Šeimos politika

Antropologas apie kovą dėl lytiškumo ugdymo: kas iš tiesų medžioja raganas? (I)

Tiesos.lt siūlo   2016 m. rugpjūčio 18 d. 8:09

7     

    

Antropologas apie kovą dėl lytiškumo ugdymo: kas iš tiesų medžioja raganas? (I)

Bernardinai.lt

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad valstybės mastu priimant su šeima, gyvybės pradėjimu susijusius sprendimus, yra įsiklausoma į Bažnyčios atstovų balsą. Tokia kritika išsakoma ir Švietimo ir mokslo ministerijos parengtai Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos projektui. Tačiau mokslininkai teigia, kad tokie teiginiai – bandymas nukreipti dėmesį bei politikavimas. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kalbina antropologą, Kembridžo universiteto absolventą dr. Saulių Matulevičių.

Sauliau, nuo ko reikėtų pradėti, kai kalbame lytiškumo ugdymo programos kūrimą?

Visų pirma reikėtų pasakyti, kad čia susikerta dvi pasaulėžiūros. Viena pasaulėžiūra yra ta, kurią galime sąlyginai įvardinti konservatyvia (arba rezervuota nepamatuotoms naujovėms), kai atsargiau žiūrima į naujas socialinės kaitos apraiškas. Šalia to yra krikščioniškoji etika, kuri kartu su (nepartine) konservatyvia pasaulėžiūra suponuoja tam tikrą bendrą pasaulėžiūrą lytiškumo klausimais. Ši pasaulėžiūra lytiškumo ugdymą mato holistiškai, kai žmogaus lytinis elgesys vertinamas kaip integralios bendros asmens etinio/vertybinio ugdymo koncepcijos dalis. Ji netraktuoja lytinės elgsenos atskirai nuo bendro asmens ugdymo.

Kita pusė yra kairuoliška (kartais ir libertarinė). Šios dvi pasaulėžiūros susiduria ir dalyvauja diskusijoje. Klaidinga būtų teigti, kad kairės pasaulėžiūros žmonės atstovauja „tiesai ir mokslui“, o dešinės pasaulėžiūros — atsilikusiai bažnytinius interesus ginančiai pozicijai. Dažnai kairuoliško mąstymo žmonės pastarąją laiko tamsuoliška, atsilikusia nuo mokslo, stabdančia socialinę pažangą, o Bažnyčia neva indoktrinuoja žmones, siekdama tariamos kontrolės. Toks yra supaprastintas kairuoliškas argumentas.

Visų pirma požiūris, kad „tiesa“ ir jai besipriešinantys „tamsuoliai“ yra primityvus, kylantis dar iš Apšvietos epochos laikų ir savo turiniu jau gerokai pasenęs. Kai kalba pasisuka lytiškumo programų link, tokia realybės interpretacija atrodo ypač naivi, dėl to, kad viskas yra truputėlį sudėtingiau.

Reikia pasakyti, kad „kairės ir ultrakairys“ pasaulėžiūra vadovaujasi tokia logika: Bažnyčia, kaip institucija, kuri daro įtaką tariamai kvailai visuomenės daliai, stengiasi laikyti žmones atokiai nuo mokslo, nuo pažangos, kad galėtų juos kontroliuoti. Toks požiūris yra mitologinis, su empirine tikrove turintis labai mažai ką bendro. Kairuoliškosios pasaulėžiūros struktūra yra paremta antagonisto ir protagonisto kova. Jie save suvokia kaip protagonistą, kaip teigiamą herojų. Teigiamas herojus kovoja prieš „kažką“. Ekonomikoje jie kovoja su kapitalistine sistema, politikoje – su politiniu establishmentu, kuris veikia prieš žmogų, socialinėje erdvėje dažnai tuo antagonistu tampa Bažnyčia – institucinė galia, prieš kurios poveikį visuomenei neva reikia kovoti.

Jeigu galėčiau išsiskleisti daugiau ir plačiau, galėčiau paaiškinti, kad tai ateina iš marksistinės paradigmos. Nesakau, jog visi „kairuoliai“ natūraliai yra marksistai. Tačiau teorinius pamatus tokiai pasaulėžiūrai padėjo Marksas. Vėliau jau su naująja kaire ateina „peržiūrėtas“ Marksas ir kiti teoretikai, kurie sako, kad turime išlaisvinti ne tik darbo klasę, bet visus žmones veikiamos galios institucijų, turinčių hegemoninę galią ir darančių žmonėms įtaką.

Kai kalbame apie lytiškumo etiką, prieiname prie to, kad (anot kairuoliško požiūrio) seksualumas arba lytiškumas yra vienas iš tų aspektų, kuriuos galios institucijos siekia kontroliuoti tam, kad kontroliuotų mases. Ir tuo, anot jų, pasinaudoja Bažnyčia. Suvaržydama žmogaus seksualumą per įvairias sugalvotas etikas, ji siekia masių kontrolės. Aišku, su tokia mitologine pasaulėžiūra aš natūraliai negaliu sutikti dėl keleto priežasčių.

Pirma, institucinė Bažnyčia krikščionių bendruomenės kontekste yra labai mažas veikėjas. Taip, jis yra matomas per televiziją (ten kalba hierarchai), bet iš tikrųjų institucinės Bažnyčios proporcija, palyginti su visų krikščionių, pakrikštytųjų, yra tiesiog juokinga.

Dėl to Bažnyčia kaip institucija, nors turi įtaką visuomenėje, vis dėlto neturi prabangos sėdėti menėse su užtrauktomis užuolaidomis ir kurti sąmokslo teorijų, kaip apkvailinti visuomenę ir ją kontroliuoti. Tie, kas bent kiek įsivaizduoja, kaip veikia institucinė Bažnyčia, žino, kad jos darbas yra intensyvus, rutininis. Vyskupų konferencijų posėdžiai turi labai intensyvią ir griežtą darbotvarkę. Kurti sąmokslus už uždarų durų tiesiog fiziškai nebūtų laiko. Be to, toks institucinės Bažnyčios matymas yra paprasčiausias moralinei panikai būdingas pramanas.

Šiuo atveju reikia „numitinti“ pasaulėžiūrą, kad Bažnyčia yra juoda, slapta institucija, kurianti kažkokius sąmokslo planus, kaip kontroliuoti žmones, o kartu kontroliuoti ir jų seksualumą. Be to, kad institucinė Bažnyčia yra labai mažas krikščionybės dėmuo, kur kas svarbesnis aspektas tai, jog institucinė Bažnyčia iš tiesų atstovauja tikinčiųjų interesams. Pastarojo argumento kairiosios pasaulėžiūros žmonės tiesiog nenori ar nepajėgia suprasti. Dėl to kiekvieną kartą, kai girdžiu kairuoliškos arba radikaliosios kairės pasaulėžiūros žmones kalbant: „Oi, čia Bažnyčia daro įtaką, čia nori prastumt…“ – reikia suprasti: institucinė Bažnyčia atstovauja tikinčiųjų bendruomenės interesams. Tokia yra empirinė, antropologinė tikrovė.

Kitas dalykas – diskusijoje apie lytiškumo etiką tvyro tam tikras nemalonus ir pavojingas prieskonis. Iš „kairiosios ir ultrakairiosios“ pasaulėžiūros žmonių lūpų itin dažnai sklinda kristianofobija. Kristianofobijos terminas yra vartojamas šalia homofobijos, islamofobijos, ksenofobijos ir antisemitizmo. Kristianofobija yra savotiška „raganų medžioklė“, bet, šiuo atveju „raganas“ medžioja ne Bažnyčia, bet kairiosios pasaulėžiūros žmonės. Jie seka frazes, pareiškimus ir žiūri, ar tik tai nenuskambės nors šiek tiek „krikščioniškai“. Kitaip sakant, kristianofobija yra terminas, nusakantis tam tikrą išankstinę agresyvią nuostatą bet kokiai krikščioniškai etikai arba krikščioniškai pasaulėžiūrai.

Religija yra reiškinys, kuris iš visuomenės nepasitraukė ir niekada nepasitrauks. Ir netgi yra sociologinių, antropologinių studijų, teigiančių, kad religingumo visuomenėje tikrai nemažėja. Todėl iš tikrųjų normalu, kad yra ir bendruomenių, ir institucijų, kurios atstovauja tikinčiųjų balsui viešojoje erdvėje.

Tai nėra Bažnyčios ir valstybės suliejimas į vienį. Kai kurie remiasi argumentu, kad visi argumentai, rezonuojantys su krikščioniška etika, prieštarauja sekuliarizmo principui, t. y. politinės ir bažnytinės valdžios atskyrimui. Tačiau sekuliarizmas yra viena seniausių krikščioniškų idėjų. Pačios Bažnyčios interesas buvo laikyti šias galias atskirai. Tie, kas sako: „Laikykime Bažnyčią nuo politikos atskirai“, – daro didžiulę paslaugą Bažnyčiai, nes tai yra pačios Bažnyčios kaip institucijos interesas, sykiu ir tikinčiųjų interesas.

Viešas savo tikinčiųjų intereso gynimas viešojoje erdvėje (o Lietuvoje yra 79% religingų žmonių) nėra Bažnyčios kišimasis į politinę erdvę. Reikėtų suprasti, kad negalima marginalizuoti tikinčiųjų bendruomenių, teigiant, kad jos neturi teisės į viešąjį diskursą. Tikinčiųjų bendruomenė turi tokią teisę, teks su tuo susitaikyti. Ir sakyti, kad jie neturėtų turėti balso, yra mažų mažiausiai nedemokratiška ir gal net totalitariška. Dėl to, jeigu kairioji pasaulėžiūra arba kairių politinių pažiūrų atstovai norėtų išlaikyti savo vardą nesuteptą totalitarizmu, jie turėtų gerai peržiūrėti savo retoriką dėl kristianofobijos ir dėl, sakykim, žodžio laisvės ribojimo.

Ar galite išsiplėsti, daugiau pakalbėti apie Lytiškumo ugdymo, rengimo šeimai programą? Ar darbo grupės parengta programa yra mokslu grįsta, ar vien, kaip kaltinama, grįsta Bažnyčios dogmomis?

Aš esu girdėjęs tą kaltinimą „Bažnyčios dogmos“, ir man visą laiką norisi paklausti: „Žiūrėkit, moksle yra tokie dalykai – jeigu tu sakai teiginį, tu turi jį pagrįsti arba jo nesakyti. Tai man būtų įdomu išgirsti, apie kokias dogmas kalbama?“ Lytiškumo etika yra nedogmatizuota, jokios dogmos krikščioniškoje teologijoje apie lytiškumo etiką nėra.

Lytiškumo etika ateina iš aristotelinės, akvinietiškosios etikos, kuri suponuoja tam tikrą etinę laikyseną lyties klausimu. Lytis čia yra suvokiama holistiškai, visų kitų socialinių santykių kontekste. Čia yra pagrindinis skirtumas su kairuoliškąja pasaulėžiūra, kurioje bandoma „išlaisvinti“ žmogų nuo tariamų suvaržymų, t. y. nuo ją varžančios tradicijos ir iš krikščioniškos etikos.

Aš sutinku su pažangių pažiūrų žmonėmis, kad seksualumo etika turėtų būti išlaisvinama iš blogų tradicijų, pavyzdžiui, moterų subordinavimo, moterų apipjaustymo (nors pastarasis ir yra moteriškasis paprotys) ir pan. Tokios tradicijos aristotelinės / akvinietiškos etikos supratimu turėtų būti ugdomos, augti tiesos ir bendrojo gėrio link. Šių tradicijų subjektai — žmonės — turėtų būti ugdomi ir tikrąja to žodžio prasme „išlaisvinami“ iš ydingų supratimų ir praktikų per visapusišką etinį brendimą. Tai yra tikrasis progresyvizmas. Ir krikščioniškoji etika čia neišvengiamai svarbi.

Antropologiškai, empiriškai pasigilinus į seksualumo etiką, susiduriama su faktu, kad daugelyje visuomenių seksualumo etika buvo daugiau ar mažiau reguliuojama, ne visą laiką labai griežtai, kai kur labai liberaliai, bet tam tikra etika visada buvo. Tiesa, daugumoje ikikrikščioniškų ar nekrikščioniškų visuomenių ši etika buvo kreipiama į moters seksualumo kontrolę. Precedentas atsiranda formuojantis krikščioniškai etikai. Joje abu, tiek vyras, tiek moteris, tampa lygūs etiniai subjektai, o nemoralus ir neetiškas elgesys praranda lyties kriterijų. Tose krikščioniškos kultūros visuomenėse, kur moteris nėra lygiavertė vyrui, šis disbalansas ateina iš vietinių tradicijų dominavimo, dėl ne visiškai įsisavintos krikščioniškos etikos. Tačiau, kaip minėjau, seksualumas daugumoje visuomenių buvo ir tebėra tam tikras etinis dydis. Todėl pats siekis parengti lytiškumo ugdymo programą, kurioje seksualumas būtų medikalizuojamas, bet moraliai „neutralus“, yra šališkas ir nemoksliškas. Be to, galima įtarti, kad tokie siekiai tarnauja farmacinių kompanijų interesams, o politikai yra lobistinių įtakų žaidėjai.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Esminis klausimui       2016-08-20 14:46

>Esminis klausimas     2016-08-19 16:58,  Kokia gali būti dorovė kai garbinama pasileidėlė, apgavikė, apgavikas, varoma vyno gėrimo propoganda?  Valstybė privalo saugoti visuomenės dorovę ir sustabdyti smegenų plovimą pastojimu be spermos, numirėlių pabėgimu iš kapų, nes vaikai pasipriešinti krikštijimui ir tėvų vertimui eiti į bažnyčią negali ir pagarba tiems vaikams kurie sugeba ir turi vidinės stiprybės atsisakyti bažnyčios smegenų plovimo mokykloje ir pradėję  lankyti tikybos pamokas vėliau jų atsisako,  atsisako dirmavomės.

Esminis klausimas       2016-08-19 16:58

Pagal kairiuosius liberalus gaunasi, jog, jeigu istatymo leidėjus įtakoja ištvirkavimą ginantis ateizmas, tai viskas puiku; o jeigu katalikų Bažnyčia, tai kažkodėl blogai. Argi dorovė yra blogai, argi valstybė neturi saugoti visuomeninę dorovę?!

Šarunui       2016-08-18 22:56

>Šarūnas     2016-08-18 20:06, ar neklystate- juk bažnyčia pati garbina pastojusią mergelę nuo nežinia ko, garbindami pastojusią mergelę kuri iki santuokos atsidavė malonumams garbindami mergelę pastojusią be santuokos nuo neaiškaus asmens krikščionys patys prisišaukė tą ką prisišaukė pagal gamtos dėsnį “panašus traukia panašų” - mergelės santykiauja be santuokos, mergelės darosi abortus?  Ar ne bažnyčia garbindama pastojusią mergelę Mariją padėjo pamatus lytiniam santykiavimui be santuokos?

Šarūnas       2016-08-18 20:06

Teiginys, kad “Lytinio ugdymo programa” yra padiktuota Lietuvos katalikų Bažnyčios, yra ne kas kita kaip akiplėšiškas politikavimas. Priešingai, ši “Lytinio ugdymo programa” meksleiviams aiškins, kad vienas iš lytinių santykių tikslų - patiriamas seksualinis malonumas, kuris yra rekomenduojamas sulaukus brandaus amžiaus, bet nebūtinai susituokus. Nuo kada Bažnyčia nesantuokinius lytinius santykius vertina kaip nenuodėmingus?! Juk pagal krikščionišką dorovę nesantuokiniai lytiniai santykiai yra mirtina nuodėmė!!! Todėl kairieji liberalai kalba visišką absurdą.
P.S. Pasiklydusiems kairiesiems priminsiu, kad nuo pat žmonijos civilizacijos ištakų pradžios, nesantuokiniai lytiniai santykiai yra laikomi nesuderinamais su dorove ir yra neleistini.

ruta       2016-08-18 17:13

..kam naudinga , kad zmogus prarastu dora , morale , sveika prota ir tenkintu savo malonumus , ir kuo anksciau , tuo geriau , bus pelno ir formacininkams ir lengva bus kontroliuoti subjekta kuriam rupi tik malonumai .

kas ką medžiojo       2016-08-18 11:54

ar gi ne bažnyčia su inkvizicija medžiojo “raganas” ir siuntė ant laužo milijonus žmonių atsisakių religinių dogmų ir ” tiesų” apie lavonų pabėgimą iš kapų ir pastojimą be spermos ?  Kokia gali būti etika ir tiesa žmogaus tikinčio lavono pabėgimu iš kapo ir pastojimu be spermos?

Nuomonė dėl ugdtymo       2016-08-18 11:41

Ir mergaitės auklėjamos moterimis, ir berniukai auklėjami moterimis : auklėja, mama, darželyje auklytė, mokykloje mokytojos, visas paruošimas gyvenimui yra moteriškas,matę ir paklusę  nuo vaikystės moterims berniukai tapę  vyrais negali savęs realizuoti kaip vyrai tiek šeimoje, tiek visuomeniniame gyvenime - negeba pasirinkti preoritetų -nenuostabu kad nuolat matę  besidažančias, auskaruotas, sijonuotas moteris ir pasimetę vertybėse vyrai patys pradeda dažytis, vertis auskarus, mautis pėdkelnes, suknias.
Todėl turėtų būti parengta vaikų ugdymo programa išpildanti berniukų teisę matyti vyro lyties autoritetą, vyrišką aplinką nuo darželio iki mokyklos imtinai, įvesti darbuotojų vyrų kvotas darželiuose, mokyklose pvz.50/50


Rekomenduojame

Rastas 1920 m. Mickevičiaus-Kapsuko laiškas atskleidžia Rusijos tikslus Lietuvoje

Ramūnas Aušrotas. Liūdna, nes juk ES pradžia buvo visai kitokia

Raymond Ibrahim. Hagia Sophia: Turkų pasakos prieš istorinius faktus

Algimantas Matulevičius. Lietuvoje galima išgyvendinti skurdą

Nida Vasiliauskaitė. Žmonija progresuoja. Iš kur žinome?

Algimantas Rusteika. Lempučių filosofija

Neringa Venckienė informuoja

Algirdas Endriukaitis. Kas laukia nacijos, jei jos politikams nerūpi valstybės egzistencinis likimas?

Nuo bačkos. Majauskas: Su Ingrida už Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra moteris

Tomas Čyvas. Įdomu, kada radikaliai kairioji minia uždraus Bulgakovą?

Algimantas Rusteika. Ar turi teisę atbuvę tremtį žinoti savo skundikus?

Geroji Naujiena: Padauginame tik dalydamiesi

Rasa Čepaitienė. Verygos paradoksas

Raimondas Navickas. Tai NE fontanas, tai kitaip vadinasi!

Liudvikas Jakimavičius. Covido simptomas: „Aplink nosį vaikšto šeškas – nieko neužuodžiu“

Vytautas Sinica. Siūlyčiau, priešingai, Lietuvai pagaliau viešai ir deramai pagerbti LAF’ą

Alvydas Jokubaitis. Noras panaikinti visus prietarus yra pats didžiausias prietaras

Arvydas Anušauskas Fainai Kukliansky: „Tai jau su J.Lukša-Daumantu viskas gerai?“

Audrius Bačiulis. Lukašenka žodžių tuščiai nešvaisto…

Skaitiniai. Vidmantas Valiušaitis rekomenduoja: „Svarbus aukščiausio JAV diplomato pareiškimas ir svari politinė parama Baltijos valstybėms“

Algimantas Rusteika. Pakelkim, pakelkime taurę kvailybės, kad Lietuvai būtų geriau!

Nuo bačkos. F. Kukliansky: kultūringas, inteligentiškas, nieko neįžeidžiantis, bendradarbiavimą skatinantis laiškas iššaukė minios protestą

Nikolajus Nielsenas. Rinkimai Baltarusijoje: Lukašenka prieš COVID-19

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra vyriausieji „Facebook“ cenzoriai?

Karolis Kaklys: Kaip Vijūnėlės dvaro statybos atskleidė visai Lietuvai opias problemas?

Kas mes? Vytautas Sinica apie Nacionalinį susivienijimą

Rasa Čepaitienė. Gyvename totalinio freimingo laikais

Skaitiniai. Andrius Švarplys rekomenduoja: Tiems, kam rūpi akademinė laisvė ir universiteto likimas ‘Black Lives Matter’ epochoje

Vytautas Radžvilas. Laisvė, arba Kodėl NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS dalyvauja rinkimuose?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.