Istorija, Intelektualų vaidmuo

Verta prisiminti. Apie Bronių Krivicką – kovojantį poetą

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 22 d. 19:49

5     

    

Verta prisiminti. Apie Bronių Krivicką – kovojantį poetą

Aras Lukšas | „Lietuvos žinios“

Prieš 64 metus per Raguvos girioje surengtą čekistinę operaciją žuvo nepaprasto talento poetas Bronius Krivickas. Tai pačiai plunksnos brolių plejadai kaip ir Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Nyliūnas ar Vytautas Mačernis priklausęs B. Krivickas svajojo paskirti savo gyvenimą kūrybai, tačiau karas ir sovietinė okupacija privertė poetą stoti į kario kelią.

„Nes man ruduo yra kaip tikras brolis/Nes laukiam mes abu likimo to paties/Ir lapų auksu, putinų karoliais/Papuošime dienas, netekusias vilties.“ Taip viename savo eilėraštyje rašė Bronius Krivickas. Rašė, tarsi nujausdamas, kad ir jam bus lemta žūti drauge su rudeniu. Gimęs niūrų ir pilką lapkritį, poetas krito kovoje rugsėjį – kaip ir tame eilėraštyje, auksu besidengiant pamiškėms, kuriose lyg kraujo lašai raudonavo putinų uogos. Krito, taip ir nesulaukęs savo 33-iojo gimtadienio.

Ir šis, ir daugelis kitų brandžiausių B. Krivicko eilėraščių gimė miškuose, tamsiuose ir drėgnuose bunkeriuose ar nuošaliuose vienkiemiuose. Matyt, toji kūrybos branda buvo dėsninga – suvokdamas, kad bet kuri gyvenimo minutė gali būti paskutinė, poetas buvo itin atidus kiekvienam būties mirksniui. Taigi būtent tuomet, 1948–1949 metais, jau žuvus broliui Juozui ir kritus dar vienam talentingam partizanų poetui Mamertui Indriliūnui, B. Krivickas sukūrė gražiausius savo sonetus ir išvertė pluoštą vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango von Goethe’s eilėraščių.

B. Krivickas iš tiesų buvo kitoks nei daugelis pogrindžio kovotojų, kuriuos šiandien galime matyti išlikusiose tų dramatiškų laikų nuotraukose. Kitoks ir savo būdu, ir išvaizda. Nedidelio ūgio, kiek pliktelėjęs, stamboką nosį „pabalnojęs“ akiniais, vilkintis ne uniforma, o paltu, galvą prisidengęs ne kariška kepure, bet skrybėle, jis miškuose atrodė lyg miesto inteligentas, atklydęs čionai pailsėti nuo kasdienio šurmulio ir įkvėpti gurkšnį tyro oro. Tačiau po šiuo apvalkalu slypėjo ir drąsa, ir vyriškumas, ir tas ypatingas dalies lietuvių inteligentų pasiryžimas stojiškai ir be iliuzijų pasitikti visai mūsų tautai skirtą lemtį.

Tad kas iš tiesių buvo B. Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys? Ir kas lėmė jo apsisprendimą paimti į rankas šautuvą ir išeiti į miškus?

Galbūt tai, kad šis literatas priklausė jauniausiai to meto inteligentų kartai, atėjusiai į universitetų auditorijas 1939-aisiais. O šioji, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „Vytauto Mačernio karta“ pasižymėjo ypatingu, nesumeluotu patriotizmu ir gebėjimu drąsiai pasitikti įvairiausius išbandymus. Šiai kartai priklausė ir daugiau jaunų literatų, nacių okupacijos metais susispietusių į Vinco Mykolaičio-Putino globojamą neoficialų būrelį: ten buvo ir V. Mačernis, ir A. Nyka-Nyliūnas ir Gediminas Jokimaitis, ir K. Bradūnas, ir Eugenijus Matuzevičius. Tačiau nė vienas iš čia paminėtų poetų nepasirinko aktyvios ginkluotos kovos. V. Mačernis 1944-aisiais žuvo nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio skeveldros, kiti sugebėjo kažkaip prisitaikyti prie niūrios sovietinės realybės, dar kiti pasirinko emigranto dalią.

Apie pastarąjį variantą svarstė ir B. Krivickas. Tačiau atėjus lemtingai akimirkai poetas taip ir nepasitraukė į Vakarus. Kodėl? Galimas dalykas, dėl savotiško naivumo. Kaip pamatysime vėliau, B. Krivickas leidosi įtikinamas, kad sovietiniai okupantai, 1940-aisiais beatodairiškai naikinę ir prievartavę lietuvių tautą, dabar, baigiantis baisiausiam žmonijos istorijos karui, staiga taps humaniški ir nebeengs mūsų žmonių. Pamatysime ir tai, jog toks tikėjimas buvo žiauri klaida: poetas mėgins kažkaip susigyventi su sovietine sistema, tačiau pakaks vos kelių mėnesių suprasti, kad dabar belieka tik vienas – ginkluoto pasipriešinimo – kelias. Šį kelią pasirinks ir du B. Krivicko broliai. Ir abu sulauks tos pačios lemties.

Staipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2016-12-24 17:07

-> anonimui: Vidkuno Kvislingo likimas irgi buvo tragiškas, jeigu ką. wink Apskritai, tai tamstelei reiktų ne tik atidžiau skaityti, bet ir rašyti: pasikartosiu, bet rezistentą ir kolaborantę į vieną gretą statyti YRA cinizmas. Tai iš esmės tas pats, kas sakyti, jog, matai, mirtinai nusigėrusiam vargšui Kubilinskui teko tokia pati tragiška dalia, ir kaip ir jo išduotiems partizanams. Ir čia anoniminis “moralinio reliatyvizmo” šalininkas pasakytų, kad “juk tiesa, kad ir Kubilinsko, ir partizanų likimai tragiški, nors moraliniai apsisprendimai tam tikru metu okupanto atžvilgiu buvo priešingi. Likimų palyginimas pats savaime cinizmo nei padidina, nei sumažina”. wink

>Pikc        2016-12-23 17:01

reiktų atidžiau skaityti:
juk tiesa, kad ir Salomėjos Nėries, ir Broniaus Krivicko likimai tragiški,
nors moraliniai apsisprendimai tam tikru metu okupanto atžvilgiu buvo priešingi.
Likimų palyginimas pats savaime cinizmo nei padidina, nei sumažina:
svarbu, koks lyginančiojo tikslas, sumanymas, vertinimai.
Reiktų skaityti Joną Mikelinską.

Jei Laisvės premija       2016-12-23 16:17

būtų atminties ženklas, skiriamas, tarkim, trim asmenims - trim skirtingų epochų asmenybėms, ir tie metai būtų skirti pažinti ne tik jų asmenybes, bet ir jų kelią - tuos pasirinkimus, kuriuos jie padarė, ko išsižadėjo taip pasirinkdami, ką savo pasirinkimu įkvėpė, manau, toji jų gyvenimo šviesa taptų ir mūsų viltimi, ilgainiui ji duotų naują vaisių.
O dabar?
Atmesti s. Nijolės Sadūnaitės kandidatūrą dėl VL ir VA - daugiau negu neviltinga…

Pikc       2016-12-23 16:03

Rezistentą su kolaborante lyginti - cinizmo viršūnė.

Abu su Salomėja - lapkritinukai.        2016-12-23 1:23

abiem talentams teko tragiška dalia. Broniui Krivickui - sąmoningai savo kelią pasirenkant. Kovojo jis plunksna ir kulka, “Nors nešvietė laimėjimo viltis”.
(Jonas. Mikelinskas, Už šį rezistencinį romaną autorius pelnė “Į laisvę” fondo rezistencinio romano konkurse, laureato vardą:
“Į Laisvę” fondo filialas, 246 psl.,1994).


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. „Kraupu, kuo virsta viešoji erdvė“

Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Algimantas Rusteika. „Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai?“

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.