis viešajai valdžiai

Robertas Grigas. Apie skundimo paveldą

Raimondas Navickas. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Liutauras Stoškus. Kalnų parko projekto pristatymas

In memoriam. Jonas Juškaitis

Raimondas Navickas. Šakalienei pasiruošt

Ar suteikti Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybinį pripažinimą? Povilo Urbšio abejonės (atnaujinta ir papildyta)

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.