Apie Nerijų Mačiulį, cinikus, chunveibinus ir viešąją erdvę

Laisvūnas Šopauskas   2013 m. gruodžio 26 d. 12:13

10     

    

Apie Nerijų Mačiulį, cinikus, chunveibinus ir viešąją erdvę

Skaitytojas, aptikęs „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio straipsnį „Ką laimėtume uždraudę užsieniečiams įsigyti žemės?“, galėjo pagalvoti: puiku, kad į diskusiją itin svarbiu klausimu nusprendė įsijungti išsilavinęs, patyręs ir analitiniais gebėjimais pasižymintis džentelmenas (kitokiam juk „Swedbank“ tokių pareigų nepatikėtų?). Deja, straipsnis ir su straipsniu susiję kiti vyriausiojo ekonomisto pasisakymai geranoriško skaitytojo vilčių nepateisina: Mačiulis nesublizga nei išsilavinimu, nei patirtimi, nei analitiniais gebėjimais, nei džentelmeno savybėmis.

Mačiulis oponuoja ne atskiro autoriaus apibrėžtiems pasisakymams, bet pažiūroms, kurių laikosi gausi žmonių grupė – abejojantieji žemės pardavimo užsieniečiams būtinumu ir nauda ir manantieji, kad dėl žemės pardavimo užsieniečiams turėtų pasisakyti visuomenė. Suprantama, šios grupės atstovai pasižymi labai skirtingais gebėjimais suformuluoti ir argumentuoti savo pozicijas. Tokiu atveju galioja labai paprasta taisyklė: reikia kritikuoti artikuliuočiausią, geriausiai ir išsamiausiai argumentuotą idėjos versiją. Strategija, kai yra pasirenkamas ir sukritikuojamas koks nors nerišlus ar prastai argumentuotas oponentų stovyklos pasisakymas, arba pasirenkami antraeiliai ir nekreipiama dėmesio į svarbiausius argumentus, neturi jokios vertės.

Deja, būtent tokią strategiją pasirenka vyriausiasis ekonomistas. Mačiulis rašo:

Maždaug 300 tūkst. Lietuvos gyventojų išreiškė norą surengti referendumą, kuriame piliečiai turėtų apsispręsti, ar užsieniečiai gali įsigyti žemės Lietuvoje. Šie asmenys pasirašė ne tik už tai, kad vyktų referendumas, jie jau išsakė ir savo nuomonę – Lietuvos geografinėje teritorijoje žemės neturėtų įsigyti ir valdyti Lietuvos pilietybės neturintys asmenys. Akivaizdu, kad nenorintys savo žemės parduoti užsieniečiams tai gali padaryti jau dabar – tam Konstitucijos keisti nereikia. Tačiau kodėl norima uždrausti tai daryti ir kitiems tautiečiams?

[...]

Galiausiai turime suvokti, kad šia iniciatyva siūloma pakeisti Konstituciją, atimant iš kiekvieno Lietuvos piliečio teisę laisvai disponuoti asmeniniu turtu – parduoti jį aukščiausią kainą pasiūliusiam asmeniui. Tai būtų vienas rimčiausių asmens laisvių suvaržymų, paminantis pamatinį Konstitucijos principą – 46 Konstitucijos straipsnį, teigiantį, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.

Atidžiai įsiskaitę į šiuos pasažus pastebėsime, kad vyriausiasis ekonomistas apsimeta negirdėjęs esminės idėjos, suformuluotos LR Konstitucijoje, idėjos, kuria ir remiasi referendumo rėmėjai: piliečiai nėra tiesiog individai, kurių vienintelis tikslas įgyvendinti – kiekvienam savo – ekonominį interesą; piliečiai sudaro bendriją – politinę tautą, kuri taip pat turi tam tikrą – nacionalinį – interesą. Esminė nemažos dalies referendumo iniciatorių idėja yra ta, kad laisvas žemės pardavimas užsieniečiams yra esmingas lietuvių tautos nacionalinio intereso pažeidimas; kad lietuvių tautos nacionalinį interesą atitinka ne lietuvių ar juo labiau užsieniečių valdomų latifundijų egzistavimas, o ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai pajėgaus lietuvių ūkininkų sluoksnio atsiradimas. Ko verta diskusija, kai oponentas apsimeta niekada negirdėjęs centrinio argumento?

Deja, Mačiulio straipsnio bėdos tuo nesibaigia. Vyriausiasis ekonomistas ne tik ignoruoja esmines oponentų pozicijas ir išsirenka tas, kurias jam patinka kritikuoti. Jis pažeidžia ir kitą, ne mažiau fundamentalų principą, kurį galima būtų pavadinti „palankios interpretacijos principu“. Pagal šį principą, nedera teigti, kad autorius nusišneka, kalba kvailystes ir pan. tol, kol nėra labai stiprių tai pagrindžiančių argumentų. Tokius argumentus aptikus, autoriaus neracionalumą dera parodyti taktiškai, o jei tokių argumentų nėra, reikia laikytis prielaidos, kad autorius pasisako racionaliai.

Vyriausiasis ekonomistas rimtai traktuoti savo oponentų ir jų pozicijų nėra nusiteikęs, nelinkęs jų net pripažinti racionaliais asmenimis. Savo veidaknygėje Mačiulis rašo:

Joks žmogus, suprasdamas koks briedas yra ši iniciatyva, už tokį referendumą nepasirašytų  [...]

Kitame pasisakyme, taip pat veidaknygėje, Mačiulis jau išplėtoja ir šitą briedą aiškinančią „teoriją“: briedas kyla iš „gilaus ir aršaus ultranacionalizmo“. Pastarojo apibrėžimą vyriausiasis ekonomistas kažkodėl pateikia angliškai (vertimas Tiesos.lt redakcijos):

Ultranacionalizmas yra aršus nacionalizmas, išreiškiantis kraštutinę paramą nacionalistiniams idealams. Jam dažnai būdingas autoritarizmas, pastangos sumažinti ar sustabdyti imigraciją, išvaryti arba engti valstybės ar jos teritorijų nevietinius gyventojus, lyderystės demagogija, perdėtos emocijos, kurstančios kalbos apie numanomus, realius ar įsivaizduojamus priešus, kalbos apie grėsmių vietiniam, dominuojančiam arba idealizuotam etnosui egzistavimą, kurstymas arba kraštutinė reakcija į teisėsaugos veiksmus, pastangos riboti tarptautinę prekybą muitų pagalba, griežta verslo ir gamybos kontrolė, militarizmas, populizmas ir propaganda. Vyraujantis ultranacionalizmas dažniausiai atveda į konfliktą šalies viduje arba tarp šalių, arba yra tokio konflikto rezultatas, ir yra apibūdinamas kaip karinės parengties nacionalinėje politikoje sąlyga. Kraštutinėms ultranacionalizmo formoms yra būdingas kvietimas į karą prieš nacijos ar valstybės priešus, kvietimas atskirti teritoriją nuo valstybės, arba, etnocentrinio ultranacionalizmo atveju, įvykdyti genocidą.

Ultranacionalizmą Mačiulis iškart griežtai įvertina:

Apibendrinant, ultranacionalizmas yra absoliutus blogis - sukramtykite bei prarykite jį prie Kūčių stalo ir jau sekančią dieną jis atsidurs ten kur jam priklauso būti.

Taigi, anot Mačiulio, jo oponentai yra briedą kalbantys ir absoliutų blogį išpažįstantys ultranacionalistai. Kyla klausimas: kodėl tokios kompanijos pažiūras vyriausiasis ekonomistas iš viso teikiasi aptarinėti? Ar ne nuosekliau būtų, jei Mačiulis, užuot imitavęs diskusiją, parekomenduotų referendumo šalininkams apsilankyti pas psichiatrą, Seimui – uždrausti „ultranacionalizmą“, o teisėsaugai – iškelti „ultranacionalistams“ bylas?

Kas gi išprovokavo tokį vyriausiojo ekonomisto pyktį ir rūstų pasmerkimą? 320 000 žmonių kol kas aiškiai pasisakė tik už tai, kad žemės nuosavybės ir realios piliečių teisės į referendumą klausimai yra nacionalinės svarbos, todėl remiantis Konstitucija jie turi būti aptariami ir sprendžiami visos tautos. Greičiausiai didesnė dalis piliečių, parašais parėmusių referendumo iniciatyvą, yra prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Tačiau nėra abejonių, kad daug žmonių pasirašė už referendumą todėl, kad pritarė pačiai Konstitucijos nuostatai, jog tautai svarbūs klausimai turi būti sprendžiami referendumais, taigi pasirašydami jie gynė tautos kaip valstybės suvereno teises. Šie piliečiai reikalauja tik to, kad Lietuvos politinis gyvenimas būtų grindžiamas Konstitucija. Mačiulis šią svarbią aplinkybę iš viso nutyli, ją ignoruoja. Jis nevispročiais ir ultranacionalistais išvadina piliečius, kurie reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, ir bando naudotis Konstitucijoje piliečiams užtikrintomis politinėmis teisėmis ir laisvėmis. Tyčiojimasis iš šių piliečių reiškia ne ką kita kaip Konstitucijos ir minėtų teisių ir laisvių neigimą. Taip darydamas Mačiulis elgiasi kaip radikalus antidemokratinio nomenklatūrinio režimo šalininkas.

Atsisakymas rimtai traktuoti oponentą ir staigus peršokimas nuo diskusijos imitavimo prie patyčių, Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių neigimas nėra dalykai, būdingi tik Nerijui Mačiuliui. Tai yra tipiškas reiškinys Lietuvos viešojoje erdvėje ir indikuoja labai svarbius dalykus – tai, kad viešoji erdvė daugelio aktyvių jos dalyvių suprantama ne kaip intelekto ir argumentų, bet kaip nuogos jėgos varžybų arena.

Jei viešoji erdvė paklūsta tik nuogai jėgai, racionalumo, moralės ir bendrojo gėrio principai tampa nesvarbūs: oponentai gali būti sudoroti bet kokiomis priemonėmis – tiek argumentais, tiek nutylėjimu, melu, purvu, pažeminimais, perrėkimu ir pan. Tokių priemonių rinkinys vadinamas „propaganda“. Galima konstatuoti, kad Mačiulis elgiasi kaip tipiškas propagandistas ir atsistoja į „garbingą“ gretą greta Nemiros Pumprickaitės, Andriaus Užkalnio, Romo Sadausko-Kvietkevičiaus, Algio Ramanausko-Greitai, Vladimiro Laučiaus ir kitų.

Svarbus yra sociologinis propagandisto portretas. Išskirčiau dvi propagandistų atmainas. Vieną pavadinčiau tiesiog „cinikais“ – tai asmenys, kurie rašo ir kalba taip, kaip reikia šeimininkui tiesiog dėl to, kad šeimininkas jiems sumokėjo. Cinikas, jei reikės, nutylės, jei reikės – apšmeiš, pažemins ar pasistengs išpurvinti, jei reikės – garbins. Tą, ką reikia, tada, kai reikia. Kitą propagandistų grupę pavadinčiau „chunveibinais“. Pastarieji mano, kartais nuoširdžiai, kad atstovauja „ateičiai“ ir yra pasiryžę bet kokiomis priemonėmis ir nepaisydami jokių pasekmių susidoroti su praeities „atliekomis“, ir taip atverti kelią „ateičiai“. Chunveibinizmas anaiptol nėra vien komunistinės Kinijos reiškinys kultūrinės revoliucijos metu, ar reiškinys, būdingas tik totalitariniams režimams. Chunveibinizmas lydi kiekvieną radikalų socialinės inžinerijos eksperimentą1, tarp jų tuos, kuriuos patiriame mes šiuo metu – laisvosios rinkos eksperimentą ir Europos Sąjungos vieningos federacijos eksperimentą. Pastarieji eksperimentai neišvengiamai pagimdo savus chunveibinus – eurochunveibinus ir rinkos chunveibinus.

Atskirti propagandistą-ciniką nuo propagandisto-chunveibino gali būti komplikuota, nes metodai panašūs, o chunveibinas irgi gauna naudos. Vis dėlto skirtis yra svarbi ir klausimą „Ar propagandistas yra cinikas ar rinkos/euro chunveibinas?“ verta kelti kalbant apie kiekvieną propagandistą.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas rašo:

Požiūris, kad Lietuvos teritorijoje turtą valdyti, gyventi ir ekonominę veiklą gali vykdyti tik šios šalies pilietybę turintis gyventojai yra anachronizmas, ne daug ką bendro turintis su 21 amžiaus realijomis. Jei norime gyventi kaip tikri europiečiai ir nebekelti klausimo, kodėl mūsų atlyginimai kelis kartus mažesni nei ES, turime atsisakyti ir progresą stabdančių inkarų bei liautis skirstyti investuotojus pagal jų kilmę, tautybę, rasę ar kitus subjektyvius kriterijus.

Nors šiame pasaže N. Mačiulis tyčia kalba kaip galėdamas aptakiai, nesunku suprasti, koks požiūris čia išdėstytas. Vyriausiasis ekonomistas laiko save „ateities“, „tikro europietiškumo“ ir „progreso“ šaukliu ir siūlo atsisakyti „stabdančių inkarų“. Tie inkarai yra ne kas kita, kaip Lietuvos ūkininkai, ūkininkai kaip visuomenės sluoksnis, dar visai neseniai laikytas visuomenės stuburu ir sveikiausia tautos dalimi, kuris liberalizavus žemės pardavimą gali būti sunaikintas. Raginti vardan „ateities“ ir nekliudomo „laisvosios rinkos“ funkcionavimo aukoti ištisą visuomenės sluoksnį gali tik rinkos chunveibinas.

Ar gali viešoji erdvė būti kitokia? Ar galime ją padaryti kitokią? Į šį klausimą, ko gero, reikėtų atsakyti taip: viešoji erdvė yra politinės sferos atspindys, ji degraduoja arba sveiksta kartu su politine sistema. Tad kol turėsime degradavusią ir tebedegraduojančią politinę sistemą, tol turėsime degradavusią, paklūstančią tik nuogai jėgai ir propagandistų dominuojamą viešąją erdvę. Kita vertus, tokio dėsningumo egzistavimas nereiškia bejėgiškumo pripažinimą – mes galime propagandai pasipriešinti ir kurti alternatyvą, viešąją erdvę be cinizmo ir chunveibinizmo.

1  Šį dėsningumą pastebėjo prof. Vytautas Radžvilas.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

gintas       2013-12-28 9:33

Puikiai išdarinėtas meluojantis “ekspertas”. Dėkui autoriui.

vilnietė       2013-12-27 19:19

Apie tai, kaip Japonija rėmė savo ūkininkus ir jų pagalba pamažu turtėjo, rašo ekonomistė Maldeikienė. Deja, viskas daroma, kad Lietuva būtų skurstanti valstybė...

http://www.delfi.lt/verslas/verslas/a-maldeikiene-kaip-patekti-i-turtuoliu-roju.d?id=63102516

Anikė       2013-12-27 11:18

Puikus straipsnis,tik mūsų nemėgstantys šviestis ir mokytis politikai tikrai jo neperskaitys.Nebent patarėjai neklystantiems ir nepakeičiamiems “ateities politikams” persakys per savo suvokimo prizmę.

Ale       2013-12-27 8:42

„Tad kol turėsime degradavusią ir tebedegraduojančią politinę sistemą, tol turėsime degradavusią, paklūstančią tik nuogai jėgai ir propagandistų dominuojamą viešąją erdvę. Kita vertus, tokio dėsningumo egzistavimas nereiškia bejėgiškumo pripažinimą – mes galime propagandai pasipriešinti ir kurti alternatyvą, viešąją erdvę be cinizmo ir chunveibinizmo“. Dėkui už straipsnį.

Kritikas Pikčiurna       2013-12-27 6:24

SWED banko vyriausiojo analitiko Nerijaus Mačiulio nuomonė išreiškia šio užsienio banko nuomonę. Komercinio banko, kuriame Lietuvos vyriausybė bei nemažai savivaldybių laiko valstybės biudžeto ir Sodros lėšas, o iš šių lėšų gaunamas finansinis pelnas turtina motininį banką, o ne mūsų valstybę. Kodėl ta nuomonė yra tokia pakaktų paskelbti kiek tūkstančių hektarų Lietuvos žemių jau priklauso šiam bankui, kiek iš jų yra įgyta pusvelčiui už negražintas paskolas ir kiek dar yra užstatyta žemių šiam bankui už išduotas paskolas Lietuvos ūkininkams. Šiuos klausimus reikia užduoti visiems užsienio bankams, nes lietuviškų bankų neturime. Vyriausias analitikas be abejonės tuos skaičius žino, bet jie yra bankų komercinė paslaptis. Nereikia būti ekonomistu ar analitiku jog suprastum, kad žemė Lietuvoje brangs 4-14 kartų, nes šiuo metu ji yra tiek kartų pigesnė už žemę kitose ES narėse. Iš tikrųjų gali brangti dar daugiau, nes ten dar yra gausybė papildomų saugiklių, ribojančių jos įsigyjimą, o Lietuvoje saugiklių nėra ir spekuliantams tai yra papildoma paskata konkuruoti. Ar sunku numatyti kas nutiks su žemės ir kitais mokesčiais bei smulkių ir vidutinių ūkininkų galimybe grąžinti paskolas ir atsiimti bankams užstatytas žemes. Bus pakartoti triukai, kai bankai perėmė už paskolas užstatytus butus po investicinių bendrovių karštligės ar nekilnojamojo turto burbulo, o jų savininkai atsidūrė prie šiukšlių konteinerių bei nakvoja po svetimais balkonais, geriausiu atveju uždarbiauja užsienyje.
Tai yra tik ekonominė pusė. Bet kokios bus politinės pasekmės, kai keliems Skandinavijos bankams ar kitiems stambiems užsienio subjektams nuosavybės teise priklausys didžioji Lietuvos teritorijos dalis? Negi jie tenkinsis savo interesų lobistais ir nepareikalaus tiesioginės teisės turėti savo atstovus Seime? Tada ne tik faktiško, bet net ir teorinio Suvereniteto Lietuva neteks galutinai ir negrįžtamai. Dėl tokių dalykų galima pavirsti ne tik ciniku ar chunveibinu. Dėl tokių dalykų dar visai neseniai buvo išžudomi milijonai, o čia galima pasiekti paprastu parašiuku po įstatymu ar sutartimi. O jūs, naivuoliai aborigenai, vis dar tikite, kad atvažiuos užsienio aitvarai, iššluos mūsų šiukšles, sukiš savo kapitalą, kad mes nieko neveikdami ir riedamiesi tarpusavyje, sočiai ir laimingai gyventume iš jų kapitalo duodamos naudos…
Ir Lietuvoje yra kvailių ir dar su aukštu ekonominiu bei politiniu išsilavinimu, kurie tokiomis pasakomis tiki?

to: suomis        2013-12-26 20:55

Kvietkevicius toks pats cinikas ar chunveibinas, dirbantis is idejos zydams,  prirases lietuvius juodinanciu str., pvz., kad karo metais apie Druskininkus tautieciai issaude zydus ir t.t. Jo straipsniuksti -smeizta, isversta i rusu k., su pasimegavimu transliuoja Cikagos rusakalbiu radijo stotys, spausdina rusakalbiu leidziami (ir lietuviu k.) laikrasciai.Izraelis, galimai, dosniai atsilygino autoriui… Chunveibnai nebuvo vien idejiniai - jie sieke uzvaldyti pasauli grynai pragmatiskais tikslais. Kad tai vyksta dabar - puikiai matome- Ukrainoje igyjamos zemes, Rumunija su Kinija pasirase ilgalaike sutarti del investavimo i Rumunijos versla-uki daugiau nei 20 mlrd euru, JAV sedi Kinijos kiseneje, Lietuvoje kuriasi Chinatown - viskas apgalvota. Ir nors Mao mire, jo idejas, kiek transformutas, tesia Kinijos komunistai. Kai tas ,,atsilikes”, bet pinigingas krastas Kinija uzvaldo pasauli, tada nesvarbu kas jos valdzioje…

Auksė       2013-12-26 14:37

Kai Lietuva stojo į ES buvo įtarimų, kad kažkas toje ES ne taip, bet dabar akivaizdu, kad tai ne lygiaverčių valstybių sąjunga, o naujoji
Romos imperija, kurioje Lietuva-kolonija: gyventojai išvaryti vergauti į metropoliją, o finansai atiduoti plėšti skandinavams. Dabar vienas skandinavų iškrypėlis nebaudžiamas mūsų šventovei-Katedrai rodo nuogą užpakalį, o kitas jų nusamdytas iškrypėlis-mus išvadina ultranacionalistais, todėl, kad mylime savo Tėvynę ir suprantame, kad tie
skandinavų bankeliai-lūpikautojų ir Lietuvos parazitų kontoros.

vilnietis       2013-12-26 14:01

Mačiulis ir chunveibinas-cinikas, ir diletantas-durnius viename asmenyje,
tokia vienaląstė banko infuzorija, kuri maitinasi ir tuštinasi per tą pačią vietą, o jos mąstymas-taksiai: doleriotaksis, eurotaksis ir pan.

 

Nida       2013-12-26 13:54

Gera analizė. Apibrėžimai labai geri. Tikrai taip - “propagandistai cinikai”, “propagandistai chunveibinai”. Reiškiniai pavadinti savo vardais. Ačiū autoriui.

suomis       2013-12-26 12:58

Aš vis tik linkęs manyti, kad Mačiulis labiau atitinka ciniko personažą. Chunveibinai nesitikėjo asmeninės naudos siaurąja prasme. Jie dirbo daugiau iš idėjos. Klasikinis chunveibinas tai Kvietkevičius, tas veikėjas dėl “progreso” ir savo žemę parduotų. Kitaip tariant Mačiulis nėra durnas, bet veikia jis ciniškai, ko nepasakysi apie Kvietkevičių...


Rekomenduojame

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Vidmantas Valiušaitis. Demokratija įsitvirtino pas mus tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Algimantas Rusteika. Apie grėsmes grėsmėms

Nuo bačkos. Andrius Navickas: mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa

„Žygis už gyvybę“ ir socialinių platformų cenzūra

Chad Pecknold. Brexitas – daugiau nei populistų maištas prieš globalizmą

Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

Mūzos ir ginklo broliai: Atmintis gyva. Konferencija skirta rašytojo, partizano Mamerto Indriliūno 100-osioms gimimo metinėms

Zofia Kossak-Szczucka: „Protestas!“

Istorija be vėliavnešių – tik butaforija

Nigel Farage. Trumpas pasakojimas apie ilgą kovą už Brexitą

Valdas Vižinis. Pokalbiai su teisėsauga. I dalis. Apie anūkės tvirkinimą

Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys

Darius Kuolys. Ir darsyk apie lietuvių laisvės projektą, jo atramas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.