Socialinė politika, Ekonominė politika, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Ar teisinga valstybinį sektorių atiduoti į privatininkų rankas?

Tiesos.lt siūlo   2022 m. birželio 8 d. 20:56

7     

    

Ar teisinga valstybinį sektorių atiduoti į privatininkų rankas?

respublika.lt

Atrodytų, kad Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, dabar mums reikalingi greiti, profesionalūs valdžios sprendimai ir anksčiau padarytų klaidų įvertinimas. Deja, susidaro įspūdis, kad valdantieji vis dar nesupranta, jog dirba į nugarą alsuojančio karo sąlygomis. Kaip riedėjo konservatorių-liberalų stumiamas vežimėlis genderizmo ir lyčių lygybės prioritetų keliu, taip rieda. Kodėl socialinių ir ekonominių problemų sprendimai, atrodo, tapo antraeiliai mūsų valdantiesiems?

Apie tai prie apskritojo stalo diskutuoja Pirmosios atkurtos Nepriklausomybės Vyriausybės narys, profesorius Rimvydas JASINAVIČIUS, Pramonės ir prekybos rūmų prezidento patarėjas, mokslų daktaras Gediminas RAINYS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Pokalbį veda Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvos žmonės demonstruoja, kad gresiant pavojui vėl galime susivienyti. Tik ar vienija Tautą mažumos išrinkta Lietuvos konservatorių-liberalų valdžia, Seime buldozeriu stumdama Laisvės partijos ideologines nuostatas, kurioms nepritaria 80 proc. šalies piliečių? Tuo metu antiinfliaciniai, pasiruošimo krizei planai vėluoja, sudarydami įspūdį, kad, brangstant energetiniams ištekliams, kurui, medienai, maistui, valdžios priimami sprendimai visuomenę tik erzina. Kodėl dabartinė šalies valdžia nedaro to, kas šiandien būtiniausia mūsų žmonėms?

R.JASINAVIČIUS: Valdžios veiksmai ir rezultatai akivaizdžiai rodo, kad komanda neturi reikiamos vadybinės kompetencijos bei politinės atsakomybės, būtinų sėkmingam valstybės valdymui krizių metu. Juk valstybė - tai labai sudėtinga sistema, susidedanti iš daugybės įvairių ir tarpusavyje tampriai susijusių socialinių grupių. Todėl jos sėkmingam valdymui būtina speciali kompetencija.

Suprantama, kad esančios šalyje socialinės grupės turi gana skirtingus poreikius, jų patenkinimo motyvus bei būdus. Esančių valdžioje svarbiausia pareiga - sukurti tokias šalies gyventojų ir jų grupių veiklos paveikimo priemones, kad būtų išsprendžiamos pagrindinės absoliučios daugumos piliečių problemos. Deja, akivaizdūs faktai rodo, kad problemų mūsų valstybėje daugėja, o tinkamų jų sprendimų - ne. Tai atskleidžia giluminę blogos valstybinės politikos priežastį: dauguma prasibrovusių į politikus veikėjų nesuvokia nei tikrosios valstybės esmės, nei teisingų jos valdymo taisyklių.

Dar Antikos laikais Aristotelis tiksliai atskleidė sėkmingos valstybės esmę tokiu apibrėžimu: „Valstybė - tai konkrečiai apibrėžtoje teritorijoje gyvenantys žmonės su jų turtu ir priemonėmis tuos žmones apginti bei sudaryti sąlygas visam jų turimam turtui pagausinti.” Tad bet kokios valstybinės valdžios atstovams būtina suvokti tikrąją savo veiklos paskirtį ir atsakomybę. Jie - visų žmonių ir jų turto apsaugos bei gausinimo administratoriai. Todėl jie privalo saugoti ir gausinti valstybės išteklius bei būti vertinami pagal jų darbų indėlį į visų šalies žmonių gyvenimo gerovę.

Deja, mūsų šalyje nėra suformuluotų tokių reikalavimų šalies valdytojams ir jie pagal tai nėra vertinami. Todėl daugelis išrinktųjų politikų patys nesuvokia savo darbo tikrosios pareigos ir atsakomybės už faktinius jų darbo rezultatus. Būtent tai sudaro sąlygas imituoti savo „politinę” veiklą, pirmiausiai nukreipiant ją asmeniniams ar savo artimosios aplinkos interesams tenkinti.

Visuose valstybių valdymo vadovėliuose yra skelbiama, kad valdžios darbo kokybę pirmiausiai atskleidžia trys rodikliai: infliacija, prekybos balansas bei valstybės skola. Jeigu pagal pirmuosius du mes užimame paskutines gretas Europos Sąjungoje, vadinasi, mūsų valdžios žmonės sėdi ne savo postuose.

Elementariausias pavyzdys - čia paminėti genderizmo ir lyčių lygybės prioritetai dabartinio Seimo dienotvarkėje. Sveiku protu sunku suvokti, kad ypatingai grėsmingų visai mūsų šaliai ir net visam pasauliui šiuolaikinių krizių veikimo metu valdančiųjų prioritetai bent kiek padės mums apsiginti nuo agresyvios Rusijos ar nuo rekordinės infliacijos. Teisingiausiai būtų tokių „politinių prioritetų” skelbėjams paskelbti apkaltą dėl šalies piliečių esminių problemų nesprendimo.

G.RAINYS: Net ir be specialios apklausos galima spėti, kad skaudžiausia šios dienos ekonomikos rykštė - neregėtas aukštumas - 16 proc. - pasiekusi metinė infliacija. Nuvertėja mūsų santaupos. Tyrimai rodo, kad apie 20 proc. gyventojų teigia turintys sunkumų susimokėti už komunalines paslaugas. Kaip kontrastas kilo nekilnojamojo turto pirkimo bumas - vystytojai bene kas savaitę vis padidina jau ir taip rekordines aukštumas siekiančias butų, namų kainas.

Kas yra kaina? Paprasčiausias atsakymas būtų toks: prispausdintų pinigų kiekis, padalintas iš sukurtų paslaugų bei pagamintų prekių kiekio. Lietuva neturi pinigų emisijos, mes esame Europos Centrinio banko (ECB) valdomų pinigų - eurų, zonoje. Prisiminkime, kaip visai neseniai ECB vykdė „skatinamąją” ir „antikovidinę” (ekspansinę) pinigų politiką, kas dieną į rinką paleisdamas milijardus eurų. Beje, tas pats buvo ir su kita pasauline valiuta, JAV doleriu. Pramonė jau nesuspėjo tokiais pat tempais gaminti prekes, juolab pradėjo trūkinėti tiekimo grandinės, kilo problemos su Kinija, karas ir sankcijos, energijos išteklių embargas. Šios problemos ir užgulė mūsų vartotojų pečius. Taigi, didele dalimi infliacija Lietuvoje yra „importinio” pobūdžio, t.y. kainos auga ne tik Lietuvoje. Bet statistikai teigia, kad ji vis dėlto Lietuvoje kiek didesnė, nei kitose Europos šalyse. Vadinasi, prie infliacijos augimo „prisidedame” ir nuosavu indėliu. Ne veltui užsiminiau apie „lietuvišką” kontrastą - turto pirkimo bumas dera su penktadaliu žmonių, sunkiai atsiskaitančių už gyvenimiškai būtinas paslaugas - vandenį, elektrą, šildymą ir kt. Kitaip sakant, šalyje skurdas dera su turtu. Bene visi ekonomistai sutinka, kad labiausiai apmokestintos yra darbiniais santykiais gaunamos pajamos. Labai abejoju, kad daug naujų namų perkama iš sutaupyto atlyginimo. O tai reiškia, kad dar yra plačios galimybės užsidirbti pajamas kitais būdais, mažiau apmokestinamais mokesčiais, o gal ir visai neapmokestinamais. Štai ir socialinė visuomenės nelygybė...

V.RUBAVIČIUS: Karas keičia visą globalizuotu dar visai neseniai įsivaizduoto pasaulio politinę ir ekonominę architektoniką. Trūkinėjant pasaulinės logistikos sistemos grandims, vis labiau suvokiama, kaip svarbu yra pačioms valstybėms bei regionams apsirūpinti būtiniausiais produktais ir prekėmis, plėtoti įvairialypius regioninės logistikos ryšius, juolab karinių ir ekologinių grėsmių bei iššūkių sąlygomis. Pokyčiams bei iššūkiams apmąstyti reikia nemenko sutelktinio proto. Svarbiausia - nesavanaudiško proto. O juk vyrauja neoliberalusis grobuoniškas godusis protas. Nauda, gryna nauda, ir kuo greičiau. Mūsų politikai taip ir nepasistengė telkti pajėgas esminiams dalykams aiškintis ir savos valstybės socialinės, kultūrinės ir demografinės raidos tendencijoms taisyti. O šios tendencijos veda į tautos ir visuomenės išnykimą. Politikai stengiasi kuo greičiau pasinaudoti sunkiomis susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kai žmones labiausiai jaudina karo grėsmė ir gyvenimo prastėjimas, ir įgyvendinti jau senokai pro visas angas kišamą genderistinę išvalstybinimo darbotvarkę. Atrodo, mes net didžiuojamės pasaulyje įvardijami kaip sparčiausiai nykstanti tauta - visais įmanomais, net konstituciniais, būdais stengiamės sunaikinti prigimtinės vyro ir moters sąjunga grindžiamos šeimos nuovoką, o juk tokia šeima laiduoja demografinę „sveikatą”, sykiu ir pasipuikuojame nauju sveikatos apsaugos sistemos reformos „žingsniu” - naikiname rajonų ligoninėse gimdymo skyrius, kad ten gyvenančioms šeimoms prisidėtų naujų, šeimos gausėjimo neskatinančių rūpesčių. Mūsų politinis elitas nepajėgus valstybiškai galvoti ne tik dėl sutelktinio proto menkumo, siaurakaktiškų politinių tikslų siekimo, bet ir dėl neoliberaliųjų genderistinių politinių idėjų, laikomų esminiais „pažangos” rodikliais. Todėl ir infliacijos suvaldymo priemonės skurdžios, o vykdomos „reformos” infliaciją ir žmonių gyvenimo prastėjimą tik skatina ir skatins. Kita vertus, nesiaiškinamos esminės pasaulinės infliacijos priežastys, o juk viena svarbiausių - naujoji monetarinė besaikio pinigų spausdinimo ir jų leidimo bankų apyvarton politika. Tokia politika nepaliaujamai ir vis sparčiau pasaulio turtą sutelkia vis mažesnio sluoksnio rankose, didina socialinę atskirtį ir didžiąją žmonijos dalį veda „žemyn”. Politikams infliacija nebaisi - didėja BVP, daugiau surenkama mokesčių. Iki tam tikro laiko. O vėliau - kaip Dievas duos. Juk žmonės kentėti įpratę, o ir nepratę - pripras. Juolab daug ką galima nurašyti karui ir kitoms grėsmėms.

G.JAKAVONIS: Prisiminkime „Telekomo” privatizavimą (tiksliau - pardavimą suomiams), vėliau klasikiniu privatizavimo farsu tapusį „Mažeikių naftos” pardavimą „Williams”. Negi iš to Lietuva nepasimokė? Vėliau privačių medienos perdirbėjų pasiekta Generalinės miškų urėdijos reforma, kada buvo sunaikinta pažangiausia pasaulyje laikyta Lietuvos miškotvarkos sistema. „Lietuvos geležinkeliai”, buvusi pažangiausia ir efektyviausia tokio pobūdžio transporto įmonė ES, pakeitus vadovybę, išskaidyta į dalis ir iš esmės stumiama į bankrotą. Vykstant karui Europoje, Lietuvoje visuomeninis elektros energijos tiekėjas „Ignitis” forsuoja savo funkcijas pasidalinti su privačiais nepriklausomais elektros tiekėjais, o Valstybinė statybų priežiūros inspekcija didesnę funkcijų dalį perduoda privatininkams. Eiliniams mūsų šalies piliečiams visos minėtos paslaugos brangsta. Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai?

V.RUBAVIČIUS: Klausti turėtume - kas pasipelnė iš valstybei ir jos žmonėms nenaudingo buvusio „liaudies turto” išparceliavimo, negalvojant apie ilgalaikes pasekmes nei apie jokias valstybės stiprinimo programas. Tačiau ar žinome, kas ir kaip praturtėjo iš visų tų „prichvatizavimų”, kuriuos dera vadinti valstybinėmis aferomis. Joks didelės valstybinės įmonės privatizavimas neišvengia tam tikrų schemų, nukreipiančių dalį privatizuojamo turto į asmenines sąskaitas. Šitai vyko ir vyksta beveik visose posovietinėse šalyse. Skiriasi tik „nuplaunamų” pinigų apimtis. Kitaip tariant, korupcijos mastas. Vadinamoji neoliberalioji „masto ekonomika” yra sykiu ir „masto korupcija”. Todėl derėtų kalbėti apie ypatingą „pasimokymo” pobūdį: mokytasi ne kuo daugiau naudos išpešti valstybei ir jos žmonėms, o kuo didesnį procentą „nuplauti” savon sąskaiton, tobulinant schemą ir jos juridinį aptarnavimą. „Mažeikių naftos” privatizavimas - klasika. Aukščiausio lygio politikai įtikinėjo gyventojus, kad būtina kuo skubiau atsikratyti šios didžiausios Europoje naftos perdirbimo gamyklos, parduodant ją kad ir už dolerį. Ir būtinai - aferistams. Negali manyti, kad tie politikai ir aferos įsukėjai, išsilaisvinę iš sovietinių okupacinių pančių, staiga ėmė ir neteko proto: priešingai, jie įgavo proto staigiai ir už nieką neatsakant praturtėti. Praturtėti taip, kaip nebus įmanoma jokiam doram verslininkui. Dabartinės reformos yra to paties pobūdžio: buvęs valstybinis monopolininkas išsiskaido į kelis privačius pavidalus, pasiimdamas neatlygintinai valstybiniu buvusį turtą ir dar geroką „reforminę” mokesčių mokėtojų priemoką, o mokėtojai pakabinami ant savavališkai nustatomų kainų kablio. Tiesa, bus kalbama apie rinką ir konkurenciją, tačiau jokia šlovinama rinka ar konkurencija nesumažino kainų. Prisiminkime kad ir šilumos ūkio išparceliavimą, „dalkijų” bei „skirstomųjų tinklų” pasipelnymo schemas.

G.RAINYS: Nevyniokime žodžių į vatą - jokia paslaptis, kad privataus asmens veiklos siekis - uždirbti pelną. Tobuloje konkurencinėje aplinkoje pelną užsidirbsi tik lenkdamas konkurentus, dirbdamas taupiai ir efektyviai. Tačiau visos klausime paminėtos įmonės nedirba tobuloje konkurencinėje aplinkoje, jos yra arba monopolijos savo srityje, arba savo sprendimais daro didelę įtaką rinkos kainoms. Tokiu atveju ir pelną gali užsidirbti ne tik efektyviu darbu, bet ir savo sprendimais. Konkurentų juk nėra, nėra net ir kam nubausti tokį piktnaudžiausiantį paslaugų teikėją ar prekių gamintoją. Atsakymas, ką tokiais atvejais daryti, - jau senai žinomas. Tai - labai stipri tokių įmonių veiklos priežiūra, ypatingą dėmesį skiriant kainų ir kainodaros kontrolei. Ne viską turi daryti valstybė ar valstybės institucijos. Netgi kai kurios tradicinės valstybės priežiūros funkcijos gali būti privatizuotos. Bet - tik prieš tai sukūrus, išbandžius priežiūros mechanizmą. Pelną lengviau uždirbti piktnaudžiavimu, o ne efektyviu darbu. Bet tą ir turi užkardyti tinkama priežiūra.

R.JASINAVIČIUS: Trumpiausias atsakymas būtų: tokius veiksmus kildina dvi priežastys. Pirmoji - politikų „draugų” gobšumas, o antroji - valstybinio turto valdytojų neatsakingumas. Nepakankamos kompetencijos politikams priešrinkiminių kampanijų metu reikalinga didelė ir gausi jų rėmėjų parama. Tai - didelės lėšos, kurių nei patys kandidatai neturi, nei jų gali pasitelkti legaliais būdais. Tokių lėšų deficitas kartais gali būti sprendžiamos „draugiškos paramos” būdais, įsipareigojant rėmėjams atsilyginti, po sėkmingų rinkimų jiems perduodant įvairius pelningus valstybinius projektus. Charakteringu tokių projektų požymiu būna labai aukštos tokių projektų kainos, garantuojančios „saviems” ypatingus pelnus.

Panašių pavyzdžių galime surasti nuolat viešųjų pirkimų atvejais. Taip yra ir bus tol, kol nebus tinkamai ir atsakingai skaičiuojamas tokių „projektų” efektyvumo ekonominės naudos ir jai gauti panaudotų lėšų santykis. Ekonomistai tai vadina kaštų naudos analize, kuri nėra tapusi būtinąja valstybės pinigų panaudojimo vertinimo priemone.

G.JAKAVONIS: Ekonomikoje yra taisyklė, kad ekstremaliomis sąlygomis, krizinėje situacijoje savo sritims turi vadovauti profesionalai. Jie reikiamą sprendimą priima greičiau nei politikai, nes yra savo srities specialistai. Mūsų atveju dabar tai turėtų būti „valstybininkų” (gerąja prasme) Lietuvos rinktinė. Deja, žiūrėdamas į dabartinės Vyriausybės sudėtį ir priimamus sprendimus, to pasakyti negalėčiau. Kokie turėtų būti racionaliausi sprendimai dabar?

R.JASINAVIČIUS: Deja, mūsų šalyje daugelis žmonių vadovaujasi klaidinga nuomone apie politikus. Jų supratimu, pagrindinė politikų pareiga - daug ir energingai šnekėti apie žmonių problemas, ieškoti kaltininkų dėl tų problemų, kritikuoti opoziciją bei reikalauti lėšų jų siūlomiems projektams įgyvendinti. Visa tai - tik išorinė politikų veiklos pusė. Pagrindiniu jų veiklos vertinimo kriterijumi privalo būti jų konkretus, pamatuojamas indėlis į daugelio žmonių gyvenimo kokybės pažangą, o tai turėtų lemti demokratija. Mūsų šalyje galima būtų vardinti daug antidemokratinių požymių, bet jų yra ir bus, kol nebus pašalintos šios dvi priežastys, bjaurojančios mūsų politinį gyvenimą. Pirmoji - nesuvokimas, kad politikas - tai priemonių, užtikrinančių žmonių gyvenimo gerovę valdytojas, kurio darbo rezultatai - jo konkretus indėlis į tą gerovę. Antroji - toleruojama netinkama politikų darbo metodika be teisingo vertinimo, nes jie, kaip ir visi žmonės, elgiasi taip, kad pirmiausiai sau iš to gautų asmeninę naudą.

V.RUBAVIČIUS: Mūsų politikams savo sričių profesionalai ne tik nereikalingi - jie suvokiami kaip galimi kenkėjai, trukdysiantys įgyvendinti numatytą politinę ekonominę darbotvarkę. Juk profesionalas visada žvelgs į savo srities reiškinius iš „aukščiau”, stengdamasis apčiuopti sisteminius ryšius. Jis nesiribos vien buhalteriniu „ekonomiškumu” - panaikinu gimdymo skyrius, vadinasi, sutaupau; uždarau rajono mokyklą - sutaupau, nugyvenu rajono ambulatorijos skyrių - sutaupau. O kad taip „sutaupant” rajone nebelieka norinčių gyventi ir įsikurti - ne mano reikalas. Tokia „ekonominė politika” pagrindžiama labai paprastai - sugalvojami kriterijais vadinami skaičiukai, kuriuos tam tikra įstaiga turinti atitikti, ir neatitinkančios pavadinamos neekonomiškomis, tad būtinomis stambinti ar naikinti. Tie skaičiukai - žmonių sugalvoti tam tikriems veiksmams pagrįsti. Juose - jokio valstybinės naudos siekiančio politinio ekonominio turinio. Tačiau esama siaurakaktiško ideologinio. Pavyzdžiui, privatizuoti bet kokia kaina. Nepaisant demografinės krizės ir tautos išnykimo. Dabartinėse reformose nė su žiburiu neaptiksime jokių regionų gaivinimo, jų gyvybingumo skatinimo, Lietuvos urbanistinės plėtros politikos projektų ar idėjų. Nesvarstoma, kaip tos „reformos” paveiks demografijos tendencijas, vadinamosios „darbo jėgos” persiskirstymo pobūdį. Ką jau kalbėti apie jų poveikį nacionaliniam saugumui. Juk mes iki šiol dar niekaip negalime suvokti, kad pats svarbiausias nacionalinio saugumo rodiklis yra žmonių reprodukcinis koeficientas, kitaip tariant, demografija yra svarbiausias nacionalinio saugumo veiksnys. O su juo - švietimas ir kultūra, nes nacionaliniam saugumui laiduoti būtina nacionalinę dvasią puoselėjanti tauta ir visuomenė, suvokianti jai kylančius egzistencinius iššūkius. Tačiau tokia visuomenė politikų suvokiama kaip grėsmė jų nebaudžiamam valdymui ir savanaudiškam valdininkavimui: į dabartines „reformas” ir genderizmo pančius įpainiojama sąmoninga visuomenė netruktų suvokti, kad nemenką grėsmę nacionaliniam saugumui, taigi ir valstybingumui, kelia siaurakaktiškai arogantiškas jų pačių išrinktų, tačiau „išrinktaisiais” tapusių politikų veiksmai. Lietuvos politikai Europoje išiskiria vienu ypatingu bruožu - jie perėjo į naują savęs parodijavimo lygmenį, kurio iškilus pavyzdys yra Ekonomikos ir inovacijų ministerijai vadovaujanti genderistinių lytinių inovacijų su vaikučių lytinio apmokymo pakraipa specialistė, tapusi konservatoriais save įvardijančio politinio sluoksnio pažiba. Visiems aišku, kas yra tikrasis mokslas ir tikroji inovatyvioji pažanga bei su ja susijusi ekonomika.

G.RAINYS: Savo sritims vadovauti gali ir politikai, gali ir profesionalai, kitaip sakant, karjeros darbuotojai. Kur turi būti skiriamoji linija tarp šių pasirinkimų? Politikai turi vadovauti žinyboms. Pirma, jie įgyvendina savo programas. Antra, greit profesionalas tarp politikų gali tapti nelabai pageidaujamas ar tinkamas, nes ne iš savo rato… Bet visada kyla klausimas, ar ne per didelis politikų skaičius ateina vadovauti žinyboms (ministerijoms ir kt.)? Dabar ne tik ministras su savo patarėjais ir padėjėjais, bet kancleris bei visi viceministrai - politinio pasitikėjimo komanda. Ne paslaptis, kad daug jų, ateinančių į vadovų postus, iki tol net nėra buvę toje ministerijoje… Tada apie kokias žinias ir kokią kompetenciją galima kalbėti. Maža to, dažnai nauja politinė vadovybė darbą pradeda nuo struktūrų keitimo, reorganizavimų, pavaldžių institucijų pertvarkymų. O čia vėl „nubyra” kompetentingi ir turintys žinių apie sektoriaus darbo subtilybes darbuotojai. Ši „politinio pasitikėjimo” valdymo sistema buvo sukurta 2009 metais, pakeitus senesnę, kada su ministru ateidavo tik vienas „politinis” viceministras bei ministro patarėjai. Tada departamentams vadovavo ir jų veiklą kuravo ministerijų sekretoriai, aukščiausią karjeros laiptą pasiekę profesionalai. Manau, šios valdymo sistemos įpatumus ir privalumus politikai turėtų įvertinti iš naujo. Tiesa, kaip dabar įprasta, turėtų būti nustatyta ir jų darbo kadencija (ar kadencijos), o juos skiriant - pagrindiniai kriterijai būtų darbo patirtis, profesinės žinios ir sėkmingas ankstesnis darbas.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

“Kas vogs, - nepralobs”. Patys užsidirbt nemėgino?       2022-06-9 17:23

JAV ir ES valstybės, kaip ir pati Lietuva šiandien galvoja, kaip elgtis su rusų įšaldytų turtu. Iki šiol tai yra visiškai neapibrėžtas procesas, kaip būtų galima, kaip yra norima, įšaldytas Rusijos lėšas panaudoti Ukrainos atstatymui. Jei atiminėsime ką užsimanysime, tapsime nepatikima valstybe. Kas po to iš užsieniečių norės investuoti Lietuvoje, pirkti nekilnojamąjį turtą? Kai nuo kelių politikų sprendimų ims priklausyti, kad galima kažką atimti, niekas nenorės rizikuoti. Kai kurie mūsų politikai jau prabilo, kad ir „Lifosą” reikia nacionalizuoti. Tai - neteisinės valstybės požymis. Ir nesvarbu, prieš kokią valstybę tokie veiksmai būtų nukreipti. Reikia prisiminti ir „Belorus” sanatorijos istoriją, kai vieno mūsų užsienio reikalų ministro pavedimu ji buvo žlugdoma, nors analogiška sanatorija Latvijoje kuo puikiausiai galėjo veikti. Pakenkėme patys sau, nes, įšaldžius sąskaitą, ir ten dirbantys lietuviai negalėjo gauti algų O jei dar atsiminsime 2011 metų lapkrityje konservatorių įvykdytą Snoro banko užgrobimą ir jam priklausančio turto ekpropriaciją?.. Tai iš viso patylėti reikia, nes pagal banko akcininkų pateiktą Lietuvos valstybei ieškinio sumą tarptautiniam arbitražo tribunolui, supranti, kad konservatorių vyriausybės padaryta žala milžiniška. Atrodo, jog ir vėl lipama Anykščių to paties grėblio…Taigi, kas vogs, - nepalobs.

habilitâs        2022-06-9 10:53

„Lietuvos žmonės demonstruoja, kad gresiant pavojui vėl galime susivienyti“.

Dar vienas Monologų eros produktas: kalbančių daug, klausančių - vienas kitas, o girdinčių, nei vieno. Kas tie Lietuvos žmonės ir kas bei su kuo vienytųsi?

Anot žurnalisto V. Vasiliausko, 2021 metais iš Lietuvos išvyko 28000 piliečių, mirė - 47000, gimė tik 26000 vaikų. Va čia, tai tikrai vienybė.

Tiesa, kaip skelbia didžioji Lietuvos politikė, tikra Leonido Iljičiaus Brežnevo įpėdinė J. Sėjonienė, šalyje susivienijo apie milijoną homoseksualių žmonių ir prastūmė išangės įstatymo projektą. Grėsmės iš Rytų sumažėjo, nes pagal kitą politikos titaaną-filosofą V. Raskevičių, pasukome teisinga, Vakarų kriptimi.

Daugiau vienijimosi elementų nesimato. Tegyvuoja Anglija ir Karveliškės!

Įdomu       2022-06-8 22:15

Sadamą  Huseiną pakorė. Įdomu,  kaip karjerą baigs Landzbergys, ar kaip baigė Rumunijos tėvas Čausesku?

Dėl Mažeikių naftos g-klos       2022-06-8 22:10

Kiek pamenu Paksas atsisakė Pasirašyti Lietuvai nuostolinga sutartį...Adamkus trepsejo pats pirmas, žodinis susitarimas, konservai pakeitė Paksą, pastatė besmegene Degutienė, ta ir pasirašė...galvoju visos pusės apsivirino, kaip paršai…čia ir pasaka baigta.

tylenis       2022-06-8 22:05

norisi paimti lazdą ir užtvatinti Vycką negyvai per kuprą.

Teisėsaugininkai       2022-06-8 21:58

geriau tegul paklausia seno Ožio, kur jis liepė Vertelkai ir Panevėžio tulpiniams banditams paslėpti nupjautas Kiesų tėvo ir sūnaus galvas?

O aš       2022-06-8 21:35

Kažkaip vis prisimenu negeras sąsajas su Šimonyte ir Snoru….juoda

Rekomenduojame

Teksaso Respublikonų partija priima prieš LGBT nukreiptą politinę platformą, remiasi tuo, kad būti gėjumi yra „nenormalu“

Almantas Stankūnas. Kiek kartų lipsime ant to paties neoliberalizmo stabo - viską atiduoti privačiam kapitalui, grėblio?!

Audrius Bačiulis. Kalbame apie rusų kultūrą kaip pavergimo įrankį

Bidenas kelia nerimą net demokratams

Krikščionis amerikietiško futbolo treneris laimėjo bylą JAV Aukščiausiajame Teisme – atleido iš darbo už maldą

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (V)

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimt šeštoji (birželio 29 diena)

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( III )

Kanados įstatymo projektas C-11, kenkiantis nepriklausomiems interneto turinio kūrėjams, ką tik buvo patvirtintas Bendruomenių rūmuose

Dėl vakcinos nuo koronaviruso gauta dešimt kartų daugiau pranešimų apie pašalinius poveikius

NATO planas: leisti Rusijai ištrinti Estiją iš žemėlapio

2021 metais 20% kūdikių, gimusių Prancūzijoje, buvo duoti musulmoniški vardai

Jonas Jasaitis. Aktyvistai – kolaborantai – šių dienų lyderiai

Briuselyje milžiniška demonstracija prieš dideles pragyvenimo išlaidas

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimt penktoji (birželio 28 diena)

Pierre Manent. „Santuoka visiems“

Edvardas Čiuldė. Lietuvos homoseksualizacija kaip tautos idėjos ir valstybės pagrindų demontažo sambrūzdis

Briuselio direktyvomis Lietuvos valdžia tik prisidengia?

Vidmantas Valiušaitis. Daugiau ir giliau tyrinėti laikotarpį, kalbėti faktais

Kardinolas Mulleris: J. Martino LGBT propaganda yra erezija

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimtoji (birželio 23 diena)

Vokietijos migracijos ministrė daro spaudimą, kad migrantai gautų pilietybę greičiau, kviečia keisti pilietybės įstatymą

Karas Ukrainoje. Šimtas devynioliktoji (birželio 22 diena)

Vytautas Sinica. Patyčių iš žmonių maratonas tęsiasi

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( II )

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (IV)

Stokholme dviračių takai atspindės lyčių lygybę

Per Lamanšą atvykę migrantai bus sužymimi ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn

Vidas Rachlevičius. Generolas Patrickas Sandersas: esame karta, kuri turi parengti kariuomenę vėl kariauti Europoje

Japonijos teismas: tos pačios lyties asmenų santuokų draudimas atitinka konstituciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.