Demokratija ir valdymas

Antanas Kulakauskas. Lietuva ir jos kaimynės valstybių trapumo-tvarumo skalėje (II)

Tiesos.lt redakcija   2016 m. rugpjūčio 12 d. 10:43

3     

    

Antanas Kulakauskas. Lietuva ir jos kaimynės valstybių trapumo-tvarumo skalėje (II)

Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie valstybių trapumą-tvarumą rodantį indeksą, padedantį įvertinti nacionalinio ir tarptautinio saugumo lygį vienoje ar kitoje šalyje.
Įžanginės mintys – ČIA, pirmoji dalis – ČIA.

Septintasis kriterijus – valdžios kriminalizacijos ir delegitimacijos laipsnis. Čia kalbama, grubiai tariant, apie nešvarius valdžios darbelius, kartais labai didelius, ir apie tai, kokia visuomenės dalis apskritai linkusi nelaikyti valdžios teisėta valdžia. Pastarojo aspekto švelnusis variantas – tokie žmonės, jei tik gali, ignoruoja valdžios sprendimus ir nelaiko to blogybe; o grubusis, „kietasis“ variantas – susiklosčius tam tikrai situacijai, tokie žmonės, bent jų dalis, gali atvirai stoti prieš savo legalią valdžią, o jei tai susiję su priešiškos užsienio valstybės kišimusi, – ne tik eventualiai, bet ir realiai tapti tos valstybės „penktąja kolona“.

Kad valdžios kriminalizacija tam tikru laipsniu susijusi su jos delegitimacija – aišku, bet kodėl šiedu aspektai indekse sudaro vieną kriterijų, paaiškinti negaliu.

Kaip ten bebūtų, Lietuvos situacija šiuo požiūriu, indekso ekspertų akimis, nėra bloga, nors dėmesio ir susirūpinimo reikalaujanti. Jos, kaip ir Estijos bei Lenkijos balas – 3,2. Latvijos turbūt dėl visiems besidomintiems suprantamų priežasčių yra blogesnis – 3,9. Geresni Vakarų šalių ir Slovėnijos rodikliai: JAV – 2,4, Jungtinės Karalystės – 2,0, Airijos – 1,5, Slovėnijos – 2,6. Na, o Suomijos valdžia ir tai, kaip ją traktuoja visuomenė (tauta), yra arti idealo – 0,5. Žymiai blogesni mūsų rytinių kaimynų rodikliai: Rusijos – 7,9, Baltarusijos – 8,6, Ukrainos – 8,5.

Lietuvos viešajame diskurse šiuo požiūriu vyrauja kritiškesnis, netgi negatyvesnis požiūris į savąją valdžią, nei mano indekso sudarytojai-ekspertai. Kita vertus, tas negatyvumas reiškiasi tik retorika, kalbomis. Politinio veikimo lygmenyje didesnės priešpriešos ir įtampos nėra. Nėra ir konstruktyvaus, organizuoto oponavimo valdžiai, ir tai, beje, nėra valstybės tvarumą stiprinantis faktas (Oficialios opozicijos oponavimas veikia tik tos opozicijos sirgalius ir neturi poveikio didesnei visuomenės daliai, kuri žino, kad pasikeitus partijoms valdžioje, valdžios politika iš esmės nesikeis).

Aštuntasis kriterijus – viešųjų paslaugų kokybės lygis. Ekspertų nuomone, Lietuvoje jis blogesnis nei jos artimiausių ES kaimynių: Lietuva – 4,0, Latvija ir Estija – po 3,4, Lenkija – netgi 2,8. Suomija ir šioje srityje – lyderė – 1,2. Slovėnija – 2,0, Airija – 1,9, Jungtinė Karalystė – 2,1, JAV – irgi 2,1. Ekspertų nuomone, Lietuvą šioje srityje lenkia (dabar jau turbūt reikėtų sakyti „lenkė“) net Ukraina – 3,8. Ne kažin kiek nuo Lietuvos atsilieka ir Rusija bei Baltarusija – po 4,7.

Nuo konkretesnių šios srities komentarų susilaikysiu, nes tai labai plati ir iš daugelio komponentų susidedanti sritis, ir apie kiekvieną tų komponentų tektų kalbėti atskirai, dargi polemizuojant su viešajame diskurse išsakomomis nuomonėmis.

Devintasis rodiklis – teisės, gal tiksliau teisėsaugos ir teisėtvarkos sferos funkcionavimas teisingumo požiūriu. Lietuva šioje srityje, indekso sudarytojų nuomone, neatrodo blogai. Jos rodiklis – 2,4 – yra prastesnis už Estijos ir Slovėnijos – po 2,0, žinoma, ir už Suomijos – 0,9, o taip pat Airijos – 1,2 bei Jungtinės Karalystės – 1,8, bet geresnis už Latvijos – 3,0, Lenkijos – 2,5 ir ženkliai – už JAV – 3,7, jau nekalbant apie visai prastai šioje sferoje atrodančias rytų kaimynes: Rusiją – 8,9, Baltarusiją – 8,4, Ukrainą – 6,4.

Vyriausybės priklausomybė nuo partinių ir grupinių interesų – tai dešimtasis kriterijus, nusakantis valdžios oligarchizacijos laipsnį. Šiuo požiūriu Lietuva atrodo, galima sakyti, vidutiniškai. Jos balas – 3,0. Pagal šį rodiklį Lietuva lenkia Latviją – 3,5 ir netgi šiek tiek Estiją – 3,1, o tai daugeliui turbūt nuostabu. Bet atsilieka nuo visų kitų šiame rašinyje minimų šalių, išskyrus rytines kaimynes. Lenkija – 2,3, Suomija – 1,4, Slovėnija – 2,1, Airija – 1,8, JK – 2,5, JAV – 2,8. Didžiausią oligarchizacijos laipsnį yra pasiekusios Rusija – 9,1, Ukraina – 7,9, Baltarusija – 6,6.

Komentuojant pastarųjų šalių rodiklius, galima pasakyti, kad jie leidžia teigti štai ką: 1) Rusijoje yra įsitvirtinęs bemaž klasikinio pobūdžio autoritarinis-oligarchinis režimas su išoriniais, liberaliai demokratijai būdingais, bet realios reikšmės neturinčiais valdžių atskyrimo atributais; 2) Ukrainą valdo konkuruojantys oligarchiniai klanai (oligarchinės grupuotės), dažniausiai viešajame politiniame gyvenime įsiforminę politinių partijų pavidalu; todėl konkurencija kovoje dėl valstybinės valdžios išoriškai primena vakarietiško tipo daugiapartinę demokratiją, nors tokia nėra. Kadangi nė vienam klanui (grupuotei) nepavyksta nekvestionuojamai ir visos šalies mastu įvesti savo valdžios monopolį, todėl viešajame gyvenime ir žiniasklaidoje atsiranda daugiau politinės laisvės ir nuomonių įvairovės; 3) Baltarusijoje autoritarinis diktatoriško tipo režimas yra labiau nepriklausomas nuo oligarchinių grupuočių ir, beje, panašiai kaip A. Smetonos režimas trapukario Lietuvoje, gali daugiau, žinoma, kiekvienas pagal savo supratimą, rūpintis bendraisiais tautos ir valstybės interesais, kiek tai mažoms valstybėms leidžia tarptautinė aplinka.

Vienuoliktasis kriterijus – galios elito politinio idėjinio susiskaldymo laipsnis. Lietuvoje jį galima pavadinti vidutinišku, didesnių problemų valstybės funkcionavimui nekeliančiu – 3,0. Jis ženkliai didesnis Latvijoje – 4,3 (tikriausiai ir dėl etninės sudėties), o dar labiau, ir tai iš pirmo žvilgsnio keista – Estijoje – 5,5 (paaiškinimo neturiu). Didesnis ir Lenkijoje – 3,8 (dabar tai jau matoma plika akimi), o taip pat Jungtinėje Karalystėje – 3,5 bei JAV – 4,0 (ko gero, dabartiniai Prezidento rinkimai demonstruoja dar didesnį susiskaldymą). Na, o dar didesnis, grėsmę valstybės stabilumui keliantis yra Rusijoje – 8,1, Baltarusijoje – 8,3, Ukrainoje – 8,0.

Jei dėl Ukrainos viskas aišku, tai Rusijos ir Baltarusijos atvejai reikalautų paaiškinimo, be to, jie net ir nelabai panašūs. Nors prieš Rusijos ir Baltarusijos autoritarinius režimus atvirai pasisako tik labai nedidelė elito dalis, bet tai – nesutaikomi priešinininkai, jei taip galima sakyti. Be to, Rusijoje egzistuoja gana plati radikali nacionalistinė opozicija V. Putino režimui, kuri palaiko šio režimo geopolitiką, bet smarkiai kritikuoja jo vyriausybės socialinę ekonominę politiką, anot jų, vykdomą pagal globalios pinigų valdžios rekomendacijas. 

Ir paskutinis – dvyliktasis – kriterijus – išorinės karinės ir propagandinės intervencijos pavojus, jo įtakos dydis valstybės trapumo-tvarumo požiūriu. Lietuvoje šio veiksnio keliama grėsmė ekspertų vertinimu yra vidutinė – 3,0. Apie ją daug kalbama ir rašoma, kai kas apgalvotai ir nepakankamai apgalvotai daroma, bet, išskyrus karinės gynybos sritį ir galbūt specialiųjų tarnybų veiklą, esminio poveikio nusistovėjusiai valstybės reikalų tvarkymo eigai tai neturi. Turbūt suprantama, kodėl Latvijai (3,8) ir nežymiai Estijai (3,1) šio pobūdžio grėsmė yra didesnė, o visoms kitoms valstybėms, išskyrus tris rytines Lietuvos kaimynes, mažesnė: Lenkijai – 2,7, Suomijai – 1,0, Slovėnijai – 2,3, Airijai – 1,9, JK – 1,2, JAV – 1,1. Rusijos rodiklis – 5,9, Baltarusijos – 7,8, Ukrainos – 9,1.

Įdomiausias čia turbūt Baltarusijos atvejis – mat dabartinis Baltarusijos režimas vienareikšmiškai pozicionuoja Baltarusiją kaip ištikimiausią ir „brolišką“ Rusijos strateginį partnerį, bet sykiu jaučia, kad tas partneris gali ją (brolišką Baltarusiją) ir „suvalgyti“. Ne mažiau keistas ir Ukrainos deklaruojamas karas su Rusija (karas Ukrainoje vyksta realiai ir aktyviai, nors ir netiesiogiai jame dalyvaujant Rusijai) – jis vyksta ne tik nenutraukus diplomatinių santykių, bet, jei neklystu, netgi nedenonsavus Draugystės ir bendradarbiavimo sutarties.

Na, o dabar grįžkime prie bendresnio valstybės trapumo-tvarumo sampratos apibūdinimo. Nepasakodamas, kaip ir iš kur atsirado šį sąvoka, trumpai pasakysiu, kad ji pirmiausia apibūdina valstybės-nacijos socialinės-politinės konsolidacijos laipsnį, ryšį tarp tautos ir valdžios, kai tauta ar jos didžioji dalis jaučia, kad ši valstybė (valdžios institucijų struktūros ir politinių sprendimų priėmimo prasme) yra jos kūrinys, jos vieninteliai politiniai namai, kad valdžia tik tautos samdomas tvarkdarys, o tiksliau – politinio gyvenimo, ieškant bendrų sprendimų, moderatorius ir jau didžiosios tautos dalies sutarimu ar pritarimu priimtų sprendimų įgyvendinimo organizatorius (manau, kad žodis „tarnas“ mėgstamas Lietuvoje, visiškai nereikalingas ir nekonstruktyvus).

Tik tokia valstybė-nacija yra savimi pasitikinti ir sykiu patikima tarptautinė partnerė (priešingas atvejis yra vadinamoji žlugusi ar žlunganti valstybė). Neabejotina, kad prie tokio – labai tvarios valstybės – idealo arčiausiai priartėjusi yra Suomija.

Veidaknygė

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

G.Kundrotas       2016-08-22 20:11

Savo komentaru tik patvirtinate mano išvadas. Su jokiom gaujom, juo labiau kažkokių cicilikų, neturiu nieko bendro. Nežnau ir kas yra p. Puras. Anksčiau paskaitydavau visai neblogų p. Irenos rašinių, dabar nusivyliau šia žurnaliste. Pagarbiai, Gediminas, joks ne neva.

Jėzusas       2016-08-13 9:16

Turbūt nesvarbu kokie tie indeksai, svarbiau yra tai, kokiais parametrais vadovaujantys tie indeksai nustatomi. Tokios interpretacijos kad ir dėl Rusijos ir Ukrainos kvepia visišku debilizmu. Vertinant šalis turėtų būti apibrėžiamis suvereniteto lygiai, jei valdžios stabilumas - galimybės atsilaikyti nuo išorės veiksnių ir t.t. Svarbūs istoriniai faktoriai, liaudies pasaulėžiūra ir psichikos potencialas ir t.t. Ir aišku KUlakauskas daugiau turėtų užsiimti Lietuva ir aiškinti tai valstybė ar nebe, kas ta demokratija ir t.t.

Dzeikas       2016-08-12 11:53

Manau, jei vertinti grynai akademiskai tai reiketu ivesti isvardintu visuose straipsniuose faktoriu itakos koeficienta.Gyvenima pazistantis zmogai tai gali padaryti “is akies” is patyrimo zinodami kas kiek reiskia ir sveria.Taciau ivertinti tai skaiciais…
Beje pirmasis padares cia lemiama klaida, neivertines faktoriu svarumo buvo ne kas kitas kaip A.Hitleris: totalitariniam TSRS rezimui jis pritaike klasikines valstybes tvarumo faktoriu itaka.Buvo laikoma , kad valstybe kapituliuoja ir valdzia zlunga sutriuskinus taikos meto reguliariaja kariuomene.Vermachtas sutriuskino Raudonosios armijos gyvvaja sudeti ne viena karta bet rezimo zlugimo neivyko.Totalitariniai rezimai geba islaikyti stabiluma net kai jau prarasti gyvybiskai svarbus organai ir ju funkcionalumas.Cia jie kazkuo makrolygyje panasus su kinematagrafo ekspluatuojamais zombiu temos veiksniais.Kaip ir zombis tokia valstybe jautri tik smegenu pazeidimui.Nacistines Vokietijos ir Japonijos tikiuosi primint nereikia.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Andrius Švarplys. Uždaviau tris klausimus kandidatei į VDU rektoriaus postą prof. Mildai Ališauskienei

Apšmeižtą LGGRTC patarėją ginti stojo patriotinės organizacijos

Algimantas Rusteika. Sunki lyderystės našta (drama)

Agnė Širinskienė: „Nesinorėtų įtarti, kad mūsų specialiosios tarnybos užsiima ne ikiteisminiu tyrimu, o politikavimu“

Stambulo Konvencija: Trojos arklys?

Geroji Naujiena: Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus

Išskirtinis Neringos Venckienės interviu Vytautui Matulevičiui (OpTV)

Gal jau bundame? Darius Trečiakauskas (Nacionalinis susivienijimas): Rinkimai gali tapti nauja galimybe esminiams pokyčiams valstybėje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.