Socialinė politika

Lidžita Kolosauskaitė. Apie Lietuvą – tokią, kokia ji iš tikrųjų yra

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 18 d. 22:10

13     

    

Lidžita Kolosauskaitė. Apie Lietuvą – tokią, kokia ji iš tikrųjų yra

lidzita.popo.lt

Emigracija vėl auga. Tauta evakuojasi. Iš žemių, kurias prieš 26 m. plikomis rankomis išplėšė iš rusų.

Regis, tik tam, kad galėtų iš čia pabėgti.

Kažkaip paradoksalu, kad valdant rusams, mes kovojome už teisę gyventi savo šalyje pagal savo taisykles, tačiau valdant pačių demokratiškai išrinktiems atstovams kovojame už teisę išvykti gyventi kitur.

Nes dabar madinga galvoti, kad teisė susikrauti lagaminus ir pabėgti yra laisvė. Nors aš vis dar tikiu, kad laisvė – gyventi savo šalyje, pagal savo taisykles ir sąžinę. Būtent tai, dėl ko varėme okupantus lauk. Ir tai, ko negavę, bėgame patys.

Kas nutiko šiai tautai, kad iš didvyrių tapo bėgliais?

Nieko nenutiko.

Tas ir blogiausia, kad nieko nenutiko. Tai, kas buvo „prie ruso“, sėkmingai liko „prie Briuselio“: socialinė nelygybė, skurdas, empatijos stoka, nepagarba vieni kitiems ir taip – žymusis alkoholizmas, kuris daugeliui kelia juoką, nors dėl jo kasmet žūva daugybė žmonių, vaikai auga be priežiūros, prarandama daug protų ir rankų.

Nors ekonominė situacija toli gražu nėra tokia džiuginanti, kaip bandoma pateikti, ir augantis darbo užmokesčio vidurkis de facto reiškia augančią socialinę nelygybę, aš linkusi manyti, kad tai nėra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nebenori gyventi savo šalyje, šalia savo tėvų ir draugų.

Taigi, kas veja mus iš savo sunkiai atkovotų žemių?

Pirmiausia empatijos stoka, kuri Lietuvoje visuotinė ir labai teigiamai vertinama. Kažkoks tyrimas atskleidė, kad lietuviai yra vieni mažiausiai empatiškų žmonių pasaulyje. Ir tas matyti – net kalbant apie įvykius, kurie turėtų sukrėsti ir suvienyti, garsiau skamba ne užuojautos, o keršto natos, pvz., visuomenėje nuaidėjus skandalui apie patėvio į kiemą išmestą vaiką, dominavo sadistiniai svarstymai, ką reikėtų padaryti motinai arba patėviui.

Kaskart, kai nutinka kas nors blogo, lietuviai atrodo kaip kokie kukluksklano atstovai, atėję sudeginti blogiečių. Net labai nesigilinant, kas tie blogiečiai. Nes pats deginimas yra pramoga. Ir užtat tai, kas bloga, yra įdomiau, nei tai, kas gera.

Visiškas empatijos nebuvimas pastebimas ir kitose gyvenimo srityse – kalbėdami apie kalinius dauguma norėtų laikyti juos surakintus grandinėmis, iki kaklo panardintus lediniame vandenyje. Nepaisant to, kad tik maža dalis atliekančių laisvės atėmimo bausmę nuteisti už smurtinio pobūdžio nusikaltimus.

Lygiai taip pat abejingai žiūrima ir į skurdo problemą – netekti darbo ar pajamų, bankrutuoti, neišgalėti atsiskaityti Lietuvoje yra nusikaltimas, kurį padarę nusipelno visokeriopo pasmerkimo.

Man sveiku protu nesuvokiamą situaciją, kai skolininkės daiktai buvo mėtomi pro penkto aukšto langą, dauguma interneto komentatorių vertino teigiamai aiškindami, kad jei jau prasiskolinai, tai turi susitaikyti su viskuo. Greičiausiai net ir su tuo, jei tave patį išmes pro langą.

Gretimame bute klykiantys vaikai yra problema nebent dėl to, kad trukdo miegoti, bet ne dėl to, kad prieš juos smurtaujama.

Ir būtent šis visuotinis empatijos stygius, visuotinis pyktis ant visų ir dėl visko aiškiausiai rodo, kad Lietuva vis dar gyvena okupacijos sąlygomis.

Nejautrumas yra gynybinė reakcija nuo aplink vykstančio neteisingumo. Kai žmogus jaučiasi bevertis, kai žino, kad jis ir jo artimieji nėra saugūs, jis primityviai stengiasi prisitaikyti – nesikišti į kitų reikalus, niekam neužkliūti, su niekuo per daug nesuartėti. Būtent taip gyvena žmonės Šiaurės Korėjoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Taip gyvena ir Lietuvoje. Diena iš dienos tiesiog stengdamiesi išlikti ir „neapsisunkinti“ galvos svetimais vargais. Nes ir savieji – vos pakeliami.

Tam, kad galėtum kuo nors pasidalyti, visų pirma tai turi turėti pats. Dauguma Lietuvos gyventojų neturi kuo pasidalinti, nes patys gyvena finansiniame arba dvasiniame skurde.

Su empatijos stoka glaudžiai susijusi ir nepagarba vieni kitiems. Nepagarbus elgesys yra toks pat visuotinis ir toleruojamas kaip empatijos stoka. Lietuvoje įprasta darbuotojas vadinti „mergaitėmis“, kęsti pakeltą darbdavio toną ar įžeidžiančias replikas.

Girdėjau, kad vienos didžiausių Lietuvos įmonių pagrindinis akcininkas atvirai giriasi apie savo darbuotojus žinantis viską. Ir jo darbuotojams tai neatrodo problema.

Nes Lietuvoje žmogus vertas tiek, kiek jis turi pinigų ar įtakos. Ir jei jis ko nors stokoja, tai su juo galima elgtis kaip su antrarūšiu.

Būtent todėl „eilinis“ žmogus, nuėjęs į „eilinę“ lietuvišką įstaigą, turi penkis kartus nusilenkti, septynis kartus paprašyti, sugrįžti dar tris kartus dėl tos įstaigos darbuotojų nekompetencijos ir jų už tai atsiprašyti.

Nes jeigu tau reikia, tai tu turi nusižeminti.

Korupcija ir protekcionizmas yra kitos to paties medžio šakos. Dauguma prisitaikiusiųjų prie primityvios sistemos žino, kaip svarbu turėti „teisingų“ draugų ir „teisingą“ darbą. Užtat stengiasi žūtbūt įlisti į „teisingą“ vietą bei įtaisyti ten savo artimuosius.

Mūsų nestebina vienodos pavardės teismuose, prokuratūroje, savivaldybėje ir kitose iš biudžeto išlaikomose įstaigose. Mūsų nestebina, kad atskiros institucijos tapusios atskirų partijų bastionais.

Mums įprasta, kad visi reikalai tvarkomi per „savus“ ir užtat niekas nesidrovi nubėgti pas draugą/kaimyną/bendrapartietį, kad jis padėtų jo vaikui įstoti, išlaikyti kokį nors egzaminą ar laimėti kokį nors kokursą. O po to garsiai svajoti, kad jaunoji karta tai jau kitokia. Nors išties tėvus keičia vaikai, o vaikus – anūkai. Iš sovietų išmoktos pamokos sėkmingai perduodamos iš kartos į kartą.

Liustracijos buvo išvengta tam, kad valstybės valdyme galėtų likti tie patys, kurie ją valdė iki 1990 m. Ir nors valstybė pasikeitė, bet valdančiųjų požiūris ir įpročiai liko tie patys.

Na, ir alkoholizmas – vienintelė paguoda tiems, kurie neturi proto ar galimybių išvykti. Problema ir kartu jos sprendimas. Maras, kuris žudo tautą, tačiau vien kalbos apie jo pažabojimą kelia revoliucijas.

Man neteko girdėti, kad lietuviai aršiai kovotų už vaikų teises, didesnes algas, mažesnius mokesčius, pagarbų elgesį viešajame sektoriuje ar kitais svarbiais klausimais, tačiau užtenka paminėti, kad bus sunkiau prasigerti, ir tauta pasiunta.

Nes gyventi kaip Skandinavijoje gal ir norėtųsi, tačiau suvokiant, kaip tai menkai realu, svarbiau, kad prisigerti būtų galima lietuviškai.

Tokia yra Lietuva, kurią labai sunku mėgti ir iš kurios labai norisi išvykti. Ir tik viltis, kad ji gali būti kitokia, sulaiko mane nuo šio sprendimo.

Kol kas.

lidzita.popo.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Viktorija       2016-12-26 17:49

Taiklus, išmintimi alsuojantis straipsnis.
Visiškai pritariu autorei.

Dzeikas       2016-12-20 8:41

Al,ui:
Aciu uz puiku pavyzdi to, ka reiktu veikti kalbos kulturos NKVD - ginti kalba pilnaja sio zodzio prasme.Etaloninis pavyzdys kur ir kada reikia taisyti kalba.
Kodel taip sakau? Todel, kad LKK ne veltui gavo pravarde “NKVD” nes 99% savo veikloje gina ne kalba , o tuscia vieta, arba savo pacios etatus. Tik taip galiu suprast atvejus kai baudziama uz “hamburgeri” , “saita”, “linka”.Lietuviu kalba nesukure zodziu soms savokoms ir dera naudoti suprantamas tarptautineje bendruomeneje.Prievartinis brukimas naujadaru-invalidu tik patvirtina kad albinai(is Radio show) rupinasi ne kalbos svara, o savo duona ir sviestu.
O kodel autore ir pan. apsviestunai bruka “empatijas” vietoj “meiles” tegaliu paaiskint ,kad musu visuomene tiek pairo, kad zodziai reiskiantys aukstasias sielos vertybes, - dora, istikimybe, kilnumas, atsidavimas, - tampa ne tik mazai suprantami, taciau gedimasi ju igarsinimo. Tai ne kalbinis, tai socialinis reiskinys.

Al.       2016-12-20 0:18

,,Kas nutiko šiai tautai, kad” taip nebemyli savo kalbos ? Priesaką ,mylėk savo artimą kaip save patį’ galim suprasti tik mylėjimą pakeitę empatija ?

Kkorumpuotas valdžiagyvis       2016-12-19 19:06

Na ir ką? Manai Jakimavičiau jumis kas nors išgirdo, kas gali problemas pašalinti. Už tai, kad mano korumpuotą orumą paniekinai gausi grąžos, kad maža nepasirodys.

Kai       2016-12-19 17:52

taip autorė rašo, jaučiasi, kad jai skauda dėl to kas vyksta.Teisinga mintis, kad tankus rusai išsivežė, o tankistus paliko. Antra mintis, kad tankistų daugėja, nes pavyzdžiai užkrečia. Trečia - gerų pavyzdžių kol kas mažoka. Ketvirta - kol viešojojė erdvėje siautėja valatkų, užkalnių, jakilaičių tipo neapykantos skleidėjai, o ne tokie autoriai kaip šio straipsnio, permainų nenusimato.

Yra ir kita       2016-12-19 13:45

emigracija-į kapus.Labai daug miršta,nelaiku miršta,o ir vyresni dar galėtų pagyventi.Bet gydytojai suinetresuoti gydyti tik jaunus.Čia iš vis daug diskriminacijos.Jei vyresnė moteris,į ją žiūrima ,kaip į nurašytą.O ji juk mama,močiutė,kažkam labai brangi.

Baisiausia,kai empatijos       2016-12-19 13:43

stygius keliasi į mediciną...Gali daug kam nepatikti,bet sovietiniai medikai,turėjo smetoniškos dvasios ir atjautos daug daugiau.

plius       2016-12-19 13:26

plius siutėja mokytojai, darbdaviai, ikiteismininkai, prokurorai ir teisėjai,  susidorodami baudžiamuoju keliu už  mokyklos direktoriaus viešo ir privataus intereso pažeidimo demaskavimą. Lietuvoje valstybinėse įstaigose pavojinga.

Klasika       2016-12-19 12:57

Rusų genijai apie Rusiją:
Lermontovas: „strana rabov, strana gaspod“,
Černiševskis: „nacija rabov snizu doverchu“
Turgenevas:  „russkij narod - naibolšij i nainaglejšij vrun vo vsiom svete“
Bulgakovas: „ne narod, a skotina , cham, dikaja orda dušegubov i zlodėjev“,
Gorkis: „naivažneisėju primietoju udači russkogo naroda jest jevo sadistskaja žestokost“,
Šmeliovas: „ruskij narod nenavidet svobodu, on obožajet rabstvo, on liubit cepi na svojich rukach i nogach, on v liuboj moment gotov ugnetat vsech i vsia“.

Elementaru       2016-12-19 12:53

Liustracijos nebuvo. Valstybė “pasikeitė”. Gyvenimas ne.

Marazmas       2016-12-19 7:18

Tikras pasaku rinkinys.Neisgyvenam brangieji,neisgyvenam.

okupacijos ir ateizmo pasekmės       2016-12-19 2:36

rusijoje dar blogiau - vienintelė paguoda
——
(taip ir norisi šaukti: lietuvi - nebūk rusas !! )

Lietuvoje kasmet nustatoma apie 18 000       2016-12-19 0:23

naujų vėžio atvejų, daugiausiai vyrų prostatos, moterų krūtų ir kiaušidžių, odos, plaučių ir žarnyno. Higienos instituto duomenimis, beveik 20 proc. Lietuvos gyventojų mirčių sudaro mirtys nuo vėžio.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.