Andrius Švarplys. Valdžiai pavyko įtvirtinti viešą melą valstybės vardu

Tiesos.lt redakcija   2013 m. rugpjūčio 19 d. 18:10

14     

    

Andrius Švarplys. Valdžiai pavyko įtvirtinti viešą melą valstybės vardu

Man asmeniškai skaudžiausias patyrimas šioje istorijoje yra tas, kad valstybės institucijoms, padedant beveik visoms medijoms, pavyko perlaužti elementarų skaidrumo, sąžiningumo ir tiesos poreikį. Ir kas dar bjauriau – įtvirtinti viešą melą valstybės vardu. Politikoje jo yra daug ir vos ne kasdien, bet su tokiu dideliu mastu, koordinacija, demagogija ir brutalumu lietuviai susidūrė pirmą kartą po sovietinių represijų.

Vis dėlto egzistuoja didžiulis skirtumas: sovietine demagogija niekas netikėjo, o pedofilijos istorijoje buvo įžūliai sujaukta moralinė visuomenės tvarka, esanti normalios politinės visuomenės būsenos pagrindu. Ten buvo svetimas, čia tai padarė savi, todėl tai yra vidinis perversmas, kertantis žymiai skaudžiau ir giliau per pagrindinius visuomenės ir valstybės vaizdinius. Kai žudo svetimi, moralinė tvarka, pilietiniai vaizdiniai gali tik sustiprėti, galima mobilizuotis kovai, kai prievartauja savi (nepriklausomos Lietuvos institucijos) ir totaliu mastu, pakertamos esminės šaknys. Pedofilijos istorijoje ir mergaitės paėmimu buvo perkurta lietuviškos valstybės samprata. Todėl man tai yra reiškinys moderniųjų laikų Lietuvos istorijoje.

Žinoma, visos demokratinės-konstitucinės valstybės slepia ne po vieną ir ne po kelias panašaus pobūdžio žmonių išdavystes. Bet mes pirmą kartą tai patyrėme savo kailiu. Tai mūsų valstybės išdavystė ir čia yra esminis skirtumas.

Jeigu akimirkai nekreipsime dėmesio į aukas ir tuos neapsakomus skaudulius, ši istorija suteikė vieną neįkainojamą pamoką – atskleidė valstybės prigimtį, tikrąjį veidą. Krito nepriklausomos Lietuvos valstybės iliuzija, Respublikos iliuzija. Ir tai, kad dabar ir dar ilgą laiką ateityje Prezidentės, Premjero, Seimo pirmininko, partijų lyderių, teisėjų, policijos, prokurorų bendruomenių lyderių bus sakomos iškilmingos kalbos apie Lietuvos valstybę, atsakomybę ir pareigą valstybingumui, pasididžiavimo valstybei didingumą, teisinę valstybę – kiekvienu šiuo iškilmingu momentu bus atkartojamas tas baisus valstybės prigimties melas. Jo esmė yra sykiu ir paprasta, ir siaubinga: jūs, piliečiai, jūs, eiliniai žmonės, čia nepageidaujami, jūs esate niekas, mums jūsų reikia tik tam, kad suteptumėte (per rinkimus, išlaikydami dėmesį mums viešoje erdvėje) valstybės ratus, o mes užimtumėme valstybės centro vietą. O tam, kad jūs tai darytumėte, kad sklandžiai veiktų valstybės aparatas, jums reikia tikėti, kad jūs esate piliečiai, turite teises, kad jūs esate valstybė, kad dėl jūsų mes egzistuojame, kad dėl jūsų egzistuoja valstybė.

Mums vis dar reikia atsakyti į klausimą, kodėl didžioji visuomenės dalis neišėjo į gatves arba leidosi totaliai sumanipuliuojama. Abiem atvejais tolesniam pilietinės visuomenės vystymuisi tai yra peilis: mes pavirtome mase, su kuria bus daroma beveik kas norima. Kartą sulaužius stuburą, per tą vietą jis links ir kitais atvejais. Neilgai užtruko: jau matome juvenalinės justicijos stūmimą, gėjų propagandą, skalūnų dujų politinį procesą. Tai dar vienas požymis, kad su pedofilijos istorija ir mergaitės paėmimu buvo peržengta riba. Valstybės vairininkams atsilaisvino žemė – piliečiai negina savo erdvių – ir jie pasijuto galį važiuoti kur nori. Per gėjų paradą matėme tokį patį nesuvokiamą politikų nuolankumą ir policijos uolumą kaip ir per mergaitės paėmimą. Nėra jokių abejonių, kad reikia laukti tęsinių, kai piliečių stuburas bus lankstomas vėl ir vėl.

Tokioje totalių manipuliacijų epochoje ar tik nesiformuoja naujos rūšies valdymas ir nauja politikos samprata? Kokios politinės pasekmės gali būti, kai išplaunami tikrieji Respublikos idealai ir realios piliečių galios, o vietoj to įtvirtinami atskirų grupių interesai, ir dar tos pačios demokratijos ir Respublikos vardu? Jeigu teisinės valstybės vardu yra nužudomas teisingumas? Jei žmonių poreikis skaidrumui ir teisingumui pavadinamas linčo teismu ir ant jų yra užsiundomas 240 specnazo būrys? Kai įtvirtinama nuostata „buvo, bet nebuvo“, „nešė, bet nenešė“, „prievarta, bet ne prievarta“. Turbūt ateina puikūs laikai klestėti galiai. Antonio Gramsci buvo visiškai teisus, tik nei jis, nei kiti neomarksistai negalėjo numatyti hegemonijos masto. Kiek toli gali eiti galia įskiepydama piliečiams atitinkamas vertybes, formuodama jų poreikius, perrašydama demokratinių principų turinį, t.y. perkurdama piliečius ir juos neutralizuodama pagal savo taisykles?

Post-pedofiliniame etape matome tikrąją priežastį ir atsakymą, kodėl lietuvių visuomenė, tegul ir grauždamasi nagus, bet vis dėlto liko namie ir neišėjo į gatves protestuoti prieš akivaizdžias manipuliacijas. Įprastam valstybės gyvenimo ritmui ir institucijų veiklai, rinkai ir verslui, didelėms ir mažoms įmonėms, žmonių darbo vietoms, pajamų gavimui ir šeimų išlaikymui, asmeniniams gyvenimo projektams ir realizavimui tiesiog visiškai nenaudingas socialinis maištas, pilietinis nepaklusnumas, vieša kova už tiesą, skaidrumą. Tai trukdo gaminti pinigus, trukdo normaliam gyvenimui.

Būtent todėl mes čia gauname antrą pamoką. Valstybės kaukė nukrito ir vėl buvo uždėta. „Normalus“ gyvenimo ritmas, paslepiantis ir užglaistantis bet kokias, net ir didžiausias valstybės vardu vykdomas aferas, yra tikroji valstybės kaukė. Ir ji tiek tikra, kad daugelis iš mūsų mano ją esant realybe.

Valstybę reikia suvokti kaip šio inertiško judėjimo erdvę, savotiškus to judėjimo „namus“–rėmus. Valstybės nevaldo jokia grupelė žmonių, elitams toks rinkų, institucijų, interesų, žmonių masių judėjimas yra per didelis, kad jį būtų galima valdyti vienu mygtuku. Elitai laviruoja. Pavyksta prastumti tik tam tikrus projektus. O jeigu nešvarūs interesai itin jautrūs ir slapti (kaip, pavyzdžiui, pedofilija, vaikų prekyba), tuomet spaudžiami konkretūs aukšti pareigūnai, o per juos – institucija (pavyzdžiui, policija ar prokuratūros) jau toliau veikia hierarchiniu inerciniu principu. Eilinis pareigūnas gali nepritarti savo viršininkų politikai, bet jis tiesiog darys savo darbą (tam sambo čempionui vyriškoje kompanijoje turbūt asmeniškai yra gėda, bet jis priverstas vaidinti nukentėjusįjį nuo N.Venckienės).

Dabar į klausimą „ką daryti?“, regis, yra nesudėtinga atsakyti. Piliečiai turi ginti savo erdves. Turbūt nėra kito būdo gyventi valstybėje kaip tiktai laiku atpažinti ir veikti tuomet, kai valstybė gudriai naudosis tomis dviem savo kaukėmis: demokratine ir prievartos. Valstybė neturi veido kaip žmogus, todėl ji turi tik kaukes.

* * *

Tiesos.lt siūlo prisiminti ir kitą dr. Andriaus Švarplio komentarą, paskelbtą praėjus mėnesiui nuo Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininko Vitalijaus Kondratjevo 2011 metų gruodžio 16 dienos Lietuvos Respublikos vardu priimto sprendimo skubos tvarka paversti Deimantę Kedytę „valstybės paslaptimi“.

Verta prisiminti. Andrius Švarplys. D.Kedžio dukros bylos vertinimai: abstrakti demokratija ar korupcinė realybė?

Delfi.lt | 2012 m. sausio 16 d.

Viešojoje erdvėje mestos didžiulės pajėgos diskredituoti Drąsiaus Kedžio mergaitę ginančius žmones, pajungtos įvairios institucijos, politikai, politologai, teisininkai. Nors yra absoliučiai pagrįstos abejonės dėl skubaus mergaitės perdavimo, dominuojanti viešoji opinija, ir ypač susikompromitavęs laikraštis ir to paties pavadinimo internetinis portalas („Lietuvos ryto“ medija), garsiai šaukia apie pavojų teisinei valstybei.

Abejonių yra daug. Pavyzdžiui, keletas jų: kaip galima perduoti vaiką į tokią nesaugią motinos aplinką, kai pati pedofilijos byla yra neišnagrinėta? (Beje, ar kas nors girdėjote apie postūmius tiriant šią bylą?). Juk tai esminis dalykas, be kurio neįmanoma nuspręsti mergaitės gyvenamosios vietos klausimo. Mergaitė negalėjo būti tvirkinama be motinos žinios, o psichologų išvados skelbia, kad ji nelinkusi fantazuoti. Kaip tai dera su skubiu grąžinimu biologinei motinai? Kaip tokios svarbos bylą gali išnagrinėti neaiškios reputacijos (amerikiečių duomenimis) teismo vienas vienintelis teisėjas? Kokiais teisiniais ir faktiniais argumentais jis rėmėsi? Kodėl neviešinami prieštaringi pedofilijos bylos duomenys, kaip, pavyzdžiui, Andriaus Ūso ir Laimutės Stankūnaitės melo detektoriaus rezultatai arba skirtingi Lietuvos ir Švedijos ekspertų įvertinimai dėl D.Kedžio mirties aplinkybių?

Galiausiai pagrindinis klausimas: kodėl nėra atsakymo, ar vis dėlto egzistuoja pedofilų tinklas Lietuvoje ir ar buvo tvirkinama mergaitė, ar čia D.Kedžio fantazijos ir ambicijos? Juk negali teisėsauga neatsakyti į šį klausimą po šitiek žuvusių aukų ir visuomenės rezonanso, nors tikriausiai būtent taip „numuilinti“ ir norima, t.y. siekiama bylą baigti niekuo, kaip ir visais rezonansiniais atvejais.

Apskritai, kaip paaiškinti, kodėl laikraštis ir internetinis portalas, o paskui jį – ir kai kurios kitos žinių tarnybos (pvz., LNK) taip garsiai šaukia apie mergaitės neperdavimą motinai ir visiškai nieko nesidomi apie esmines pedofilijos bylos aplinkybes?

Vietoj atsakymų į visiškai pagrįstus ir visuomenei aktualius klausimus mes maitinami demokratinės valstybės konstituciniais teisiniais argumentais. Teisinės valstybės fone ironiškai ir kafkiškai skamba, kad garsiausiai teisinės valstybės garbę gina laikraštis, pasikėsinęs į Lietuvos valstybės finansinius pamatus, kai paskelbė visišką dezinformaciją apie neva prezidentės inicijuotą ataką prieš lietuviško kapitalo bankus. Kaip po to apskritai galima tai pavadinti žiniasklaidos priemone? (Bet tai, kad nepaisant viso šito pats premjeras iškart po to eina duoti interviu į šios „žiniasklaidos priemonės“ televizijos kanalą yra stulbinamas isteblišmento ženklas – jie visi sėdi vienoje valtyje).

Bet tai tik keletas abejonių. Šiame straipsnyje norėtųsi pasvarstyti, ko verti konstituciniai argumentai apie teismų autonomiškumą ir teisingumo vykdymą čia Lietuvoje.

Didelę dalį žmonių trikdo, regis, nenugalimas, demokratinės teisinės valstybės argumentas apie tai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teismai yra nešališki, kad politikai ir visuomenė neturi daryti įtakos teisėjams, kad teismo sprendimus privaloma vykdyti, nes kitaip valstybė panirs į chaosą ar į linčo teismą. Vidurinysis visuomenės sluoksnis turi teisinės sąmonės pagrindus, todėl būtent dėl jo dėmesio bei nuostatų ir vyksta puolimas viešoje erdvėje. (Manipuliacijos tokios agresyvios, kad medijų studijų studentams tai privalu analizuoti kaip praktinę medžiagą).

Bet normatyvinė teorija ir lieka normatyvine. Realiai demokratija veikia ne vakuume, ne kažkur abstrakčioje erdvėje, bet tam tikroje socialinėje tikrovėje, tam tikrame socialiniame procese ir kontekste, kuris gali iškreipti abstrakčiai teisingus konstitucinius principus.

Lietuvoje korupcijos indeksas (žemiau 5) rodo, kad korupcija yra nekontroliuojama, jis negerėja, teismų sistema neturi atskaitingumo visuomenei mechanizmo. Dar daugiau – ji net neturi visuomenės informavimo sistemos, tradicijų, įgūdžių bendrauti su visuomene ir paaiškinti teisėjų sprendimus. Teismų sistema visą laiką priešinosi tiltui su visuomene nutiesimui. Bet kokia teismo sprendimo abejonė, nekalbant jau apie kritiką, buvo ir yra sutinkama agresyviai – kaip puolimas. Itin dažnai reakcija į pagrįstas abejones buvo ir yra sutinkama būtent normatyviniais konstituciniais argumentais – negalima kištis į teismą veiklą, negalima daryti spaudimo.

Daugybėje bylų, rezonansinių ir eilinių, yra priimami absurdiški ir nesuvokiami sprendimai (kokia nevyriausybinė organizacija registruoja juos?). Savireguliacijos mechanizmas – Teisėjų taryba – visiškai neveikia ir užima lygiai tokią pačią priešiškumo visuomenei poziciją. Kas girdėjote realų jos darbą viešinant teisėjų prasižengimus per 20 metų, ar jos ryžtingus savikritiškus veiksmus, neskaitant prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotas drausmės bylas porai teisėjų?

Ir tai nėra marginalinis, nesvarbus, kažkoks periferinis reiškinys. Priešingai, tai sisteminis, dėsningas reiškinys, virtęs tendencija. Pridėkite dar ir tai, kad absoliuti dauguma teisėjų korpuso, įskaitant ir patį Konstitucinį Teismą, yra paruošti vienos aukštosios mokyklos – Vilniaus universiteto, kas dar labiau skatina korupcinę situaciją. (Kokia arogancija sklinda iš šio universiteto profesūros, galėjome eilinį kartą įsitikinti Švietimo sistemos reformos kontekste, kai vienašališkai buvo atsisakyta vykdyti Švietimo reformos įstatymą).

Ką sako toks socialinis kontekstas, susiformavęs ne šimtametėje Vakarų demokratinėje tradicijoje, bet sovietinei sistemai transformuojantis į nepriklausomos Lietuvos neva vakarietišką konstitucinę sistemą, kurioje net Aukščiausiojo Teismo teisėjai disertacijas yra apsigynę iš tarybinės liaudies demokratinės teisės? Kokias išvadas galima daryti?

Visa tai rodo, kad arčiau tiesos yra tai, jog Lietuvoje turime reikalą ne su normatyvine demokratijos teorija apie teisingumą vykdančius teismus, jų objektyvumą ir nešališkumą. Mes turime reikalą ne su ta abstrakčia ir savaime teisinga teisinės valstybės ideologija, kurią mums taip intensyviai perša sovietinėje sistemoje sąmoningai save ruošę dirbti žmonės (kurie morališkai ir ideologiškai neturi nieko bendra su vakarietiškomis sampratomis). Turėdami omenyje visą posovietinį kontekstą ir posovietinės socialinės transformacijos dėsningumus, kuriuos Vakarų socialiniai mokslai aprašo su kriminalizacijos potekste, mes galime kelti visiškai pagrįstą hipotezę, kad turime reikalą su gerai organizuota ir savo privilegijas ginančia, uždarumo ir neliečiamumo siekiančia teisėsaugos sistema.

Galime visiškai pagrįstai manyti, kad teisėsaugos sistema, susijungusi su švietimo, politikos bei medijų sektoriais, suformavo posovietinio elito isteblišmentą ir jau kuris laikas įgijo niekieno neribojamą politinę galią pramušti išskirtines institucines–politines sąlygas klestėti iš nacionalinio biudžeto ir veikti įstatymų leidybą. O visa vakarietiška konstitucinė ideologija yra reikalinga ne visuomenės interesams ginti, bet priešingai – įtvirtinti sistemos neliečiamumą aukščiausiais konstituciniais argumentais. Kaip kadaise buvo išmokta ir prisitaikyta prie tarybinės ideologijos, taip dabar pajungiama vakarietiška. Bet socialiniai tinklai, įgūdžiai ir mąstymas yra absoliučiai tokie patys, kaip ir geopolitinė zona – posovietiniai.

Mums reikia įsisąmoninti, kad abstraktūs demokratiniai argumentai subliūkšta ir praranda savo originalią (vakarietišką) prasmę korupcinėje socialinėje tikrovėje. Kad Lietuvos socialinė tikrovė iki šiol yra organizuojama pagal klaninį principą ir kad reikia perrašyti ar perinterpretuoti tą klasikinį demokratinį žodyną. Jis elito yra dirbtinai išmoktas tam, kad apgintų savo socialinį statusą.

Galima suprasti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano Vytauto Nekrošiaus neslepiamą pyktį ir siūlymą prezidentei patylėti ar paskaityti Konstituciją (paklauskime, ar tai suderinama su tikrąja vakarietiška konstitucine dvasia?). Bet kaip suprasti, pavyzdžiui, gerb. Aloyzo Sakalo poziciją, kai jis intensyviai viešojoje erdvėje gina Lietuvos teismų savarankiškumo principą, visiškai nepaminėdamas, kokios korupcinės, uždarumo, kriminalizacijos vystymosi tendencijos išryškėjo per pastaruosius 20 metų, įskaitant visas skandalingas ir valstybei pavojų keliančias VSD, STT politizavimo tendencijas? Buvusiam Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui jos turėtų būti žinomos. Gal jis galėtų informuoti visuomenę apie inicijuotas teisėsaugos reformas ir jų rezultatus, užuot kaip mantrą kalbėjęs apie teismų autonomiškumą ir nešališkumą?

Įdomi buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Kūrio pozicija, išsakyta vienoje radijo laidoje, kad dėl sovietinės (teismų politizavimo, ideologizavimo) praeities Lietuvoje būtina didesni teismų nepriklausomumo saugikliai. Su tuo būtų galima visiškai sutikti, jeigu mes matytume, kad teismai tik ir laukia, kad galėtų vykdyti objektyvų, nešališką teisingumą, kad jie pasiruošę ginti pilietinę visuomenę; kad jie demonstruoja atvirumą, dialogą, jautrumą. Bet mes matome visai kitokią tendenciją: pasiglemždami sau konstitucinę autonomiją, posovietiniai teismai įklimpo į visišką susipriešinimą su visuomene, į visišką uždarumą, korumpuotumą, aroganciją ir pan. Kaip galima operuoti tokiais konstituciniais argumentais, neimant domėn akivaizdžios Lietuvos teismų sistemoje susidariusios situacijos?

Tokioje šviesoje regint D.Kedžio dukros perdavimo peripetijas, galime manyti, kad ši byla atsidūrė Lietuvos visuomenės tolesnio vystymosi kryžkelėje. Ji nėra vien tik apie Neringos Venckienės atsisakymą perduoti mergaitę. Ji nėra tiktai apie teismo sprendimo nevykdymą. Ji nėra vien tik Garliavos minios reikalas. Greičiau ji yra vilties kibirkštis bent kažkiek apsivalyti nuo klaninės visuomenės modelio. Regis, prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimai liudija, kad ji būtent taip ir vertina šią bylą, todėl užsitarnauja didžiulę pagarbą ir palaikymą iš pilietinio angažuotumo dar nepraradusių žmonių. Kaip lygiai tik dėl šios priežasties ji užsitarnauja masinį puolimą iš „valstybininkų“ aplinkos ir kai kurių medijų.

D.Kedžio byla ir jos elementai, kaip mergaitės gyvenamosios vietos nustatymas, šaukiasi aukščiausios teisminės instancijos, o ne rajono apylinkės teismo dėmesio ir verdikto, būtinai įtraukiant visuomenę per viešumo, skaidrumo ir informavimo principus. Priešingu atveju abstrakčios konstitucinės tezės neapsaugo nuo posovietinio socialinio proceso, kai teisėsauga nejučia virsta nusikaltimsauga.

Tiesos.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Leisiu       2013-08-19 15:52

sau paprieštarauti.Nepavyko.Tai tik laikinas nuokrypis,saviapgaulė.Palaukit,pamatysit,kai prasidės atodangos,tai daug kas už galvų susiims.Tokie dvasios dėsniai.“Juk nieko nėra uždengta,kas nebus atidengta,ir nieko paslėpta,kas nepasidarys žinoma”.(Mt 10,15).Ramiai sau dirbkim savo darbus ir tyliai laukim.

Biblijoje sakoma:       2013-08-18 23:53
Komentaras nusiųstas pas nykštukus.
Tiesos.lt pasilieka teisę siųsti pas nykštukus su straipsnio tema nesusijusius, užgaulius, necenzūrinius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.
Ką pasakytų        2013-08-18 23:51

V.Landzbergis?Dabar?

Ar čia       2013-08-18 23:06

medis taip žalojamas-nuotraukoje?Apgailėtinas elgesys.

to jidi-m       2013-08-18 20:52

“Na, tikrai, pasigailėjimo vertas vaizdelis”. iš tikrųjų vertas pasigailėjimo tavo ligotos pezalynės demagogėli tu nelaimingas šio svieto, deja ši žemė kol kas nešioja iš tokius glušažmogius, kurie kažkodėl pasimetę su nuosavu proteliu (manau, kad jo niekada ir neturėjo), taip glūšiškai ir nevisprotiškai gina žūdikus - pedofilus, vat tep menkas žemės šliuželi.

Tokia yra tiesa       2013-08-18 20:51

Niekad nekeiksiu Lietuvos.Lietuva yra Lietuva Tevyne,o tai kaip ji dabar valdoma,kas dedasi-kitas dalykas.Tragiskas dalykas.Nereikia nusizeminus manyti,kad tik pas mus taip gali buti,kad mes-runkeliai.Neseniai teko youtube paziureti 2012 Elekcions rigged by media blackout of Ron Paul,akivaizdu,bet neitiketina,kaip sakoma,ka gali viesosios informacijos priemones isdirbineti,kai yra uzsakymas.Kas norit paziurekit-filmukas susuktas linksmai ir nenuobodziai ,nors esme yra rimta.Smegenys ,,plaunami” visame pasaulyje…

Anikė       2013-08-18 19:15

Mums piketuojant Klaipėdos Atgimimo aikštėje dėl Neringos neliečiamybės panaikinimo, priėjęs svečias iš Vokietijos pasidomėjo, kaip į mūsų reikalavimus reaguoja valdžia. Nustebo, kad niekas nekreipia į mūsų reikalavimus jokio dėmesio. Paaiškino, kad jau seniai pati Angela Merkel būtų atvykusi pasiteirauti,kaip būtų galima išspręsti esamą problemą, nes gerbiama kiekvieno piliečio nuomonė.Be nuomonės tik veršiai, o juos lengva valdyti.

DĖL FAŠIZMO SIAUTĖJIMO LIETUVOJE       2013-08-18 17:21

.
DĖL FAŠIZMO SIAUTĖJIMO LIETUVOJE

VIEŠAS KREIPIMASIS

2013-03-17

išsamiai skaitykite:
.
Laisvas laikraštis, 2013-03-23-29, Nr. 12,
w w w laisvaslaikrastis.lt/news/1305/53/d,detalus
.
INICIATYVINĖ  GRUPĖ  UŽ  SĄŽININGĄ  LIETUVA

pensininkas jidi- memui       2013-08-18 13:36

Pagal mane vargšiukas esate Jūs jidi-memai. Lietuva naikinama, o Jūs tyčiojatės iš jos gynėjų. Geriau būtumėte patylėję.
Sveikinu portalą, atrodo ir aš sugebėsiu pateikti šį komentarą.

Irena       2013-08-18 10:51

Pirmiausiai, tai pastebejimai i “jidi-m” komentara:tamstai cia ne vieta, tamstos draugeliai ir bendraminciai lietrycio, delfio portaluose, nors ir tu mazuma, tik jus jau labai arsus, garsiai rekiat, daug komentaru rasot, tai ir “auklekit” ten tuos, kurie tam leidziasi.O si portala palikit mums, kurie pagal tamsta “iesko to, ko nepamete”.Labai dekui dr.A.Svarpliui uz tikrai labai atvira ir, sakyciau, drasu straipsni.Galiu pritarti komentatorei Nidai:“puiku, kad tokie zmones dirba VDU”.Todel nenukabinkim nosies ir tikekim, kad ir pas mus ateis TIE-SOS laikas!Sekmes!

Kritkas Pikčiurna       2013-08-18 10:27

Gerai aprašyti skauduliai, tik autoriaus mintys kelia daug klausimų į kuriuos beveik nei vienas neturime atsakymo SAU. Todėl esame susirūpinę, nuliūdę ar pikti, savyje užsisklendę ir pasyvūs, nugrimzdę į save arba išsibėgiojam. Iš savų namų, iš Tėvynės apie kurią amžiais ir dar dešimtmečiais svajojom. Todėl būdami laisvi vėl iš savo namų, iš savo valstybės išvykome į tremtį, į svetimus kraštus,  į save, į asmeninių problemų šalį, nors žinome, kad problemas yra daug lengviau spręsti visiems kartu, susitarus.
Pirmas klausima ar tai ką vadiname valdžia, tie kurmiai, kuriuos iš biudžeto šeriam, turtinam ir jų tuščių kalbų klausom yra valdžia? Konstitucijoje parašyta, kad valdžia - tai mes - visa tauta, piliečiai - suverenas, o tie kurmiai - tiktai ATSTOVAUJAMOJI valdžia, mūsų valios vykdytojai.
Čia kyla antras klausimas - ką jie atstovauja ir kam? Kodėl jie atstovauja yra aišku - mes už juos balsavom, bet kodėl leidome kažkam taip juos mums parinkti, kad geresnių pasirinkimų neturėjom?
Dar vienas klausimas - kas yra savas, o kas svetimas? Na yra aišku, jei jis atėjo nekviestas iš kitur, tavo namuose ar tavo šalyje daro ką tik nori tavęs neatsiklausęs, prievartauja, su juo net negali susikalbėti savo gimtąja, savo šeimos, tautos kalba - jis svetimas, okupantas, chamas. Bet tai, kad jis kalba mūsų gimtąja kalba, bet jo vis vien negali suprasti, bet dar blogiau, jis net nenori su tavimi kalbėti, tavęs girdėti ir matyti, kuris iš biudžeto dosniai šeria populiariausius leidinius, kad kimštų tau į galvą svetimas “tiesas”, moka jiems ir juos prievartauja, kad niekas tavęs neišgirstų, o kai tu išeini į gatvę, kad pamatytų, kad išgirstų, apsimeta kad tavęs nėra arba ant tavęs policiją užsiundo, po teismus užtampo - ar jis savas?
Štai ryškiausias, pavyzdys, kai vienos pasiturinčios, išsilavinusios teisininkų šeimos problema, kai mažametis vaikas papasakoja, kad jį motinos namuose kažkokie “dėdės” išnaudojo ir tvirkino, užuot kruopščiai, greitai ir teisiškai nepriekaištingai ištirta, pavirsta visos valstybės penkmečio byla, kaip sniego kamuolys apauganti didėjančia problemų lavina, lydima net dešimties su šia byla susijusių keisčiausių mirčių epopėja. Kai begalinėje virtinėje teismų prireikia teismo sprendimo, reikalaujančio vykdyti vieno teismo sprendimą, nutylint kito ankstesnio, aukštesnio teismo sprendimą ir, galiausiai, valstybės gynimo taryba turi aukščiausiu lygiu slapta duoti nurodymą 240-čiai iki dantų ginkluotų policininkų ir spec. tarnybų daliniui šturmuoti nukentėjusį vaiką globojančius ir ginančius teisinę neliečiamybę turinčios teisėjos namus bei ten stebėti susirinkusius taikius piliečius. Ir net tada, kai ta teisėja demokratiškai išrenkama į Seimą, nei vienas aukščiausias pareigūnas nei nušalintas, nei atstatydintas ir iš pačių aukščiausių tribūnų pareiškiama, kad pedofilijos Lietuvoje nėra, o pati Seimo narė atiduodama taip negrabiai šią bylą nagrinėjusių kišeninių teisininkų susidorojimui. Tai kaip vadinasi ta penkmečio problemų lavina, kurios sprendime dalyvavo beveik visos valstybės institucijos, o kalčiausiais liko tie, kurie paprašė šios valstybės pagalbos? Tai jau ne pedofilijos , bet VALSTYBINIO MASTO savo piliečių prievartavimo byla, kuri, kaip rasos lašelyje, atsispindi šios šeimos problemoje.
Ar savo piliečius prievartaujanti ir jų problemų nesprendžianti atstovaujamoji valdžia ir tokia valstybė yra sava?
Todėl jau penkiolika mėnesių nuolat renkasi jautriausi tiesos bei teisingumo išsiilgę piliečiai prie Prezidentūros į Daukanto aikštę, kad kreidelėmis užrašytų žodį “TIE-SOS!” ir primintų savo viltį išgirsti, kad kas nors šios valstybės valdžioje atsilieps ir prisipažins, kad jis yra SAVAS.
Kol kas oficialiu lygių tėra tik spengianti tyla arba nerišlus melas. Reiškia esamoje valdžioje nėra šiai tautai ir piliečiams savų, yra tik svetimi ar dirbantys svetimiems.

jidi-m       2013-08-18 9:31

Jūs, kaip sau norit, o man, šių vargšų žmogelių jau beveik gaila. Kelinti metai ieško ko nepametę, niekaip nesuvokdami, kad neįmanoma rasti, tai ko nepametei. Bet labiausiai, man, gaila šiose “akcijose”, aktyviai besireiškiačių vyrų, kurie rodos ir išsilavinę ir išprusę, ir lyg ir protingi, tiek daug gyvenime matę ir patyrę, o niekaip nesuvokia, kaip mikliai buvo apvynioti aplink mažą violetinį pirštuką. Pati, violetinių pirštukų savininkė, jau seniai pasipustė padurkus, į tuos kraštus, kurie jai atrodo saugesni, o šie “vargšiukai”, iš ilgesio, sielvarto ir nevilties, vaikiškomis kreidelėmis spalvotas širdeles, jai, paišo. Na, tikrai, pasigailėjimo vertas vaizdelis. Tikrai neįvertins jūsų pastangų, ta violetinė poniutė, bergždžiai stengetės, vyručiai. Manau, kad tokių pastangų, nesupras ir neįvertins ir rinkėjai, per ateinančius rinkimus. Liksite, “prie suskilusios geldos”, su sauja spalvotų kreidelių, ir tiek…. Tokia mano nuomonė.

dainius       2013-08-18 8:40

tai dar karta irodo,jog jokiais budais negalima rinkt kitai kadencijai musu viesai zinomos lesbijetes,nes bus dar baisiau,ir kraupiau…

Nida       2013-08-18 1:52

Labai taiklūs pastebėjimai. Puiku, kad tokie žmonės dirba VDU.

Va, tokie protingi, sąžiningi        2013-08-18 0:40

Lietuvos piliečiai, kaip dr. Andrius Švarplys turėtų dirbti Lietuvos valdžioje.

Komentarai, nusiųsti pas nykštukus

Biblijoje sakoma:       2013-08-18 23:53

“Visa,ko tikėdami melsite,gausite”.Belieka melstis.Visa kita subręs savaime?


Rekomenduojame

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Vytautas Sinica. Apie ministro Kukuraičio kovą su skurdu ir socialine atskirtimi

Eurofederalistai kviečia į diskusiją: „Kalbėkime apie klimatą“

Vytautas Radžvilas. Lukiškių aikštėje – paneuropinio konflikto aidas

Kviečiame į konferenciją Kaune spalio 5 dieną!

Vytautas Sinica. Pasikartojanti klaida diskusijose apie tautiškumą

Marijus Kaukėnas‎: Apie turą po Labanoro girios kirtavietes, arba Ir vėl apie teisėtumą, prasilenkiantį su teisingumu

Susipažinkite: Labanoro dykros

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.