Dienos aktualija, Istorija

Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 21 d. 1:16

5     

    

Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, palaikai, nutarta pradėti, kaip spėta, kalne palaidotų likusių egzekucijų aukų palaikų paiešką. Iki 2019 m. rugpjūčio archeologai atkasė palaikus 20 asmenų, sumestų į 14 duobių, apipiltų kalkėmis, kai kurie surištomis rankomis, veidais žemyn, po tris, po du ir po vieną duobėje.

1863 m. sausio 22 d. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimas, kuriuo siekta atkurti Lenkijos ir Lietuvos Valstybę. Po kelių dienų Lietuvos provincijų komitetas pakvietė prie sukilimo prisidėti buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių gyventojus. Vasario mėnesį sukurta Laikinoji Lietuvos ir Baltarusijos provincijų vyriausybė ėmėsi aktyviai rengti sukilimą. Į kovą už laisvę, lygybę ir nepriklausomybę įsitraukė įvairių luomų atstovai – bajorai, valstiečiai, miestiečiai ir dvasininkai. Lietuvoje ir Baltarusijoje susiformavę sukilėlių būriai jau vasario mėnesį stojo į kovą su Rusijos kariuomene. 1863 m. pavasarį prie sukilimo prisijungęs Generalinio štabo karininkas Zigmantas Sierakauskas pabandė sukurti reguliariąją sukilėlių kariuomenę ir išplėsti sukilimą už Lietuvos ribų. Tačiau po 1863 m. gegužės 7–9 d. netoli Biržų pralaimėto mūšio, po kurio ir pats sužeistas Z. Sierakauskas buvo suimtas, sukilėliai kariavo tik partizaninį karą.

Gegužės–rugsėjo mėnesiais sukilimas pasiekė savo didžiausią aktyvumą. Po to stiprėjant Rusijos kariuomenės puolimui, sukilėlių veiksmai ėmė silpti, nors sukilimo organizacija veikė ir atskiri sukilėlių būriai tęsė kovą iki 1864 m. rudens. Prieš Rusijos imperijos kariuomenę, kuri Lietuvoje turėjo beveik 145 tūkstančius karių, kovojo, skirtingais duomenimis, tik apie 15–30 tūkstančių sukilėlių, iš jų žuvo apie 6 tūkstančius. Sukilimas įgavo didelį mastą, jam numalšinti Rusijos administracija ėmėsi išskirtinių represijų.

1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus: Boleslovui Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į Vilniaus gubernijos bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką organizavimą. „Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovo Aleksandro Domeikos, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties bausmė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje. Iš sukilimo organizacijos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislavas Dormanovskis bei vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis. Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose: Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas. Kovoję ir žuvę didvyriai pratęsė ir ateities kartoms perdavė kovų už Tėvynės laisvę tradiciją.

Lukiškių aikštėje pasmerktųjų kūnus užkasdavo tik laikinai, vėliau, siekiant išvengti jų pagerbimo, palaikai buvo perkeliami į griežtai saugomą Vilniaus tvirtovės vietą – užkasami ant Gedimino kalno (anuomet vadinto Pilies kalnu). Iš visų nubaustųjų Lukiškių aikštėje tik kunigo Stanislovo Išoros kūnas nerastas. Jis buvo sušaudytas pirmas – 1863 m. birželio 3 d. – ir galbūt palaidotas kitoje tvirtovės dalyje – ant Trijų Kryžių kalno.

Tūkstančiai pasipriešinime dalyvavusių žmonių buvo kalinami Vilniaus tvirtovėje ir uždarytuose vienuolynuose įrengtuose kalėjimuose politiniams kaliniams, tremiami į atokiausias imperijos vietoves katorgos darbams, jų turtas konfiskuojamas. Persekiojimai, tardymai ir viešos egzekucijos vyko visoje sukilimo apimtoje teritorijoje. Jais siekta ne tik nubausti, bet ir įbauginti už savo laisvę kovojusią visuomenę.

Šaltinis: lrv.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2019-11-24 0:03

Keista ta mūs istorija. Sukilimą pradėjo lenkai ir vadovavo jam lenkiakalbė bajorija, bet po sukilimo uždraudė ne lenkų, o lietuvių kalbą. Ir sukilėliai siekė gal skirtingų dalykų, bet kas iš jo vadų nepripažino niekšiškos gegužės trečiosios konstitucijos, sunaikinusios Lietuvą ? Pagal ją Lietuva tapo tik viena iš unitarinės Lenkijos sričių.

to sąsiui       2019-11-22 6:02

Nežinai ar apsimeti durniumi, kad nežinai, kaip po Antrojo Žalgirio, kai kryžiuočių vaikaičiai supylė Rusijos imperijos galybę, kaip Lenkija elgėsi su Lietuva ir lietuviais? Gal pačiam, Sąsiau, priminti tai, ką? Negi ir pats esi docentų užburtas intelektualus zombis su dviem aukštaisiais mokslais - Kapsukės(VU) ir VDU, kur kas tokie įsitvirtino? Jei toks - tada zubryk jų popierkas ir toliau.

sąsiui       2019-11-22 0:25

Kiek Rusijos imperijos įstatymų pažeidė ir nevykdė teismų sprendimų šie “violetiniai”? smile Muravjovas buvo mentų ir prokurorų vaidmenyje.

Na, kalbėtume       2019-11-21 14:01

šiandien lenkiškai ir Vilnius būtų ne lietuvių.

Žodžio laisvė...       2019-11-21 2:37

Amžina šlovė Didvyriams.Lietuva jų niekada nepamirš ir bus per amžius dėkinga už jų
aukas.


Rekomenduojame

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.