Šiandien sueina lygiai dveji metai, kai valstybės institucijos panaudojo prievartą prieš taikius protestuotojus. Konkretūs, viešumoje gerai žinomi ekspertai ir žurnalistai tuomet tyčiojosi iš skaidrumo reikalaujančių žmonių ir visais įmanomais būdais teisino prievartą. Modernios valstybės žodynas su teisiniais kodais buvo panaudotas įtvirtinti melą valstybės vardu – neskaidrius ir neteisingus teismų sprendimus. Visa tai tyliai stebėjo beveik visa inteligentija, beveik visas teisininkų luomas…
Kodėl praėjus dvejiems metams manipuliacijos vis tiek nesibaigia ir tame pačiame laikraštyje ar su juo tiesiogiai siejami tie patys „žurnalistai“ kartkartėmis vis „išmeta“ naujienas arba panaudoja dabartiniams menkai ar net visiškai tarpusavyje nesisiejantiems įvykiams interpretuoti?
Regis, todėl, kad reikia įkalti paskutines vinis į karstą: negalima leisti visuomenei prisiminti ir daryti laisvas nuo jų versijos interpretacijas, ypač kai žmonės vis dar renkasi Prezidentūros aikštėje ir taip primena valstybės išdavystę. Todėl, kad reikia panaudoti tuos įvykius ir visuomenei įkalti į galvą, kad bet kokie skaidrumo ir teisingumo reikalavimai yra tiktai „ėjimas į Seimą“, kad bet kokia žmonių mobilizacija prieš manipuliacijas yra „kova dėl valdžios“. Pilietinį interesą pradanginti politinių žaidimų stichijoje. Kas pats permirkęs valdžia ir jos troškimo, tas bet kokią žmonių mobilizaciją vertina per valdžios siekimo prizmę. Taigi, praeitis naudojama imunizuoti status quo dabartyje ir užsitikrinti kiek įmanoma ilgalaikį stabilumą ateityje.
Kad geriau suprastume establishmento veiklą, trumpa socialinių sistemų tyrinėtojo Niklas Luhmann‘o citata iš jo veikalo „Social systems“: „Prieštaravimai tarnauja kaip imuninė sistema pačioje sistemoje. [...] Sistema neimunizuoja savęs prieš „ne“, bet padedama „ne“ [prieštaravimų]. [...] Imuninė sistema gina ne struktūrą, bet sistemos uždarą savęs-reprodukciją. [...] Ji ginasi naudodama neigimą nuo susinaikinimo. [...] Struktūriniai prieštaravimai egzistuoja tiktai sistemos stebėtojams (įskaitant sistemos savi-stebėseną), kadangi tiktai stebėtojai gali apibrėžti skirtumus ir jų padedami nustatyti prieštaravimus“.
Jeigu prieštaravimas, šiuo atveju Tiesos judėjimas, būtų palyginti nereikšmingas sistemai, tai jis būtų vieną kartą paneigtas ir to užtektų. Tačiau pedofilijos istorija sukrėtė pačios valstybės pamatus, todėl reikia nuolat imunizuotis, panaudojant prieštaravimą tam, kad būtų išvengta tokių grėsmių ateityje.
Viešųjų politologų ir žiniasklaidos mėgstamas terminas „antisisteminis kandidatas“ ar „protesto balsai“ yra lygiai tokio pat pobūdžio imuninė reakcija, kadangi tokia ištarmė leidžia išvengti diskusijos apie tai, prieš ką konkrečiai yra protestuojama, ir taip apsisaugoma nuo prieštaravimo eskalacijos. Jaunimas, o tai svarbus sistemos reprodukcinis elementas, natūraliai dar nėra pajėgus suvokti šitų valstybės ir visuomenės funkcionavimo mechanizmų, todėl savaime nukanalizuojamas (nukreipiamas) į jau paruoštą, sistemai saugią politinio žodyno erdvę – todėl jiems atrodo, kad visi jie yra destruktoriai, marginalai, valstybės griovėjai, sąmokslo teorija ir pan. Ta dalis, be stipresnių intelektualinių amortizatorių, lengvai nukrypsta į patyčių srautą, puoselėjamą ne kieno kito, bet politinėje galioje tiesiogiai dalyvaujančių, t.y. sistemos imunizavimu tiesiogiai suinteresuotų, asmenų.
Žiūrint ne iš valstybės, bet iš pilietinės pusės, prieštaravimo kaip funkcijos išlaikymas yra svarbus tuo, kad išlaiko galimybę sistemai apsivalyti ateityje. Tai suteikia prielaidas atpažinti establishmento anti-pilietinį veikimą naujomis aplinkybėmis – kituose politiniuose veiksmuose.
Beje, pedofilijos istorijoje sistema galėjo palyginti nesunkiai išvengti didelio prieštaravimo: tereikėjo skaidriai ištirti bylą.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam
Parašyk komentarą
Komentarai
Diagnozė teisinga, bet ligonis turi norėti pasveikti.
Autorius labai tiksliai diagnozuoja mūsų atstovaujamosios valdžios liga: “Beje, pedofilijos istorijoje sistema galėjo palyginti nesunkiai išvengti didelio prieštaravimo: tereikėjo skaidriai ištirti bylą.”
Šios tragiškos istorijos (virš 11 žuvusių asmenų) priežastis būtent ir yra tai, kad šioje istorijoje įpainioti aukščiausieji asmenys. Objektyvus šios istorijos ištyrimas prilygtų teismų priemonėmis įvykdytai revoliucijai, todėl esama valdžios viršūnė šito niekaip negali leisti. Net latviai, dar anksčiau susidūrę su pedofilijos apraiškomis aukščiausiame valdžios ešelone, sugebėjo padaryti reikiamus sprendimus, nors bylos gijos vedė į Lietuvą ir tyrimas buvo nutrauktos…
Akivaizdu, nutrauktas tik todėl, kad kilo pavojus atskleisti šios istorijos tarptautinį mastą. Lietuvoje tokio tyrimo paprasčiausia nebuvo leista tęsti. Jis buvo užgniaužtas tokių struktūrų rankomis, kaip privačios saugos tarnybos, sukurtos iš sovietinių jėgos bei partinių struktūrų “elito”. Pasikėsinimas į Aurimą Dryžių yra tik viena iš gijų to voratinklio, kuris yra apraizgęs Lietuvos valdžios viršūnes ir vykdo neoficialius pavedimus.
Netiesioginis šios nusikalstamos veikos požymis buvo tai, kad Garliavos šturme dalyvavę policijos bei aro pareigūnai buvo be atpažinimo ženklų. O tai reiškią, kas šturmo organizatoriai visiškai suprato, kad daro nusikaltimą, kuris sankcionuotas pačiame aukščiausiame valdžios lygmenyje, su D.Grybauskaitės, I.Degutienės, A.Kubiliaus, o gal ir visos Gynybos tarybos žinia. Jie gina ne valstybę, ne Konstitucinę santvarką, teisingumą, bet save ir savo buvimą valdžioje. Štai kodėl jie ryžosi paaukoti net vaiko likimą ir šioje istorijoje yra tiek aukų. Jiems jau nebėra kur trauktis, todėl jie puola, net užgniauždami konstitucinę Tautos teisę į referendumus.
Nuo pat pirmųjų D.Kedžio skundų reikėjo teisėtvarkai ir prokuratūrai tirti šią
bylą, tuomet nebūtų buvę žmogžudysčių. Kalčiausias prokuroras, kuris pirmiausia neapsaugojo teisėjo, nors tas prašėsi pagalbos, kaip ir D.Kedys.
Liko “kaltas” a.a. Kedys, kuris negali apsiginti, nes pats buvo nužudytas ir jo sesuo - “organizatorė”, pagal Lavastę ir Kuznecovaitę ir kitas turgaus moterėles, prie kurių prisijungė ir “iškili” vyrija ir vietoje tragedijų pasmerkimo ir išaiškinimo, sukurtas lietuviškas cirkas. Nieko nepadarysi -
toks lietuviškas veidas.
JŲ, kurie padarė viską, kad pedofilijos byla būtų ne tik numarinta, bet kaltais taptų aukos, pozicija ir tikslai aiškūs. Bet kokiais kriterijais remiasi, kokiom akim žiūrėjo į Mergaitės grobmą, jei palaiko stankūnaię ir jos gynėjus? Ar jie negirdėjo vaiko klyksmo, nematė kaip černiauskas ją nešė? Kurie mano, kad pajėgos, panaudotos “imant” mažą mergaitę buvo adekvačios? Kad tai N.Venckienė viską suorganizavo, kad patektų į Seimą. Koks čia masinis proto aptemimas?
nei pridet, nei atimti. Reiktu paryskinti visu siu negeroviu kaltininke - senmerge, geju uztarytja JE. Nebalsuokime uz jaĄ Balsuoti reikia, tad belieka mazesne blogybe- Z.Balcytis. Tas bent turi seima, vaikus. Stebetojai, sekite balsu skaiciuotojus- sukciavimas lenda per akis. Vaigauskas trilinkas bando itikti profesoriui, nes tas ji isvadino ,,draugu Vaigausku”. Kvailokai skamba, kai toks toki…
Balčytį,kad išlošti laiko.
Vis tik gerų kadrų paruošė Dalia Polikarpovna Grybauskaitė partinėjė Komunizmo mokykloje - super profesionalūs demagogai