Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Andrius Švarplys. Lietuvių nacionalinis naratyvas šiandien (III). Ką 2014 m. Žemės referendumas rodo apie lietuvių nacionalinį tapatumą?

Tiesos.lt redakcija   2016 m. liepos 16 d. 20:44

10     

    

Andrius Švarplys. Lietuvių nacionalinis naratyvas šiandien (III). Ką 2014 m. Žemės referendumas rodo apie lietuvių nacionalinį tapatumą?

Toliau skelbiame sociologo dr. Andriaus Švarplio studiją, kurioje apžvelgiama nepriklausomos Lietuvos nacionalinio naratyvo kaita. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.

3. Ką rodo 2014 m. Žemės referendumas apie lietuvių nacionalinį tapatumą?

3.1 Referendumo politinis peizažas

Lietuvoje 2014 m. pažymėtinas po Sąjūdžio dar neregėtas visuomenės mobilizacijos įvykis – surinkti 300 000 piliečių parašų dėl vadinamojo „Žemės referendumo[75]. Referendumo kartelė laikyta neįveikiama. Tokia ir sumanyta 1992 m. Konstitucijos kūrėjų. Ji buvo nukreipta prieš potencialius lenkų tautinės mažumos autonomijos, o gal net ir prisijungimo prie Lenkijos siekius. Dabar pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje pavyko įveikti neįveikiamą kartelę, nors bandymų buvo ne vienas.

Regis, Lietuvoje šis įvykis buvo nepakankamai įvertintas. Pagrindinės interpretacijos klostėsi dviejose dimensijose. Viena diskusijos kryptis vystėsi racionalioje referendumo siūlomų idėjų erdvėje: gera ar bloga ta ar kita referendumo iniciatorių idėja ir kodėl. Šiame kontekste referendumo idėją buvo bandoma suvokti ir svarstyti racionaliais argumentais, kaip, pavyzdžiui: kadangi draudimas parduoti žemę užsieniečiams prieštarauja elementariam nuosavybės principui, tai jį reikia atmesti; arba – kadangi jis prieštarauja Lietuvos priimtiems įsipareigojimams Europos Sąjungai dėl rinkos liberalizavimo, jo reikia nepalaikyti, jis destabilizuos valstybės integraciją į Vakarų pasaulį, o tai statys šalį į geopolitinį pavojų dėl nestabilumo Rytuose.

Tačiau pagrindinė vertinimo nuostata buvo ta, kad tai buvo iš Nepriklausomybės itin menkai laimėjusių marginalinių visuomenės likučių maištas prieš pažangų modernios Lietuvos europėjimą. Referendumas nukreiptas prieš Europos Sąjungą, sakė Vytautas Landsbergis, šią nuostatą pakartojo ir valstybės prezidentės D. Grybauskaitės patarėjas ir premjeras A. Butkevičius.[76]  Lietuvos politinės klasės pozicija buvo iš esmės tokia, kaip suformuluota šiame konservatorių partijos tarybos tezėje: šis referendumas yra antikonstitucinis, prieštaraujantis Lietuvos priimtiems įsipareigojimams (2004 metais patvirtintiems referendumu stojant į Europos Sąjungą). Referendumas atveria kelia tolimesnėms populistinėms iniciatyvoms, kurios gali sukelti politinę sumaištį, sumenkinti parlamentinę demokratiją, kelti grėsmę ekonomikos augimui, visuomenės gerbūviui ir nacionaliniam saugumui.[77]

Viešojoje erdvėje didžiųjų žiniasklaidos priemonių įtvirtintas vaizdas iš esmės buvo toks: tai už Tautos vardo pasislėpusi masė, ja yra manipuliuojama, referendumo idėja nerimta, neracionali, nelogiška, kontrateisinė, nelegali, archajinė, antimoderni ir nepriimtina pagal visus parametrus. O svarbiausia – referendumas sąmoningai siekia sustabdyti Lietuvos eurointegraciją, kadangi draudimas pirkti žemę užsieniečiams būtų tiesioginis valstybės įsipareigojimų ES pažeidimas. Todėl nelieka jokio kito pasirinkimo, tik vertinti ją kaip neaiškių populistinių tikslų vedinų veikėjų atliekamą tamsių masių mobilizaciją prieš valstybę. Referendumo palaikytojai buvo bemat identifikuoti kaip tie patys, kurie protestavo pedofilijos istorijoje 2009–2012m., prieš skalūnų gavybą 2013 m., t. y. kaip nuolat atsikartojantys protesto prieš pažangą ir valstybės kursą balsai.

Pagal šį politinį vertinimą buvo padaryta išvada, kad reikia tiesiog represuoti tuos burbančiuosius tamsius visuomenės elementus. Būtina pastatyti kuo didesnius juridinius ir politinius barjerus, kad ta iniciatyva arba visai nepasiektų aktualios fazės, t. y. neleisti referendumui kaip tokiam įvykti, arba sukurti tokį informacinį, administracinį, politinį kontekstą, kuriame referendumas turėtų kuo mažiau šansų. Visos situacijos epicentru akimirkai tapo Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdis, kuris virto tiesiog trileriu, kai du kartus keitėsi Komisijos nuomonė, kol galiausiai buvo uždegta žalia šviesa referendumui įvykti, Komisijai konstatavus 300 061 parašo teisėtumą.[78]

Politiškai dėsninga, kad referendumą palaikė, nors labai atsargiai ir pasistengusios per daug nerizikuoti, Darbo partija bei Tvarka ir teisingumas – dvi politinės partijos, kurios sugebėjo įsitvirtinti Lietuvos politinėje sistemoje remdamosi balsais prieš sistemą, nors jų veikimo populistiškumas buvo akivaizdus nuo pat jų susikūrimo pradžios. Pažymėtina, kad šios partijos užsitarnavo likusių tradicinių partijų vieningą neigiamą poziciją savo atžvilgiu, intensyviai palaikomą visų didžiausių žiniasklaidos priemonių ir žymiausių žurnalistų bei politikos apžvalgininkų, nors, kita vertus, tai visiškai netrukdydavo pragmatinei politikai jas įtraukti į valdančiąsias koalicijas ar kitaip bendradarbiauti. (Darbo partija yra įsivėlusi į kelerius metus trunkantį baudžiamąjį procesą dėl neskaidrios finansų apskaitos, o Tvarkos ir teisingumo vėliavą Rolandą Paksą po apkaltos visaip trukdoma rinkti į Seimą, nors tokia iš apkaltos nustatyta politinė Konstitucinio Teismo bausmė Europos Žmogaus Teisių Teismo buvo pripažinta neteisinga). Referendumo susietumas su šiomis partijomis, nors ir ne pagrindinis, bet buvo dar vienas papildomas rodiklis, kad valstybė čia vėl susidūrė su prieš valdžią balsuoti linkusiu marginaliu elektoratu.

Politinio ir administracinio resursų naudojimo simboliu tapo referendumo datos nustūmimas kuo toliau į vasarą – birželio 29 d., taip tikintis net vasaros poilsio sezoną panaudoti kaip pagalbininką referendumui neutralizuoti. Racionaliųjų stovyklai neužkliuvo tai, kad surengus referendumą su rinkimais į Europos Parlamentą gegužės 25 d., būtų sutaupyta 12 milijonų litų.

Visą šį procesą lydėjo didžiulė žiniasklaidos ir politinio lauko konsolidacija, nukreipta prieš referendumą.[79] Šią konsolidaciją kaip niekada anksčiau lydėjo Pažangos naratyvas: tamsūs marginalūs masių likučiai trukdo Lietuvai eiti modernumo, europėjimo keliu. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Pažangos naratyve atsikartoja europietiškos Lietuvos motyvas kartu su Rusijos grėsmės elementu. Tai seno sąjūdinio naratyvo naujausias variantas, tik su vienu dideliu skirtumu: dabartinis naratyvas pasakojamas elitų vidinės atskirties sąlygomis. Bėgimas nuo Rusijos ir ėjimas į Europą tęsiamas, bet šis diskursas jau įgauna dominavimo bruožų prieš lietuvių visuomenės dalį.

Lietuvos europėjimo, modernumo, pažangumo naratyvas buvo taikomas panašiai kaip ir kitais pastarųjų metų rezonansiniais atvejais – išstumti balsą keliančius tamsiuosius ir nepažangiuosius iš pilietinės erdvės, juos marginalizuoti.[80] Šalia administracinių priemonių buvo pastebimos kultūrinės neutralizavimo strategijos, įskaitant šaržavimą, trolinimą (Tautos valė, referendumo lapelio užkasimas į žemę) ar atvirą neapykantą (normaliomis sąlygomis būtų sunku suvokti iš didžiausio Lietuvos interneto portalo delfi.lt pasklidusią mintį, kad turbūt nėra kito ginklo, kaip tiesiog sulaukti, kol šis nesusiprantantis visuomenės segmentas tiesiog išmirs[81]). Politinio humoro laida Dviračio šou, kaip ir ankstesnių rezonansinių įvykių metu, nevengė šaržuoti ir išjuokti antivalstybines jėgas, šiuo atveju referendumininkus, taip kaip anksčiau antiskalūninkus ar Klonio gatvės rėmėjus pedofilijos istorijoje.

Referendumo palaikytojai būrėsi aplink mažus opozicinius interneto portalus. Prie referendumo palaikytojų šliejosi ir kai kurie akivaizdžiai prorusiški veikėjai, ir pavieniai interneto puslapiai.

3.2 Alternatyvus referendumo pobūdžio aiškinimas

Tačiau referendumo išjudintą socialinį konfliktą Lietuvoje galima suvokti ir kitaip, nei bandyta pateikti vyraujančioje versijoje. Visiškai pagrįsta būtų laikyti, kad referendumą palaikiusios visuomenės jėgos signalizavo, jog Lietuvoje pirmą kartą apčiuopiamai sumobilizuotas visuomenės segmentas, kurį galima vertinti M. Castellso analizuotoje paradigmoje – kaip vietinės bendruomenės telkimasis prieš jai nesuprantamą, svetimą, neteisingą valstybės politinę, socialinę situaciją bendresnėje globalizacijos perspektyvoje.

Tokį vertinimą pagrindžiančios priežastys yra šios:

1) Nors oficialių statistinių duomenų apie tai nėra surinkta, panašu, kad didžioji referendumo palaikytojų dalis buvo iš žemesnio visuomenės sluoksnio, mažesnių pajamų, kaimiškų vietovių, žemesnio išsilavinimo gyventojų. Tačiau referendumą palaikė ir inteligentijos atstovai: mokslininkai, rašytojai, nusipelnę aktoriai, režisieriai, nacionalinių premijų laureatai bei kiti kultūros, sporto, bažnyčios atstovai.[82] Vadinasi, šio protesto negalima suvesti vien tik į ekonominę ir socialinę atskirtį, tai nebuvo vien tik pralaimėjusiųjų ar neprisitaikiusiųjų tamsybininkų nepasitenkinimas. Akivaizdu, kad būta bendro nusivylimo valdžia, tačiau referendumo socialinis kontekstas buvo platesnis.

2) Vieša retorika pasižymėjo ne konkrečių žemės problemų akcentavimu, bet kultūriniais ir politiniais Tautos kaip aukščiausio suvereno vaizdiniais. Intelektualesniųjų paramoje referendumui skambėjo tautos, kultūros, valstybės, suvereniteto stiprinimo, tautos ir elito susvetimėjimo motyvai: apginkime prigimtinę teisę į protėvių žemę, sugrąžinkime valstybę piliečiams. Pirmaeiliu uždaviniu buvo siekiama sustiprinti Tautos kaip politinio suvereno principą. Tai, kad paramą referendumui išsakė buvę Sąjūdžio lyderiai, valstybės Nepriklausomybės Akto signatarai, buvę ministrai, rodo, jog visa tai nebuvo prieš valstybę nukreiptas veiksmas. Pažymėtina, kad dalis inteligentijos paramą išreiškė ne tiek referendumo idėjai (siūlymams), kiek paties referendumo konstitucingumui, tuo pačiu nurodydami elito konsolidacijos grėsmę.[83] Pastebėtina sąjūdininkų opozicija ir kitais atvejais, bet išsakant tą patį rūpestį.[84] Vadinasi, tai nebuvo paprastas ekonominis nepasitenkinimas ar amžinai valdžia nepatenkintųjų protestas.

3) Pats referendumo iniciatorių reikalavimų nenuoseklumas rodo, kad buvo siekiama išspręsti ne tik ir ne tiek žemės klausimą. Iš trijų iniciatorių reikalavimų du buvo nesusiję su žemės problema – jie kalbėjo apie referendumo kartelės sumažinimą ir tai, kad referendumu priimtas įstatymas gali būti pakeistas tik kitu referendumu (žr. 74 išnašą). Abu šie reikalavimai buvo nukreipti į referendumu patvirtintos Tautos nuomonės apsaugą nuo valdžios noro ją pakeisti (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų normatyvinės demokratijos požiūriu). Tai rodo prieš valstybės elito galios sumažinimą (savivalę) nukreiptas referendumininkų intencijas, kas savaime nurodo į visuomenės ir elito susvetimėjimą.

4) Dominuojanti politinio ir viešojo lauko pozicija. Akivaizdi politinių partijų, pavienių politikų, ekspertų, valstybės institucijų (pvz., Vyriausiosios rinkimų komisijos), žiniasklaidos priemonių, interneto portalų konsolidacija įtvirtino mintį, kad referendumas yra tamsių visuomenės elementų bandymas atplėšti Lietuvą nuo geopolitinį saugumą garantuojančios vakarietiškos modernizacijos. Ši reakcija taip pat liudija, tik išvirkščiu būdu, kad referendumas nebuvo apie žemę, bet palietė platesnį Lietuvos ir tarptautinį kontekstą. Norėdamos užgniaužti ir marginalizuoti referendumą dominuojančios ir susikonsolidavusios Lietuvoje konjunktūrinės jėgos tik patvirtino, kad referendumas kelia grėsmę pačiam valstybės kursui, o nėra tiktai techninis žemės klausimas.

5) Protėvių žemės, tautos išlikimo, kultūrinės savasties, suvereniteto, panaudojant žemės klausimą, išsaugojimo vaizdiniai ir Žemės fetišizavimo (dvasinės reikšmės) motyvai kartu su sublimuota baime, kad bus išparduota žemė, tiesiogiai nurodo, kad buvo apeliuojama į kultūrinius, tautinius resursus ir tai nukreipiama prieš globalią grėsmę. Tai socialinė telktis aplink kultūrinę savastį, išreiškiama tradiciniais (pagoniškos-romantinės kilmės) tautos, žemės, kultūros, grėsmės, išlikimo vaizdiniais globalesnės grėsmės akivaizdoje.[85]

Visi šie bruožai kartu paėmus atskiria referendumą nuo kitų socialinio protesto atvejų, pavyzdžiui, 2009 m. sausio 16 d. profsąjungų organizuoto mitingo prie Seimo, kur skambėjo mokesčių reformos, nedarbo, Ignalinos atominės elektrinės uždarymo temos, tai yra, kuris savo esme buvo ekonominis, socialinis protestas (prie jo vėliau prisijungę jaunieji radikalai sukėlė riaušes). Ar nuo kitų buvusių ar svarstomų referendumų, tokių kaip stojimo į Europos Sąjungą, dvigubos pilietybės ar Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, kurie nėra inicijuoti iš apačios ir kuriuose nematoma kultūrinė mobilizacija, valstybės elitizacijos keliama grėsmė bei globalizacijos kontekstas kartu paėmus.

Apeliavimas į kultūrinius resursus, Tautos suvereniteto idėja, nacionalinė retorika, Sąjūdžio veikėjų ir kitų intelektualų parama buvo tie požymiai, kurie leidžia referendumą traktuoti kaip nacionalinės bendruomenės, o ne ekonominio protesto mobilizaciją. Dalies referendumo jėgų dalyvavimas ankstesniuose visuomenės ir valdžios versiją palaikančių elitų susikirtimuose (kaip V. Pociūno žūtis, pedofilijos skandalas, FNNT istorija, antiskalūninė istorija, vaikų atėmimo Norvegijoje atvejais ir kt.) yra papildoma ir reikšminga aplinkybė. Ji vėlgi nurodo, kad tai tęstinė reakcija į valstybėje susidariusios situacijos tęstinumą, kad elitizacijos problema nėra sprendžiama, kad visuomenės balsas negirdimas skausmingose, neskaidriose istorijose.

3.3. Antivalstybinė, antieuropinė populistinė mobilizacija ar reakcija į europinę globalizaciją?

Klaidinga būtų socialinę mobilizaciją įgavusius protestus Lietuvoje per pastaruosius metus vertinti kaip marginalinių tamsių visuomenės sluoksnių populistinį manipuliatyvų mobilizavimą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybingumą ir prieš Europos Sąjungą – taip kaip vertino dominuojančios politinės krypties atstovai (partijos, žiniasklaida, ekspertai, apžvalgininkai). Visuminiai bruožai rodo, kad čia labiau tinka M. Castellso analizėje formuluojami vertinimai apie vietinių bendruomenių mobilizavimąsi prieš elito realizuojamą politinį kursą, sukuriantį nelygybę, asimetriją ir dominavimą. Ypač tai pasakytina apie šį referendumą. Man atrodo, kad šie M. Castellso žodžiai apie antiglobalistinį judėjimą puikiai tinka žemės referendume pasireiškusiam protestui: tai yra ne judėjimas prieš globalizaciją, o judėjimas už demokratinę globalizaciją, už tokią valdymo sistemą, kuri naujame sprendimų priėmimo kontekste, susiformavusiame globalinėje tinklo visuomenėje, atitiktų demokratijos idealus.[86]

Išmanieji piliečiai labai pamėgo ir socialiniuose tinkluose platino pašaipas apie referendumininkų tezę, kad užsieniečiai suvažiuos ir nupirks Lietuvos žemę. Iš esmės kritika buvo teisinga, tai patvirtina ir vėliau išryškėję duomenys: nepastebėtas joks padidėjęs užsieniečių susidomėjimas žemės pirkimu. Tačiau čia mums svarbu pastebėti, kad ši fetišizuota žemės praradimo baimė buvo ne kas kita, kaip įkūnyta globalizacijos baimės išraiška. Tokio pat pobūdžio baimė paprastai įsivyrauja visuomenėse, kurios susiduria su jai jau nesuprantamais, svetimais ir jos nevaldomais reiškiniais. Tai Ch. Tayloro akcentuotas žmonių siekis patiems kontroliuoti savo bendruomenės likimą.

Labai svarbu pastebėti, kad jokio apčiuopiamo spaudimo dėl Lietuvos žemės nebuvo. Žemės pardavimo–nepardavimo klausimo nebuvo politinėje darbotvarkėje, nebuvo inicijuotas joks įstatymo projektas, liečiantis žemės klausimus, nebuvo jokio institucinio, politinio, ekonominio postūmio iš Lietuvos valdžios ar europiniame kontekste, kuris vienaip ar kitaip iš naujo paliestų žemės nuosavybės klausimus. Konstitucijos straipsnis, leidžiantis nuosavybės teise turėti žemę tik Lietuvos piliečiams, pagal ES reikalavimus Lietuvos Seimo buvo pakeistas dar 2003 m. sausio 23 d. be jokių didesnių politinių protestų ar diskusijų. Tai rodo, kad žemės nepardavimo užsieniečiams klausimas tarp referendumininkų nekilo kaip reakcija į konkrečią problemą, taip pat rodo, kad nebuvo tiesiogiai nukreiptas prieš Europos Sąjungą.

Su didėjančia atskirtimi susieta valstybės elitizacija ir už jos esantis europeizacijos procesas, savo ruožtu atsiveriantis kaip globalizacija Europos veidu Lietuvoje, buvo pagrindinė referendumo politinė-socialinė priežastis. Tenka atmesti dominuojančią politinio lauko sutartinai palaikomą versiją, kad tai buvo marginalinis manipuliacinių jėgų bandymas mobilizuoti ekonominio-socialinio protesto balsus naudojantis populistine retorika. Ji neleistinai supaprastina politines, kultūrines, socialines referendumo aplinkos charakteristikas. Toks vertinimas labiau atitinka dominuojantį politinį interesą kuo skubiau integruotis į globalesnę europinę erdvę, nei leidžia suprasti namuose vykstantį procesą. Aplinkybių visuma rodo, kad referendumas išreiškė ne tiek grupelės manipuliatorių sėkmę inicijuoti siekį užsieniečiams uždrausti parduoti žemę ar tuo pačiu nublokšti valstybę nuo europino kurso, kiek kylantį visuomenės susirūpinimą didėjančia politine-socialine atskirtimi ir pastangas mobilizuotis kultūriniais, nacionaliniais pagrindais. Ne tiek prieš Europos Sąjungą buvo nukreiptas referendumo protestas, kiek prieš vidinę valstybėje įsigalėjusią atskirtį. Tai buvo paskutinio vagono bandymas ūktelėti garvežiui, kad jis dar yra ir kad dar reikia atsižvelgti į jo poreikius.

Jeigu tokia charakteristika yra bent iš dalies teisinga, tuomet referendumo situacija Lietuvoje atitiktų M. Castellso nurodomą bendrą socialinių judėjimų pobūdį globalioje tinklaveikos visuomenėje. Referendumo įtinklinimas reiškėsi tuo, kad jis sutraukė į vieną masę skirtingo pobūdžio protesto atmainas: ir grynai ūkinio (ekonominio) pobūdžio nepasitenkinimą, ir savaiminius valdžios kritikus (priskirtinas Zigmas Vaišvila), ir antikorupcinę, politinio skaidrumo reikalaujančią kritiką (priskirtini interneto portalai ekspertai.eu bei tiesos.lt), ir tradicinio tautiškumo intelektualiąją stovyklą (V. Rubavičius, V. Radžvilas, B. Genzelis, R. Ozolas), ir etnolietuvybės šalininkus (alkas.lt), ir liberalios stovyklos atstovus (D. Kuolys), ir asmenis iš katalikiškos stovyklos (vyskupas Jonas Kauneckas, apžvalgininkas Tomas Viluckas), ir saujelę antiglobalistinių pažiūrų asmenų, ir galiausiai – prorusiškai nusiteikusius elementus (kaip Algirdas Paleckis, bukimevieningi.lt).

Savaime visos šios grupės akcentuoja skirtingus dalykus, tačiau politinių reikalavimų atžvilgiu jos yra persidengusios, pavieniai šių gupių nariai dalyvauja kitų grupių informacijos kanaluose, pasižymi tarpasmeniniais ryšiais. Visos jos pajuto bendrą poreikį protestuoti ir pareiškė bendrą paramą referendumui, be jokio politinio centro koordinavimo (iniciatyvinė referendumo grupė apskritai viešumoje nebuvo dominuojanti, didesnė paramos dalis atėjo iš platesnės, su parašų rinkimų nesusijusios, aplinkos). Visa tai suteikė chaoso, nesusikalbėjimo, anarchijos, vidinio prieštaravimo elementų (kai vieni referendumo šalininkai nesutaria su kitais šalininkais dėl politinių aspektų) ir yra autentiškas iš „apačios“ kylančio socialinio judėjimo bruožas. Skirtingų resursų su šiaip skirtingais politiniais opoziciniais reikalavimais akumuliavimas per įvairius ir vienas kitam kartais oponuojančius informacinius kanalus – tai yra tinklinės mobilizacijos bruožas. Taip pat didžioji dalis referendumo jėgų atitinka ne ką mažiau svarbų M. Castellso kultūrinį – tautinės tapatybės – mobilizacijos veiksnį kaip reakciją į europeizacijos kontekstą.

Įdomu tai, kad establishmento laukas lygiai taip pat tinkliškai mobilizavosi prieš referendumą. Kaip ir ankstesniais rezonansiniais atvejais, taip pat ryškinusiais šias dvi Lietuvos visuomenės dalis, taip ir referendumo atveju didžiausios medijos, viešieji ekspertai, politinis laukas (ir pozicija, ir opozicija, o tai irgi ne atsitiktinumas, tik bendrą politinę konjunktūrą patvirtinanti aplinkybė) ir pavienės valstybės institucijos (kaip VRK) mobilizavo vieningą neigiamą nuomonę su praktiniais represavimo veiksmais užkirsti referendumui kelią.

Vadinasi, Lietuvoje turėjome tikrą politinį ginčą dėl globalizacijos: ne tiek akademinį, ne tiek naratyvinį ir ne tiek retorinį. Tai buvo ginčas, kylantis iš pačios socialinės ir politinės valstybės raidos. Tik, žinoma, ginčas nebuvo ar už provincialume pasiliekančią Lietuvą, ar už europinę Lietuvą – tai būtų Progreso (establishmento) naratyvo užduodamas klausimas. Ginčas buvo daugiau gynybinio, represyvaus pobūdžio: referendumo jėgų toks tolesnis valstybės kursas netenkina, o dominuojanti valstybinė strategija – neleisti šiam nepasitenkinimui kaip nors reikštis ir laimėti. Šalininkų pagrindinis postulatas buvo maždaug toks: vidinė atskirtis toliau tęstis negali net ir dėl Europos integracijos, valstybės geopolitinio saugumo tikslų. (Didelė referendumo šalininkų dalis neprieštaravo nei eurointegracijai, nei Lietuvos saugumo Vakarų struktūrose idėjai, bet buvo ir daug mažesnė dalis, kuri prieštaravo). O dominuojančios strategijos idėja – pasitelkti visas referendumininkus diskredituojančius būdus: racionalius ekonominius, teisinius argumentus, administracinius vienašališkus sprendimus, viešosios nuomonės formavimą per valstybinę televiziją ir radiją, privačius žiniasklaidos šaltinius, galiausiai išjuokti, šaržuoti oponentus tiek TV laidose, tiek socialiniuose tinkluose.

Europinė globalizacija atvėrė lietuvių visuomenei verslo, ekonominius, migracijos, karjeros, užsienio kapitalo investicijų tinklą, o politiniam elitui nustatė juridinius ir politinius standartus. Prasidėjusi kaip pokomunistinė Lietuvos orientacija į Vakarus, europinė globalizacija kartu tapo vidinio ūkio, juridinės aplinkos, demokratijos stabilizavimo garantija. Pokomunistinių proeuropietiškų valstybių atveju europinės globalizacijos kontekste išsitrina griežtos vidaus ir išorės ribos. Tų šalių europinė integracija, iš išorės priimtų normų ir įsipareigojimų visuma laiduoja vidinį ekonominį ir politinį stabilumą. Šis kursas ilgainiui tapo elitų konsensuso pagrindu įsigalėjusia ir dominuojančia nacionaline strategija. Referendumas buvo pirmas ryškus žmonių sukilimas prieš šį europinės globalizacijos nulemtą valstybės kursą – ir ne tiek prieš patį kursą, kiek prieš šio kurso metu įsigalinčią nelygybę. Tik tokiame kontekste galima suprasti įžymiąją dalies Sąjūdžio veikėjų frazę, kad ne už tokią Lietuvą kovojome.[87] Pasigirdo interpretacijų, kad šitokį tautininkų nusivylimą lėmė sovietmečiu Maskvos įgyvendinta etniškumo rėmimo politika. Sovietinė valdžia rėmė etniškumo puoselėjimą, bet tik ribotuose, jai saugiuose rėmuose, o tai išugdė lokalią, uždarą ir provincialią rūtų darželio tautiškumo sampratą. Įstojus į Europos Sąjungą Lietuva susidūrė su atviru globaliu pasauliu, tai neatitiko provincialaus uždaro etniškumo, todėl kilo tokia nusivylimo reakcija. Šitokiu aiškinimu praleidžiama tai, ką nurodo M. Castellsas: tautiškumas kyla kaip tapatumo teikiamas prasmės šaltinis, mobilizuojanti jėga siekiant reaguoti į naujus iššūkius. Nepaisant to, kokio pobūdžio tautiškumą skatino sovietinė praktika, tai yra vienas pagrindinių bendruomenės mobilizacijos resursų prieš globalizacijos sukeliamą atskirtį, kuri pastebima visame pasaulyje.

3.4. Referendumas ir nacionalinio naratyvo transformacija

Žemės referendumo metu pastebima socialinė, intelektinė mobilizacija ir jos išprovokuotas konfliktas rodo, jog baigėsi europietiško naratyvo dominavimas lietuvių viešajame diskurse ir tapatybėje. Baigėsi ne ta prasme, kad niekas nenori ar netiki būtinybe tęsti europietišką integraciją. Priešingai, proeuropietiškumas, provakarietiškumas iš naujo įgauna didesnį pagreitį, tačiau jau visiškai kitomis aplinkybėmis negu savo klestėjimo laikais Sąjūdžio laikais. Nepriklausomybės kovų metais Europa kaip vertybinė erdvė buvo nukreipiama prieš Sovietų Sąjungą, ji reiškė valstybės laisvę ir saugumą nuo okupanto. Dar daugiau, Sąjūdžio epochoje tautinis ir europinis naratyvas papildė vienas kitą ir sudarė neatsiejamą junginį, teikusį nepriklausomybės kovose vėliavą kėlusiam politiniam elitui aukščiausio rango politinį legitimumą. Masinis tautos ir elito konsensusas, aiškiai matomas dainuojančios revoliucijos aikštėse ar Baltijos kelyje 1989 m., buvo rimtas argumentas tarptautinės bendruomenės akyse ir suvaidino didelę reikšmę Sovietų Sąjungos irimo procese.

2014 m. Žemės referendumo atvejis rodo šio konsensuso pabaigą. Politiniu pobūdžiu tai primena Europos integracijos istoriją, kai Maastrichto sutarties ratifikavimo procesas šalyse narėse sukėlė nesibaigiančią ES įteisinimo krizę, nes lygiai taip pat žymėjo elito ir visuomenės konsensuso pabaigą. Iki tol galiojo vadinamasis permissive consensus, tai reiškė, kad žmonės rėmė elito formuojamą Europos integraciją, patys aktyviai tuo nesirūpindami. Tačiau Maastrichto sutarties ratifikavimo procesas šalyse narėse parodė, kad žmonės nusikratė inertišką abejingumą, įžengė į europinės politikos sceną ir tarė ne elito vairuojamai Europos integracijai.[88] Pirmą kartą Lietuvoje po 1990 m. tokiu plačiu mastu Europos argumentas buvo naudojamas ne prieš išorinę okupacinę jėgą, bet prieš savo visuomenės dalį. Sąjūdžio laikais Europa išreiškė masių ir elito konsensusą dėl valstybės kurso, dabar – elito konsolidaciją ir masių tam tikrą represavimą. Sąjūdžio laikais Tauta kaip politinis suverenas buvo pagrindinis politinis principas tarptautinės teisės šviesoje, taip pat – reali socialinė jėga fiziškai vaduojantis iš sovietų imperijos, be kurios net teisinis principas nebūtų turėjęs tokio svorio tarptautinės bendruomenės akyse. Dabar Tauta kaip politinis suverenas buvo palenktas konsoliduotai elito kontrolei, kuri jį represavo.

Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime, o jis buvo tiesioginė reakcija į referendumą, Tautos politinę reikšmę jau mini tik kaip praeities įvykį. Tauta savo kaip aukščiausio suvereno galias realizuoja tik per savo atstovus, todėl referendumo teisė, kurią garantuoja Konstitucijos 9 straipsnis, šiuo nutarimu buvo neutralizuota: nuo šiol referendumo idėjos teisėtumą turinio ir formos atžvilgiu tikrins Seimas ir Vyriausioji rinkimų komisija.[89] Šis gėdingas politinis sprendimas simbolizuoja tikrą Tautos kaip suvereno principo sugniuždymą ir yra iškalbingas pavyzdys tiek referendumo politinei analizei, tiek apskritai elito konsolidacijai vertinti. Jeigu referendumo realijas turėsime mintyje kartu su kitais rezonansiniais įvykiais, kurie dar labiau patvirtina masių atskirties ir elito konsolidacijos reikšmę, šis faktas gali ryškinti didesnio masto politinę transformaciją apskritai Lietuvos politiniame gyvenime. Tai pavojingai krypstanti tendencija link A. de Tocqueville’io nurodyto švelniojo despotizmo ar Ch. Tayloro minimo biurokratizuoto paternalistinio valdymo, atimančio iš bendruomenės savivaldos teisę.

Be to, tai kartu žymi poslinkį lietuvių tapatume ir nacionaliniame naratyve. Europos ir Tautos reikšmės nustojo būti nacionalinio konsensuso dalimi. Vis dėlto ties šia teze reikėtų sustoti ir panagrinėti įdėmiau, ką tai galėtų reikšti.

Įdomu, kad pati Europa ar ją įkūnijanti Europos Sąjunga čia labai mažai kuo dėta. Euroskeptinių nuotaikų būta, tačiau jos nevyravo referendumininkų gretose. Nei išstojimas iš ES, nei radikali kraštutinė kritika ES nebuvo reikšmingas referendumo diskusijos orientyras ar pagrindinis referendumininkų stovyklos taikinys. (Faktas, kad viena pagrindinių institucinių referendumo organizavimo jėgų Tautininkų sąjunga pasisako už Lietuvos europinę integraciją, nors palaiko ne federacinį, bet nacionalinių valstybių Europos modelį, taip pat yra iškalbingas.) Europos kortą – kaip atgrasymo argumentą – naudojo referendumo priešininkai. Būtent jie referendumą suvokė kaip nukreiptą prieš Europos Sąjungą ir tuo pačiu – prieš Lietuvos valstybės prointegracinį kursą.

Referendumininkų reikalavimai buvo nukreipti ne tiek tiesiogiai į ES, kiek į tautos kaip suvereno principo atstatymą, vadinasi, pirmiausia pasisakyta prieš valstybės elitizaciją, o tik po to eksplicitiškai – prieš globalų kontekstą. Kaip matėme, už siūlomo draudimo užsieniečiams parduoti žemę slypėjo kultūrinė tautos suverenumo ir žemės ryšio reikšmė, todėl neatsitiktinai šią argumentavimo strategiją oponentai pagrįstai sutriuškino racionalia ekonomine, teisine argumentacija (sunku racionaliai pagrįsti moralinę nuostatą). O reikalavimas sumažinti referendumo inicijavimo kartelę iki 100 000 parašų, kaip ir draudimas Seimui pakeisti referendumo priimtą įstatymą, apskritai neturėjo jokio ryšio su žemės klausimu ir akivaizdžiai buvo nukeiptas į konstitucinio Tautos valios principo stiprinimą. Vadinasi, referendumininkų inicijuota lietuvių europinės tapatybės trajektorija ėjo per vidinį namų (Tautos) kontekstą ir pirmiausia ryškina elitizacijos problemą. Tą atvirai teigė ir referendumą palaikę kultūrininkai bei inteligentai.

Nors ji tiesiogiai implikuoja globalesnį Europos Sąjungos kontekstą, nes į jį yra nukreiptos visos pagrindinės elitų konsolidacijos pastangos, tai nelaikytina savaimine Lietuvos europeizacijos problema. Didžiausios referendumininkų jėgos greičiausiai palaikytų proeuropinį kursą ir taip prisijungtų prie tų pačių elito naratyvo motyvų apie Europą kaip saugumo, demokratijos ir socialinės, ekonominės gerovės erdvę, jeigu tik būtų sprendžiama vidinė elitizacijos problema ir stiprinamas Tautos suvereno principas su visomis išplaukiančiomis politinėmis pasekmėmis. Perfrazavus cituotą M. Castellso mintį reikštų, kad jie norėtų labiau demokratinės Lietuvos integracijos į Europą.

Taigi tezės šaknys, kad Europa nustojo būti politinio masių ir elitų konsensuso dalimi, veda ne į pačią Europos Sąjungą, bet į vidinę Tautos ir elitų atskirtį. Bet kurio pobūdžio atskirtį paprastai lydi dominavimo ir represavimo elementai, ką ir matėme referendumo atveju. Tai pravartu turėti galvoje, nes pastaruoju metu jau pradėjus formuotis kitiems konfliktiniams epizodams, tokiems kaip abortų draudimas, homoseksualių santuokų įteisinimas ar su tuo tiesiogiai susijęs šeimos statuso klausimas, Europos ir Tautos reikšmė greičiausiai taip pat atspindės daugiau vidinį elitizacijos sukeltą konfliktą, o ne pasirinkimą būti ar nebūti Europos Sąjungoje. Lietuvių europinė tapatybė ima priklausyti nuo vidinės atskirties valstybėje, o nacionalinis naratyvas pradeda įgauti dominavimo aspektų. Pažangos ideologinis motyvas, paprastai steigdamas ir įvertindamas homofobinį, ksenofobinį, necivilizuotą, atsiliekantį Subjektą, tampa nacionalinio naratyvo pagrindine gaida.

Su šia naratyvo transformacija įsivyrauja Tautos kaip nevaldomų masių, o ne kaip politinės bendruomenės, įvaizdis, todėl įsigali elitistinio pobūdžio administracinio įsikišimo ir koregavimo samprata, ir tai ypač akivaizdžiai patvirtina Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimas.

Progreso ar Pažangos naratyvas atspindi elito siekį išlaikyti dominavimą europinės integracijos kurso metu, o tai reiškia tik dar didesnį atskirties ignoravimą ir dominavimo įteisinimą. Didelei visuomenės daliai aktualūs klausimai neretai sprendžiami biurokratiniu, ekspertiniu, nedemokratiniu keliu, pasinaudojus Progreso naratyvu. Ties Tradicija bandanti glaustis visuomenės dalis nereprezentuojama naujame nacionaliniame naratyve. Dėl to, kad tai yra iš atskirties ir elitizacijos susiformavęs naratyvas, jis negali numatyti demokratinio pliuralistinio interesų atstovavimo. Tai labai panašu į švelnujį despotizmą, pasireiškiantį demokratinėmis sąlygomis ir rafinuotai užgniaužiantį pilietinio protesto elementus Pažangos naudai. Sąjūdžio metais Europos naratyvas buvo skirtas tautos savarankiškumui ir valstybės nepriklausomybei pasiekti. Dabartinis Europos (Pažangos) naratyvas skirtas elitų integracijai į europinę globalizaciją pagrįsti. Žemės referendumo metu išryškėjęs naujas Pažangos naratyvas turi visus pagrindinius požymius tokiam įvardijimui: jis kyla iš atskirties ir ją įtvirtina, aplink jį konsoliduojasi elitiniai sluoksniai, jis gina elitistinį Europos integracijos kursą, Europos standartai nurodomi kaip pagrindiniai valstybės orientyrai, jis marginalizuoja ir iš pilietinės erdvės išstumia oponuojančius tradicijos elementus, jam oponuoja tautos subjektiškumą ir suverenumą akcentuojantys socialiniai ir kultūriniai elementai.

Tai yra tipiška, globalizacijos sąlygomis susiformavusi dominavimo situacija, nurodoma globalizacijos tyrimuose. Jeigu žvelgdami iš globalizacijos perspektyvų mes galime tikėtis kultūrinės, nacionalinės ir socialinės mobilizacijos lokalioje erdvėje (M. Castellsas), jeigu ji gali reikštis kaip kova už savąją tradicijos, modernybės, postmodernybės ar jų sąveikos versiją (S. N. Eisenstadtas) arba lokalios bendruomenės autentiškos etikos formulavimą (Ch. Taylor) ir jeigu mes panašią situaciją jau turime Lietuvoje, ką konkrečiau gali reikšti ši Tradicijos ir Progreso sandūra mūsų šalyje? Kaip šį konfliktą atliepia tautinė ir liberali lietuvių tapatybė?

[75] Referendumo iniciatoriai rinko parašus dėl trijų nuostatų: 1) referendumo paskelbimui privalo pakakti 100 000 parašų. Referendumu priimti sprendimai gali būti keičiami tik referendumu; 2) žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei; 3) valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu.
Svarbu yra tai, kad dėl visuomenei nepaaiškintų priežasčių referendumas galėjo būti pripažintas tik tada, jeigu būtų balsuojama už visus tris klausimus taip, nors jie tarpusavyje menkai siejasi. Įdomu ir tai, kad jau pačiam balsavimo biuletenyje buvo ne šios trys aiškiai suformuluotos nuostatos, o didelis tekstas su ištraukomis iš siūlomų keisti trijų Konstitucijos straipsnių.
[76] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vlandsbergis-referendumas-del-zemespardavimo-fundamentali-gresme-europai.d?id=65103289 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/d-grybauskaite-mato-kita-referendumo-del-zemes-tiksla.d?id=63921610 ir http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/premjeras-pries-referenduma-del-zemes-nepardavimo-uzsienieciams.htm
Buvo neslepiamas džiaugsmas atsiradus kokiai vilties progai, kad referendumas gali neįvykti, http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/v-landsbergis-dziugauja-uzkirstas-keliasreferendumui.d?id=63844796
[77] http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/a-kubilius-referendumas-del-zemesantikonstitucinis.htm
[78] http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/vrk-visgi-persigalvojo-referendumas-delzemes-bus.htm
Dar tik įsibėgėjant parašų tikrinimo procesui Vyriausios rinkimų komisijos narys Justinas Žilinskas savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook atvirai džiūgavo, kad jis randa daug neteisingai surinktų parašų, o jo kolega Komisijoje išbraukia dar daugiau, vadinasi, daug šansų, kad nebus pasiekta parašų riba. Kai kurie kiti komisijos nariai viešumoje taip pat atvirai agitavo prieš referendumą. Komisija grąžino per 10 000 parašų neesminiams trūkumams pašalinti, rado 348 suklastotus parašus, buvo samdomi rašysenos ekspertai, žadėta kreiptis į teisėsaugą. Visos peripetijos susivedė į minėtą 2014 m. vasario 17d. posėdį. Komisija jautė valstybininkų sukeltą furorą, kad ant kortos pastatytas valstybės likimas. Todėl per pirmąjį balsavimą Komisija atmetė referendumo galimybę, o po poros valandų, esant visiškai identiškai situacijai dėl parašų skaičiaus, jau pritarė. 6 komisijai nariai balsavo, kad parašų pakanka, 7 susilaikė, 1 balsavo prieš.
Kai kurie komisijos nariai siūlė dar kartą perskaičiuoti visus parašus, į tai komisijos pirmininkas Z. Vaigauskas atsakė: Susidaro įspūdis, kad jūs reikalaujate tikrinti parašus tol, kol bus paskaičiuota, kad parašų nepakanka. Netrukus po šių peripetijų buvo suabejota ilgamečio VRK pirmininko Z. Vaigausko kompetencija, žr. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/referendumo-iniciatyvos-atgarsiai-pavojaus-signalai-zvaigauskui.d?id=64103616
[79] Pateikdamas itin retą oponuojančią nuomonę susidariusiam establishmentui pagrindinėse medijose Kęstutis Girnius rašė: Kreipimaisi į KT ir LVAT yra tik naujausi pavyzdžiai elito pastangų įvairiomis institucinėmis ir administracinėmis priemonėmis užkirsti kelią referendumo rengimui. /.../ Referendumo oponentai dažnai vaizduoja referendumo šalininkus kaip gudruolių apgautus runkelius, kuriais lengvai manipuliuoja Maskva bei kitos Lietuvai priešiškos jėgos ir Kremliui parsidavę lietuviai. /.../ Bandymai sukurti institucines kliūtis referendumui rodo nepagarbą įstatymams, mėginimą juos apeiti ir iškreipti jų paskirtį. Nesaikingi išpuoliai prieš referendumo rėmėjus, mėginimai juos demonziuoti, suabejoti jų sveiku protu, gera valia ir patriotiškumu juos įžeidžia ir žemina. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-girnius-referendumo-talkininkai-politiniselitas.d?id=64086622
[80] Ilgametis lrytas/lt apžvalgininkas Rimvydas Valatka apie referendumo idėjinius vadus Romualdą Ozolą, Bronislovą Genzelį, Vytautą Radžvilą, Romą Gudaitį rašė: klausantis jų, sunku atsiginti įspūdžio, kad jie /…/ nieko gyvenime nemylėjo, o svarbiausia – jų niekas nemylėjo, todėl jie ir bando atkeršyti visiems, kurie džiaugiasi gyvenimu. /…/ Jei žmogus mąsto logiškai, jis tiesiog nėra tautininkas. Bent jau XXI amžiuje. /…/ Nuobodylų ir nevykėlių balsas neina net į drumzliną tautininkišką dangų. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/rimvydas-valatka-paskutines-tautininku-asaros-referendumas-del-karbauskiu-zemiu-reikalo-500-404272 Kitoje vietoje pridėjo: jie gali pritraukti žmonių dėmesį tik bandydami įvaryti baimę. Normaliai jie politikos daryti nemoka. /…/ daugumai tų veikėjų yra arti 60 ir daugiau, tai kada, jei ne dabar. Tai referendumus dėl žemės apie tai, kad kryžiuočiai upelius išgers ir panašiai yra iš būdų kaip nors patekti į Seimą. /…/ Prisiminkim Garliavos istoriją, tai yra tie patys žmonės, kurie jaučia nostalgiją diktatūrai, Sovietų Sąjungai, kuriems nepatinka laisva rinka, konkurencija, laisvė apskritai. http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/37638/uz_patriotiniu_referendumu_sukiu_slepiasi_zemiski_ju_iniciatoriu_tikslai Vargu ar adekvatu šiuos savo moralinėmis pažiūromis nuoseklius Sąjūdžio žmones kaltinti valdžios troškimu.
[81] Nuolatinis delfi.lt apžvalgininkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius rašė: 2015-aisiais niekur nedings dvi Lietuvos ir jas skirianti pasaulėžiūrinę bei turtinė atskirtis. Tiktai antroji Lietuva vis labiau trauksis, o pirmosios darysis vis daugiau. Ir visai ne dėl kažkokių radikalių politinių sprendimų, kurių, kaip minėjau, tikėtis kitąmet neverta. Skurdo, nevilties, pykčio pritvinkusio tamsumo ir permainų baimės mažės natūraliai išmirštant Stalino laikais gimusiai kartai ir emigruojant nekvalifikuoto provincijos miestelių proletariato likučiams. /…/ Dž.R. Tolkino elfams ir hobitams nėra apie ką diskutuoti su Petka ir Čapajevu.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-sadauskas-kvietkevicius-nustokime-leistissokdinami-saujeles-niurgzliu.d?id=66775812
[82] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-15-lietuvos-intelektualai-referendumasprivalo-ivykti/112804
[83] Politinė valdžia tolydžio tolsta nuo Tautos: Lietuvos europarlamentarai nacionalinių interesų ginti nėra pajėgūs, o didžiąją dalį Lietuvos Seimo sudaro uždaras grupiniams interesams tarnaujančių partijų ratas. /…/ Visuomenė negali ilgiau su tuo taikstytis ir išeitį mato vienintelėje veiksmingoje Lietuvos Konstitucijos jai garantuojamoje teisėje – teisėje į referendumą gyvybiškai svarbiausiu tautos ir valstybės gyvenimo klausimu. Kokia jėga glūdi Tautoje, rodo sėkmingai įgyvendintas beveik neįvykdomas reikalavimas – surinkta daugiau kaip 300 000 visos Tautos balsavimo siekiančių Lietuvos piliečių parašų. Referendumo priešininkai, vieningu frontu užpildę vos ne visą viešąją erdvę, vardija būtus ir nebūtus referendumų pavojus, tokiu būdu neigdami ne tik atskiro referendumo, bet ir pačios konstitucinės normos priimtinumą. Tai labai pavojinga politinė tendencija. Lietuvos Respublikos Konstitucija vienareikšmiškai sako: Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai. Kai Tauta mato, kad jos atstovai valstybės institucijose daro Tautai nepriimtinus sprendimus ir ji neturi galimybių jų efektyviai pakeisti, Tauta ne tik gali, bet ir privalo imtis valingo Konstitucijos jai garantuojamo veiksmo – referendumo. Šiandien susiklosčiusioje situacijoje tai pareikšti būtina visų pirma.
Remdamiesi tuo, kviečiame ir raginame visus geros valios žmones telktis, vienytis ir visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis ginti daugiau kaip 300 000 Lietuvos Respublikos piliečių išreikštą valią. Referendumas privalo įvykti. Žr.: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-15-lietuvos-intelektualai-referendumas-privalo-ivykti/112804.
[84] Dėl aukščiausiosios Lietuvos valdžios vykdomo tautos valios ignoravimo ir Lietuvos valstybingumo griovimo pernai kovo 10-osios kreipimusi Sąjūdžio pradininkai Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, Bronius Leonavičius, Romualdas Ozolas,  Romas Pakalnis, Vytautas Radžvilas, Gintaras Songaila, Kazimieras Uoka, Zigmas Vaišvila atsisakė dalyvauti valdiškuose kovo 11-osios minėjimo renginiuose. Sąjūdininkų vertinimu, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje įsitvirtino nedemokratinė ir antitautinė nomenklatūrinė-oligarchinė santvarka, valdžia visiškai atitrūko nuo Tautos ir šalies piliečių ir atvirai pamynė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą Tautos suvereniteto principą. Pasak kreipimosi autorių, Lietuvos valdžia „sąmoningai naikina paskutinius atkurtosios Lietuvos valstybės nepriklausomybės likučius“, neatsakinga ir nusikalstama ekonomine ir socialine politika sukėlė masinę emigraciją, keliančią grėsmę net fiziniam tautos išlikimui. Tai pareikšta įsitikinus, kad „visų Lietuvos valdžių politika skatina piliečius nepasitikėti savo valstybe ir ištisus du dešimtmečius griauna paties valstybingumo pamatus. Žr.: http://alkas.lt/2015/03/09/signataru-kreipimasis-pasitinkant-kovo-11-osios-25-meti/
[85] Įdomu, kad čiabuvių Zapatista judėjime Meksikoje žemės reikšmė labai panašiai suvokiama. Kapitalistinė žemės kaip prekės samprata kontrastuojama su protėvių žemės reikšme kolektyvinei tapatybei. Žemės svarba suvokiama šalia orumo, laisvės, švietimo, nepriklausomybės, demokratijos, teisingumo ir taikos. Plg. ketvirtąją Lacandon džiunglių deklaraciją, http://www.struggle.ws/mexico/ezln/jung4.html
[86] C a s t e l l s, M. Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė, kultūra, t. 2: Tapatumo galia, UAB Poligrafija ir infomatika, 2006, p. 158.
[87] Tai jau patraukė ir akademinių autorių žvilgsnį. Plg.: I v a n a u s k a s, V. Ne už tokią Lietuvą dėjome parašą: istorijos politika posovietinėse Lietuvos kultūrininkų trajektorijose, Darbai ir dienos, 2014, nr. 62., p. 209–227.
[88] Plg.: Nuo pat pradžių formuotas kaip elito projektas Europos integracija daug dešimtmečių nekėlė savo politinio legitimumo klausimo. Kadangi visą laiką Europos integracija buvo politinio ir ekonominio elito reikalas, jie rėmėsi masinės auditorijos įtikinimu, kad europinis sumanymas yra gera idėja. Tol, kol žmonės nejautė, kad juos tiesiogiai veikia Europos sprendimai, jie buvo pasiruošę nekritiškai „eiti išvien“ su elito sprendimais. /.../ Toks scenarijus reiškė „leidžiantį konsensusą“ (permissive consensus) Bendrijos politikoms, pritarimą, bet nebūtinai jų priėmimą, kas leido elitams laisvai tęsti integraciją nejaučiant spaudimo iš visuomenės. Kol tokio pobūdžio konsensusas egzistavo, politiniai elitai sprendimus dėl Europos integracijos galėjo priimti visiškai nepriklausomai. Žr.: O b r a d o v i c, D. Policy Legitimacy and the European Union, Journal of Common Market Studies, 1996, vol. 34, no. 2, p. 192.
Politinių sutarties ratifikacijos debatų intensyvumas daugelyje svarbiausių šalių narių (ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje) buvo interpretuojamas kaip įrodymas, kad ES ir kaip konstitucinė struktūra, ir kaip politikos formavimo (sprendimų priėmimo) procesas daugiau nebesusilaukia nekritiškos piliečių paramos. Opozicijos Europos Sąjungos Sutarčiai jėga pademonstravo, kad „visuotinio konsensuso“ periodas, palengvinęs sėkmingą elito vedamą ekonominę Europos integraciją (įskaitant intensyvų transnacionalinį bendradarbiavimą, bendrą sprendimų priėmimą ir bendrų institucijų kūrimą), priėjo liepto galą. Žr.: C a r t e r, C., S c o t t, A. Legitimacy and Governance Beyond the European Nation State: Conceptualising Governance in the European Union, European Law Journal, 1998, vol. 4, no. 4, p. 430.
[89] Iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų kylantys referendumą organizuojančios institucijos – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai užtikrinti Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą, inter alia: tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija ar siūlo referendumu spręsti tokį klausimą, kuris neatitinka kitų jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų... Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Referendumo Įstatymo Nuostatų Atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2014 m. liepos 11 d. Nr. KT36-N10/2014. Taip pat žr.: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/andrius-svarplys.-tauta-versus-valstybepriestaravimas-i-kuri-stumia-konsti

Bus daugiau.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tauta        2016-07-18 16:55

yra Saunuoliai , kad ir ka tik per radija sake , kad LT moksleivis olipiadoje aukso medali laimejo. Mes esame tautieciai daug samoningesni , daug gabesni mokantis ir dirbt ir uzsidirbt siuo atveju daugiau Vakaru salyse, padarantys mokslinius atradimus , mokantys kalbas ,negu mes pristatomi , kaip labai geriantys , kaip , kas antras norintis nugvelbt ,arba kaip su daiktu panasiu i peili besisvaistantys dvidesimt keturios valandos laideleje ,arba pirmame LTV plane kas trecias raudonai smurtaujamas. Mes esame darbsti ,tvarkinga Tauta ir tikrai nesidziaugiame, kaip norima ipirst, kad kaimyno tvartas dega. Jei dega visi bega , kas su kibirais , kas su pledais , kas su svarkais plaka ir gesina ugni.

Kažkada gal vertėjo pritarti dvigubai       2016-07-18 11:02

pilietybei,bet praktikoje matant vis daugiau nutautėjančių lietuvaičių,kurie tik nuvykę į Ameriką,susiamerikonina vardus ,pavardes,pradeda kniaukti su anglišku prieskoniu,pamiršta tėvų,brolių kapus ir Lietuvoje tėviškes siekia paversti tik pinigais ,kažkaip kyla klausimas,kas ta pilietybė?Ar tik materiali pusė ,ar ir šaknys,moralė,tradicijos,papročiai,ko pirmiausia ir skubama išsižadėti.Išdavystė?

Alė       2016-07-17 20:01

„Šis gėdingas politinis sprendimas simbolizuoja tikrą Tautos kaip suvereno principo sugniuždymą ir yra iškalbingas pavyzdys tiek referendumo politinei analizei, tiek apskritai elito konsolidacijai vertinti“.

Pikc       2016-07-17 17:12

“Išmanieji piliečiai labai pamėgo ir socialiniuose tinkluose platino pašaipas apie referendumininkų tezę, kad užsieniečiai suvažiuos ir nupirks Lietuvos žemę. Iš esmės kritika buvo teisinga, tai patvirtina ir vėliau išryškėję duomenys: nepastebėtas joks padidėjęs užsieniečių susidomėjimas žemės pirkimu.” - suprantama, įvesti “saugikliai” (kurių, jei ne referendumas, nė velnio nebūtų buvę) su tuo niekaip nesusiję? wink

Laikas parodys.       2016-07-17 15:59

Ką laimėjom ar pralošėm išpardavę žemes užsieniečiams parodys netolima ateitis…ES ant griuvimo ribos, o žemė lietuviui visada buvo ir bus maitintoja.ES kaip ir visos dirbtinai sudarytos imperijos, sąjungos buvo ir bus laikina, o žemė - pastovus maitintojas…Pardavus žemę, ją  dirbs užsieniečiai, turintys tikslą kuo daugiau pelno iš mūsų žemių gauti. O mes maitinsimės tik tuo, ką numes…kad ir su GMO.
Ar to norėjom patingėję ateiti prabalsuoti į žemės referendumą ?

> Autoriui 2016-07-17 9:21        2016-07-17 10:52

Ar jau savų filmų kūrėjų maža, jei reikia svetimų ?Gal pirma reiktų pasidomėti apie J.Ohmaną kokiu tikslu jis atvyko ?

Autoriui       2016-07-17 10:21

Didziulis darbas idetas surenkant info, ir tai pirmas straipsnis-analize per tiek metu, kodel tauta pakilo parasu rinkimui. Kokia buvo politiku ir zurnalistu reakcija , o tai buvo nepriimtina pries tauta. O tauta skambino vieni kitiems, valge pietus,gere kava,  susitiko ,kad ir autobusuose kad ir ant suoliuku , kad ir parduotuvese ir centruose ir pirmas zodis buvo , Labas ar pasirasei? Ir tauta surinko parasus , kad ir juodinama , kad ir juodinami rengejai, bet tauta yra pirmame plane Lietuvos istorijoje. Cia gal filmus galima kurti , gerai kuriantis filmus apie Lietuvos istorija Gerbiamas Ohmanas gal susidomes

padėka       2016-07-17 9:33

Labai dėkui Autoriui už didžiulį darbą - detalų mūsų laikmečio istorijos aprašymą. išnagrinėjimą ir išvadas. Lauksime daugiau.

Tokių ilgų rįašinių aš neskaitau       2016-07-17 8:20

Galima buvo parašyti labai trumpai irn aiškiai. Seime pastoviai sėdi vagys ir otkatų gavėjai. Kaip vienas svoločius pasakė, kad užsienietis nusipirkes žemės jos niekur neišsineš. Tokią galva tik nukirst atšiousiu kirviu, kad ko daugiau kęstų skausmą už savo durną galvą.

komunistai žemgrobiai valdo absoliučiai       2016-07-16 22:44

didžiausio žemgrobio (bandito-komunisto) bradausko sūnus VMI viršininkas.
komentarų net nereikia…


Rekomenduojame

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.