Ugdymo politika

Ar kada nors žodį „mokytojas“ rašysime iš didžiosios raidės?

Tiesos.lt siūlo   2022 m. liepos 5 d. 19:41

7     

    

Ar kada nors žodį „mokytojas“ rašysime iš didžiosios raidės?

respublika.lt

Mažėjant Lietuvos gyventojų, nieko nestebina, kad kasmet šalyje mažėja ir bendro ugdymo mokyklų. Maža to, jose trūksta pedagogų. Mokytojams išeinant į pensiją, mokyklos suskato ieškoti, kuo juos pakeisti. Ši padėtis neatsirado per vienerius metus. Liūdina, jog krizė, susidariusi švietimo sistemoje dėl pedagogų trūkumo bei jų kvalifikacijos, tik gilėja.

Apie tai prie apskritojo stalo diskutuoja Seimo narė Vilija TARGAMADZĖ, profesorius Vytautas DAUJOTIS, Vilniaus Užupio gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkas Robertas RAMANAUSKAS bei Vilniaus licėjaus direktorius Saulius JURKEVIČIUS. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Statistikos departamento duomenimis, 2014 metais šalyje veikė 1202 mokyklos, o 2021 metais jų liko 957. 2014 metais bendrojo lavinimo įstaigose mokėsi 344 698 mokiniai, o 2021 metais jų liko 327 698. Atitinkamai sumažėjo ir mokytojų. Pernai dirbo 31 079 pedagogai, o 2014 metais jų buvo 37 284. Kas, jūsų manymu, vyksta Lietuvoje, kad mūsų mokyklose trūksta pedagogų tų disciplinų, kurių egzaminai bus privalomi stojant į aukštąsias mokyklas?

V.TARGAMADZĖ: Mokytojų trūkumas jau buvo prognozuotas anksčiau, tačiau laiku nebuvo imtasi priemonių, kurios sustiprintų mokytojo profesijos patrauklumą. Visi žinome, kad reikalinga ne tik kalbėti, jog mokytojo profesija 2025 metais bus prestižinė, bet ir formuoti visuomenės nuomonę apie šios profesijos misiją, jos svarbų indėlį į Lietuvos ateities perspektyvą. Tačiau neretai, užuot pateikus mokytojo veiklos sėkmės istorijas, buvo ir tebėra pateikiamos problemos, parodomi negatyvūs pedagoginės veiklos pavyzdžiai.

Tai visiškai nereiškia, kad nėra mokytojų, kurie nesugeba tinkamai projektuoti ugdomąją veiklą. Yra įvairių pavyzdžių, tačiau, mano galva, stokojama teigiamų pavyzdžių, kurie motyvuotų šios profesijos pasirinkimą. Taigi, dera susirūpinti mokytojo autoriteto stiprinimu. Jie to nusipelnė. Be to, mokytojų veiklos reguliavimas apipintas įvairiomis direktyvomis, yra daug veiklos vertinimų, papildomų darbų ir pan. Tai ne tik apsunkina mokytojo veiklą. Toks nepasitikėjimas mokytoju irgi nedaro šios profesijos patrauklesne. Mano išvardintos ir kitos priežastys silpnina mokytojo profesijos pasirinkimą.

Be to, mes puikiai žinome, kad vienas svarbiausių veiksnių profesijos pasirinkimui yra mokytojo autoritetas. Tad būsimą mokytoją galima įžvelgti dar mokyklos suole ir jau tada su juo pradėti dirbti. O ir studijų programos turėtų būti patrauklesnės. Čia turėtų susirūpinti ir aukštosios mokyklos. Jei ir toliau bus žvelgiama į mokytoją kaip į paslaugos teikėją, o ne į ugdytoją, vargiai ši profesija taps prestižine. Juolab nemotyvuoja ir nepakankamas atlygis už tokią sudėtingą ugdomąją veiklą.

S.JURKEVIČIUS: Situacija dėl pedagogų trūkumo šiuo metu yra dramatiška. Daugelis mokyklų vadovų neranda gamtos ir tiksliųjų mokslų mokytojų, todėl esame atsidūrę sudėtingoje padėtyje. Po dvejų trejų metų padėtis taps katastrofiška visai švietimo sistemai.

Tai atsitiko dėl savitikslių reformų, kurios pavertė mokyklą ypač nepatrauklia darbo vieta. Kita problema - tai atsakingų žmonių už švietimo politiką negebėjimas vertinti realią situaciją, nuolatinis žvalgymasis į užsienio šalis ir neturėjimas aiškaus matymo, kaip spręsti esamas problemas.

V.DAUJOTIS: Tai nėra tik dabar iškilusi problema. Mokytojo profesijos patrauklumas mažėjo ir moksleivių pasiekimai prastėjo, kai po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos švietimo sistemą buvo pradėta transformuoti, naudojantis Vakaruose įsitvirtinusiomis progresyviomis, žmogaus prigimtį neigiančiomis, švietimo idėjomis. Progresyvioje mokykloje neteikiama reikšmės, kad mokytojas gerai išmanytų savo dalyką. Siekiama, kad mokytojas ne perteiktų žinojimą, bet lygia greta su mokiniu mokytųsi to, kas atitinka mokinio interesus ir taip demonstruotų, kaip tos žinios atsiranda. Tai moderniosios progresyvios pedagogikos dogma, vadinama į „vaiką orientuotu ugdymu”.

Kadangi mokytojui nereikia gerai išmanyti savo dalyko, nyksta patikimiausias mokytojo autoriteto šaltinis: mokytojas yra asmuo, kuris žino daugiau ir daro geriau, negu kas nors kitas. Taip įgyvendinama kita moderniosios epochos ir šią epochą kuriančios pedagogikos dogma, kurioje mokytojo autoritetas prilygintas prievartai ar smurtui.

Visa tai perėmė lietuviškoji tautinės mokyklos koncepcija, kurioje kalbama tik apie lygiateisį mokytojo ir mokinio bendradarbiavimą, tačiau visiškai nutylėtas mokytojo autoritetas, nors be jo iš tikrųjų neįmanomas ugdymas. Kad suaugusiųjų autoritetas „netrikdytų” vaiko asmenybės formavimosi, mokytojui leidžiama sakyti vaikui tik tai, kas jam patinka, ir tik kartais stabdyti blogiausius įvykius. Vaikas, „išlaisvintas” nuo mokytojo autoriteto, liko vienas nuo suaugusiųjų pasaulio atskirtoje bendraamžių grupėje. Jos autoritetas yra daug stipresnis ir žiauresnis nei bet kurio suaugusiojo.

Tokiose grupėse suvešėjusi daugumos tironija pagimdė vadinamąją patyčių kultūrą, tapusią Lietuvos mokyklos kasdienybe. Mokytojai, iš kurių modernioji pedagogika atėmė autoritetą, patys, dažniau nei vaikai, tampa patyčių objektu tiek mokykloje, tiek visuomenėje, įskaitant ir Lietuvos valdžios sluoksnius. Tik sunaikinus mokytojo autoritetą Lietuvoje, tapo įmanoma, kad ne mokinys, pasižadėjęs palikti mokyklą, jei užsirūkys viešoje vietoje, ir tą pažadą sulaužęs, o direktorius, iš mokinio pareikalavęs laikytis žodžio, buvo išmestas iš iš mokyklos.

R.RAMANAUSKAS: Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Išsamiau priežastis galėtų atskleisti nacionalinio masto tyrimas, jei tam atsirastų politinė valia ir tikrai valstybinis interesas. Daugybę metų Lietuvos edukologijos universitetas rengė pedagogus, bet didžioji dalis absolventų nesirinko darbo ugdymo įstaigose. Mokytojo kvalifikaciją teikiantis diplomas tebuvo tik eilutė CV, bylojanti apie turimą universitetinį išsilavinimą, būtina pretenduojant į darbo vietą.

Tą iš dalies nulėmė ir santykinai lengvesnės įstojimo į LEU sąlygos ir, kas dar svarbiau, viešojoje erdvėje susidariusi mokyklą ir mokytojus demonizuojanti nuomonė. Visuomenėje vykstantis diskursas apie švietimą, kurio kryptį dažnai sąlygojo švietimo strategai ir biurokratai, suponavo nuostatą, kad visos atsakomybės turi gulti ant mokytojo pečių. Mokinio, jo šeimos, ugdymo įstaigos administracijos savąją atsakomybės dalį buvo linkusios tik mažinti ir mažinti.

„Mokinio krepšelio” mokyklų finansavimo metodika skatino bet kokia kaina pritraukti ir išlaikyti įstaigoje kuo didesnį mokinių skaičių. Nors „mokinio krepšelį” pakeitė „klasės krepšelis”, tai problemos neišsprendė. Nuolatos žeminama mokinio mokymosi pasiekimų kartelė devalvavo išsilavinimą kaip vertybę, kas psichologiškai traumavo mokytojus, vis dažniau jaučiančius nusivylimą, „perdegimą”.

Dažnai nenoras dirbti mokytoju siejamas su palyginti neaukštu darbo užmokesčiu, tačiau tai nebent tik viena priežasčių. Administracijos mobingas, „supermamyčių” teroras, neadekvati ir dažnai nepagrįsta permanentinės švietimo reformos įnešama sumaištis yra nemažiau svari priežastis, lemianti mokytojų trūkumą. Senėjant mokytojų korpusui, juos vangiai keičia jaunimas, o neseniai ministerijos parengtas Pedagogų karjeros modelio projektas, jei bus patvirtintas, dar labiau atstums jaunus mokytojus, o ilgiau dirbančius skatins keisti užsiėmimo rūšį, nes numato mokytojui dar daugiau atsakomybių ir mažiau galimybių siekti profesinės karjeros. Tai byloja apie akivaizdžią mūsų valstybės švietimo politikos krizę.

G.JAKAVONIS: Tarpukario Lietuvoje mokytojo specialybė buvo viena iš prestižiškiausių. Tuo metu mokytojo alga leido jam gyventi pasiturimai. Dažnai pagalvoju, kad tradicija gerbti mokytoją lydėjo mus ir sovietmečiu. Buvo net toks posakis, kad tarybiniais laikais mus mokė „smetoniški” mokytojai, suteikę mokiniams išsilavinimą, santykinai geresnį nei kitose buvusios TSRS respublikose. Kalbu ne apie ideologiją, o apie tai, kad, mano manymu, tiksliųjų mokslų, taip pat lietuvių kalbos ir literatūros, buvo mokoma gana gerai. Kodėl Lietuvoje taip atsitiko, kad daugėja atvejų, kai mūsų provincijos mokyklose pedagoginiam darbui priimami žmonės, gebantys dirbti su kompiuteriu, tačiau turintys bet kokį aukštojo mokslo diplomą?

R.RAMANAUSKAS: Pradėsiu nuo paskutinio klausimo. Gebėjimas dirbti kompiuteriu ir aukštojo mokslo diplomas virto savotišku „kelialapiu į gyvenimą” bet kurioje profesijoje. Provincijos mokyklose dirbti darosi vis sunkiau. Viena vertus, nuolatinės kalbos ir sprendimai dėl mokyklų tinklo optimizavimo sukuria netikrumo dėl savo ateities, abejonių dėl darbo vietos turėjimo atmosferą, kuri negatyviai veikia mokytojų motyvaciją. Ne mažiau svarbi aplinkybė, apie kurią kalbama tik iš vienos - įtraukiojo mokymo - pozicijos yra kasmet didėjantis mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, skaičius.

Tie poreikiai - tai dėl kognityvinių gebėjimų mažėjimo patiriami mokymosi sunkumai ir žemas pasiekimų lygis. Prieš kelerius metus nuskambėjo šokiruojantys faktai, kad Alytaus rajone aštuntokų mokymosi pasiekimai atsilieka nuo bendraamžių maždaug dvejais metais. Ar tai sukėlė didesnį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Vyriausybės susirūpinimą? Tiesiog nuvilnijo ir nutilo. Bet tokia situacija skverbiasi ir į didmiesčius, į gimnazijas. Statistiškai auga be pateisinimo praleistų pamokų skaičius. Ir tokia situacija yra iš esmės įteisinta tiek centrinės, tiek vietos politinės valdžios ir ugdymo įstaigų administracijų.

Tai savaime nukreipia dėmesį nuo problemų priežasčių į mokytoją. Progresyvios pedagogikos nuostata, kad „mokiniui mokykloje turi būti saugu ir jauku”, patį mokyklinio išsilavinimo faktą kaip vertybę nustumia į paraštes. Savo ruožtu tai atsiliepia ir visuomenėje suvokiamam mokytojo profesijos ir jo darbo prestižui. Reikia suvokti, kad vadinamasis smetoniškas mokytojas, kaip profesinė laikysena, susiformavo tomis istorinėmis sąlygomis, kai daugumai visuomenės tebuvo prieinamas tik pradžios mokslas (keturi skyriai), progimnazijos ar gimnazijos lygmuo buvo susietas su finansinėmis tėvų galimybėmis, todėl neišvengiamai už mokslą mokamus pinigus mokiniui tekdavo „atidirbti” ir atidirbti sąžiningai.

Mokytojai nebuvo tokia jau masinė profesija, kaip sovietiniais laikais, kai „brandaus socializmo” metais vidurinis išsilavinimas tapo visiems privalomas. Per trisdešimt atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų ši padėtis beveik nepakito. „Smetonos laikais” kylant ūkio, kultūros lygiui, mokytojui buvo skiriamas ypatingas vaidmuo. Švietimo ministerija savo politiką grindė pasitikėjimo mokytoju, pozityvo paieška, pvz., atvykęs inspektorius ne kontroliavo mokytojo darbą, o diegė pedagogines naujoves, pažangius mokymo metodus.

Dabar išorės auditas pagal „standartinį” pamokos šabloną vertina stebėtą pamoką, o neseniai parlamentinių partijų pasirašytame Nacionaliniame susitarime dėl švietimo itin stipriai akcentuojama išorės kontrolė. Kyla klausimas, ko reikia Lietuvai, asmenybę ugdančios asmenybės, ar nuolankiai ir preciziškai biurokratų susigalvotus reikalavimus įgyvendinančio mokytojo-vykdytojo?

Esant tokiam, kaip dabar įsigalėjęs, požiūriui į mokytoją, apie profesijos prestižą galime pamiršti. Akivaizdus ir valdžios nenoras finansiškai skatinti mokytoją, o jo profesinio tobulėjimo metodika yra apgailėtina ir net juokinga. O ir pats požiūris į bendrąjį išsilavinimą, jo lygį yra mažų mažiausiai keistas: nesant sutartam ir nustatytam išsilavinimo standartui, vis labiau eskaluojamas mokinio mokymosi pažangos siekimas ir jo fiksavimas, įstojimui į gimnaziją ar valstybinio brandos egzamino išlaikymui keliami minimalūs, faktiškai simboliniai reikalavimai, o ir įstoti į aukštąsias mokyklas pasidarė visai nesunku. Nemaža bėda ir ta, kad Lietuva kaip valstybė neturi savo raidos vizijos, na, nebent „globalią Lietuvą”, kas neleidžia pasirinkti, ir aiškios, kryptingos švietimo kaitos, apsiribojant imitacinėmis reformomis, mechaniškai, dažnai ir iškreiptai diegiant užsienio patirtį į mūsų mokyklą, o mokyklų direktoriams „nusirašinėjant” kitų mokyklų „gerąsias” patirtis.

V.TARGAMADZĖ: Priimant į darbą, yra tam tikri reikalavimai, tačiau kartais iš tiesų stokojama pasirengimo pedagoginei veiklai. Tik vargiai tokie mokytojai jaučia pasitenkinimą savo darbu, o ir mokiniams tai gali tapti našta ir juos demotyvuoti. Mano nuomone, negali mokykloje dirbti nekūrybiški, neempatiški ir pan. mokytojai. Turint omenyje, kad pedagogikoje nėra receptų, o pats mokytojas turi tinkamai konstruoti ugdymo procesą, tam reikia ne tik žinoti pedagogikos mokslo abėcėlę, bet ir nuolat tobulėti. Jei mokytojas nėra linkęs tobulinti savo potencialias galias ir jas įveiklinti, tai bus vargas vargelis. Jau nekalbu apie mokinio ugdymo rezultatus.

V.DAUJOTIS: Mokytojais turi dirbti geriausi savo dalyko žinovai, gebantys suprasti mokinio mąstymą apie dalyką ir atpažinti jo daromas pasikartojančias klaidas. Už tai jam turi būti tinkamai atlyginama tiek pagarba, tiek materialiai. Geriausi savo dalyko žinovai tokių savirealizacijos galimybių mokykloje, ypač provincijoje, nemato nei dabar, nei ateityje. Pakanka prisiminti 2018 metais valdžios pristatytą idėją Lietuvai „Mokytojas - prestižinė profesija iki 2025 metų”. Pompastiškas pristatymas ir buvo visas valdžios darbas, o idėja, kaip ir visi kiti ankstesni bei vėlesni valdžios planai, išnyko užmarštyje. Nieko kito negalima tikėtis, kai valdžios supratimą apie švietimo politiką reziumuoja S.Skvernelio, tuomet buvusio ministru pirmininku, sentencija mokytojams - „kai bus kokybė, tada ir kalbėsime apie pinigus atlyginimams”.

S.JURKEVIČIUS: Visos problemos kyla dėl pedagogų trūkumo. Priimant mokytojus į darbą, beveik neliko pasirinkimo. Į mokytojo darbo vietą kandidatuoja pavieniai mokytojai, kurie, dažnu atveju, tik pereina iš vienos mokyklos į kitą. Mokyklų vadovai tiesiog neturi jokio pasirinkimo ne tik atrenkant mokytojus, bet ir privengia kelti jiems aukštesnius darbinius reikalavimus. Taip yra todėl, kad žino, jog, atleidus mokytoją iš darbo dėl prastos jo darbinės veiklos, susirasti naują mokytoją gali būti didelė problema. Todėl ir vegetuoja šiuo metu visa švietimo sistema, o gražūs siekiniai keliami tik dokumentuose ir politikų kalbose.

G.JAKAVONIS: Žurnalo „Reitingai” atliktų tyrimų duomenimis, Lietuvos bendro lavinimo mokyklose paruoštus moksleivius savo žiniomis matematikos srityje lenkia mūsų nuolat kritikuojami kaimynai - Rusijos ir Baltarusijos mokiniai. Didėja, kaip rodo stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai, žinių atotrūkis tarp didžiųjų miestų ir provincijos mokyklas baigusių abiturientų. Susidaro įspūdis, kad gauti kokybišką išsilavinimą bendrojo ugdymo mokyklose greitu laiku taps tik turtingų tėvų vaikų privilegija. Tai ką daryti?

V.TARGAMADZĖ: Reikia suprasti, kad jau yra XXI a. trečias dešimtmetis, tad dera ieškoti kitokių mokyklos modelių. Todėl galima panaudoti ir virtualią aplinką, mokytojai gali dirbti komandomis ir pan. Yra alternatyvios ugdymo sistemos. Kitaip tariant, iš esmės derėtų pergalvoti mokyklos modelius, ugdymo organizavimą ir, užuot klasėje tik skaičiavus mokinių galvas ir su tuo siejant finansavimą, projektuoti mokyklų ir ugdymo sistemų įvairovę, skatinti mokyklas atrasti savo unikalumą ir, be jokios abejonės, padėti mokytojams tobulinti savo kompetencijas nepamirštant, kad reikalinga jiems ir metodinė, ir švietimo specialistų bei kita pagalba. Dabar mokytojas jos tikrai stokoja. Jei ir toliau valstybiniu mastu bus iš esmės susitelkiama į ekonominius, finansinius aspektus (tai rodo mokyklų tinklo pertvarka), ribojama mokyklų autonomija, mokytojo originali pedagoginė veikla, tai klimpsime ir toliau į liūną. O iš jo išsikapanoti ne taip lengva.

S.JURKEVIČIUS: Kokybiško mokymo negalime užtikrinti visose mokyklose todėl, kad toks tikslas net nėra realiai keliamas. Tenkinamės esama padėtimi ir nenorime imtis rimtų sprendimų, kurie sulauktų nevienodų vertinimų visuomenėje. Akivaizdu, kad vegetacinė padėtis švietimo sistemoje tapo visiems neakivaizdžiai priimtina, nes esminiams pasikeitimams esame visiškai nepasiruošę įvairiomis prasmėmis.

V.DAUJOTIS: Ką daryti? Pirma, Lietuvos mokykla turi užtikrinti visiems vaikams vienodas bendrojo vidurinio išsilavinimo galimybes. Turi būti nutrauktas finansavimas tokių projektų, kaip Tūkstantmečio mokyklos programa, kurioje 210 mln. eurų numatyta skirti tik 150 iš 900 esančių mokyklų, kas dar labiau padidintų ekonominę, socialinę bei kultūrinę atskirtį tarp mokinių. Antra, atsisakyti Lietuvą naikinančios progresyviosios pedagogikos ir grįžti prie klasikinės mokyklos, kurios pamatą (ne visada ir dažnai nevisiškai suvokiamą) sudaro Vakarų kultūrinis palikimas - graikų filosofija, romėnų teisė ir krikščioniškoji etika - ir mokytojo autoritetas, kuris, A.Maceinos žodžiais, realizuojamas mokytojui prisiėmus ir įkūnijus aukštesnės valios - dorovės, tautos ir valstybės - idealiųjų normų reiškėjo ir perdavėjo pašaukimą. Tokia buvo tarpukario Lietuvos Respublikos tautinė mokykla, ugdžiusi išsilavinusius ir patriotiškus savo šalies piliečius.

Trečia, tokiai mokyklai mokytojas turi būti rengiamas kaip dalyko profesionalas. Mokytojui reikalingos ir pedagogikos, didaktikos žinios. Geriausiai baigę universitetines studijas turėtų būti konkurso tvarka priimami į pusės metų pedagogines studijas (taip vadinamas nuoseklusis mokytojų rengimo būdas). Tik taip parengti mokytojai turėtų dirbti mokyklos viduriniojo ugdymo grandyje. Iš dabartinių universitetinių pedagogikos studijų programų turi būti pašalintos sąmonę temdančios multikultūralizmo, genderizmo ir kitų pseudomokslinės disciplinos, kurias nuolat bruka progresyvieji edukatoriai.

Jie atvirai skelbia, kad pirmakursiai studentai, ketinantys tapti mokytojais, į universitetą vis dar atvyksta su netinkamu, sunkiai atsikratomu „kraičiu”. Kadangi mokyklose dar yra „seno - klasikinio - parengimo” mokytojų, o jaunesni mokytojai dar nėra pakankamai progresyvūs, tai būsimi mokytojai apie mokytojo darbą yra susidarę išankstinę nuomonę, neatitinkančią progresyvizmo doktrinos. Progresyviosios pedagogikos ir psichologijos leidiniuose yra paskelbti gana profesionaliai atliktų tyrimų rezultatai, rodantys, jog įskiepyti progresyvizmą išankstiniu nusistatymu „apnuodytiems” būsimiems mokytojams įmanoma, mažiausiai trejetą metų juos apdorojant atitinkamo turinio pedagogikos ir psichologijos kursais. Progresyvistams geriausiai tinka lygiagretusis mokytojo rengimo būdas, kuriame minimalus dalyko įsisavinimas vyksta kartu su intensyviomis, „į vaiką orientuotomis”, ugdymo pedagogikos, froidinės psichologijos bei jos atšakų, multikultūralizmo, genderizmo, postmodernistinės filosofijos ir t.t. studijomis.

R.RAMANAUSKAS: Didžiųjų miestų ir provincijos mokyklų mokinių pasiekimų atotrūkį lemia daugybė veiksnių, kuriuos jau minėjau. Mano manymu, viena iš priežasčių, kad savo mentalitete neturime nuostatos, jog mokymasis mokykloje nėra nemokamas, todėl nejaučiama atsakomybė už mokesčių mokėtojų pinigus, skirtus švietimui. Nemokamas mokymas suvokiamas kaip savaime suprantama duotybė, be atsakomybės.

Kita to problema yra netinkama mūsų mokyklų struktūros formulė, kurioje ketveri metai progimnazijoje nereikalauja atsiskaityti už mokymosi pasiekimus. Į gimnaziją pakliūnama savaime, pateikus prašymą ir aštuonių klasių baigimo pažymėjimą. Progimnazijos, kaip institucijos, yra suinteresuotos, kad visi jas baigę mokiniai kuo sėkmingiau įstotų į gimnazijas, todėl, nesant objektyvių pasiekimų standartų ir privalomo žinių patikrinimo, jose mokinių vertinimai užkeliami. Pagrindinį išsilavinimą (dešimties klasių) mokiniai užbaigia gimnazijų pirmoje antroje klasėje, kur paaiškėja, kad geri progimnazijų įvertinimai nėra pagrįsti ir adekvatūs.

Žinoma, neabsoliutinu šios situacijos visų progimnazijų atžvilgiu, bet tokia praktika yra būdinga tiek provincijai, tiek ir didmiesčiams. Tiesa, ateityje įdiegus naują vertinimo sistemą, tai kažkiek keisis, bet neesmingai, nes ministerija pritrūko politinės valios, ryžto deramai kelti įstojimo į gimnaziją kartelę.

Mums svarbu ne tik ir ne tiek lygintis su aukštesnius ar žemesnius pasiekimus turinčiais kaimynais, kiek pamatyti, kokia kreive judame patys. Tai, ką žurnalas „Reitingai” kalba apie matematikos pasiekimus, vienodai tinka ir kitiems mokomiesiems dalykams - fizikai ar istorijai, biologijai, chemijai. Apie tai ne sykį mokytojai yra kalbėję viešuose forumuose, socialiniuose tinkluose, spaudoje, tačiau to nuo realybės atitrūkę ministerijos klerkai nelinkę girdėti. Quo vadis, Lietuvos mokykla?

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

LTSR nusipelnes Mokitojas       2022-07-6 20:44

Taribineis laikais mes Mokitojai buvom rasomi is didziosios raides nes buvom reiksmi gi zmones ne tik vaikai bet ir tevai musu bijojo.
A kas dabar prie amerikosu mokitojas? Tuscia vieta. Nei susert, nei liniuote per delnus atpliekt, nei uz plauku patampit ne gali. Net i kampa pastatitnegali.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2022-07-6 9:42

Gediminas Jakavonis -Lietuvos priešas.
2003 sausio 23, seime,
Gediminas Jakavonis balsavo už konstitucijos 47 straipsnio keitimą. Tai yra balsavo už bemaž didžiausios aferos įgyvendinimą pagal klaikią idėją - žemė užsieniečiams, o ne piliečiams. 
2003 sausio 23-iosios aferistų bendrininkui Gediminui Jakavoniui dera pati didžiausia bausmė – tremtis iš Lietuvos su Lietuvos pilietybės panaikinimu. Gediminai Jakavoni, ant kelių, bjaurybe.
______________________________________________________________
Užvaldytoji Lietuva, 30 metų komunistus dangstančiųjų, komunistinį konclagerinį režimą sukūrusiųjų bei palaikančiųjų neteisėto (neligitimaus) seimo landsberginių, brazauskinių, burokevičininkų grybauskinių, karbauskinių, skvernelinių, visokių liberalkomunistų bei panašių banditų, dabar jau pasipuošusiųjų narkomaniška bei daugialytine paleistuvyste.
2022 liepos 6

koks prioritetas       2022-07-6 9:16

gali būti švietimas, kai prioritetu pasirinktos lgbt ir kanapės?

Pasiūlymas       2022-07-6 7:23

BUkalaurai pasiūlys žodį mokytojas rašyti įjungus CapsLock ir gausis netgi visos didžiosios “MOKYTOJAS”.

Atsiverciau       2022-07-6 6:39

kad pasakyt niekada.OcIA jau komentas ‘niekada’.Taigis,net kalbet nebeverta..

niekada       2022-07-5 22:35

idiotiškas klausimas

habilitâs       2022-07-5 22:32

„Tai byloja apie akivaizdžią mūsų valstybės švietimo politikos krizę“.

O kur tos krizės nėra?
Diskusija idomi, bet juk tuo viskas ir baigsis: susirinkom, pašnekėjom ir… išsiskirstėm.
Šiaip, tai niekas nestebina, tik gal dar vienas dalykas užkliūva, kodėl mes šią teritoriją, kurioje gyvename, taip atkakliai vadiname „valstybe“. Gal reikėtų pradėti nuo savęs, būti sąžiningu sau. Ar LR pavadinimas, vėliava ir himnas jau yra valstybė?! Gal valstybingumui reikia kažko daugiau? Nes be jau minėtų dalykų mes turi dar du - problemas ir trūkumus, kurie jau tris dešimtmečius ne tik nesibaigia, bet pastoviai didėja.
Juk nei mokytojų, nei ministerijos klerkų, nei kitokių skvernelių mums čia niekas neatveža ir neužkrauna, kaip kad buvo sovietmečiu, viską patys „pasigaminame“. Kol nesuprasime, kad norint ką nors pakeisti, reikia pradėti nuo savęs, nieko ir nebus.

Rekomenduojame

Almantas Stankūnas. Didinate piktų ir valstybei nelojalių piliečių skaičių

Ondrej Šmigol. Prasidėjo kontrrevoliucija prieš translytiškumą

Marek Jurek. Metas sudaryti tarptautinę konvenciją dėl šeimos teisių, kaip alternatyvą Stambulo konvencijai

Susipažinkite su paroda, kurią rengia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Karas Ukrainoje. Šimtas šešiasdešimt septintoji (rugpjūčio 9 diena)

Vienos iš Vokietijos žemių vyriausybė steigia centrus, kuriuose bus galima apskųsti „anti – queer ir rasistinius incidentus“

Vytautas Radžvilas. Nacionalinio susivienijimo pozicija: 1940 m. klaida nebus kartojama

Almantas Stankūnas. Šeimų sąjūdis: nenumaldomas V. Putino ilgesys?

Almantas Stankūnas. „PIŠ“ apie Perlą – kulkosvaidžiu į kojas valdantiesiems

Vytautas Sinica. Už Perlo veiksmus dar baisesnė Šimonytės reakcija

Algis Vyšniūnas. Sąmoninga tautos amnezija

Karas Ukrainoje. Šimtas šešiasdešimt šeštoji (rugpjūčio 8 diena)

Kardinolas S. Tamkevičius SJ. Tikėjimo išbandymai – XIX eilinis sekmadienis

Nesitikėkite, kad sveikatos apsaugos valdininkai rekomenduos susilaikymą, idant sulėtintų beždžionių raupų plitimą

Vytautas Sinica. Persona, vadovaujanti organizacijai Amnesty International

Kastytis Braziulis. Keli pastebėjimai dėl Erdogano ir putino susitikimo Sočyje

Ar iš tiesų esame laisvi daryti ką norime?

Kastytis Braziulis. Amnesty International metė šešėlį visai Ukrainos kariuomenei ir jos prezidentui

Karas Ukrainoje. Šimtas šešiasdešimt ketvirtoji (rugpjūčio 6 diena)

Nesant poreikio operacijai kiekvienas vokietis galės keisti savo lytį kartą metuose

Kilni donorystė ar išmėsinėjimo įstatymas

Almantas Stankūnas. Na ką, Perlas Energija iššovė sau į koją?!

Dominykas Vanhara. Elektros „tiekėjų“ verslo planas labai paprastas

Ligitas Kernagis. Įspėjimas tėvams

Arūnas Dulkys įteisino medikamentinį lyties keitimą

Mokslininkai kelia ieškinį dėl JAV valdžios vykdomos soc. žiniasklaidos cenzūros

Valstybės auditas: Lietuvos miškais rūpinamasi nepakankamai

Baltarusijos protektoratas

Karas Ukrainoje. Šimtas šešiasdešimt trečioji (rugpjūčio 5 diena)

Almantas Stankūnas. Elektros kaina Lietuvoje yra didesnė net 100 kartų!!!

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.