Demokratija ir valdymas, Intelektualų vaidmuo, Žiniasklaida

Andrius Švarplys. Politologija kaip neoliberalistinio elitizmo paradigmos dalis

Tiesos.lt redakcija   2016 m. lapkričio 14 d. 22:37

14     

    

Andrius Švarplys. Politologija kaip neoliberalistinio elitizmo paradigmos dalis

Jūsų dėmesiui siūlome sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtą komentarą apie viešojoje erdvėje dominuojančių visuomenės mokslų atstovų objektyvumą ir profesionalumą.

Nors ir nenoriu tapti etatiniu Mažvydo Jastramskio kritiku smile, vis dėlto turiu atkreipti dėmesį ir į dar vieną jo straipsnį „Trumpas, „Brexit“ ir valstiečiai: kas toliau?“.

Kokia šio straipsnio žinia? Elektoratas yra visiškai pilka masė, nepastovi, nežinanti ko nori, visuomenė neturi jokių artikuliuotų interesų, jos nevienija joks aiškus motyvas ir jokie poreikiai; šitos masės, kurią iš tikro sunku pavadinti elektoratu, chaotišką valią dar apvaldo institucinė rinkimų sistema; dabar ji atsitiktinai suveikė Trumpo ir LVŽS naudai, o Brexitą britų politinis elitas pralaimėjo tiesiog neatsakingai atidavęs „monetą“ masėms; referendumai yra pražūtingi, nes taip atveriamas kelias masių iracionalumui, žaidžiama su valstybės politine raida…

Ar toks vaizdinys jums nieko neprimena? Tai yra jau daug kartų girdėtas neoliberalistinio elito požiūris. Jį galėtume išversti ir į tiesmukiškesnę kalbą, būdingą didžiajai daliai lietuvių politologų ir apskritai akademinės bendruomenės mąstymui: vienoje pusėje yra budulių masės, o kitoj – juos mobilizuojantys politikai, tokie kaip D.Trumpas, N.Farage‘as ar M.Le Penn (ir R.Karbauskis); yra populistai ir yra rimtoji politika; deja, budulių dauguma nusveria racionaliai balsuojančią mažumą. Dabar laimi „trumpai“ (arba „valstiečiai“ Lietuvoje).

Taip autorius savo pamatinėmis prielaidomis atkartoja neoliberalistinį vaizdinį.

Dabar pasižiūrėkim, koks yra šios pozicijos mokslinis pagrindimas, nes mokslinių nuorodų, iš pirmo žvilgsnio, straipsnyje yra gausu.

Dėl JAV ir D.Trumpo cituojamas tik G.Sartori‘s – jo mintys apie 1992 m. R.Perot elektoratą kažkodėl vertinamos tiesiog kaip establishmento sėkmė, kuri dabar nusisuko nuo H.Clinton. Tačiau šį epizodą galima vertinti ir priešingai – kaip nuoseklų elektorato egzistavimą: elektoratas pagaliau mobilizavosi ir nustūmė establishmentą būtent D.Trumpo iškilimo metu. Gal R.Perot 19% sėkmė rodė, kad jau tuomet būta rimtų tokio tipo elektoratą kamuojančių problemų – jų nesprendus ir procesams pasistūmėjus į priekį, šis elektoratas išaugo ir dabar su D.Trumpu laimėjo? Gal tai visai ne sėkmės ar atsitiktinumo klausimas, o, priešingai, nuoseklus elektoratas su nuosekliais poreikiais?

Persikelkime į Didžiąją Bitaniją. Autoriaus išsakomas teiginys, kad referendumas dėl narystės ES yra politikų „kompensacinė politinė akcija“ už tai, kad britai nėra patenkinti savo rinkimų sistema, yra sunkiai įtikinamas. Būtent euroskepticizmas buvo Didžiosios Britanijos nuolatinis politinės tapatybės bruožas nuo pat Europos integracijos pradžios. 1975 m. referendumas buvo nuoseklus politinės klasės pasitikrinimas po 1973 m. įstojimo. Kai toriai pralaimėjo 1974 m. rinkimus, kylanti ir atsinaujinanti britų kairė po metų surengė referendumą, nes baiminosi „kapitalistų Europos“ neigiamo poveikio. Bendrai paėmus, kolektyvinės tapatybės tyrimai rodo, kad britams Europa visuomet buvo „friendly Other“ (Thomas Risse). Tai kur čia yra D.Camerono oportunizmas, kuo dažnai jį kaltina būtent neoliberalų spauda (ir dabar čia atkartoja M.Jastramskis)? Straipsnyje minima, kad „didelė dalis britų politinio elito“ palaikė šalies buvimą ES – tai paprasčiausiai yra netiesa: dalis palaikė, bet tikrai ne didžioji dalis. Ir tas palaikymas yra euroskeptinis, t.y. racionalistinis, ekonominės naudos pagrindu, nuolat akcentuojant Briuselio sulaikymo būtinybę, o ne meilės/tapatybės pagrindu.

Straipsnyje minimo Kanados politologo Lawrence‘as Le Ducas išvada, kad referendumuose visuomenės pozicija keičiasi radikaliai (iš pradinės „taip“ į galutinę „ne“), yra per bendra. Reikia žiūrėti, kokiomis aplinkybėmis vyksta kiekvienas balsavimas: ar keičiasi valdančioji partija, ar neblogėja vidaus ekonominė-socialinė padėtis, kaip debatuojamas referendumas, ar nesikeičia pati referendumo idėja (minimas naujos Konstitucijos projektas) ir jos pateikimo sąlygos bei daug kitų dalykų. Tarp pirminio ir galutinio taško yra didelis politinis procesas. Iš vienos itin bendros Kanados mokslininko nuorodos vargiai ar galima daryti tokią radikalią ir bendrą visoms valstybėms, visuomenėms bei referendumams išvadą, kad referendumuose balsuotojų pozicija keičiasi neprognozuojamai. Tai tiesiog nevalidus, prastas mokslinis argumentas.

Štai ir visas mokslas.

Kai kurie Mažvydo Jastramskio vertinimai stulbina savo angažuotumu.

Pavyzdžiui, kodėl balsavimas už U.K narystę yra sveiko proto pergalė (žr. pastraipą: ...pavyzdžiui, referendumą dėl ES. Gal tikėdami, kad vis dėlto sveikas protas daugelyje rinkėjų suveiks)? Kokiu pagrindu autorius atsistoja aukščiau žmonių pasirinkimo ir už juos nusprendžia, kas yra sveikas protas, o kas ne? Tai jau tikrai ne demokratiniu ir ne moksliniu pagrindu.

Kitaip kitą kartą atsibusime ne su valstiečiais, o su „Lietexitu“. Analogiškai, kokiu moksliniu pagrindu remiantis autorius implikuoja, kad Lietuvos išstojimo iš ES referendumas yra blogis? Aš, beje, manau panašiai: išstoti iš ES būtų didelis blogis. Bet čia mes remiamės moksline tiesa ar vertybine pozicija?

Išvada: M.Jastramskio straipsnyje yra pateikiami tipiškai neoliberalistinės pasaulėžiūros vertinimai. Savaime tai nėra blogai, tačiau jų pagrindas yra ne mokslinis.

O ar galimas kitas Brexito rezultatų, D.Trumpo ir LVŽS pergalės rinkimuose paaiškinimas?

Žinoma, galimas ir jis yra ne mažiau mokslinis. Charles Taylor‘o „Autentiškumo etika“, Manuel Castells‘o „Tinklinės visuomenės“ tritomis (ypač antras tomas „The Power of Identity“), Craigo Calhoun‘o raštai (itin rekomenduoju jo „Is it time to be postnational?“), Thomas Piketty „The Capital in the 21st Century“, Josepho Stiglitz‘o darbai ir t.t. – juos perkaičius galima susidaryti bendrą vaizdą apie šiuolaikinį globalų konfliktą įvairiais rakursais.

Labai bendrai galima pasakyti: globali laisvosios prekybos sistema, atnešusi labai daug naudos, ilgainiui natūraliai sukūrė praturtėjusio elito sluoksnį. Jam būdinga būtent neoliberalistine pasaulėžiūra – šį kursą ji linkusi traktuoti kaip Pažangą, o prieštaraujančius jai – kaip (lietuviškai kalbant) runkelius ir minią. Ir tokia pasaulėžiūra pradeda dominuoti.

Tradicinis politinės sistemos vaizdinys apie žmonių atstovavimą per partinį susiskirstymą į Dešinę, Kairę ir Centrą, apie demokratijos ir žmogaus teisių plėtrą šiai stovyklai labai palankus. Ir neopliuralistiniai politikos mokslai šiam vaizdiniui itin pasitarnauja, nes sutampa jų pamatinė prielaida dėl nešališko demokratinio proceso (pradžiai siūlau susipažinti su Wayne Parsons „Public Policy: An Introduction To The Theory And Practice Of Policy Analysis“, yra ir lietuviškai). Pozityvistinė neopliuralizmo samprata (kad egzistuoja nešališka, visas visuomenės grupes reprezentuojanti demokratinė sistema) atitinka neoliberalizmo lūkesčius, nes ji nekvestionuoja realiai egzistuojančio dominavimo.

Kadangi globalizacija ne tik praturtina, bet ir nuskurdina, be to, neša kultūriškai ir politiškai nepriimtiną programą, o vietiniai elitai (supratę, iš kur pučia vėjas) pradeda „tarnauti“ ne savo žmonėms-rinkėjams, o globalesniems ekonominiams, politiniams, ideologiniams interesams, vietinės bendruomenės pradeda konsoliduotis ir tam priešintis.

Jų pasipriešinimo pagrindas yra įvairus: gali būti etninis (kaip Dakotos Standing Rocks Sioux JAV ar Zapatista judėjimas Meksikoje), gali būti religinis (kaip JAV krikščioniško fundamentalizmo judėjimas), gali būti nacionalinis (Lenkija, Vengrija, Brexito Britanija, nors britų atveju nacionalizmas yra daugiau valstybinis, ne etninis). Protesto pagrindas gali būti netgi teroristinis, pavyzdžiui, „Aum Shinrikyo“ Japonijoje arba islamiško terorizmo atšakos. Gali būti ir ideologinis (kaip Prancūzijoje arba JAV baltųjų susitelkimas balsuoti už Trumpą), nes kairiojo genderizmo dominavimas politinio korektiškumo vardan represuoja tradicines religines teises ir iškelia neva „nuskriaustųjų“ musulmonų, gėjų, afroamerikiečių, imigrantų teises. Toks „iškėlimas“ reiškia ideologinį rūpestį, bet ne realių getoizacijos problemų sprendimą, todėl prieš kelis metus Vokietijoje, Prancūzijoje ir U.K. ir kilo toks didelis susirūpinimas multikultūralizmo žlugimu.

Ar nematome panašios situacijos ir Lietuvoje? Ką, jei ne Pažangos ir „atsilikėlių“ žodyną, girdime jau gerus 10 metų pas save namie? Ar 2014 m. Žemės referendumas nėra akivaizdus to paties konflikto reiškinys? O naujojo Darbo kodekso priėmimas?

Yra daug mokslinės literatūros, kuri interpretuoja šiuolaikinę Lietuvos, Vakarų ir pasaulio politiką per šią neoliberalizmo dominavimo ir mobilizacijos, kaip atsako į jį, prizmę.

Neopliuralistinė (politinio proceso kaip nešališko, reprezentatyvaus, demokratinio) samprata yra pasenusi, vienpusiška, ji nėra informuota apie „modernųjį socialinį konfliktą“, kalbant Ralph’o Dahrendorfo žodžiais, todėl ji pasmerkta sąmoningai ar nesąmoningai tiesiog tarnauti „Pažangos“ interesams.

Lietuvoje, mano manymu, didžiąja dalimi tai vyksta nesąmoningai, nes akademiniam sluoksniui paprasčiausiai stinga išsilavinimo, jis tiesiog nėra susipažinęs su neoliberalistinės sistemos nešamais prieštaravimais. Universitetuose dominuoja 1950-ųjų Davido Eastono ir R.Dahlio neopliuralistinės demokratijos vaizdinys, žiniasklaidos, kaip objektyvių, „sarginio šuns“ funkciją atliekančių medijų, vaizdinys. Ką „sarginis šuo“ išties saugoja, geriausiai mums galėtų pasakyti Sioux indėnai, lietuviai žemės referendumininkai, brexitiečiai, trumpininkai ar „valstiečiai-žalieji“. Jie saugoja valdžios interesą, o ne iš tiesų pliuralistinį demokratijos poreikį.

Todėl aišku, ir kodėl politologo M.Jastramskio straipsnyje matome būtent tokius ir net neslepiamus politinius vertinimus – kol politologija neatsižvelgs į realiai egzistuojančius dominavimo mechanizmus, tol ji bus priversta atkartoti neoliberalistinius štampus ir taip painioti mokslą su politika.

Tai kas dominuojančiai neoliberalistinei stovyklai yra radikalu ir populistiška, didžiajai visuomenės daliai yra elementarūs poreikiai. O jų antidemokratinis represavimas ir yra tikrasis radikalumas ir tikrasis populizmas. Nėra kito sprendimo – tik demokratiškai pripažinti visuomenės politines teises apibrėžti savo gyvenimą. Tai yra klasikinės Vakarų politinės laisvės esmė. Kuo ilgiau tai neigsim, kuo ilgiau elektoratą laikysime iracionaliais buduliais, kuo labiau sieksime pasirinkimo „monetą“ pasilaikyti sau, tuo labiau aštrės konfliktas. Ir jokie „mokslai“ čia jau nebepadės.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2016-11-14 22:03

-> “Delfis išprotėjo” - ne, neišprotėjo - šitas bulvarinis portalas tiesiog dirba savo darbą: skleidžia propagandą, kaip skleidė ir ANO sajūzo spauda. Faktas, kad isteriškai šokinėti prieš JAV prezidentą yra mažų mažiausiai kvaila - bet ideologinė spauda niekad mąstymu nepasižymėjo. Jeigu eurosajūzo šulai prieš Trampą, jeigu mūsų “elitu” save laikantys liberastai straksi paskui idiotą alkoholiką Junkerį - reiškia, reikia neatsilikti. smile

Nepasirašysiu        2016-11-14 1:47

Po truputi lietuviai viešumoje pradeda argumentuotai kalbėti. Laukėme ilgai bet sulaukėme.

Raigerdas       2016-11-13 15:55

Gerbiamas Andrius Švarplys labai tiksliai pastebėjo Mažvydo Jastramskio dėstomas nesąmones, kurios kyla dėl jo priklausomybės savotiškai elitinei kastai, kurios arogantiškos pozos primena daugiau fazanus zoologijos sode. Tokie žmonės susikuria savų tarpe uždaras grupes ir svarsto apie pasaulio įvykius su protingais veidais, bet nelabai protingomis mintimis. Štai viena iš tokių nesąmonių:“Elektoratas yra visiškai pilka masė, nepastovi, nežinanti ko nori, visuomenė neturi jokių artikuliuotų interesų, jos nevienija joks aiškus motyvas ir jokie poreikiai; šitos masės, kurią iš tikro sunku pavadinti elektoratu, chaotišką valią dar apvaldo institucinė rinkimų sistema; dabar ji atsitiktinai suveikė Trumpo ir LVŽS naudai, o Brexitą britų politinis elitas pralaimėjo tiesiog neatsakingai atidavęs „monetą“ masėms; referendumai yra pražūtingi, nes taip atveriamas kelias masių iracionalumui, žaidžiama su valstybės politine raida”. Gaila, kad daugelis žmonių nesupranta, kad Mažvydas Jastramskis kalba iš tikrųjų ne apie kokį nors elektoratą, o apie save ir savo arogantiškų draugelių ratą:“Aš (Mažvydas Jastramskis) ir mano arogantiškasis draugelių ratas esame visiškai pilka masė, nepastovi, nežinanti ko nori”. Panašūs elitiniai gaidžiai buvo pretekstas Leninui badyti į juos pirštu, kad sukelti neapykantos jausmą darbininkams. Viduarmžių Ispanijoje karaliui prireikė jiems organizuoti šiokias tokias pareigas Karaliaus rūmuose, (pvz,. Karaliaus tapkių prižiūrėtojas), kad jie negirtuokliautų ir nesirodytų girti valstiečiams, kurie pasipiktinę tokiu jų elgesiu galėjo juos užbadyti šakėmis. kaip išgydyti juos nuo tokios arogancijos? Labai geras receptas būtų, jeigu juos išsiųsti vieneriems mokslo metams pašveisti mokyklų valgyklose puodus ir atlikti kitus valymo darbus. Ir jūs nebe atpažintumėte šitų žmonių, nes arogancijos nebeliktų pas juos nei kruopelytės.

$+$       2016-11-13 15:20

Kažkodėl visi kaip susitarę bando įtikinti, kad po šių rinkimų Ameriką pradės valdyti Prezidentas, o ne bankinis-finansinis sektorius.

O gal atsirado manančių, kad D. Trumpas perkels Federalinį rezervą į Jerklio salą, pastatys izraelišiką sieną ir nebeleis kištis į pasaulio valdymą?! Kad “Goldman saches” grupė paskelbs savo bankrotą ir nebeatliks pasaulio vyriausybės vaidmens?! Tada ir “Chase Manhattan”, tikriausia, turėtų tapti muziejumi.

Jėzusas       2016-11-13 13:01

Niekaip negaliu atsistebėti,kaip vadinami politologai yra įtikėję savo moksliškumu. Demokratija net nėra valdymo forma iš principo - tai valdžios legitimavimo priemonė prieš minią. Minia - informavimo (formavimo) priemonės - galios šaltinis(kapitalas, koloniatorius, diktatorius ir t.t.). Tikėti kad liaudis išrenka sau valdžią - reiškia būti visišku idiotu ir tokių yra 97-99 proc populiacijos. Skaldyk - priešink - valdyk. Metodas, kuris groja amžinai. Tam reikalingos “politinės kryptys”, religijos, interesų grupės, “euroskeptikai” ir “proeuropietiški”, prorusiški ir dar visokie pro ir t.t. Konkretūs pavydžiai. JAV galios šaltinis sukūrė intrigą Trampas vs Klinton. Kiek daug emocijų!!! Jei politologai domėjosi JAV rinkimų sistema tai turėjo suprasti kad ten neįmanoma patekti pašaliniam žmogui. Dvipartinė sistema sukurta, kad tiesiog būtų pigesnis cirkas.
Brexit’as buvo sukurtas ant reakcijos į imigrantus. Niekam nedaėjo kad imigrantai yra ne dėl ES o dėl pačio kapitalo poreikio. Niekam nesupranta , kad GB yra sala ir net nėra Šentgeno zonoje o imigrantai visokie indai yra ne iš ES. Kapitalui reikėjo laisvesnių rankų nuo ES - ir gavo. Niekas prieš tai nesuprato GB orientacijos į rytus???
Valstiečiai??? Tai iš tikro yra kažkas naujo po 26 taip vadinamu “nepriklausomybes” metu. Ju deklaracijos kesinasi i liberalizma, kas gausis - matysime. Karbauskis irgi turi seimininka ir jo santykis su juo apspres ar Karbauskiui kazkas pasiseks ar ne. Karbauskis turi indikatoriu - Skverneli. Kai Skvernelis bus paaukotas uz savo buvusius “zygdarbius” - bus pirmas geras zenklas.

albina       2016-11-13 12:04

Ačiū Jums už temą.Pradėsime pažinti ir partijas,ir ideologus.

Palinkėjimas       2016-11-13 11:24

Neoliberalų reakcingumas (ir kvailumas) prasideda tada, kai deklaruodami laisves ir teises, jas pripažįsta tik sau arba “mažumoms” ir su panieka žiūri į “mases”. Tai ir yra kelmas ant kurio apvirs jų vežimas, nes “vox populi, vox Dei”

Ne delfis išprotėjo, o pats       2016-11-13 11:19

Viktoras Orbanas ne Vokietijos ministras pirmininkas !

Delfis išprotėjo       2016-11-13 2:26

Autoritariniu mąstymu garsėjantis Vokietijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, kurį dėl nepagarbaus požiūrio į demokratiją dar 2012 metais kritikavo JAV valstybės sekretorės pareigas užėmusi Hillary Clinton, buvo vienas iš pirmųjų, pasveikinusių D. Trumpą – tai jis padarė oficialiose „Facebook“ paskyroje.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/world/apokalipse-prasideda-ju-pasaulis-griuva-musu-tik-kuriasi.d?id=72829470

Dėdė       2016-11-12 23:23

Matematika rinkimuose “kažkuo dėta”. Jei politologai netaiko matematinių algoritmų, tai ne algoritmų problema, bet politologų.

Tarabilda Dėdei       2016-11-12 23:08

Matematika čia nieko dėta. Nėra tokio matematinio algoritmo, pagal kurį galima būtų sumodeliuoti ateitį (rezultatus), kol žmogus nepadarytas kiborgu.

Dėdė       2016-11-12 22:16

Švarplys rinkimus perdėtai politizuoja/sociologizuoja – rimčiausi rinkimų sistemų analitikai Vakarų pasaulyje yra matematikos mokslo atstovai. Bet kurie rinkimai baigiasi skaičiavimu, o Staliną cituojant,“ nesvarbu, kaip balsuoja – svarbu, kaip skaičiuoja.“
Švarplys per mažai įvertina matematiką ir mažoritarinės sistemos (“laimėtojas pasiima viską”) paradoksus. Klinton teoriškai galėjo pralošti net ir su realiu (net ne apklausų) 70% JAV rinkėjų palaikymu. Juk čia svarbu laimėti reikiamą reikiamų valstijų kiekį kad ir 1 balso persvara, pralaimėtose gaunant kad ir 0 balsų.
Lietuvoje valstijas atitinka vienmandatės apygardos. Ką tik matėme, kaip valstiečiai su 21,5% rinkėjų palaikymu laimėjo daugiau kaip pusę mandatų vienmandatėje. Anksčiau daug kartų matydavome, kaip su 25% Kaune konservatoriai pasiimdavo 100% mandatų.
Švarplys matematiką skirsto į liberalistinę, globalistinę ir dar kažin kokią. Gal tiesiog skaičiuokime.

Arogancija       2016-11-12 22:06

Nesuprantu, ar juoktis ar verkt:
„Naująjį JAV prezidentą turėsime išmokyti, kas yra Europa ir kaip ji veikia“, – Liuksemburge kalbėdamas studentams sakė J. C. Junckeris. EK vadovas spėjo, kad kol D. Trumpas „apkeliaus jam nežinomą pasaulio dalį“, sugaiš dvejus savo kadencijos metus. Šie Ž. K. Junkerio pasisakymai buvo gerokai tiesmukesni nei kitų ES lyderių reakcijos į netikėtą antradienį įvykusių JAV prezidento rinkimų baigtį.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/world/z-k-junkerio-ispejimas-naujasis-jav-prezidentas-gali-sugadinti-salies-santykius-su-europa.d?id=72844926

rinkėja iš Kauno        2016-11-12 21:23

puikus argumentuotas straipsnis, ačiū autoriui. Labai tikslios įžvalgos ir išvados. Kaip pilietė, balsavusi žemės referendume , jaučiuosi labai įžeista po to viešojoje erdvėje pasipylusių užgauliojimų ir patyčių visiems, kas nori tebebūti savo Namų šeimininkais. Jos kaip purvo nuošliauža ant “neteisingai mąstančių”  pylėsi ir iš V.Landsbergio, staiga kita puse apvertusio patriotizmo plokštelę, ir iš tokių keturiasdešimtmečių amžinųjų liberpaauglių kaip jaunėlis Tapinas. Nelogiška būtų galvoti, kad žmonės šitą pamiršo. Nepamiršo. Garliavos pogromo taip pat.


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.