Įžvalgos

Andrius Švarplys. Apie žiniasklaidą, metančią iššūkį Vakarų konstitucinėms teisėms ir laisvei

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gegužės 16 d. 19:47

6     

    

Andrius Švarplys. Apie žiniasklaidą, metančią iššūkį Vakarų konstitucinėms teisėms ir laisvei

„Kodėl šeimos dienos proga negalima kalbėti apie moters teises?“, klausia I.Makaraitytė puolančiajame interviu, kuriame elgiasi kaip pasiutusi skalikė, peršanti savo nuomonę, nutraukianti pašnekovę, uždavinėjanti kreivus klausimus, iškraipančius pašnekovės mintis.

Kaip pavadinti tokią žiniasklaidą, kuri pasislėpusi po „interviu“ žanru, dominuoja ir netgi terorizuoja laisvą žodį ir žurnalistinę profesiją? Kurią domina ne tiesa, informacija, priešingų stovyklų argumentai, pastanga sudaryti kuo objektyvesnį vaizdą žiūrovui, t.y. ne tai, kas yra žurnalistikos esmė, o savos ideologinės stovyklos piršimas?...

Tokia pseudo-žurnalistika mobilizuoja šališkumą, naudojasi dominuojama padėtimi, ne informuoja apie politinę darbotvarkę, bet ją pati nustatinėja. Yra ne nešališkas interesų atskleidimo šaltinis, bet aktyvus interesų įtvirtinimo veikėjas. Panašiai kaip „MG Baltic“ žiniasklaida su Tomu Dapkumi priešakyje.

Tokia žiniasklaida prisideda prie to, kad sukuria „semisovereign people“ (Elmer Erik Schattschneider, 1960). Lietuvos politikos moksluose per 28 metus neatsirado turbūt nė vieno straipsnio, analizuojančio šalies politinę erdvę iš šio taško.

„Pagrindinis trūkumas pliuralizmo rojuje yra tas, kad rojaus choras gieda su stipriu aukštesniosios klasės akcentu“, rašė minėtas E.E. Schattschneider savo knygoje „The Semisovereign People“. Dabar pridėtumėm – su stipriu nuomonės formuotojų akcentu, tokiu kaip I.Makaraitytės šiuo atveju ar visuomeninio (R.Miliūtės, E.Jakilaičio, Matonių, R. Paleckio, A.Siaurusevičiaus) transliuotojo su „laisvo žodžio“ sklaidos proporcija 3 prieš 0 ar 4 prieš 1.

O atsakymas į iškeltą klausimą yra paprastas: todėl, kad iš lyčių lygybės stovyklos mes matome karą, paskelbtą konstituciniam šeimos institutui, siekį jį performuluoti pagal lytiškumo išplovimo-lyčių dauginimo principą (LGBT+++). Sakoma „kova su smurtu prieš moteris“, o realiai stumiama lytiškumo pertvarkymo programa. Konstitucinis šeimos institutas šios stovyklos identifikuotas kaip pagrindinis bastionas, saugantis prigimtinį lytiškumą ir vyro-moters santuokos prasmę. Anot jų, tai pagrindinis stereotipinių vaidmenų šaltinis, iš kurių kyla smurtas prieš moteris ir vaikus. Todėl reikia priversti atsisakyti stereotipo, kad yra dvi lytys, kad vaikai turi augti su tėčiu ir mama… Nes čia tik stereotipai.

Stambulo konvencija yra lyčių lygybės, homoseksualų ir lytiškumo pertvarkymo politinės programos koncentracija – didysis politinis dokumentas: prisidengiama kova prieš smurtą, o įtvirtinamas lyties išplovimas, o kartu su juo – ir šeimos, santuokos, vaikų auginimo principų išplovimas. Vakarų patirtis rodo, kad su lytiškumo pertvarkymu kartu žengia žodžio laisvės užgniaužimas, sąžinės ir religinės laisvės užgniaužimas, prievartinis vienos pasaulėžiūros-moralinių nuostatų brukimas, t.y. tai – iššūkis Vakarų konstitucinėms teisėms ir laisvei.

40% jaunų amerikiečių mano, kad Pirma Pataisa ne saugo žodžio laisvę, o yra pavojinga žodžio laisvei, t.y. žmonės ne patys turėtų teisę nusistatyti nuomones ir jas ginti, bet valstybė turėtų prievarta įdiegti teisingą nuomonę visuomenei. Būtent to ir siekia „lyčių lygybės“ Kontrolieriai su savo konvencijomis, JTO ekspertais ir kai kuriomis Europos Parlamento deklaracijomis, kurios parodo didžiulį – stebėtinai! – LGBT+ dėmesį vaikų lytiniam švietimui pagal laisvos lyties idėją.

Už lyčių lygybės lozungo stovi prievartinis Kontrolierius, nurodantis kaip teisingai galvoti apie šeimą, vaikus ir lytį.

Štai kodėl netinka šeimos dienos proga kalbėti apie LGBT teises, nes smurto problemą galima ir reikia spręsti nesiejant jos su seksualinėmis mažumomis ir lytiškumo sampratos keitimu. Moters teises, kaip ir vaiko teises galima ir reikia svarstyti šeimos kontekste, o ne prieš šeimą. Nereikėtų apsimetinėti, o dalykus įvardinti tikrais vardais.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Snaiperis        2018-05-19 11:36

„Kodėl ... negalima kalbėti apie ...?“, klausia I.Makaraitytė ... puolančiajame interviu, ... kuriame elgiasi kaip pasiutusi skalikė, ... peršanti savo nuomonę, ... nutraukianti pašnekovę, ... uždavinėjanti kreivus klausimus, ... iškraipančius pašnekovės mintis.

VaidasVDS       2018-05-18 9:58

Konstitucinės teisės ir laisvės visada virsta tuo, ko siekia žmonės, sugebantys įpiršti savo siekius daugumai.
Kol pasaulį realiai valdys kapitalas(-ai), tol ir bus tokie žurnalistai, kurie paminėti straipsnyje.
Čia ne demokratijoje ar jos išsigimime esmė.
Esmė yra politinėje santvarkoje.
Sekuliarizmas šiuo metu valdo beveik visame pasaulyje. Ir viskas yra perkama-parduodama, sąžinė ir moralė taip pat.
Ir vėl reiktų sugrįžti prie dvasingumo temos. Bet reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad dvasingumas ir religija tikrai nėra vienas ir tas pats. Paradoksas yra tame, kad dvasingumas turėtų būti religijoje, bet kartais religijoje jo beveik nėra arba jis užima vos ne antraeilę vietą, į priekį užleisdamas žmonių papročius, tradicijas ir sureligintus žmogiškus įstatymus.
Kada žmogus pradeda savaip įgyvendinti Dievišką tvarką ar aiškinti Dievo valią, beveik visada lauk bėdos.
——
Ir dabar matome, kad niekas nesugeba pakeisti politinės santvarkos. Ir beveik niekas negali pasakyti kodėl.
O atsakymas yra gana paprastas. Žmonės vis dar nesuvokia, kas yra tas tikras dvasingumas. Absoliuti didžioji žmonijos dalis, ir įvairiausių tikėjimų religininkai, ir sekuliaristai-ateistai.
Ir yra tik vienas kelias suvokimui. Patirtinis ir laiko patikrintas. Ir, kas sunkiausia, šis kelias reikalauja laiko sąnaudų, t.y. greitai pasiekti tikrą suvokimą daugumai bus nepaprastai sunku ir greičiausiai neįmanoma.
Tad tie, kurie vis tik bandys rinktis tokį kelią, turi apsišarvuoti kantrybe ir realiai pradėti daryti tik gerus darbus - pamilti draugus, pamilti priešus, bet išmintingomis priemonėmis kovoti su jų blogais darbais, visada ieškoti tiesos ir už ją kovoti išmintingai bei atrasti dvasinį gėrį ir atskleisti dvasinį grožį tiek savo, tiek kitų žmonių. Bei vienytis gėryje…

Marginalas       2018-05-17 16:59

“Konstitucinės teisės ir laisvės” galų gale ir pavirto “kova” už amoralumą bei manipuliacijomis asmens laisve per totaliai plintančią asmens kontrolę - suprantama “vardan asmens interesų” ir “asmens saugumo” (aną kūdikį, ligoninėje atjungtą nuo gyvybę palaikančios sistemos, numarino irgi “vardan jo interesų”). O juk tai visai dėsninga revoliucinio (nuo dar tos prancūziškos!) gyvulių ūkio raida.
Arba Švarplys to nesupranta matydamas tik paviršius, arba yra eilinis demagogas.
Jaučiama baimės riba, kai tik artėjama prie “orvelistinio” reiškinio prasmės. Beje, tos ribos visai nepaiso Arvydas Šliogeris, tik deja, nesupranta, kad aukšto lygio dėstymas vardan dėstymo beprasmis: nesupranta, kad skaitantieji neatjaus jo asmeninio pasipiktinimo ir apskritai jiems tas pats, ar filosofas laiko save pasaulio bamba, ar ne. Juk vyksta sprendimo paieška per dialogą.
Jei net Šliogeris aukščiau dialogo, ko norite iš Švarplio ir kitų autorių, kurių NIEKAS NIEKAD nedalyvauja komentatorių diskusijose (retkarčiais tik Šopauskas bando diskutuoti su kitais autoriaus, bet ginkdie ne su komentatorių “bendruomene”).

Jules       2018-05-17 9:50

tai ne žiniasklaida, o dezinfosklaida - oligarchijos ruporas.

Raigerdas        2018-05-17 8:37

Po šio straipsnio galiu pareikšti, kad gerbiamas Andrius Švarplys yra vienas iš geriausiai analizuojančių žiniasklaidos problemas autorių. Jo straipsniai turi labai didelę vertę, nes jis gal net vienintelis Lietuvoje, sugeba gana objektyviai įvertinti dabartinę situaciją. Jeigu palyginti tai su pataikymais į taikinį, tai jo straipsniuose atrandi beveik vienus dešimtukus. Kai tuo tarpu daugelis rašančiųjų ir gana neblogai rašančiųjų pataiko į šešetuką, paskui į penketuką, paskui į septynetą, suvaro net į dešimkę, o vėliau krenta į ketvertą ir t.t. Todėl tokio autoriaus straipsnio pavadinti blogu negali, bet tie vos vos pataikymai verčia skaitytoją pačiam prisimanyti, prisikurti, ką, gal būt, autorius turėjo omenyje. Tuo tarpu gerbiamo Andriaus Švarplio pataikymai viršija tuos vidurkius, kurie daug maž yra nusistovėję Lietuvoje. Jo požiūris yra labai sveikas, protingas, racionalus, kartais net labai originlaus, netikėtas ir svarbiausia su aiškia pilietine pozicija. Už tai ne tik aš bet ir daugelis skaitytojų, mano manymu, turėtų vis garsiau ir garsiau išreikšti padėką už jo darbus, nes jie turi dabar dvigubą ar net keturgubą vertę, kadangi nemažai žmonių yra ištroškę informacijos, teisingų žodžių, teisingų vertinimų ir dūsta nuo šitos “masinės žiniasklaidos”, kuriai tinka ir Gebelso metodai, ir KGB metodai, ir naujieji manipuliavimo žmonių nuomone metodai, ir iškrypę Viešieji ryšiai, tai yra visokia velniava, kuria yra užsikrėtę moralės ir etikos nepažįstantys, o kartais net psichiškai nesveiki žurnalistai. Dabar paimkime keletą gerbiamo Andriaus Švarplio frazių:“Tokia pseudo-žurnalistika mobilizuoja šališkumą, naudojasi dominuojama padėtimi, ne informuoja apie politinę darbotvarkę, bet ją pati nustatinėja. Yra ne nešališkas interesų atskleidimo šaltinis, bet aktyvus interesų įtvirtinimo veikėjas. Panašiai kaip „MG Baltic“ žiniasklaida su Tomu Dapkumi priešakyje”. Taip, būtent taip, nes jie nežino, kas yra tas nešališkumas, su kuo jis valgomas ir t.t. Tokiems pseudo-žurnalistams labai jau norisi (tarp kitko ir šizofrenikai irgi žūt būt nori, kad jū nuomonė būtų priimta, kaip neabejotina tiesa ir netgi geniali idėja) įbrukti savo trigrašį, savo vertinimus, kurie atsiprašau, verti šiukšliadėžės, nes yra arba pasenęs produktas, arba net su kvapeliu. Šita pseudo-žurnalistinė invazija į Lietuvą buvo atgabenta po “Žodžio laisvės” priedanga. Kodėl taip įvyko? Todėl, kad niekam Lietuvoje nerūpi, kas iš tikrųjų yra tas fašizmas, ir kas yra tas komunizmas. Šitų reiškinių esmė neatskleista, tik yra šiokie tokie apribojimai, nes negalima naudoti tokios atributikos. Bet, gerbiami ponios ir ponai, o JŲ METODUS GALIMA NAUDOTI, YPAČ ŽURNALISTIKOJE, PRISIDENGIANT ŽODŽIO LAISVE? Taip, ant jokių delfi.lt jūs nepamatysite svastikos, ar kūjo ir pjautuvo, bet fašistiniai ir komunistiniai metodai privačiame delfi.lt, tiek LRT tebetaikomi, nors tai yra “visuomeninė” TV. Reiškia egzistuoja žmonės, nešiojantys tą fašistinį ir komunistinį virusą, kuris yra sugadinęs jų mąstymo kokybę, ir tai yra būdinga išskirtinai tik žemo sąmoningumo žmonėms, kaip tai įvardino Konfucijus, Vydūnas ir eilė kitų genialių išminčių. Paradoksas yra tame, kad pseudo-žurnalistas save būtinai laiko aukščiau už Konfucijų, Vydūną ar net aukščiausias etikos ir moralės normas. Jo nuomonė yra aukščiau visko, kaip pvz., E. Jakilaičio. Kinija kentėjo nuo skėrių antplūdžio, Lietuva kenčia nuo šitų pseudo-žurnalistų savęs pervertinimo, savęs brukimo ir tarškalynės tokių vidutinybių, kurios tarška tokius svaičiojimus, kad sunku net patikėti, kad šitas žmogus kažko tai mokėsi ir net turi diplomą. Už ką tas diplomas?

Ale       2018-05-17 7:12

Dėkui autoriui, su pagarba. Visada įdomūs ir aktualūs straipsniai.


Rekomenduojame

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: Ar tikrai norime reklamuotis kaip sekso turizmo miestas?

Tėčiai pasakoja apie aborto patirtis

Geroji Naujiena: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 34–35)

Valdas Vasiliauskas. Kur šiandieniniai Lietuvos Oginskiai?

Kaip rasti kompromisą tarp paveldo išsaugojimo ir miesto modernaus vystymo?

Liutauras Stoškus: „Libeskindo projektas“, arba Kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Rasa Baločkaitė. Ir draudimas kalbėti apie patirtą prievartą, ir sankcijos prabilusiems yra vienas esminių smurto komponentų

Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Vienintelis atsakas – sutelktas pasipriešinimas

Andrius Švarplys. Psichologinio komforto beieškant, arba Kaip Vakarai virsta vaikų civilizacija

Algimantas Zolubas. LKP įvertinti ir pasmerkti būtina

Gytis Padegimas. Gyvybės ir mirties kultūra

Liudvikas Jakimavičius. Apie vidinės politinės krizės priežastis

Kokio prezidento dabartiniame valstybės raidos etape reikia Lietuvos pilietinei daugumai?

Arvydas Juozaitis. Lietuva ir Latvija. Palaiminta sandrauga

Carolyna Moynihan. Keistas konfliktas Anglijoje: feministės prieš translyčius

Algimantas Zolubas. Ne tik netesėti pažadai, bet ir Lukiškių aikštės relikvijų sąrašas atsidūrė ten, kur uždarytos Žaliojo tilto skulptūros

Donaldas Trumpas Europos šalių vadovams: atsisakykit daugiakultūriškumo ir atkurkite Europą, tokia imigracija yra „gėda“

Apie Belgijos atlyginimų ir socialinių išmokų indeksavimo sistemą

Mindaugas Puidokas. VSD turi paaiškinti, kodėl Lietuvai pavojingi verslo ir politikų ryšiai nebuvo laiku bei tinkamai paviešinti

Arvydas Juozaitis. Latvijos ir Lietuvos sandraugos tikslų bei principų metmenys

Rasos Kalinauskaitės atsakymas prof. V. Radžvilui, arba Ir „diskusijomis“ galima šį tą pakeisti

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ surengta tarptautinė konferencija: Lietuva tolsta nuo europietiškos socialinės gerovės valstybės principų

Vytauto Radžvilo viešas kreipimasis į gerb. R. Kalinauskaitę, arba Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

Algimantas Rusteika. Kai norisi pozityvo

Miškų Sąjūdžio pirmininko Gintauto Kniukštos interviu – nerimas dėl miškų neslūgsta

Ir Stokholme kėsintasi statyti stiklainius. Neleista. Kol kas?

Liudvikas Jakimavičius. Kišeninis žodynėlis

Geroji Naujiena: Mūsų trupiniai Jėzaus rankose virsta apstumu

Romualdas Ozolas. Antroji Lietuvos Respublika – jau istorija

Irena Vasinauskaitė. Viešojo intereso gynimo parodija Meškuičiuose. Prokurorai jį supainiojo su viešinimu…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.