Šeimos politika, Bažnyčios socialinis mokymas

Andrius Navickas. Krikščionis, šeima ir politika

Tiesos.lt siūlo   2016 m. birželio 29 d. 1:23

19     

    

Andrius Navickas. Krikščionis, šeima ir politika

Žurnalas „Ateitis“

Viename iš susitikimų buvau paklaustas, kodėl tvirtinu, jog labai svarbu įstatymuose aiškiai apibrėžti, kad šeima – tai vieno vyro ir vienos moters santuokiniu įsipareigojimu grįsta bendruomenė – nors esą popiežius Pranciškus naujausiame apaštaliniame paraginime primygtinai ragina keisti požiūrį į išsiskyrusius, homoseksualius asmenis ar be santuokinio įsipareigojimo gyvenančias poras. Tenka atsakinėti ir į radikaliai skirtingą klausimą – kodėl popiežius Pranciškus „išduoda“ šeimos vertybes? Ar tai nėra pražūtingas noras flirtuoti su šių dienų vartotojišku pasauliu?

Į abu klausimus galima atsakyti trumpai: popiežius Pranciškus nepakeitė ir neketina keisti Bažnyčios mokymo apie gyvybės šventumą ir pamatinę šeimos svarbą. Popiežius ne kartą pabrėžė, kad jis ragina permąstyti Bažnyčios pastoraciją, o ne mokymą.

Apaštaliniame paraginime apie Meilės džiaugsmą popiežius dar kartą kiekvienam iš mūsų ir sau primena, kad moralizavimo akmenų mėtymas nėra deramas Gerosios Naujienos liudijimas. Audringa reakcija į popiežiaus dokumentą paradoksali tuo, kad Pranciškus iš esmės nepasako nieko tokio, apie ką nebuvo kalbama ankstesniuose dokumentuose, tačiau panašu, kad dauguma šiuolaikinio pasaulio gyventojų yra įpratę prie sukarikatūrintos krikščionybės versijos. Akivaizdžiai vyrauja krikščionio kaip dorovinio antstolio vaizdinys. Natūralu, kad daug kur krikščionių ar krikščionybės skelbimo imama vengti, nes jis siejamas ne su pagalba, keičiančiu gailestingumu, bet su savotiško „pasmerkimo protokolo surašymu“.

Popiežius Pranciškus primena, kad šeima yra dovana, pagalba, o ne ideologija. Kiekvienas žmogus turi unikalų santykį su Kūrėju, ir kiekviena situacija daugiasluoksnė, todėl visada labai svarbu įsiklausyti, „nusilenkti“ prie žmogaus, susitikti jį ten, kur dabar jis yra. Bažnyčia (tai reiškia, mes visi, krikštu į ją įsijungę) privalo prisiminti, kad yra gyva Viešpaties malone ir gailestingumu, ir tai reiškia, jog svarbu ne statyti barikadas, atskiriančias mus nuo „pasiklydusio pasaulio“, bet ieškoti kiekvienos „prarastos avies ar drachmos“, kiekvieną kviesti į gydančią bendrystę.

Kaip tokia pozicija gali būti „išversta“ į valstybės ir šeimos santykių kalbą? Pirmiausia, valstybė rūpinasi teisingumu, bendruoju gėriu, o ne pastoracija ar gailestingumo liudijimu. Tai reiškia, jog labai svarbu turėti aiškų šeimos apibrėžimą, kuris remtųsi ne socialiniais eksperimentais, bet supratimu, kad ne valstybė kuria šeimas, bet šeimos valstybę, ir pastarosios uždavinys puoselėti šeimos tapatybę, o ne ją konstruoti. Taip, šiandien daug šeimų susiduria su sunkumais, didelė jų dalis suyra, taip pat šalia šeimų gausėja kitokių bendrystės formų (gyvenimas kartu be įsipareigojimų, tos pačios lyties asmenų sąjunga), tačiau tai nereiškia, kad prarado prasmę vienu iš Vakarų civilizacijos pamatų esantis šeimos apibrėžimas. Tuo labiau kad šiandien ypač svarbus valstybės ir šeimų bendradarbiavimas, sprendžiant demografines, socialines, ugdymo problemas.

Visa tai tikrai nereiškia, jog tiems žmonėms, kurie gyvena suirusiose šeimose ar alternatyviuose socialiniuose junginiuose, nereikia valstybės institucijų rūpesčio ir pagalbos. Taip pat ir šeimoms iš valstybės šiandien reikia konkrečių socialinių, ekonominių įsipareigojimų. Deja, daugiausia energijos išvaistome, nevaisingai ginčydamiesi, ar dera keisti šeimos sampratą, ar valstybė turi perimti iš šeimų tas ugdymo sritis, už kurias jos iki šiol buvo atsakingos. Turiu galvoje genderizmo ideologiją ir visas jos atmainas. Jos esmė – „naujo modernaus žmogaus“ konstravimas, nusprendus, kad šeimos esą netinkamai ugdo vaikus.

Krikščionis politikas privalo prisiminti, kad turi būti jautrus visų žmonių problemoms ir rūpesčiams, nesvarbu, kokie jų įsitikinimai ar požiūris į šeimą. Kita vertus, labai svarbu, kad visi krikščionys politikai sutartinai kovotų prieš chaoso įsigalėjimą valstybės bendradarbiavimo su šeimomis srityse. Svarbiausia šio chaoso priežastis – tai, kad yra interesų grupės, kurios bando sujaukti šeimos sampratą ir sumenkinti šeimų vaidmenį.

Taigi, dar kartą atsakant į klausimą, suformuluotą šio teksto pradžioje, – siekis aiškiai pabrėžti šeimos sampratą ir susieti ją su vyro ir moters santuoka ne tik neprieštarauja popiežiaus Pranciškaus apaštalinio paraginimo dvasiai, bet yra kiekvieno krikščionio politiko pareiga.

Dar vienas svarbus dalykas, kai kalbame apie gailestingumo ir teisingumo santykį, – gailestingumas atveria kelią teisingumui, o ne jį atmeta kaip kažką nereikalingo. Tai puikiai perteikia ortodoksų teologas Sergejus Chudijevas, atsakydamas į klausimą –ar Dievas myli Končitą Vurst? (primenu, jog tai sceninis Tomo Noivirto peronažas – barzdota moteris, laimėjusi „Euroviziją“). Šio teologo atsakymas padeda geriau suvokti, kad gailestingumas kartu yra ir tiesos liudijimas.

Pasak Chudijevo, Dievas negali mylėti Končitos dėl paprastos priežasties, kadangi jokios Končitos iš tiesų nėra. Tėra Tomas, kuris dėl tam tikrų priežasčių – ar tai būtų troškimas uždirbti pinigų, pelnyti šlovę, o galbūt tapatybės problemos – kuria šokiruojantį personažą scenoje. Nėra abejonių, kad Dievas myli Tomą ir siekia jo išganymo. Tačiau esmė ta, kad išgelbėtas gali būti tik Tomas, o ne Končita. Kiekvienas iš mūsų gali būti prikeltas iš mūsų gyvenimo griuvėsių, jei tik turėsime drąsos atverti savo gyvenimą Dievo gailestingumui ir leisti Jam įžengti į mūsų tapatybę. Tačiau neįmanoma „gelbėti“ tų iliuzijų, į kurias mes įsisupame, slėpdamiesi nuo savęs ir nuo Dievo. Kūrėjas visada ieško žmogaus, tačiau Jo meilė gali išgydyti tik patį žmogų, o ne tuos „krūmus“, kuriuose jis iš baimės slepiasi.

Tad ir mūsų visų, kurie gyvi tik Dievo gailestingumu, tikslas yra padrąsinti „končitas“ akistatai su savąja tapatybe, o ne užkapoti moralizavimo akmenimis. Labai sunkus uždavinys. Tačiau tiesa ta, kad sutikti žmogų galima ne ten, kur šviesu ir patogu, bet tik tuose „krūmuose“, į kuriuos jį ar ją atvijo baimė, sunkumai. Tokio susitikimo nepaskatins veidmainiškas „politinis gailestingumas“, įteisinantis „krūmus“ kaip tikrą būstą, tačiau ne mažiau svarbu gebėti išvysti žmogų, nesvarbu, kur jis yra, ir tirpdyti jo baimes, padėti pakilti gyvenimui. Tam svarbiausia pačiam visada prisiminti, kokia kaina kiekvienas esame išganytas, ir mūsų tikėjimas yra gailestingumo ir meilės dovana, o ne nuopelnas.

Puikiai suprantu, kad popiežiaus Pranciškaus žodžiai trikdo tuos katalikus, kurie nori aiškių schemų, yra įpratę matyti pasaulį dvispalvį, viliasi, kad visos problemos gali būti išspręstos, paskelbus teisingą taisyklę.

Esame krikščionys ne todėl, kad nusipelnėme daugiau nei kiti, bet todėl, kad žinome, jog visi esame pažeisti nuodėmės, ir tik sekimas paskui Jėzų yra tikras kelias, tiesa ir gyvenimas. Tad ir popiežiaus apaštalinį paraginimą raginu perskaityti ne kaip instrukciją apie „juos“, bet kaip rekolekcijų tekstą apie tai – kaip labiau mums įaugti į Dievo meilę.

Žurnalas „Ateitis“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

vaidui       2016-07-1 20:37

to VaidasVDS     2016-07-1 9:27, tai Krikščionys tiki į Dievą vardu Jahvė?

VaidasVDS       2016-07-1 9:27

tam 2016-06-30 21:37
Nuolat vis mali tą patį per tą patį. Ar neatsibodo?
Pateiksiu tau atsakymą iš Apreiškimo (bet nemanau, kad suprasi ir liausiesi):
“Pentakostas, su savo dvasine dovana, buvo sumanytas tam, kad visiems laikams Mokytojo religiją išlaisvintų iš bet kokios priklausomybės nuo fizinės jėgos; šitos naujos religijos mokytojai dabar yra aprūpinti dvasiniais ginklais. Jie turi eiti užkariauti pasaulio su nepaliaujamu atleidimu, neprilygstama gera valia, ir nesibaigiančia meile. Jie yra aprūpinti tuo, kad blogį nugalėtų gėriu, neapykantą įveiktų meile, baimę sunaikintų drąsiu ir gyvu įtikėjimu į tiesą. Jėzus savo pasekėjus jau buvo mokęs, kad jo religija niekada nebūna pasyvi; jo mokiniai iš tiesų visada turėjo būti aktyvūs ir pozityvūs patys gailestingai tarnaudami ir reikšdami savo meilę. Iš tikrųjų šitie tikintieji daugiau nebežiūrėjo į Jahvę  kaip į “Gausybių Viešpatį.” Jie dabar amžinąja Dievybe laikė “Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievą ir Tėvą.” Jie padarė, bent jau, tą pažangą, net jeigu tam tikru laipsniu ir nesuvokė iki galo tos tiesos, kad Dievas taip pat yra ir kiekvieno individo dvasinis Tėvas.”

VaidasVDS       2016-07-1 8:07

Juozapui,
aliuzija (sena-nauja; senas-naujas)(išminties niekada nebūna per daug…:
—-
“Šviesos vaikams melstis yra natūralu, bet pasninkavimas nėra dangiškosios karalystės evangelijos dalis. Priminsiu jums, kad išmintingas siuvėjas lopo iš naujos ir nesusitraukusios medžiagos nesiuva ant seno rūbo, kad, šiam sušlapus, nesusitrauktų ir nepadarytų didesnės skylės. Taip pat ir vyrai tikrai nepila jauno vyno į senus vynmaišius, kad jaunas vynas nesuplėšytų vynmaišių, ir kad šitaip nepražūtų nei vynas, nei vynmaišiai. Išmintingas žmogus supila jauną vyną į naujus vynmaišius. Dėl to mano mokiniai iš tiesų rodo išmintį tuo, kad iš senosios tvarkos nepasiima per daug ir neperkelia į karalystės evangelijos naująjį mokymą. Jus tuos, kurie netekote savojo mokytojo, galima būtų kurį laiką pateisinti dėl to, kad pasninkaujate. Pasninkavimas gali būti tinkama Mozės įstatymo dalis, bet ateinančioje karalystėje Dievo sūnūs tikrai išsivaduos iš baimės ir patirs džiaugsmą dieviškojoje dvasioje.” Ir išgirdę šituos žodžius, Jono mokiniai buvo paguosti, tuo tarpu pačius fariziejus jie dar daugiau suglumino.
    Tada Mokytojas toliau tęsė perspėjimą savo klausytojams, kad jie nepuoselėtų tokios sampratos, jog visą seną mokymą reikėtų visiškai pakeisti naujomis doktrinomis. Sakė Jėzus: “To, kas yra sena, bet taip pat yra ir teisinga, privalu laikytis. Lygiai taip, tą, kas yra nauja, bet melaginga, privalu atmesti. Bet tą, kas yra nauja ir taip pat teisinga, turėkite įtikėjimo ir drąsos priimti. Prisiminkite, yra parašyta: ‘Neapleiskite seno draugo, nes naujasis yra nepalyginamas su juo. Kaip jaunas vynas, taip ir naujas draugas; jeigu jis pasensta, tai jūs tikrai jį išgersite su džiaugsmu.’”

Kokios nuodėmės?       2016-06-30 21:52

Kokios nuodėmės : ” Esame krikščionys ne todėl, kad nusipelnėme daugiau nei kiti, bet todėl, kad žinome, jog visi esame pažeisti nuodėmės…” ?

apie Isis Kristus       2016-06-30 21:37

Kristus - pateptasis t.y.  žmogus pašventintas užduočiai atlikti.

Krikščioni - o kokiai užduočiai atlikti pašventintas Tu jei:

dievo tikrinis vardas JAHVĖ,  žydai išrinktoji Jahvės tauta, o Jėzus Kristrus Jahvės tranas ir apipjaustytųjų tarnas pagal “Šventą Raštą,

jei Isis - plėšikas   - ληστής  ( Isis )  graikų k.,  I s i s   - ““Plėšiku” buvo vadinamas bet kuris maištininkas ar sukilėlis…Romėnams žodis “plėšikas” reiškė tą pat ką ” vagis” ir “neramumų kurstytojas””  - Knyga             ” Maištininkas” pusl. 47,

jei Kristus, hebrajiškai Mašiah, (Mesijas)- abu žodžiai reiškia pateptąjį, tai yra žmogų, pašventintą užduočiai -2598-2599 pusl.  Šventas raštas,

jei Isis Kristus –plėšikas pateptasis iš  graikų kalbos ?

Letas Juozapui       2016-06-30 16:14

Aš irgi nepriimu Pranciškaus Romoje. Daug kas nepriima. Iš mano pasisakymų nepanašu, kad reikalaučiau gerbti asmenį, toleruojantį labai abejotinos vertės dalykus ir pasisakantį dviprasmiškai arba neaiškiai ten, kur tikintiesiems reikia aiškumo. Sudėjus viską logine tvarka, išeina antikristinis vaizdas. Tai kelia baimę, kurios niekas negali drausti išreikšti, jei susidaręs vaizdas išreiškiamas nuoseklia logine tvarka. Manyčiau, išsakyti tokias abejones yra eilinio tikinčiojo pareiga, o ganytojų pareiga - išgirsti ir kažką nuveikti (bent nuosekliai atsakyti).
Tačiau neturime kompetencijos nuteisti jį “atskalūnu”. Net tam reikalingas terminas gali būti ištartas tik vyskupų susirinkimo. Esame tikinčiųjų hierarchijoje, su kuria turime arba skaitytis, arba išeiti. Jei nebūtų Benedikto XVI, būtų reikėję arba išeiti, arba dėtis prie tų, kurie tikisi atkurti ankstesnę tvarką. Tokie yra lefebvrininkai (Pijaus X Brolija), kuriems per daugelį metų nepavyko pakeisti vykstančio proceso. Panašu, kad Konstantino tradicija išsisėmė.
Beje, tai liečia ne vien KB - užtenka pažvelgti į Maksvos patriarchatą. Ir ne tik: nesugebėta net surengti visų ortodoksų susirinkimo: mat antiochiečiai net nebeturi komunijinio bendravimo (!) su jeruzaliečiais dėl teritorijų napasidalijimo tarp patriarchatų, o gruzinai neatvyko, nes nenori pasirašyti dokumento dėl santuokų su kitatikiais, patys uždrausdami santuokas su armėnais dėl armėnų politinių pretenzijų į Gruzijoje esančius bažnytinius pastatus. Ką visa tai turi bendra su krikščionybe? Kur ta garsioji pravoslavų “tikro tikėjimo” vienybė?
Tad panašu, kad norint, ir išeiti nebėra kur. Todėl ir atkreipiu dėmesį į Viešpaties Mesijo pasakymą Lk 21:24.

VaidasVDS       2016-06-30 10:33

Juozapai,
būk atsargus su misticizmo nuojautomis. Gal ne viską suprasi, bet bent jau perskaityk:
“Jeigu žmogus yra linkęs pripažinti teorinį ikisąmoninį protą kaip praktinę darbinę hipotezę šiaip jau suvienytoje intelektualioje gyvybėje, tada, kad būtų išlaikytas nuoseklumas, tas žmogus turėtų postuluoti kylančios intelektualios veiklos panašią ir atitinkamą sferą kaip viršsąmoninį lygį, betarpiško kontakto su viduje gyvenančia dvasios esybe, Minties Derintoju, zoną. Visose šitose psichinėse spekuliacijose yra didžiulis pavojus dėl to, kad vizijos ir kitokie vadinamieji mistiniai patyrimai, drauge su neįprastais sapnais, gali būti palaikyti dieviškaisiais pranešimais žmogiškajam protui. Praeityje, dieviškosios būtybės buvo apsireiškusios kai kuriems Dievą pažįstantiems asmenims, ne dėl jų mistinių transų arba sutrikusio proto vizijų, bet nežiūrint visų šitų reiškinių.   
    Priešingai negu stengimasis atsiversti, geresnis prisiartinimas prie galimo ryšio su Minties Derintoju morontinės zonos būtų gyvo įtikėjimo ir nuoširdaus garbinimo, atsidavusios ir nesavanaudiškos maldos, dėka. Iš viso perdaug dažnai žmogaus proto nesąmoningų lygių prisiminimų skrydis buvo painiojamas su dieviškaisiais apreiškimais ir dvasios vedimais.
    Didžiulis pavojus yra susijęs su įprasta religinio svajojimo praktika; misticizmas gali tapti tikrovės vengimo metodu, nors kartais jis yra buvęs tikrosios dvasinės komunijos priemonė. Trumpi periodai, kada pasišalinama iš gyvenimo sumaišties, negali kelti rimto pavojaus, bet užsitęsusi asmenybės izoliacija yra didžiausiu laipsniu nepageidautina. Kad ir kokios būtų aplinkybės, bet panaši į transą vizinės sąmonės būsena neturi būti praktikuojama kaip religinis patyrimas.
    Mistinės būsenos bruožai yra sąmonės išskaidymas su koncentruoto dėmesio ryškiomis salelėmis, veikiančiomis santykinai pasyviame intelekte.”
——
“Lygiai taip, Derintojo sampratos užregistravimą yra pavojinga mėginti atskirti nuo daugiau ar mažiau nuolatinio ir sąmoningo mirtingojo sąžinės diktavimų priėmimo. Būtent šitas problemas ir reikės įveikti individualaus principingumo ir asmeninio sprendimo keliu. Bet žmogiškoji būtybė geriau klystų atmesdama Derintojo išraišką, tikėdama, jog tai yra grynai žmogiškasis patyrimas, negu darytų didžiulę klaidą mirtingojo proto reakciją iškeldama iki dieviškojo orumo sferos. Prisiminkite, Minties Derintojo įtaka didžiąja dalimi, nors ne iki galo, yra viršsąmoninis patyrimas.   
Skirtingais laipsniais ir vis daugiau, kada jūs kylate psichikos apskritimais, kartais tiesiogiai, bet dažniau netiesiogiai, jūs iš tikrųjų bendraujate su savo Derintoju. Bet pavojinga laikytis minties, jog kiekviena nauja samprata, kylanti žmogiškajame prote, yra Derintojo padiktuota. Dažniau, jūsų kategorijos būtybėse, tai, ką jūs laikote Derintojo balsu, tikrovėje yra jūsų paties intelekto prasiveržimas. Tai yra pavojingas pagrindas, ir kiekviena žmogiškoji būtybė šitas problemas turi spręsti pati sutinkamai su savo natūralia žmogiškąja išmintimi ir viršžmogiškąja įžvalga.”

VaidasVDS       2016-06-30 10:01

Letai,
tau pavyko nusukti pokalbį į šoną nuo straipsnio temos.
Vis tik šiek tiek grįšiu į puikią išvadą, padarytą straipsnyje:
“Pasak Chudijevo, Dievas negali mylėti Končitos dėl paprastos priežasties, kadangi jokios Končitos iš tiesų nėra. Tėra Tomas, kuris dėl tam tikrų priežasčių – ar tai būtų troškimas uždirbti pinigų, pelnyti šlovę, o galbūt tapatybės problemos – kuria šokiruojantį personažą scenoje. Nėra abejonių, kad Dievas myli Tomą ir siekia jo išganymo. Tačiau esmė ta, kad išgelbėtas gali būti tik Tomas, o ne Končita. Kiekvienas iš mūsų gali būti prikeltas iš mūsų gyvenimo griuvėsių, jei tik turėsime drąsos atverti savo gyvenimą Dievo gailestingumui ir leisti Jam įžengti į mūsų tapatybę. Tačiau neįmanoma „gelbėti“ tų iliuzijų, į kurias mes įsisupame, slėpdamiesi nuo savęs ir nuo Dievo. Kūrėjas visada ieško žmogaus, tačiau Jo meilė gali išgydyti tik patį žmogų, o ne tuos „krūmus“, kuriuose jis iš baimės slepiasi.

Tad ir mūsų visų, kurie gyvi tik Dievo gailestingumu, tikslas yra padrąsinti „končitas“ akistatai su savąja tapatybe, o ne užkapoti moralizavimo akmenimis. Labai sunkus uždavinys. Tačiau tiesa ta, kad sutikti žmogų galima ne ten, kur šviesu ir patogu, bet tik tuose „krūmuose“, į kuriuos jį ar ją atvijo baimė, sunkumai.”
—-
Labai keista, kada katalikai pradeda teisti savo popiežius. Ir taip kategoriškai. Šitas štai popiežius, o šitas - nebe. Ir pamiršta Jėzaus priesaiką - neteiskite kitų, idant neteistų jūsų. Nėra nieko blogo nurodyti tam tikras popiežių klaidas, kurių jie tikrai padaro. Grynai formaliai aš taip pat katalikas, bet dvasiškai aš tikrai nesu katalikas, aš esu pasirinkęs savarankišką tarnystę Dievui ir laikau save visos žmonijos dvasinės bendrijos nariu (tikiu pagrindiniais Jėzaus priesakais - mylėti Dievą Tėvą ir kitus žmones, brolius dvasioje). Žinau, kad žmonės kurie neišmoksta pamilti ir Dievo, ir nenori mokytis mylėti kitų žmonių, greičiausiai netaps Dievo vaikais, bet potencialiai jie visada turės tokią galimybę, todėl tikrai dvasingas žmogus neniekins kito žmogaus, bet visada su meile stengsis jį gelbėti. Todėl taip pat kartas nuo karto galiu nurodyti bet kurio asmens, tiek popiežiaus, tiek kokio nors tikėjimo dvasininko ar tikinčiojo klaidas (mano nuomone)...
Ir vėlgi tai, ko čia mokai tu, mano nuomone, neturi beveik jokios prasmės. Tačiau, jei, kaip sakeisi, kažkur veikei dėl tam tikro islamo ir krikščionybės suartėjimo, tai tokia veikla buvo iš tiesų teigiama, jei ji neiššaukė kokio nors ekstremizmo ar fanatizmo protrūkių...

Juozapas --Letui       2016-06-30 0:08

Tikėjausi jog taktiškai mane pamokysite. Negaliu prieštarauti, nes privalau gerbti Tamstą vien pagal amžių, kaip prisakyta nuo seniausių laikų.
Vienok, negirdžiu Viešpaties prieštaravimo jog negerai elgiuosi nepriimdamas pranciškaus Romoje.
Kai blogai elgiuosi, visada D-vas pasako liautis. Tada paklustu, arba gaunu per pakaušį.
Dabar Viešpats netrukdo man kalbėti aštriai.
Tai gal pritaria?
D-vui galiu paklusti besąlygiškai, Popiežių Benediktą XVI gerbiu kaip katalikas.
O tą kur tik kur popiežiškai apsirengęs vaikšto a la “Pranciškus” šventvagiškai pasivadinęs, tiesiog vertinu labai prastai.
Retas vyskupas yra tikras ganytojas.
Komersantų ir politikierių su purpuro sutanomis yr daugiau.
Vatikane taip pat baigia įsigalėti demokratija.
Bet ne Vatikanas yra Bažnyčia.
Bažnyčia net ne maldos namai.
Bažnyčią yra ta šv. Mišių dalis kuomet susikibę už rankų, kaip broliai seserys tariame vienu balsu žodžius kurių JHs mus išmokė.
- Tėve mūsų...
Kai meldžiamės kaip vaikai prie Tėvo kojų, kartu.
Kai vienas kitam linkime Ramybės.
Pri ko čia krūvelės patukusių intrigantų nuomonė kažkur rūmuose?
Kun. A.Svarinskas buvo didesnis vyskupas už šutvę orwelinių kardinolų.
Nelaikau savęs susaistytu su formaliai postus užimančiais.
Vyskupai ir kardinolai ateina ir išeina. Bažnyčia stovi gyva per amžius.
Gyva gyvųjų ištikimybe D-vui.
Netikiu, jog kožnas vyskupas turi bilietą į dangų automatiškai.
Neturiu galios teisti, bet ir gerbti netikrųjų neprivalau.
Jeigu begarbiams savo pagarbą atiduosiu,- kaip tuomet man gyventi, likus be Garbės?
...Va taip, kartaisvesu radikalesnis ir už Tamstą.
Blogai?

 

Letas Juozapui       2016-06-29 22:31

Brolau, aš nesu nei Kristus, nei apaštalas, ir net ne popiežius. Išsakau mintis, kurias atitinkamą kompetenciją turintys asmenys privalo arba paneigti, arba patvirtinti, jei tokios mintys ne vien mano galvoje. Juk būtent todėl tam tikrą kompetenciją turintis Autorius ir parašė šį straipsnį, kuris manęs neįtikina.
Nei aš, nei Pats tokie neesame. Siūlau būti vienybėje su Popiežiumi Benediktu XVI, nes tik vienybėje su neabejotinu popiežiumi (o jis yra neabejotinas popiežius, kad ir neadministruojantis, bet popiežystę išlaikantis) galiu vadintis kataliku, tą patį patariu kitiems.
Tačiau ne man ir ne Pačiam spręsti, kas yra atskalūnas. Tegu sprendžia vyskupai, sinodai, Bažnyčios susirinkimai. Mes atsakome tik už save, ne už popiežius. Eilinis tikintysis gali (ir turi) išreikšti savo baimes ir (klaidingus?) suvokimus, bet jis neturi teisės teisti teisingai įšventintų savo ganytojų. Tam mes neturime kompetencijos.

L. Palmaitis apaštalasaratskalūnasui       2016-06-29 22:15

Apaštalais tradiciškai vadinami 12 Viešpaties Mesijo JHS mokinių, taip pat neįvardyti 70 Jo pasiųstųjų skelbti gerąją Naujieną mokinių, taip pat pagonių apaštalas Paulius. Šis graikiškas žodis reiškia “pasiuntinys”, todėl kartais apaštalais vadinti ir misionieriai. Sakant šį žodį turimas galvoje Kristaus pasiuntinys. Iš graikų terminas pateko pas musulmonus (arabiškai išverstas rasūl “pasiuntinys”) ir reiškia pranašą (Mozę, JHS, Muhamadą), D-vo atsiųstą tam tikrai tautai tikėjimui skelbti.
Viena iš NT knygų vadinama “Apaštalų darbai”. Katalikų tradicijoje Romos Popiežius, užimantis apaštalo Petro sostą, tuo pačiu yra “apaštalas Petras šiandien”. Jei Pranciškus yra apaštalas Petras, jis ir turėtų kalbėti tiesiai, kaip Petras, kas yra sodomijos nuodėmė, kaip ji apibūdinama Šventajame Rašte ir koks amžinas likimas yra skirtas sodomitams. Tai jis turi kalbėti ne iš neapykantos sodomitams, o iš meilės jiems, kaip žūstantiems žmonėms. Kur tas perspėjimas jo korespondentui su vyržmone per susitikimą Vatikano atstovybėje Amerikoje? Jei visi mato jį džiugiai sveikinant sodomitus, bet ne apkabinant juos su meile ir raudomis dėl jų pražūties, tai jokios meilės jiems čia nėra, nes meilė nėra pataikavimas pražūčiai, kaip supras kiekvienas iš JAV satanistų paslaugiai išplatintų per pasaulį džiugaus “Romos Popiežiaus” džiugioje sodomitų kompanijoje istorijoje dar neregėtų nuotraukų. Išvada: “šventasis Petras” (tikrai?) džiugiai palydi savo draugus į pragarą.
Kas yra meilė krikščionišku suvokimu, geriausiai apibūdino apaštalas Paulius: 1 Kor 13:1-8.
Kita vertus, apaštalas Johananas (vad. Jonas) 1 Jn 4:16 sutapatina D-vą su Meile. Be abejo, JHS ir yra D-vo Meilė, Kuri yra tobula AUKA dėl kitų Išganymo. Jei Meilė yra Pats D-vas, tai Ją apibūdinti įmanoma tik neigimais: kuo ji NĖRA:
Ji nėra pataikavimas žūstančiam nuodėmėje,
Ji nėra tai, ką sodomitų pasaulis nepadoriai vadina “love”,
Ji nėra savanaudiškas bandymas pajungti patinkantį asmenį (draugą, draugę, vyrą, žmoną, vaiką) savo “laimei”.
Kaip dabar visa tai įdėti į straipsnį, maišantį tiesą su veidmainyste, ir skaityti darkart, neįsivaizduoju.
Matyt esate “rožinės krikščionybės” atstovas: D-vas yra Rojaus direktorius, kuris įleidžia į Rojų arba neįleidžia. Būdamas Geras, Jis visus įleidžia, o pragaras tuščias, šėtonas su Antikristu Rojuje! (o po teisybei, nėra ir jokio šėtono!) - Valio! Kvailybė laimėjo! Visi žmonės broliai ir visos religijos geros!

L. Palmaitis PS rutai       2016-06-29 21:14

Kas pasakyta nereiškia, neva atmetamas tiesioginis maldos ryšys su D-vu. Kalbama apie IŠGANYMO suvokimą, nes Jūs paminėjote neva “nereikalingą tarpininkavimą”, o Kristaus Kūne, t.y. Kristuje, visi nariai yra vienas kitam tarpininkautojai (įskaitant Pirmąją Krikščionę ir viso Kūno Gimdytoją bei tame Kūne ir Pirmąją Tarpininkę Švč. Mirjam), nes Pats Kristus yra „vienas Tarpininkas“ (1 Tim 2:5).

apaštalas ar atskalūnas?        2016-06-29 20:13

1.  Išverskite arba duokite paaškinimą ką reiškia žodis apaštalas
2.  Paaiškinkite kas yra meilė, meilė žmogui, meilė tėvynei, meilė gamtai
O po to įdėję į straipsnį žodžių “apaštalas”, “meilė” reikšmes skaitykit dar kartą.

Juozapas       2016-06-29 19:10

Noriu viešai išpažinti, privalau:
.
Vieninteliu ir Tikruoju dabarties laiko Šv. Petro teisėtu įpėdiniu laikau mūsų mylimą ganytoją ir Tikėjimo saugotoją Poiežių Benediktą XVI-jį.
.
Atskalūną sėdintį Romos vyskūpo soste atmetu.
.
Tai galutinė mano nuostata.
.
Amen.

Letas Vaidui ir PS       2016-06-29 14:29

O kad Pranciškus, susitikęs su kriminalinės Ordos “patriarchu”, kukliai pasirašė tik Romos vyskupu, tai irgi “valstybės protokolas”?
PS. Be abejo, formaliai jis teisus, o popiežiumi jis nenorėjo vadintis dar nuo pat pirmojo savo pasirodymo žmonėms.
Teisinga ir tai, kad Benediktui XVI pirmą kartą istorijoje (jo atveju) oficialiai paliktas Popiežiaus vardas. Ačiū D-vui!

Letas Palmaitis Rutai       2016-06-29 14:21

Dėl “tarpininkavimo” tikriausiai kartojate protestantišką požiūrį nesuprasdama, jog tai KITAS tikėjimas. Katalikai tiki ne pavienių idividų “tiesioginiu bendravimu su D-vu”, bet buvimu Vieno Kristaus Kūno nariais, kurių kiekvienas negali būti išganytas atskirai nuo visų, t.y. anapus Bažnyčios. Taip tiki ir protestantai, tik pačią Bažnyčią supranta skirtingai. Jei suprantate ją kaip mechaninę individų visumą, kam tada toks “kūnas” (Bažnyčia) reikalingas (1 Kor 12:14-18)? Paprasčiau pakeisti tvarkos suvokimą, o tam būtina paneigti narių hierarchinę tvarką. Todėl ir išeina kitas tikėjimas. Negi ketinate komentaru “išaiškinti” pasauliui tai, dėl ko keli šimtmečiai nesutarima? Gyvename vadinamoje “katalikų” šalyje, todėl apie Bažnyčią dikutuojame pirmiausiai taip, kaip tiki katalikai ir visi “konstantininiai” krikščionys nuo pat pirmųjų amžių, kai kapitalistinė revoliucija dar nebuvo pagaminusi šaunių išminčių be jokio išsilavinimo ir tradicinių nuomonių, bet tiesiog iškart suprantančių viską iš matyt Paties D-vo atsiųsto “King James” Biblijos leidinuko anglų kalba (truputį maišau laikus, bet ne tai svarbu), kaip kam į galvą šauna. Rezultatas: aibė naujos tradicijos arba tiesiog viendienių “bažnyčių” su savais “popiežiais”, net ir tarp savęs nesurandančių bendros kalbos (išskyrus nebent sutartinį Katalikų Bažnyčios dergimą “Babelio paleistuve” Vakaruose bei pravoslavų Bažnyčios dergimą - Rytuose). Bet ir Jūs sutiksite, kad Bažnyčią Kristaus Kūne suvienija Šventoji Dvasia, tik kažkodėl nesutiksite (šitai rasite ir Apaštalų darbuose), kad Šventoji Dvasia perteikia kunigystės dovaną per rankų uždėjimą nuo pat pirmųjų vyskupų apaštalų, o todėl Bažnyčios tikėjimo vienybė laikosi vienybe su savo vyskupu bei vyskupų tarp savęs. Arba gal apskritai nesuprantate ir to, ką supranta protestantai, įsivaizduodama kažkokį dzenbudistinį individų “tiesioginį bendravimą” su D-vu Universu.
Krikščionių istorinės klaidos ir skilimai eina dar nuo IV amžiaus, bet principas, kurį kapitalistinė revoliucija pakeitė, išlieka. Ginčytis čia beprasmiškas laiko gaišimas, bet katalikai supranta taip, kaip supranta, o jiems ir rašyta. Katalikai yra tie, kurie yra vienybėje su Popiežiumi.

VaidasVDS       2016-06-29 11:50

Straipsnis labai geras.
Patiko ir įžvalgos, ir išvados.
Letas bando nusukti į šalį ir apdrėbti popiežių su tekstu nesusijusiomis blogybėmis.
Be abejo kai kur (Leto šalikelėse) popiežių galima pakritikuoti, tačiau reikia turėti mintyje faktą, kad popiežius yra dar ir Vatikano valstybės vadovas, todėl jis turi laikytis tam tikrų valstybinių protokolų. Tad nėra ko priekaištauti popiežiui, bet galima priekaištauti katalikams, kad jų tikėjimas turi dar ir kažkokią valstybę, ir kanonus, ir popiežių, kuris ne visada gali sakyti tai, ką iš tiesų galvoja ar jaučia…

ruta       2016-06-29 10:02

Sveiko proto zmogui nereikia tarpininku ir ‘K dvasiu ’ bendraujant su Dievu , nes VISI tarpininkai / kaip ir popiezius yra TIK zmones !Nereikia ieskuoti nauju tiesu nei apie seima , nei apie sutrikusios lytines orientacijos asmenys .Sveiko proto zmogui uztenka normalios seimos , kuri ir duos VISUS atsakymus - kas gerai , o kas blogai siame pasaulyje !

Letas Palmaitis       2016-06-29 3:03

Koks čia dar “dorovinis antstolis”, jei žinai, jog esi pasaulio dėmesio centre, visi susitikimai iš anksto suplanuoti, bus fotografuojami, skelbiami per pasaulį, komentuojami ne pagal pastoracinę teologiją, bet taip, kaip matoma akimis?
Kas dabartiniame Vakarų pasaulyje kada nors reikalavo žudyti ar kalinti sodomitus, kas jiems trukdė sanguliauti? Kodėl priimami krikščionims privalomi vykdyti (pvz, valdininkams - tuokti sodomitus) įstatymai, kodėl dalykas, kurį ST vadina bjaurybe, o NT - kad dėl jo nebus paveldėta D-vo Karalystė, primetamas krikščioniškos tradicijos žmonėmis, o pats pontifikas, užuot pasakęs savo draugui ir jo vyržmonei “Aš jus myliu, nesmerkiu, bet raginu gelbėti savo sielas dėl tikros jūsų pačių gerovės”, dalyvauja vieninteliame iš anksto suplanuotame būtent tokiame susitikime, valstybėje, kuri per visą pasaulį rėkia, kad be sodominių “santuokų” nėra demokratijos, ir ne tik neištaria biblijinių žodžių, kurių iš jo, kaip krikščionių ganytojo, tikisi ne vien katalikai, bet pačią katalikybę pagal jį vertinantys kitų konfesijų krikščionys, bet maloniai ir džiugiai rodo, kad viskas OK, jokių dėmelių, ir leidžiasi toks fotografuojamas, nors puikiai supranta, kaip tai bus pateikta? Gal jis nėra protingas?
Kodėl jis tylėjo, kai Kim Davis buvo kalinama neįvykdžiusi antikrikščioniško įstatymo, kaip viena iš pirmųjų Senovės Romos krikščionių kankinių? Tarsi tai ne ribinis įvykis grįžtant prie anų persekiojimų? Juk pasaulis laukė jo žodžio. Jis tylėjo. Bet kažkas (matyt žinodamas) tyčia pakišo jam Kim Davis dieną prieš oficialų susitikimą su sodomitais. OK, puiku, vėl šypsenos ir pažadai pasimelsti. Bet kai jo pavaldinys visam pasauliui paskelbė, jog jo susitikimas su Kim Davis esąs vienas iš daugelio, į kuriuos visus jis neįstengia gilintis (pasaulis puikiai gilinosi ir stebėjo), o todėl nereiškia “pritarimo jos poelgiui” (gal jis tikrai neprotingas, kad “poelgio” nesuprato?), kodėl (būdamas be abejo, protingas) jis po to neišmetė Lombardžio iš darbo ir nepaneigė jo žodžių, kurie lygūs tam, jog jis nepritaria pirmųjų Bažnyčios kankinių “poelgiams”?
Atsitiktinumas? Juk tokie “poelgiai”, kaip gyvybės paaukojimas dėl Kristaus, rodo, kad pasiaukojusio asmens veiksmai ir gyvenimas turi tvirtą FUNDAMENTĄ, o toks asmuo ir yra tas garsusis “fundamentalistas”, labai nepageidaujamas Antikristo visuomenei. Ne, pontifikas neišmetė Lombardžio ir jo pareiškimo apie save nepaneigė. Priešingai, JAV Nepriklausomybės muziejuje, pašlovinęs masonus JAV įkūrėjus, jis pareiškė, kad “bet koks fundamentalizmas yra blogai”. Pagaliau, asmuo pavadinęs save kataliku, didžiausios kadais katalikiškos valstybės prezidentas, jau po Lombardžio žodžių visam pasauliui pareiškė Kim Davis atveju, kad jam bet koks valstybės įstatymas yra privalomas vykdyti, t.y. viendienė “demokratinė balsų dauguma” esanti aukščiau amžinojo D-vo.
Šioje šviesoje turime suprasti tiek jo “Kas aš toks!” (ne apaštalas Petras, privalantis ne smerkti, bet sakyti žūstantiems tiesą, kad jie žūsta?), tiek tai, kad reikia “gerbti vienos lyties poras, auginančias vaikus”, t.y. juvenalinės justicijos Antikristo galia atimtus iš nepasiturinčių tėvų.
Būkime vienybėje su Popiežimi Benediktu XVI!


Rekomenduojame

Rastas 1920 m. Mickevičiaus-Kapsuko laiškas atskleidžia Rusijos tikslus Lietuvoje

Ramūnas Aušrotas. Liūdna, nes juk ES pradžia buvo visai kitokia

Raymond Ibrahim. Hagia Sophia: Turkų pasakos prieš istorinius faktus

Algimantas Matulevičius. Lietuvoje galima išgyvendinti skurdą

Nida Vasiliauskaitė. Žmonija progresuoja. Iš kur žinome?

Algimantas Rusteika. Lempučių filosofija

Neringa Venckienė informuoja

Algirdas Endriukaitis. Kas laukia nacijos, jei jos politikams nerūpi valstybės egzistencinis likimas?

Nuo bačkos. Majauskas: Su Ingrida už Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra moteris

Tomas Čyvas. Įdomu, kada radikaliai kairioji minia uždraus Bulgakovą?

Algimantas Rusteika. Ar turi teisę atbuvę tremtį žinoti savo skundikus?

Geroji Naujiena: Padauginame tik dalydamiesi

Rasa Čepaitienė. Verygos paradoksas

Raimondas Navickas. Tai NE fontanas, tai kitaip vadinasi!

Liudvikas Jakimavičius. Covido simptomas: „Aplink nosį vaikšto šeškas – nieko neužuodžiu“

Vytautas Sinica. Siūlyčiau, priešingai, Lietuvai pagaliau viešai ir deramai pagerbti LAF’ą

Alvydas Jokubaitis. Noras panaikinti visus prietarus yra pats didžiausias prietaras

Arvydas Anušauskas Fainai Kukliansky: „Tai jau su J.Lukša-Daumantu viskas gerai?“

Audrius Bačiulis. Lukašenka žodžių tuščiai nešvaisto…

Skaitiniai. Vidmantas Valiušaitis rekomenduoja: „Svarbus aukščiausio JAV diplomato pareiškimas ir svari politinė parama Baltijos valstybėms“

Algimantas Rusteika. Pakelkim, pakelkime taurę kvailybės, kad Lietuvai būtų geriau!

Nuo bačkos. F. Kukliansky: kultūringas, inteligentiškas, nieko neįžeidžiantis, bendradarbiavimą skatinantis laiškas iššaukė minios protestą

Nikolajus Nielsenas. Rinkimai Baltarusijoje: Lukašenka prieš COVID-19

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra vyriausieji „Facebook“ cenzoriai?

Karolis Kaklys: Kaip Vijūnėlės dvaro statybos atskleidė visai Lietuvai opias problemas?

Kas mes? Vytautas Sinica apie Nacionalinį susivienijimą

Rasa Čepaitienė. Gyvename totalinio freimingo laikais

Skaitiniai. Andrius Švarplys rekomenduoja: Tiems, kam rūpi akademinė laisvė ir universiteto likimas ‘Black Lives Matter’ epochoje

Vytautas Radžvilas. Laisvė, arba Kodėl NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS dalyvauja rinkimuose?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.