Demokratija ir valdymas, Referendumai

Antanas Kulakauskas. Islandijos demokratijos fenomenas

Tiesos.lt redakcija   2016 m. rugpjūčio 1 d. 18:30

6     

    

Antanas Kulakauskas. Islandijos demokratijos fenomenas

Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie Islandijos piliečių sukurtą precedentą  – tiesioginės demokratijos keliu patiems spręsti savo šalies likimą, taip užkertant kelią nedemokratiškiems „atstovaujamosios demokratijos“ žaidimams.

2003 m. Islandijoje valdžioje buvusios Progreso (liberalai) ir Nepriklausomybės (konservatoriai) partijų koalicijos iniciatyva buvo nutarta ženkliai (jei ne iš esmės) pakoreguoti Šiaurės šalims būdingą gerovės valstybės modelį (su dominuojančiu valstybės vaidmeniu) ekonominio neoliberalizmo doktrinos, panacėja laikančios privačią (privačia laikomą) ekonominę veiklą, dvasia. Be kita ko, buvo nutarta plačiai vartus atverti privačiai tarptautinei bankininkystei su jos „inovatyviais“ virtualių pinigų žaidimais ir globaliu mastu vykdoma iš esmės spekuliacine veikla (bent jau taip tokia veikla vadinama Biblijoje).

Iš pradžių atrodė, kad privati bankininkystė tampa labai svarbiu Islandijos ekonomikos sektoriumi, bet po kelių metų paaiškėjo, kad bankų turima išorinė skola kelis kartus viršija jų turimą turtą. 2008 m. Pasaulinės finansinės krizės kontekste trys didžiausi Islandijos bankai, kuriuose dauguma indėlių priklausė Jungtinės Karalystės (Didžiosios Britanijos) ir Nyderlandų piliečiams bei rezidentams, atsidūrė ant bankroto slenksčio, ir vyriausybė juos nacionalizavo tuo pačiu įsipareigodama padengti privačias privačių asmenų (daugiausia užsienio piliečių) skolas visų Islandijos piliečių sąskaita.

Bet su tuo nesutiko Islandijos piliečiai. Šalyje prasidėjo masiniai protestai, metų pabaigoje pati Islandija pasiskelbė finansiškai bankrutavusi, o vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Po priešlaikinių parlamento (Altingo) rinkimų 2009 m. pavasarį į valdžią atėjo socialdemokratų ir žaliųjų koalicinė vyriausybė. Bet ir ši koalicija, spaudžiant tarptautinėms finansų institucijoms ir Jungtinės Karalystės bei Nyderlandų vyriausybėms (palaikomoms ES komisijos), nutarė bankų skolas, tiesa, ne šimtu procentų, padengti. 2010 m. pradžioje Altingas priėmė nutarimą grąžinti 3,4 mlrd. dolerių bankų skolų (visa skola siekė 8,7 mlrd. dolerių). Tačiau į gatves vėl plūstelėjo žmonės, o prie parlamento prasidėjo nesiskirstantis mitingas, ir šalies prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas (beje, šiomis dienomis baigiantis savo tarnybą šiose pareigose) vetavo Altingo sprendimą. Buvo nutarta klausimą dėl skolos grąžinimo ar negrąžinimo (o tai reiškė ir paklusimą ar nepaklusimą globalioms, paprastų žmonių atžvilgiu ne itin teisingoms, finansinės tvarkos taisyklėms ir tarptautiniam spaudimui) spręsti referendume.

Savaime suprantama, daugumoje pasaulio viešosios informacijos priemonių (kontroliuojamų pasaulio galingųjų) referendumo idėja buvo kritikuojama ir net smerkiama, vadinama populizmu. Islandijai grasinta sankcijomis ir tarptautine izoliacija, jei ji atsisakys žaisti pagal galingųjų nustatytas taisykles. Į tai Islandijos Prezidentas viešai atsakė: „Mums sakė, kad jei mes nepriimsime tarptautinės bendrijos sąlygų, tai tapsime Šiaurės Kuba. Bet jei sutiktume, taptume Šiaurės Haičiu“. Per referendumą islandai triuškinančia balsų dauguma (daugiau kaip 90%) nusprendė – Islandija niekam neskolinga.

Pasaulio galingieji vis dėlto nutarė sankcijų Islandijai netaikyti. Atvirkščiai, siekdamos padėti pristabdyti Islandijos ekonomikos smukimą, paskolas suteikė ir Šiaurės šalys (2,5 mlrd. dolerių), ir Tarptautinis Valiutos Fondas (2,1 mlrd.). Jau per 2011 m. Islandijos ekonomika iš esmės atsigavo.

Kyla klausimas: kodėl Islandijai nebuvo taikoma tai, kas taikoma, pavyzdžiui, pietų Europos valstybėms, nors, tiesa, tai ir ne visai identiški atvejai. Įtikinamiausias bendriausia prasme atsakymas būtų toks – politiniai nuostoliai dėl sankcijų taikymo Islandijai jų taikytojams būtų didesni nei gaunama nauda: Islandija, nors ir maža, bet, metaforiškai kalbant, pirmajai – aukščiausiajai – globalaus kapitalizmo ekonomikos lygai priklausanti valstybė (Lietuva šiuo požiūriu priskirtina antros lygos B, t.y. apatiniam, pogrupiui). Islandų neapkaltinsi tingumu, valstybės ir apskritai viešojo biurokratinio aparato neefektyvumu ar demokratijos nebrandumu.

Tad vargu ar kas nors pasaulyje turi moralinę teisę mokyti islandus, kaip jie turi gyventi. Todėl gudriausia pasaulio galingųjų taktika – kuo mažiau kalbėti apie tai, kas nutiko Islandijoje. O nutiko, beje, ir dar vienas dalykas – islandai tiesioginės ir dalyvaujamosios demokratijos būdu, palikdami parlamentą pailsėti, pakeitė šalies Konstituciją.

Masiniai ir politine pergale pasibaigę Islandijos žmonių protestai prieš savosios politinės valdžios sprendimą visų Islandijos žmonių sąskaita apmokėti globaliuose privačių bankų pinigų žaidimuose patirtus tų žaidėjų ir jų užsienio klientų nuostolius pagimdė dar vieną pasaulio istorijos mastu novatorišką politinę iniciatyvą – visiems atviros, dalyvaujamosios demokratijos būdu (crowdsourcing – tiems, kas mėgsta angliškus terminus), pasinaudojus naujausiomis komunikacijos technologijomis, parengti naują šalies Konstituciją, kuri, jos sumanytojų nuomone, taptų aukščiausio lygio įstatyminiu saugikliu, apsaugančiu savąją atstovaujamąją politinę valdžią nuo pagundos pasiduoti savosios ir globaliosios „pinigų valdžios“ spaudimui. Beje, ši iniciatyva nebuvo grynai revoliucinės, kad ir taikios, prievartos produktas – ją įteisino parlamentas naujosios jo kairiosios ir kairiai žaliosios daugumos valia.

Pirmajame etape Konstitucijos idėjų banką formavo 950 paprastų žmonių, loterijos būdu išrinktų iš vadinamojo Nacionalinio susirinkimo, susikūrusio per protestų ir politinės krizės piką. Antrajame etape iš 522 kandidatų sąrašo – politinėms partijoms nepriklausančių suaugusių piliečių, kurių kiekvieną rekomendavo mažiausiai trisdešimt žmonių, – normalių, visuotinių rinkimų su privalomu reitingavimu būdu buvo išrinkta 25 asmenų (kitur rašoma – 31) Konstitucinė Taryba. Į ją pateko įvairių sluoksnių ir profesijų žmonės: ir žvejai, ir fermeriai, ir namų šeimininkės. Buvo, žinoma, ir akademinio sluoksnio atstovų, teisės profesorių.

Tarybos uždavinys – dirbant visiškai atvirai ir skaidriai, priimant ir apsvarstant per įvairias komunikacijos priemones, tarp jų – ir per Facebook, Twitter bei Youtube, teikiamus piliečių pasiūlymus, tariantis su teisės profesionalais, parengti naujos Konstitucijos projektą. Ir tai buvo padaryta.

Referendumui pateikto Konstitucijos projekto preambulė prasidėjo šiais žodžiais: „Mes, Islandijos žmonės, norime sukurti teisingą visuomenę, kurioje kiekvienas iš mūsų turės lygias teises prie bendro stalo“.

Konstitucijos projektas taip pat fiksavo nuostatą, kad salos ištekliai yra išimtinė visuomenės nuosavybė, kad vyriausybė, dirbdama visų Islandijos žmonių gerovei, privalo tinkamai rūpintis gamtinės aplinkos ir biosferos apsauga, kad valdžia privalo skelbti visus darbinius dokumentus visiems prieinamu būdu, jei tai nėra valstybės paslaptis.

2012 m. spalio pabaigoje Islandijoje įvyko referendumas dėl šio Konstitucijos projekto patvirtinimo. Jame dalyvavo apie pusę Islandijos piliečių, du trečdaliai iš jų jo priėmimui pritarė.

Vis dėlto projektui nebuvo lemta tapti naująja Islandijos Konstitucija. Kodėl?

Ne dėl mažo aktyvumo. Ir JAV prezidento rinkimų istorijoje, beje, nesenoje, būta atvejų, kai rinkimuose dalyvavo mažiau nei pusė balso teisę turinčių piliečių. Tiesa, rinkimai – ne konstitucinis referendumas.

Islandijos referendumas dėl Konstitucijos turėjo konsultacinio referendumo statusą. Galutinį sprendimą dėl parengto Konstitucijos projekto turėjo priimti Altingas (parlamentas). Ir nors jame (iki 2013 m. pavasario, kai įvyko nauji rinkimai) daugumą turėjo socialdemokratų ir kairiųjų žaliųjų (Islandijoje yra ir dešinieji žalieji) koalicija, leidusi Konstitucijos projektą rengti neįprastu būdu, ji tokio sprendimo nepriėmė. Mat dar iki tol Islandijos Konstitucinis Teismas buvo nurodęs, kad naujosios Konstitucijos rengimo procese būta procedūrinių pažeidimų, t.y. neatitikimo galiojančioje Konstitucijoje ir įstatymuose numatytoms procedūroms. Tai viena.

Antra. Naujos Konstitucijos rengimui nuo pat pradžių gana aršiai priešinosi dešinioji opozicija ir diduma stambesniojo privataus verslo sluoksnių, kurių rankose, be kita ko, buvo ir didesnė dalis tradicinės žiniasklaidos. O tai turėjo įtakos tam, kad ta visuomenės dalis, kuri aktyviau nedalyvauja internetiniuose socialiniuose tinkluose ar orientuojasi išimtinai į dešiniąsias partijas, apie rengiamą Konstituciją ne kažin ką žinojo, mat tradicinės žiniasklaidos diduma daugiausia naudojo tylėjimo ir negatyvios kritikos derinimo taktiką.

Kita vertus, naujos Konstitucijos rengimo entuziastai per daug įsijautė į politinių novatorių bei revoliucinių reformatorių vaidmenį ir adekvačiai neįvertino socialinės politinės realybės, kuri tuo metu egzistavo Islandijoje ir aplink Islandiją. Istorijos studijos rodo, kad tai tipiška daugumos revoliucionierių ir radikalių reformų entuziastų yda: vaizduotėje matyti gražų, reformų pakeistą pasaulį, nenorint pripažinti, kad socialinis gyvenimas yra inertiškas, o revoliucinis masių entuziazmas trumpalaikis (tai galioja ir šiandien, nepaisant, iš pirmo žvilgsnio, pašėlusių permainų tempo), ir kad gyvenimas taip pakeičia radikalių reformų projektuojamą realybę, kad iš tų reformų lauktų rezultatų mažai kas lieka.

Iš pirmo žvilgsnio paradoksas, kad greitas finansinės krizės įveikimas visuomenei sąlygiškai neskausmingu būdu neatnešė didesnių ir ilgalaikių politinių dividendų krizės įveikimui vadovavusioms ir demokratiją plėtoti norėjusioms jėgoms. Bet paradokso, mano galva, čia nėra. Toks finansinės krizės išsprendimas leido Islandijai pasilikti aukščiausioje globalaus kapitalizmo lygoje, kurioje dominuoja ekonominio neoliberalizmo taisyklės, ir išsaugoti pakankamai aukštą socialinės gerovės bei vartojimo lygį. O vartotojiškos visuomenės sąmoningi ir nesąmoningi (pastarųjų – daugiausia) adeptai paprastai (t. y. nebūtinai kiekvienu konkrečiu atveju) yra, nepaisant imlumo technologinėms naujovėms, konservatyvaus mąstymo žmonės, kurie savo socialumą ir dvasingumą išreiškia daugiausia išoriniais atributais.

Dar vienas dalykas, smarkiai trukdęs naujosios Konstitucijos rengėjams gauti platesnį ir stipresnį visuomenės palaikymą, buvo tas, kad jie, nepaisant jų nepartiškumo, sieti išimtinai su valdančiąja kairiąja koalicija, vedusia derybas su Europos Komisija dėl Islandijos stojimo į Europos Sąjungą. Jeigu finansinė krizė Islandijoje būtų užtrukusi ilgiau, į stojimą į ES būtų žiūrima palankiau. Tačiau greitas finansinės krizės išsprendimas sustiprino stojimo į ES priešininkų pozicijas. Mat priklausomybė ES tikriausiai būtų reiškusi ir išskirtinės, tam tikra prasme netgi privilegijuotos Islandijos padėties tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose praradimą. Islandija, kad ir maža, turėjo ir turi viską, ko reikia, įskaitant ir organizacinius bei politinius gebėjimus, kad galėtų sėkmingai tvarkyti savo reikalus pati (to, deja, neturi Lietuva). Todėl neatsitiktinai 18 metų iki krizės populiariausia partija Islandijoje – Nepriklausomybės partija, pagal ideologiją konservatoriai. Daugiausia balsų jie gavo ir per 2013 m. pavasarį vykusius naujus eilinius parlamento rinkimus. Po jų valdžia Islandijoje grįžo į konservatorių ir liberalų koalicijos (kaip ir iki finasinės krizės) rankas. O naujoji, dešinioji parlamento dauguma Konstitucijos klausimo, berods, nė nesvarstė – matyt, laikėsi nuostatos, kad patys parlamento rinkimai ir aiški dešiniųjų partijų, nuo pat pradžių pasisakiusių prieš naujos ir neįprastu demokratiniu būdu rengiamos Konstitucijos reikalingumą, pergalė jį išsprendė galutinai.

Tačiau, žinoma, pasaulio demokratijos istorijoje Islandijos demokratinis konstitucinis eksperimentas, nepaisant politinės nesėkmės galutinio rezultato prasme, nebuvo ir nėra tuščias reikalas ar beprasmis darbas.

Veidaknygė

* * *

Daugiau apie Islandijos piliečių tiesioginės demokratijos būdu rengtą Konstituciją skaitykite kitoje Tiesos.lt publikacijoje:

Algirdas Acus. Islandijos Konstitucijos eksperimentas. Kur nuves maištas internete?

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas       2016-08-2 13:34

Nors esu demokratijų priešas, turiu prisipažinti, kad šį kartą Kulakausko pavartotas terminas atitinka daugelio supratimą: kai šalis maža ir socialinė atskirtis minimali, “demokratija visiems” įmanoma.
Šie mano žodžiai nepaneigia tikrovės, susijusios su pačiu “demu”, kas tai realiai yra. O demas (išskyrus minėtas mažas grupes) yra kapitalo valdžią turintis sluoksnis tiek Antikoje, tiek absoliutizme, tiek oligarchizme. Tačiau tik oligarchai įsigudrina apgauti kvailių daugumą “laisvais rinkimais” iš savo pačių sudarytų politinio sporto komandų.
Abraominiam tikinčiajam gali egzistuoti tik teokratija.

aciu Autoriui       2016-08-1 21:25

kazkodel apie si Islandijos fenomena musu oficialioji spauda bijo net prasizioti, kad zmones nesugalvotu to paties pritaikyti Lietuvoje.

Marginalas       2016-08-1 21:05

Islandams gerai - jų salelė su geizeriais, pasimetusi vandenyne tarp Amerikos ir Europos, iš tikrųjų niekam nerūpi ir skersai kelią niekam nestovi (nebent orvelizmo fanatikams). Tad islandai bus paskutiniai kvailiai, jei visomis “teisėmis” įstos į Antikristo sąjungą.

Nea       2016-08-1 20:17

Perkmainos… Bus nebus, pavyks, nepavyks…
Ne, geriau prityrę.
Rinksim kaip televizorius lieps. Taip bus aiškiau. Ir jokios atsakomybės.
Jeigu ką- valdžia bus kalta, o mes, kaip visada -  ne prie ko.
Galų gale, jeigu ką- patepsim slides.
Į islandiją!

Ale       2016-08-1 20:12

Nu tai nėra ką lyginti.
Mūsų tai tik trys milijonai.
Lietuvių.
Bukų, tingių, ištižusių...
O jų, islandų, oho- cieli 300 tūkstančių. Ne lietuvių, islandų.
O tai didelis skirtumas.

mūsų pedofilai nebijo liaudis (tautos)       2016-08-1 19:59

pabandytų kas pakelti balsą prieš mūsų komunistus- pedofilus.
ne 240. bet 2400 teisėtvarkos pareigūnų užslopintų.
ir būtų VSIO ZAKONNO

Rekomenduojame

Briuselio direktyvomis Lietuvos valdžia tik prisidengia?

Vidmantas Valiušaitis. Daugiau ir giliau tyrinėti laikotarpį, kalbėti faktais

Kardinolas Mulleris: J. Martino LGBT propaganda yra erezija

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimtoji (birželio 23 diena)

Vokietijos migracijos ministrė daro spaudimą, kad migrantai gautų pilietybę greičiau, kviečia keisti pilietybės įstatymą

Karas Ukrainoje. Šimtas devynioliktoji (birželio 22 diena)

Vytautas Sinica. Patyčių iš žmonių maratonas tęsiasi

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( II )

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (IV)

Stokholme dviračių takai atspindės lyčių lygybę

Per Lamanšą atvykę migrantai bus sužymimi ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn

Vidas Rachlevičius. Generolas Patrickas Sandersas: esame karta, kuri turi parengti kariuomenę vėl kariauti Europoje

Japonijos teismas: tos pačios lyties asmenų santuokų draudimas atitinka konstituciją

COVID-19 metu pertrauką turėję virusai sugrįžo – ir elgiasi netikėtai

„KyivPride“ pareikalavo atleisti Arestovičių dėl pareiškimų apie LGBT asmenis, o jis atsakė

Kazimieras Garšva. Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose diskriminuojami lietuviškų gimnazijų mokiniai

Karas Ukrainoje. Šimtas aštuonioliktoji (birželio 21 diena)

Vytautas Radžvilas. Kada atsitiesime? – Kai sugrįžime į savo istoriją

Dominykas Vanhara. Nekilnojamojo turto mokesčio logika vis dėlto egzistuoja

Edvardas Čiuldė. Ar Putinas bus pakartas po mirties?

Ramūnas Aušrotas. Schema „pagalba mainais į ideologiją“

Karikatūristo žvilgsniu. Vakarų parama Ukrainai

Britų tyrimas: 99 proc. susirgusių beždžionių raupais buvo homoseksualai

Karas Ukrainoje. Šimtas septynioliktoji (birželio 20 diena)

Niujorko teisėja nusprendė, kad žydų universitetas nėra religinis, privalo pripažinti LGBT studentų klubą

Įstatymus kuria nebe Seimas, o teismai. Įteisinsime ir raidę „Ł“

Kastytis Braziulis. Britai siekia kurti trijų jūrų sąjungą, o Senoji Europa nepatenkinta nauju konkurentu

Karas Ukrainoje. Šimtas šešioliktoji (birželio 19 diena)

Lyčių ideologijos diegimas yra prievarta prieš vaikus – D. Trumpas

Kard. S. Tamkevičius SJ. Dievo meilės slėpinys – Devintinės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.