Dienos aktualija, Istorija

Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 21 d. 0:16

5     

    

Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, palaikai, nutarta pradėti, kaip spėta, kalne palaidotų likusių egzekucijų aukų palaikų paiešką. Iki 2019 m. rugpjūčio archeologai atkasė palaikus 20 asmenų, sumestų į 14 duobių, apipiltų kalkėmis, kai kurie surištomis rankomis, veidais žemyn, po tris, po du ir po vieną duobėje.

1863 m. sausio 22 d. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimas, kuriuo siekta atkurti Lenkijos ir Lietuvos Valstybę. Po kelių dienų Lietuvos provincijų komitetas pakvietė prie sukilimo prisidėti buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių gyventojus. Vasario mėnesį sukurta Laikinoji Lietuvos ir Baltarusijos provincijų vyriausybė ėmėsi aktyviai rengti sukilimą. Į kovą už laisvę, lygybę ir nepriklausomybę įsitraukė įvairių luomų atstovai – bajorai, valstiečiai, miestiečiai ir dvasininkai. Lietuvoje ir Baltarusijoje susiformavę sukilėlių būriai jau vasario mėnesį stojo į kovą su Rusijos kariuomene. 1863 m. pavasarį prie sukilimo prisijungęs Generalinio štabo karininkas Zigmantas Sierakauskas pabandė sukurti reguliariąją sukilėlių kariuomenę ir išplėsti sukilimą už Lietuvos ribų. Tačiau po 1863 m. gegužės 7–9 d. netoli Biržų pralaimėto mūšio, po kurio ir pats sužeistas Z. Sierakauskas buvo suimtas, sukilėliai kariavo tik partizaninį karą.

Gegužės–rugsėjo mėnesiais sukilimas pasiekė savo didžiausią aktyvumą. Po to stiprėjant Rusijos kariuomenės puolimui, sukilėlių veiksmai ėmė silpti, nors sukilimo organizacija veikė ir atskiri sukilėlių būriai tęsė kovą iki 1864 m. rudens. Prieš Rusijos imperijos kariuomenę, kuri Lietuvoje turėjo beveik 145 tūkstančius karių, kovojo, skirtingais duomenimis, tik apie 15–30 tūkstančių sukilėlių, iš jų žuvo apie 6 tūkstančius. Sukilimas įgavo didelį mastą, jam numalšinti Rusijos administracija ėmėsi išskirtinių represijų.

1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus: Boleslovui Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į Vilniaus gubernijos bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką organizavimą. „Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovo Aleksandro Domeikos, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties bausmė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje. Iš sukilimo organizacijos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislavas Dormanovskis bei vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis. Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose: Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas. Kovoję ir žuvę didvyriai pratęsė ir ateities kartoms perdavė kovų už Tėvynės laisvę tradiciją.

Lukiškių aikštėje pasmerktųjų kūnus užkasdavo tik laikinai, vėliau, siekiant išvengti jų pagerbimo, palaikai buvo perkeliami į griežtai saugomą Vilniaus tvirtovės vietą – užkasami ant Gedimino kalno (anuomet vadinto Pilies kalnu). Iš visų nubaustųjų Lukiškių aikštėje tik kunigo Stanislovo Išoros kūnas nerastas. Jis buvo sušaudytas pirmas – 1863 m. birželio 3 d. – ir galbūt palaidotas kitoje tvirtovės dalyje – ant Trijų Kryžių kalno.

Tūkstančiai pasipriešinime dalyvavusių žmonių buvo kalinami Vilniaus tvirtovėje ir uždarytuose vienuolynuose įrengtuose kalėjimuose politiniams kaliniams, tremiami į atokiausias imperijos vietoves katorgos darbams, jų turtas konfiskuojamas. Persekiojimai, tardymai ir viešos egzekucijos vyko visoje sukilimo apimtoje teritorijoje. Jais siekta ne tik nubausti, bet ir įbauginti už savo laisvę kovojusią visuomenę.

Šaltinis: lrv.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2019-11-23 23:03

Keista ta mūs istorija. Sukilimą pradėjo lenkai ir vadovavo jam lenkiakalbė bajorija, bet po sukilimo uždraudė ne lenkų, o lietuvių kalbą. Ir sukilėliai siekė gal skirtingų dalykų, bet kas iš jo vadų nepripažino niekšiškos gegužės trečiosios konstitucijos, sunaikinusios Lietuvą ? Pagal ją Lietuva tapo tik viena iš unitarinės Lenkijos sričių.

to sąsiui       2019-11-22 5:02

Nežinai ar apsimeti durniumi, kad nežinai, kaip po Antrojo Žalgirio, kai kryžiuočių vaikaičiai supylė Rusijos imperijos galybę, kaip Lenkija elgėsi su Lietuva ir lietuviais? Gal pačiam, Sąsiau, priminti tai, ką? Negi ir pats esi docentų užburtas intelektualus zombis su dviem aukštaisiais mokslais - Kapsukės(VU) ir VDU, kur kas tokie įsitvirtino? Jei toks - tada zubryk jų popierkas ir toliau.

sąsiui       2019-11-21 23:25

Kiek Rusijos imperijos įstatymų pažeidė ir nevykdė teismų sprendimų šie “violetiniai”? smile Muravjovas buvo mentų ir prokurorų vaidmenyje.

Na, kalbėtume       2019-11-21 13:01

šiandien lenkiškai ir Vilnius būtų ne lietuvių.

Žodžio laisvė...       2019-11-21 1:37

Amžina šlovė Didvyriams.Lietuva jų niekada nepamirš ir bus per amžius dėkinga už jų
aukas.


Rekomenduojame

Ramūnas Karbauskis. Kleptokratija ir jos didvyriai

Vygantas Malinauskas. Mano trigrašis į diskusiją apie simbolius

Prokurorų žinia: Neringa Venckienė iš įtariamosios tapo kaltinamąja

Šiandien, šeštadienį, 14 val. kviečiame į pilietinį mitingą – už istorinę atmintį, didvyrių garbę, Trispalvę ir Valstybę

Italų kalbininko prof. dr. Guido Michelinio paskaita apie lietuvių kalbą ir jos pranašumus

Vilniaus Sąjūdis: nedelsiant grąžinkite A. Kentrai Miško brolių muziejaus patalpas ir, atlyginę patirtą žalą, paremkite jo veiklą

Prokuratūra skundžia sprendimą Generolo Vėtros lentelės sudaužymo byloje

Raimondas Navickas. Pasiūlymas klaipėdiečiams

Tautos forumo reikalavimas dėl patyčių iš valstybinės vėliavos, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo

Robertas Čerškus. Apie neužmirštuolės žiedelius

Vidmantas Valiušaitis. 1944 m. sausio 9 d. tragiškai žuvo gaisre prezidentas Antanas Smetona

Liudvikas Jakimavičius. Įdomus faktas

Robertas Grigas. Jei iš LRT diktorių atsirastų...

Grėsmės lygių nebeliko. Įsigaliojo naujas Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas

Tomas Baranauskas. Atmintinos dienos ir Kazys Škirpa

Vincentas Vobolevičius. ES direktyvos: kas jos ir ką jos gali?

Vidas Rachlevičius. Mes vėl pralaimim neiššovę...

Advokatas Remigijus Merkevičius neįžvelgia jokio moters nusikaltimo: jos sulaikymui pagrindo nebuvo

Liudvikas Jakimavičius. Atsako belaukiant: jis bus žiaurus ir visiškai kitoks nei prognozuojama

„Meilės krantų“ autorius Gitenis Umbrasas: Jausmas, lyg kas ranką pjautų

Nuo bačkos. LRT: mums dera nulenkti galvas prieš tas jaunas policijos pareigūnes, operatyviai radusias argumentų, kodėl gi reikia sulaikyti asmenį

Algimantas Rusteika. Trys išvados

Policinės valstybės sentencijos

Tomas Baranauskas. Tokia policija – grėsmė nacionaliniam saugumui

Audriaus Bačiulio replika apie naująją tvarką „Šimašiaus okupuotame Vilniuje“

Buitinė trauma ar policininkų smurtas? arba Popierius viską pakenčia, o lietuvis?

Vygantas Malinauskas. Kai liberalizmas tampa vyraujančia ideologija

Algimantas Rusteika. Pasaka ne pasaka apie tai, kas visada skęsta, o kas tik paviršiumi plaukioja

Geroji Naujiena: Kad Dievo išmintis apsigyventų ir mūsų tautoje

Susipažinkime: Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.